Šis tikėjimas verčia tave jaustis aklai galingu. Dažnai atrodo, kad čia pat išsvajotasis progresas. Tačiau atsimerkus pamatytumei, kad tai tėra pinigų darymo mašina, sukurta laikyti tave nuolat nepatenkintu savimi, tą nepasitenkinimą vadinant „augimu ir klestėjimu“. Dažnai dar ir “dvasiniu”.

Žmonėms nebegalima tiesiog gyventi. Jie privalo nuolat dirbti su savimi. Kiekviena nuotaika turi būti „pagerinta “. Kiekviena silpnybė – „sustiprinta“. Paprastas žmogiškas liūdesys yra tapęs problema, kurią reikia panaikinti, o ne emocija, kurią reikia išjausti. Poilsis nustoja būti poilsiu ir tampa “laiku atsigauti”, „atsistatymo laikotarpiu“, kad vėliau galėtum “funkcionuoti dar geriau”.

Siunčiama subtili ir negailestinga žinutė: tu, toks koks esi dabar, esi neužsibaigiantis projektas. O neužbaigti projektai neturi teisės ir laiko ilsėtis.

Kai žmogiškumas tampa trūkumu, o saviugda – prievarta

Žmogus sukūrė visą industriją, kuri įtikina, kad jo pagrindinė žmogiškumo dalis yra jo trūkumas. Tu per jautrus, per dažnai pavargęs, per daug emocingas, nedisciplinuotas, nepakankamai pasitikintis savimi, nepakankamai produktyvus, nepasiekęs reikalingo „išsveikimo lygmens“. Niekas net nekelia klausimo “nuo ko?”. Visada atsiras dar ir dar: kita knyga, geresnis seminaras, nauja terapijos metodikų mada ar “pagaliau atrastas tas vienintelis” dvasinis augimo būdas, žadantis, kad šį kartą pagaliau tapsi TUO žmogumi, tuo mitu, kuris nepatiria nepatogumo ir veikia idealiai pagal komandų sąrašą.

Štai toji bjauri tiesa po motyvuojančiais šūkiais: daug kas, kas parduodama kaip „saviugda“, iš tikrųjų yra tikrojo savęs trynimas, tik su geresniu marketingu.

Gijimas po skausmingų patirčių tapo konkurencija. Augimas tapo statuso simboliu. Net trauma tapo prekės ženklu. Žmonės atsiprašinėja už jaučiamą skausmą, nes jis trukdo produktyvumui. Jie atgailauja turintys savų poreikių, nes yra tikinami, kad „aukštos moralinės vertės žmonės“ jų neturi turėti ir laiko veltui negaišina. Jie atsiprašinėja už tai, kad yra žmonės kultūroje, kuri apdovanoja tik robotišką produktyvumą ir emocinį bejausmiškumą, šiais laikais dar vadinamą gyvenimu balanse.

Ir jei žmogus sugriūva nuo šitokio spaudimo, sistema turi tobulą atsakymą: pats kaltas, nes „nepakankamai su savimi dirbai“.

Taip savipagalba tampa savęs žalojimu: kai smalsumą pakeičia nuolatinis savęs stebėjimas, o atjautą — nuolatinė savikritika.

Vidinis pasaulis kaip darbovietė: kodėl labiausiai išsekę nėra tinginiai

Labiausiai išsekę žmonės ant pasaulio šiai dienai nėra tinginiai. Jie nevaldomai persidirbę savo viduje nuo darbo su savimi!“. Jų vidinis pasaulis tapo darboviete. Kiekviena mintis turi būti produktyvi. Kiekviena minutė — įdarbinta. Kiekvienas jausmas — pagrįstas bei įvardintas.

Tačiau žmonės nebuvo sukurti būti projektais. Jie buvo sukurti dalyvauti ir žaisti.

Nėra blogai norėti augti. Nėra nieko blogo terapijoje, savirefleksijoje ar įgūdžių lavinime. Žmones griauna ultimatumas: įsitikinimas, kad kol nepasieks kažkokios įsivaizduojamos galutinės savo versijos, jie nėra verti poilsio, meilės, pagarbos ar ramybės.

Tau nereikia tapti tobulu, kad būtum tikru žmogumi.

Saviugda tampa būdu nuolat vytis „geresnę savęs versiją“, niekada neleisdama tau apsigyventi toje, kuri jau egzistuoja. Finišo linija vis traukiasi. Kartelė vis kyla. Nebus jokio finišo pasiekimo. Jokio „o dabar gana, dabar mėgaukimės“. Tęsis begalinė savikorekcija.

Kai „asmeninis augimas“ pradeda trinti tavo asmenybę

Ir skaudžiausia, kad tai veikia. Bet tik kurį laiką. Kol tampa savidistrukcija.

Tu tampi žvitresnis, greitesnis, efektyvesnis ir vis mažiau gyvas. Atrodai lyg klestėtumei, nors tavo viduje tuščia. Dalini įkvepiančius patarimus, kuriais pats netiki. Skelbiesi varomas gerovės, pats būdamas adrenalinu gyvas. Ar dar nesupratai? tu netobulini savęs — tu save trini lauk. Po mažą gabalėlį, vadindamas tai asmeniniu augimu.

Taip kultūra, žadėjusi išgijimą, virto kultu, kuris apdovanoja pervargimo pasėkmes, baudžia jautrumą ir mūsų akivaizdoje sukeičia sėkme su savidestrukciją. Ir daugelis tai supranta tik tada, kai būna jau per vėlu, kai „asmeninis tobulėjimas“ jau atėmė iš žmogaus tą asmenybę, kurią reikėjo nuo pat pradžių gelbėti.

Štai teisybė, kurios industrijos niekada neištars garsiai, nes ji sustabdo pinigų srautus: tavo išsekimo jausmas kyla ne iš to, kad su tavimi kažkas negerai, o iš bandymo prisitaikyti prie aplinkos, kuri iš esmės priešiška žmogaus nervų sistemai.

Tau nereikia dar vienos rutinos ar ryto/vakaro ritualų. Tau nereikia gyvenimo, kuriame nuolat išduodi pats save, kad galėtum funkcionuoti.

Todėl radikaliausias „saviugdos“ veiksmas šiais laikais yra tas, kuris socialiniuose tinkluose yra mažiausiai populiarus: liaukis bandęs tapti vis geresne savo versija dar ir dar, tik tam, kad galiausiai sutiktum tą, kuris visad ir egzistavo tavyje, nuo pat pradžių. Nes taip ir bus!

Pažvelk į save be užduočių sąrašo. Be tikslų. Be terminų. Ne kaip į projektą. Kaip į žmogų.

Ir tada užduok sau tikrąjį klausimą! Tą, kurio viską “gerinanti” kultūra vengia bet kokia kaina: o kas jeigu nieko esminio tavyje nereikia keisti, nes tikroji problema yra pasaulis, reikalaujantis, kad nuolat įrodinėtum turintis teisę egzistuoti?

Kai sistema galiausiai mus palaužia

Ateina momentas, kai stūmimas savęs per jėgą nustoja atrodyti žavingai ir tampa grynu savęs naikinimu. Tu nebe prisitaikai, tu lūžti. Iš išorės nieko katastrofiško nesimato. Tu vis dar atsakinėji į laiškus. Vis dar šypsaisi nuotraukose. Vis dar „funkcionuoji“. Vis dar atrodai kaip žmogus, kuris viską kontroliuoja. Bet viduje esanti sistema, kuri iki šiol tave laikė, jau seniai sudegusi iki pamatų.

Būtent tada atsiranda nauja savęs žalojimo forma — tylioji, besislepianti po žodžiais „tvarkausi“, „kuriu“, „lankau terapiją“ ar „ ieškau dar geresnio savęs“…  Žmonės nepradeda svaigintis dėl to, kad gyvenime būtų daugiau linksmybių. Jie pradeda vartoti todėl, kad bando užčiaupti save iš vidaus. Apakinti paniką. Nutildyti nežinios baimę. Bent trumpam pabėgti nuo savo minčių. Atsiknisti nuo savęs, nes natūraliai neišeina, nebe…

Todėl jie griebiasi to, kas madinga, pakankamai lengvai prieinama ir socialiai priimtina. Šiandien tai daugiausia raminamieji ir disociaciniai preparatai, kurių priešakyje žygiuoja ketaminas. Jį lengva gauti, jis sąlyginiai pigus, jo pilna verslo pasaulyje, meno scenose, naktiniame gyvenime, gerovės (wellness) erdvėse ir startuolių kultūroje. Jis parduodamas kaip nepavojingas, raminantis, praskaidrinantis nuotaiką, net kartais dvasingu vadinamas, jeigu “mokėti vartoti ir iš jo mokytis”…Žinau, visiška utopija. Pirmas pabandymas atrodo esąs nekaltas palengvėjimas. Ko niekas garsiai nesako? O gi, kad daugeliui tai yra bedugnė, į kurią gyvenimas ima riedėti kosminiu greičiu. Be dramos, bet išėdant viską. Po gabalėlį, po dalelę, lėtai nyksti iš savo paties gyvenimo nė nepastebėdamas.

Tylioji savęs žalojimo forma: funkcionavimas bet kokia kaina

Į palaužtus gyvenimus įslenka ir kitos medžiagos: bet kas, kas rodos padeda tau veikti, kai baigi subyrėti, ir miegoti, kai esi it styga įsitempęs. Kažkas, kas greitina. Kažkas, kas lėtina. Kažkas, kas “padeda” pamiršti. Tu pastatai cheminius pastolius vien tam, kad pats išsilaikytum nenugriuvęs.

O už kampo depresija, kuri pro duris nesiveržia. Ji it dūmai skverbiasi pro mažiausius plyšius. Pirmiausia atšauki planus. Vėliau nustoji atsakinėti į žinutes, skambučius. Galiausiai išnyksti, vis dar fiziškai būdamas čia. Tavo jėgos senka, tavo pasaulis mažėja, kartu su juo ir tavo savęs pajautimas.

Tada ateina praradimų eilė: draugystės, darbai, galimybės, kitų pasitikėjimas tavimi, tavo tapatybė, kurią taip kankinaisi kurdamas. Ir vis tiek, nesvarbu kiek šansų turėdamas, užuot rinkęsis sveikatą, renkiesi reputaciją. Tau labiau rūpi, kaip atrodai kitų akyse, nei ar tu išgyvensi šiandien dieną. Ar girdi skirtumą? Tampi bejėgiu, slysti pats sau iš rankų, todėl vartoji dar, kad dirbi dar sunkiau, šypsotis dar plačiau. Kai akys tuščios, nes viduje jau seniai viskas baigta.

Taip atrodo “pagalbinių” medžiagų sukeltas ir ignoruojamas savęs iššvaistymas. Ne šiaip nuovargis — degradacija. Ne šiaip stresas, o lėtas savęs trynimas lauk. Ir žiauriausia tai, kad ta pati sistema, kuri tave palaužė, plos tau iki paskutinės akimirkos, iki kol galutinai sugriūsi.

Manifestas gyventi, o ne taisyti

Stop! Nustok bandęs tapti tokiu, kokį priimtų išvirkščias pasaulis. Nustok vertinęs save pagal efektyvumą, rezultatus, surinktus laikus ar idealus, kurių neva dar nepasiekei. Nustok atsiprašinėjęs už buvimą žmogumi.

Tu nesi projektas. Tu nesi produktas. Tu nesi problema, kurią reikia išspręsti.

Tu esi gyvas. Štai tau sprendimas. Ir to yra gana.

Tau nereikia dar vienos iškaltos rutinos, dar vieno kurso, dar vieno triuko, dar vienos taktikos. Tau reikia susigrąžinti savo gyvenimą, kurį taip sunkiai trynei lauk. Savo dėmesį, kurį skyrei visai ne tam, kam siela skirti norėjo. Savo kūną, protą, širdį — visą save!

Tai yra lyg šių laikų maištas:

Jausti(s) be kaltės. Verkti. Pykti. Juoktis. Tiesiog būti. Nuobodžiauti. Bijoti. Džiaugtis. Būti būtent tokiu, kokiu ir kaip jautiesi šią akimirką.

Ilsėtis neatsiprašinėjant. Miegoti, svajoti, kartais nieko nedaryti. Saugoti savo energiją taip, kaip saugotum mylimiausią žmogų.

Sakyti „ne“. Sakyk „ne“ spaudimui. Sakyk „ne“ pervargimui. Sakyk „ne“ tobulumui. Sakyk „ne“ bet kam, kas skatina tave ištrinti save.

Mylėti be konkurencijos. Kurk santykius, kuriuose mato tave, o ne tavo pasiekimus. Kurk tokius ryšius, kur nereikės įrodinėti savo vertės.

Augti be savęs naikinimo. Mokykis, praktikuok, tyrinėk, bet ne už savo sielos kainą. Tegul smalsumas tave veda, o ne prievolė daryti, kaip daro akla dauguma.

Tau nereikia „taisytis“, kad gyventum. Tau reikia stovėti savo gyvenime, būnant savimi, tvirtai, neatsiprašinėjant: būti žmogumi, turinčiu aiškiai nubrėžtas ribas, savus poreikius, lydimus troškimų ir grožio.

Gyvenk gyvenimą, kuriame nuovargis nėra garbės medalis, kur pasiekimai nėra tavo vertės matas, kur tavo vertė nuo tavęs neatsiejama, nes taip ir yra. Gyvenk gyveimą, kuriame pasaulis nereikalauja nuolatinio tavo nervų sistemos perkaitimo, ir kur nereikia leidimo egzistuoti, kvėpuoti ir tiesiog būti.

Tai nėra lengva. Tai gąsdina. Tu klysi. Pasaulis priešinsis. Bet kiekvienas žingsnis link tavo tikros žmogiškosios formos yra pergalė prieš automatinę sistemą, kuri nori ištrinti tavo Aš.

Visada rinkis save. Rinkis tikrąjį buvimą. Rinkis gyvenimą.

Nes didžiausias drąsos ženklas šioje kultūroje, šiuo savęs naikinimo laikotarpiu, yra pasakyti: Man savęs pakanka. Aš esu aš, čia ir dabar. Laimingai gyvenu ir myliu save, savo absoliučiai bei negailėstingai tikrą gyvenimą.

Leisk sau būti žmogumi — netobulu, gyvu, tikru.
Blaiviai pažvelk, kuo iš tikrųjų nori būti, neleidžiant tendencijoms ar toksiškai kultūrai to nuspręsti už tave.
Jeigu dar yra kur tobulėti, o taip visada bus, nes tu žmogus – pasikliauk savo intuicija, o ne balsais, kurie užsidirba iš tavo abejonių savimi.
Progresą matuok savo vidinio kompaso pagalba, o ne „laikų“ paspaudimais, planuokliais, sąrašais, žvakėmis bei smilkalais ir nuolatiniu savo versijos “gerinimu”. Taip tu susigrąžini savo gyvenimą, savo laisvę ir tylų, bet galingiausią džiaugsmą, kurį suteikia tiesiog buvimas savimi.

The post Nuolatinio tobulėjimo kultas: kaip saviugda tapo savęs žalojimu appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Tūkstantmečio karta

Tūkstantmečio karta (Millennial; gimimo metai 1981–1996 m.) Lietuvoje buvo pirmoji, kuri pradėjo garsiai kalbėti apie patirtis, kurios dešimtmečius buvo vadinamos teisingu, sveiku auklėjimu. Emocinis apleidimas, nuolatinė kritika, meilė su sąlyga, gėda – ugdymo priemonė, vaiko pavertimas tėvų emociniu ramsčiu, kontrol – sveika rūpesčio forma, ir nuolatinis jausmas bei nerimas, kad niekada nebūsi pakankamai gera(s), vis kažko iš tavęs negana. Gen Z (gimimo metai 1997-2012m.) karta šią kalbą perėmė jau kaip faktą, bet kartu perėmė ir klausimą, kurio niekas anksčiu nedrįso užduoti atvirai: kodėl aš turiu palaikyti santykį, kuris mane žaloja, vien todėl, kad mus sieja kraujo ryšys? Būtent čia prasidėjo panika, nes kai suaugę vaikai nustoja toleruoti šitokią disfunkciją, griūva visa sistema, kuri buvo pastatyta ant jų tylėjimo pagrind.

Lietuvoje šis procesas ypač aštriai juntamas ne todėl, kad jauni žmonės visi akimirksniu tapo „itin jautrūs“, o todėl, kad mes gyvename su neišspręsta sovietine trauma. Didelė dalis dabartinių tėvų augo aplinkoje, kur emocijos buvo lygu silpnumas, jausmų rodymas – gėda, klausimai, domėjimasis – nepaklusnumu, prastu auklėjimu, o tylėjimas – išgyvenimo strategija, arba puiku bausmė. Sovietinė sistema nemokė atsakingos ir sveikos tėvystės, ji mokė paklusti, ištverti, prisitaikyti ir neišsišokti. Smurtas buvo normalizuojamas kaip auklėjimo įrankis, šaltumas, emocijų vengimas – kaip charakterio formavimas, baimė – kaip motyvacija gerai daryti, kas liepta (namai, mokykla, darbas) arba pagarba (bijo – vadinasi gerbia). Politinė sistema sugriuvo, bet psichologinė sistema liko gyva ir persikėlė iš kartų į kartas, įprogramuota į vaikų kūnus ir nervų sistemas.

Realūs skaičiai didesni

Oficiali statistika Lietuvoje rodo, kad vaikų ir paauglių psichikos sutrikimai sudaro tik kelis procentus, tačiau patys specialistai atvirai pripažįsta, kad realūs skaičiai yra gerokai didesni. Tai nėra todėl, kad vaikai buvo laimingi ar sveikai auklėjami. Taip yra todėl, kad jie buvo nematomi: be žodžio, be žalio supratimo, kad į jį turi teisę. Lietuva dešimtmečius buvo tarp pirmaujančių Europos šalių pagal savižudybių skaičių, alkoholio vartojimą ir smurtą artimoje aplinkoje. Tai nėra atsitiktinių individualių pasekmių rinkinys. Tai ilgalaikės emocinės represijos pasekmė. Maistas ant stalo nekompensuoja meilės! Stogas virš galvos nepanaikina nuolatinės baimės, apmokėtas. išsilavinimas negydo vaikystės žaizdų, kurioje dėmesio trupinukai buvo atlygis už paklusnumą. (jau matau ir girdžiu tą arogantišką “oh Dieve, vargšai, baimėj jie gyveno, visko jiems trūko, nieko neturėjo, daužomi, skaldomi buvo; – negaliu klausyt šitų vėjų” – galvoja Tūkstantmečio (Millenial) kartos tėvai, skaitydami šį straipsni, springdami tiesa iš pykčio, kurio neturėtų būti. Jie negeba net įsileisti tos minties, kad jų auklėjimas ir nemokėjimas mylėti griovė mūsų gyvenimus dekadomis).

Tiki, kad buvo puikūs tėvai

Daugelis nuoširdžiai tiki, kad buvo puikūs tėvai, juk jie daug dirbo, aukojosi, kentėjo, tvėrė, vargo – lyg tai būtų problema, vaikas tampa problema. Oi, dar “Jie darė viską, ką galėjo ir mokėjo”. Būtent tai ir yra skaudžiausias momentas, kurio dauguma net neįgali pripažinti: pastangos ar geri norai, net aukojimasis nėra tas pats, kas faktiniai, funkciniai veiksniai vaikystėje suteikti žmogučiui, kuriuos paskui galima traktuoti kaip gerą tėvystę.

“Dedi pastangas, o rezultato nulis”, “Tavo norai geri ir gražūs, bet tai tėra kalbos, tu daug kalbi, o niekad nieko nedarai: – Tėvai mus daužydavo taip komentarais metų metus, o patys tik šnekėjo ir žadėjo, todėl mes taipogi sunkiai ėmėmės veiksmų, užaugę proktrastinuojame. Bet tai jiems nesuvokiama. Gera intencija nekompensuoja padarytos žalos. Meilė, kuri buvo vienareikšmiškai TIK sąlyginė, nesveikai veika, skaudina ir iškraipo supratimą, kas ta meilė kitam, sau, kas tai iš viso yra? Kontrolė, išvartoma, neva, esanti rūpesčio forma, naudojama kasdien lieka kontrole, nesvarbu, kaip pavadinsi… Laikymas vaiko ant pavadžio. O kur dar maskavimas visko materialiais dalykais: pati tik neseniai suprantu, kodėl taip sunku ir skaudu išvien, juk “viską turėjau, mane labai mylėjo”:  materialiais dalykais maskuojant nemokėjimą rodyti jausmų, sakyti “myliu, atsiprašau – (fiziškai neįmanoma jiems buvo tai ištarti), kontrolės būdu taip apakinę ir užvaldę, jog negalėjau niekaip pati tadaise suprasti, kad tai “kur eini?, Ką darai? Kodėl ten? Kodėl jie? Ar padarei? Kodėl nepadarei?, Kaip čia atrodai?, Vėl guli? Tu neturi nei vienos normalios draugės! IR SVARBIAUSIA: Ar valgei? Apsirenk šilčiau! Lauke gi karšta, kam tiek prisirengt?”…

Net krato, kai prisimenu ir jokia tai ne meilė, o savinimasis. Ir tas klausimynas nesibaigia! Vargu, ar įmanoma išvardyti visus absurdiškus jų komentarus, kurie šitaip paveikia nuo mažų dienų. Kalbant apie klausimyną, vienoje kompanijoje juokaudavome, kad visi tuometiniai tėvai turėjo vieną vadovėlį “auklėjimas a.k.a. kaip suknist vaikui gyvenimą” (tuo tarpu jausdamiesi neapsakomai kalti, kad ilsimės penktadienio vakarą, o ne darom kažką, kas mums išvis duotų teisę egzistuoti – pradėkime nuo to…).

Jaučiasi apgauti

Kai vaikai išeina, tėvai dažnai jaučiasi apgauti, rodo nepasitenkinimą, jungia aukos vaidmenį, nes jų vidinis naratyvas jiems sako: “aš atidaviau viską tam vaikui, o jis nori išeiti? Kiek man čia beliko gyventi, o ji mane palieka?” tada prasideda manipuliacijos: “Tu pati nesusitvarkysi, pažiūrėk į save: metais suaugus, o mastymas ir veiksmai – tu prapulsi!”, “Ar nematai, kokios kainos, kam tau nuomotis? veltui pinigus mest… taip ir neišmokai nei pinigų vertinti, nei gyvenimo suprasti” – Tokiu būdu bet kokia klaida tampa ne jų kaltė, juk esi didelis nebe-vaikas, o nieko nesugebi. Čia jau kaltas pats, aplinka, močiutės, seneliai laikai, pinigai, santykiai tarpusavyje, įpročiai, sveikata, sugalvotos ligos, blogos draugų kompanijos ir tt., – pasiteisinimų žurnalas. Tačiau realybė yra paprastesnė ir ,deja, daug žiauresnė: vaikai išeina ir kuo greičiu, nes būvimas šalia kainuoja per daug jėgų, nervų ir visų tų išteklių, kuriuos ir taip kasdien siurbė gimdytojai, nekalbant apie tuos išteklius, kurių nei patys neturi, nei vaiką neišmokė turėti, nepaaiškino svarbos.

„Jokio kontakto“

„Jokio kontakto“ nėra impulsyvus sprendimas ir beveik niekada nėra pirmas pasirinkimas. Tyrimai rodo, kad suaugę vaikai, prieš nutraukdami visus ryšius, dažniausiai išbando viską: kalbėtis, aiškintis, eiti į terapiją, prisitaikyti, nutylėti ir save tildyti, “kad tik būtų ramu” ir daug kitų.

 „No contact“ dažniausiai tampa paskutiniu bandymu išlikti psichologiškai sveiku. Išeiti į pasauli dvasiškai plikiems, nuogiems, be įrankių, bet į šviesą; o šviesa tėra vienas žodis –

EMOCIJOS – mistika, kuri buvo draudžiama (gal diržu, gal stovėjimu ar net klūpėjimu kampe, gal nekalbadienių terapija, kartais pasisekdavo ir tiesiog neleisdavo į lauką, liepdavo sėdėti savo kambarį, jeigu tokį turėjom, skirdavo bausmę susitvarkyti visus namus, išplauti krištolą, iš kurio jie geria, surūšiuoti užuolaidas, patalynę, rankšluosčius, nors neturėjom supratimo kaip ar kodėl ir viskas už tai, kad „rodėm ožius“- frazė, arčiausia galima anuomet kas liečia vaiko emocijas). Tėvus ar kitus gimines šis pasirinkimas “jokio ryšio” neapsakomai gąsdina arba siutina, nes staiga nustoja veikti brukama kaltė, gėdos jausmas, pareigų sąrašai už tai kad gimėm ir jų autoritetas. Nebelieka teisimo, mums niekad nesuvoktų tradicijų ar argumento „taip priimta“, kuris priverstų mus grįžti. Tyla nustoja būti bausme ir tampa kaip minimumu riba, o dažniausiai ultimatumu.

Kodėl vaikai nieko nesakė anksčiau

Tėvai dažnai klausia, kodėl vaikai nieko nesakė anksčiau. Jie sakė. Tik jų niekas neklausė. Jie buvo nurašomi kaip per jautrūs, per dramatiški, per silpni. Ir kai žmogus dešimtmečiais bando būti išgirstas, jo patirtys nuolat sumenkinamos, o pastangos nuvertinamos, vieną dieną lieka tik viena išeitis – pasitraukti.

Šis procesas yra be atgalinio bilieto. Tūkstantmečio ir Gen Z kartos nebenori mokėti savo psichine sveikata už priklausymą šeimai. Jie nebepainioja tvėrimo su dorybe. Jie nebešlovina šeimos kaip abstraktaus idealo, jei realybėje joje net nėra saugu. Jie renkasi ramybę vietoj kaukėtų vaidinimų, net jei to kaina – nutraukti visus giminystės ryšius, pamiršti paveldėtojų kėdę testamentuose ar būti aplinkinių bei visuomenės nepritarimo šešėliuose. „No contact“ judėjimas nėra ir nebus laisvės šventė. Tai gedulas gyvų tėvų, brolių, seserų, giminių ir artimųjų, nuolatinis teisinimasis prieš visą pasaulį ir NEDĖKINGOJO etiketė vardan galimybės kvėpuoti.

Negali būti nuosavybė

Suaugę vaikai negali būti nuosavybė. Tėvystė nėra viso gyvenimo sutartis su garantuota prieiga iki paskutinio atokvėpio. Meilė nėra iki tokio lygio besąlygiška, kad vyrautų neribota tolerancija žalai ir smurtui. Jums, kurie skaitote šį tekstą su kylančiu pykčiu ir ieškote, laukiate, kur rasite spragą, kad galėtumėte pagaliau paprieštarauti: teks nusivilti. Skaičiai ir statistikos nėra jų naudai. Žala akivaizdi, kas antras iš mūsų liudininkas. Jūsų vaikų tyla ir nusisukimas nėra fazė. Tai informacinis pranešimas. Dėl mados tendencijomis galima ginčytis. Dėl giluminių pasekmių – ne. „No contact“ nėra šeimos vertybių griūtis. Tai atskleidimas, kad vertybės supuvusios ir vaikai to tyla nebedangstys.

Tačiau, prieš renkantis tylą, atsitraukimą, prieš galutinį sprendimą, verta aiškiai pasakyti vieną dalyką…

Ne visi tėvai norėjo tyčia skaudinti

Dauguma jų darė taip, kaip patys buvo mokomi suvokti meilę. Dauguma jų gyveno gyvenimus, kuriuose jausmai buvo net ne prabanga, o grėsmė. Jie augo su frazėmis „neverksi! verkti tik nevykėliai“, „taip taip, mokykis, kad gyvenimas neglostys!“, „aš tau tik gero noriu…“, „bus blogai, pamatysi“. Nugyvenę gyvenimą tik taip, jie nemokėjo kitaip, tiesa. Bet yra ir kita tiesa, kurios jie vengia:

Mes irgi nenorėjome tokio gyvenimo.

Nenorėjome augti pasaulyje, kuriame vaikai ne žmonės. Kuriame vaiko nuomonės turėjimas buvo laikomas įžūlumu. Kuriame ribos traktuojamos kaip nepagarba. Kuriame „tu per jautrus“ reiškia „tu man nepatogus“. Kuriame „aš tave užauginau“ naudojama kaip argumentas nutildyti bet kokią nuomonę. Kuriame „ką žmonės pasakys“ svarbiau už tai, kaip jaučiasi vaikas. Kuriame nesuvokiate, kad “aš tau daviau stogą virš galvos, maitinau, rengiau” yra plikas minimumas, kurį privalote duoti.

Mes ilgai bandėme

Bandėme kalbėtis ramiai, atsargiai, švelniai. Bandėme rinkti žodžius, kad neįžeistume. Bandėme aiškinti, kad mums nepakeliama girdėti „ vėl tu viską išsigalvoji“, „tau visad kažkas blogai“, „žiūrėk, kaip kiti gyvena! Nieko neturi! O mes tau davėm viską“. Bandėme pasakyti, kad jūsų „viskas“ mums nesuteikė saugumo, šilumos ir teisės būti savimi. Bandėme suaugti greičiau, kad pagaliau būtume išgirsti. Bandėme būti patogūs, supratingi, kantrūs. Bandėme ignoruoti frazes „aš tavo motina/tėvas, aš geriau žinau“, „mano namai – mano taisyklės ir tu paklusi!“, „tu man visą gyvenimą skolinga(s) būsi“, „Nes aš taip pasakiau!“. Bandėme apsimesti, kad toks mėšlas mūsų nepaveikia.

Bet tai nebuvo žirniai į sieną.

Tai buvo galvos į sieną

Nes kiekvienas bandymas kalbėti buvo priimtas kaip puolimas. Kiekviena riba – įžeidimas. Kiekvienas „man skauda“ – problema. Kiekvienas „prašau nustok“ – nedėkingumas. Kiekvienas bandymas atvirumu pagerinti santykius buvo pasitiktas apsišarvojus gynyba, neigimu arba tyla. „Aš taip nesakiau“, „Tu viską išsigalvoji“, „Tu visą gyvenimą fantazuotoja(s) buvai“, „Kaimyno vaikai taip niekada nekalbėtų“. „Mums buvo dar blogiau ir nieko,  kažkaip užaugom“. Lyg skausmas būtų konkurencija. Lyg kančia būtų pareiga.

Kantriausias žmogus galiausiai pavargsta aiškinti savo teisę egzistuoti!

Ir tada įvyksta tai, ko labiausiai bijojote, bet niekada nesiteikėte paieškoti priežasčių šioms pasekmėms. Nerėkiant. Netrankant durimis. Ramiai. Be scenų. Be ultimatumų. Su gedulo jausmu viduje. Su ilgesiu, kuris niekur nedings. Su sprendimu “ tai ne kerštas, tai šuolis iš skęstančio laivo”.

„Jokio kontakto“ nėra bausmė tėvams. Tai vienintelė pagalba sau.

Visa tai ypač sunku Lietuvoje, kur vis dar gyvas įsitikinimas, kad tik tėvai visada bus teisūs, o vaikai amžiams skolingi. Kur sovietinė logika vis dar gyva sakiniuose „niekas tavęs neklausia“, „tu jaunas, durnas suprasti“, „gyvenimas tave pamokys“. Kur kasdienis traumavimas dažnai naudojamas charakterio ugdymo įrankiu, o emocinis neprieinamumas reiškia stiprybę. Kur daug tėvų niekada nematė pagrindo reflektuoti savo elgesio, bet tai nereiškia, kad vaikai neturi teisės pasirinkti nustoti kentėti.

Šis tekstas nėra kaltinimų sąrašas. Tai veidrodis jums. Ir jei jis pykdo, žeidžia ar verčia gintis, verta perskaityti dar kartą ir dar dešimt kartų pasverti, kad “tai kas mus nervina, dažniausiai yra tai, ką patys darome, kas esame!”.

Tiesa tokia: vaikai nenusisuka dėl menkniekio. Jie pasitraukia dėl tūkstančio žodžių, pasakytų per metus, dešimtmečius, per visą vaikystę. Dėl nuolatinio jausmo, kad esą tėvų nusivylimas. Dėl meilės, kurią reikėjo kasdien užsidirbti. Dėl santykio, kuriame nebuvo leidimo asmeniškai augti, o liepta prisitaikyti.

Ir kai mes galiausiai pasirenkame tylą, tai nėra “šiuolaikinis jaunimas”. Mes nesame karta, kuri „per daug nori“. Esame žmonės, kurie per ilgai gyveno taip, lyg būtų purvini iš vidus ir išorės.

Tai pasekmė. Baisi pasekmė. Ne mados tendencija.  Akivaizdu.

Sandra Merula

The post „Jokio kontakto“ judėjimas tai ne mados tendencija. Tai pasekmė. appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Panikos priepuoliams nusispjaut, ar esi pasiruošęs, ar tinkamas laikas ir sąlygos ar turi turėt leidimą. Jie neklausia, jie tiesiog ateina: staiga, žiauriai, dažnai, be jokios akivaizdžios priežasties. Tu gali sėdėti prie darbo stalo, vairuoti automobilį, bendrauti su draugais, arba gulėti lovoje prie TV, jau beužmiegantis, ir tavo kūnas nusprendžia: papanikuokim! Širdis daužosi bėgtum iš liepsnojančio pastato, kvėpavimo dažniai sutrumpėja, krūtinę spaudžia, rankos, drebėdamos ieško atramos, o protas rėkia, kad mirsi, išprotėsi, nualpsi o gal vemsi… Ir štai paradoksas: niekas nebando ir neplanuoja tavęs žudyti, bet kiekviena kūno ląstelė šaukia, kad mirtis čia pat. Tai panikos priepuolio esmė. Kūnas kalba tiesą, kurios ilgai vengėme, rėkia, nes mielos užuominos nebeveikia, nes per ilgai ignoravome įspėjamuosius signalus, nes per ilgai ignoravome patys save.

Istoriškai panikos priepuoliai buvo nesuprasti. Viduramžiais žmonės, patyrę tai, ką šiandien vadiname panikos priepuoliais, buvo laikomi apsėstais, prakeiktais ar morališkai silpnais. Dreančios rankos, sutrikęs kvėpavimas, besikalatojanti širdis buvo dieviškos bausmės ar blogio įsikūnijimo ženklai. Žmonės apie juos šnabždėdavosi su baime, izoliuodavo kenčiančius, o dar blogiau – sakydavo „sutvirtėk“ arba „melskis dažniau“. Šiandien turime viską įrodančius mokslinius tyrimus. Suprantame, kad šie pojūčiai kyla iš fiziologinių procesų: simpatinė nervų sistema užpildo kūną adrenalinu, norepinefrinu ir kortizoliu, ruošdama jį “kovai arba bėgimui”, net kai jokios kovos nebus. Kūnas reaguoja greičiau nei protas spėja apdoroti, todėl sekundės panikos metu atrodo kaip minutės, o minutės – kaip valandos.

Panikos priepuoliai niekada neatsiranda iš niekur. Jie kyla iš sukaupto streso, nesuprastų emocijų, traumų, lėtinio nuovargio ir beprotiško greičio kasdienybėje, kuri niekada nesustoja. Kūnas gali toleruoti stresą metų metus, kol galiausiai nebe. Jis toleruoja emocinį slopinimą, begalinę atsakomybę, darbo spaudimą, šeimos įsipareigojimus, visuomenės lūkesčius, standartus ir stereotipus. Tada, tiksliai tuo momentu, nervų sistema nusprendžia: reikia perimti kontrolę, ir panika sprogsta kaip signalas, kurio neįmanoma ignoruoti. Tai ne silpnumas. Tai išlikimas. Tai tiesa, nefiltruota ir žiauriausia forma.

Priklausomybė ne liga, o pasirinkimas, kokia forma bėgsiu nuo pasaulio ir savęs:

Yra dar vienas sluoksnis šioje istorijoje, ir ignoruoti jį būtų nesąžininga. Priklausomybė nebeatrodo kraštutinis reiškinys. Ji tapo įprasta, kasdiene, dažnai labai reikalinga ir laukiama tablete nuo sąmoningumo. Alkoholis po darbo, neribotas naršymas prieš miegą, nikotinas tarp užduočių, serialų ar filmų (binge) žiūrėjimas vietoje pokalbio, (binge) persivalgymas vietoje jausmo, nuolatinė stimuliacija vietoje tikro sąmoningumo lygmens – mes tai vadiname „savęs priežiūra“, „atsipalaidavimu“, ,,pelnytu poilsiu“. Bet dažniausiai tai yra pabėgimas nuo tylos, nuo kūno, nuo sąmoningumo trūkumo svorio, naujas, jau tepęs norma pasaulis, kuris niekada nesustoja ir nesulėtina tempo.

Žmonės nėra sukurti tokiam psichologiniam ir emociniam triukšmui. Mes nesame skirti apdoroti tūkstančio įvykių per dieną, lyginti save su milijonais nepažįstamų, operuoti esant pasaulio kančių liudininkais pusryčiaujant ir jaustis funkcionuojančiais individais. Todėl mes nuskausminame psichiką bei nervų sistemą. Mes nenorime matyti, todėl išradome žodžius: „įprotis“, „rutina“, „gyvenimo būdas“. Bet esmė nesikeičia: viskas, kas atitraukia mus nuo savęs pačių, tampa trokštamu uždraustu vaisiumi. Viskas, kas numalšina sąmoningumo baimę, tampa vis labiau vertinama.

Žmonės – narvuose laikomi gyvūnai:

Gyvūnai narvuose vysto pasikartojančius elgesio modelius, savęs nuraminimo ciklus, agresiją ir atsitraukimą (saviizoliaciją). Žmonės taip pačiai elgiasi tik su gražesniu įpakavimu, vardiniais daiktais su palikta etikete, kaina. Mes esame pulkas gyvūnų, apsimetantys hiper individualiais. Sekame tendencijas, normas, ritmus, kurių neatlaikome, ir stebimės, iš kur tiek baimių, depresija, priklausomybės ir disociacija, kaip epidemija. Mes sekame neteisingą grupę. Ne todėl, kad ten žmonės blogi, o todėl, kad normalizuota žmonija, pati to nesuvokdama, yra ligota imitacija to, kas turėtų būti žmogus.

Naujoji norma, rauna jautrumą lauk su šaknimis:

Sukūrėme „naują normą“, kuri nesuderinama su mūsų nervų sistema, ir tada baudžiame save už tai, kad nesugebame greičiau prisitaikyti. Jautrumas dabar yra defektas. Noras jausti, jaustis, nerimauti ar būti emociškai gyvam – silpnybės. Toks pasaulis nepalieka erdvės gyvybingumui. Jis verčia slopinti emocijas, ignoruoti kūno signalus, maskuoti kančias. O tuomet visiška norma eiti pas gydytojus, pasakoti, kaip viduje tu lūžti, pats nesupranti kodėl, o gydytojas turi dar N tokių kaip tu, neturi laiko kapstytis ir atrasti tavo to “kodėl?”.

Išorinio, apgaulingo grožio vaikymąsis Nykstančioje Planetoje:

Mes teršiame aplinką ir save, o tada demonstruojame savo „atsakomybę“. Klimato kaitos keliama baimė nėra isterija – tai biologinis faktas. Nervų sistema reaguoja į tikrąją grėsmę. Bet vietoj įsiklausymo mes vėl nuskausminame save, kad lengviau būtų tam kartui kvėpuoti. Nukreipiame dėmesį. Normalizuojame. Taip sukuriame planetą, kurioje ligos klesti – fizinės ir psichologinės, greitesnės, jaunesnės, keistesnės, mutavusios – X failai. Autoimuninės ligos, lėtinis nuovargis, panika ir baimės vaikams, depresija dar neprasidėjus paauglystei. Panikos priepuoliai – natūraliai įsiliejusi tema klasėse, kai dar žaidimų aikštelėse turėtų vaikai leisti laisvą laiką. Tai nėra atsitiktinumas. Tai aplinka. Ji dabar tokia. O mes nebereaguojame, nes per greitai informacija ir kasdienybė keičiasi, mūsų smegenys nespėja tiek apdoroti. Tad tiesiog priimame vis naują beprotybę kaip normą, nes psichika jau neturi galimybės būti išranki. Saugosi nekeldama nerimo ir baimės, skatindama viską priimti, nes “nieko negalime padaryti”…

Kai beprotybė tampa norma:

Kai per daug žmonių serga, stipri sveikata atrodo nebereali. Kai per daug žmonių patiria perdegimą, nemigą, daugybę ligų, kurios, rodos, ką tik skaitėsi retos ir tik amžiuje 60+, tai pervargimas tapo kasdiene norma. Turime daugiau informacijos nei bet kada ir mažiau išminties nei bet kada, o ką jau kalbėti apie žinias viską apdoroti, ar geriau paleisti, ne! Geriausia ignoruoti, kad tiek prisidirbom, jog nebeišmanome, kaip gyventi. Žinios be išminties – įkyrus triukšmas. Sąmoningumas be struktūrinio prisitaikymo – juodo humoro lydimas sadizmas.

Pastraipa, kuri turėtų sustabdyti bent minutei:

Aštuonmetė mergaitė skaito apie panikos atakas ir supranta kas apie ką vos iš dviejų sakinių. Žavimės jos intelektu, emociniu išprusimu, gilumine moralės literatūra, įžvalgumu. Bet klausimas: koks supuvęs pasaulis padaro taip, kad vaikas būtų natūraliai susipažinęs su suaugusiųjų kančiomis? Nuo kada baimė, panika, perdegimas tapo vaikams įprastomis temomis? Tai ne pažanga. Tai peržengtos visos sveiko proto ribos ir kasdienybė, kitaip tariant, mes, žmonija, gerokai susivėlėm ir dauguma nemato kito kelio ar takelio atgal. Šiuo atveju gaunasi taip – jeigu vaikai needukuojami apie pvz. panikos priepuolius, tai yra prasta edukacinė programa, jeigu jie edukuojami – mes dedame jiems “durnas mintis” į galvą anksčiau laiko, gasdiname juos, o paskui ieškome jiems pagalbos.

Galutinio lūžis taškas:

Kai savižudybių statistika kyla, kai disociacija tampa bendravimo kalba, kai kūnai sensta anksčiau, protai griūna vis jaunesni – ne metais, o dešimtmečiais – neturėtume apsimesti, kad stebimės. Mes patys tai sukūrėme. Mes tai palaikome. Ir vis dar galime nustoti apsimesti, kad tai normalu.

Meilė nėra trumpalaikis laikinumas ar išskaičiuotas pasirinkimas. Meilė – tai nuolatinė būsena, saugumas, atidumas. Kai to nėra, žmonės nesidaro blogi. Jie serga. Lėtai, tyliai, kolektyviai.

Kvietimas visiems kartu puoselėti mūsų sveikatą:

Labai gerai, kad daug kalbame ir prisidedame prie globalinio atšilimo ir klimato kaitos problemų, bet pasakysiu atvirai tai, ką tu ir pats žinai – Motina Žemė atsigaus. Jau ne kartą tai įrodė. Kas bebūtų, kas be nutiktų, viskas, kas gyva, gali būti nušluota nuo žemės paviršiaus akimirksniu. Žemė atsigaus, klestės ir greitu metu bus sveikesnė, nei bet kada. Žmonija, deja, neturi tokios privilegijos. Turime vieną šansą, žinome apie tai, bet vis tiek darome nesąmonės. Kaip ir pats gyvenimas, visi žinom, kad akimirksniu dalykai gali pasikeisti, kad kiekviena minutė svarbi ir…. Jis vėl vartoja, ji vėl nemiega, jie vėl kartoja, jos vėl pabėga – planetos dydžio vaikų darželis.

Tai brutalus, kiek “kirvio stiliaus” kvietimas gyventi pagal nervų sistemos poreikius. Aplinka, kuri nereikalauja pabėgimo. Gyvenimas, kuris nereikalauja priklausomybių. Vaikai, kurie gali būti vaikais. Suaugusieji, kuriems nereikia nusiskausminti, kad išgyventų dieną.

Tyla seniai nebėra neutralumo deklaravimas. Tyla seniai yra pasirinkimas. O nežinojimas – senas/ geras- nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Prisiminkime, kam žmonės buvo sukurti: ryšys, ritmas, priklausymas, rūpinimasis, ribos, nuojauta, pajautimas, sąmoningumas, smalsumas, išradingumas, savisauga. Viskas, ko „naujoji  norma“ verčia mus atsisakyti. Mes per daug užimti bandydami uždirbti išgyvenimui, kad gamtos mumyse užslėpti poreikiai taip ir nesulaukia savo eilės.

Teisingas pasirinkimas:

Pasirinkimas, vienok, yra tiesmukas ir neatidėliotinas. Nusiskausminti ar pabusti? Nusimesti atsakomybę, užsidėti kaukę, pragerti, “scrollinti”, persivalgyti, “binge’inti” ekranuose, kad tik nejausti? ar pripažinti, kad kiekviena mūsų kūno ląstelė, kiekviena nervų sistemos dalelė, kiekvienas širdies dūžis šaukia tiesą, kurios negalėsime ilgai šitaip negirdėti.

Suprantama, pabusti nėra komfortiška, po šitiekos metų ignoro ir tuo pačių viso absurdo lygio kylimo… pabudimas slegia, skauda, reikalauja drąsos, kurios dauguma nenori turėti, nes lengviau skęsti iliuzijose, kad „nauja norma yra pažengusi ir gera norma“, tyliai tikintis, kad kažkas kitas viską sutvarkys. Bet tai nėra norma!!! Tai iškreipta, ligota, apgaulinga konstrukcija, kurią sukūrėme patys, ir kiekviena pabudusi siela mato jos kraštutinį žiaurumą. O pripažinti, jog susifeilinom neleidžia ego (perskaityk dar kartą).

Kiekvienas impulsas tavo kūne, kiekvienas sutrikęs įkvėpimas, kiekviena nepaaiškinama panikos ataka, baimės ar nuovargis nėra nusižengimas – tai signalas, kad gyvenimas, kurį kasdien atsibudę“susileidžiame”, yra gryni nuodai.

Tai iššūkis pasirinkti: ar toliau dalyvausi šioje kolektyvinėje šaradoje, ar pasiryši vėl matyti pasaulį tokį, koks jis yra, su visu jo žiaurumu, nepatogumu ir skaudžiom tiesom?

Pabusti reiškia pripažinti

Pabusti reiškia pripažinti, nors dauguma nusprendė ignoruoti, kad sąmoninga egzistencija yra vienintelė galimybė išlikti gyvam, bent jau vidumi. Pabusti reiškia pripažinti, kad tavo komfortas yra spąstai! Iliuzija! juk socialinė prievarta ir nuolatinis triukšmas mus atitraukia nuo tikro gyvenimo, nuo tikro ryšio, nuo ribų, nuo tiesos. Tai reiškia matyti, kaip liga, kančia ir netinkama „nauja norma“ veikia tave, tavo šeimą, tavo bendruomenę ir visą planetą, bet kolektyviai nieko nedaryti dėl to!

  Pasirinkimas matyti nėra saugus, jis nėra patogus, jis nėra populiarus. Bet tai yra vienintelė galimybė pajausti, kad esi gyvas, kad matai, jauti, girdi ir nepasiduodi. Žiūrėk, kaip kiekviena nuskausminimo priemonė – nuo priklausomybių iki „normalaus ignoro” – yra pabėgimas nuo savęs. Pabusti reiškia išdrįsti pastovėti prieš savo baimę, prieš sistemą, prieš pasaulį, kuris nori, kad būtum tik dar vienas nesuvokimo automatas.

Pasirink dabar ir pasirink teisingai! Kiekviena diena, kiekviena naktis, kiekvienas impulsas tavo kūne yra priminimas. Kas kartą kai jauti diskomfortą, kai jauti, kad „kažkas ne taip“ tai tavo padermė ir vidinis šauksmas, kad beprotybė sustotų, kad realybė grįžtų.

  Taigi, nusiskausminti ar pabusti? Ar leisiesi būti nuodijamas melu, triukšmu ir kolektyvine iliuzija, ar pagaliau pabusi, kad pamatytum, suprastum ir veiktum? Tai nėra kvietimas į 5***** patogumą, tai šoko pliūpsnis tiesiai į sąmoningumo centrą, kuris priverčia suvokti, jog kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes, o tylėjimas irgi yra pasirinkimas. Bet sveiko patogumo be nepatogumo jau negausim, … per vėlu.

Bet prabusti reiškia išlikti gyvam. Prabusti reiškia matyti net tada, kai matyti skauda. Prabusti reiškia išdrįsti pripažinti tikrąją tiesą apie pasaulį, žmoniją ir save. Tai radikali, negailestinga, žiauri, bet vienintelė galimybė nepasiduoti kolektyvinei narkozei, kurioje dauguma gyvename, mirštame ir liekame niekad neišdrįsę pajausti, kaip galėjome gyventi kitaip.

The post Panikos priepuoliai nemeluoja: kūnas prieš naująją normą appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Aš galiu sėdėti ramiai valandų valandas ir nekrustelt. Nustokite tai vadinti „dėmesio sutrikimu“ir klijuoti man antrą ADHD tipą, aš nei judu, nei esu nesusikaupusi.

Pradėkime nuo to, kas specialistus glumina labiausiai.

Aš galiu sėdėti ramiai. Ilgai. Septynias valandas. Dešimt valandų. Nevaikštant. Nejudinant įžymiosios kojos. Be jokio išorinio malimosi. Aš galiu atrodyti ramesnė nei pats ramiausias neurotipinis žmogus pasaulyje.

O tuo metu mano galvoje vyksta tikrų tikriausi griovimo darbai.

Mintyse aš kuriu ištisas struktūras arba jas griaunu. Kuriu baisiausius “o kas jeigu” scenarijus pirmyn, atgal, į šonus. Gimsta vaizdai, dialogai, ligos, katastrofos, sprendimai, etinės dilemos, emocinio skrodimo ataskaitos. Viskas vienu metu. Viskas sluoksniais. Viskas garsiai.

Todėl kai tai vadinama „ antro tipo ADHD – didesnis polinkis į dėmesio nesukaupimo problemas “, aš ne tik nesutinku – mane tai siutina.

Nėra jokio „polinkio“ smegenyse, kurios vienu metu kreipia dėmesį į absoliučiai viską. O tada dar reikia susitvarkyti su iškilusiais jausmais ir emocijomi. Nors iš tikrųjų tas viskas yra niekas, smulkmenos, bet tuo metu atrodo lyg šimtai rimtų problemų ir pasaulio pabaigų.

 Hiperaktyvumas niekur nedingo. Jis siautėja galvoje, darbuojasi mintyse 24/7

Kai kurios ADHD smegenys energiją degina ne per judesį. Jos ją tiesiog ištaško kurdamos įkyrias mintis, flashback’us, baisius scenarijus, tiesiog “sveiki atvykę į mano siaubo filmą galvoje”, visad stengiasi nuteikti smegenis kuo negatyviau, kad tos būtų pasiruošusios pavojams (fight or flight būsena). Kartizolis aukštumose, kūnas susikaustęs, toks jausmas, kad tave surakina tavo paties mintys, nors tu jų nekuri ir nekontroliuoji.

Hiperaktyvumas išvirkščiai. Spėkite, kam dažniausiai pasireiškia? Taip! Moterims ir vaikams

Vietoj blaškymosi iš kampo į kampą – bėgiojimas besikeičiančiose mintyse. Vietoje pertraukinėjimo – savęs pertraukinėjimas. Vietoje impulsyvių veiksmų – impulsyvi vaizduotė, aukštos raiškos baisiausi galimi vaizdeliai.

Tai nėra „paprastesnis“ ADHD. Tai nėra „lengvesnis“ ADHD. Tai ADHD, apie kurį niekas nekalba ir dėl to jis atrodo taip baisiai, kraupiai ir sukelia durnų minčių dėl durnų minčių. Pvz.: sėdžiu rodos visiškai rami, o “dėka” savo ADHD, kurio nemokėjau valdyti, matau kaip sūnus krenta nuo paspirtuko ir žinoma, išsigąstu, patikiu, skambinu, ieškau, psichuoju. Galop kas gaunasi? Durna mintis dėl durnos minties.

Visa įtampa lieka viduje, tiek kūne, tiek galvoje.

Kaip iš tikrųjų jaučiamas toks ADHD (nefiltruojant)

Čia ta dalis, kurią visi per daug išgražina.

Tokios smegenys generuoja ne tik kūrybines idėjas ir genialias jungtis. Jos taip pat generuoja absurdiškiausią psichologinį šiukšlyną.

Įkyrius vaizdinius. Staigius, aštrius, nepageidaujamus. Mikro‑scenarijus, trunkančius pusę sekundės, bet smogiančius kaip kumštis į saulės tašką. Mintis apie žmones, kuriuos myliu labiausiai – vaiką, artimus, klientus – patenkančius į situacijas, kurių niekada nelinkėčiau, niekada nesirinkčiau savo valia matyti, niekada neleisčiau tam nutikti.

Ir jos neateina ir mandagiai nepasibeldžia. Jos įsiveržia kaip „pop‑up“pranešimai iš pragaro…

Jokios įžangos. Jokios logikos. Tiesiog: štai, pažiūrėk kaip būtų jeigu būtų. Ryškiai. Raiškiai.

Jeigu jūs niekad nepatyrėte to, ką dabar pasakoju, gali atrodyti, kad tai pavojinga. Kad tokie žmonės pavojingi. Taip tikrai nėra! Dažniausiai dar ir atvirkščiai, tokie žmonės visada pasiruošę padėti, yra labai empatiški, nes mes suprantame savo minčių netikrumą, bet kenčiame be jokių pertraukų, tad gerai žinome, kas yra kančia.

Kaip paaiškinti, kodėl ADHD veikia būtent taip?

Tai – prastos kokybės minčių filtras ir begalinis emocinis jautrumas vienoje nervų sistemoje.

Labai svarbus momentas: tai nėra „normalios“įkyrios mintys, kaip tarkim pas neurotipinius “normalius” žmones. Taip, ir jie tai patiria, bet kitaip.

Čia noriu būti kuo skaidresnė ir visiškai aiški, nes būtent čia gimsta klaidingos diagnozės.

Neurotipiniai žmonės gali patirti įkyrių minčių, kai jie yra: itin nualinti streso, turi problemų su miegu, nerimaujantys ar kažko bijantys ir žinoma, patiriantys perdegimą.

Tokios mintys dažniausiai būna: dėl konkrečių situacijų, laikinos, išnykstančios, kai pašalinama priežastis.

Tai, ką aprašau čia, yra visai kas kita.

Šis ADHD modelis yra: lėtinis, staigus, “sluoksniuotas”, neurologiškai pastovus, pasireiškiantis ir ramybės būsenoje.

 Stresas jo nesukelia. Bet tas pats stresas nušluoja paskutinius filtrų likučius.

Kodėl specialistai taip dažnai klysta

Štai nemaloni tiesa.

Daugelis specialistų mokomi reaguoti į turinį, o ne į struktūrą.

Jie išgirsta apie įkyrią mintį ir nustoja klausytis.

Todėl žmonėms su tokiu ADHD dažnai klijuojamos diagnozės: OCD ypač „Pure‑O“, sunkūs nerimo sutrikimai, traumos, kurių poveikio nervų sistemai iš tikro nėra, o blogiausiais atvejais – psichozinio spektro sutrikimai.

Visa tai nutinka todėl, kad niekas neužduoda teisingų klausimų.

Pavyzdžiui: – Ar tu supranti, kad šios mintys yra nesąmonė? – Ar jos tau atrodo svetimos ir nepageidaujamos? – Ar jos ateina ir praeina labai greitai? – Ar jos stiprėja, kai tavo smegenys gauna per mažai stimuliacijos?

Turimas kritinis mastymas yra esmė. Minčių “apsilankymo” greitis ir intervalai yra esmė. Seka, dažnis, rezultatas yra esmė. PVZ.: Tokį ADHD turintys žmonės neturi ritualų, ar poreikio juos turėti, kaip kad turintys OCD, o minčių būna daugybė ir įvairių, gali būti bet kas, kai tuo tarpu ką tik minėto sutrikimo žmonių mintys kartojasi: į save nukreiptos mintys, kurios kartojasi; dažnai situacija blogėja minčių kartojimosi dažniu. Kuo žmogus prasčiau jaučiasi, tuo jos dažnesnės, ryškesnės ir baisesnės, bet dažniausiai ta pačia tema, įvairovė palyginus tikrai minimali, tad kaip savisaugos mechanizmai yra sukuriami tam tikri ritualai.

Šių dalykų nestebint, žmonės gydomi nuo to, ko nėra.

Tai nėra psichozė ar tuo labiau defektas.

Vadinkime dalykus savais vardais ir neklijuokime nebūtų:

Žmonės su tokiu ADHD nėra pavojingi. Jie nėra slapta agresyvūs ar neva nenuspėjami, kai yra blogos nuotaikos ar jaučiant kažkurias blogas emocijas. Jie nepraranda ryšio su realybe.

Jie patiria kognityvinį perteklių.

Mintys nėra ketinimai. Vaizdiniai nėra troškimai. Psichologinis triukšmas galvoje nenusako žmogaus tapatybės.

Supainiojus šiuos dalykus, sukuriama nereikalinga baimė – ir reali žala.  ADHD ir psichozė yra iki skausmo skirtingi dalykai. O, bet, tačiau …

ADHD su „specialiaisiais efektais “– kai protas viską atvaizduoja

Šį ADHD vadinu su “specialiaisiais efektais”, nes jis neturi savo tipo ar kategorijos, o apie jį kalbantys specialistai, kaip kad jau minėjau, jį priskiria pirmam tipui – dominuoja hiperaktyvumas, persikėlęs siautėti mintimis galvoje. Nes šios smegenys ne tik (prisi)galvoja. Jos visas mintis atvaizduoja.

Didelis kontrastas. Didelė emocija. Pilnas sensorinis vaizdas.

Tai tos pačios smegenys, kurios gali: – numatyti problemas dar joms neįvykus – akimirksniu pastebi emocinius pokyčius – laikyti galvoje sudėtingas sistemas – matyti minčių jungtis, apie kurias kiti net nežino.

Tačiau kadangi psichiatrija mėgsta laikytis įsikibus esamą tvarką, pageidautina be pokyčių, šis profilis net neturi savo pavadinimo. Ir tai nėra oficialus simptomas… koks absurdas!

O žmonės užauga manydami, kad su jais kažkas labai negerai. Asmeniškai aš pirmą kartą save “nurašiau” kaip psichiškai nesveiką prasidėjus pradinei mokyklai, man buvo šešeri.

Kaip nustojau bijoti savo pačios proto

Ši dalis asmeniška. Dabar jau drąsiai galiu pasakyti:

Aš išmokau nelaikyti tokių minčių “pranašiškomis žinutėmis”. Ir nustojau laikyti jų kontekstus savo priešais.

Jos nėra nei viena, nei kita. Tai proto prigaminama “brokuotų produktų partija”.

Kai galvoje staiga atsiranda įkyri mintis apie klientą, aš neieškau prasmės ar pavojaus. Aš klausiu savęs:

Ką mano smegenys dabar skenuoja?

Dažnai atsakymas – tai mano pačios perdegimo arba nevaldomo streso padariniai. Nors būna atvejų, kai tai yra apleista vieta kliento problemoje, kuriai reikia daugiau dėmesio.

Pati mintis yra bevertė. Kryptis gali būti informatyvi. Šis skirtumas pakeitė viską.

Kaip gyventi kokybišką gyvenimą su tokiomis smegenimis

Ne išgyventi. Ne slopinti. Gyventi. Gerai gyventi!

Mums neįdomus dar vienas išgyvenimo vadovas “apie nieką”. Žmonės su tokiu ADHD išgyvena jas savaip jau seniai. Tyliai. Mokėdami už tylą milžinišką kainą.

Mums reikia architektūros – gyvenimo struktūros, kuri nuolat neprovokuotų nervų sistemos pulti pačios savęs.

1. Nustokite bandyti išnaikinti šias mintis, nemeluokite sau

To nebus.

Bandymas jas sustabdyti prilygsta bandymui sustabdyti vandenyno bangas plikomis rankomis.

Šios smegenys generuoja šias mintis neapsakomai garsiai. Visada. Non stop.

Tikslas – ne tyla. Tikslas – neįsitraukimas.

Įvardinkite mintį. Leiskite jai užeiti ir išeiti, be komentarų. Sąmoningai grąžinkite dėmesį į kažką konkretaus.

Jokių ritualų. Jokių nuraminimo kilpų. Jokių moralinių apklausų sau.

Ginčas su savimi – tai mikrofonas jų rankose.

2. Išmokite atskirti minčių greitį nuo jų tikrumo

Šis ADHD veikia neapsakomai greitai . Greitis sukuria intensyvumą. Intensyvumas sukuria svarbos iliuziją.

Tai nereiškia, kad mintis prasminga.

Greita – nereiškia, kad teisinga. Ryški – nereiškia, kad pavojinga. Pasikartojanti – nereiškia, kad formuojasi ketinimas vykdyti.

3. Sąmoningai stimuliuokite smegenis

Per mažai stimuliuojamos ADHD smegenys atsisuka pačios prieš save.

Ir neapsigaukite, jos nenurimsta. Jos tampa plėšrios pačios sau.

Reikia: – kognityvinio iššūkio – emocinės prasmės – tikros atsakomybės

Nuobodulys šioms smegenims nėra toleruotinas. Jis ėda jas iš vidaus.

4. Miegą saugokite kaip brangiausią vaistą

Tai ne gyvenimo būdo pasirinkimas. Tai neurologinė būtinybė.

Miego trūkumas nušluoja paskutinius filtrų likučius. Būtent tada įkyrios mintys tampa tamsesnės, greitesnės, žiauresnės.

Šios smegenys neatleidžia mums miego skolų. Jos skaičiuoja gigantiškas palūkanas.

5. Intensyviai ir greitai nukreipkite minčių chaosą į išore

Tai, kas užsilieka viduje – dauginasi.

Rašymas nėra pasirinkimas. Kalbėjimas nėra pasirinkimas. Minčių vizualizavimas nėra pasirinkimas.

Minčių kaupimas didina intensyvumą. Tyla jį maitina. Išrašykite jas, papasakokite/kalbėkite apie jas, garsiai vizualizuokite ir taip neutralizuokite.

6. Rinkitės gyvenime roles, kurios naudoja šią struktūrą, o ne kovoja su ja

Šios smegenys puikiai veikia situacijose, kur reikia: numatyti iš anksto, išmanyti krizių navigacijas, atpažinti elgesio, įvykių ar kitus modelius, pasižymėti emociniu raštingumu, suprasti etinio gylio svarbą.

Jos griūva ten, kur yra: beprasmiai pokalbiai ir plepalai, paviršutiniškos užduotys, nuolatinis pertraukimas, emocinio atbukimo toleravimas.

Tinkamai “sudėlioti į vietas” simptomai ir jų dažnis itin juntamai silpsta.

Netinkamai – žmogaus nervų sistema ir psichika byra. Pasisukama į savisabotažą, priklausomybes, bet ką, kad nematyti ir nejausti to, ką mums smegenys paruošė šiandien.

Medikamentai: kodėl jie veikia kitaip šiam ADHD

Kalbėkime apie vaistus be mitų, gėdos ir dvasinių “išvartymų”.

Šiam ADHD vaistai retai yra tinkami produktyvumui. Dauguma mūsų ir taip buvo produktyvūs – kartais iki absurdo ribos.

Čia vaistai dažniausiai mažina kognityvinį triukšmą.

Neištrina minčių. Nekeičia asmenybės. Neišjungia vaizduotės.

Jie perjungia kanalą iš varginančio ar kupino “siaubo filmų” į bent jau neutralų.

Vietoje dešimties lygiagrečių greitkelių galvoje lieka trys. Vietoje vaizduotės smūgiavimų iš visų jėgų – užeinantys ir greitai praeinantys impulsai.

Daugeliui žmonių su šiuo profiliu stimuliantai: pagerina minčių filtravimą, o ne tik susikaupimą, sumažina įkyrių minčių intensyvumą – padidina tarpą tarp minties ir reakcijos

Todėl žmonės sako: „Pagaliau atsirado papildomos vietos galvoje. “

Ir būtent todėl klaidinga diagnozė yra tokia pavojinga.

Jeigu šis ADHD gydomas tarkime kaip nerimas ar OCD, pagrindinė problema – nevaldomas kognityvinis greitis lieka nepaliestas. Netinkami medikamentai ten tiesiog nepatenka.

Vaistų vartojimas jokiu būdu nėra privalomas. Bet daugeliui jie yra stabilizuojantys, o ne slopinantys.

Kas nutinka, kai šis ADHD dešimtmečius lieka neatpažintas

Ši dalis svarbi.

Nes tarp skaitančiųjų yra Netik žmonės, sulaukę dvidešimties. Žinau kaip faktą, jog yra ir keturiasdešimties, ir penkiasdešimties. Perdegę. Sutrikę. Bijantys minčių, kurių niekada patys nepasirinko.

Kai šis ADHD ilgai ignoruojamas ar klaidingai įvardijamas, atsiranda dėsningumai:

Lėtinis perdegimas

Ne nuo darymo per daug, o nuo galvojimo per daug ir be atokvėpio. Metai iš metų.

Emocinis išsekimas

Nuolatinė savistaba. Nuolatinė savicenzūra. Nuolatinė savo paties proto baimė.

Tapatybės irimas

Kai tau per aplinkui dažnai sakoma, kad tavo mintys tave apibrėžia kaip žmogų, tu pradedi savimi nepasitikėti, savivertė dar labiau krenta, kol net pradedi savęs nekesti. Puikiai suprantu, palaikau ir apkabinu, juk pati visą gyvenimą taip gyvenau, tris dešimtmečius gyvenau su mintimi, kad esu, švelniai tariant, brokuota.

Santykių įtampa

Fiziškai esi šalia, o psichologiškai “išėjęs”. Būnant santykiuose, kad ir koks supratingas būtų partneris, jam neramu, jam skaudu, kartais labai skaudu, per daug. Ir kai toks ADHD yra neatpažintas, nepastebėtas, kai diagnozuota kažkas kito ir nedirbama ties minčių tvarka, jos gali tapti skyrybų priežastimi. O tada minčių savininkui gali grėsti net labai realus pavojus. Suprantate, apie ką aš …

Profesinė hiperkompensacija

Daugelis tampa per daug kompetentingi, bandydami aplenkti vidinį chaosą ir bent per darbinę savęs dalį turėti kažkokią kontrolę savo gyvenime.

Galiausiai kūnas pasiima skolą su kaupu. Depresija, perdegimas, ligos dėl streso ir visiems ADHD būdinga, gal net kažkuria prasme netyčinė savidistrukcija: pamiršimas pavalgyt, darbas naktimis, ko pasekoje, atimant iš savęs miegą gali kilti labai rimtos sveikatos problemos,

Tikroji problema yra pavadinimo neturėjimas vs. “nėra pavadinimo – nėra ir problemos!”

Šis ADHD egzistuoja, labai daug žmonių jį turi.

Problema ne turinčiojo smegenys, o specialistų žinių trūkumas, ką jau kalbėti apie nenorą vargintis. Kol taip ir toliau bus, vis daugiau žmonių arba gaus neteisingą diagnozę, arba tyliai savęs bijos ir nekęs, niekam nieko nepasakodami ir kentėdami tyliai.

Šis ADHD turi būti viešai ir oficialiai gauti savo tipą, arba mažų mažiausiai būti oficialiu ir pripažintu simptomu ir gauti savo vietą simptomų sąraše.

Toks nuoseklus simptomų rinkinys nusipelno pripažinimo.

Pabaigai

Jeigu čia atpažinote save, noriu, kad tai išgirstumėte iš manęs:

Jūs esate absoliučiai sveiki ir tikrai nepavojingi. Jūs esate unikumai, o ne brokuoti. Jūs nesate lygu jūsų mintys. Labai svarbu tai įsisavinti. Tai, kokios yra jūsų mintys, visiškai nekalba apie jūsų asmenybę. Jūs esate žmogus, turintis neapsakomai gražų protą, sukurtą gyliui, greičiui ir intensyvumui, gyvenantis sistemoje, kuri apdovanoja tik banalumą ir susenusius standartus.

Kai suprantate, kaip iš tikrųjų veikia jūsų smegenys, galite nustoti su jomis kovoti ir pradėti jas nukreipti.

O kryptis – ne slopinimas – yra vieta, kur prasideda gyvenimo kokybė.

Sandra Merula kviečia apsilankyti www.sandramerula.com ir pasijausti suprastu, palaikomu ir pajusti, ką reiškia būti tikruose savo namuose!

The post ADHD su spec. efektais! Kai hiperaktyvumas tūno galvoje appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kūnas sustingsta, širdis plaka stipriau, kyla pasibjaurėjimas, baimė, šokas. Aš nenoriu galvoje turėti tokių dalykų ir niekada taip nepasielgčiau. Niekada nenorėčiau nieko panašaus. Tačiau vaizdas jau yra, nekviestas, svetimas, absurdiškas.

Ir tą akimirką suabejoji ne minčių tikrumu. Tu suabejoji savimi.

Taip veikia įkyrios mintys. Jos neatskleidžia tavo norų, jos neatskleidžia tavo ketinimų, jos neatskleidžia tavo esmės. Jos tiesiog atsiranda iš niekur ir kelia siaubą.

Neuroįvaurūs žmonės, ypač turintys ADHD kaip pagrindinį sutrikimą, tokius vaizdinius patiria dažniau, intensyviau ir skausmingiau. Tačiau didžiausia žala dažniausiai įvyksta ne nuo pačios minties, o nuo to, kaip į ją reaguoja pats „minčių savininkas” ir, be abejonės, artimieji bei kiti aplinkiniai.

Šis straipsnis apie tai. Trumpai apie minčių pasaulio realybę, apie kurią žino mažuma. O patiriantys bijo ir minčių, ir dar labiau – savęs.

Įkyri mintis nėra norima ar laukiama. Ji gali bet kada šauti į galvą be jokio įspėjimo

Pasakysiu aiškiai; Įkyri mintis nėra noras. Įkyri mintis nėra ketinimas. Įkyri mintis nėra paslėpta agresija. Įkyri mintis nėra ženklas, kad žmogus pavojingas.

Įkyri mintis yra vaizdinys, kuris brutaliai kertasi su žmogaus realybe. Todėl ji ir sukelia tokią baimę ar net paniką.

Jeigu žmogus iš tikrųjų norėtų pakenkti kitiems ar sau – jausmas būtų visiškai kitoks. Tai būtų impulsas, planavimas, pateisinimas. Įkyri mintis ateina kartu su siaubu ir pasipriešinimu.

Tačiau kasmet tūkstančiai žmonių atsiduria psichiatrinių priėmimo skyriuose arba krizių centruose ne todėl, kad jie nori ką nors padaryti sau ar kitam, o todėl, kad bijo „Kas čia ką tik buvo? O jeigu aš būčiau padaręs?”. Ir pati ta baimė tampa tavimi besimaitinančia, griaunančia jėga.

Kodėl dažnai būtent ADHD smegenys taip elgiasi?

ADHD smegenys kitaip apdoroja stresą, grėsmę, nuovargį, impulsus. Kai prie to prisideda perdegimas, hormonų pokyčiai, pandemijos laikotarpiu patirtas nežinomybės jausmo perteklius – protas persijungia į pavojaus simuliatoriaus režimą.

Jis nuolat klausia: „o kas jeigu?“

Tai ne planas. Tai signalizacija.

Problema ta, kad ADHD atveju ši signalizacija dažnai klykia perdėtai garsiai. Per ryškios vizualizacijos. Kai kurie scenarijai ekstremaliai žiaurūs.

Antrinė trauma – kai labiau sužeidžia ne pati mintis ar scenarijus, o žmonių reakcija

Didžiausias lūžis įvyksta tada, kai žmogus pagaliau išdrįsta pasakyti: „Man kyla baisios mintys.“

Tik įsivaizduokite kaip traumuoja, jeigu vietoje palaikymo jis girdi kritiką, moralus, akyse žmogaus mato pasišlykštėjimą, atstūmimą, įtarinėjimus ar net visišką santykių nutraukimą.

Sutuoktiniai skiriasi. Tėvai išvadina savo vaikus išprotėjusiais. Medikai, kurie apie tai neišmano žiūri kaip į grėsmingą ligonį, o ne kaip į žmogų, kuris bijo savęs.

Taip viena reakcija tampa gilia psichologine žaizda. Ne dėl pačios minties, o dėl kito reakcijos. Todėl žmonės, turintys įkyrių minčių ar scenarijų retai kam pasakojasi ir kenčia tyliai.

Įkyri mintis, impulsyvumas ir obsesijos – visiškai skirtingi mechanizmai

Įkyri mintis yra nepageidaujama, gąsdinanti, atstumianti, be plano ir be ketinimo.
Impulsas – staigus noras imtis sumanyto veiksmo .
Obsesijos ir kompulsijos – įkyrios kasdienės mintys ta pačia tema kartu su ritualais nerimui mažinti.

Tai skirtingi mechanizmai. Juos supainioti yra tas pats, kas gydyti lūžį pleistru. Ir būtent šių skirtumų nežinojimas dažnai žaloja labiausiai.

Lyrinis nukrypimas – šiek tiek apie intuiciją

Kaip žinia, esu net labai neuroįvairi. Neseniai apturėjau man nesuprantamą konfliktą su artimu žmogumi. Ir kažkurią dieną galvoje netikėtai “nusipaišė” absurdiška mintis: „O ką, jeigu – skambutis į duris, atidarau, o ten stovi tas žmogus su visomis dovanomis, kurias kada dovanojau?“

Aš pati iš savęs balsu juokiausi: „Ne bet tu pavarai, Sandra, koks nonsensas!“ (asmenybė labai išdidi, rodos pažįstu visą gyvenimą, taip tiesiog negali būti).

Ir ką jūs manot? Toji išdidi asmenybė iš tiesų pasirodė prie mano durų su gigantišku maišu mano dovanotų dovanų, kad grąžinti.

Žinant, kad dovanų parinkimas ir dovanojimas yra mano meilės kalba, žmogus tiksliai žinojo, ką daro – sąmoningai sudegino visus likusius tiltus.

Kodėl apie tai kalbu šiame kontekste? Todėl, kad įkyrios mintys yra chaotiškos, keliančios siaubą ir pasipriešinimą. O intuicija aplanko ramiai, be panikos, be vidinio atmetimo. Juk net juokinga buvo.

Skirtumas visada jaučiamas kūne. Įkyri mintis gąsdina, kai tuo tarpu intuicijos paskirtis yra informuoti. Reikia pasimokyti atskirti šias dvi kartais labai panašias mintis, tuomet gyvenime bus gerokai daugiau aiškumo.

Ką daryti, kai užpuola įkyri mintis? Kokie tikslūs žingsniai?

Pirmiausia įvardyk: „Tai yra įkyri mintis. Aš jos negeneravau.“
Nekovok su ja – kova ją tik stiprina. Gali ir garsiai pasakyti “eik velniop!” arba nusistebėti “kokios išradingos tos mano smegenys”.
Grįžti į kūną per kvėpavimą, šaltą vandenį, liečiant aplink esančius objektus.
Tęsk daryti ką darei, nestabdyk savęs, kad apgalvoti, nes nėra ko apgalvoti.
Jeigu turi kam saugiai atsiverti, pasipasakok bent vienam žmogui.

Ką turi sakyti ir ko neturi sakyti artimieji išgirdę apie įkyrias mintis:

Sakyti:
„Ačiū, kad pasitiki manim ir pasipasakojai, tai visiškai normalu…“
„Matau, kad tau baisu: juk žinai, kad tu tikrai to nedarytum“
„Taip niekada nenutiks“
„Kuo galiu tau padėti?“

Nesakyti:
„Kas su tavimi negerai?“
„Kaip tau taip gali šauti į galvą?“
„Gal tau reikia pasigydyti“

Vienas sakinys gali raminti nervų sistemą arba ją smarkiai traumuoti.

Ką apie įkyrias mintis sako mokslas. Faktai ir tiesa

Įkyrios mintys nėra reta patologija ar „silpnos psichikos“ požymis. Moksliniai tyrimai rodo, kad didžioji dalis žmonių per gyvenimą patiria bent epizodines įkyrias, nepageidaujamas mintis, vaizdinius ar ištisus scenarijus. Tyrimai rodo, kad tokių minčių tam tikrais gyvenimo etapais patiria net iki 80–90 procentų žmonių. Tai reiškia, kad įkyrios mintys yra ne retenybė, o normali žmogaus smegenų veiklos dalis.

Įkyrios mintys gali būti labai įvairios: nuo staigių agresyvių vaizdinių, seksualinių minčių, religinių šventvagystės idėjų iki katastrofinių scenarijų apie artimųjų mirtį ar savęs žalojimą. Dažnai jos kardinaliai kertasi ir su žmogaus vertybėmis ir įsitikinimais ir todėl sukelia didelį išgąstį, kaltę, gėdą ir pasibjaurėjimą savimi.

Mokslas aiškiai pabrėžia – skirtumas tarp „normalių“ įkyrių minčių ir sudėtingo sutrikimo, tokio kaip obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS), slypi ne pačių minčių pobūdyje, o jų dažnyje, intensyvume, sukeltame emociniame skausme ir poveikyje kasdieniam funkcionavimui. Žmonės išmoksta atpažinti įkyrias mintis, geba jas greičiau paleisti, nesuteikia joms egzistencinės reikšmės. Klinikiniais atvejais, tarkime, nuo vaikystės OKS mintyse esantis žmogus pradeda mintis interpretuoti kaip pavojingas, gėdingas, „pasakančias tiesą apie jį patį“, todėl patiria nuolatinį nerimą ir bando jas neutralizuoti ritualais, vengimu arba kontrole.

Ypač svarbus veiksnys yra tai, kaip žmogus interpretuoja savo mintis. Tyrimai rodo, kad būtent suteikimas minčiai reikšmės, o ne pati mintis lemia, ar ji taps kankinančia. Žmonės, kurie mano, kad mintis yra lygi veiksmui („jei pagalvojau – vadinasi, galiu tai padaryti“), patiria žymiai daugiau sunkumų. Tuo tarpu tie, kurie apie jas daug išsiaiškina ir supranta, kad mintys yra smegenų „triukšmas“, jas išgyvena lengviau. Juk tai it išderintas pianinas, vienas kitas klavišas “pjauna ausį”, o įdėjus darbo, veikia puikiai!

Svarbu pabrėžti, kad įkyrios mintys pasireiškia ne tik suaugusiesiems. Tyrimai su vaikais rodo, jog jau nuo 8–10 metų amžiaus daugelis patiria bauginančias, agresyvias ar gėdingas mintis, tačiau apie jas nekalba su suaugusiaisiais. Tai patvirtina, kad įkyrių minčių fenomenas yra universali žmogaus nervų sistemos savybė, o ne patologijos požymis.

Neuroįvairūs asmenys, ypač turintys ADHD, dažniau patiria intensyvesnį minčių srautą, staigius scenarijus, vaizdinius ir impulsyvias idėjas. Jų smegenys pasižymi padidintu asocijavimo dažniu, greitesniais minčių šuoliais ir silpnesniu filtravimu. Dėl to įkyrios mintys gali būti dažnesnės, ryškesnės ir labiau trikdančios. Stresas, miego trūkumas, pervargimas, nerimavimas ir rimti sukrėtimai, tokie kaip COVID laikotarpis, karai ar artimojo mirtis taip pat žymiai padidina įkyrių minčių dažnį.

Labai svarbi dalis, kurią pabrėžia šiuolaikinė psichologija: mintis nėra ketinimas, noras ar planas. Dauguma žmonių, patiriančių smurtines įkyrias mintis, yra itin sąžiningi, empatiški, nekonfliktuojantys ir visais būdais vengiantys kam nors pakenkti. Būtent dėl to tokios mintys juos taip šokiruoja. Paradoksalu, bet įkyrios mintys dažniau puola tuos, kuriems tas turinys yra visiškai nepriimtinas.

Tinkamas informavimas ir psichoedukacija ženkliai sumažina kančią. Įrodyta, kad dėmesingumo praktikos ir streso reguliavimo metodai padeda žmonėms pakeisti santykį su savo mintimis, o ne kovoti su jomis. Kuo mažiau žmogus bando mintis vyti lauk ar nuo jų bėgti, tuo silpnesnės jos tampa.

Didžiausia problema kyla tuomet, kai žmogus lieka vienas su savo baime, nežino, kas su juo vyksta, pasipasakoja iš nevilties ir susiduria su žmonių smerkimu. Tokiose situacijose įkyrios mintys gali tapti tiek fobija, tiek socialine trauma.

Darbas su savimi ir pagalba sau veikia

Įkyrios mintys ir jų baimė mažėja žmogui sužinojus daugiau teisingos informacijos apie jas, poreikiui esant, taikant tinkamą terapiją, naikinant miego trūkumą ir perdegimą, o svarbiausia STRESĄ.

ADHD žmonėms papildomai padeda nuobodulio vengimas.

Žmonės išmoksta. Žmonės nusiramina. Žmonės vėl pradeda pasitikėti savimi.

Apie tai būtina kalbėti aiškiai ir garsiai!

Įkyrios mintys jokiu būdu nereiškia, kad žmogus pavojingas. Jos reiškia, kad nervų sistema yra perkrauta.

Didžiausia tragedija – ne mintyse, didžiausia tragedija – nežinojime.

Kol apie tai ir toliau nežinos mūsų draugai, šeimos nariai, partneriai, medikai ir visuomenė, daugybė žmonių kentės tyliai. Todėl, turint menkiausią įtarimą, kad klientas patiria minčių atakas ar scenarijų kūrimą, surizikuoju ir paklausiu „įkyrios, durnos mintys, scenarijų kūrimai, ane?“ taip parodydama, kad žinau apie jas, galiu paaiškinti, kad tai visiškai normalu patirti tokioje būklėje, tokiomis aplinkybėmis ir nuraminti. Nemoku papasakoti su kiek klientų turėjome šiuos pokalbius, kiek ramiau miegančių sielų ir kaip nelinksma, kad daugybei žmonių mano teikiama informacija vis dar yra naujiena…

The post Sandra Merula: mintys, kurios verčia bijoti ne pasaulio, o savęs appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Lietuvoje apie HSP girdėję tik tie, kurie turi interneto ryšį, lašelį smalsumo ir bent šiek tiek drąsos pripažinti, kad kažkam pasaulis yra sudėtingesnis nei kraštutinumai „per jautru“ ir „per abejinga “. Oficialios diagnozės nėra, medicininėje sistemoje „etiketės” ši būsena neturi, o tai reiškia liūdnai paprastą dalyką – visuomenė gali elgtis su HSP žmogumi taip, kaip tą akimirką patogiau. Norisi paguosti? Man labai gaila, kad taip jautiesi. Norisi kontroliuoti? Tu per skystas, laikas išmokti gyventi šiame pasaulyje. Norisi numesti atsakomybę? Ir vėl tas tavo jautrumas? tvarkykis kaip nori. HSP asmuo neturi jokių politinių ar medicininių teisių, išoriniame pasaulyje – jokių būdų apsisaugoti. Tik save ir savo krištolo trapumo nervų sistemą.

Nei ligonis, nei pasmerktasis

Pradėkime nuo esmės. HSP žmogus nėra nei ligonis, nei pasmerktasis, nei kažkokia nauja Z kartos mada. Tai nervų sistemos konstrukcija. Žmogus gimsta su gilesniu informacijos įsisavinimu, stipresniu emociniu rezonansu, intensyvesniu sensoriniu jautrumu. Jis mato daugiau detalių ten, kur kiti mato bendrą vaizdą. Jis jaučia kitų žmonių nuotaikas taip, kaip kiti girdi muziką – ne pagal natas, o pagal vibracijas. Jis negali tiesiog „nepergyventi“, „negalvoti“, „neimti į širdį“. Tai tas pats, kas liepti žmogui su puikia klausa ignoruoti triukšmą –techniškai įmanoma, o fiziškai ir psichologiškai visiškai ir absoliučiai NE.

Bet Lietuva, kaip ir dauguma pasaulio kultūrų, turi įprotį viską suversti charakteriui. Tai yra žmonės ne „kenčiantys nuo per stiprios sensorikos“, jie tiesiog „per jautrūs“. Čia žmogus neturėjo panikos priepuolio, jis „prisigalvojo“. Čia HSP nėra kitaip surėdytas žmogus, jam „tiesiog labai patinka dramatizuoti ar vaidinti auką“. Ir kai asmuo neturi diagnozės, visuomenė mano, kad gali jį traktuoti kaip tinkama. Vieną dieną jautrumas tampa komplimentu. Kitą dieną – manipuliacijos įrankiu. Trečią dieną – kaltės tona, kurią užkrauna visi, kam itin jautraus asmens būsena tuo metu nepatogi.

Pavyzdžiai realybėje

Štai kaip tai atrodo realybėje. Dukra nori į vakarėlį. Mama, turinti savo pačios neišnarpliotų traumų, sako: „Tu juk tokia jautri, tau bus per sunku. O kas jeigu kažkas nutiks? Geriau pasilik namie.“ Skamba kaip rūpestis, bet iš tiesų tai yra kontrolė. HSP žmogus reaguoja daug smarkiau, todėl jį lengviau įtikinti ir įbauginti. Darbe vadovas pamato kolegę, verkiančią po susirinkimo. Vietoj paklausimo „Ar aš kažkur perspaudžiau?“ jis žeminančiai lepteli „auginkis storesnę odą“. Tai nėra patarimas. Tai būdas nepriimti atsakomybės už savo veiksmus. Santykiuose partneris gali sakyti: „Tu tiesiog per jautri, nieko aš tokio nepasakiau.“ Bet žodžiai skauda taip stipriai ne todėl, kad šiuo atveju HSP moteris yra dramatiška, o todėl, kad ji vargsta šifruodama ir jausdama šimtus niuansų, kurių kiti žmonės net nepastebi.

Ir dar blogiau – visi aplinkui jaučiasi turintys teisę dėstyti savo neprašytą nuomonę apie tai, ką tasai jautrumas reiškia. Mokytoja rėžia: „Tavo silpnumas trukdo tau mokytis.“ Draugė numeta: „Tu vėl sureikšmini.“ Psichologas, kuris apie HSP ne kažką išmano, ramiai siūlo „išmokti neimti visko taip giliai į širdį ir verčiau konsultacijų metu pasiauginti tą storesnę odą“. Bet niekas nepasako: „Tavo nervų sistema taip veikia, tai ne tavo kaltė.“ Kadangi tai nėra diagnozė, o “tik charakterio savybė”, niekas neprivalo ir nėra įpareigotas žinoti, kaip su HSP elgtis, palaikyti ar paguosti.

Jei nėra diagnozės, nereiškia, kad nėra tikra

Tačiau tai, kad HSP nėra diagnozė, nereiškia, kad tai nėra tikra. Tai reiškia, kad labai jautrus žmogus, vis dar bando savo jėgomis susikalbėti su pasauliu, kuris sukurtas kur kas mažiau jautrių žmonių rankomis. Supraskime: žodžiais neapsakomas skausmas istorijoje dar neturi oficialaus pavadinimo su antspaudu, bet jau yra milijonai HSP žmonių su kasdiene patirtimi.

Jeigu norite straipsnio, kuris būtų rimtas darbas apie HSP lietuvių kalba, jis turi būti toks. Ne švelnus. Ne moksliškai sterilus. Ne psichoedukacinis sausas konspektas. O tekstas, kuris atspindi realybę. Nes realybė yra tokia: HSP žmogus nėra maža, trapi snaigė. Tai greičiai radaras, kuris fiksuoja pavojų greičiau nei kiti. Kuris jaučia melą akimirksniu. Kuris pastebi mikroagresijas, kurios būna pateikiamos kaip “taigi aš juokauju!“. HSP nepaiso socialinių kaukių, nes mato kiaurai pro jas. Tai žmonės, gyvenantys išoriniame bei vidiniame triukšme, kuris kitiems neegzistuoja. Ir taip, šie unikalūs individai daug kartų patyrė, kaip jų jautrumas buvo panaudotas prieš juos pačius. Įvairiausiais, protu nesuvokiamais būdais.

Itin jautrūs žmonės

Jeigu Lietuvoje kažkada įvyks rimta diskusija apie itin jautrius žmones, ji turėtų prasidėti nemažiau galingai nei šis straipsnis. Nes šia tema kalbant, diskutuojant ar tuo labiau kažką sprendžiant, kalbėtojas turi būti aiškus, nebijantis konfliktuoti su visuomenės (ne)patogumais ir nepaliekantis vietos interpretacijoms. Pas mus atvirai kalbėti ir kontempliuoti apie HSP šiai dienai reiškia būti drąsesniais už savo aplinkos žmones, nes tai, ką jaučia toks žmogus, dar neturi vietos medicinos žurnalų ar juolab knygų lentynose. O ir pats faktas, kad žmogaus skausmas nėra nei žurnalas, nei knyga. HSP žmogus jaučia kiekvieną gyvenimo sekundę taip giliai, kad kartais atrodo, jog jo viduje mechanizmas, sudarytas iš įtemptos nervų sistemos, neapsakomai jautrios psichikos, persipynusių emocijų, milžiniškos širdies ir visa tai atvira, nič niekuo nepridengta.

Ir dar kartelį: HSP nėra silpnumas. Tai ne dramatizavimas. Tai nėra kažko perteklius. Tai yra intensyvus, nefiltruotas žmogiškumas.

Santykiai

Įsivaizduokite: jūs susitikinėjate su žmogumi, kuris teigia, kad žavisi jūsų intuicija ir empatiškumu, o kai tik brėžiate ribą, jis ima ir  išvadina jus „dramaturge“. Marija, 29-erių, praleido metus su partneriu, kuriam patiko jos “emocinis radaras”, kol ji atvirai pasakė, kad nori vienos paros ramybės, pabūti su savimi. Staiga žinučių sumažėjo, skambučiai tapo reti ir šalti, o už savo jautrumą, moteris gavo “dramos karalienės” etiketę. Paskutinėmis savaitėmis Marijos vidus šaukė: pavojus, išdavystė! Partnerio logika? Tas pats bruožas, kuris moteryje pritraukė, tapo ginklu prieš ją pačią. Ir taip, po kelių savaičių jis ją paliko, nes susitiko kitą, su kuria “viskas labai paprasta ir lengva”.

Tai žiauri realybė: žmonės išnaudoja HSP savybes, nes gali. Tarkime, empatija tampa priemone jų patogumui, o ne itin jautrių žmonių laisvei išreikšti. Partneriai, draugai, šeimos nariai ima ir ima be atlygio, reikalauja emocinio ir visokio įmanomo palaikymo, o vėliau, žinoma, pamiršta ir iš viso nevertina.

Alternatyva

Mielieji, HSP žmonės, žinokite savo ribas, įvardinkite ir ginkite jas be jokių atsiprašymų ar pasiteisinimų. Sakykite: „Aš jaučiu X, kai vyksta Y. Jei tai nepasikeis, man teks pasitraukti“ Taip, kai kuriems nepatiks ir žmonės patys išeis. Gerai! Tie, kurie liks, tie ir yra verti visų stebuklų, kuriuos galite duoti. Tie, kurie išėjo, padarė jums paslaugą. Neduokite prieigos prie savo stebuklingų galių tiems, kas jas naudoja prieš jus. Nesvarbu, kaip gerai jie manipuliuoja, kai norite, jūs juk matote viską kiaurai.

Vaikystė

Mažoji Ana, 8 metų, buvo „tylioji“ klasėje. Ji vis pastebėjo įtampą su mokytojais, subtilius tėvų nuotaikų pokyčius, draugų pajuokavimus. Vieną dieną ji bandė paaiškinti motinai, kad ją skaudina pusbrolio pajuokavimai. Spėkite atsakymą iš trijų kartų: „Tu per jautri, neprisigalvok to, ko nėra.“ Šis tūkstančius kartų kartojamas atsakas moko vaiką abejoti savo instinktais, nepasitikėti emocijomis ir ilgainiui atsiradusį pastovų kaltės jausmą laikyti užrakintą giliai viduje.

HSP vaikai dažnai tampa kontrolės ir emocinės manipuliacijos taikiniais, nes jų empatija ir pastabumas daro juos paklusniais, skaudžiai jautriais ir norinčiais patikti. O šeima dažnai demonizuoja jautrumą – „Atsiprašyk, per savo žliumbimą sugadinai šventę“ – vaikai užauga atsiprašinėdami už savo egzistavimą.

Alternatyva

Žinutė HSP tėvams: pastebėkite, palaikykite ir apsaugokite. Sakykite: „Matau, kad tau skauda. Gerai, kad to neslepi. Pasikalbėkime apie tai.“

Suaugusiems, reflektuojantiems vaikystę, reikia įvardyti patirtis, pvz.: rašyti dienoraštį ir pripažinti, atšvęsti, kad visi tie instinktai, kuriuos aplinkiniai menkino, buvo teisingi. Savęs supratimas – pirmas maišto žingsnis prieš gyvenimą, kuris jums tiek metų buvo kančia.

Trauma

HSP žmogaus patiriama trauma nėra abstrakti; ji yra kiekvienoje ląstelėje. Bet koks įžeidimas, nepastebėta emocija yra subtilus smūgis įsimenamas amžiams. Jonas, 32 metų, dešimtmečiais patyrė patyčias darbe. Sarkastiškas vadovo komentaras aidėdavo kasdien, sukeldamas fizinius simptomus: nemigą, galvos skausmus, širdies permušimus. Kai kiti tokius dalykus pamiršta, HSP asmeniui trauma kaupiasi sluoksniais, kaip virusinis visų ignoruotų emocijų archyvas.

Todėl HSP dažnai atrodo nerimastingi, atsargūs ar perdėtai budrūs. Ir ne, jie nėra silpni; jie biologiškai hiper pastabūs. Visuomenė vadina juos perdėtai reaguojančiais, bet iš tikrųjų tai nervų sistema, apdorojanti pavojų, kurio kiti nemato.

Alternatyva

HSP traumų gydymas reikalauja daug daugiau nei vieno pokalbio terapijoje. Somatinė patirtis ir EMDR terapija padeda kūnui apdoroti sukauptą įtampą. Emocijų išraiška, judesio terapija, dienoraščio rašymas ir sąmoningumas traumų atveju tampa išgyvenimo įrankiais. Suprasti traumą kaip energiją kūne, o ne tik „negatyvų įvykį “, yra kritiškai svarbu. Tikslas: atgauti kontrolę savo kūne ir nervų sistemoje ir nustoti slopinti jautrumą.

Darbo aplinka

Julija, 27 metų, dirba rinkodaros skyriuje atvirose patalpose. Kiekvienas Slack’o pranešimas, garsios diskusijos, pasyviai-agresyvūs laiškai tiesiog stumia jos nervų sistemą perdegimo link. Jos protas pastebi mikroekspresijas susirinkimų metu, kurios signalizuoja įtampą, kurios niekas kitas nepastebi. Kūnas reaguoja adrenalino šuoliais, raumenų įtampa ir išsekimu. Tuo tarpu vadovas vadina ją „jautruole“ už tai, kad sykį išreiškė nuogąstavimus dėl darbo sąlygų jai keliamų sunkumų.

HSP žmonės darbo aplinkoje dažnai yra visų galų meistrai, bet jų pastangos nėra vertinamos. Jautrumas išlaiko juos sąmoningais, pastabiais, emociškai intelektualiais, bet kartu pažeidžiamais perdegimui, išnaudojimui ir psichologiniam smurtui. Jie sugeria stresą už visą komandą, apdoroja kritiką lėčiau ir skausmingiau, dažnai būna kaltinami arba patiria patyčias už reakcijas, kurias sukėlė aplinka.

Alternatyva

Rinkitės psichologiškai saugią darbo aplinką. Nustatykite aiškias ribas: el. laiškai po 18 val.? Ne. Triukšmingos atviros erdvės? Ausinės arba darbas iš namų. Kad ir kaip tai atrodo nerealu Lietuvoje, reikalaukite savo poreikių pripažinimo ir jums tinkamų darbo sąlygų. Mokykitės saugoti savo energiją: išlaikyti sveiką darbo tempą, daryti mažas pertraukėles, jautrumą dažniau naudoti kaip strateginę supergalią, kad vis pamaitinti savivertę.

Laikas sustoti ir pasakyti

Ir galbūt laikas pagaliau sustoti ir pasakyti aiškiai: jautrumas nėra defektas, tai nėra silpnumas ar keistumas, kurį reikia užspausti ir visaip vaidinti, kad jo nėra. Jautrumas yra stebuklingas radaras, supergalių testamentas, unikalus, nesuklastotas ryšys su pasauliu, kuris nuolat prašo būti paprastesniais, paviršutiniškesniais, lengviau valdomais. HSP žmonės niekada nebus natūraliai paprastesni ar mažesni, tik todėl, kad pasauliui taip būtų patogiau. Tie, kurie vadina juos per jautriais, iš tikrųjų bijo jų įgimto aiškumo matymo. Ir gana jiems bijoti būti savimi. Tai nėra ir niekad nebuvo  jų darbas. Jų darbas — užimti savo vietą po saule taip užtikrintai, taip galingai ir taip neišvengiamai, kad pasaulis tiesiog nebegalėtų apsimesti, jog jų nemato. Juk super herojai visad šviečia iš toli!

The post Sandra Merula: gimiau jausti ir duoti daugiau, nei jūs galite aprėpti appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Jeigu visada esi auka, turiu tau naujieną – problema esi tu pati.

Laiškas moteriai, kuri bijo pažvelgti į save

Kiekvieną kartą, kai tave išduoda, tu kaltini likimą. Kiekvieną kartą, kai atleidi neatleistiną, tu tai vadini meile. Tavo gyvenimo Š nuolat sukasi ratu dėl tavęs pačios.

Meile,

Prisėsk. Nesvarbu, ar vidurnaktis, ar vidurdienis, ar geri kavą, ar vyną, o tavo vaikai, partneris, is visas pasaulis galvoja, kad tau “viskas ok”.

Šis laiškas skirtas tik tau — ne jiems. Tau.

Kabėsiu tiesiai, be jokių per aplinkui. Tokia tiesa gali sukrėsti, pradėsi sunkiai kvėpuoti, suspaus krūtinę, apsiverksi. Bet tai vienintelė tiesa, kurios tau reikia tavo situacijoje:

Jeigu visada esi aukos pozicijoje, problema esi tu pati

Ne todėl, kad esi silpna. Ne todėl, kad esi prastesnė už kitus. Ne todėl, kad tavo istorija bevertė.

Bet todėl, kad kažkur pakeliui tu pasirinkai skausmą vietoje savo jėgos. Pasirinkai baimę vietoje drąsos. Pasirinkai istoriją, kur esi išduota, sužeista, visad nekalta — vietoje istorijos, kur esi drąsi, stipri ir nenugalima.

Ir jei taip tęsis toliau, tavo gyvenimas bus ta pati tragedijos ir dramos pilna pasikartojanti šūdo kruva, kurios atsisakai matyti jau ilgai. Per ilgai.

Laikykis tvirtai. Eime pasivaikščioti. Palydėsiu tave per tave pačią, be iliuzijų, be jokio gailesčio. Nes jei nepamatysi savęs, tai padarys gyvenimas. Ir jis negailės tavęs.

1. Aukos pozicijos malonumas: kodėl būti visada nuskriaustai atrodo taip saugu

Turi tai suvokti: būti auka — tai priklausomybė.
Tai nėra tiesiog silpnybė ar atsitiktinė nesėkmė. Tai tuo labiau nėra negebėjimas būti savo padėties šeimininke. Tai įprotis, kurio tu jau nebe pastebi, bet kuris tave lėtai žudo.

Būti auka suteikia aiškumo. Paprasta priežastis ir dar paprastesnė pasekmė: kažkas padarė tau kažką blogo. Kažkas tave išdavė. Kažkas sukėlė tau skausmo. Svarbiausia, kad tu nekalta, ane?

Ši tapatybė vilioja, nes ji pilna pigaus saugumo. Ji saugo nuo atsakomybės, gėdos, nuo suvokimo, kad tu pati prisidėjai prie savo kančios.

Ji suteikia dėmesio iš aplinkos, užuojautos, emocinio palaikymo — leidimą autentiškumui dar kartelį žlugti be pasekmių. Pasaulis lenkiasi aukoms. Draugai, partneriai, net nepažįstami žmonės maitina šią tavo istoriją, nes tai visiem pažįstama. Tu išmokai apsišarvuoti savo skausmu.

Bet tikrovė tokia:

Aukos komforto zona — tai lėta mirtis, ryjanti tavo potencialą.

Kuo ilgiau joje gyvensi, tuo greičiau pamiršti, kad gali bet kada to šūdo atsisakyti. Kuo ilgiau ją nešiojiesi, tuo mažiau lieka jėgų kovoti. Ir vėl gi, kuo ilgiau neši, tuo greičiau pamiršti, kad gali pasirinkti visiškai kitą kelią.

Prisimink tą kartą, kai tavimi manipuliavo. Gal tai buvo partneris, gal viršininkas, gal tėvas ar motina. Vietoj to, kad priešintumeisi, tu juos pateisinai, tikinai save, kad viskas gerai ir tai normalu. Ir tą akimirką ne tik priėmei jų elgesį kaip sveiką — tu leidai jam ir vėl užvaldyti tavo mintis, žodžius, jausmus.

Ak tas būvimo auka malonumas. Atrodo taip saugu, net svaigina. Bet iš tiesų, tu tiesiog vėl pasielgei taip pat, atidavei atsakomybę į kažkieno kito rankas, pati kaifuodama nuo nuo labai liūdno vaizdelio – savęs.

2. Tu pati renkiesi „blogiukus“

Pažiūrėk į savo gyvenimą atvirai. Ne dramatiškai, be gynybos. Tiesiog didelėm, atmerktom akim:

Kiekvienas partneris, draugas, kolega ar šeimos narys, kuris tave įskaudino, nėra atsitiktinumas. Tu juos pasirinkai. Sąmoningai ar nesąmoningai, tu rinkaisi tą pačią energetiką, tą patį chaosą, tą pačią kančios formulę vėl ir vėl.

Tave traukte traukia prie ugnies, nes ji pažįstama. Nes kai ji skaudina, tau tai jau žinoma. Tu išmokai apsimetinėti: „Tik ne aš, negi vėl!?“ — bet tai neveikia. Juk vis tiek grįžti.

Prisimink tą žmogų, kuris ignoravo tavo ribas, melavo ar manipuliavo tavo pasitikėjimu. Ar draugę, kuri pasirodo tik tada, kai jai patogu, bet niekada, kai tau jos reikia? Ar kolegą, kuris žemina, apsimesdamas “tiesiog” sarkastišku?

Tu juos pasirinkai. Ne visada sąmoningai, bet trauka buvo kaskart. Magnetinė trauka prie pažįstamo skausmo, prie išdavystės — nes tai pažįstama, net jei tai tave lėtai žudo.

Žiauri tiesa: niekas kitas negali tavęs ištraukti iš ciklo, kurį sukūrei pati. Tu esi architektė, nuomininkė ir auka viename. Kol to nepripažinsi, tai kartosis. Vėl ir vėl.

3. Šablonas, kurį vadini „nesėkme“

Būkime atviri: tu nesi nelaiminga.

Tu kartoji tas pačias klaidas. Tu esi nuspėjama. Tu esi įpročių supančiota būtybė, kurios nervų sistema trokšta “bardako”.

Pažiūrėk į savo gyvenimą:

Tu atleidi neatleistiną.

Tu grįžti pas manipuliatorius.

Tu pakenti tai, kas neturėtų būti toleruotina.

Tu pateisini tai, kas išvis neturi egzistuoti.

Ir tada, lyg pirmą kartą, nustembi, kad įvyko kas įvyko. Kai iš tiesų istorija tiesiog eilinį kartą pasikartojo.

Tu ne prakeikta ir ne vargšelė. Tu viską darai nuosekliai ir tikra savo srities profesionalė.

Tu ne likimo auka. Tu esi savo pasirinkimų auka.

Ir šis suvokimas baugina iki negalėjimo, nes jis reiškia atsakomybę.

4. Atsakomybė, nuo kurios bėgi

Buvimas auka patogus, nes jis tave sumažina. Leidžia būti nematomai. Arba bent jau saugiai pasislėpusia.

Bet jei prisiimsi atsakomybę, viskas pasikeis:

Negalėsi daugiau kaltinti toksiško partnerio.

Negalėsi gailėtis draugo, kuris tave išdavė jau šimtą kartų.

Negalėsi pateisinti savo tylėjimo.

Negalėsi apsimesti, kad visi aplinkui kalti, tik ne tu ir tavo pasirinkimai.

Negalėsi normalizuoti to, kas žmogui sveikam pasaulyje yra protu nesuvokiama.

Atsakomybė kelia baimę, taip. Bet tik atsakomybė yra išsilaisvinimas.

Tu nebegali būti „maža“ ir nesvarbi.
Tu nebegali slėptis už “tai ne mano kaltė” sienos.
Tu nebegali tikėtis, kad gyvenimas pateisins tavo pasikartojančias klaidas.

Baimė priimti tiesą yra priežastis, kodėl tu įstrigusi.

5. Momentas, kai tampi problema — ir sprendimu

Vieną dieną ateis akimirka, kai teks pažvelgti tiesai į akis: tu pati esi problema.
Tu leidai žmonėms ryti tavo energiją, negerbti tavo ribų, vogti tavo ramybę. Tu užsibuvai per ilgai, per daug kartų atleidai, per daug teisinaisi.

Ir dabar yra tavo galimybė viską pakeisti.

Kai suprasi koks tavo vaidmuo, kai rasi vietą po saule, suprasi ir savo galią.

Tu negali pakeisti kitų. Tu negali priversti jų būti sąžiningais ar ištikimais. Bet gali nustoti leisti tokiems žmonėms įžengti į tavo gyvenimą.

Šią tiesą sunku praryti, ji smogia smarkiai, bet ir atveria kelią į laisvę.

6. Aukos kaukė: patogi, bet žudanti

Būti auka — tai ne tik įprotis, tai kaukė, kurią nešioji, kai niekas nemato.

Ji vilioja:

gauni dėmesio, kurio nenusipelnei;

gauni užuojautos, kurios nesi verta;

vėl žlungi, užtat nereikia spręsti problemų;

turi teisę piktintis kitų neteisybe.

Bet kuo ilgiau ja pasikliausi, tuo greičiau prarasi gebėjimą kovoti, apsiginti, pastovėti už save.

Ši priklausomybė nuo savo pačios silpnumo, paslėpto po nuskriaustosios kauke, lėtai tave naikina.

Prisimink tuos kartus, kai leidai žmonėms tave skaudinti, o viduje aiškinai sau, kad „tai ne tavo kaltė“. Žinok, kad tai ne pakantumas — tai tavo silpstančios jėgos.

7. Kodėl tu ir vėl grįžti prie to paties

Tavo smegenys yra genialios. Pernelyg. Jos išmoko išgyvenimo strategiją dar vaikystėje, kuri dabar tave persekioja suaugus.

Chaosas toks pažįstamas.

Skausmo jausmas saugus.

Pasikartojantis elgesys dvelkia patikimumu.

Apsimetinėjimas lyg apsauginis sluoksnis.

Tave traukia prie pažįstamo skausmo. Tu renkiesi tą patį chaosą. Tu kuri dramą, kuri atrodo neišvengiama, nes tavo nervų sistema ją pažįsta. Tai tavo komforto zona.

Kol neišeisi iš šio ciklo, jis pats tavęs tikrai ramybėj nepaliks.

8. Lūžio taškas

Vieną rytą ar naktį pajusi tą akimirką, kai nebegali daugiau apsimesti. Smūgis į krūtinę, kuris atveria akis.

Tu suprasi:

Tai ne tik tai, ką padarė kiti.

Tai ne tik pasaulio žiaurumas.

Tai ne tik „nesėkmė“.

Tai tu.

Išgyvenimams to, ką patyrei, leidai įvykti pati. Ignoravai, pateisinai, normalizavai, tikėjai, kad kiti turi teisę elgtis su tavimi neteisingai.

Ši tiesa yra pati sunkiausia, bet ji vienintelė, kuri duoda šansą pasikeisti.

9. Kaip išsilaisvinti?

Štai žemėlapis:

1. Prisiimk savo dalį atsakomybės — atsakomybė nėra kaltė, tai tavo jėga.
2. Nustok ieškoti dėmesio savo kančioje — tavo istorija nėra spektaklis.
3. Nustatyk tvirtas ribas — tie, kurie jas ignoruoja, nėra piktadariai, jie tiesiog veidrodžiai. Perskaityk tai dar kartą.
4. Veik, o ne tik kalbėk — judėjimas į priekį naikina aukos vaidmenį.
5. Nustok gelbėti kitus — tik pati sau gali suteikti pagarbą ir saugumą.
6. Išmok sėdėti nepatogiai — čia prasideda tikroji transformacija.

10. Momentas, kai pasaulis tave pastebės

Kai nustosi būti auka, pasaulis tai pajus.
Ne dėl to, kad būsi triukšminga ar ryški.
O todėl, kad tapsi pavojinga — pavojinga tiems, kurie klestėjo tavo silpnume.

Tu jausi gyvenimą: kiekvienas pasirinkimas tavo, kiekviena riba — tavo, kiekviena pasekmė — tavo, kiekviena pergalė — tik tavo.

11. Būsimoji Tu jau laukia

Tu nesi per silpna.
Tu nesi pasmerkta kartoti tą patį per tą patį.
Tu tiesiog per ilgai vengei susidurti su savimi.

Tavo aukos pozicija patogi, pažįstama, artima. Bet tu gali ją palikti.
Tu gali nustoti normalizuoti, teisinti, kartoti tą patį skausmo kelią.

Tavo gyvenimas. Tavo reikalas. Tavo pasirinkimas.

12. Tiesa, kurios niekas garsiai nesako

Štai ji: jei liksi auka, pasirinksi nereikšmingumą, silpnumą, nepagarbą, lėtą savo galimybių mirtį.

Bet jei pripažinsi tiesą, savo sprendimus, savo atsakomybę —

Tu tapsi jėga, kurios niekas negali ignoruoti.
Tu tapsi audra, apie kurią šnabždės žmonės.
Tu tapsi moterimi, kuri įeina į kambarį ir nusipelno pagarbos vien dėl to, kad egzistuoja.
Tu tapsi moterimi, kuriai nebereikia leidimo gyventi.

Ir ši moteris? Ji pavojinga. Ji nuostabi. Ji nenugalima.

Taigi klausimas tik tau:

Ar nori likti maža, “saugi” ir nematoma…
Ar nori pakilti, pasiimti savo jėgą ir daugiau niekada neleisti pasauliui valdyti tavo istorijos?

Viskas tavo rankose. Pasirinkimas tavo.
Nustok būti auka. Tapk savimi.

The post „Visada esi auka? Ko tokia nustebusi? Tai tavo kūrinys – tavo pasirinkimas“ appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Bet štai tiesa, kurią dauguma dukterų suvokia tik sulaukus 30+ metų ir niekas apiee tai nekalba viešai:

Motinystė nėra asmenybės bruožas. Motinystė savaime moteryje nesukuria emocinės brandos. Motinystė neišgydo moters žaizdų – dažniausiai jas tik sustiprina.

O dukros, augusios su motinomis, kurios niekada neišsisprendė savo traumų, nesaugumo ar dėl daugelio priežasčių turimo infantiliškumo, sėdi terapijoje būdamos 34-ių, 43-jų ar 55 ių— išvyniodamos vaikystės siūlų kamuolius, supintus motinos, kurią viešai gyrė kaip „geriausią pasaulio motiną“, bet už akių ji buvo pribloškianti kontrolės manijakė, nenuspėjama ir visiškai emociškai neprieinama.

Šis straipsnis – apie tokią tiesą.
Ne „Disney“ versija.

Nerkime giliau.

Gerosios mamos mitas: kodėl dukroms neleidžiama išsakyti tiesos?

Kritikuoti savo motiną vis dar yra tabu. Net kai tiesa pati tiesiausia. Net kai žala akivaizdi. Ištarkite „mano motina mane skaudindavo“ ir išgirsite akimirksniu:

„Ji darė, ką galėjo.“ „Būk dėkinga, kad ji iš viso buvo šalia.“
„Visos mamos daro klaidų.“ „Tu pernelyg dramatizuoji.“

Bet toks menkinimas kuria pavojingą tylą:
Dukros auga galvodamos, kad motinos elgesys yra sveikas, net tada, kai iki normos yra labai toli. Jos normalizuoja emocinį abejingumą. Jos pateisina pastovų kontroliavimą ir kritiką.

Visuomenė užmerktomis akimis gina motinas, nes motinystė laikoma šventa.
Bet šventumas neišmoko reikalingų įgūdžių, šventumas negarantuoja vaikui sveikatos. Šventumas nesuteikia saugumo.

Daug motinų niekada nebuvo mokomos reguliuoti emocijų, komunikuoti, reflektuoti ar atsiprašyti. Ir dukros dėl to sumoka milžinišką kainą. Ypač 30+ metų amžiaus, kai pagaliau ateina suvokimas, o pasiteisinimai nieko nebereiškia.

Tikroji motinos meilės esmė yra etapas po etapo (kūdikystė, vaikystė, paauglystė ir t. t.)

Priskirti psichologines atsakomybes teisingai – taip, kaip tavo močiutė ar “tėvelių forumai” niekada nemokė.

Tai, ką motina iš tikrųjų turi suteikti kiekviename vaiko vystymosi etape:

Kūdikystė: saugumas, o ne tobulumas

Kūdikiui nereikia:

Pedantiškai švarių namų

Instagramo primetamų rutinų

nerealistiškai ramių motinų

 Kūdikiui reikia:

šilumos

kuo mažiau nežinomybės

saugumo jausmo

Bet daug naujai iškeptų mamų net nejausdamos ryšį keičia kontrole.

Jos apsėstos dėl:

miego grafikų

galimų ir negalimų produktų lentelių maitinimui

griežtų rutinų

Kodėl?
Nes kontrolė yra saugiau už pažeidžiamumą.
Nes jos bijo būti teisiamos.
Nes jos bijo būti nepakankamai geromis.

Tai pirmas momentas, kai motinystė tampa pasirodymu, o ne ryšiu.

Vaikystė: ribos, o ne aklo paklusnumo reikalavimas

Mažylės bando ribas, nes tai vienintelis būdas suprasti pasaulį.
Emociškai brandi motina kartu tyrinėja – o ne blokuoja žingeidumą.

Kai nebrandžios mamos dažnai:

perdėtai reaguoja

gėdija dukrą

baudžia

šaukia

emociškai atsiriboja

Ne todėl, kad dukrytė daro klaidas, o todėl, kad motina pervargusi bandyti įtikti aplinkai ir emociškai nebuvo ir nėra pasiruošusi būti mama.

Kai šis etapas nesuvaldomas, mergaitė išmoksta:
„Smalsumas = pavojus.“
„Mano poreikiai nesvarbūs.“
„Mano norai per dideli.“

Šie įsitikinimai lydi dukras į suaugusiųjų gyvenimą tarsi šešėlis.

Priešmokyklinis amžius : emocinis atspindys, o ne menkinimas

Čia dauguma emociškai nebrandžių motinų suklysta.

Dukros sako:
„Bijau.“

“Man nuobodu.”
„Liūdžiu.“
„Pykstu.“
„Esu vieniša.“

Ir daugelis motinų atsako:
„Nezysk, vis jai kažko maža.“
„Vėl tu verki?.“
„Nesusireikšmink.“

Tai sukuria viso gyvenimo emocinį sumišimą.
Dukra auga atsijungusi nuo tikrosios savęs.
Ji tampa moterimi, kuri sako:
„Nežinau, kodėl taip jaučiuosi.“
„Negaliu suprasti savo jausmų.“
„Ir vėl aš perdedu.“

“Nežinau, kas man patinka.”

“Nežinau, kas man gražu.”

“Nieko nemoku, eisiu į buchalterijos kursus.”

Moterys 30+ dažniausiai pirmą kartą supranta šį modelį – kai pradeda daryti tą patį sau, ką motina darė joms.

Paauglystė: savarankiškumas, o ne kontrolė

Paauglei reikia:

erdvės

pasitikėjimo

išmintingo vadovavimo

privatumo

savarankiškumo

Bet daugybė emociškai nebrandžių motinų panikuoja dėl dukters besivystančios nepriklausomybės.
Jos tik dar sustiprina kontrolę, vietoj to, kad ją sumažintų.

Tai sukelia:

slapukavimą

maištą

emocinį atstūmimą

žemą savivertę

pyktį

melą

prastus pasirinkimus

žalingus įpročius

Ir paskui motinos nuoširdžiai nustemba:
„Kodėl dukra man nieko nepasakoja?“

“Kodėl dukra taip elgiasi?”

“Aš gi taip stengiausi, kodėl dukra manęs neprisileidžia”

“Viską jai leidau, o va kokia užaugo nedėkinga”

Nes jūs nesukūrėte santykio.
Jūs sukūrėte diktatūrą.

20-30 m. moters amžius: pagarba, o ne baimė

Kai paauglė tampa suaugusia, žaidimo taisyklės dar labiau keičiasi.

Emociškai brandi motina:

žengia žingsnį atgal

gerbia ribas

suteikia erdvės

palaiko ir nesikiša

Infantili motina atsisako pasitraukti ir pradeda kelti baimę.

Ji kontroliuoja ir vadovauja visuose sprendimuose:

darbe

santykiuose

finansuose

motinystėje

gyvenimo būdo pasirinkimuose

išvaizdoje, stiliuje

Tai pagrindinė priežastis, kodėl tiek daug 30+ dukterų jaučiasi neapsakomai pasimetusios.

Tu seniai nebe vaikas – bet motina elgiasi taip, tarsi būtum naivi dvylikametė.
Ir dabar jūsų nervų sistema kaip minimum prastai reaguoja kiekvieną kartą pamačius jos vardą telefone.

Suaugusios moters amžius: partnerystė, o ne savinimasis

Sveikas motinos ir dukros santykis tampa abipusia partneryste.

Suaugusiai dukrai reikia:

sąžiningumo

emocijų paisymo

ribų paisymo

pagarbos

empatijos

komunikacijos tarp dviejų suaugusių moterų

Jeigu motina negali to suteikti, santykiai tampa paviršutiniški ir/arba toksiški

Daugelis dukterų tai supranta sulaukus 30–40 metų tarpe – kai pačios tampa mamomis arba kai nustoja rankioti savo motinų emocinius trupinius.

Dažniausios motinystės klaidos (tos, kurias suaugusios dukros vis dar nešiojasi savyje)

Tai žaizdos, su kuriomis dukros 30+ vis dar gyvena — žaizdos, prasidėjusios dar vaikystėje.

1. Emocinis neigimas
   Motinos, kurios slopina emocijas, augina dukras, kurios:

atsiprašinėja “už savo egzistavimą”

vengia, bijo konfliktų

viskam paklūsta, kad tik (būtų ramu)

abejoja savo intuicija

renkasi partnerius, kurie elgiasi taip pat ar panašiai, kadangi jausmas būti su tokiu žmogumi jau yra gerai pažįstamas, virtęs komforto zona.

Šios žaizdos intensyviausiai pasireiškia 30+ amžiuje – kai suvokiame, kad emocinis nejautrumas nėra stiprybė, o, deja, siaubinga pasekmė.

2. Kontrolė, paslėpta meilėje
   Kai kurios motinos nekontroliuoja – jos dominuoja.

„Padaryk tai.“
„Nenešiok to.“
„Šis partneris tau netinka.“
„Aš geriau žinau, kas tau geriausia.“

Dukros, augusios kontroliuojamoje aplinkoje:

bijo priimti sprendimus

bijo klysti

priklauso ir ieško išorinio patvirtinimo

bijo netradicinių pasirinkimų

Sulaukus 30+, kai jau kuriame gyvenimą, karjerą ir/ar šeimą, ši neišspręsta kontrolės žaizda tampa paralyžiumi.

3. Pareigų perėmimas: tampi savo motinos motina
   Daug dukterų buvo priverstos būti:

terapeutėmis

raminamaisiais

tarpininkėmis

paslapčių saugotojomis

emocinėmis atramomis

Tai kuria suaugusias moteris, kurios:

renkasi emociškai nepasiekiamus partnerius

niekada neatsipalaiduoja, net tuomet, kai iš pažiūros, ilsisi

jaučiasi kaltos nustatydamos gyvenimo ribas

įsitikinusios, kad turi užsitarnauti meilę, laimę, poilsį

Globojančios savo motinas dukros pervargsta labai jauname amžiuje, nes stipriomis jos turėjo būti nuo mažų dienų.

4. Meilė su krūva sąlygų
   „Jei elgiesi gerai, mylėsiu tave.“
   „Jei būsi sėkminga, didžiuosiuosi.“
   „Jei būsi kaip aš, priimsiu tave.“

Sąlygų kupinas santykis su motina kuria dukteris, kurios:

turi traumų nuolat patenkinti kitų žmonių poreikius

nemoka sakyti „ne“

bijo būti paliktos

siekia išorinio pritarimo

netoleruoja, neatlaiko kritikos

Ši žaizda sprogsta 30+ – kai suvoki, kad visą gyvenimą vaidinai.

5. Jokių atsiprašymų – jokios atsakomybės
   Nebrandžios motinos niekada nesako:
   „Atsiprašau.“
   „Aš tave skaudinau, atleisk.“
   „Klydau.“

Vietoje to jos:

kaltės nepripažįsta

kaltę neigia

kaltina kitus

gėdija dukras už jų jausmus

menkina dukras, taip nusikratydamos atsakomybės

Tai naikina bet kokį intymumą.
Emocinis saugumas be atsakomybės neegzistuoja.

6. Despotė. Įrašanti traumas “po oda” nuo mažens

Naudoja baiminimą, gąsdinimą ir griežtas taisykles vietoj konstruktyvaus auklėjimo

Reikalauja paklusnumo ir ištikimybės visada ir viskame

Naikina smalsumą ir nepriklausomybę kaltės, gėdos ar šaltos tylos įrankiais

Augina dukras, kurios menkina save, nepasitiki savo sprendimais arba nuolat ieško pavojų

Palieka kiekvieno įsakymo, įžeidimo ir kritikos atminimą tarsi balsą, šnabždantį: „tu niekada nebusi pakankamai gera“

Paverčia dukrą savo nuosavybę

Ir viskas tik todėl, kad pati niekada nebuvo laiminga ar išsipildžiusi, tad pageidauja gyventi dukters gyvenimą.

7. Neišsivysčiusi. Kai „vaikas augina vaiką“

Emociškai, protiškai ir psichologiškai nepasiruošusi motinystei

Adresuoja stresą ir projektuoja savo nesaugumą ant dukters

Pasikliauja dukra kaip sau lygia emocine atrama ar „mini-motina“

Manipuliuoja bejėgiškumu, sumišimu ar perdėtai dalijasi informacijomis

Projektuoja dukras užaugti vos gimus: jos daro nesveikai daug, kad įrodytų savo vertę.

Žmonių tenkinimą laiko prioritetu: tiek pačios, tiek jų dukros privalo daryti viską, kad patiktų kitiems

Pastoviai ginasi – nes motina pati dar tik mokosi, kaip būti suaugusia

Ir tai tik keletas sakinių, keletas punktų kaip yra ir kaip turėtų būti.

Todėl daugelis suaugusių dukterų myli savo motinas taip, kaip moka ir to gana!

The post Sandra Merula – apie emociškai nebrandžias motinas ir jų įtaką dukroms appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kai atsiveria durys ir pirmoji pasitinka švelni letena, aš jau žinau – sesija prasidėjo. Aš dar tik kalbinu prisėsti, o erdvė jau kupina kito, vos juntamo virpėjimo – katės murkimo. Klientas sėdi įsitempęs, pečiai pakelti, akys nuleistos į grindis. Po kelių akimirkų prie jo prieina grakšti Siamo katė – mūsų Siren – ir ramiai įsitaiso šalia. Ir štai –  įtampa palengva išsisklaido. Ore tvyro ramybė. Mano darbe – gyvuose koučingo ir mentorystės susitikimuose su neuroįvairiais paaugliais ir suaugusiaisiais ar itin jautriais žmonėmis (HSP)– tikrasis stebuklas dažnai nutinka ne iš to, ką pasakau aš, o iš to, ką leidžia pajusti katės.

Taip – aš sakau „katės yra mano lygiavertės kolegės“. Aš esu Sandra Merula – emocinės sveikatos ir verslo bei santykių koučerė, ADHD, OCD, Autizmo ir BPD mentorė, priklausomybių terapeutė ir, žinoma, „Dvipusis žmogus“ (Iš mano knygos “ADHD ir Autizmas. Dvipusiai Žmonės” – kai žmogus turi abi diagnozes kartu).

Bet visų pirma – septynių išskirtinių kačių mama ir kolegė: Siren (Didžioji Motina), Sarabi, Mufasa (Namų Karalius), Rajah, Zenitas, Yatzy (Mano Dvasingoji Sergėtoja), mažoji karalienė Nala, o gruodžio 11-tąją prie mūsų prisijungs ir Kitty. Šiame straipsnyje noriu papasakoti, kaip kiekviena jų padeda žmonėms – vaikams, paaugliams, suaugusiems – ir kodėl kačių terapija yra nešlifuotas deimantas. Spręsti Jums.

Tai rimtas, veiksmingas, kartais net revoliucinis įrankis. O dar dažniau – švelni, bet labai tikra stebuklo forma.

Mokslas, slypintis murkime:

Prieš pristatydama kiekvieną katę, pradėsiu su šiek tiek mokslo. Visi esame girdėję apie šunų, žirgų ar delfinų terapiją. Taigi, kur čia “įsipaišo” katės? Ar jos gali būti tikros pagalbininkės, ypač dirbant su „Dvipusiais žmonėmis“ – tais, kurių smegenys veikia kiek kitaip?

Atsakymas – taip. Ir įrodymų apie tai vis gausėja.
2024 m. moksliniai tyrimai parodė, kad katės gali padėti autizmo spektro sutrikimą turintiems žmonėms gerinti socialinius įgūdžius, emocijų ir kurti tvirtą žmogaus–gyvūno ryšį.
2025 m. Vašingtono Valstijos Universiteto tyrimas atskleidė, kad kai kurios katės turi elgesio savybių, būdingų terapijos gyvūnams – socialumą, toleranciją žmogaus prisilietimui, gebėjimą palaikyti kontaktą ir sukurti ryšį.

Be to, 2022 m. tyrimas parodė, kad itin jautrūs žmonės (HSP) į kačių buvimą šalia, reaguoja geriau nei į šunų – mažiau triukšmo, mažiau blaškymosi, daugiau ramybės.
Net Tarptautinė kačių asociacija (TICA) šiandien joms suteikia „Terapinės katės“ titulą – jos kartu su savo šeimininkais lankosi ligoninėse, mokyklose, senelių namuose.

Kodėl katės ypač veiksmingos su „Dvipusiais Žmonėmis“?
Todėl, kad jos nedaro spaudimo. Skirtingai nei šuo, kuris kviečia žaisti ar reikalauja dėmesio, katė tiesiog būna. Jos kartais kviečia, bet neprimygtinai. Žmogus pats renkasi, ką nori daryti. Ir būtent ši laisvė kuria saugumą.

@su meile maine coons ir @reda tamasauskaite-matiukiene FB

Mano komanda darbe:

 Siren – Didžioji Motina

Siamo katė, kuri jaučia neuroįvairovę iš tolo. Vieną dieną į sesiją atėjo 14-metis autistiškas berniukas – rankos sukryžiuotos, nepatenkintas,nes nenorėjo čia eiti, akys nuleistos žemyn. Siren užšoko ant stalo, žvilgtelėjo į jį, švelniai palietė letena jo kelį ir ėmė murkti. Berniuko kūnas atsipalaidavo. Po kelių minučių jis ją paglostė. Pirmas žodis pasirodė po dešimties minučių. Vėliau jis pasakė mamai: „Ji mane priėmė, niekas neklausė klausimų, man buvo jauku.“

Sarabi – Melancholiškoji gydytoja

Didelė, švelni Meino meškėnė, patyrusi meilę be atsako, tad liūdesys jai gerai pažįstamas, labai specifinis darbo braižas. Vienai moteriai, kurios kraujospūdis per sesiją staigiai pakilo, Sarabi tyliai užšoko ant kelių. Moters rankos sudrebėjo, akys prisipildė ašarų. Po dvidešimties minučių verkimo ji nurimo, o aparatas rodė skaičius normos ribose. „Kai katė pas mane atėjo, galėjau pagaliau verkti“, – pasakė moteris. Sarabi tiesiog leidžia būti iš išlieti skausmą ašaromis arba žodžiais (tiems, kam super sunku kalbėti apie įvykius, savo jausmus. Ar identifikuoti savo jausmus) kai to reikia.

Mufasa – Namų karalius

Ramiausias iš visų. Kai Mufasa ateina ir atsigula ant kliento kelių – tai garbė (ant kelių ateina labai retai). Vienas paauglys, turintis ADHD ir nuolat besipriešinantis viskam, visą sesiją buvo ramus. Tik pasakojosi ir glostė Mufasą. Vėliau tarė: „Aš dažniausiai niekur neužsibūnu, bet čia noriu grįžti.“Mufasa įneša autoriteto be žodžių – tylų pagarbos jausmą.

Rajah – Amžinas svajoklis

Šviesiai rusvas (“ryžas”) milžinas su širdimi, pilna meilės ir svajoklio idėjų. Vienas autistiškas jaunuolis ilgai nekalbėjo. Rajah atsigulė šalia, padėjo galvą ant kelių, užmerkė akis. Vaikinas paglostė jį ir tyliai sušnibždėjo:”man čia patinka” – pirmas sakinys po mėnesio tylos. Rajah suteikia erdvę atsiverti be jokio spaudimo.

Zenitas – Pukų Kalnas, Emocijų Milžinas

Didžiulis, meilus, amžinai trokštantis dėmesio. Paauglė su padidintu sensoriniu jautrumu negalėjo tverti triukšmo ar prisilietimų. Zenitas atsigulė prie jos kojų. Ji padėjo delnus ant jo pilvo (taip, mano katinai leidžia glostyti ir niurkyti net pilvuką) ir pirmą kartą giliai įkvėpė. Po penkių minučių nusišypsojo. Po dešimties – juokėsi, žaidė su Zenitu. Po pusvalandžio paprašė mamos čia lankytis dažniau.

Yatzy – Mano dvasingasis Gyvūnas (Spirit Animal)

Budri, rami, visada TIK šalia kojų. Vienas jaunas vyras, išgyvenęs dešimtmečio traumą, vis tikrino aplinką, negalėjo atsipalaiduoti. Yatzy tiesiog atsigulė prie jo kojų ir ėmė lėtai judinti uodegą. Po kelių sesijų jis pravirko: „Pagaliau aš mažiau dairausi pavojaus“. Ji suteikė jam saugumo jausmą, kurio trūko daugelį metų. Klientas taipogi pasigyrė daug geresniu, kokybiškesniu miegu.

Nala – Mažoji karalienė

Mažutė, bet su lyderės charakteriu. “12-metė mergaitė, kuri jautėsi nematoma mokykloje, sužibo, kai Nala pasirinko jos glėbį. „Ji mane pasirinko. Gal vis dėlto esu kažko verta – buvo pirma mergaitės emocija.“ Nala moko savivertės geriau nei tūkstantis paskaitų.

O Kitty dar pakeliui – nežinome, kokių galių ji turės, bet laukiam su džiaugsmu.

Kodėl tai veikia:

Žmonės su ADHD, autizmu ar HPS dažnai pavargsta nuo pasaulyje nuolat tvyrančio triukšmo ir kritikos. Klasikinės terapijos erdvės jiems gali kelti įtampą. Bet kai sesijos vyksta namuose, pilnuose augmenijos, židinio šviesos, akvariumo ekrane ir tuomet kulminacija: į kambarį įžengia katės – viskas pasikeičia.

Jokios kritikos. Katė tiesiog guli, tiesiog murkia, tiesiog žaidžia. Ji niekada nevertina “gerai/blogai”.

Kontrolės jausmas. Klientas pats sprendžia, ar liesti, ar žaisti, ar pabūti tyloje.

Sensorinė ramybė. Murkimo ritmas, šiluma, kailio tekstūra ramina nervų sistemą.

Neverbalinė empatija. Katė atspindi žmogaus būseną be žodžių, tokiu būdu suteikdama klientui galimybę pamatyti ar pajausti save.

Tiltas link pokalbio. Kai kūnas nurimsta, siela atsiveria – tada pradedu aš, tiek, kiek manęs reikia.

Žirgai suteikia pasitikėjimo, šunys – priėmimo, delfinai – emocijų lavinimo. Katės suteikia visa tai ir daugiau – jaukią tylą, kontrolės jausmą, laiką savireflekcijai. Daugeliui „Dvipusių Žmonių“ būtent to labiausiai reikia.

Mano filosofija – jokio dresavimo, tik laisvė

Aš jų netreniravau. Niekada nesakiau: „Eik, atsigulk ant kelių, duok leteną, glauskis.“ Nors Meino Meškėnai yra dresuotini, bet man tai nesuvokiama.
Aš tikiu, kad gyvūnai jaučia stipriau ir gilinasi nei mes. Jie turi instinktą, kuriuo mes galime tik pavydėti. Aš tik sukūriau aplinką, kurioje jie gali būti savimi:

Virtuve mes nesinaudojame, tad tai jų teritorija. Jiems asmeniškai sukurtas ežeras – kriauklė pilna vandens su vitaminais, keičiamas kasdien.

Tualetai pritaikyti pagal poreikius: Yatzy – mažas, uždaras robotas WC, nes ji nemėgsta svetimų akių, kai princesė daro ką jai reikia daryti. Zenitas – aukštas robotas WC, nes jis mėgsta tiesiog rausti kraiką, o taip viską lengviau man sutvarkyti. Rajah būtinas atviras WC, nes jis kiek nerangus, o ir tualete gali užsisvajoti, o man paskui tenka valyti jo svajones. Mufasa šiuo klausimu yra mistika – jis pas mus virš dviejų metų, bet iki šiol nežinome, kuris WC jo mėgstamiausias. Siren renkasi švariausią, o Nala tą, kuris tuo metu laisvas – neišranki mergina!

Namai turi būti švarūs, kvapnūs, tyla, ramybė ir daug laisvės naktiniams zoomiams ar dienos prausimosi ritualams. Katžolė kartą per savaitė taipogi būtina – atsipalaiduoti po darbo savaitės.

Geras maistas, glostymai, šukavimas, bernavimas, pagyrimai.

Jokios prievartos. Jokio spaudimo. Tik pagarba.

Ir tada jie pasirenka padėti. Savo noru. Iš meilės.

Kodėl tai svarbu šiandien:

Kai pasaulis vis greitesnis, kai neuroįvairovė vis labiau matoma, o kartu – vis dar nesuprantama, mums reikia naujų būdų jaustis geriau. „Dvipusiai žmonės“ nusipelno erdvių, kuriose galėtų tiesiog būti. Kačių terapija yra būtent tokia erdvė.

Kai paauglys juokiasi, nes Zenitas ant jo užšoko be leidimo. Kai moteris pagaliau pravirko ir išsivalė sielą, nes Sarabi jai atvėrė kelią į savo emocija. Kai autistiškas jaunuolis prabyla, nes Rajah atsigulė šalia išpūtęs savo svajoklio akis.
Tai ne smulkmenos. Tai durys į priėmimą žmogaus tokiu, koks jis yra. Tai labai galingas įrankis, kuris nekainuoja taip brangiai kaip žirgai, šunų terapija ar delfinų terapija.

Mano katės nėra tik mielos, pasitinkančios, palaikančios ar palydinčios iki durų. Jos tiesiogiai gydo…Jei joms suteiki laisvę ir pagarbą, rūpiniesi jomis kaip pridera, jos daro stebuklus. Jos yra. Ir to pakanka.

Kvietimas:

Jei esi mama, tėtis, paauglys ar „Dvipusis žmogus“, smalsus išbandyti šį kelią – ateik.
Ateik, sėsk, leisk katėms tave sutikti. Nieko nereikia įrodinėti. Nieko nereikia remontuoti.
Tiesiog būk.

Leisk sau valandai būti pasaulyje, kuriame esi priimtas toks, koks esi – su visu savo bagažu…

Viską ir visus galite pamatyti www.sandramerula.com 

Apie šunų terapiją rašo visi. Apie žirgus – taipogi. Apie delfinus – nuolat.
O apie kates? Tya…. Ir būtent todėl jos – tobulos.
Tyliai stebinčios, nematomos iki tos akimirkos, kai pasirodo ir pakeičia tavo pasaulį.

Aš šios idėjos nesugalvojau. Siren išmokė Sarabi, Sarabi – Mufasą, Mufasa buvo kantrus su Rajah ir taip toliau. Oh, be abejo, viską turėjo prakontroliuoti Siren ir duoti žalią šviesą, kada katinas jau pasiruošęs padėti.

Siren, būdama šešių mėnesių krito iš 12 aukšto. Supratau kur ji labai greitai ir radau ją sveikutėlę, bet pasikeitusią emociškai Ir štai mes čia.

Ar kačių terapija – įrankis? Taip.
Ar nesąmonė? Tik ne mano ar mano klientų pasaulyje.
Tai tikra. Gyva. Magiška. Leisk katėms tave pasitikti. Ir pamatysi, kas nutiks.

P.S. nesu nupušus kačių mama, kuri tiki, kad jeigu Siren atsigulė tau ant kelių, reiškia tu autistas :)) Viskas yra labai kruopščiai per daug metų išdirbta ir sukurtas metodas, kur katės yra dalis terapijos, bet būkite ramūs – nėra taip, kad katės malasi, o aš iš to darau išvadas. No, no! 

The post Kačių terapija: įrankis ar pramanas? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Aš turiu ADHD. Aš turiu autizmą. Ir aš žinau, kad daugelis iš jūsų taip pat gyvenate su šiomis nematomomis, bet viską keičiančiomis būsenomis. Žinau, kad jūs pavargę. Kad dažnai jaučiatės vieniši, visko per daug, nes niekas iš tikrųjų nesupranta, ką reiškia gyventi savo minčių ir emocijų uragane, nuolat balansuojant tarp to, kas esi, ir tuo, kokio pasaulis iš tavęs tikisi.

Maskavimas ir kasdienė kova

Gyventi šitame pasaulyje turint smegenis, kurios kitaip skaičiuoja, matuoja, jaučia ir reaguoja, reiškia nuolatinį nuovargį, nes pasauliui vienodai rodo.

„Po 39 su puse metų nežinojimo, kas mane varo iš proto… pagaliau gavau patvirtinimą, kad esu autistiška.“ —anoniminis asmeninis pasidalinimas

„Metų metus jaučiau vidinę, gilią painiavą, sumišimą, liūdesį, gėdą, kaltę ir vienatvę. Iš išorės atrodžiau socialiai ekstravertiška, juokinga, šilta ir aiški“, — pasidalinimas Reddit

Lėja po diagnozės sakė:

„Turėdama diagnoze jaučiausi, kad nesu kitokia… aš nesu sugadinta ar „tinginė“.

Maskavimas – tai nuolatinė kaukė, kurią nešioji, kad pasaulis tave priimtų.

„Gyvenimas yra maskavimas, maskavimas yra gyvenimas. Labai sunku išnarplioti, ką maskavai, nes tai tas pats, kas meluoti, jeigu esi geras žmogus, neprisimeni, ką melavai, o kas tada… tai milžiniškas emocinis ir fizinis darbas“, — dalinasi Aurelija, turinti AS sutrikimą.

„Maskavimas daugiau nei 45 metus… jaučiausi kaip ekstremalios įtampos ir išorinio abejingumo bei apatijos mišinys“, — Rokas, suaugęs su ADHD + autizmu

Net paprasčiausias bandymas egzistuoti „normaliame“ pasaulyje gali būti milžiniškas iššūkis.

„Galiu egzistuoti neurotipiniame pasaulyje, jeigu mano emocinė ir psichologinė būklė stabili. Jei esu labai įsitempęs ar pervargės… viskas tampa kažkokia koše, kaip ir aš“, — dalinasi ADHD turintis Deividas.

Dopamino tuštuma ir bandymas gauti tai, ko nėra

Būna dienų, kai dopamino nėra visiškai. Kai savaitėmis gyveni tuštumoje, nejauti jokios motyvacijos, net paprasčiausi darbai atrodo kaip absoliučiai neįveikiami dalykai. Ir šią būseną gali suprasti TIK spektre esantys žmonės.

„Dažniausiai aš bandau ir planuoju veiksmus iš anksto… bet tada tiesiog sėdžiu ir nieko nedarau“, — paauglys su ADHD.

„Neturiu energijos… stengiuosi, bet rodos, kad neveikia“, — paauglių ADHD tyrimas.

„Pagrindinis būdas apibūdinti ADHD ar autizmą: esu vienišas, gyvenu savo minčių spiralėje ir nesugebu to paaiškinti kitiems“, — „First-person blog” žurnalas.

Garsenybių pasidalinimai

Even: “garsūs žmonės patiria chaosą viduje”: „Šiais metais man diagnozavo ADHD ir autizmą, tik tada supratau, kad galbūt turiu disleksiją, todėl be specialaus įrankio (spellcheck) negaliu rašyti.“

Nelly Furtado: „Neseniai man diagnozavo ADHD… tikiu, kad tai trikdė visą mano gyvenimą. Dažnai jausdavausi visiškai įsitraukusi į emocijas  … diagnozė buvo tikras “aha, būtent, pagaliau!!!!” momentas.“

Paris Hilton: „Aš gavau ADHD diagnozę jau būdama suaugusi ir supratau, kad mano smegenys veikia kitaip. Manęs visur buvo „per daug“ – buvau per greita, per daug triukšminga, neatsakinga ir to niekada nesupratau. Bet po terapijos ir darbo su savimi, ADHD tapo nebe mano silpnybė, supergalia.“

Justin Timberlake: „Turiu OCD kartu su ADHD, pabandyk pagyventi su tuo – dėsi į kojas greitai ir operatyviai.“

Eminem atviravo apie kovas su priklausomybe, nemiga ir emociniu perdegimu.

Trevor Noah, Greta Thunberg, Anthony Hopkins, Susan Boyle, Chris Packham ir Robbie Williams taip pat dalijasi savo vidinėmis kovomis – šlovė ir pinigai nepadeda audrų sūkūryje. Kiek beturėtum pinigų ar ryšių, magiškos piliulės nėra.

Temple Grandin ir Lucy Bronze

Temple Grandin – žymi mokslininkė ir gyvūnų elgesio specialistė – dalijasi, kaip autizmas formavo jos unikalų mąstymą: „Mano smegenys veikia kitaip, todėl matau ir suprantu dalykus, kurių daugelis nepastebi. Tai ne trūkumas – tai mano pagrindinė stiprybė.“

Lucy Bronze – profesionali futbolininkė, 2021 metais diagnozuota ASS ir ADHD, pasakoja:

„Mano smegenys gali šokinėti nuo vieno dalyko prie kito, bet kai sutelkiu dėmesį, galiu išspausti viską, ką turiu, ir tai nr.1 mano įrankis žaidžiant.“

Istoriniai genijai

Leonardo da Vinci – Renesanso genijus, tapytojas, išradėjas – rodė ženklus, kurie šiandien būtų laikomi ADHD: šokimas nuo vieno projekto prie kito, naktinis darbas, nebaigti darbai.

Vincent van Gogh – XIX a. tapytojas – galimai gyveno su autizmo spektro bruožais ir sudėtinga psichika, dėl kurios jo menas tapo toks intensyvus ir unikalus.

Tai įrodo: genialumas ir neuroįvairovė dažnai eina koja kojon, tačiau kelias nėra lengvas.

Mano kasdienybė – giliau ir tiesiai šviesiai

Mano rytas prasideda ne su saulės spinduliais, o su mintimis, kurios sukasi ratu: „Ar šiandien pavyks susikaupti rašyti? Ar galiu susitvarkyti su visais darbais namuose?“ Kartais net paprasti dalykai – išsivalyti dantis, apsirengti, išgerti kavos – atrodo kaip maratonas, kurį vos kad įveikiu. Dopamino nėra. Jis tiesiog išsivedino pro langą, o aš lieku tuščia, sustingusi, nors iš šalies atrodau „normaliai“. Gerai, kad jau turiu savo įrankius ir būdus pasikrauti sveiko dopamino, kad ir kaip nesinori nieko daryti.

Kartais sėdžiu prie stalo valandą, nes galvoje tik viena mintis: „kokia viso šito esmė? Kam visa tai?“ Projekto, kurį planavau mėnesiais, vienu momentu nebegaliu užbaigti, nes smegenys tiesiog atsisako veikti. Jaučiuosi lyg kūnas ir protas būtų atskirti individai, o viskas, ką bandau padaryti, virsta nesąmonių muziejumi. Žinai, kad bus keista tai skaityti, bet man labai padeda meditacija ir gelbsti darbas, kurį dievinu. Dabar dar galiu rašyti straipsnius, turiu savo podcast’ą (tinklalaidę) MERULA DAUG KALBA – neleidžiu sau nieko neveikti, nes visi žinome, kuo tai baigiasi.

Socialinis aspektas – dar viena bėda. Išeiti iš namų, net jei tai tik pasivaikščiojimas, gali atrodyti kaip neįmanomas iššūkis. Jaučiu, kad kiekvienas žingsnis gali sukelti per daug išorinių dirgiklių: triukšmas, šviesa, žmonių žvilgsniai, nenuspėjamumas, net kvapai – viskas tampa nepakeliama. Bandau dalyvauti socialiniame pasaulyje, bet jau po dvidešimties minučių jaučiausi lyg mane puola visi pojūčiai vienu metu. Grįžtu namo, susisuku į jaujų pledą ir žliumbiu dvi valandas, nes niekam negalėjau paaiškinti, kodėl staiga išėjau.

Taika su savimi?

Kartais atrodo neįmanoma. Mano mintys sukasi ratu: „Manęs per daug., ane? Aš nepakankamai gera mama? Ar galiu būti pakankamai gera drauge? Ar aš kada nors spėsiu viską ar bent dalį, kad nereiktų sėdėti naktimis?“ Kai santykiai eilinį kartą nutrūksta, nes nuo manęs pavargsta, jaučiuosi šūdinai. Kaip vienas paauglys su ADHD sakė: „Neturiu energijos… stengiuosi, bet viskas per niek Aš žinau tą jausmą. Tai ne tinginystė – tai smegenų kalba, kuri šaukia, kad reikia pertraukos, net pasaulis reikalauja daugiau, nei galime jam duoti. Jis nėra pritaikytas neuroįvairiems žmonėms ir nėr ko čia vaidinti, kad kažkas gerėja.

Būna dienų, kai viskas virsta fizine skausmo forma: nuovargis įsismelkia į raumenis, kaulus, galva pulsuoja nuo per daug informacijos, o širdis kalatojasi dėl kiekvieno menkiausio nesusipratimo. Maskavimas išnaudoja visą energiją – šypsausi, juokiuosi, atrodo, kad viskas normalu, bet viduje aš visą laiką bijau (anxiety).

Aš kovoju

Ir vis dėlto, aš kovoju. Kiekvieną dieną stengiuosi, nors dažnai lieku viena savo minčių sūkuryje. Kartais tai reiškia tiesiog imti ir daryti, juk “yra žodis reikia. Kartais – parašyti laišką, kuris galbūt pasieks kitą „Dvipusį“ žmogų, kuris jaučiasi taip pat vienišas, išsekęs ir nesuprastas. Tai mano mažos pergalės. Tai mano kasdienybė. Ji tamsi, ji sunki, ji chaotiška, bet ji yra mano. Ir aš ją priimu, nes tai esu aš. O kartaus būna ir gerų dienų, tada jos būna labai geros. Dėl jų verta kovoti, dirbti, mokytis, o pakalba bendraminčiais yra mano disciplina – tas būtinas dalykas mums visiems (lengva pasakyti!).

„Savaitėmis galėdavau sėdėti ir nieko nedaryti, ypač pandemijos metu, nes dopamino nėra. Dienos, kai negaliu išeiti iš namų, ir jaučiu, kad praleidžiu svarbius gyvenimo momentus. Ir aš žinau, kad jūs taip pat tai patiriate. Aš žinau, kaip tai atrodo. Aš buvau ten. Ir aš vis dar kartais ten apsilankau.“ Nors diagnozė, terapija, darbas – mano įrankiai į šviesą tunelio gale. Bet sužinojau 35-kerių, labai gerai pasakė viena klientė, gyventi pradedi, kai sužinai, kas su tavimi kitaip. Ergo: man ne už ilgo sukaks šešeri – taip ir jaučiuosi tbh.

Bet štai čia slypi mūsų stiprybė: mes galime patirti šitą chaosą ir vis tiek atsitiesti, nes mes esame Dvipusiai Žmonės. Mes jaučiame giliau, matome plačiau, suprantame plačiau. Ir nors kasdienybė kartais slegia, ji taip pat suteikia mums galimybę būti tikrais, autentiškais ir nepaprastai gyvais.

Pabaiga – stipriai ir tiesiogiai

Ir štai ką jums sakau, mano mylimieji meruliukai: mes nesame niekuo prastesni už kitus. Mes prokrastinuojame, o ne tingime (tinginystė neegzistuoja!!!). Mes nesame „automobiliai, kurios reikia remontuoti”. Mes esame labai gyvi, intensyvūs, gilūs ir unikalūs. Mūsų smegenys veikia kitaip – ir tai nėra silpnybė, tai nėra trūkumas. Tai yra mūsų supergalia, mūsų gebėjimas matyti, jausti ir patirti pasaulį kitaip nei daugelis.

Nesvarbu, kiek kartų pralaimime. Niekas negali atimti mūsų patirties, mūsų kūrybiškumo, mūsų gebėjimo mylėti, kovoti ir kaskart atsitiesti. Paris Hilton sakė: „ADHD nėra mano silpnybė – tai mano supergalia.“ Lucy Bronze sak0, kad hyperfiksacija ir energija padeda jai pasiekti karjeros viršūnes. Temple Grandin rodo, kaip neurodiįvairovė gali būti ne tik iššūkis, bet ir kelias į genialumą. Ir jei šie žmonės gali rasti savo kelią, mes taip pat galime!!!

Pasaulis dažnai nesupranta

Mes gyvename pasaulyje, kuris dažnai nesupranta mūsų, kartais mus smerkia, kartais nori, kad mes būtume „normalūs“. Bet mes nesiruošiame pasiduoti. Mūsų kasdienybė gali būti tamsi, chaotiška ir nuvarginta dopamino trūkumo, ar tvarkos poreikio, sensorinės perkrovos, įkyrių minčių, nevaldomų enocijų, bet ji taip pat yra mūsų stiprybė. Mes patyrėme tą chaosą ir išgyvenome. Mes esame Together People – Dvipusės Žmonės. O pasigilinus giliau, manau, greit bus keliamas klausimas, ar „normalių” (neurotipiškų) žmonių nėra mažiau, nei neuroįvairių. Kolkas tai tik mano hipotezė, bet laikas bėga greitai.

Ir štai mūsų tikslas: mes laikome vienas kito ranką, mes kuriame erdvę, kur galime būti tikri, kur galime verkti, juoktis, kristi ir pakilti kartu. Mes kuriame pasaulį, kuriame neuroįvairūs gyvenimai yra be galo svarbūs, girdimi ir verti pagarbos.

Jei šiandien jaučiate, kad viskas griūva, jei dopamino nėra, jei projektai žlunga, jei pasaulis atrodo pernelyg šaltas – žinokite, jūs nesate vieni. Mes buvome čia prieš jus ir būsime čia po jūsų. Ir mes kylame kaip bendruomenė. Kiekvieną dieną. Nuo vienos mažos pergalės iki kitos. Nes mes esame tikri, sudėtingi, nepaprasti – mes esame Dvipusiai Žmonės, dėl kurių verta paplušėti.

Ir kai kitą kartą kas nors pasakys, kad turėti ADHD, autizmą ar būti spektre yra „problematiška“, jūs tik linktelėkite ir šypsositės, juk jūs žinosite tiesą: mes esame galingi, o problematiška yra viskas, kur reikia įdėti truputį supratingumo, truputį pastangų, tad nors ir neieškom kaltų, bet geras klausimas, kas čia iš mūsų tinginiai. Mes esame tiesiog tokie, kokie esame – ir tai yra nuostabu!

The post Sandra Merula: laiškas mano žmonėms – visa, (ne)skani tiesa appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.