Ant melsvo ežero bangų
Laivelis supos be irklų
O tu sėdėjai prie manęs
Ir skynei vandens lelijas

Praėjo metai keleri
Ir vėl buvo naktis tyli
Laivelis supas pamažu
Kuriame aš vienas sėdžiu

Tu pamiršai visai mane
Nes pamilai naujai kitą
Tu ją myluok ir ją bučiuok
O man vis naujus skausmus duok

***

Kitas teksto variantas

Ant melsvo ežero bangų
Laivelis supos be irklų
O tu sėdėjai prie manęs
Ir skynei vandens lelijas

Puošei lelijom krūtinę
Sakei, kad būsiu mylima
Dabar jau viską pamiršai
Sau kitą mylimą radai

Man kanklės skamba rankose
Jų aidas žūsta bangose
Jame girdėti ta dalia
Kurią mano širdis kenčia

Praslinko metai keleri
Ir buvo vėl naktis tyli
Laivelis supas be irklų
Ir man vienai taip neramu

Skambėkit, kanklės, ant bangų
Skambėkit liūdesiu giliu
Dabar širdy mano žaizda
Ir neužgis ji niekada

Įrašas Ovidijus Vyšniauskas – Ant melsvo ežero bangų pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Jei nuo beprasmės dienos pavargai
Ir noris ten, kur seniai nebuvai –
Ieškok kelio
Ir nebijok, jei lig šiol neradai.

Jei nusispjaut, kad kažko neturi
Ir nesvarbu, kad namai taip toli –
Ieškok kelio
Ir paskubėk, kol skubėti gali.

  Kai laikas savo skolas atiduos,
  Tu pasistenk nepraleisti progos,
  Nesidairyk, nors aplinkui ženklai
  Ir eiki ten, kur niekad niekad nebuvai.

Jei neradai, kas keliauja kartu
Ir nėra kas suteiks jėgų –
Ieškok kelio,
Tas vienas kelias ir būsi tu.

  Kai laikas savo skolas atiduos,
  Tu pasistenk nepraleisti progos,
  Nesidairyk, nors aplinkui ženklai
  Ir eiki ten, kur niekad niekad nebuvai.

Jei nusispjaut, kad kažko neturi
Ir nesvarbu, kad namai taip toli –
Ieškok kelio
Ir paskubėk, kol skubėti gali.

Ieškok kelio
Ir paskubėk, kol skubėti gali.
Ieškok kelio
Ir paskubėk, kol skubėt gali…

Įrašas Ovidijus Vyšniauskas – Ieškok kelio pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Kai po namus šešėliu slenka vienuma,
Nerimo balsas kalbina mane.
Aš viską suprantu, bet maža to:
Kas man tave pakeis
Ir išdaigas visas su šypsena gerumo atleis?

Tavo paveikslą slepia užverti langai,
Išsiskyrimo burtas krito nelauktai.
Laukimo jausmas atkaklus ir negali nueit,
Bet kelionė ilga – neatleis, jeigu kelio bijai,
Pavėluosi išeit, ir suspaus netikrumo delnai.

Išdalinau savo liūdesį, džiaugsmą ir nerimą,
Ir pilkumoj dienos, ir svaiguly naktų.
Kas pasakys, kiek dar liko gyvenimo kelio man?
Sielos ramybė – tai tu.

Sukas ruletė, už sėkmę ar nežinią vėl statau
Ir nežinau, ko norisi labiau.
Laukimo jausmas atkaklus ir negali išeit…
Jei žaidimas sustos, ko ieškosiu toliau – nežinau, nežinau…

Išdalinau savo liūdesį, džiaugsmą ir nerimą,
Ir pilkumoj dienos, ir svaiguly naktų.
Kas pasakys, kiek dar liko gyvenimo kelio man?
Sielos ramybė – tai tu.

Lūpose tavo sustingęs žodis man užsimiršti neleis,
Ir pavargusias mano akis slėps tavieji delnai…

Išdalinau savo liūdesį, džiaugsmą ir nerimą,
Ir pilkumoj dienos, ir svaiguly naktų.
Kas pasakys, kiek dar liko gyvenimo kelio man?
Sielos ramybė – tai tu.

Įrašas Ovidijus Vyšniauskas – Išdalinau pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

joja bernelis, joja per girias
plaukia žirgelis per sraunias upes
klausia žvakelė, klausia jo raiste
o ką prijosiu kitame krante  

prijosiu, neprijosiu aš Vilniaus miestelį
sustosiu karčemėlėj kitam krante
uždegsiu ant kalnelio žvakelę mergelei
žvakelę mergelei paliksiu aš čia

skuba žirgelis skrieja per lankas
neša bernelį į švelnias rankas
laukia mergelė prie langelio viena
skubėk, berneli, kol naktelė ilga

Įrašas Ovidijus Vyšniauskas – Joja bernelis pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Man reikia tavo artumos
Ir tavo linksmo juoko
Nes jau seniai nebėr žiemos
Kaštonai jau išsprogo

Toks metas, tu pati žinai
Sapnai keisti
Dalina laimę dovanai
Pavasariniai sapnai

Upeliai skamba sidabriniai
Ir skamba vyturiai
Ir tavo rankos lyg sparnai
Pečius man apkabina

   O tu ateik, ateiki
   Nes jau nebėr žiemos
   Nes reikia tavo artumos
   O tu ateik, ateiki
   Seniai nebėr žiemos
   Toks metas, tu pati žinai

Toks metas, tu pati žinai
Sapnai keisti
Dalina laimę dovanai
Pavasariniai sapnai

Upeliai skamba sidabriniai
Ir skamba vyturiai
Ir tavo rankos lyg sparnai
Pečius man apkabina

   O tu ateik, ateiki
   Nes jau nebėr žiemos
   Nes reikia tavo artumos
   O tu ateik, ateiki
   Seniai nebėr žiemos
   Toks metas, tu pati žinai

   O tu ateik, ateiki
   Seniai nebėr žiemos
   Ir reikia tavo artumos
   O tu ateik, ateiki
   Seniai nebėr žiemos
   Toks metas, tu pati žinai

Įrašas Ovidijus Vyšniauskas – Man reikia tavo artumos pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Saldi naktis į miestą nusileido,
O tu kažkur beviltiškai skubi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.

Juk tu žinai, kad net puikiausios gėlės
Numiršta tyliai po pirmų speigų,
Bet su tavim mažajam mūsų kambarėly,
Mažyte mano, šią naktį nuostabu.
Bet su tavim mažajam mūsų kambarėly,
Mažyte mano, šią naktį nuostabu.

Tik neliūdėk, juk paskutinį kartą
Galbūt rytoj nubusi tu viena.
Argi dėl to kankintis šitaip baisiai verta,
Mums ši naktis likimo dovana.
Argi dėl to kankintis šitaip baisiai verta,
Mums ši naktis –  likimo dovana.

Saldžioj nakty bučiuoju tavo veidą,
Kuriuo nuslinko ašara žvarbi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.
Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė,
Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.

Įrašas Ovidijus Vyšniauskas – Mažytė pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Kai vėl naktis išskleis mėnulio baltą žiedą
Tu nematyk, kaip paukščio ašara nurieda
Nebūsiu angelu, kadais tau pažadėtu
Nelauk manęs, nelauk manęs

Tegul aš liksiu ir benamis, ir beteisis
Te mano širdį jau numes kaip seną žaislą
Gal kada nors aš tais pačiais keliais pareisiu
Nelauk manęs, nelauk manęs

Nelauk manęs, nors ir skaudės, kai tu nelauksi
Likimui šiam jau mes daugiau nebepriklausom
Nebepriklausom mes nei sielvartui, nei džiaugsmui
Nelauk manęs, nelauk manęs

Nelauk manęs, kai kris naktis ant mūsų rankų
Jau padalinome pusiau žodžius ir dangų
Ir to, kas liko, mums šiandieną neužtenka
Nelauk manęs

Ir jei kažkas, kuo taip tikėta ir ko laukta
Staiga pabelstų į duris ir vėl pašauktų
Priimčiau viską tik kaip išmaldą, kaip auką
Nelauk manęs, nelauk manęs

Nelauk manęs, nors ir skaudės, kai tu nelauksi
Likimui šiam jau mes daugiau nebepriklausom
Nebepriklausom mes nei sielvartui, nei džiaugsmui
Nelauk manęs, nelauk manęs

Nelauk manęs, kai kris naktis ant mūsų rankų
Jau padalinome pusiau žodžius ir dangų
Ir to, kas liko, mums šiandieną neužtenka
Nelauk manęs

Įrašas Ovidijus Vyšniauskas – Nelauk manęs pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Kam kalbėti tuščius žodžius
“Man reikia tavęs”?
Kam dainuoti lengvas dainas
Ir visko nekęst?

Mano širdį į dvi dalis
Padalino kažkas.
Jei nėra tavęs, būnu jis,
Tu šalia – būnu aš.

Žodis – visko pradžių pradžia,
Nors brangesnė tyla.
Noriu šaukt, kai tavęs nėra,
Jei tyliu – tu šalia.

Mano kūną į dvi dalis
Padalino kažkas
Nekenčiu, jeigu būnu ji –
Ir džiaugiuos, jeigu aš.

Aš prašau, netylėk,
Prašau, prakalbėk
Ir leisk tave pajaust.
Iš gelmių, iš dangaus
Pašauk ir neklausk
Ir leisk toliau mylėt.

Žodis – visko pradžių pradžia,
Nors brangesnė tyla.
Noriu šaukt, kai tavęs nėra,
Jei tyliu – tu šalia.

Mano kūną į dvi dalis
Padalino kažkas
Nekenčiu, jeigu būnu ji –
Ir džiaugiuos, jeigu aš.

Aš prašau, netylėk,
Prašau, prakalbėk
Ir leisk tave pajaust.
Iš gelmių, iš dangaus
Pašauk ir neklausk
Ir leisk toliau mylėt.

Įrašas Ovidijus Vyšniauskas – Prakalbėk pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Laikas eit, jau rytas išaušo, ši naktis – menki pinigai
Palinkėk man vėjo šilčiausio ir sėkmės nei daug, nei mažai
Tavo tiesa, čia nebuvo juk mano namai
Gal kada nors rasim tai, ko ieškojom ilgai

Vėl prie stalo susėsime tyliai
Prisipilsim taures sklidinai
Ir išgersim už tuos, kuriuos mylim
Ir už tuos, kur mylėjom kadais

Parašiau tau laišką ilgiausią, be raidžių – vien mano sapnai
Bučiavau tave, tavęs nesiklausęs ir juokiaus, kai buvo gerai
Gal kada nors rasim tai, ko ieškojom ilgai

Įrašas Ovidijus Vyšniauskas – Prie stalo pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Tavo lopšinės malda iš praeities
Tylą nudažo ilgesio žaibais
Tau, mano sąžine, siela, mano širdie,
Kelią nuklosiu perlų kilimais

Tavo akių žiburiai net iš toli
Lyg švyturiai klaidžiam kely mirgės
Mama, žinok, neliksi nuošaly
Tavo šviesos man visada reikės

   Tik negesink šviesos – paklysime
   Tik neužpūsk liepsnos židiny
   Tik negesink šviesos – mes grįšime
   Kojas tavas nupraust šulinio vandeny

Belsis kaštonai stogais, juoksis žiema
Vėjas alyvų kekėm pasipuoš
Motinos meilė kaip žemė amžina
Ir nuoširdi net be atsako skolos

   Tik negesink šviesos – paklysime
   Tik neužpūsk liepsnos židiny
   Tik negesink šviesos – mes grįšime
   Kojas tavas nupraust šulinio vandeny

***
Muzika: Ovidijus Vyšniauskas, žodžiai: Paulius Stalionis, 2008

Įrašas Ovidijus Vyšniauskas – Tik negesink šviesos pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.