Didelėje dalyje Europos šunų, laikomų pririštų prie būdos – nepamatysime. Tuo tarpu Lietuvoje šunys grandinėmis rišami prie būdų masiškai, ypač kaimiškose vietovėse, užmiestyje, kolektyviniuose soduose.

Tam, kad suprastume problemos mastą užtenka nuvažiuoti į bet kurį Lietuvos kaimą – čia ir žiemą, ir vasarą gyvūnai laikomi pririšti prie nedidelį prieglobstį teikiančių būdų, kurios pastatytos atokiau nuo namo – prie sandėliukų, garažų ar tvartų.

Dažnai vaizdas išties yra labai liūdnas. Nei vienas gyvūną mylintis ir jo gerove besirūpinantis žmogus nuolat nelaikys šuns pririšto, todėl taip gyvūnus laikantys šeimininkai dažnai apskritai jais mažai rūpinasi. Neretai prirakinti šunys net neturi tinkamos pastogės, jų laikymo vieta nešvari, ekskrementai nėra valomi. Gyvūnas ir valgo, ir tuštinasi tame pačiame mažame plote.

Gyvūnų gerovės specialistai viešojoje erdvėje pasisako už tai, kad kuo skubiau būtų priimtas draudimas šunis rišti prie būdų, pančioti arklius ir rišti karves už ragų, nes tai šiuos gyvūnus traumuoja. Prie būdų pririšti iš prigimties socialūs šunys, turėdami labai ribotą kontaktą su išorine aplinka, ilgainiui tampa agresyvūs, todėl nutrūkę nuo grandinės gali sukandžioti žmones, kitus gyvūnus.

Reaguojant į šią opią problemą, vasario 14 d. Seime organizuojama apvaliojo stalo diskusija „Jei myli, paleisk“, kurioje ​bus aptariami galimi problemos sprendimo būdai ir kitų šalių gerosios praktikos.

Taigi, ką tenka ištverti šuniui, kuris gyvena nuolat pririštas prie būdos? Kodėl tai būtina drausti?

Grandine pririšti šunys gali žūti

„Atvejų, kai antkaklis, virvutė ar paprasčiausiai ta pati grandinė įauga į kaklą, esame turėję daugybę ir tai dažniausias fizinis sužalojimas.“ – teigia nevyriausybinės organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė

Organizatorių archyvas

Anot GGI vadovės, labai dažnai pasitaiko, kad prie būdų pririšti šunys apskritai yra paliekami likimo valiai, jais nėra tinkamai rūpinamasi. „Kažkaip žmonės užriša ant kaklo gyvūną poros mėnesių ir jiems atrodo, kad antkakliai auga kartu su jais. Taip pat, tai parodo, kiek dėmesio išties gauna prie būdos pririštas šuo – kaip įmanoma mažiausiai pusmetį, o kartais metų metus nematyti, kad antkaklio jau nebėra, nes jis sulindęs į kaklą ir užaugęs mėsa. Juk, vadinasi, prie tokių gyvūnų niekas net arti neprieina, pameta maisto atliekas per atstumą ir tiek. Ką jau kalbėti apie privalomus skiepus nuo pasiutligės, nes jei jie būtų daromi, veterinaras iškart situaciją pamatytų.“ – situaciją komentuoja GGI vadovė.

Grandine pririšti šunys taip pat yra itin pažeidžiami, yra neapsaugoti nuo neigiamo išorės poveikio, lengviau pasigauna ligas ir infekcijas, gali būti sukandžioti kitų gyvūnų. Laukinio žvėries užpultas grandine pririštas šuo neturi jokių galimybių pabėgti, pasislėpti.

„Atsitikus nelaimei pvz. gaisrui, pririštas šuo gali sudegti.“ – teigia GGI Seime vyksiančioje diskusijoje atstovaujanti Neringa Mataitytė.

Anot N. Mataitytės, taip pat pasitaiko atvejų, kai pririštas šuo gali pasismaugti, užsipainioti už virvės, iš nerimo išversti maisto ar vandens indus taip likdamas be maisto ir geriamo vandens.

Taip pat baisus ir nuolatinis nesterilizuotų kalyčių prievartavimas. Kai kalytė rujoja, visi kaimo šunys nori su ja santykių, o pririštas gyvūnas neturi jokios galimybės tokių santykių išvengti. Nutrūkę nuo grandinės nesterilizuoti gyvūnai nuolat dauginasi, todėl neveislinių, taip vadinamų „kiemsargių“, skaičius nemažėja, o eksponentiškai auga. Tą rodo ir gyvūnais perpildytos prieglaudos.

Visais atžvilgiais saugesnis ir su gyvūno gerove labiau suderinamas yra šuns laikymas voljere, užtikrinant tinkamą voljero dydį ir įrengimą. Voljere gyvenančio šuns nesmaugia grandinė ir jis taip pat yra apsaugotas nuo galimo laukinių žvėrių ir klajojančių šunų užpuolimo.

Šuns rišimas prie būdos padaro jį agresyviu

Žmonės vis dar riša šunis prie būdos dėl įsisenėjusio klaidingo požiūrio, kad šuo yra „sargas“, nors pririštas šuo absoliučiai nieko apsaugoti negali. Dar daugiau – toks šuo ir pats negali apsisaugoti, dėl blogų gyvenimo sąlygų tampa traumuotu, gali pasidaryti agresyvus. Į šunį žiūrima kaip į kokį prietaisą, kuris turėtų atlikti signalizacijos funkciją. Tai labai atsilikęs požiūris, rodantis, kad daliai Lietuvos žmonių empatijos gyvūnams dar labai trūksta.

Prie būdos dažnai atsiduria niekam nereikalingi šunys. Nesterilizuotos kalytės atsiveda palikuonių, kurių „nėra kur dėti“. Paprasčiausias būdas – pririšti prie kokios nors pašiūrės, sandėliuko. Tai žmonėms kur kas lengviau nei užtikrinti geresnes sąlygas – pavyzdžiui, pastatyti tinkamą voljerą. Taigi, žiūrima kaip geriau, pigiau žmogui, visiškai neatsižvelgiant net į minimaliausius gyvūno poreikius. Labai svarbu dirbti ir ties sterilizacijos / kastracijos klausimu – kuo daugiau šunų bus sterilizuoti / kastruoti, tuo mažiau bus su gyvūnų gerove susijusių problemų.

Šuo taip pat neturėtų būti dovana – žmonės, gavę dovanų šunį, neturėdami kur jo laikyti išveža „į kaimą“ prie būdos.

Šunys yra socialūs gyvūnai, todėl palikti vieni jie sulaukėja, tampa agresyviais. Toks nutrūkęs nuo grandinės šuo gali stipriai apkandžioti ir sužaloti žmones, kitus gyvūnus.

„Kai kurie šeimininkai argumentuoja, jog augintinius pririštus laiko, nes jie agresyvūs, tačiau būtent dėl tokio laikymo jų agresija tik stiprėja ir galimai būtent dėl to išsivysto nuo pat pradžių.“ – teigia Neringa Mataitytė.

Tai, kad šunys stipresnę agresiją išsiugdo būtent dėl nuolatinio laikymo pririšus prie grandinės, patvirtina moksliniai tyrimai. „Pavyzdžiui, Šiaurės Karolinoje (JAV) bendruomenės atstovai teigė, jog 51% įkandimų jų aplinkoje buvo susiję su pririštais šunimis: žmonės buvo sužaloti, kai patys prieina prie pririšto šuns ir šis įkanda arba kai gyvūnas užpuola nutrūkęs nuo grandinės.“ – apie problemą pasakoja N. Mataitytė.

Anot N. Mataitytės, Jungtinėse Amerikos Valstijose šunų laikymas pririšus prie grandinių laikoma viešo saugumo problema. „Draudimą įvedusios bendruomenės tokį sprendimą argumentavo ne tik gyvūno gerovės pagrindu, bet ir viešojo saugumo, kuris užtikrinamas dėl potencialiai sumažinamo šunų agresyvumo.“ – teigia GGI atstovė.

GGI atstovė Neringa Mataitytė

Organizatorių archyvas

Lietuvoje priimti draudimą rišti šunis – vėluojama

Šunų rišimas prie būdos išsivysčiusiose Europos valstybėse, į kurias lygiuojasi ir Lietuva, yra vertinamas itin neigiamai, yra jau uždraustas ar dedamos didelės pastangos, kad toks draudimas artimiausiu metu būtų priimtas. Tuo tarpu Lietuvoje šiuo klausimu nėra tiek daug nuveikta ir taip reikalingą draudimą rišti šunis vis dar vengiama priimti.

„Aiškiausiai ir griežčiausiai tokius draudimus yra numačiusios Austrija bei Švedija. Šių šalių gyvūnų gerovės politika yra laikoma pavyzdine, jų įstatymų bei sankcionavimo modeliai yra pateikiami kaip gerosios praktikos. Tokį draudimą taip pat yra numačiusios Šveicarija, Kroatija, visai neseniai įsivedė ir Vokietija bei Slovakija. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje, Belgijoje ir Maltoje draudimas rišti šunis įstatymuose nėra įvardinamas tiesiogiai, tačiau į tai referuojama per kitokias taisykles, kaip draudimas apriboti gyvūno laisvę ar judėjimą.“ – apie tarptautinę praktiką šiuo klausimu pasakoja N. Mataitytė.

Tai, kad Lietuvoje šunys laikomi pririšti prie būdų ir tai mažai kam rūpi – yra didžiulė Lietuvos gėda. Atvykusiam iš užsienio svečiui sunku paaiškinti, kaip taip gali būti, kad Lietuvoje vos ne kiekviename vienkiemyje šunys pririšti prie grandinių. Tai labai kenkia šalies prestižui, rodo, kad lietuviams labai trūksta empatijos, atjautos, gyvūnai vis dar nėra gerbiami, o gyvūnų gerovei skiriama per mažai dėmesio.

„Tarptautinė praktika parodo, jog išsivysčiusios ir sąmoningos visuomenės juda link kitokio santykio su gyvūnu supratimo, kuriame dominuoja ne tik žmogaus interesai ir patogumas, bet ir gyvūno gerovė.“ – teigia N. Mataitytė. Anot GGI atstovės, svarbu suvokti, jog draudimai rišti grandine šunis pasaulyje kyla iš tarptautinių susitarimų ir dokumentų, kurie atsiranda dėl visiems aiškiai suprantamų ir priimtų argumentų, kuriuos laikas suprasti ir Lietuvos visuomenei.

N. Mataitytės teigimu, reikalingas įstatyminės bazės koregavimas, griežtinant gyvūnų laikymo taisykles Lietuvoje ir uždraudžiant rišti šunis, pančioti arklius ar rišti už ragų karves. Taip pat reikalinga pastovi visuomenės šiuo klausimu edukacija.

Lietuviai riša šunis prie būdų, nes tai „daroma nuo seno“

Visgi, mokslu ir tarptautine praktika paremti argumentai dalies lietuvių – neįtikina. Kaip matyti iš portale Lrytas.lt skelbtos apklausos, daugiau nei pusė portalo skaitytojų šunų rišimui grandine neprieštarauja. 29 proc. portalo lankytojų šuns rišimą prie būdos vertina gerai, jei toks šuo prižiūrimas, o 34 proc. mano, kad laikyti pririštus prie būdos šunis yra normalu, nes taip daroma nuo seno.

Tokie skaičiai rodo, kad Lietuvoje į gyvūną vis dar žiūrima kaip į daiktą, kurį galima laikyti, taip kaip patogiau pačiam, net nebandant užtikrinti tokių pamatinių gyvūno poreikių kaip judėjimo laisvė bei galimybė apsisaugoti, pabėgti nuo pavojaus.

„Nors ir labai norėtųsi, kad būtų kitaip, vis tik tenka pripažinti, kad Lietuvoje gyvūnai vis dar nėra prioritetinė sritis ir jų gerovės lygis kyla itin lėtai.“ – teigia GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Anot GGI vadovės, šunys daugiausiai rišami prie būdų kaimuose, todėl problema mažiau „bado akis“.

„Jei miestuose prie kiekvieno daugiabučio būtų pririšti šunys, manau, kad būtų tiesiog neįmanoma neigti problemos ir jau būtų ieškomi sprendimai, o dabar už akių nekliūva, tai ir problemos tarsi nėra. Apskritai labai sunku išgyvendinti įsisenėjusias praktikas, ypač jei jos liečia pagyvenusius žmones. Tačiau matant, kad atsiranda ir jaunimo, pasirenkančio tokiu būdu laikyti šunis, išties suprantame, kad dar reikia nemažai darbo įdėti į švietimą.“ – situaciją komentuoja B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Svarbu kuo daugiau kalbėti viešai apie įstatymo, draudžiančio grandinėmis rišti šunis reikalingumą, šviesti savo aplinką. „Kiekvienas žmogus gali paimti ir, pavyzdžiui, parašyti nuoširdų laišką Seimo nariams. Vien nevyriausybinių organizacijų ir kelių Seimo narių neužtenka, reikia aiškaus visuomenės palaikymo, kad įvyktų pokyčiai.“ – teigia GGI vadovė.

Įvedus draudimą rišti šunis – daugiau empatijos ir atjautos

Lietuvoje įvedus draudimą šunis rišti prie būdų, ne tik būtų pagerintos šių gyvūnų gyvenimo sąlygos, tačiau ir didinamas visuomenės sąmoningumas, ugdoma empatija.

„Gyvūno rišimas prie būdos yra nesuderinamas su jokios gyvos būtybės gerove, taip pat parodo visos šalies sąmoningumo lygį, moko vaikus nuo pat mažumės neturėti atjautos, o tai vėliau pasireiškia ne tik bendravime su gyvūnais, bet ir visuose santykiuose.“ – teigia GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Anot N. Mataitytės, dalis visuomenės šiam draudimui priešinasi impulsyviai, geriau neapsvarsčiusi pagrįstų tokio draudimo argumentų, tačiau su laiku situacija turėtų gerėti.

„Natūralu, jog didelė dalis žmonių pradžioje priešiškai reaguoja į susiklosčiusių įpročių keitimą, ypač, kai tai liečia jų patogumą (pavyzdžiui, daugeliui šunis laikyti pririštus prie būdos yra tiesiog patogiau nei užtikrinti jam judėjimo laisvę, socialinį kontaktą ir kitus poreikius). Visgi priėmus įstatymą, draudžiantį rišti šunis prie grandinių, bus ne tik apsaugoti esminiai gyvūnų gerovės poreikiai, bet ir pamažu pradėtas keisti visuomenės požiūris į gyvūnus ir santykis su jais.” – situaciją komentuoja N. Mataitytė.

Šio įstatymo priėmimas, GGI atstovės nuomone, taip pat parodytų, jog Lietuvos visuomenė darosi vis sąmoningesnė: „Lietuva daugelyje sričių siekia žengti į priekį ir veikti kaip išsivysčiusi demokratija tiek viduje, tiek tarptautinėje bendruomenėje, tad čia dar viena galimybė tai pademonstruoti.“

Informacija parengta VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

The post Lietuvoje laikomi nuolat prie būdos pririšti šunys: kodėl tai būtina drausti? appeared first on PANELĖ.

Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Lietuvoje vis dar apstu atvejų, kai gyvūnas laikomas netinkamomis sąlygomis ar patiria smurtą, o jam padėti – tarsi misija neįmanoma. Valstybinės institucijos dažnai reaguoja vangiai, o viešąjį interesą ginančių gyvūnų gerovės organizacijų galimybės padėti – ribotos, mat žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų yra daug, o jų nagrinėjimas ir sprendimas teisiniu keliu trunka ištisus mėnesius. Todėl VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) parengė įrankį – teisėtais ir juridinę galią turinčiais veiksmais pagrįstą gyvūno gelbėjimo instrukciją, kuria vadovaudamasi padėti skriaudžiamiems gyvūnams gali pati visuomenė – pavieniai asmenys ar organizacijos.

Tikslas – įgalinti visuomenę imtis veiksmų

Gyvūnų gelbėjimo instrukcija arba informacinė schema yra GGI vykdomo projekto „Stabdykime žiaurų elgesį su gyvūnais“ dalis, prie kurio prisideda ir patys šalies gyventojai, remdami projektą Aukok.lt platformoje. Pagrindinis šios instrukcijos tikslas – įgalinti pačią visuomenę imtis iniciatyvos bei veikti ginant viešąjį interesą gyvūnų gerovės įstatymo pažeidimų, smurto prieš gyvūnus atvejais.

„Kai gyventojai susiduria su smurtu prieš gyvūnus, dažnai jie kreipiasi į mus, nes GGI gina viešąjį interesą – imamės atvejų, kai reikia ginti bešeimininkius gyvūnus ar kai gyvūnus reikia gelbėti nuo jų pačių šeimininkų. Viešąjį interesą giname teisinėmis priemonėmis. Tačiau mūsų komandos, teisininkų nėra tiek, kad gebėtume padėti visiems skriaudžiamiems gyvūnams Lietuvoje. Todėl parengėme įrankį, pagal kurį pasirūpinti skriaudžiamais gyvūnais galės ir daugiau žmonių, – sakė GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

– Tikimės, kad tokiu būdu pačiai visuomenei edukuojantis ir vis labiau įsitraukiant, ne tik smurto prieš gyvūnus užkardymas, bet ir visi kiti gyvūnų gerovės srityje vykstantys pokyčiai bus spartesni, efektyvesni. Nes patys gyventojai gali labai daug ką pakeisti ir norime juos padrąsinti, padėti, nes kai žinai mechanizmą ir disponuoji reikiama informacija, tai ir nepraeiti pro šalį, o imtis veiksmų – lengviau“.

Gyvūną muša. Į ką kreiptis?

Dažna situacija – su smurtu prieš gyvūnus susidūrę gyventojai nežino, į ką kreiptis pagalbos, todėl galiausiai nesiima jokių veiksmų. Iš dalies tai lemia ir institucijų, atsakingų už gyvūnų gerovę, gausa – priklausomai nuo konkretaus atvejo, institucijų kompetencija yra paskirstyta tarp policijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, savivaldybių.

„Kad su vienokia ar kitokia smurto prieš gyvūnus forma susidūrę gyventojai nepasimestų, o imtųsi veiksmų, surinkome ir į vieną instrukciją sudėjome informaciją, reikalingą kiekvienu gyvūno gelbėjimo etapu: kokiais atvejais į kokią instituciją ir kokia forma – telefonu ar raštu – reikia kreiptis, per kiek laiko institucija privalo sureaguoti ar pateikti atsakymą. Prie instrukcijos pridėjome ir pranešimo dėl nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejo formą. Taip pat įvardijome teisės aktus, kuriais už gyvūnų gerovę atsakingos institucijos yra įpareigotos imtis veiksmų. Pateikėme informaciją, už kokias veikas kaip yra baudžiama. Jei institucijos pateiktas atsakymas netenkina, instrukcijoje nurodyta, kokiai aukštesnei instancijai jį galima apskųsti. Įvardytos kiekvienam žingsniui reikalingos įstaigos ir jų kontaktai, – plačiajai visuomenei skirtą kartu su teisininkais paruoštą įrankį komentavo GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

– Paprastai tariant, tai tarsi minimalus teisinės kalbos, teisinių žinių ir formų rinkinys, kuris padės kreiptis į institucijas taip, kad jos privalėtų reaguoti ir imtis veiksmų“.

B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė atkreipė dėmesį, jog didžiuma gyvūnų nepriežiūros atvejų yra paprasti, o vadovaujantis gyvūnų gelbėjimo instrukcija, įveikiami ir teisinio išsilavinimo neturintiems žmonėms: „Svarbiausia – susirinkti informaciją apie konkrečią situaciją, faktines aplinkybes ir jas aprašyti, jei yra galimybė – nufotografuoti, o jau pateikus prašymą ar pareiškimą valstybinėms institucijoms, sekti eigą. Jei atsakymo nesulaukta suėjus numatytam terminui, institucijai savo kreipimąsi reikia priminti. Deja, tikrovė tokia, jog dažnai informacijos apie atvejo nagrinėjimo eigą tenka ieškoti patiems pareiškėjams“.

Jei institucijos priimtas nutarimas ar sprendimas netenkina ir jį norima skųsti, o teisinės procedūros patiems gyventojams pasidaro pernelyg sudėtingos, tuomet jau rekomenduojama kreiptis į GGI. „Ne tik giname viešąjį interesą teisiniu keliu, bet ir konsultuojame“, – sakė GGI teisininkė Raminta Ramanauskaitė.

Svarbu laikytis įstatymo raidės

Vienas pagrindinių projekto tikslų – paskatinti žmones ne tik veikti, bet daryti tai teisėtais būdais. Laikytis tvarkos ir ginti gyvūnus teisiniu keliu, o ne savivaliaujant, reikalinga siekiant tvaraus, ilgalaikio rezultato ir sykiu skriaudėjo atsakomybės.

„Pakankamai dažnas atvejis, kai žmonės neapsikenčia žiauraus elgesio su gyvūnu ir, užuot oficialiai kreipęsi į institucijas, kas, reikia pripažinti, užtrunka, tiesiog pavagia skriaudžiamą gyvūną ir taip jį tarsi išgelbėja, – tam kartui, tą konkretų gyvūną. Bet jei skriaudikas nepajuto savo veiksmų pasekmių, jam neteko už juos atsakyti, tai, labai didelė tikimybė, jog artimiausiu metu jis įsigis kitą augintinį, su kuriuo elgsis lygiai taip pat, kaip ir su ankstesniuoju. Ir jokių teisinių argumentų jį sustabdyti nebus, nes smurtas, kad ir kaip biurokratiškai tai skambėtų, nebuvo oficialiai užfiksuotas. Gyvename teisinėje valstybėje, tad, norėdami kažką pakeisti ar įrodyti, turime tai daryti teisėtais būdais“, – pabrėžė GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Jai antrino ir R. Ramanauskaitė, kuri atkreipė dėmesį į teisiniams procesams, teismams reikalingų įrodymų patikimumą. „Norint padėti žiaurų žmogaus elgesį ar nepriežiūrą patiriančiam gyvūnui, reikia eiti įstatymo keliu, laikantis procedūrinių reikalavimų. Tam, kad surinkti reikiami duomenys vėliau teismuose ar ikiteisminėse institucijose būtų pripažinti tinkamais įrodymais, – sakė R. Ramanauskaitė. – Priešingu atveju, žmogui imantis saviveiklos, neretai ne tik kad gyvūnui nepadedama, bet ir sau pačiam prisidaroma teisinių problemų. Ir tokių atvejų – ne vienas“.

Ji atkreipė dėmesį, jog dalis didelio rezonanso visuomenėje sulaukusių atvejų, kai iš nelegalių gyvūnų daugyklų buvo paimami gyvūnai, teismuose baigėsi praktiškai fiasko būtent dėl teisiškai netinkamai organizuotų ir apskritai ties legalumo riba balansavusių operatyvių patikrinimų, kurių rezultatas – bent dalį gyvūnų teko grąžinti ankstesniems jų savininkams.

Tikimasi, jog kartu su teisininkais paruošta schema – gyvūnų gelbėjimo instrukcija – bus naudinga ne tik gyventojams, bet ir kitoms gyvūnų gerovės srityje veikiančioms organizacijoms.

Gyvūnų gelbėjimo instrukciją rasite čia: bit.ly/Gyvunu-Neprieziuros-Atvejai .

Kilus klausimams ar nerandant Jums aktualaus atvejo, susisiekite su mumis info@ggi.lt.

Pranešti apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus galite info@ggi.lt.

Prisidėti prie jų sprendimo galite:

• per aukok.lt platformą: www.bit.ly/GGIaukok,
• PayPal pavedimu: www.bit.ly/GGIPayPal,
• Bankiniu pavedimu: LT777300010133231565 (Swedbank).
• Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee platformoje.

Dėkojame, kad nesate abejingi gyvūnų gerovei!

The post Žiaurus elgesys su gyvūnais bado akis? Parengta gyvūno gelbėjimo instrukcija leis imtis iniciatyvos patiems gyventojams appeared first on PANELĖ.

Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Kasmet Lietuvoje į prieglaudas patenka apie 15 tūkstančių beglobių gyvūnų – šunų ir kačių. Mažinti beglobių gyvūnų skaičių, vykdyti šio reiškinio prevenciją – vienas svarbiausių augintinių ženklinimo poodinėmis mikroschemomis ir jų registravimo Gyvūnų augintinių registre tikslų. Pasak prieglaudų atstovų, pas juos patenkančių paženklintų ir nepaženklintų gyvūnų likimai skiriasi kaip diena ir naktis. Deja, kol kas laimingų istorijų – vos viena kita, tačiau tikimasi, jog sulig įvestu privalomuoju gyvūnų ženklinimu padėtis gerės ir vis daugiau pasimetusių augintinių sugrįš į savo tikruosius namus.

Paženklinti gyvūnai namo sugrįžta tą pačią dieną

„SOS gyvūnai“ prieglaudos vadovė Nadežda Makuševa pasakoja, jog laimingos istorijos dažniausiai lieka nepastebėtos, mat situacijos išsisprendžia greit: „Jei tik gyvūnas yra paženklintas mikroschema, mes surandame šeimininką, susisiekiame su juo ir gyvūnas praktiškai tą pačią dieną keliauja namo. Taip ir pats patirdamas mažiau streso, ir suteikdamas didžiulės laimės šeimininkams, kurie gyvūną prarado, tačiau labai greitai jį ir susigrąžino“.

Visgi kol kas tokių istorijų ir gyvūnų – mažuma. Iš patenkančiųjų į prieglaudą mikroschemas turi vos keli procentai. Pasak N. Makuševos, dažniausiai tai – veisliniai gyvūnai, paženklinti ir į Lietuvos Gyvūnų augintinių registrą įtraukti dar veislynuose, nuo jaunumės.

Moteris dalijasi neseniai nutikusiu įvykiu, kai tikrieji gyvūno savininkai atsirado po pusės metų. Vidutinio dydžio juodas šunelis buvo surastas netoli Trakų. „Ieškojome šeimininkų, bet tuomet jo niekas nepasigedo. Šreko vardą gavęs šuo pusę metų gyveno prieglaudoje, buvo gydomas – išoperuotas nedidelis auglys. Ir kartą savo feisbuko paskyroje pasidalijome žinute, kad Šrekui puikiai sekasi, kad jis džiaugiasi gyvenimu, ir tą žinutę pamatė jo buvę savininkai, kurie šunelį atpažino, – pasakoja N. Makuševa.

– Atsiėmę gyvūną žmonės labai džiaugėsi, verkė. Buvo akivaizdu, kad dėl šunelio buvo išgyventa, kad iki pasimetė ir atsidūrė pas mus, Šrekas buvo mylėtas. Visgi jis buvo nepaženklintas ir pusę metų turėjo gyventi prieglaudoje, būdamas nebe jaunas gyvūnas, gavo pratintis prie naujos aplinkos ir svetimų žmonių, kai, jei tik būtų turėjęs mikroschemą, galėjo parvykti namo tą pačią dieną. Ir gyvūnas, ir savininkai, kurie gyvūną buvo jau praktiškai palaidoję, patyrė traumą, kurios buvo galima išvengti, jei tik gyvūnas būtų buvęs paženklintas“.

Didžiuma į prieglaudas patenkančių gyvūnų turi šeimininkus

Prieglaudai vadovaujanti N. Makuševa pastebi, jog didžiuma patenkančių gyvūnų yra naminiai, turėję šeimininkus: „Iš elgesio matyti, jog gyvūnai socializuoti, jiems reikia žmogaus. Kai kurie šunys net yra dresiruoti – moka komandas. Tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jie atsiduria gatvėje, tuomet – prieglaudoje, kur ieškome jiems naujų šeimininkų, nors kažkur yra ir tikrieji jų savininkai, kurių nemenka dalis, ką parodo ir Šreko istorija, tikrai atsiimtų savo gyvūnus su didžiausiu džiaugsmu“.

Dalis gyvūnų, ypač – senų, turinčių lėtinių ligų, sužalotų, prieglaudoje ir lieka iki savo amžiaus galo. „Rūpinamės jais kaip išgalėdami, tačiau jokia prieglauda ir gyvenimas narvuose ar voljeruose niekuomet neatstos tikrų namų ir mylinčių šeimininkų. Tokių gyvūnų mūsų prieglaudose, kurie, pas mus patekę, savo dienas ir nugyvena, yra apie 40–50 proc.“, – sako N. Makuševa.

Iš viso per metus į prieglaudą „SOS gyvūnai“ patenka apie 400–500 gyvūnų.

Gyvūnai, šuo

Linksmosios pėdutės

Paženklinti gyvūnai gąsdina vengiančius atsakomybės

Klaipėdoje veikiančių gyvūnų globos namų „Linksmosios pėdutės“ įkūrėja Simona Šakinytė atkreipė dėmesį ir į finansinę ženklinimo naudą: „Jei į prieglaudą patekęs gyvūnas yra paženklintas ir pavyksta greitai susisiekti su savininkais, jiems nereikia mokėti prieglaudai už gyvūno išlaikymą. O jei gyvūno savininkai atsiranda po kelių dienų ar savaičių, atsiimdami gyvūną jie jau turi atlyginti už gyvūno išlaikymą“.

Ji pasakojo, jog prieglaudų gyvenime ženklinimas turi ir papildomų naudų: „Yra buvę atvejų, kai norėdami paimti gyvūną iš globos namų ir sužinoję, jog jis paženklintas, žmonės sunerimo – jiems tai nepatiko. Būsimus gyvūnų savininkus tikriname labai rimtai, turime įvairių saugiklių, tačiau požiūris į ženklinimą, kuris šeimininkus įpareigoja prisiimti atsakomybę ir rūpintis savo gyvūnais, gali tapti papildomu argumentu. Taip pat yra buvusi istorija, kai vyras skambino mums reikalaudamas paimti kitos prieglaudos jam dovanotą gyvūną, nes ketino išvykti į užsienį, ir kadangi negalėjome padaryti to tuojau pat, šantažavo mus išmesiantis gyvūną tiesiog į gatvę. Tačiau jau pokalbio metu apsigalvojo ir palaukė, iki gyvūną galėjome pasiimti, nes iš kalbos išėjo, kad šuo – paženklintas ir atsakomybė už gyvūną jį prisivys. Tai sąžinė netrukdo išmesti gyvūną į gatvę šalčiausią žiemą, o mikroschema ir baudos baimė – veikia. Iš tikrųjų liūdna, kad kai kuriems žmonėms gresianti atsakomybė yra pagrindinis argumentas nesielgti netinkamai, bet žmonių yra visokių ir mes džiaugiamės, kad ir juos paveikiančių priemonių, leidžiančių apsaugoti gyvūnus, taip pat atsiranda vis daugiau“.

Beglobius gyvūnus išlaikome mes visi

VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė atkreipia dėmesį, jog beglobiai gyvūnai – tai ir didžiulė finansinė našta valstybei, visuomenei: „Kasmet Lietuvoje susidaro apie 15 tūkstančių beglobių gyvūnų – naujų atvejų, kuriais rūpindamasi valstybė, savivaldybės išleidžia per milijoną eurų. Dar apie 800 tūkstančių eurų per metus beglobiais besirūpinančioms prieglaudoms paaukoja patys gyventojai“.

B. Kymantaitė sako esanti įsitikinusi, jog ženklinimas taps viena iš priežasčių, dėl kurių neatsakingai į gyvūnus žiūrintieji juos auginti apsiims vis rečiau: „Nes dabar pagal Lietuvos Respublikos įstatymus visi Lietuvoje laikomi šunys, katės ir šeškai privalo būti paženklinti. Prieglaudos naujiems savininkams perduoda tik paženklintus gyvūnus. Gyvūnus veisiantys ir parduodantys asmenys taip pat gali disponuoti tik paženklintais gyvūnais. Lygiai taip pat ir dovanojantieji ar perduodantieji globą kitam asmeniui turi pasirašyti sutartis. Tad išvengti atsakomybės už savo gyvūną bus vis sunkiau“.

Tam, kad daugiau žmonių paženklintų gyvūnus augintinius ir būtų užtikrintas efektyvus Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatų įgyvendinamas, vyksta gyventojų informavimo kampanija „Paženklink mane“, kurios metu gyventojai supažindinami su ženklinimo procesu bei jo teikiamomis naudomis.

„Specialiai šiai kampanijai sukurta el. svetainė www.pazenklinkmane.lt, kurioje pateikiama reikiama informacija ir interaktyvus žemėlapis, kuriame matyti arčiausiai namų esantys gyvūnų ženklintojai bei kontaktiniai jų duomenys, nurodoma ženklino paslaugos kaina. Tad gyventojai yra kviečiami aktyviai naudotis sukurta svetaine ir ženklinti gyvūnus“, – sakė prie ženklinimo ir viešinimo kampanijos „Paženklink mane“ prisidedančios VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Nors visi pasiutligei imlūs gyvūnai augintiniai – šunys, katės ir šeškai – turėjo būti suženklinti ir užregistruoti Gyvūnų augintinių registre iki gegužės 1 dienos, veterinarijos gydyklų atstovai pastebi, jog procesas – dar tik įsibėgėjęs, o ženklinimas – tęsiasi.

Šiuo metu Lietuvoje yra paženklinta ir užregistruota arti 40 proc. šunų ir apie 20 proc. kačių.  

The post Į prieglaudas patenkančių gyvūnų istorijos skiriasi: paženklinti tą pačią dieną važiuoja namo, neženklinti gali likti narve su visam appeared first on PANELĖ.

Nors karas, kurį Rusija paskelbė prieš Ukrainą, prasidėjo jau daugiau nei prieš mėnesį, Lietuvos gyventojai vis dar noriai padeda karo niokojamoje šalyje likusiems žmonėms bei gyvūnams.

Pirminis šokas, kilęs karo pradžioje, rodosi, rimsta, bet lietuviai ir toliau padeda agresorių puolamai Ukrainai. Nors tai nevyksta taip aktyviai, kaip pirmosiomis karo savaitėmis, mūsų šalies žmonės ir šiandien teikia paramą įvairioms organizacijoms, padedančioms žmonėms bei gyvūnams išgyventi karo siaubą. Viena iš tokių organizacijų – „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, kuri nuo pat pirmųjų Rusijos karo Ukrainoje dienų bendradarbiauja su Ukrainos gyvūnų globos organizacijomis, prieglaudomis, renka paramą jiems ir informaciją apie galimybes priglausti ukrainiečių gyvūnus Lietuvoje.

Organizacijos vadovės Beatričės Vaitiekūnaitės – Pliuskės teigimu, ryšys nuolat palaikomas su daugiau nei dvidešimt prieglaudų. Pakalbinome Beatričę norėdami pasiteirauti apie konkrečias „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vykdomas iniciatyvas bei pasidomėjome, ką pirmiausiai reikėtų daryti kiekvienam, norinčiam prisidėti prie pagalbos gyvūnams karo akivaizdoje.

„Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ komanda

Asm. herojų albumo nuotr.

Trumpai papasakokite, į ką šiuo metu yra susitelkusi jūsų organizacija – kaip stengiatės pagelbėti gyvūnams, esantiems Ukrainoje ar jau atvykusiems į Lietuvą? Kokias iniciatyvas vykdote? 

Šiuo metu ir toliau renkame finansinę paramą, kadangi ji labai aktuali Ukrainos prieglaudoms, kurios dar gali nusipirkti atsargų. Taip pat ieškome partnerių, iš kurių galėtume nupirkti maistą ir vežti jį į karo niokojamą šalį didesniais kiekiais. Esame surinkę 125000 eurų sumą paramai gyvūnams. Atskirai nuo šios paramos, esame išvežę ir išplatinę (su partnerių ir koordinatorių pagalba) apie 70 tonų maisto, dar apie 20 tonų laukia išvykimo į Ukrainą. Taip pat padedame gyvūnams išvykti iš Ukrainos į saugias vietas.  

Pradėjome aktyviai rinkti paramą iš mūsų šalies žmonių, kuomet tik pajutome paramos poreikį iš prieglaudų, su kuriomis bendraujame. Paramą šiuo metu ketiname pristatyti į Ukrainą jau nebe sunkvežimiais, o mažesnėmis transporto priemonėmis – planuojame organizuoti nuolatinius reisus tiek laiko, kiek neabejingi žmonės nuspręs prisidėti prie šio projekto. O pagalbos Ukrainai reikės dar tikrai ilgai, tad tikimės, kad Lietuvos žmonės entuziazmo nepraras ir rankų nenuleis.

Pagalba nuo karo Ukrainoje kenčiantiems gyvūnams

Asm. herojų albumo nuotr.

Ką pirmiausiai reikėtų daryti kiekvienam, norinčiam prisijungti prie jūsų vykdomų iniciatyvų bei pagelbėti gyvūnams karo akivaizdoje? 

Mes siūlome paremti gyvūnus finansiškai arba atvežti daiktų į mūsų paramos surinkimo taškus, taip pat registruotis mūsų duomenų bazėje dėl laikinos ar nuolatinės globos gyvūnams iš Ukrainos. Tiesa, šiuo metu aktyviai baze dar nesinaudojame, kadangi pirmiausiai atvykę iš Ukrainos gyvūnai turi patekti pas specialistus, į tinkamą karantinavimui vietą. Ir tik vėliau, kai jau žinosime, kad bus užtikrintas gyvūnų saugumas, jie galės keliauti pas konkrečius žmones.   

Ar regite lietuvių susitelkimą, kalbant apie paramą ne tik Ukrainos žmonėms, bet ir gyvūnams?

Labai! Mūsų komandą pradžiugino toks lietuvių susitelkimas siekiant pagelbėti Ukrainai. Pirmosios dvi savaitės, kuomet Rusija paskelbė karą Ukrainai, buvo neįtikėtinos: pagalbos nereikėjo ilgai ieškoti, nes daug įmonių ir fizinių asmenų patys kreipėsi į mus ją siūlydami. Na, o dabar jaučiasi, kad žmonės pamažu grįžta į savo ankstesnį gyvenimo ritmą. Tai kaip ir suprantama, juk mūsų gyvenimas nesustojo… Vis dėlto tikiuosi, kad prie projekto vykdymo geri žmonės prisidės ir toliau, nes pagalba, kaip anksčiau minėjau, bus reikalinga dar labai ilgą laikotarpį.  

Pagalba nuo karo Ukrainoje kenčiantiems gyvūnams

Asm. herojų albumo nuotr.

Ar daug gyvūnų iš Ukrainos atrado naujus namus ar bent laikiną prieglobstį lietuvių namuose? 

Kol kas sunku įvardinti tikslius skaičius, nes mūsų organizacija iki šio žingsnio dar nepriėjo. Tiesa tokia, kad dėl nustatytos veterinarinės tvarkos vis dar nėra įmanoma parvežti daugiau nei 5 gyvūnus vienam asmeniui, o gyvūnai iš Ukrainos prieglaudų stringa Lietuvoje bent trims mėnesiams. Bendraujame su institucijomis, prašydami pakeitimų, bet kol kas prie bendro sutarimo dar nebuvo prieita. Vis dėlto tikimės, kad mums pavyks tai padaryti. 

O ką šiuo metu, vykstant Rusijos invazijai į Ukrainą, patiria patys gyvūnai? Kaip jie jaučiasi? 

Ką patiria tiek gyvūnai, tiek žmonės, yra iš tiesų labai baisu. Suaugę žmonės dar bent supranta, kas vyksta, o gyvūnai, kaip ir maži vaikai, nesupranta. Juos vargina nerimas: kas tie garsai? Kur pradingo šeima? Kodėl esu alkanas? Kur dingo mano kasdienybė? Pabendravus su Ukrainos prieglaudų atstovais, drasko širdį – dalis gyvūnų žuvo bombardavimų metu, dalis jų sudegė gyvi, dalis mirė iš bado, dalį teko paleisti, kad jie galėtų susirasti maisto patys ir išvengti pavojaus uždaryti narvuose. Prieglaudų atstovai negali bėgti iš šalies, todėl kad jų didelė širdis neleidžia jiems palikti globojamų gyvūnų likimo valiai. Jie pasiliko jais rūpintis, dalinasi paskutiniu kąsniu ir rizikuoti savo pačių gyvybėmis. Kai kurie savanoriai gyvybių jau neteko. Ir tai yra taip baisu, kad jei nemokėsi atsiriboti, nieko naudingo nenuveiksi ir nesuteiksi jiems pagalbos, paprasčiausiai per ašaras tiesiog nieko nematysi.   

Pagalba nuo karo Ukrainoje kenčiantiems gyvūnams

Asm. herojų albumo nuotr.

Šiuo metu organizacijų, kuriuos vykdo paramą gyvūnams karo akivaizdoje, yra ne viena. Gal patartumėte, kaip reikėtų neapsigauti ir per neapdairumą nepaaukoti pinigų apsimetėliams? 

Ne tik šiuo metu, bet apskritai visada prieš aukojant siūlome pasitikrinti: kaip ilgai organizacija vykdo veiklą, ar tai daro nuolat, kokias vertybes komunikuoja, kokius partnerius turi. Jei organizacija yra ilgiau veikianti, būtina sužinoti, ar ji yra viešai pateikusi veiklos ataskaitą. Tai iš tiesų labai daug pasako apie organizacijos atsakomybę prieš aukojančius.

The post Nuo karo siaubo Ukrainoje augintinius gelbėjančios organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė – Pliuskė: „Tikimės, jog lietuvių susitelkimas siekiant padėti gyvūnams karo akivaizdoje niekur nedings“ appeared first on PANELĖ.

Pastaruoju metu daug kalbama apie šalies, piliečių pasiruošimą ekstremalioms situacijoms. Nes kuo geriau yra pasiruošta vienam ar kitam galimam scenarijui, tuo operatyviau valstybė gali veikti ir tuo mažesni nuostoliai patiriami. Tinkamas pasirūpinimas gyvūnais augintiniais dabar, kuomet gyvūnai yra paženklinami ir susižiūrima skiepų bei gyvūno augintinio pasų, yra tiek adekvatus veiksmas dabartinių įvykių Ukrainoje kontekste, tiek ir vienas iš valstybės stiprinimo būdų bet kokioje ekstremalioje situacijoje. 

Neskiepyti, neženklinti gyvūnai apsunkina keliavimą

Šiuo metu Lietuvoje vyksta privalomasis pasiutligei imlių gyvūnų (šunų, kačių ir šeškų) ženklinimas poodinėmis mikroschemomis bei jų registravimas Gyvūnų augintinių registre.

„Privalomasis gyvūnų augintinių ženklinimas įvestas kaip kertinis dalykas, sulig kuriuo galimybės užtikrinti gyvūnų gerovę bei toliau veikti šioje srityje tampa nepalyginamai didesnės. Visgi karo Ukrainoje akivaizdoje, kai mus pasiekia informacija ir apie beviltiškoje padėtyje atsidūrusius gyvūnus ar kai su gyvūnais iš šalies bėgantys žmonės susiduria su problemomis valstybių pasieniuose, akivaizdu, kad gyvūnų ženklinimas mikroschema ir jų registravimas savininkų vardu tampa ir itin svarbia ekstremalių situacijų valdymo priemone. Legalus, kiek tai įmanoma – sklandus sienos kirtimas su gyvūnu įmanomas tik turint rankose gyvūno dokumentus – gyvūno pasą, o jis išduodamas tvarkingam, t. y. paskiepytam, paženklintam gyvūnui“, – sakė Brigita Kymantaitė, VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė.

Jai antrina ir pagalbos Ukrainai projektą „Ukrainos gyvūnai“ organizuojančios VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė. Ji pasakojo, jog su sunkumais dėl neskiepytų, nesuženklintų gyvūnų susiduriama ne tik Ukrainos ir Lenkijos pasienyje, kur asmenys su dokumentų neturinčiais gyvūnais per sieną praleidžiami tik išimties tvarka dėl karo veiksmų, o gyvūnai yra privalomai skiepijami, bet ir labiau į žemyninę Europą nutolusiose šalyse, kur jokių palengvinimų kirsti sieną su gyvūnu nėra: „Žmonės nuvyksta, pavyzdžiui, iki Didžiosios Britanijos, ir jei jiems kaip karo pabėgėliams patekti į šalį didesnių kliūčių nebūtų, tai gyvūnas be dokumentų kirsti sienos negali. Todėl žmonės yra priversti arba apsigręžti ir keliauti kitur, arba jie turi palikti savo gyvūnus pasienyje ir tai vyksta – augintiniai paliekami dėžėse, šunys pririšami prie stulpų ar medžių. Jei gyvūnai būtų turėję dokumentus, jų šeimininkams nebūtų reikėję imtis tokių drastiškų veiksmų“.

Europos gyvūno augintinio pasas – tik paženklintiems gyvūnams

Ko reikia, kad gyvūnas taptų mobilus ar transportabilus, o kirsti sieną su juo nebūtų didesnių problemų? Gyvūnas turi būti skiepytas nuo pasiutligės. Pasaulyje pasiutligės proveržių itin saugomasi, užsikrėtimo atveju ši liga gali būti mirtina gyvūnui ir žmogui, tad gyvūno vakcinavimo fakto pasienio punktuose žiūrima itin griežtai. Taip pat gyvūnas turi būti paženklintas mikroschema ir turėti galiojantį Europos gyvūno augintinio pasą. „Europos gyvūno augintinio paso niekaip neišsiimsite, jei gyvūnas bus, pavyzdžiui, neženklintas, todėl to dar nepadariusieji kviečiami suskubti“, – gyventojus ragino B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Ji pabrėžė, jog jei gyvūnas paženklintas, didėja tikimybė, jog pasimetęs ar laikinai kur nors paliktas gyvūnas vėliau gali būti sugrąžintas tikriesiems savininkams.

Galvojant apie vieno ar kelių gyvūnų gabenimą, būtina pasirūpinti reikiamu narvų kiekiu.

B. Kymantaitė atkreipė dėmesį, jog gyvūnų ženklinimas yra viena iš priemonių per ekstremalias situacijas sumažinti chaoso, praradimų mastą, kas yra aktualu ir gyventojams, ir valstybei: „Ekstremalios situacijos yra valdomos žymiai lengviau, jei joms yra ruošiamasi, arba kitaip – didinamas įvairių sričių pasiruošimas ir atsparumas. Tad kuo geriau būsime pasiruošę, tuo mažesnė tikimybė, kad gyventojai ar net gyvūnai virs nevaldoma našta ir tuo daugiau veiksmų laisvės turės su ekstremalia situacija besitvarkančios valstybinės institucijos“.

Ji akcentavo, jog tinkamas pasiruošimas ekstremalioms situacijoms – jokiu būdu ne baimės ar panikos požymis, o, priešingai, yra ekstremalių situacijų prevencija – kuo geriau esame pasiruošę reikiamu momentu greitai suvaldyti situaciją, tuo trumpiau ekstremali situacija gali tęstis.

Ženklinimas ir registravimas – beglobių mažinimo priemonė

Viena yra pasirūpinti nuosavu augintiniu, ir jau visai kas kita, kai evakuoti tenka tūkstančius gyvūnų turinčius zoologijos sodus, cirkus, gyvūnų prieglaudas. „Atsakingos valstybinės institucijos turi būti įsivertinusi tokius dalykus kaip tikslus valstybėje laikomų gyvūnų skaičius, jų rūšys. Kai vienoje prieglaudoje yra per 1000 gyvūnų, tai faktas, kad juos evakuoti ar net išmaitinti ekstremalių situacijų sąlygomis bus labai sudėtinga. Tuo tarpu jei valstybėje siekiama mažinti beglobių skaičių, nuolat skatinamas jų atidavimas kad ir laikiniems globėjams ir tų gyvūnų skaičius prieglaudoje – 50, tai situacija ir ekstremaliu atveju bus visiškai kitokia. Tai mūsų valstybės ir nevyriausybinių organizacijų pastangas ženklinti ir registruoti gyvūnus, kas yra ir beglobių mažinimo prieglaudose priemonė, vertinu itin teigiamai – kaip labai reikalingą pasiruošimą ekstremaliosioms situacijoms, kaip vieną iš šalies atsparumo didinimo žingsnių. Todėl skatiname gyventojus, laikančius augintinius, savo asmeniniais veiksmais prisidėti prie situacijos gerinimo valstybėje“, – akcentavo B. Kymantaitė.

Ženklinimas mikroschema ir registravimas kaip strateginė valstybės pasitelkiama priemonė yra beglobių prevencija, mat kuo daugiau gyvūnų bus suženklinta, tuo didesnė tikimybė jiems pasimetus būti sugrąžintiems į namus.

„Norėdami padėti savo pačių valstybei ir gyvūnams, gyventojai turi ženklinti ir savo vardu registruoti gyvūnus ir, jei tik yra galimybė, ne pirkti, o priglausti beglobius, kad prieglaudose jų būtų kuo mažiau“, – sakė GATO vadovė.

Privalomasis gyvūnų ženklinimo terminas – 2022 m. gegužės 1 d. Iki to laiko visi Lietuvoje laikomi šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti mikroschemomis, o duomenys apie gyvūnus bei pagrindinė informacija apie savininkus – įtraukti į Gyvūnų augintinių registrą. 

The post Gyvūnų ženklinimas – vienas iš būdų pasiruošti ekstremaliai situacijai appeared first on PANELĖ.