Išaušo rytas nuostabus
Ir šypsosi dangus.
O aš einu šviesia gatve,
O kur – dar nežinia!

Jei norite žinot visi,
Maži ir dideli –
Šią naktį aš sapne buvau
Ir meilę sutikau.

Noriu šokt dabar,
Noriu lėkt sparnais,
Noriu kilt virš debesų,
Noriu būt šalia
Ir kad būtum tu.

  Ir tu dainuok,
  Kada širdis dainuoja,
  Šok, jei akys nemeluoja,
  Skrisk ir pasitiki ją vienplaukė.
  Ir tikėk,
  Stipriau gyvenimą mylėk.
  Ir būna metuose diena,
  Girdi, jau meilė laukia.

Ir tu sutiksi ją, žinau –
Gal taip, kaip aš sapne,
Gal šokančią nakties bare,
Gal einančią gatve…

Pažinsi ją tu iš akių
Šviesių ir didelių.
Kai pervers ji tave žvilgsniu,
Ištarsi: „Ach, tai tu!”

Noriu šokt dabar,
Noriu lėkt sparnais,
Noriu kilt virš debesų,
Noriu būt šalia
Ir kad būtum tu.

  Ir tu dainuok,
  Kada širdis dainuoja,
  Šok, jei akys nemeluoja,
  Skrisk ir pasitiki ją vienplaukė.
  Ir tikėk,
  Stipriau gyvenimą mylėk.
  Ir būna metuose diena,
  Girdi, jau meilė laukia.

Įrašas Vitalija Katunskytė – Ir tu dainuok pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Lietus sidabro siūlais kris
O pirštais man tekės vėl ilgesys
Ir išbarstyti bučiniai į tylą grįš
Sujungs ramybę atmintis

Lietus sidabro siūlais kris
Ir lyg sapne prabus maža viltis
Ir lėks aplenkus melą, laiką ir mintis
Lietus sidabro siūlais kris

Lietus sidabro siūlais kris
O pirštais man tekės vėl ilgesys
Ir išbarstyti bučiniai į tylą grįš
Lietus…

Įrašas Vitalija Katunskytė – Lietus sidabro siūlais pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Aš prisimenu vasarą, kopų takus
Kai per smėlį mes bridom basi
Buvo jūra rami ir šiltam vandeny mūsų kojos
Tu mane bučiavai ir kažką vis sakei
Plaukus smėlėtus lietei
Ir viskas gal tūkstantį kartų kartojos

Aš prisimenu tavo smėlėtas rankas
Ant kūno tvirtai supintas
Ir akis, kur galėjau be proto pamilti
Gal supratau tada, kad ateis valanda
Kai jūros mažytė banga
Nusineš į gelmes mūsų paslaptį, meilę ir viltį

   Mes paklydom abu, paklydome savo jausmuos
   Ir keliaut negalim nei kartu, nei po vieną
   Jei gyvenimą galėčiau iš naujo kartot
   Pasiimčiau tave, kad galėčiau džiaugtis kas dieną

   Mes paklydom abu, paklydome savo jausmuos
   Ir nebeisim kartu, po vieną toli jau nuėjom
   Ne mūsų kaltė, kad suradom tą laimę vėlai
   Pasiimsim kartu tik svajas, nugairintas vėjo

Buvo skirta likimo tave susitikt
Ir smėlėtoj pakrantėj palikt
Visa tai, ką radau ir galbūt šitiek metų ieškojau
Kai išskyrė krantai, aš galvojau ilgai
Ar tu iš tikro buvai
Gal buvo tik sapnas, kurį aš kartoti bijojau

Pamiršt negalėsiu tavo akių
Tavo rašytų eilių
Tavo kūno, aistros ir stiprių glamonėjančių rankų
Gal po metų susitiksim abu
Prie jūros smėlėtų krantų
Tu kalbėsi ir viskas kartosis vėl tūkstantį kartų

   Mes paklydom abu, paklydome savo jausmuos
   Ir keliaut negalim nei kartu, nei po vieną
   Jei gyvenimą galėčiau iš naujo kartot
   Pasiimčiau tave, kad galėčiau džiaugtis kas dieną

   Mes paklydom abu, paklydome savo jausmuos
   Ir nebeisim kartu, po vieną toli jau nuėjom
   Ne mūsų kaltė, kad suradom tą laimę vėlai
   Pasiimsim kartu tik svajas, nugairintas vėjo

   Pasiimsim kartu
   Į kelią abu
   Tik mažytes svajas
   Nugairintas vėjo

Įrašas Vitalija Katunskytė – Paklydome pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Kodėl taip greitai rieda laiko ratai
Kodėl negalim sustabdyt žirgų
Kodėl taip greitai bėga mūsų metai
Pasaulis sukasi ir mes kartu

Šiandien iš ryto gegužė kukavo
Ir skaičiavau aš godžiai tuos metus
O jei suklydau, tai ant vaišių stalo
Draugai skaičiuos žvakutėmis metus

Bėga dienos ir kvatoja
Nespėsi – galvoja
Kasmet žvakučių laužas degs šviesiau
Gimtadienis – tai šventė
Kai jausmai net laiką lenkia
Vis tiek neveltui gyvenau

   Pražydo sodai
   Nepagailėjo ir dovanoja
   Visų spalvų žiedus
   Aš paprašysiu
   Šiandien klajūno vėjo
   Kad man padėtų
   Užpūst senus metus

   Jau vasarėja
   Širdy ištirpo ledas
   Ir negalvokim
   Kas buvo, kas dar bus
   Šiandien dainuokim
   Ir laikas toks bejėgis
   Kada prie stalo
   Matai tikrus draugus

O jei kažkas į šventę neatėjo
Gal mintimis jis su manim kartu
Galbūt pamiršo, gal ir negalėjo
Ar nenorėjo būt tikru draugu

Išblaškė laikas mus po šį pasaulį
Gal amžinybėn pašaukė per greit
Už tai pakelkim šiandien vyno taurę
Negali niekas jau iš ten pareit

Bėga dienos ir kvatoja
Nespėsi – galvoja
Kasmet žvakučių laužas degs šviesiau
Gimtadienis – tai šventė
Kai jausmai net laiką lenkia
Vis tiek neveltui gyvenau

   Pražydo sodai
   Nepagailėjo ir dovanoja
   Visų spalvų žiedus
   Aš paprašysiu
   Šiandien klajūno vėjo
   Kad man padėtų
   Užpūst senus metus

   Jau vasarėja
   Širdy ištirpo ledas
   Ir negalvokim
   Kas buvo, kas dar bus
   Šiandien dainuokim
   Ir laikas toks bejėgis
   Kada prie stalo
   Matai tikrus draugus

***
Muzika ir tekstas: Sigitas Adeikis

Įrašas Vitalija Katunskytė – Pražydo sodai pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Vitalija Katunskytė – Robinzonas dainos žodžiai:

Palmių kraštai mėlynam vandenyne
Kviečia atogrąžų saldūs kerai
O tarp savanų smėlėtam žemyne
Iš baobabų suręsti namai

Kas ten gyvena, tikrai nežinojau
Ir kokia žmonės ten kalba kalba
Yra ten ir vyrų, ne vien tik beždžionės
Koks Robinzonas – apsvaigo galva

   O Robi, Robi, Robi, kur gi tu leki?
   Na, pažvelk, kokia aš moteris puiki
   Gal tik neįdegus ir šiek tiek pilna
   Bet esu Europoj aš karšta

   Robi, Robi, lipk iš medžio pas mane
   Pasisveikink su europine ponia
   Tu atrodai toks sultingas, tavo kūnas raumeningas
   Tokį tik mačiau kine

Šiltas baseinas, šaltas šampanas
Glostė man kūną trečia jau diena
O iš už palmės pati pastebėjau
Akys dvi juodos stebėjo mane

Tai mano Robis, vis tiek jį pagausiu
Ir pavaišinsiu šampano taure
Aš jį nuprausiu, aprengsiu, priglausiu
Ir į Europą pareisim drauge

   O Robi, Robi, Robi, kur gi tu leki?
   Na, pažvelk, kokia aš moteris puiki
   Gal tik neįdegus ir šiek tiek pilna
   Bet esu Europoj aš karšta

   Robi, Robi, lipk iš medžio pas mane
   Pasisveikink su europine ponia
   Tu atrodai toks sultingas, tavo kūnas raumeningas
   Tokį tik mačiau kine

Įrašas Vitalija Katunskytė – Robinzonas pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Kalbėk, man reikia tavo balso
Jis toks ramus tarsi lietus, išplaukiantis iš mėlyno dangaus
Kalbėk, tegul širdis jo klauso
Man taip ramu, kai aš girdžiu šalia kvėpavimą žmogaus

Kalbėk, man trūksta tavo žodžių
Raminančių ir mokančių paguost, kai sėlina juoda naktis
Kalbėk, tegul širdis jų klauso
Tik su tavim taip lengva pasėdėt ir palydėt mintis

   Lyg viesulas gaivus
   Pro nerimo medžius staiga praoš gatve
   Atversiu langines
   Tik nepamiršk kartu tu pasiimt manęs

   Daugiau taip negaliu
   Viena aš tarp žvaigždžių
   Atrodo, pavargau
   Todėl lemties prašau

   Tu mano ilgesys
   Šitam svečiam krašte
   Praūši taip staiga
   Paklysiu aš viena baltam rūke

Paliesk ranka dar mano plaukus
Jie pasiilgo pirštų, bėgančių lėtai tarsi gelme žemyn
Žinai, to niekada nebuvo
Kvėpavimo gilaus, atodūsių švelnių tamsioj rudens nakty

Sustok, man reikia tavo sielos
Ji artima tokia, galėčiau būt šalia ilgus ilgus metus
Pabūk paveikslu man ant sienos
Taip noriu jį matyt kas dieną ir žinot, kad tu esi šalia

   Lyg viesulas gaivus
   Pro nerimo medžius staiga praoš gatve
   Atversiu langines
   Tik nepamiršk kartu tu pasiimt manęs

   Daugiau taip negaliu
   Viena aš tarp žvaigždžių
   Atrodo, pavargau
   Todėl lemties prašau

   Tu mano ilgesys
   Šitam svečiam krašte
   Praūši taip staiga
   Paklysiu aš viena baltam rūke

Įrašas Vitalija Katunskytė – Viesulas pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.