Kasdieną barės su uosiais vėjai,
Vyšnia lingavo mums po langais.
Jaunystė mano kažkur skubėjo,
Jaunystė skrido juodbėriais žirgais.

Keitės ir miestai, ir veidai.
Šaukiau tave, bet tu manęs neišgirdai.
Metai nuskendo tolumoj,
Bet tavo meilė vėlei šaukia grįžt namo.

Laimė man dar nesvetima,
Dar širdyje ne sutema, ne sutema.
Neša greit žirgai mane
Ten, kur lingavo ryto vėjuose vyšnia.

Ir susitaikys su uosiais vėjai,
Vyšnia vėl kalbins mus po langais.
Jaunystė mano dar nepraėjo,
Jaunystė grįžta juodbėriais žirgais.

Keitės ir miestai, ir veidai.
Šaukiau tave, bet tu manęs neišgirdai.
Metai nuskendo tolumoj,
Bet tavo meilė vėlei šaukia grįžt namo.

Laimė man dar nesvetima,
Dar širdyje ne sutema, ne sutema.
Neša greit žirgai mane
Ten, kur lingavo ryto vėjuose vyšnia.

***
Dar žr. Nerija

The post Algis ir Valdemaras Frankoniai – Dar širdyje ne sutema appeared first on PANELĖ.

Ten, kur aukštas klevas,
Bėgo baltas kelias
Pro tėvų namus gimtus.
Rytmečiais rasotais
Mus už horizontų
Šaukė laikas nekantrus.

Gera buvo lėkti,
Džiaugtis ir gyventi
Tarp vilties ir tarp sapnų.
Degė miestų ugnys,
Bėgo mūsų metai,
Švietė ilgesys namų.

Pro klevą, pro rugius,
Kur mėlynas dangus
Ankstyvą rytą,
Nakty ar sutemoj,
Nedrąsūs kaip vaikai
Po daugel metų jau tiktai namo.

Žydės aušra languos,
Miegos tyla rugiuos,
Ir skubins širdys.
O senas namas lauks,
Sušildys ir priglaus
Jo šiluma.

Toj šaly, kur augom,
Klevas kelią saugo,
Į tėvų namus gimtus.
Mes čionai žydėjom,
Mes iš čia išėjom
Pro plačius svajų vartus.

Baltasparni gandre,
Laimės metų paukšti,
Kur plasnoji, kur skrendi?
Gal kaip mes vaikystės
Savo seno kraigo,
Ieškai ir nesurandi?

Pro klevą, pro rugius,
Kur mėlynas dangus
Ankstyvą rytą,
Nakty ar sutemoj,
Nedrąsūs kaip vaikai
Po daugel metų jau tiktai namo.

Žydės aušra languos,
Miegos tyla rugiuos,
Ir skubins širdys.
O senas namas lauks,
Sušildys ir priglaus
Jo šiluma.

***
muzika: Algimanto Raudonikio, žodžiai: Petro Gaulės

The post Algis ir Valdemaras Frankoniai – Kur aukštas klevas appeared first on PANELĖ.

lylia oi lylia kas vakarą
suposi klevo lopšys
lijo oi lijo per vasarą
vėtra siūbavo pušis

sukosi, blaškėsi vėtrungė
beldės tamsa į duris
pas motinėlę ir vėtroje
degė tamsoj žiburys

oi, motinėlė
oi, ta skarelė balta
kaip obelėlė
sodo žiedais apsnigta

per vasarėlę
bėgi, skubi greita
oi, motinėle
oi, obelėle balta

liko mūs ūgiais paženklinta
durų gimtųjų stakta
vėtrų smūgiais paženklinta
tavo raukšlėta kakta

liko vestuvinė nuotrauka
tu prie klėtelės kiema
stovi baltutė kaip nuotaka
savo senam albume

oi, motinėlė
oi, ta skarelė balta
kaip obelėlė
sodo žiedais apsnigta

per vasarėlę
bėgi, skubi greita
oi, motinėle
oi, obelėle balta

vėl pasibūsim per vakarą
vėl vakarėlis puikus
vėl tau atsiųsim per vasarą
pasisvečiuot anūkus

lai pasižiūri kaip staktoje
vėl jie praaugo metus
lai bekepuriai palaksto jie
paskui senelio ratus

oi, motinėlė
oi, ta skarelė balta
kaip obelėlė
sodo žiedais apsnigta

per vasarėlę
bėgi, skubi greita
oi, motinėle
jau seklytėlė šalta

The post Algis ir Valdemaras Frankoniai – Oi motinėle appeared first on PANELĖ.

Pabraidžiok su manim po gaivią rasą,
Kada žiogeliai labą rytą gros.
Gal pievų karalijoj tu suprasi,
Kodėl ilgiuosi rytmečio aušros.

  Pašauki mane, vai pašauki,
  Kad net suaidėtų skliautai.
  Nejaugi, nejaugi, nejaugi
  Tu nieko lig šiol nematai?

  Nejaugi, nejaugi, nejaugi
  Aš veltui į laimę šaukiu?
  Pašauki mane, vai pašauki
  Pačiu nuostabiausiu žodžiu.

Tu dieną lauk manęs obels pavėsy,
Kai saulė supas gintaro rugiuos.
Gal tu iš saulės pasakų atspėsi,
Kodėl aš kiekvienos dienos ilgiuos.

  Pašauki mane, vai pašauki,
  Kad net suaidėtų skliautai.
  Nejaugi, nejaugi, nejaugi
  Tu nieko lig šiol nematai?

  Nejaugi, nejaugi, nejaugi
  Aš veltui į laimę šaukiu?
  Pašauki mane, vai pašauki
  Pačiu nuostabiausiu žodžiu.

Išeikim džiaugtis vakaru žvaigždėtu,
Kai rūkas plauko paupio krantuos.
Galbūt tau mėnesienoj paaiškėtų
Kodėl ilgiuosi vakaro tylos.

  Pašauki mane, vai pašauki,
  Kad net suaidėtų skliautai.
  Nejaugi, nejaugi, nejaugi
  Tu nieko lig šiol nematai?

  Nejaugi, nejaugi, nejaugi
  Aš veltui į laimę šaukiu?
  Pašauki mane, vai pašauki
  Pačiu nuostabiausiu žodžiu.

The post Algis ir Valdemaras Frankoniai – Pašauki mane appeared first on PANELĖ.