Kelionė į kalnus gali būti viena iš labiausiai įkvepiančių ir atpalaiduojančių patirčių, tačiau norint, kad ji būtų sėkminga ir saugi, svarbu tinkamai pasiruošti. Kalnų sąlygos gali būti nenuspėjamos, todėl reikia pasirūpinti ne tik fizine forma, bet ir tinkama įranga bei apranga. Štai svarbiausi dalykai, kuriuos reikėtų pasiimti su savimi į kalnus.

1. Tinkama apranga

Kalnų orai gali keistis staiga, todėl labai svarbu pasirūpinti tinkama apranga. Pagrindinis principas – sluoksniavimas:

• Bazinis sluoksnis: tai drabužiai, kurie tiesiogiai liečiasi su oda. Rekomenduojama rinktis sintetinius arba vilnonius marškinėlius ir apatinius, kurie sugeria drėgmę ir greitai džiūsta.
• Vidurinis sluoksnis: šis sluoksnis turėtų būti šilumą sulaikantis, pavyzdžiui, flisinė striukė ar vilnonis megztinis.
• Viršutinis sluoksnis: šilumos ir lietaus nepraleidžianti striukė ar vėjui atspari striukė yra būtinybė. Ji apsaugos jus nuo vėjo, lietaus ar sniego, kurie kalnuose gali užklupti bet kuriuo metu.

Taip pat nepamirškite vandeniui atsparių kelnių, šilto kepurės, pirštinių ir kokybiškų žygio kojinių.

2. Avalynė

Tinkami batai yra esminė jūsų saugumo ir patogumo dalis. Pasirinkite tvirtus, patogius kalnų žygio batus su geru protektoriumi, kurie apsaugos kojas nuo sužeidimų, suteiks reikiamą sukibimą su nelygiu paviršiumi ir apsaugos nuo drėgmės.

3. Navigacijos priemonės

Kalnai dažnai gali suklaidinti, todėl navigacijos priemonės yra būtinos:

• Žemėlapis ir kompasas: nors šiuolaikinės technologijos leidžia naudoti GPS įrenginius ar mobiliuosius telefonus, tradicinis žemėlapis ir kompasas yra patikimiausios priemonės, jei išsikrautų baterija ar būtų prastas ryšys.
• GPS įrenginys arba išmanusis laikrodis su žygio funkcijomis taip pat yra naudingi įrankiai, ypač ilgesniems žygiams.

4. Maistas ir vanduo

Kelionėje į kalnus svarbu turėti pakankamai maisto ir vandens:

• Vandens butelis arba hidracijos sistema: rekomenduojama turėti bent 2 litrus vandens. Jei žygis ilgesnis, verta apsvarstyti vandens filtrus ar tabletes, kurios leidžia gerti vandenį iš gamtos šaltinių.
• Energijos suteikiantis maistas: turėkite lengvai transportuojamo ir kaloringo maisto, kuris greitai suteiks energijos, pavyzdžiui, riešutų, džiovintų vaisių, energetinių batonėlių ar dehidratuotų maisto produktų, skirtų gaminimui lauko sąlygomis.

5. Pirmosios pagalbos rinkinys

Turėkite su savimi gerai parengtą pirmosios pagalbos rinkinį, kuriame būtų pleistrai, sterilios marlės, elastiniai tvarsčiai, antiseptikai, vaistai nuo skausmo ir uždegimų, taip pat bet kokie jums reikalingi asmeniniai vaistai.

6. Įrankiai ir aksesuarai

Kelionėje į kalnus visada pravers įvairūs įrankiai:

• Universalus peiliukas arba multifunkcinis įrankis: jis gali padėti spręsti įvairias problemas, nuo virvių pjaustymo iki paprastų remontų.
• Virvės ar juostos: tai gali būti naudinga palapinės tvirtinimui ar kitoms improvizacijoms.
• Žibintuvėlis su papildomomis baterijomis: Jei nakvojate kalnuose ar užtruksite iki sutemos, žibintuvėlis yra būtinas.

7. Palapinė, miegmaišis ir kilimėlis

Jei keliaujate ilgesniam laikui arba planuojate naktoti gamtoje, būtina turėti kokybišką palapinę, kuri apsaugos jus nuo vėjo ir drėgmės. Miegmaišis turėtų būti pritaikytas kalnų temperatūroms, o izoliacinis kilimėlis suteiks papildomą komfortą ir šilumos izoliaciją miegant ant šaltos žemės.

8. Apsaugos nuo saulės priemonės

Kalnuose saulė gali būti itin stipri, net ir esant vėsesniam orui, todėl apsauga nuo saulės yra būtina. Turėkite saulės kremą su aukštu SPF, lūpų balzamą su apsauga nuo UV spindulių, taip pat akiniai nuo saulės su UV filtru apsaugos akis nuo žalingų spindulių ir ryškaus šviesos atspindžio.

9. Energinės priemonės

Nors kai kuriose kelionėse į kalnus gali nebūti galimybės naudotis elektros energija, verta turėti su savimi nešiojamą bateriją (power bank), kuri padės įkrauti telefoną ar GPS įrenginį. Saulės įkrovikliai taip pat gali būti puiki alternatyva ilgesnėms kelionėms.

10. Psichologinis pasiruošimas

Kalnų žygiai reikalauja ne tik fizinio, bet ir psichologinio pasiruošimo. Būkite pasiruošę susidurti su įvairiomis situacijomis – nuo nuovargio iki staigių oro pokyčių. Svarbiausia – išlaikyti ramybę ir tinkamai planuoti savo maršrutą.

The post Kaip pasiruošti kelionei į kalnus: ką pasiimti? appeared first on PANELĖ.

GREITAS SPRENDIMAS

Kaip kilo mintis apie šią kelionę? Kodėl pasirinkai Slovakiją?

Mintis apie kelionę sukosi jau kurį laiką ir vieną dieną, besišnekučiuojant su draugais, nusprendėme, kad atėjo laikas tai įgyvendinti. Už pusantros savaitės nuo šio pokalbio jau sėdėjome nuomotame automobilyje ir iškeliavome.

Slovakiją pasirinkome neatsitiktinai – visą draugų kompaniją žavi gamta, kalnai ir nei vienas nebuvome aplankęs šios šalies. Taip pat pasirinkome Slovakiją, nes tai nebrangi šalis.

Kiek laiko keliavote?

Kelionei skyrėme 4 dienas – tiek laiko užteko susidaryti įspūdį apie šalį ir aplankyti Aukštuosius Tatrus, ledo urvus, vandens parką bei dar kelis įdomius objektus.

Iš tiesų, pati Slovakija nėra labai toli, nuo Kauno nutolusi vos 900 kilometrų, tad nusprendėme keliauti automobiliu. Lėktuvo bilietai dažniausiai būna brangesni ir pririša prie konkrečios vietos bei tvarkaraščio. Norėjome daugiau laisvės bei gražių kelionės vaizdų.

KVAPĄ GNIAUŽIANTYS VAIZDAI

Ką aplankėte, koks buvo jūsų maršrutas?

Išvykome vakare, kelionė truko visą naktį. Anksti ryte (apie 5 val.) buvome pirmajame objekte Lenkijoje prie Morskie Oko ežero. Sužavėjo nuostabi gamta, gražūs, kvapą gniaužiantys vaizdai, tad neskubėjome ir leidome sau mėgautis mūsų atostogomis. Gerokai po pietų tęsėme kelionę. Kadangi po ilgos kelionės visą naktį buvome pavargę ir nemiegoję, nusprendėme vykti tiesiai į nakvynės vietą ir pailsėti.

Antros dienos rytą vykome į Slovakijos Rojaus nacionalinį parką, ten praleidome pusdienį, leidome sau pasiklysti ir atrasti nepaprastai gražių vietų. Nuo aukštų kalvų atsiveriantys vaizdai ir ekstremalios trasos atkarpos virš sraunios upės paliko nepamirštamus įspūdžius. Vėliau aplankėme ledo urvą, o vakare nusprendėme atsipalaiduoti Poprado miesto vandens parke.

Trečią dieną aplankėme Štrebske Pleso kurortą, vėl leidomės į kalnų žygį, kurio tikslas – nuostabus kalnų krioklys. Po ilgai eitų kilometrų keltu kėlėmės į kalno viršūnę „Tatranska Lomnica“, nuo kurio grožėjomės Slovakija iš aukščiausio kelionės taško. Deja, į pačią aukščiausią šio kalno vietą pasikelti nepavyko, mat nebuvome nusipirkę bilietų iš anksto, o tą pačią dieną jų gauti praktiškai neįmanoma.
Paskutinę dieną aplankėme didžiausios Europoje Spišo pilies griuvėsius ir po pietų pajudėjome link Lietuvos.

Per visą kelionę nuėjome beveik 70 kilometrų pėsčiomis ir nuvažiavome apie 2 000 kilometrų.

VIDURY NAKTIES – BALTARUSIJOS PASIENYJE

Ar kelionėje buvo kokių nors netikėtumų?

Vykstant iš Slovakijos link Lietuvos, navigacijoje „galutinį tikslą“ įvedėme Kauną ir navigacija parinko greičiausią maršrutą – pro Gardiną. Po truputį vakarėjo bei temo, todėl ramiai važiavome navigacijos suplanuotu maršrutu ir neatkreipėme dėmesio į kelis kelio ženklus. Taip vidury nakties atsidūrėme Baltarusijos pasienyje. (juokiasi) Teko apsisukti ir prie bendro kilometražo prisidėjo papildomas šimtas kolometrų bei apie 1,5 valandos papildomo laiko tamsiais pasienio keliais. Dabar šį faktą prisimename su šypsena, tačiau tuo metu šypsotis tikrai nesinorėjo. Dėl šios klaidos Lietuvą pasiekėme tik ryte.

NEĮKAINOJAMI ĮSPŪDŽIAI

Kiek kainavo jūsų kelionė?

Žmogui ši kelionė kainavo apie 180 eurų, taigi dienai teko po 45 eurus. Daug tai ar mažai – spręsti paliksiu kiekvienam, bet aš manau, kad šią sumą galima tikrai nesunkiai sutaupyti, kelis kartus atsisakant mums įprastų malonumų Lietuvoje.

Didžiąją dalį bendros sumos sudarė automobilio nuoma – 150 eurų, 3 nakvynės apartamentuose 4 žmonėms – 115 eurų, kuras automobiliui – 140 eurų, kelių mokestis – 15 eurų. Kavinėse nevalgėme, maistą gaminomės apartamentuose arba pasirūpindavome juo iš anksto.

Norėjome pamatyti kuo daugiau, tad neapsiėjome be lankytinų objektų išlaidų. Šioje kelionėje dauguma objektų buvo tikrai nebrangūs, pavyzdžiui, kelionė prie Morskie Oko ežero – apie 2,5 eurų žmogui, įėjimas į Slovakijos Rojaus nacionalinį parką – apie 2 eurai žmogui, kelionė prie Štrebske Pleso ežero – apie 2 eurai žmogui. Žinoma, buvo ir kiek brangesnių, pavyzdžiui, įėjimas į ledo urvą – apie 10 eurų žmogui, keltas į kalno viršūnę Tatranska Lomnica – apie 19 eurų žmogui.

Galbūt jau planuoji naują kelionę?

Labai mėgstu keliauti ir mano sąraše dar daug neaplankytų šalių. Artimiausiu metu norėčiau pasisvečiuoti Romoje.

APSVARSTYK VISUS VARIANTUS

Ką patartum jaunam žmogui, kuris nori pakeliauti už nedidelę pinigų sumą?

Pirmiausia patarčiau susirasti optimaliausią kelionės transporto priemonę. Pavyzdžiui, į Kopenhagą galima rasti pigių lėktuvo bilietų, į Lenkiją nebrangiai veža autobusai, Švediją nebrangiai galima pasiekti laivu. Be abejo, yra ir visai nemokamų keliavimo būdų, tokių kaip tranzavimas, tačiau tam reikia tinkamai nusiteikti ir pasiruošti.

Taip pat svarbu skirti pakankamai laiko kelionės planavimui: sekti kainų svyravimus, skaityti kelionių forumus, atsiliepimus, naudotis akcijomis, pasidomėti lankytinais objektais, jų lankymo laiku, kainomis bei galimomis nuolaidomis, iš anksto susiplanuoti maršrutą, bilietus pirkti internetu.

Gerai padirbėjus, galima rasti pigių skrydžių bilietų ar didelių nuolaidų nakvynei. Svarbiausia, radus gerą pasiūlymą, nedvejoti ir pirkti, nes patys pigiausi bilietai labai greitai būna nupirkti.

Na, ir paskutinis patarimas, keliaukite su draugais – taip ir smagiau, ir pigiau!

The post Kelionė su draugais: kodėl verta aplankyti Slovakiją appeared first on PANELĖ.

Jau ketverius metus Saulė gyvena Šveicarijoje, Ciuricho kalnų papėdėje, vien tam, kad ryte užsinorėjus pakopinėti jai tereikėtų pasiimti įrangą ir išeiti į kalnus. Tačiau iš ekstremalės padebesiuose stovėdama ant žemės Saulė tampa rimta doktorantūros studente, pasiruošusia pažaboti mokslo pasaulį. Kaip ji sako, atsipalaidavimas mokymosi proceso metu ne ką mažiau svarbus už pati mokslą.

ALPINIZMAS UŽKREČIAMAS

Esi vilnietė, tačiau iš Lietuvos pabėgai vos baigusi mokyklą. Kodėl?

Baigdama mokyklą žinojau, kad noriu studijuoti užsienyje. Kaip ir dauguma lietuvių, išvažiavau į Angliją. Įstojau į Rytų Anglijos universitetą (The University of East Anglia (UEA) Norviče, nepalyginti mažesnį ir lėtesnį miestą nei Londonas. Pradėjau gilintis į tarptautinę plėtrą, vėliau – į aplinkos geografiją. Tik studijuodama pastebėjau, kad mane traukia tikslieji mokslai, tad pradėjau domėtis geofizika. Baigusi bakalaurą žinojau, kad norėčiau stoti į su ja susijusią magistrantūrą. Šias studijas pabaigiau jau gyvendama Ciuriche – čia pradėjau su geofizika susijusias doktorantūros studijas. Iš pradžių nemokėjau vokiečių kalbos, tad pasirinkau miestą, kur buvo galima studijuoti anglų kalba, be to, kalnai šalia namų man atrodė lyg pasaka.

Kada tavo gyvenime atsirado alpinizmas?

Šešiolikos metų pirmą kartą jaunesnės sesers dėka apsilankiau uždaroje laipiojimo salėje. Iki tol mokiausi, šokau, bet niekada neužsiiminėjau sportu rimtai. Vaikystėje prisigalvodavau veiklos kaime, o paauglystėje ko nors imtis atrodė jau per vėlu, vienintelė likusi alternatyva buvo sporto klubas, tačiau tai man nekėlė žavesio. Taigi sutikau nueiti pabandyti ir nustebau, kaip šiltai mus priėmė visiškai „žalias“. Susiradome daug draugų, pramokusios laipioti kartu pradėjome organizuoti keliones į kalnus. Anksčiau, dar sovietiniais laikais, reikėdavo gauti licenciją, kad tave išleistų kopti, o dabar viską lemia tai, kaip vertini savo jėgas. Už save atsakai pats.

Kadras iš kalnų

Asmeninio albumo nuotr.

Uolomis laipioti salėse išmokau pati, o ilgų maršrutų, kuomet partnerį saugai nebe nuo žemės, o kabant ant uolos – iš laipiojimo kolegos, dabar jau savo vyro Gedimino. Jis laipiojimo technikos išmoko iš knygų! Beje, Gedimino tėvai – alpinistai, tad šalia turėjo ir gyvą pavyzdį. Visada sakau, kad alpinizmas yra užkrečiama liga.

Kiek turėjo praeiti laiko, kol galėjai laipioti jau tikromis uolomis?

Tai labai priklauso nuo pastangų ir žmogaus. Jeigu tavo tikslas – išvažiuoti į kalnus, tai su dabartiniais mokymo ištekliais gali labai greitai tai padaryti. Daug dalykų prieinama visiems, be to, laipiojimo įranga nelabai brangi. Aš neturėjau kur skubėti, tad, pradėjusi laipioti rudenį, pirmą kartą į kalnus su grupe išvažiavau pavasarį, po pusės metų. Tuomet dar neįsivaizdavau, kaip atrodo tos „uolos“ ir kokių sunkumų gali kilti į jas kopiant. Atvažiavome į Slovakiją naktį ir, kai pamačiau tą sieną, į kurią ryte reikėjo kopti, sunkiai galėjau užmigti (juokiasi).

Vasarą išvažiavome į Krymą, kur stūkso statūs kelių šimtų metrų ilgio uolų masyvai. Ten susižavėjau ilgais maršrutais, ir, matyt, galutinai „užsikabinau“. Po to sekė ir daugiau kelionių. Studijos Anglijoje leido patyrinėti Velso uolas, išmokti tradicinio lipimo technikos, kuomet pats dedi saugos taškus į uolų plyšius. Visi draugai Anglijoje buvo iš laipiojimo klubo. Pomėgis labai vienija žmones, tad organizuodavomės ekskursijas, skrisdavome net į Ispaniją laipioti uolomis, kartu leisdavome laisvalaikį.

Kadras iš kalnų

Asmeninio albumo nuotr.

SAVAITĖ ORE

Kaip atrodė pirmoji rimta tavo ekspedicija?

Kaip pirmąjį rimtą iššūkį prisimenu kelionę į Kalifornijoje esantį Josemičio slėnį – ten dviese su draugu lipome dirbtiniais atramos taškais. Vienas įspūdingiausių parko objektų yra 900 metrų vientiso granito uola El Kapitanas, iškilusi virš lygių, miškais apaugusių Mersedo upės krantų ir apsupta debesų. Šis granitinis gigantas 2009-aisiais buvo pirmasis labai rimtas mano iššūkis. Apšilę ir pasitreniravę ant žemesnių slėnio uolų, El Kapitaną įveikėme tris kartus. Maršrute ant rytinės, trumpesnės sienos dalies („Zodiakas“), užtrukome dvi su puse dienos, o sudėtingiausiame ir stačiausiame maršrute („Skydas“) – penkias dienas. Slėnyje praleidome apie penkias savaites, mat reikia susiplanuoti maršrutus, sulaukti gero oro, pasiruošti įkopimui. Grįžus iš maršruto dvi dienas norisi itk miegoti ir valgyti, nes būni labai išsekęs. Pailsi ir pradedi ruošis kitam žygiui.

Tai reiškia, kad jūs miegodavote pakibę ore?

Turėjome tokią pakabinamą lentyną dviviečių neštuvų formos – jas reikia pritvirtinti prie atramos taškų sienoje. Pagrindą įtempi virvėmis ir gali ant jo miegoti, kybodamas ore. Tokį gultą sunku pastatyti, nes nėra stabilumo, bet miegoti ore – labai įdomi patirtis. Dėl saugesnio ir malonesnio lipimo svarbu į kalnus išsiruošti geru oru, užsitikrinant, kad naktimis vėjas nemėtytų lentynų ir galėtum ramiai išsimiegoti. Visa tai atrodo labai romantiška: guli praktiškai po atviru dangumi, matai ryškias žvaigždes, mėnulį, bet iš tiesų net nespėji pasigrožėti, nes iš nuovargio iškart užmiegi. Tiesa, kai gyveni vertikaliai penkias dienas, miegant pradeda tirpti galūnės, nuspaudžia aptempti aprašai, bet skausmus užmiršti dėl užplūstančio adrenalino, mat kai lipi esi laisvas – tuomet nebekabi ant virvės, laikaisi tik savo rankomis ir kojomis.

Kadras iš kalnų

Asmeninio albumo nuotr.

Jeigu tenka gyventi horizontalioje padėtyje, kaip alpinistai valgo, kur nueina į tualetą?

Dieną lipdami kišenėje turime šokoladukų, sūrio ar kitų užkandžių – galima juos kramsnoti ir gauti energijos. O vakare, pasistatę lentyną, pasišildydavome pupelių, konservuotų raviolių, ar karštu vandeniu užpilamų maistingų paruoštukų ekspedicijoms. Maistui ir vandeniui šildyti nešdavomės mažą, tačiau gan galingą dujinį primusą (itin mažą kelioninė viryklė – red. past.). Dar ant žemės būdami pusryčiams išsivirdavome kiaušinių, košės. Likdavo pasidaryti arbatos.

Kai žmonės tik pradėjo laipioti ir iki šiol kai kuriose atšiauriose vietose, kur labai mažai žmonių, niekas negalvoja apie etiką ir tai, ką po savęs palieka. O Nacionalinių parkų taisyklėse parašyta, kad turi viską nusinešti su savimi. Gamtiniams reikalams atlikti turime atskirą plastikinę talpą. Prie to reikia priprasti. Dalykai, kurie būnant ant žemės mums atrodo nepastebima rutina, kalnuose gali tapti tikru iššūkiu.

GYVYBĖ TAVO RANKOSE

Ar kopiant visus daiktus tenka nešti ant nugaros?

Priklauso nuo įkopimo stiliaus. Lipant nelabai stačiomis uolomis reikalingus daiktus tenka neštis ant nugaros, tačiau į El Kapitaną juos įprasta trauktis virve, įrengus palengvinimo sistemą. Miego, laipiojimo įranga, vanduo ir maistas penkioms dienoms mums svėrė apie 80 kilogramų.

Sunku suvokti, kiek jėgų reikia nuolat lipti stačia siena, gyventi be pagrindo po kojomis. Ar niekada nejautei aukščio baimės, o gal sugebėjai ją prisijaukinti?

Kopiant į El Kapitaną ir žiūrint į turistų autobusus apačioje, viskas atrodo taip arti, nors žmonės tokie maži! Neatsimenu, kad kada būčiau jautusi didelę aukščio baimę, bet tikrai jaučiuosi nemaloniai, jei reikia lipti į, pavyzdžiui, bokštą kiauromis grindimis. Kalnuose taip nėra, tiesiog nelabai turi kada apie tai galvoti. Yra daug dalykų, kuriuos darydamas turi labai susitelkti. Tik žiūrėdama nuotraukas išsigąstu, pamačiusi, kaip aukštai kopiau (juokiasi).

Ar nenorėjai bent iš pradžių į kalnus kopti su profesionalais? Juk rizikavai gyvybe…

Laipiojimas man ir patinka tuo, kad gali nuo visko atsiriboti, susijungti su gamta, tapti kalnų dalimi ir būti visko vadovas, atsakingas už save ir savo likimą. Tačiau tai nelengva psichologiškai, nes žinai, kad negalėsi kam nors paskambinti ir pasakyti: „Atvažiuok manęs išgelbėti“. Su gidu gali kopti, mėgautis vaizdais ir pamiršti rutiną, bet man tai nėra tikrasis laipiojimas. Asmeniškai man geriau lipti lengvesnį maršrutą vienam, nei sunkesnį – su gidu. Tuomet žymiai daugiau gauni, grįžti išsekęs fiziškai, bet patikrinęs valios stiprybę.

Kadras iš kalnų

Asmeninio albumo nuotr.

PUSĖ METŲ PALAPINĖJE

Įgyvendindami projektą „Montis Magia alpinistai“ trise išsiruošėte į septynių mėnesių ekspediciją po Šiaurės ir Pietų Amerikos kalnus. Ko labiausiai baiminaisi prieš projektą?

Daug žmonių nuo vaikystės svajoja išvažiuoti į vieną ilgesnę kelionę po pasaulį. Pradėjome galvoti, kuriuo metu mums būtų lengviausia ją suderinti su darbais ir mokslais, tad pabaigėme bakalauro studijas, užsidirbome pinigų, susiradome rėmėjų ir nusipirkome bilietus.

Pradėjome vėl nuo Josemičio slėnio Kalifornijoje, vėliau važiavome į Jutą – ten lipome raudonais smiltainio kalnais, tada aplankėme Meksiką, ten pralipome maršrutą, kuriuo žmonės niekada nebuvo lipę. Vėliau patraukėme į Argentinoje ir Čilėje esantį Patagonijos regioną, kuriame stūkso Andų kalnai. O pabaigai užsukome į Kočamo slėnį Čilės džiunglėse.

Neturėjote daug santaupų, beveik visada gyvenote palapinėse. Ar nebuvo sunku taip keliauti visą pusmetį?

Nebuvo lengva, nes turėjome labai daug daiktų. Norėjome laipioti uolomis įvairiomis technikomis, taip pat vežėmės sniego ir ledo įrangos. Kiekvienas turėjome gal po 60 kilogramų daiktų. Be to, atvažiavus į džiungles Čilėje per anksti užklupo liūčių sezonas. Tris savaites lijo (ten praleidome mėnesį). Aplink palapines kasėme kanalus, kad neužtvintume (juokiasi).

Visi trys buvome geri draugai, bet matyti tuos pačius veidus diena iš dienos ir mažai kitų žmonių – kartais būdavo sunku. Ypač, kai tris savaites lyja ir negali nieko daryti, tik skaityti knygas laukdamas geresnio oro. Juokiamės, kad Kočamo perskaitėme daugiau knygų, nei įveikėme maršrutų. Tie keli maršrutai, kuriuos pralipome, buvo labai brangūs.

Ar nuolat būnant kartu nekilo konfliktų, tuo labiau kai gyvenimo sąlygos – ne pačios geriausios?

Niekada nepamiršome, kad čia atvažiavome savo noru, niekas mūsų netempė, tad neturime ko kaltinti. Juk iš dalies tai mums patinka, esame nuotykių ieškotojai. Kai prausdavomės lediniame upės vandenyje, kaltindavome visą pasaulį, bet žinojome, kad vienas ant kito dėl to negalime pykti. Stengiamės neskleisti blogos nuotaikos.

Kadras iš kalnų

Asmeninio albumo nuotr.

MOKĖK IR KRISTI

Ar per tuos septynis mėnesius pasitaikė pavojingų situacijų, neplanuotų įvykių?

Į kelionę išvažiavome vėliau, nei planavome, tad į Josemitį atvykome nekantraudami pradėti lipti. Dvi dienas kopėme, ir viskas buvo gerai, o trečią vakarą pradėjo pūsti stiprus vėjas, lijo. Negalėjome niekur lipti, tad teko laukti ant lentynos. Naktį prasidėjo audra, visą lentyną vėjas mėtė tai į viršų, tai į uolą, buvo baisu, nes nieko negali padaryti. Oro masės ten pučia iš apačios, tad vieną kartą pakilus su visa lentyna pagalvojau, kad dabar tikrai nežinau, kuo viskas baigsis. Sėdi prisikabinęs ir meldiesi, kad audra greičiau pasibaigtų, o tau nieko nenutiktų. Buvo likęs gal pusdienis kopimo iki viršaus, tad aprimus audrai norėjome kuo greičiau pabaigti žygį. Gediminas išlipo pirmas, bet netikėtai vėl pradėjo lyti. Kol jis sugrįžo, labai sušalo. Manau, jį buvo ištikusi lengva hipotermijos forma – iki tol nebuvau regėjusi taip sušalusio žmogaus. Visi miegmaišiai ir daiktai sušlapo, tad negalėjome miegoti, kad per žemai nenukristų kūno temperatūra. Nuolat judėjome, darėme atsilenkimus ir laukėme ryto…

Ar po tokių atsitikimų nebaisu vėl kopti į kalnus?

Man atrodo, kartais net gerai, kad nutinka tokių dalykų, nes turi progą grįžti kelis žingsnius atgal ir pagalvoti, kodėl taip įvyko. Jeigu viską susiplanuoji puikiai, tokių nutikimų neturėtų būti. Vadinasi, kažkur padarėme klaidą. Kai tikrinome prognozę, abejonių kėlė per trumpas gero oro tarpas – jis ir pakišo koją. Lengva sakyti, kad čia buvo atsitiktinumas ar kad dėl visko kaltas oras. Labai dažnai pagalvojęs gali suprasti, kurie tavo sprendimai buvo blogi. Dažniausiai tokius atsitiktinumus lemia žmogiškos klaidos – jos primena, koks pavojingas yra alpinizmas ir kaip kruopščiai turi apgalvoti kiekvieną veiksmą ar sprendimą. Mes visada stengiamės lipti labai atsargiai. Ir prie namų į kalnus išsiruošiame tik tada, kai esame užtikrinti, kad bus geras oras. Prisimenu save Lietuvoje – laiko turiu tik savaitę, važiuoju į kalnus, noriu kuo daugiau palaipioti… Tas noras nugali atsargumą. Nuolat girdime apie nelaimes Alpėse ir kitur, nes žmonės, atvykę kelioms dienoms, nesvarbu, kokia orų prognozė, lipa stipriai rizikuodami gyvybe.

IŠTRAUKTI IŠ BEDUGNĖS

Ar tau tenka laipioti ir ledynais arba tiesiog atšiauresnėmis sąlygomis? Su kokiomis problemomis susiduriama?

Kad galėtum lipti švaria, stačia siena, tenka sunkiai prie jos prieiti. Pakistane, Kirgizijoje, Indijoje tenka kelias dienas eiti sienos link su asiliukais, nešančiais tavo daiktus. Kažkurioje vietoje įsirengi pagrindinę stovyklą, kurioje ilsiesi ir pradedi pačius įkopimus. Priklausomai nuo regiono ir aukščio, iki maršruto gali tekti eiti sniegu bei ledynais. Pavyzdžiui, Patagonijoje, kad prieitum stovyklą El Chalteno slėnyje, tenka keltis per upę, kirsti ledynus. Kitą rytą dar laukia stačios sniego atkarpos, kuriomis pagaliau prieini uolinę maršruto dalį. Priėjimui prireikia ledo ir sniego aprangos, o vėliau tenka persiauti į uolų laipiojimo batelius. Tiesa, kuomet pati viršūnė ne tokia stati, ant jos dažnai būna sniego. Tokiu atveju kuprinėje nešiesi sniego batus, kates (būtini batų priedai sniego zonoje – red. past.) ir ledkirtį. Ledynais eini susirišęs virve, nes apsnigti jie gali būti labai pavojingi. Ledynus galima įsivaizduoti kaip gilias, labai lėtai tekančias upes, nes jie nuolat juda. Čia būna pilna plyšių – juos gali matyti, jeigu neapsnigti, bet, jeigu sniego daug, prasideda loterija. Būna, kad vienam ledyne įsmingi iki juosmens, o kitas sulaiko. Patagonijoje buvau įkritusi giliausiai – iki krūtinės, kojomis jau galėjau remtis į ledą. Geriau negalvoti, kas nutiktų, jeigu nebūtum prisirišęs ta virve.

Ar yra tekę dar kada kristi?

Buvo vienas atsitikimas ant sienos. Lipti atrodė gan lengva, pasitikėjau savimi, bet paskutinis saugos taškas buvo gan žemai, tad negalėjo manęs iškart sulaikyti. Lipau pirmoji ir kritau gal dvidešimt metrų, atrodė labai ilgai. Kitoje pusėje kalno lipę žmonės vėliau pasakojo, kaip girdėjo, kad kažkas rėkia, pritrūksta oro, įkvepia ir toliau rėkia (juokiasi). Gerai, kad kopiame su dinaminėmis virvėmis – jos išsitempia ir sulaiko švelniau. Jeigu liptum su vadinamąja statine, sulaikymo momentu dėl stabdymo jėgos galėtų net stuburas lūžti. Taigi labai svarbu turėti profesionalią įrangą, nors niekas geriau neapsaugos nei tavo paties profesionalumas.

Kiekvienas alpinistas turi svajonių viršūnę. Kur dar svajoji įkopti?

Iki šiol prisimenu Patagonija – taip arti matėme laivus, plaukiančius į Antarktidą. Labai norėčiau kada nors ten įkopti į kelias viršukalnes. Dažniausiai į žemyną nuplukdo su laivu arba nuskraidina su mažu lėktuvėliu, jis išlaipina tave prie kalnų. Iššokdamas paprašai, kad po kurio laiko sugrįžtų paimti. Alpinistai ten vyksta, kai būna Pietų pusrutulio vasara, tad šaltį įmanoma ištverti. Dėl tokių vaizdų ir jausmo, manau, galėčiau ištverti viską.

Įspūdingiausi Saulės įkopimai:

2008, Morčeka 980 m (kopta viršūnėje 400 m), Krymas.

2009, El Kapitanas 2307 m (kopta viršūnėje 880 m), Š. Amerika.

2010, Aiguille du Peigne 3078 m (kopta viršūnėje 400 m), Alpės.

2011, El Kapitanas 2307 m (kopta viršūnėje 730 m), Š. Amerika.

2011, Fitz Rojus 3375 m (kopta viršūnėje 650 m), Patagonija, P. Amerika.

2013, Asan 4230 m, (kopta viršūnėje 1390 m), Kirgizija.

2014, Grand Capucin 3838 m, (kopta viršūnėje 300 m) Alpės.

2016, Aguja Pachamama 2200 m, (kopta viršūnėje 300 m), Patagonija, P. Amerika.

The post Neįtikėtina jaunosios alpinistės istorija: „Laipiodamas esi atsakingas už savo likimą“ (FOTO) appeared first on PANELĖ.

Manikiūro meistrė Christine Rotenberg jau pelnė Instagramo sekėjų susidomėjimą. Mergina atlieka neįprastą manikiūro variantą – lakuoja nagus po… 120 kartų! Būtent tiek nagų lako potėpių reikia, jog būtų atliktas manikiūras, veikiau primenantis kalną nei įprastą manikiūrą.

Įvairias spalvas maišanti nagų specialistė tikina – su tokiu manikiūru tikrai būsi pastebėta. Atrodo, nieko čia sudėtingo tepti vieną po kito nagų lako sluoksnius? Priešingai, Christine kartais užtrunka net dvyliką valandų, kol ant nagų sukuria tokį neįprastą grožį. Tiesa, klienčių, norinčių pasidabinti tokiu manikiūru, kol kas jai tikrai netrūksta…

Tiesa, kam grožis, kam pasišaipymo objektas. Instagrame netrūksta komentarų, kuriuose pašiepiamas toks manikiūro atlikimas. Ar iš tiesų verta taip ilgai vargti, norint sukurti tokį šedevrą? Išteisink arba nuteisk!

Daugiau įmantriojo manikiūro nuotraukų rasi ČIA, ČIA, ČIA ir ČIA.

I’m crazy😂😂😂 #polishmountain inspired by @simplynailogical .i did 50 coats!! #notperfect #crazy #mountain #fun#unique #nails #nailart #crazymemories#superfun#instanails#notd#mania#funactivity#mess#simplynotlogical #nailpolish#instafun#nailaddict #nailpolishes#art#crazyme #happiness #happyme #happy #june #girl#pink #swag #pagalpanti 😂😂😂

A photo posted by Preet (@manpreet9521) on Jun 12, 2016 at 7:11am PDT

The post Keičiausia nagų mada: su tokiais tikrai atkreiptum dėmesį (FOTO) appeared first on PANELĖ.