„Miomos kur kas dažniau diagnozuojamos vyresnio amžiaus moterims, pavyzdžiui, 45–50 metų amžiaus grupėje jų nustatymo tikimybė gali siekti iki 80 proc. Ne mažiau svarbus rizikos veiksnys yra paveldimumas – jeigu miomų turėjo mama, didelė tikimybė, kad jų turės ir dukra. Reikšmingą įtaką daro ir hormonai: nėštumo metu, kai hormonų lygis pakyla, miomos dažniausiai padidėja, o artėjant menopauzei – mažėja. Kiti rizikos veiksniai yra nutukimas, rūkymas ir alkoholio vartojimas”, – pasakoja gydytojas akušeris-ginekologas.

Daugelis miomų nesukelia jokių simptomų

Miomos klasifikuojamos pagal tai, kurioje gimdos vietoje jos susiformuoja. Submukozinės vystosi gimdos ertmėje ir liečiasi su gleivine. Intramuralinės miomos lokalizuojasi gimdos raumeniniame sluoksnyje, o subserozinės – po išoriniu gimdos dangalu ir dažnai išsigaubia į pilvo ertmę.

„Vienas dažniausiai pasitaikančių simptomų, leidžiančių įtarti miomą, yra gausios menstruacijos. Tokiu atveju mioma trukdo gimdai susitraukti, todėl kraujavimas tampa intensyvesnis, užsitęsia, gali susiformuoti kraujo krešuliai, o ilgainiui – išsivystyti mažakraujystė. Kiti galimi simptomai yra skausmas apatinėje nugaros dalyje, dubens srityje, nemalonūs pojūčiai lytinių santykių metu, dažnas ar apsunkintas šlapinimasis”, – pasakoja gydytojas akušeris-ginekologas.

J. Rimkus pratęsia, kad apie 30–60 proc. visų miomų gali nesukelti jokių simptomų. Tokiais atvejais jos dažniausiai nustatomos profilaktinės patikros metu.

„Miomos gydymo būdas priklauso nuo jos sukeliamų simptomų. Jei ji lemia itin gausų kraujavimą menstruacijų metu, dėl kurio moteris netenka daug kraujo, vystosi mažakraujystė, tenka vartoti geležies preparatus ar net atlikti kraujo perpylimą, o konservatyvus gydymas nepadeda, tuomet taikoma chirurginė intervencija. Tais atvejais, kai moteris nejaučia jokių simptomų, dažniausiai pakanka reguliarios stebėsenos – kartą per metus, o prireikus ir dažniau, apsilankyti pas gydytoją akušerį-ginekologą, kuris ultragarsinio tyrimo metu įvertina, ar darinys nekinta”, – aiškina J. Rimkus.

Konservatyvus gydymas padeda išvengti operacijos

Gydytojas akušeris-ginekologas pasakoja, kad konservatyvus gydymo būdas parenkamas atsižvelgiant į pacientės nusiskundimus ir simptomų intensyvumą. Pavyzdžiui, jei moteris tik kelis kartus per mėnesį ar dar rečiau jaučia skausmą pilvo apačioje, dažnai pakanka geriamųjų vaistų nuo skausmo.

„Atvejais, kai moteris nori sumažinti kraujavimą menstruacijų metu, tačiau nenori taikyti ilgalaikio gydymo, dažnai skiriama traneksaminė rūgštis. Sudėtingesnėse situacijose, kai netenkama labai daug kraujo, gali prireikti intraveninių geležies preparatų ar net kraujo perpylimo. Tokiais atvejais taip pat neretai skiriama intrauterinė spiralė su hormonu levonorgestreliu arba vaistai iš GnRH receptorių antagonistų grupės, pavyzdžiui, relugoliksas”, – pažymi J. Rimkus.

Pastaruoju metu vis dažniau taikoma ir gimdos arterijų embolizacija. Tai minimaliai invazinė procedūra, kurios metu užblokuojamos konkrečią miomą krauju aprūpinančios kraujagyslės. Dėl sutrikusios kraujotakos dalis miomos audinio sunyksta, sumažėja jos apimtis ir kraujavimo intensyvumas. Svarbu paminėti, kad šią procedūrą atlieka ne gydytojai akušeriai-ginekologai, o intervenciniai radiologai.

Gali turėti įtakos vaisingumui

Nors dažniausiai gimdos miomos nesukelia rimtos grėsmės moters sveikatai, 10–40 proc. pastojusių moterų, kurioms diagnozuotos miomos, gali patirti tam tikrų komplikacijų: pilvo skausmą, kraujavimą nėštumo metu, savaiminius persileidimus, vaisiaus augimo sulėtėjimą, priešlaikinį gimdymą ar placentos atšoką.

„Nepaisant gana ilgo galimų komplikacijų sąrašo, miomos nėra priežastis vengti nėštumo. Jos taip pat savaime nėra indikacija gimdyti atliekant cezario pjūvio operaciją – apie 70 proc. moterų, turinčių didesnes nei 10 centimetrų miomas, sėkmingai pagimdo natūraliais takais. Cezario pjūvis paprastai svarstomas tik tada, kai miomos lokalizuojasi apatinėje gimdos dalyje ir dėl to vaisiui gali būti sudėtinga leistis gimdymo takais”, – pažymi Kauno diagnostikos ir chirurgijos klinikos „Meliva” Akušerijos ir ginekologijos centro gydytojas akušeris-ginekologas J. Rimkus.

Miomos gali turėti įtakos vaisingumui. Submukozinės, po gimdos gleivine augančios, miomos kartais lemia prastesnę nėštumo implantaciją ir jo vystymąsi gimdoje. Net ir su gimdos gleivine tiesioginio kontakto neturinčios, tačiau didesnės nei 3 cm dydžio miomos gali apsunkinti pastojimą. Vis dėlto, net ir žinant šias sąsajas, prieš planuojant miomos šalinimo operaciją pravarti gydytojo akušerio-ginekologo konsultacija. Įvertinęs galimas nevaisingumo priežastis, jis padės nuspręsti, ar miomos šalinimas būtų tikslingas siekiant padėti porai susilaukti vaikų.

The post Gydytojas akušeris-ginekologas apie gimdos miomą: tai nėra vėžys ar kliūtis natūraliam gimdymui  appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Apie šią procedūrą, jos veiksmingumą, kitus miomų gydymo būdus bei galimybės išgirsti „antrą nuomonę” svarbą pasakoja Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja akušerė-ginekologė Danuta Vasilevska ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas intervencinis radiologas Andrejus Afanasjevas.

Kas yra gimdos miomos ir kodėl jos atsiranda?

„Gimdos miomos – tai nepiktybiniai gimdos lygiųjų raumenų augliai, kurie dažniausiai atsiranda vaisingo amžiaus moterims”, – aiškina Danuta Vasilevska. Anot jos, miomos yra labai dažnos – jų turi net iki 75 proc. 30–50 metų moterų.
Miomų atsiradimą lemia hormonų veikla, genetika, amžius, nutukimas, aukštas kraujospūdis. „Miomos beveik niekada neatsiranda iki brendimo, o menopauzės metu – dažniausiai sumažėja. Tai rodo ryšį su lytiniais hormonais”, – teigia gydytoja.

Kaip suprasti, kad turite miomą?

Daugeliu atvejų gimdos miomos yra besimptomės ir aptinkamos atsitiktinai atliekant įprastinį ginekologinį patikrinimą. Pagrindinis diagnostikos metodas – ultragarsinis tyrimas per makštį, kurio metu įvertinamas miomų skaičius, dydis, jų lokalizacija bei naviko echovaizdas. Simptomai pasireiškia maždaug 30–40 proc. moterų ir priklauso nuo miomų dydžio bei jų augimo vietos. Dažniausias simptomas – gausios mėnesinės, kurios neretai sukelia mažakraujystę. Kiti simptomai – apatinės pilvo dalies skausmas, šlapinimosi sutrikimai, ypač dažnas noras šlapintis, taip pat vaisingumo problemos. Esant miomoms, gali kilti ir nėštumo komplikacijų: priešlaikiniai gimdymai, netaisyklinga vaisiaus padėtis ar pirmeiga, vaisiaus augimo sulėtėjimas. Taip pat galimos ir gimdymo komplikacijos – dažnesnis nėštumo užbaigimas cezario pjūvio operacija, pogimdyminis kraujavimas.

Gydymo pasirinkimas: nuo stebėjimo iki embolizacijos

Pasak D. Vasilevskos, ne visoms miomoms reikia gydymo. Jei moteris nejaučia simptomų, miomos yra mažos, jų augimas lėtas, nėra įtarimų dėl jų piktybiškumo – pakanka stebėjimo ultragarsu kartą per metus. Daugumai moterų po menopauzės miomos regresuoja, jų sukelti simptomai išnyksta ir gydymas tampa nereikalingas.

Tačiau kai simptomai tampa ryškūs ir trikdo moters gyvenimo kokybę, gydymas yra būtinas. Gydymo metodas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į pacientės amžių, miomų skaičių ir vietą, simptomų pobūdį, taip pat moters norą išsaugoti vaisingumą ar gimdą bei galimą vaistų šalutinį poveikį. Gimdos miomų gydymo tikslas – pagerinti moters gyvenimo kokybę sumažinant arba visiškai pašalinant ligos sukeliamus simptomus.

Miomų gydymo galimybės: ką svarbu žinoti?

Gydytoja akušerė ginekologė sako, kad miomų sukeliamus simptomus dažnai galima sumažinti vaistais – ypač toms moterims, kurios siekia išsaugoti gimdą, vaisingumą ir išvengti operacinės rizikos. Kraujavimo mažinimui skiriama traneksaminė rūgštis, skausmo malšinimui – nesteroidiniai vaistai, o mažakraujystės gydymui – geležies papildai.
Veiksmingiausias – hormoninis gydymas: tam naudojamos spiralės, kontraceptinės tabletės ar tokie preparatai kaip ulipristalio acetatas ar relugoliksas, kurie padeda ir mažinti miomas. Kai vaistai nepadeda, taikomas chirurginis gydymas. Jaunoms moterims šalinami tik simptomus sukėlę miomų mazgai, o gimdą galima pašalinti tik tada, kai moteris neplanuoja gimdyti. Operacijos pobūdis priklauso nuo mazgų dydžio ir vietos – jie gali būti šalinami per gimdos kaklelį, pilvo pjūvį ar laparoskopiškai. Vis dėlto, po operacijos miomos gali ataugti, todėl kai kurioms moterims prireikia pakartotinių intervencijų.

Trečiasis, vis labiau populiarėjantis pasirinkimas – gimdos arterijų embolizacija. Tai minimaliai invazyvi procedūra, kurios metu blokuojamos miomą maitinančios kraujagyslės. Dėl sumažėjusios kraujotakos mioma traukiasi, o simptomai silpnėja arba visai išnyksta.

Chirurgija ar embolizacija: kaip pasirinkti tinkamiausią gydymą

Pasak gydytojos akušerės ginekologės, sprendimas, ar taikyti chirurginį gydymą, ar gimdos arterijų embolizaciją, priklauso nuo individualių pacientės poreikių, sveikatos būklės ir miomų ypatumų. Chirurginis gydymas dažniausiai rekomenduojamas, kai miomos yra didelės, daugybinės, sukelia stiprų kraujavimą, skausmą ar nevaisingumą. Jis taip pat tinka toms moterims, kurios planuoja nėštumą, kai įtariamas miomos piktybiškumas arba pastebimas greitas augimas, taip pat tais atvejais, kai kiti gydymo būdai pasirodė neveiksmingi.

Embolizacija – tinkamas pasirinkimas pacientėms, kurioms svarbu išsaugoti gimdą, bet nėštumas neplanuojamas. Šis metodas dažnai pasirenkamas, kai moteris nenori gydytis vaistais arba jų netoleruoja, kai dėl sveikatos būklės negalima atlikti chirurginės operacijos arba kai miomos atsinaujina po ankstesnių chirurginių intervencijų. 

Parenkant gydymą itin svarbus specialistų bendradarbiavimas

D. Vasilevska sako, kad šiandien pacientės vis dažniau atvyksta į konsultaciją jau turėdamos nemažai informacijos ir susiformavusius lūkesčius. Internete gausu šaltinių, tad svarbu, kad ginekologas ne tik įvertintų tikrąją paciento sveikatos būklę, bet ir išsamiai aptartų visus galimus gydymo būdus, jų privalumus bei trūkumus. Tik tada galima parinkti optimaliausią sprendimą kiekvienu individualiu atveju.

„Kadangi gimdos miomų embolizaciją atlieka gydytojai radiologai, labai svarbu, kad prieš priimant galutinį sprendimą pacientė turėtų galimybę pasikonsultuoti ir su šios srities specialistu. Tik tokia tarpdisciplininė gydytojų komanda gali užtikrinti tikslų vertinimą ir kokybišką gydymą”, – pabrėžia ji. Pasak gydytojos, ginekologo ir intervencinio radiologo bendradarbiavimas – vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tikslią diagnozę, tinkamiausio gydymo pasirinkimą ir ilgalaikį rezultatą. Kartais moteris gali būti tinkama ir chirurginiam gydymui, ir embolizacijai – tokiu atveju ypač svarbu priimti individualizuotą, bendrą sprendimą, atsižvelgiant į pacienčių norus, rizikas ir sveikatos galimybes

Kas yra gimdos miomų embolizacija ir kaip ji atliekama

„Gimdos miomų embolizacija (GME) – tai minimaliai invazyvi procedūra, kurios metu per vos 2–3 mm dūrį kirkšnyje įvedamas plonas kateteris, o į miomą maitinančias arterijas suleidžiamos mikrodalelės (mikrosferos). Taip užblokuojama kraujotaka, ir mioma, netekusi maitinimo, pradeda trauktis. Per 3–12 mėnesių jos tūris sumažėja vidutiniškai 50–80 proc., o simptomai dažniausiai visiškai išnyksta”, – aiškina gydytojas intervencinis radiologas Andrejus Afanasjevas. Šis metodas leidžia moteriai išsaugoti gimdą, išvengti didesnės chirurginės intervencijos ir greitai grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. „Tai pagrindinė priežastis, kodėl vis daugiau moterų pasirenka būtent šią procedūrą. Hospitalizacija trumpa – paprastai ji trunka 1–2 dienas. Į darbą moterys grįžta per 3–7 dienas, sportuoti gali po poros savaičių”, – sako specialistas

Kaip atliekama procedūra

Prieš procedūrą pacientės atvyksta į konsultaciją, kurios metu įvertinami turimi tyrimai. Jei dubens magnetinio rezonanso tyrimas (MRT) dar nebuvo atliktas – jis paskiriamas papildomai. Atsižvelgiant į rezultatus ir nesant kontraindikacijų (jų pasitaiko itin retai), numatoma embolizacijos data. Jei kyla neaiškumų ar reikalingas platesnis vertinimas – pacientė siunčiama pas gydytoją ginekologą. Procedūros dieną pacientė atvyksta atlikusi visus reikiamus tyrimus. Jai taikoma lengva intraveninė nejautra, o procedūra atliekama per nedidelį dūrį šlaunies srityje. Įvedus kateterį suleidžiamos itin smulkios mikrodalelės, kurios užkemša kraujotaką. Miomos pradeda nykti natūraliai, be chirurginio pjūvio. Visa procedūra trunka 40–70 minučių.

Pacienčių baimės ir realybė

Kalbėdamas apie pacienčių baimes A. Afanasjevas sako, kad pacientės būna prigąsdintos kolegų ginekologų ar prisiskaičiusios netikslios informacijos dėl didelio ir nevaldomo skausmo procedūros metu ir po jos.

Gydytojas aiškina, kad nors embolizacija yra minimaliai invazyvi, vis dėlto tai operacija, ir pirmąją parą diskomfortas iš tiesų gali būti: „Procedūros metu taikome vietinę nejautrą ir trumpą sedaciją, todėl dažniausiai moterys pojūčius apibūdina kaip diskomfortą, bet ne stiprų skausmą. Po jos gali būti jaučiamas tempimo pojūtis, nestiprus skausmas, pakilti temperatūra – tai vadinamasis poembolizacinis sindromas. Tokiu atveju skiriami priešuždegiminiai ir skausmą malšinantys vaistai, todėl diskomfortas greitai sumažėja.”

Po procedūros pacientės atsigauna gana greitai. Be to, tyrimais nustatyta, kad nors rizika nėštumui išlieka, net 61 proc. moterų, norinčių pastoti, tai pavyksta per dvejus metus po embolizacijos. „Svarbu žinoti, kad pastojimas priklauso nuo daugelio faktorių, bet ši procedūra pati savaime tikrai nėra kliūtis”, – patikina gydytojas radiologas.

Užleistų atvejų – vis dar daug

Pasak A. Afanasjevo, į konsultacijas dėl gimdos miomų embolizacijos dažniausiai atvyksta 32–48 metų moterys, kurios kenčia nuo gausių mėnesinių, anemijos, dubens skausmų ir kitų varginančių simptomų. Dauguma jų jau būna išbandžiusios medikamentinį gydymą, tačiau jis būna neefektyvus. Gana dažnai moterys būna girdėjusios tik vieną galimą sprendimą – gimdos pašalinimą. „Net šią savaitę konsultavau dvi jaunas moteris, kurioms buvo pasiūlyta histerektomija, nors tam tikrai buvo alternatyvų”, – sako gydytojas intervencinis radiologas.

Pasitaiko moterų, kurios miomas ignoravo daugelį metų. Kai kurios atvyksta su mazgais, siekiančiais 15 cm, deformuojančiais pilvą. Kitos – po nesėkmingų medikamentinių gydymų ar net su išrašais dėl histerektomijos. „Kai kurios pacientės kreipiasi tik tada, kai jau nebegali normaliai gyventi dėl kraujavimo ar skausmo. Tokiais atvejais, jei galima – vis tiek renkamės embolizaciją, nes tai efektyvu net ir sudėtingose situacijose”, – pažymi A. Afanasjevas.

Informacijos paieškos kelias – ilgas

Nors pasaulyje gimdos miomų embolizacija taikoma jau daugiau nei 25 metus, Lietuvoje pacientės apie ją dažnai sužino tik savarankiškai ieškodamos informacijos. „Pirmąsias procedūras atlikau 2013 m. dviem moterims, kurios kankinosi nuo mažakraujystės, stipraus skausmo. Po dviejų mėnesių jų būklė ženkliai pagerėjo, o miomos per kelerius metus visiškai sunyko”, – prisimena gydytojas.

Didžiulį postūmį, pasak jo, suteikė viešas švietimas internete: „Kai pradėjome aktyviau dalintis žiniomis socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, sulaukėme gerokai daugiau klausimų, konsultacijų ir dėmesio. Moterų, pasirinkusių šį gydymą, daugėja – o jų rezultatai džiugina ne tik jas pačias, bet ir jų ginekologus.” Pasiteiravus, kokios pacienčių istorijos labiausiai įsimena, A. Afanasjevas sako, kad jam labiausiai įstringa du momentai – pirmasis susitikimas su pacientėmis ir jų atsiliepimai po kelių mėnesių, kai jau galima įvertinti procedūros rezultatus. „Man labiausiai patinka pirmas susitikimas, kai mes su paciente išsamiai pasikalbame. Dažnai tai būna pirmas kartas, kai moteris apskritai pamato intervencinį radiologą. Ji išgirsta tai, ko dar niekada nebuvo girdėjusi. Ir žinoma, dalis pacienčių abejoja – tai natūralu”, – atvirai pasakoja gydytojas radiologas.

Tačiau jei moteris nusprendžia pasitikėti ir pasirenka embolizaciją, po kurio laiko gydytojas dažnai sulaukia padėkos. „Labai džiaugiuosi skaitydamas elektroninius laiškus, kuriuos pacientės atsiunčia praėjus 6–7 mėnesiams po operacijos. Tada dažna jų rašo, kaip pagerėjo sveikata ir dėkoja už sugrąžintą gyvenimo kokybę. Tokiais atvejais aš, kaip gydytojas, jaučiuosi laimingas. Tai įrodymas, kad mūsų darbas buvo atliktas ne veltui – nuo pirmo informacinio teksto internete iki pačios procedūros įgyvendinimo.”

Svarbiausia – nebijoti klausti ir žinoti, kad šiandien turite pasirinkimą

Pasak gydytojo radiologo, pacientės dažnai ilgą laiką laukia, stebi situaciją, tačiau tai – ne visuomet geriausia išeitis. „Nepalikite miomų „nuo patikros iki patikros”. Pasidomėkite visomis gydymo galimybėmis. Gaukite antrą nuomonę – galbūt tai būtent tai, ko jums reikia”, – ragina jis.

Anot A. Afanasjevo, svarbiausia – nebijoti užduoti klausimų ir žinoti, kad šiandien moterys turi pasirinkimą. „Turime kelias lygiavertes miomų gydymo strategijas. Embolizacija – tik viena iš jų, tačiau daugeliui moterų ji reiškia galimybę gyventi be randų, be skausmo, su išsaugota gimda ir žymiai pagerėjusia gyvenimo kokybe.”

Baigdami pokalbį gydytojai dar kartą pabrėžia, kad miomos – dažna, bet gydoma problema. „Jeigu jaučiate simptomus, kurie gali būti susiję su miomomis, nedelskite. Kuo anksčiau kreipsitės į specialistus, tuo daugiau gydymo pasirinkimų turėsite. Norėdamos sužinoti, ar gimdos miomų embolizacija gali būti tinkamas gydymo būdas jums – pasidomėkite www.miomosembolizacija.lt arba pasitarkite su savo gydytoju ginekologu”, – pataria D. Vasilevska ir A. Afanasjevas.

The post Miomų gydymas Lietuvoje keičiasi, bet ar kiekviena moteris žino apie visas galimybes appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.