Penktadienio vakarą, Vilniuje pravertos durys į mados rojų – „Mados infekcija“ pradėjo savo puotą, kuri šiais metais išskirtinėje lokacijoje – Šv. Kotrynos bažnyčioje! Pirmąją festivalio dieną mados meistrystę demonstravo Lietuvos, Latvijos ir Italijos dizaineriai, o Vilniaus ir pasaulio stileivos turėjo progą išvysti žinomą renginių vietą visai kitomis akimis.

„Nieko didingesnio už Vilniaus baroką nebūtume sukūrę, todėl nebuvo tikslo „papuošti“ bažnyčią. Siekėme atverti erdvę, parodyti jos subtilų spalviškumą. Jei dauguma pratę prie čia galiojančios kėdžių sistemos, žvilgsnį nukreipėme į netikėtą pusę – altoriuje sukonstruota gigantiška pakyla žiūrovams ir visas dėmesys sutelktas į arkadą, kurioje atsirado monumentali veidrodinė akis. Visa stebinti „Mados infekcijos“ akis. O ką atspindyje matai pats – tavo pasirinkimo reikalas. Kitas esminis elementas – šviesa. Neišbarstyta, nepaspalvinta. Šviesų dailininko A. Stasiulio sugalvota abstrahuota rozetė ir iš jos sklindantis šviesos tunelis tapo įtikinama instaliacija. Gaila, kad tik trumpam“,- pasakoja „Mados infekcijos“ scenografė Rūta Bagdzevičiūtė. 

Netikėti modeliai scenoje, poetinės vizijos ir drabužių funkcionalumas

Pirmąją festivalio dieną, po barokiniais skliautais, šįkart ant išskirtinai trumpiausio podiumo buvo pristatyti, Kryme gimusios, Latvijoje gyvenančios dizainerės Helenos Lumelsky kolekcijos modeliai. Helena susirinkusius stebino ne tik jautria kolekcija, tačiau ir išskirtiniais garsiniais sprendimais – jos kolekcijos muzikos fonu tapo gyvai atliekama choro muzika. Publika didžiausių aplodismentų negailėjo ir modelių pasirinkimui – Helenos Lumelsky kūrinius demonstravo net ir Juozas Statkevičius. „Ši kolekcija pasakoja apie savęs atradimo ir priėmimo kelionę, tai nėra savanaudiškas tobulumo siekis, bet kūrybinės pastangos, skirtos atkurti sveiką vienybę su savimi ir kvietimas visa tai švęsti!“,- pasakojo dizainerė.

Tiesiai iš Florencijos į Vilnių atkeliavo ir Samuele Pampaloni, savo vietą „Mados infekcijoje“ iškovojęs „Injekcijos“ konkurse dar praėjusių metų rudenį. Susirinkusiems jis pristatė kolekciją – „buco torto“, kuri paremta istorijomis, gyvenimu bei pažinimu. Kitoniški kolekcijos kūriniai dizainerio rankose virto poetinės vizijos drabužiais.

Pirmąją pasirodymo dalį pabaigti buvo patikėta dizainerei Kristinai Kruopienytei, kuri dar prieš festivalį žadėjo – bus gryna, subtilu, švaru ir aišku. Ir ji savo pažado laikėsi. „Man labai svarbu funkcija ir pačio drabužio daugiafunkciškumas, o taip pat ne tik pats kolekcijos rezultatas, bet ir jo sukūrimo procesas. Kurdama aš noriu žaisti ir gerai jaustis visa tai darydama“, – mintimis dalinosi Kristina.

Mados manifestų lengvumas ir žmogaus prigimtis

Antroji „Mados infekcijos“ dalis prasidėjo filmo „Tadas Blinda“ citata – „Geriau jau vieną dieną karaliauti, nei visą gyvenimą vergauti“. Tokiu manifestu, istorinio herojaus įkvėptas savo kolekciją „Svieto lygintojas“ pristatė, „Injekcijos“ konkurso laimėtojas Gintaras Rėpšas. Gintaras drąsiai teigia, kad kiekviena jo autorinė kolekcija yra tarsi tam tikras manifestas – kvietimas peržengti įprastas lyčių ribas ir siekis atrasti androgeniškumo grožį, o taip pat ir galimybė išreikšti save. Ir tai jam neabejotinai, šį penktadienį pavyko puikiai.

Šventinėmis nuotaikomis dalinosi Vaidos Januškevičiūtės & Redos Paulos duetas, pristatęs džiugesio, ironijos, sentimentų ir tvarumo kupiną vestuvinę drabužių kolekciją „Yes“, kurioje persipynė moteriškas ir vyriškas pradas, o naudojami dizaino elementai priminė tėvų vestuvines nuotraukas. „Antram gyvenimui prikėlėme dėvėtą ir likutinę tekstilę, rankų darbo nertas servetėles, kurios buvo jungiamos į unikalius kūrinius“, – dalinosi kūrėjos.

Mados akcentus sudėliojo ir niekada „Mados infekcijos“ nepraleidusi – festivalio idėjinė vadė, dizainerė Sandra Straukaitė. Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo galima išvysti jos naujausią kolekciją „E CC E“, kuri apeliavo į žmogaus dualistinę prigimtį, jo tamsiąsias puses ir šešėlius bei pasakojo apie žmogaus egzistencijos garantą – šviesą. Dualistiniai kolekcijos sprendimai atsispindėjo ne tik Sandros sukurtuose modeliuose, šviesios ir tamsios spalvos žaidimuose, tačiau ir choreografiniuose pristatymo sprendimuose. Penktadienio vakarą – nugalėjo šviesa!

The post Mados rojaus vartai praverti – įvyko pirmoji „Mados infekcijos“ diena appeared first on PANELĖ.

Kalbėtis su grožio karaliumi Juozu Statkevičiumi (55 m.) – reiškia patirti dar vieną emocinį išgyvenimą, nes kostiumų dailininkas įsupa tave į keisčiausių asociacijų pliūpsnį, pateikdamas begalę pavyzdžių, papasakodamas įkvepiančių nutikimų su aktoriais ir režisieriais.

Pamėnkalnio gatvėje įsikūrusi jo ateljė jau šiandien garsėja savo išskirtiniais lankytojais ir, svarbiausia, gerais meistrais. Šis namas apskritai garsus – gal net vienas iš garsiausių Vilniuje.

Jo istorija išsamiausiai papasakota literatūrologo Mindaugo Kvietkausko „Miesto fugoje“. Kokia talpi maža ištrauka, susijusi su šiuo namu: „1907–1908 m. žiemą Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje lankė privačias lietuvių kalbos pamokas. Tikriausiai lipdavo į jas geležiniais laiptais, tais pačiais, kuriuos iki šiol puošia smuiko raktą primenantys ornamentai. Jo lietuvių kalbos mokytoja buvo mylimoji, būsima žmona Sofija Kymantaitė.“

Statkevičiaus ateljė – pirmame aukšte, bet energijos joje netrūksta. Aktoriai, papuolę į primatavimus, ilgai negrįžta į repeticijas, net sakoma, kad „kelią į teatrą pamiršta“.

J.Statkevičius atkūrus Nepriklausomybę tapo pirmuoju kostiumų dailininku, paveikusiu visą lietuvių teatro dailės istoriją. Ligi tol kostiumus kurdavo scenografai arba du dailininkai, galintys keistis vietomis.

Jaunas režisierius Artūras Valuckis pakvietė J.Statkevičių kaip kostiumų dizainerį sukurti konceptualiai savarankišką kostiumų stilistiką spektakliui „Orkestras“ (1991). Per daugiau nei trisdešimt metų jis tapo pirmuoju mados dizaineriu, sugebėjusiu atidaryti ne tik savo ateljė, bet ir išvystyti ją iki pasaulyje išgarsėjusių mados namų.

Jis rengia įvairių šalių prezidentes, garbingas ponias ir ponus, bet, svarbiausia, nuolat kuria teatrui. Teatro jis niekada neišdavė ir neišduos, nes teatre, ir būtent Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, prasidėjo jo karjera.

Čia jis sukūrė kostiumus Oskaro Koršunovo „Senei 2“ (1994), Gintaro Varno „Jei praeitų keleri metai“ (1993), „Svetimas“ (1995), „Publika“ (1997 ir 2010), „Laikas ir kambarys“, (1997) „Gyvenimas – tai sapnas“ (2000), „Bakchantės“ (2013).

Žiūrovai dar gerai pamena ir Jono Vaitkaus „Stepančikovo dvarą“ (1998), kurio unikalių personažų galeriją taip pat kūrė J.Statkevičius. Spektaklis perpildytoje Didžiojoje scenoje buvo rodomas net septyniolika metų ir kiekvienas aktorius su ryškiu kostiumu atliko savo ypatingą solo partiją.

Su dailininku kalbamės premjeros – Roger Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – išvakarėse. Spektaklį režisuoja Gintaras Varnas, premjera – 2024 m. balandžio 11, 12 d.

Kuo Jums ypatinga ši Roger Vitraco pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“?

Tai – aukšto ir subtilaus skonio bei juodo humoro tragikomedija. „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – itin aktuali iškraipytam, pakrikusiam, neteisingam, išprotėjusiam šių dienų pasauliui, todėl nenuostabu, kad subtilų, jautrų ir „įelektrintą“ skonį turinčiam režisieriui Gintarui Varnui tai įdomi medžiaga, įtraukianti visus aplinkinius, galutinai susukanti galvą, provokuojanti naujus apmąstymus.

Tikiuosi stebuklo, nes spektaklis, pirmiausia, yra vizualinė visuma, elegantiška estetika. „Viktore…“ – puiki, įtikinanti aktorių vaidyba, jų kostiumų juodos spalvos kodai, – visa tai priverčia įsigilinti. Tiesiog tampa įdomu sužinoti, kuo gyveno pasaulis prieš šimtą metų.

Režisierius Gintaras Varnas pirmą kartą šią pjesę man perskaitė pliaže. Nupiešiau visų veikėjų eskizus, ko paprastai niekada nedarau, nes viskas labai keičiasi. Kai pamatau gyvą aktorių ir žinau, ką jis vaidins, tada suprantu, kad daug kas netinka, ką buvau sugalvojęs pirmame etape.

Kuriant kostiumus, vienas iš svarbiausių dalykų – gyvas aktorius. Teatre vien meno nesukursi, kostiumai turi būti ir labai praktiški, nesiglamžyti, nes gerai išlyginti kostiumą taip pat reikia mokėti, o teatre ne kiekviena kostiumininkė moka tai daryti.

Kitaip tariant, ką aš gaunu madoje, viską sudedu į teatrą. O tai taip pat suteikia šiuolaikiškumo, kito gylio ir matymo. Be to, labai svarbu, kad ir aktorius gerai jaustųsi, kad jam būtų lengva vaidinti. Reikia apgauti ir žiūrovus: kad kostiumai atrodytų „už milijoną“, o iš tiesų – viskas iš kažkur sunešta, surinkta, kaip ir „Viktoro…“ atveju.

Generolui reikėjo tinkamų antpečių, amuletų, bet Lietuvoje nebuvo kur jų įsigyti. Teko ieškoti Paryžiuje ir, aišku, radau. Visa tai pirkau už savo pinigus, ir niekas sendaikčių turguje tau sąskaitos neišrašo.

Vienas toks daikčiukas kainuoja dvidešimt–trisdešimt eurų, o kai paskaičiuoji, kiek nupirkta per daugiau nei trisdešimt metų, kai sukurta virš šimto spektaklių, tai supranti, kad pats ir esi didžiausias teatro rėmėjas.

Teatruose labai daug kas keičiasi į blogą pusę. Net dekoracijų dirbtuvės be langų. Tai tas pats, kas siuvykla be siuvimo mašinų. Teatre atspalviai kartais sudaro esmę, ir visa tai reikia numatyti jau gamybos procese, naudojantis natūraliu apšvietimu.

Kiek Jums svarbus Vitraco pjesės sukūrimo laikotarpis – XX a. trečias dešimtmetis?

Veiksmas vyksta lygiai prieš šimtą metų. Belle Époque keičia Art deco, 1900 metų paroda pribloškia pasaulį – ir dabar tokios parodos išverstų iš koto: viskas turi stebinti, jaudinti, pilna netikėtumų ir siurprizų, gyvenimas atrodo nepaprastas, lyg amžina šventė.

Aišku, tai buvo skirta aukštajai visuomenei, aristokratams, stambiajai buržuazijai. Bet net ir darbo žmonių sluoksniui tai buvo naujas, įdomus laikotarpis, teatras, kabaretai, salonai buvo ypatingai svarbūs, nes dar nė kvapo nebuvo jokių internetų, jokių Instagramų! Kino pramonė dar tik įgavo pagreitį. Štai tokiu metu ir atsirado ši pjesė.

Šį laikotarpį aš labiausiai mėgstu. Kai pažiūriu tų laikų kronikas, matau, kokie tie žmonės tikri ir gražūs. Kaip tuo laiku žmonės vertino savo šukuosenas, kaip gražiai jie dažėsi, neturėdami dažų pasirinkimo, kai buvo tik dūminiai šešėliai. Gražiausi šilkiniai bateliai…

Rodos, praėjo tik šimtas metų, o atrodo kaip kosminis laikas. Todėl dabar džiaugsmas, kad galime žmonėms parodyti Vitraco pjesės sukūrimo laiką, ir ne kažkokiomis klišėmis, o sukuriant kiek įmanoma autentiškesnę aplinką – kostiumus, šukuosenas, grimą.

Paradoksalu, galbūt teatrui to ir nereikėtų, bet žiūrovai viską mėgsta vertinti, lyginant su savo asmeniniu gyvenimu. Juk ne vienas pagalvoja, kad „mano servizas namie daug gražesnis“ ar „mano chalatas – iš daug geresnės medžiagos“.

Žiūrovus teatras turi priblokšti: jie turi suprasti, kad daug ko nematė, tuo laiku negyveno, ir, garantuoju, kad teatre matydami šilkinį kimono niekada nesupras, šilkinis jis ar ne. Bet žiūrovai pamatys tikrą daiktą, o aktoriai gerai jausis su tuo svoriu – šilkiniais pamušalais, įvairiais kutais, ir vien dėl to geriau vaidins.

Dabartiniame teatre dominuoja veikėjai, sėdintys ant unifikuotų sofų, vilkintys poliesterio chalatus, žiūrintys televizorių ir valgantys kukurūzus. Viskas daroma taip, kad tikrai neitume į teatrą. O Vitraco laiku tokių dalykų ir nebuvo. Moterys dėvėjo šilkines kojines, nebuvo jokio poliesterio. Pjesės laikmetis – nuostabus.

The post Naujienos Juozo Statkevičiaus karjeroje: prabilo apie teatro užkulisius appeared first on PANELĖ.