Vinguriavo takelis tarp arimų pilkų
Ir atėjo bernelis netikėtu laiku.
Pasisveikinęs klausė: ką viena aš veikiu?
Atsakiau jam: šypsausi, o kai liūdna – verkiu.

Ko tau verkti? – šypsojos ir pagyrė kasas,
O basas mano kojas vilgė ryto rasa.

Aš ėjau ir jis ėjo, prisiglaudęs šalia
Tartum rytmečio vėjas, toks švelnus, pievele.

Ak, pavydžios kaimynės gal ir matė, gal ne –
Per pečius apkabinęs, pabučiavo mane
Ir laimingas nudūmė siauručiu takeliu,
O aš jam iš piktumo dovanot negaliu.

Ne dėl to, kad bučiavo,
Kad nubėgo jisai,

Širdžiai mielą ir savą
Vijo sunkūs balsai.

***
Muzika: M. Tamošiūnas
Žodžiai: J. Lapašinskas

Įrašas Svetlana Bagdonaitė – Vinguriavo takelis pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.