Nida Juškaitė (25 m.) iš Biržų Norvegijos mieste Stavangeryje gyvena lyg ponių ponia, gal net beveik karalienė. Tūkstančiai mūsų šalies merginų ten sunkiai lenkia nugaras ir dirba paprastomis valytojomis, o Nida užima garbingas vyr. valytojos pareigas, dėl kurių visos kovoja. „Šepetį ar skudurą paimu labai retai, o uždirbu kaip aukščiausio lygio verslininkė.“

Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija

JEIGU LIETUVĖ – TAI VALYTOJA

Yra pasaulyje toks miestas, kur absoliuti dauguma merginų su lietuvišku žaliu pasu dirba vieną ir tą patį darbą – valytojomis. Praktiškai valytojų sostinė. Vietiniai net juokauja – jeigu lietuvė, tai gali net neklausti, ką veikia, šimtas procentų, kad valymuose uždarbiauja. Vienos yra siurbėjos ar šlavėjos, kitos atsakingos už dulkių valymą nuo stalų, yra dar viešbučių kambarinės, naftos platformų plovėjos ir privačių namų tvarkytojos, save vadinančios „namų ekonomėmis“.

Kad šios norvegų kalbos – ne tušti plepalai, įsitikinome lietuvių bendruomenės žiemos šventėje. Visos užkalbintos – ir maždaug 20-ies, ir vyresnės, 40-ies metų, dirba valymuose. „Taip yra todėl, kad mūsų merginos pritingi mokytis norvegų kalbos, angliškai joms irgi sunku susišnekėti. O be kalbų čia nepriima nei į biurus vadybininkais, nei į aptarnavimo sferą. Norvegai – nacionalistai, nori šnekėti savo kalba, tą žinodamos mūsiškės ir eina tiesiu taikiniu į valytojas. Jeigu jau pradeda, sunku iš ten išeiti – pinigai geri, bet darbo krūvis didelis, nelieka laiko ko nors geresnio ieškoti“, – šią išskirtinę situaciją „Panelei“ komentavo Rogalando apylinkės pirmininkas Saulius Trepekūnas.

ALGA SKIRIASI DEŠIMT KARTŲ

Įdomus dalykas: Lietuvoje atliekant visuotines žmonių apklausas tema „Kokio darbo nenorėtum dirbti?“, atsakymuose kas antras pamini kiemsargių ir valytojų profesijas. Dailioji lytis save labiau linkusi įsivaizduoti teisės, ekonomikos arba šou verslo srityse.

Bet valymai Lietuvoje nelygu valymams Norvegijoje! Skudurai ir šepečiai tie patys, šiukšlės irgi tokios pat. Bet atlyginimas skiriasi dešimt kartų. Mūsų šalyje daugelis tenkinasi minimumu – 1000 Lt. Tuo tarpu vikingų šalyje prakutusi valymų srities asė gauna 10 tūkstančių litų! Dar yra ir vyr. valytojos! Pareigos, apie kurias niekada anksčiau man neteko girdėti. Norvegijoje taip vadinamos pačios geriausios, paklusniausios, pareigingiausios. Štai Stavangeryje, kur oficialiais skaičiavimais gyvena apie 5 tūkstančius mūsų tautiečių, vyr. valytojomis tituluotos vos kelios dešimtys.

ELITAS

Kodėl gerai būti vyr.? Pirmiausiai jos gauna valdžią į rankas – pradeda vadovauti paprastosioms. Dar skiriami tarnybiniai mobilieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai, net automobiliai. O svarbiausia dalis, žinoma, yra atlyginimas, kuris tarp vyr. valytojų svyruoja nuo 12 iki 20 tūkstančių litų per mėnesį. Jūs įsivaizduojate? Tai suma, kurią Lietuvoje uždirba tik rimtų įmonių vadovai.

FANTASTIŠKAI GERAI

Štai kodėl visa išdidi, savimi labai patenkinta po Stavangerio centrą vaikšto mūsų herojė Nida Juškaitė. Ji jau kelerius metus yra vyr. valytoja. Būtina pasidžiaugti, kad kartu su paaukštinimu jai labai pradėjo sektis su bernais. Ypač jaunesni supuolė kaip bitutės prie medaus. Vienas, kitas, trečias – šaunesnis keitė geresnį.
„Tikrai labai pasisekė, neturiu kuo skųstis, gyvenime nieko nenorėčiau keisti!“ – per interviu nuolat kartojo Nida.

PALAIDOTA GINEKOLOGINĖ SVAJONĖ

(Kodėl emigravai?) „Esu iš tų žmonių, kurių netenkina lietuviška tvarka… Pažinčių kraštas, jeigu neturi užtarimo, nieko nepasieksi. Kai Biržuose baigiau mokyklą, galvojau prasimušti Vilniuje arba Kaune. Mano svajonė buvo tapti gera ginekologe. Bet medicinos studijos tiek kainuoja! Tūkstančius – per brangiai jauniems žmonėms, kurie patys neužsidirba. Deja, mano tėvai negalėjo sau leisti tokios prabangos ir apmokėti šių mokslų. Tad teko imtis plano B – emigruoti.“

BALTA IR KVEPIA, KAS? SKALBYKLA!

(Kodėl pasirinkai Norvegiją?) „Neturėjau pažinčių Anglijoje ar Ispanijoje, kaip tuo metu buvo populiaru. Papuoliau ant tos didžiausios bangos, prieš pat krizę, kai visi emigravo. Teko eiti į agentūras, kurios Lietuvoje žada aukso kalnus. Ten pasakė – Norvegija, Stavangeris. Nežinojau, kad tai turtingiausias miestas, kur vien naftininkai ir naftos kompanijos. (Kokį darbą pasiūlė?) Ką gali pasiūlyti? Biuro direktore? Niekam agentūrose tokių nesiūlo… Pasakė, kad būsiu darbininkė, ir viskas. Kai atvažiavau, paaiškėjo, kad paskyrė į skalbyklą. (Gerai ar blogai?) Žinai, Lietuvoje žmonės skaitantys ir sakys: „Juodadarbė, vargšelė.“ Nereikia manęs gailėti, pirmiau pamatykite, tada vertinkite. Skalbykla jau savaime reiškia, kad nieko ten juodo, o viskas balta ir kvepia. Nesunkus darbas, stovėjau prie aparato ir lanksčiau viešbučiams skirtus rankšluosčius – šimtus jų. Pradžiai gerai, bet nemoku apsakyti, kaip nuobodu. Monotonija septynias su puse valandos per parą, penkias dienas per savaitę. (Įsivaizduoju…) Antra vertus, žinojau, kad uždirbsiu tiek, kiek Lietuvoje net nežinau, kas gauna. (Kiek?) 6–7 tūkstančius į rankas, o dar mums visoms nuomojo butą ir turėjome kitų privalumų.“

Nida Juškaitė

Egidijaus Narvydo nuotr.

PER DAUG PINIGŲ

Devyniolikmetė Nida buvo paskaičiavusi, kad jos svajonių studijoms Medicinos universitete Lietuvoje reikės 20 tūkstančių litų. Tiek ir tikėjosi sutaupyti. Bet įsisiautėjusi skalbykloje dirbo viršvalandžius, tiek, kiek vadovai siūlė. Po pusės metų ši stropuolė sukaupė net 30 tūkstančių. Kaip ji džiaugėsi…

„Aš tokių pinigų nebuvau mačiusi, mane ištiko šokas. Žiūriu į sąskaitą ir negaliu patikėti, kad galiu pirkti ką noriu. Žinau, kad galiu, bet netikiu, nedrįstu. 30 tūkstančių! Prieš septynerius metus pinigai turėjo didesnę perkamąją galią nei dabar. (Ką darei?) Aišku, kad nebėgau tekina į universitetą. O kodėl? Pabandykite staiga praturtėti, tada ima atrodyti, kad visada taip bus, nuolat pinigų turėsiu. Kam tie mokslai? Kam stengtis, jeigu ir skalbykloje gerai? Man prasidėjo šopoholikės manija, pasileidau plaukus ir viską ėmiau šluoti.“

TURTUOLĖ NUGRIAUDĖJO BIRŽUOSE

Išsilaikė vairavimo teises, įsigijo svajonių automobilį „Peugeot“, atnaujino nebemadingą spintos turinį. Nida spėja, kad tuo metu gal net aukštuomenės mergičkos neturėjo tokių sarafanų, suknių ir bliuskių. Vos ką įdomesnio į parduotuvę atveždavo – viską sau pasigriebdavo. „Stilių prilaikiau, spalvos, blizgučiai, gerai buvo“, – tuometinę save įvertino Nida.

Biržai, pamatę, kaip neatpažįstamai pasikeitė jų žemietė, žinoma, kuždėjosi, daug kas pavydėjo, apkalbinėjo. „Prie tokio dėmesio nebuvau pratusi, bet patiko, nesiskundžiau“, – nusišypso Nida. Nuo tokio gėrio visi planai jos galvoje pasikeitė. Jokie mokslai nerūpėjo, ką ten mokslai, Lietuva su savo kelių tūkstančių vidutiniu atlyginimu jai kėlė juoką. „Pajutau meilę pinigams, tikrai galiu taip sakyti – meilę. Supratusi, kad man patinka jų turėti, savęs nevaržyti, vėl išmoviau į Norvegiją.“

PRADŽIA NUO BAŽNYČIOS

Kol dirbo skalbykloje, Norvegijoje spėjo užmegzti pažinčių, tad jomis ir pasinaudojo. Jau tada beveik visos lietuvės dirbo valymuose… Parūpo ir Nidai, kodėl gi ne? Gal ten labai gerai? Gal lengviau? Įdomiau? Dabar ji jau turi atsakymus.

„Nepalyginamai įdomiau. Skalbykloje mes kaip robotės, o valymuose smagumėlis – pasileidi muziką arba jeigu su kitomis panomis valai, paleidi liežuvį… Praeina tos valandos, nespėji net pavargti. (Sunku į šią sritį pralįsti?) Anksčiau būdavo lengviau, dabar mūsų tūkstančiai privažiavo, dar nepamiršk, lenkės, rumunės, latvės, rusės… Tai jau ajajajai, nepriims taip paprastai. (Girdėjau, „valymuose“ daug sričių, kurią tu gavai?) Faktas, kad visos nori pralįsti į naftos platformas – moka dvigubi, daug kas ten vyrus randa, nes žinai, darbininkai – stiprūs vyrukai su nemažomis pajamomis. Bet kas mane, naujokę, ten ims? Gavau valyti biurus ir bažnyčias. (Egzotiškai skamba) Tikrai ne visoms taip pasiseka. Bažnyčioje įdomiau ir švariau nei prekybos centruose.“

LABAI LIŪDNA ISTORIJA

Metus atidirbusi vienoje valymo įmonėje, Nida su trenksmu iš ten išėjo. Nors labai nenorėjo, nes žinojo, kad kitur tokių švarių objektų kaip bažnyčios valyti negaus. Tik pyktis privertė ją priimti tokį sprendimą. „Kai paprašiau vadovės, kad išleistų mane savaitės atostogų per Kalėdas, atsakė negalinti, nes neras, kas mane pakeistų. (Gal tikrai?) Nesąmonė, mūsų ten kelios dešimtys lietuvaičių darbavosi. Tiesiog vidinės intrigos, pavydas, kad per lengvai sekasi. Nesitaiksčiau su tuo, nes maniau, kad esu labai gera valytoja, greitai susirasiu naują darbą. Taip ir buvo – pailsėjusi su šeima Biržuose, grįžau ir iškart pakvietė į dabartinę firmą „Pan Renhold“ (interviu tęsinio ieškokite gruodžio „Panelėje“).

A.Kriščiūno nuotr.

The post Emigrantės iš Biržų sėkmė: skudurą paimu retai, o uždirbu kaip verslininkė(INTERVIU) appeared first on PANELĖ.

Emigruodama į Vokietiją Polina Zarianova (20 m.) džiaugėsi tapusi vienišo turtuolio namų tvarkytoja ir tikėjosi gerai užsidirbti. Bet papuolė į seksualinio priekabiautojo pinkles, iš kurių bėgo neatsigręždama. „Merginos, būkite atsargios! Užsienyje tyko pavojai“, – perspėja ji.

MADOS AUKA

„Daugiau niekada! Nereikia man Vokietijos ir tų eurų“, – pridėjusi ranką prie širdies kartoja Vilniuje argoterapiją studijuojanti varėniškė. Polina labai nuoširdžiai tai sako, nes išliejo ne vieną ašarą ir sudegino tūkstančius nervų ląstelių. Ji tikrai visą gyvenimą prisimins nesėkmingą mėginimą sekti aplinkinių diktuojamą emigracijos madą. „Visi pažįstami kartojo: neįmanoma Lietuvoje užsidirbti, neįmanoma padoraus darbo susirasti, čia nėra jokių perspektyvų“, – dabar aiškinasi Polina. Nors neturėjo nei skolų, nei didelių svajonių, kurioms įgyvendinti reikėtų didelės pinigų sumos, ji paklausė patarimų, vos atsiėmusi mokyklos baigimo diplomą.

VALYTOJOS ŠLUOTA VIETOJ UNIVERSITETO

Pažadėtąja žeme merginai turėjo tapti Štutgartas – pramoninis miestas pietų Vokietijoje. Daug turkų ir lenkų ten „aria“ fabrikuose, nedidelis skaičius (oficialiai – vos apie šimtą) lietuvių – prižiūri senyvas močiutes, šluoja gatves ir plauna indus.
„Aš darbo nebijau, esu iš paprastos šeimos, neišlepinta, pasiruošusi priimti iššūkius. Todėl jokių reikalavimų nekėliau, agentūrai, kuri ten darbina žmones, pasakiau, kad tiks bet kas, už ką normaliai mokėtų“, – pasakoja Polina. Kai sužinojo, kad ne į gatves ir ne į fabrikus siunčia, o į turtuolio namus – nušvito! Na, įsivaizduokite sceną iš meksikietiškos muilo operos… Ten tokie dideli namai, dvarai, puošni aplinka… O jau kokį romantišką liokajų ir kambarinių darbą tokių serialų režisieriai piešia. „To ir tikėjausi! Tiesa, man iškart pasakė, kad namai ne šeimos, o vienišo vyro. (Įtarimų nekėlė?) Mama labiau jaudinosi už mane, todėl liepė kelis kartus pabendrauti su juo per „Skype“. Mes kalbėdavomės, o mama pasislėpusi už kampo klausydavo. Kai įsitikinome, kad lyg ir normalus žmogus – daviau sutikimą atvykti.“

NEGRAŽUS, BET TURTINGAS

Pliktelėjęs penkiasdešimt vienerių Dietrich Charisius, kaip Polina sako, „Labai bjaurios išvaizdos, bet malonaus būdo“. Na, bent iš pirmo žvilgsnio. Jis plačiai šypsosi, mėgsta daug kalbėti. Ypač – girtis.
Ko jau ko, bet pinigų vyrukui netrūksta. Polina – kukli mergina, nei prieš atvykdama, nei kai jau atvyko ir įsikūrė, niekada nepaklausė, iš kur tas turtas, kurį demonstruoja. Bet kiek jai pavyko sužinoti iš nugirstų telefoninių pokalbių ir atsargiai pažvelgus į visokius popierius jo namuose, ponuliui priklauso didelė apsaugos programų kompanija ir dar daug nekilnojamo turto objektų. „Kartais pasireklamuodavo kompiuteryje, rodydamas man savo vilų nuotraukas, nuo Tailando iki Amerikos“, – pasakoja Polina.

TURTUOLIŲ APSUPTA

Veiksmas, kuris primena kriminalinį filmą, vyko „ant kalvos“ – taip turtingų vokiečių rajonėlį vadina mergina. Kai pažvelgdavo pro langą, matydavo vien brangias ir labai brangias mašinas, namas vienas už kitą gražesnis, kaimynų verslininkų žmonos – beveik kaip iš „Misis Vokietija“ konkurso. Tokios tobulos tobulos, visada su šypsena.
„Dietricho namas, kuriame gyvenome, net keturių aukštų. Labai erdvus, kambariai didžiuliai. Tiesa, dar ne viskas buvo įrengta, todėl ten nuolat atvykdavo darbininkai. Tai baldus konstruoti, tai kilimus tiesti. Pagal numatytą projektą namas turėjo būti ypatingai gražus. (Kaip atrodė tavo kambarys?) Neišskirdamas manęs kaip prastesnės, jis suteikė man normalius apartamentus su atskiru miegamuoju, vonios kambariu ir net virtuvėle. Tokiomis sąlygomis net Lietuvoje negyvenau, kai dar nebuvau valytoja.“

O TU ŠVENTAS NAIVUME

(Kada prasidėjo priekabiavimas?) „Patį pirmą vakarą galėjau pajusti ženklus, kad šitas tipas yra pavojingas, bet buvau per daug naivi. Vos įsikūriau, jis pasiūlė nuvažiuoti į kavinę pavalgyti ledų. Kai atsisėdome, pastebėjau labai keistą jo žvilgsnį… Net pasimečiau. (Kuo jis keistas?) Nu žinot toks, kaip kokio ištvirkėlio, nenuleidęs akių į mane spoksojo, jaučiausi tarsi žvilgsniu nurenginėjama. (Pasakei jam ką nors?) Nedrįsau, tuo metu save įtikinėjau, kad čia man visokios baimės kvailos lenda, kad nieko iš tiesų nevyksta. Aš juk pirmą kartą užsienyje viena buvau – natūralu, kad visko bijojau ir įtariai stebėjau aplinką. Juk tiek daug nelaimingų istorijų teko girdėti.“

RANKA PO SIJONU

(Kada supratai, kad tai gali baigti blogoju?) „Praėjus daugiau nei savaitei, kai vieną eilinį vakarą gaminau jam valgyti. Dietrichas priėjo artyn ir vėl ėmė nužiūrinėti. Pasimečiau, bet to neparodžiau. Dabar suprantu, kad reikėjo parodyti! Jis leido sau eiti toliau – gašliai apsikabino ir vieną ranką staigiai pakišo man po drabužiais… Aš iškart atšokau nuo jo, ir piktai pastūmiau šalin. (Kaip sureagavo?) Labai piktai. Nebuvau mačiusi tokio įtūžusio. Staiga gera nuotaika dingo ir bambėdamas ėmė priekaištauti, kad nėra patenkintas mano darbu. (Kuriuo?) Atseit blogai plaunu, lyginu ir panašiai. Aš gyniausi – liepiau rodyti konkretų broką. Jis tik susinervino ir nuėjo miegoti. (O tu?) Galvojau, gal tuo viskas ir baigsis. Atsiguliau savo kambaryje ir stengiausi pamiršti šitą šlykštų priekabiavimą.“

Visą šokiruojančią istoriją skaityk vasario mėnesio „Panelėje”.

SUGRĮŽĖLIAI, ATSILIEPKIT!
Tu irgi emigraciją iškeitei į Lietuvą? Kiekviename numeryje „Panelė“ spausdins įdomiausias sugrįžimo į namus priežastis. Savo asmenines arba draugų istorijas galite siūlyti el. paštu: orius@panele.lt

The post Iš turtuolio vokiečio namų pabėgusi lietuvė: mane norėjo nusipirkti(INTERVIU) appeared first on PANELĖ.

Trejus metus geresnio gyvenimo Anglijos provincijoje ieškojusi masažistė Joana Juškevičiūtė(25 m.) nusprendė: ne pinigai atneša laimę. Į namus Vilniuje ji sugrįžo tam, kad būtų kuo arčiau senelių!

Žurnalas „Panelė” pristato naują rubriką apie grįžtančius namo emigrantus. Kiekviename numeryje pateikiame vis naują istoriją ir skirtingas grįžimo priežastis. Savo asmenines arba draugų istorijas galite siūlyti el. paštu: orius@panele.lt

VILNIUS – WIGANAS – VILNIUS
Kai šia tema prabyla viename sostinės masažo kabinete dirbanti Joana, nustemba visi. Trejus metus gyvenusi šiaurės vakarų Anglijoje, mažame Wigan miestelyje, mergina tuoj tuoj galėjo iš paprastos darbininkės tapti profesionalia sporto trenere. Šios profesijos atstovų labai trūksta. Ten vos baigi mokslus – iškart pasipila pasiūlymai iš įvairių sporto klubų (šiuo metu 1200 laisvų darbo vietų vien tik aplink Mančesterį). Tarpusavyje jie taip varžosi dėl būsimo darbuotojo, kad ima žadėti pasakiškus pinigus. Kitaip tariant – rojus!
Kas gi iš jo bėgtų? Tikrai ne praturtėti emigravęs lietuvis, ypač, kai jau matyti šviesa tunelio gale. Bet Joana numojo ranka, kai pasakė: „dzin pinigai”, „dzin perspektyvos”!!! Susikrovė lagaminą ir iškelta galva sėdo į gimtąjį sodžių skraidinantį lėktuvą.

SUGRIUVĘ PLANAI
Kodėl ji emigravo? „Nors daug kas iš aplinkinių vis važiuodavo užsidirbti, aš apie tai ilgą laiką negalvojau, skurdžiai negyvenau – padėjo tėvai, seneliai. Net per krizę 2008-aisiais man Lietuvoje viskas atrodė fainai. Turėjau labai daug planų, svajojau įstoti į Muzikos ir teatro akademiją, tapti aktore. Nors artimi žmonės visada kartojo, kad gerai vaidinu, deja, neišlaikiau stojamojo egzamino. Tai buvo pirma nesėkmė, kuri supurtė. Teko rinktis kūno kultūrą Edukologijos universitete. Papildomai baigiau masažo kursus. Tada… vaikinas „pradžiugino”, kad važiuoja užsidirbti į Wiganą. Pusę metų kentėjau, kentėjau, bandžiau sau ir kitiems įrodyti, kad draugystė per atstumą įmanoma. Bet po pusės metų trūko kantrybė! Ryžausi važiuoti pas jį.”

Joana Juškevičiūtė

A.Kriščiūno nuotr.

NEĮKALBAMI SENELIAI
Širdį merginai spaudė tik dėl senelių, kuriuos Lietuvoje paliko vienus. „Mano mama su vyru jau seniai emigravę į Londoną, abu dirba, jaunesnė sesė taip pat ten mokosi, po to liks dirbti. Aš seneliams buvau vienintelis artimas žmogus Lietuvoje. Mūsų šeimoje visi labai artimi, todėl sakiau jiems – važiuojam kartu.”
Šuniuką ar kačiuką – su savimi nesunkiai gali pasiimti, kad ir į tolimiausią pasaulio kampelį. Mylimą berną ar geriausią draugę – dar gali suvilioti, kad atsektų paskui tave, dažnai jie patys pareiškia tokį norą. Bet ką daryti su sėsliais seneliais, kurie namų nė už ką nenori keisti į jokią kitą vietą? Močiutei juk labai patinka po balkonu augantys berželiai ir pavasarį pražįstančios alyvos, o senelis negali be knibinėjimosi garaže.
Pati įtikėjusi, kad Anglijoje bus daug geriau, Joana šią teoriją ilgai bandė įrodyti ir jiems – seneliui Rimantui (78 m.) bei močiutei Gražinai (75 m.). Viskas veltui – nesuviliojo. Išvyko viena, bet pažadėjo nuolat skambinti, o kai pavyks – lankyti.

PRIE KONVEJERIO DIPLOMŲ NETIKRINA
Ką dirbo? Trikampiai sumuštiniai, spurgos, keksiukai ir daug kitokių maisto produktų. Šimtais jų – kiekvieną dieną gaminami, pakuojami, o po to transportuojami į prekybos taškus. Kad mechanizmas sklandžiai veiktų, reikalingi darbštūs darbininkai. Anglai nenori, nes labai sunku. Todėl dirba lietuviai.
„Patekti į tokį fabriką visai nesunku, vyksta nuolatinė darbuotojų kaita, todėl naujokai ieškomi vi-sa-da! (Kokie reikalavimai?) Pagrindinis – bent minimaliai mokėti anglų kalbą. Mat daugiausiai atvykstančių net hello pasakyti negali. O daugiau jokių – niekas nėra net paklausęs, ką aš baigiau, ar ką anksčiau dirbau. Mūsų lietuviški diplomai britų nedomina.

Visą akis atveriantį Joanos interviu skaityk sausio mėnesio žurnale „Panelė”.

The post Emigrantė Joana: lietuviški diplomai britų nedomina(INTERVIU) appeared first on PANELĖ.

Kalėdinė „Panelė“ jau šiandien pasirodė prekyboje! Šis numeris – ypatingas: galėsi išsirinkti dovaną, prisiminti visus šiais metais vykusius šou pasaulio įvykius, pasimėgauti ryškiais mados puslapiais, ir žinoma – prikaustančios, tikros istorijos!

„Panelę“ jau galite rasti visose spaudos platinimo vietose Lietuvoje ir ne tik. Žurnalas pasiekė emigrantus Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje, JAV, Danijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje.

Viršelį šį kartą papuošė unikali gražuole – kebabinės pardavėja Karolina Augutytė, kuri dideliais žingsniais žengia mados pasaulyje. Ši mergina nevynioja į vatą – tiesiai šviesiai kritikuoja mises, fyfas ir tuštybę vakarėliuose. Žurnale – ne tik apie jos karjerą, bet ir apie sunkią vaikystę, bei meilę futbolininkui.

Geroji žinia – lygiai po metų į žurnalo puslapius grįžta šventiškas PRINCESIŲ projektas, kuriame – širdį virpinančios, dramatiškos istorijos. Šių metų tema – nugalėkime visas dramas!

Žurnalistas Orijus pakalbino naują svajonių jaunikį – Deividą Bendžių, kurį palaikino pati prezidentė. Deividas atskleidė, kokios merginos jam reikia.

Kaip žmonės gyvena Aliaskoje? Istorija iš pirmų lūpų – Agnės straipsnyje „Šiaurietiška egzotika“.

Rasite naują rubriką „Romo tyrimas“, kuriame jaunasis kino režisierius Romas Zabarauskas – pats suranda problemą ir pats ją išsprendžia. Pirmo tyrimo tema – paparaciai.

Fotografo Algio madų fotosesija šį kartą vadinasi „Vienos nakties nuotykis“. Kodėl? Ieškok naujausioje „Panelėje“.

Žurnale taip pat skaitykite:

Mergina su tortu ant galvos. Tokį vaizdą pamatysite tik Kaune. Kiekvieną dieną…

NAUJA RUBRIKA!!! Fashionistų kovos. Trys merginos, geriausi jų derinukai. Kuri nugalėjo?

Meilė ir verslas. Porelė atidarė graikišką taverną.

Žvaigždės dukra: dainininkės dukra bando sprukti iš po mamos sparnelio. Kaip jai sekasi?

Straipsnis įkvėpimui. Madingiausi pasaulio filmai. Ką iš ko pasiskolinti?

The post Prekyboje pasirodė Kalėdinis „Panelės“ numeris(FOTO) appeared first on PANELĖ.

Kai visi drabužiai atrodo siaubingai nusibodę, į pagalbą atžygioja aksesuarų desantas. Šį sezoną tiesiog būtinas masyvus vėrinys, kaip mat „atšviežinsiantis“ ir juodą suknutę, ir džinsinius marškinius.

Ištikima „Panelės“ žurnalo skaitytoja į Italiją emigravusi lietuvaitė Virginija pristato savo papuošalų versliuką „Kikijewels“ ir pataria, kokiai progai kokius akmenukus rinktis.

ALCHEMIJA APLINK KAKLĄ

Jei nori atrodyti paslaptinga, lyg dramatiško romano herojė, rinkis pilkuosius upinius perlus. Ši spalva dvelkia kažkuo nežemišku, tačiau neįtikėtinai dera prie pačių paprasčiausių drabužių.

Jei nori atrodyti prabangi ir nepasiekiama, lyg nužengusi nuo raudonojo kilimo – ant kuklios suknutės užsimesk karolius iš permatomo kvarco. Apskritai visi permatomi karoliai atrodo puošniai ir dera beveik prie visko.

Visi sako, kad retai šypsaisi, esi išvargusi ir pernelyg tamsiai rengiesi? Situaciją kaip mat pakeis it saulė švytintys geltonos spalvos karoliai ar žali, primenantys vasaros sode linguojančias mėtas. 

Esi nepasiduodanti romantikė, kurios spinta užversta pastelinių spalvų, gėlėtų raštų drabužiais? Pagelbės baltos spalvos akmenukai ar perlų vėrinys, kuo masyvesnis – tuo geriau. Beje, tokį vėrinį puikiai priderinsi ir prie griežto juodo švarko, kai eisi į darbo pokalbį. 

Labiausiai pritaikomi – juodų akmenų karoliai tiks praktiškoms, norinčioms karoliukus nešioti kone kasdien. 

The post Patarimai, kaip papuošalais atnaujinti pabodusius drabužius(FOTO) appeared first on PANELĖ.