C. Goldonio veikėjai ruošiasi išvykti į vasaros vilas – skubama, planuojama, perkama, varžomasi, o asmeniniai santykiai vis labiau komplikuojasi. Istorijos centre – jauno vyro pavydas savo sužadėtinei, kurį kursto kitas jos gerbėjas, tačiau meilės drama greitai tampa platesnio socialinio žaidimo dalimi. Personažai, siekdami atitikti aplinkinių lūkesčius ir susikurti norimą gyvenimo vaizdą, nepaiso nei finansinių, nei moralinių ribų. Atrodo, kad išvykimas į kitą vietą turėtų išspręsti problemas, tačiau kartu su lagaminais į kelionę jie pasiima ir save.

Skirtingus šimtmečius susieja tie patys siekiai ir troškimai

G. Tuminaitė su C. Goldonio kūryba susipažino dar studijuodama, o pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skyrė „Vasarotojų trilogijai“. Šis kūrinys iki šiol ne tik nestatytas Lietuvoje, bet nė nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. 1761 m. parašytoje trilogijoje režisierė pirmiausia mato ne tuometės Italijos kasdienybę, o žmones ir jų santykius, kuriuose atpažįstami ir šiandienos elgesio modeliai. 

„Nesiekiame kurti konkrečių istorinių aplinkybių, ir kai jos nėra pirmame plane, išsigrynina pamatiniai, tiesiog archajiški elgesio dėsniai, tam tikros žiaurios schemos, kuriose mes ir šiandien gyvename“, – dar iki premjeros sakė G. Tuminaitė. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip komedija apie pasiruošimą vasaros atostogoms, spektaklyje tampa pasakojimu apie nuolatinį žmogaus bandymą susikurti norimą savo paties versiją. 

Spektaklyje vaidinantys aktoriai kuria veikėjus, kurie trokšta būti matomi, įvertinti, svarbūs, mylimi ir priklausyti tam tikram socialiniam ratui.

Pasak Leonardą, Džiačintos gerbėją, spektaklyje kuriančio Mindaugo Činčio, C. Goldonis XVIII a. žmogų vaizduoja taip, kad jo elgesio logika išlieka atpažįstama ir šiandien. Pasak aktoriaus, keičiasi drabužiai, manieros ir aplinkybės, tačiau išlieka poreikis būti pastebėtam, įvertintam, svarbiam, kontroliuoti tai, kaip tave mato kiti, ir paslėpti savo pažeidžiamumą.

Šiandien tokį socialinį statusą gali apibrėžti darbas, pajamos, automobilis, restoranas, sekėjų ar patiktukų skaičius. C. Goldonio veikėjai taip pat nuolat lygiuojasi su kitais, konkuruoja, pavydi, stengiasi įtikti ir kurti savo įvaizdį. „Tai žmogus, kuris vis dar nemoka mylėti“, – savo personažą ir C. Goldonio žmogų apibūdina M. Činčys.

C. Goldonio veikėjai – ne kaukės, o gyvi žmonės

Italų aktorius ir režisierius Luciano Romanas, dirbęs su spektaklio aktoriais ir padėjęs jiems ieškoti rakto į C. Goldonio kūrybą, pabrėžia, kad šio dramaturgo personažai vienu metu ir juokingi, ir tragiški. Jie kelia šypseną, tačiau už jų elgesio slypi didžiulis nerimas, noras būti mylimiems, pripažintiems ir priimtiems. „Aktoriams ypač svarbu kurti santykį: kiekvienas personažas pirmiausia egzistuoja per ryšį su kitais. Būtent iš šių santykių gimsta ir komizmas, ir melancholija, suteikiantys trilogijai šiuolaikiškumo. C. Goldonis mūsų prašo prajuokinti publiką, bet kartu primena, kad už juoko slypi žmonės, karštligiškai ieškantys laimės“, – teigė L. Romanas.

Kūrybinei komandai ir aktoriams buvo svarbu, kad C. Goldonio veikėjai scenoje netaptų vien komedijos kaukėmis. Jų emocijos gali būti sustiprintos, tačiau jos turi turėti aiškią psichologinę priežastį. Todėl spektaklyje siekta ne atkartoti tradicinę itališkos komedijos formą, o per aktorių kuriamus personažus atskleisti jų prieštaringumą, pažeidžiamumą ir tarpusavio priklausomybę. „C. Goldonis atsispiria nuo tradicijos, tačiau ją priartina prie stebėtinai konkrečių ir šiuolaikiškų asmenybių. Aktoriai privalo turėti drąsos žaisti, klausytis vieni kitų ir iš tiesų reaguoti vienas į kitą. Iš esmės C. Goldonis reikalauja labai paprasto ir kartu labai sunkaus dalyko: scenoje būti gyviems“, – įsitikinęs L. Romanas.

Šį gyvumą aktoriai atranda skirtingai. Ferdinandą, veltėdį ir dykaduonį, vaidinantis Saulius Ambrozaitis sako, kad jo personažas nėra vien manipuliatorius. Ferdinandas moka pajausti žmones, supranta, kaip su kiekvienu bendrauti, kada būti nuoširdžiam ir rūpestingam, o kada pasitelkti gudrumą savo tikslams pasiekti. „Kartais jis atrodo nuoširdus ir rūpestingas, kitose situacijose – gudrus ir manipuliuojantis. Būtent santykiai su skirtingais žmonėmis ir leidžia atskleisti skirtingas jo puses“, – apie savo personažą pasakojo aktorius.

Aktorė Greta Bendžė spektaklyje kuria Viktorijos personažą. Tai ambicinga, impulsyvi ir jautri moteris, kuriai labai svarbu būti pastebėtai, įvertintai ir mylimai. Ji nori įrodyti savo vertę, varžosi su kitomis moterimis ir sunkiai priima jausmą, kad jos pastangos lieka nepastebėtos. Neįvertinimas gali virsti pykčiu, ašaromis, bet lygiai taip pat – juoku, daina ar šokiu. „C. Goldonis labai tiksliai atskleidžia žmogaus norą būti geresniam, turtingesniam, svarbesniam ar laimingesniam, nei iš tiesų jautiesi. Nuolat lyginame save su kitais, gyvename pagal primestas normas ir kartais pamirštame save – gyvename pasaulyje, kurį sukūrė kiti“, – teigė G. Bendžė. 

Džiačintą, jauno Leonardo susižavėjimo objektą, vaidinanti Alvydė Pikturnaitė C. Goldonį atrado jau pradėjusi dirbti prie „Vasarotojų karštinės“. Aktorę dramaturgo kūryboje patraukė vidiniai veikėjų prieštaravimai ir paradoksai – jų sprendimai ne visuomet sutampa su tuo, ką jie jaučia.

Jos vaidinama Džiačinta – sudėtinga, vaizduotės nestokojanti moteris. XVIII a. Italijos visuomenėje netekėjusiai moteriai galimybės savarankiškai judėti ir veikti buvo ribotos, o santuoka dažnai reiškė didesnę socialinę laisvę. Todėl reputacija, įvaizdis ir gebėjimas daryti įtaką aplinkiniams buvo itin svarbūs. Džiačinta tai supranta ir sąmoningai naudojasi savo įtaka: ji pati kuria taisykles ir pati jas sulaužo, stengdamasi išlikti savo gyvenimo šeimininke.

Tačiau jos sprendimai ne visuomet kyla iš to, ką iš tiesų jaučia. Noras gyventi taip, kaip įsivaizduoja, kad turėtų gyventi, sukelia nesusipratimų ir chaosą. Vis dėlto Džiačintos istorijoje aktorė mato ir pozityvią mintį – norą neatidėti gyvenimo vėlesniam laikui. „Ji gyvena pagal principą „bus kaip norėčiau, kad būtų“, o ne „bus kaip bus“. Man gražu tai, kad ji ir kiti šio spektaklio žmonės labai nori gyventi ir neatidėlioti gyvenimo“, – sako A. Pikturnaitė.

Praeitis ir dabartis vienoje scenoje

Spektaklio scenografiją ir kostiumus kūrė bulgarų kilmės teatro menininkas Youlianas Tabakovas. Tai ne pirmasis jo darbas VMT – anksčiau čia jis kūrė scenografiją spektakliams „Audra“ (rež. Etienne’as Glaceris) ir „Dviese sūpuoklėse“ (rež. Ulanbekas Bajalievas). Y. Tabakovas anksčiau yra dirbęs ir su G. Tuminaite.

Kuriant „Vasarotojų karštinę“, buvo sąmoningai pasirinkta neperkelti C. Goldonio istorijos nei į šiandieną, nei tiksliai rekonstruoti istorinį laikotarpį. Scenografijoje ir kostiumuose susiduria skirtingi laikai – tai ir XVIII a. rokailis, ir XX a. 3–6 dešimtmečių detalės, baroko ir šiuolaikiniai elementai, 8-ojo dešimtmečio drabužių akcentai.

Pasak Y. Tabakovo, vien šiuolaikiniais drabužiais aprengti XVIII a. personažus nepakanka, kad kūrinys taptų šiuolaikiškas. Pasikeitus socialinėms struktūroms, ypač santykiui su santuoka ir šeima, šiuolaikiškumo reikia ieškoti ne tik vizualinėje spektaklio kalboje.

Todėl scenoje atsiranda savotiška teatro trupė, besiruošianti išvykti į kitą teatrą: atidaromos senos kostiumų dėžės, drabužiai velkami vienas ant kito, vienos  šalia kitų atsiduria skirtingų laikotarpių detalės. Personažai persirengia ne tik kostiumais, bet ir skirtingais socialiniais vaidmenimis. Ši vizualinė įvairovė tampa dar viena „Vasarotojų karštinės“ dalimi – praeitis ir dabartis čia susitinka ne bandant pasirinkti vieną iš jų, o kuriant sąlygišką, nuolat besikeičiantį pasaulį.

Teatro mini serialą vystys kartu su LNOBT komanda

„Vasarotojų karštinė“ – pirmasis didelio masto „Vasarotojų trilogijos“ pastatymo etapas. Antroji trilogijos dalis „Vasarotojų nuotykiai“ 2027-ųjų rudenį bus rodoma Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), joje VMT aktoriai susitiks su operos artistais. Trečioji dalis vėliau sugrįš į VMT – ją planuojama pristatyti 2027-ųjų pabaigoje arba 2028-ųjų pradžioje.

Pirmąją trilogijos dalį VMT statė tarptautinė kūrybinė komanda. Spektaklio muziką sukūrė kompozitorius ir multiinstrumentalistas Vygintas Kisevičius, dukart nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Su C. Goldonio kūryba jis susipažino režisierei G. Tuminaitei pasiūlius perskaityti pjesę. Muzikoje atsispindi operos buffa tradicija – skamba klasikiniai instrumentai, orkestrinės ištraukos, gitara, mandolina, itališkos dainos. Antroje trilogijos dalyje LNOBT muziką kurs Zita Bružaitė.

Scenografiją ir kostiumus kūrė bulgarų kilmės teatro menininkas Y. Tabakovas, šviesas – Audrius Jankauskas, daugelio Eimunto Nekrošiaus spektaklių šviesų dailininkas. Su aktoriais dirbo italų aktorius ir režisierius L. Romanas, padėjęs ieškoti C. Goldonio vaidybos subtilybių. Paskaitą apie C. Goldonio dramaturgiją kūrybinei komandai skaitė Dainius Būrė, antrosios trilogijos dalies libretistas. Aktoriai taip pat lankė šokio ir judesio pamokas pas primabaleriną Loretą Bartusevičiūtę.

C. Goldonio tekstą iš italų kalbos vertė Karilė Mozerytė, sceninę adaptaciją parengė Arna Aley.

Spektaklio režisierė – Gabrielė Tuminaitė, antrasis režisierius – Karolis Zajauskas.

Spektaklyje vaidina Mindaugas Capas, Alvydė Pikturnaitė / Laura Marija Rinkevičiūtė, Lukas Malinauskas / Mindaugas Činčys, Greta Bendžė, Saulius Ambrozaitis, Mantas Bendžius / Klaudijus Matijošaitis, Almantas Šinkūnas / Arvydas Dapšys, Tomas Stirna / Rokas Siaurusaitis, Ieva Gribauskaitė / Radvilė Budrytė / Valda Bičkutė, Kyrylo Kremenchuk, Vilius Kalasūnas, Gerardas Ciparis, Nojus Mikalauskas, Sibilė Zavackytė, Saulė E. Rašimaitė ir kiti.

Projekto partneriai – Italijos ambasada Vilniuje, Italų kultūros institutas Vilniuje ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Įrašas „Vasarotojų karštinė“ pradėjo 38-ąjį VMT sezoną: C. Goldonio pasaulyje atpažįstamas ir šiandienos žmogus pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„DI yra pirmoji technologija, su kuria žmonės pradeda užmegzti ne tik funkcinį, bet ir socialinį santykį. Mes jau nebespaudome mygtukų ar nebeieškome komandų meniu – kalbamės. Kai technologija pradeda suprasti mūsų humorą, stilių ir įpročius, klausimu tampa ne tai, ar DI kalbės kaip žmogus, o ar ateityje apskritai skirsime, su kuo bendraujame“, – teigia A. Bagdonavičienė.

Skaitmeninis žmogaus portretas

Pasak A. Bagdonavičienės, iš klausimų formuluočių, bendravimo tono ir užduočių pobūdžio dažnai galima pastebėti, kaip žmogus apdoroja informaciją, kiek dėmesio skiria detalėms, kaip sprendžia problemas ir kokio aiškumo tikisi iš atsakymų. Taip pat atsiskleidžia mandagumo įpročiai, kantrybė, pasitikėjimo technologijomis lygis ir net tai, kiek žmogus linkęs kritiškai vertinti gaunamą informaciją.

„Skirtingai nei socialiniuose tinkluose, kur žmonės dažnai kuria norimą savo įvaizdį, pokalbiuose su DI jie dažnai elgiasi spontaniškiau. Todėl ilgesnė pokalbių istorija gali atskleisti ne tik tai, kuo žmogus domisi, bet ir kokia kryptimi jis mąsto, kaip priima sprendimus, sprendžia problemas bei kokiose srityse jaučiasi užtikrintai ar, priešingai, ieško pagalbos. O tokia informacija kelia ir privatumo bei duomenų apsaugos klausimų“, – teigia A. Bagdonavičienė.

Šią tendenciją patvirtina ir 2026 m. ETH Ciuricho universiteto mokslininkų tyrimas. Tyrėjai nustatė, kad DI modeliai, analizuodami vartotojų pokalbių istoriją, gali gana tiksliai prognozuoti tam tikrus asmenybės bruožus, o tikslumas didėja kartu su sukauptų pokalbių kiekiu. 

Nors pavieniam vartotojui tokia rizika dažniausiai nėra didelė, mokslininkai perspėja, kad masiškai renkami tokie duomenys teoriškai galėtų būti panaudoti manipuliacijoms, dezinformacijos kampanijoms ar itin tiksliai pritaikytam įtikinėjimui. Todėl kartu su DI galimybėmis auga ir poreikis atsakingai vertinti, kokia informacija dalijamės pokalbiuose su šiomis sistemomis.

Perteklinis pasitikėjimas atveria saugumo spragas

Kaip pastebi A. Bagdonavičienė, bendraudami su DI žmonės neretai atsiveria labiau nei naudodamiesi paieškos sistemomis. Natūralūs pokalbiai ir į žmogų panašūs atsakymai skatina dalintis asmenine ar kita jautria informacija, todėl augant pasitikėjimui sistema didėja ir rizika netyčia atskleisti duomenis, kurie neturėtų išeiti už pokalbio ribų. 

„Jau dabar matome, kad žmonės su DI vis dažniau bendrauja panašiai kaip su kolega, konsultantu ar kitu pašnekovu, todėl riba tarp technologijos ir žmogiško bendravimo pamažu blanksta. Tačiau kuo daugiau informacijos ir užduočių patikime DI sistemoms, tuo svarbiau tampa ne tik jų tikslumas, bet ir mūsų pačių gebėjimas saugoti savo duomenis bei atsakingai elgtis skaitmeninėje erdvėje“, – sako „Telia“ ekspertė.

Pasak jos, DI naudojimas nepanaikina įprastų skaitmeninių grėsmių, todėl svarbu išlaikyti tuos pačius saugumo principus, kaip ir kitose interneto platformose. Prieš dalijantis informacija verta įvertinti, ar joje nėra jautrių asmens duomenų, prisijungimų, finansinės informacijos ar kitų duomenų, kurie galėtų būti panaudoti netinkamai. Kartu svarbu pasirūpinti ir bendra savo skaitmeninės aplinkos apsauga.

Rizika kyla ne tik dėl to, ką žmogus pats atskleidžia DI. Sukčiai taip pat vis dažniau pasitelkia DI kurdami įtikinamesnes žinutes, el. laiškus ar socialinių tinklų paskyras, imituodami konkrečius žmones ar organizacijas ir pritaikydami turinį pagal viešai prieinamą informaciją. Todėl kuo daugiau asmeninių detalių žmogus palieka skaitmeninėje erdvėje, tuo svarbiau kritiškai vertinti net ir iš pirmo žvilgsnio įtikinamus prašymus ar žinutes. 

„Nors jokia technologija nepakeis kritinio mąstymo, papildomos apsaugos priemonės gali padėti sumažinti dalį kasdienių rizikų internete. Tokie sprendimai kaip „Telia Safe“ padeda apsisaugoti nuo kenkėjiškų svetainių, sukčiavimo puslapių ir kitų internete slypinčių grėsmių, todėl tampa papildomu saugumo sluoksniu pasaulyje, kuriame vis daugiau veiklų, įskaitant bendravimą su DI, persikelia į skaitmeninę erdvę“, – teigia ji.

Įrašas Ką apie žmogų išduoda jo pokalbiai su dirbtiniu intelektu? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Šį rudenį žiūrovai išvys pirmąją trilogijos dalį, o ateityje jų lauks ne ką mažesni netikėtumai. Antroji dalis – „Vasarotojų nuotykiai“ – 2027-ųjų rudenį pasirodys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, kur VMT aktoriai vaidins kartu su operos artistais. Trečiajai šio tęstinio projekto daliai kūrėjai sugrįš į VMT. Numatoma, kad finalinį spektaklį žiūrovai galės išvysti 2027-ųjų pabaigoje arba 2028-ųjų pradžioje.

Pirmosios trilogijos dalies centre atsiduria margas būrys veikėjų, kurie karštligiškai ruošiasi išvykti vasaroti į užmiesčio vilas, o pirmame plane – jauno vyro pavydas sužadėtinei, kuriai merginasi kitas gerbėjas. Desperatiškai skubant nepaisoma nei finansinių, nei moralinių normų, o veikėjus apėmusi tikrų tikriausia tuštybės manija. Jie tikisi, kad išvykę į vilas, magiškame „kitur“, jie išsipildys kaip žmonės, o problemos, nuo kurių bėga, savaime išsispręs. Bet greitai ima aiškėti, kad problema slypi kur kas giliau.

Žiaurios santykių schemos, kurių galiojimas amžinas

Teatrinis „Vasarotojų trilogijos“ serialas užsitęs apie pusantrų metų, tačiau italų dramaturgijos klasika laikomos trilogijos kelionė į Lietuvos teatro sceną buvo nepalyginamai ilgesnė. G. Tuminaitė pasakoja C. Goldonį atradusi dar studijų metais, kai norėjosi patyrinėti pačius teatro pamatus ir komedijos žanrą. Pastaraisiais metais ji savo dėmesį sutelkė į „Vasarotojų trilogiją“ – kūrinį, kuris iki šiol Lietuvoje ne tik nestatytas, bet ir nebuvo išverstas į lietuvių kalbą.

Nors trilogija parašyta 1761 m., daugiau kaip prieš pustrečio šimtmečio, režisierė įžvelgia nepaprastą nagrinėjamų problemų aktualumą: „Skaitydama trilogiją matau jos veikėjus, atpažįstu jų santykius dabartyje, savo draugus ir save išgryninta forma. Todėl režisuojant man ne tiek įdomu, kur vyksta veiksmas – menėje ar parkelyje. Domina žmonės ir jų išgyvenamos situacijos, dėmesio centre atsiduria ryškios, net žiaurios jų santykių scenos. Nesiekiame kurti konkrečių istorinių aplinkybių, ir kai jos nėra pirmame plane, išsigrynina pamatiniai, tiesiog archajiški elgesio dėsniai, tam tikros žiaurios schemos, kuriose mes ir šiandien gyvename“, – sako režisierė.

Režisierei pritaria Luciano Romano, italų aktorius ir režisierius, C. Goldonio ekspertas, mokęs būsimo spektaklio aktorius vaidybos meistriškumo. Anot jo, C. Goldonio veikėjai – juokingi, bet sykiu ir tragiški, keliantys užuojautą, apimti nenumaldomo nerimo. Jų bandymai pabėgti nuo savęs ir nematyti to, kas iš tiesų svarbu, pastangos tikrovę savaip perkonstruoti ir ja manipuliuoti – tragikomiški. „C. Goldonis vaizduoja visuomenę, kuri pati save vaidina: jos norą pasirodyti, linksmintis, atitikti socialinius lūkesčius. Vis dėlto blizgesys ir komiškumas slepia gilų nerimą: poreikį būti mylimam, pripažintam, priimtam“, – italų klasiko kūrinio aktualumą atskleidžia L. Romano.

Italų klasiko kūryba atitinka VMT dvasią

Statant C. Goldonio kūrybą G. Tuminaitei norisi tęsti tai, kas yra VMT tapatybė, – tokio teatro centre yra aktorinis teatras, ansamblis ir aktorius. „C. Goldonio pjesės atitinka šio teatro tapatybės kriterijus. Spektaklio personažai nėra panašūs į lėles ar kaukes, tai nėra commedia dell’arte personažai. Jie apimti karštinės, jų emocinė temperatūra yra pakilusi, reakcijos hipertrofuotos, tačiau tai kyla iš aiškių psichologinių priežasčių, ketinimų, motyvų, slepiamų užmačių“, – aiškina režisierė.

C. Goldonio ekspertas L. Romano taip pat akcentuoja, kad šį autorių nebūtų teisinga vertinti kaip tiesiog komišką ar tradicinį kūrėją. Jo įsitikinimu, C. Goldonio dramaturgija kyla iš nepaprastai akylo žmogaus ir socialinių santykių stebėjimo. Jo kūrinių pastatymai iš režisieriaus reikalauja gebėjimo rasti pusiausvyrą tarp pagarbos goldoniškai struktūrai ir laisvės leisti jai gyventi dabartyje, o aktoriai privalo turėti drąsos žaisti, klausytis vieni kitų ir iš tiesų reaguoti vienas į kitą. „Iš esmės C. Goldonis reikalauja labai paprasto ir kartu labai sunkaus dalyko: scenoje būti gyviems. Kai toji gyvybė atsiranda, jo teatras visai neatrodo senovinis – jis tiesiogiai kalba šiandienos žiūrovui“, – reziumuoja L. Romano.

Kūrybinei komandai – iššūkis, nuotykis ir atsakomybė

Pirmąją trilogijos dalį VMT stato itin turtingos bei įvairios patirties sukaupusi tarptautinė komanda. Už skirtingus spektaklio elementus – scenografiją, kostiumus, šviesas, muziką –atsakingi savo srityje jau spėję pasižymėti kūrėjai. Daliai jų susidūrimas su C. Goldonio kūryba tapo pirmąja tokia patirtimi, o visą kūrybinę kelionę dar labiau išskiria tai, kad ji nesibaigs kartu su pirmojo spektaklio premjera.

Spektaklio kompozitorius Vygintas Kisevičius pasakoja, kad su C. Goldonio kūryba ėmė artimiau pažindintis tik tuomet, kai G. Tuminaitė jam įteikė pjesę. Režisierei imponavo ankstesni šio muzikos kūrėjo, multiinstrumentalisto darbai teatre. V. Kisevičius dukart nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, sukūrė muziką prieš keletą dienų Venecijos kino festivalyje geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą pelniusiam režisieriaus Andrei Kutsilos filmui „Laiškai iš nutildytos šalies“.

Jau per pirmuosius režisierės ir kompozitoriaus pokalbius ėmė ryškėti muzikinė kryptis ir stilistika. „Tuo metu, kai kūrė C. Goldonis, Italijoje buvo populiarus opera buffa žanras – kitaip tariant, komiška opera, operetė. O ir pats C. Goldonis yra parašęs šio žanro libretų. Tad į spektaklio muzikinį takelį atkeliavo klasikiniai instrumentai, netrūksta orkestrinių pasažų, bet yra ir gitaros skambesio, mandolinos, itališkų dainų“, – būsimą spektaklio muziką apibūdina V. Kisevičius.

Pasak kompozitoriaus, muzikos instrumentuotei įtakos turėjo ir tai, kad antroji trilogijos dalis bus statoma LNOBT, kur muzikos kūrybą jau perims kompozitorė Zita Bružaitė.

Savo sričių ekspertai ir skirtingų kartų aktoriai

Spektaklio scenografiją ir kostiumus kūrė bulgarų kilmės teatro dailininkas Youlianas Tabakovas. Kompozitorius – multiinstrumentalistas, džiazo ir avangardinės muzikos kūrėjas ir atlikėjas Vygintas Kisevičius. Šviesų partitūrą sukūrė daugumos Eimunto Nekrošiaus spektaklių šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Spektaklio aktorius goldoniškosios komedijos vaidybos subtilybių mokė italų aktorius ir režisierius Luciano Romanas.

Paskaitą kūrybinei grupei apie C. Goldonio dramaturgiją skaitė Dainius Būrė, jis yra ir antrosios trilogijos dalies libreto autorius, o judesio konsultacijas aktoriams teikė šokio primabalerina Loreta Bartusevičiūtė. Pirmajam trilogijos spektakliui naudojamas Karilės Mozerytės ir Dainiaus Būrės vertimas iš italų kalbos, tekstą scenai pritaikė Arna Aley.

„Vasarotojų karštinės“ premjera VMT – rugsėjo 24–26 d.

Spektaklio režisierė – Gabrielė Tuminaitė, II sudėties režisierius – Karolis Zajauskas.

Vaidmenis kuria Mindaugas Capas, Alvydė Pikturnaitė / Laura Marija Rinkevičiūtė, Lukas Malinauskas / Mindaugas Činčys, Greta Bendžė, Saulius Ambrozaitis, Mantas Bendžius / Klaudijus Matijošaitis, Almantas Šinkūnas / Arvydas Dapšys, Tomas Stirna / Rokas Siaurusaitis, Valda Bičkutė / Radvilė Budrytė, Kyrylo Kremenchuk, Vilius Kalasūnas, Jūratė Brogaitė / Rasa Jakučionytė, Ilona Kvietkutė ir kiti.

Projekto partneriai – Italijos ambasada Vilniuje ir Italų kultūros institutas Vilniuje.

Įrašas Naują sezoną VMT pradeda provokuojančia premjera: „Vasarotojų karštinė“ – apie visuomenę, kuriai svarbiau vaidinti, o ne gyventi pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Geras kadras gali pavykti ir atsitiktinai, o profesionalas jį kuria sąmoningai

Šiandien tapti fotografu lengviau nei bet kada – internete gausu informacijos ir praktinių pamokų. Kelių mygtukų paspaudimu galima įsigyti profesionalios technikos, o klientų ieškoti tiesiog socialiniuose tinkluose. Tačiau, anot T. Brazinsko, vien padrikų žinių šioje specialybėje neužtenka.

„Šiandien internete galima rasti praktiškai viską. Tačiau svarbu suprasti, ko tau iš tikrųjų reikia ir kaip atskiras žinias sujungti į vieną veikiančią sistemą. Technikos valdymas, šviesa, kompozicija, pozavimas, istorijos pasakojimas, retušas – turi suprasti, kaip visi šie elementai susijungia tarpusavyje ir kaip gali juos paveikti. Kol to nėra, stipri nuotrauka kartais tiesiog pavyksta, o kartais – ne”, – sako žinomas fotografas. 

Žinių T. Brazinskas ragina semtis iš didesnę patirtį sukaupusių profesionalų, kurie gali ne tik parodyti rezultatą, bet ir paaiškinti, kaip iki jo nueiti. „Kiekviena įspūdinga nuotrauka turi savo receptą. Tad kol jo neįvaldai, tavo nuotraukos lieka, taip tiesiai šviesiai pasakius, vidutiniškos. Tuomet konkuruoji su kitu tokiu pat žmogumi, kuris nusipirko fotoaparatą, pasižiūrėjo kelias pamokas „YouTube” ir išėjo fotografuoti. Jeigu jūsų rezultatas yra panašaus lygio, klientui nėra aišku, kodėl jis turėtų rinktis būtent tave ar mokėti daugiau”, – sako „Brazzi Academy” įkūrėjas.

T. Brazinsko teigimu, tik įvaldžius techninius pagrindus prasideda kitas profesinio augimo etapas – savo krypties paieškos. Tuomet svarbu atsakyti ne tik į klausimą, ką nori fotografuoti, bet ir kas esi pats.

Fotografijos kryptį nulemia žmogaus charakteris

T. Brazinskas ir „Brazzi Academy” bendraįkūrėja Reda Bernotaitė pabrėžia, kad specializacijos nereikėtų rinktis vien pagal tai, kuri fotografijos sritis šiuo metu atrodo populiariausia. Tinkama kryptis glaudžiai susijusi su paties fotografo asmenybe ir stipriosiomis savybėmis.

„Krypties atradimas iš esmės labai susijęs su savęs pažinimu. Kiekviena fotografijos niša reikalauja skirtingų asmeninių savybių. Vienur reikia daugiau detalumo, kitur – stiprių komunikacijos įgūdžių ar greičio, vienur dirbama įprastomis darbo valandomis, kitur vakarais ar savaitgaliais. Turi suprasti, kas tinka tau pačiam, kokio gyvenimo nori ir kiek esi pasiruošęs išeiti iš savo komforto zonos”, – pasakoja T. Brazinskas.

Anot jo, netinkamas specializacijos pasirinkimas gali neigiamai paveikti ne tik karjerą, bet ir kitas gyvenimo sritis. „Žmonės kartais renkasi profesijas pagal tai, kur, atrodo, reikėtų eiti ar kur galima daugiau uždirbti. Bet jeigu tai jiems netinka, jie dirbdami tiesiog save nualins. Ilgainiui tai gali atvesti ir iki sveikatos, santykių ar finansinių problemų, krizių. Savo darbe dažnai sutinkame tokių žmonių”, – sako T. Brazinskas.

R. Bernotaitė prisimena fotografę, kuri ilgą laiką save vadino šeimos fotografe. Jai tai reiškė fotografuoti praktiškai viską, ko gali prireikti šeimai – gimtadienius, krikštynas, asmenines fotosesijas, šeimos narių verslus ar verslo portretus. „Tik pradėjusi gilintis į savo specializaciją ji suprato, kad dalies šių darbų visai nemėgsta. Atrodė, jeigu fotografuoji šeimas, turi fotografuoti viską, kas su jomis susiję. Tačiau taip nėra”, – sako R. Bernotaitė.

Jos pačios profesiniame kelyje specializacija taip pat atsirado netikėtai. Atvykusi filmuoti vaizdo klipo į išskirtinę vilą, R. Bernotaitė nusprendė ją nufotografuoti. Vėliau pažintis su interjero dizaineriu atvedė prie naujų užsakymų ir interjero fotografijos – srities, apie kurią iki tol ji nebuvo galvojusi kaip apie savo profesinę kryptį.

Savęs pažinimas, anot jų, padeda ne tik pasirinkti tinkamiausią specializaciją, bet ir ilgainiui formuoti savitą kūrybinį braižą. Stilius šiuo atveju nėra vien nuotraukų spalvos, retušavimo būdas ar socialiniuose tinkluose atpažįstama estetika – jį kuria fotografo pasirinkimai: kaip jis naudoja šviesą, komponuoja kadrą, dirba su žmogumi ir kokias istorijas nori pasakoti.

Uždirbti iš fotografijos – jau verslo įgūdis

Tačiau net ir atradus savo specializaciją bei stilių užsakymų kalendorius savaime neužsipildo. T. Brazinskas sako, kad būtent čia nemažai kūrybingų žmonių susiduria su kita profesionalios fotografijos puse – būtinybe savo veiklą pradėti vertinti kaip verslą.

„Turi turėti portfolio, kuris aiškiai parodo, kokią paslaugą teiki, susitvarkyti kainodarą, reguliariai komunikuoti. Toliau atsiranda verslo sistemos, kurios suteikia stabilumo ir leidžia suprasti, iš kur ateina užsakymai. Kitaip vienu metu viskas gali būti gerai, kitu – blogai, o tu net nežinai, kokių veiksmų imtis, kad situaciją pakeistum”, – sako fotografas.

Su skirtinguose profesinio kelio etapuose įstrigusiais fotografais T. Brazinskas ir R. Bernotaitė sako susiduriantys nuolat. Vieni fotografija domisi daugybę metų, tačiau vis pradeda ir meta, kiti jau dirba profesionaliai, tačiau neturi pakankamai užsakymų ar aiškios specializacijos, todėl jų veiklą lydi nuolatiniai pakilimai ir nuosmukiai.

Šias pasikartojančias problemas T. Brazinskas ir R. Bernotaitė ilgainiui susistemino kurdami tarptautinę „Brazzi Academy”, kurioje šiandien mokosi fotografai iš skirtingų pasaulio šalių. Jų teigimu, tvari karjera šioje srityje remiasi ne vien gebėjimu sukurti techniškai gerą kadrą – ne mažiau svarbu suprasti, kokiu fotografu nori būti, kam nori kurti ir kaip savo gebėjimus paversti stabilia profesine veikla.

Įrašas Kodėl vieni fotografai kuria sėkmingą karjerą, o kiti metų metus stringa? Fotografai Tomas Brazinskas ir Reda Bernotaitė: vien įgūdžių neužtenka pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Naujam padaliniui Šiauliuose reikia savanorių

„Jaunimo linija“ jau 35 metus teikia nemokamą emocinę paramą jauniems žmonėms telefonu ir internetu. Kasmet organizacija sulaukia apie 50 tūkst. pagalbos prašymų, į kuriuos atsiliepia kruopščiai parengti savanoriai.

Nauji savanoriai „Jaunimo linijai“ gyvybiškai svarbūs – kuo daugiau jų prisijungia, tuo daugiau yra galimybių atsiliepti jauniems žmonėms, kuriems tuo metu sunku. Kartais laiku pakeltas ragelis ar atsakyta žinutė gali išgelbėti gyvybę.

Būtent todėl šį rudenį „Jaunimo linija“ atkeliauja ir į Šiaulius. Iki šiol organizacijos padaliniai veikė Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o naujas padalinys suteiks galimybę mokytis ir savanoriauti Šiaulių bei aplinkinių miestų gyventojams. Taip siekiama, kad savanorystė ir galimybė išmokti teikti emocinę paramą būtų prieinama dar daugiau žmonių skirtinguose Lietuvos regionuose.

Šiauliuose „Jaunimo linija“ tikisi suburti stiprią savanorių komandą, kuri taps svarbia visos organizacijos dalimi. Šiuo metu svarbiausia – surasti pirmuosius žmones, pasiruošusius prisijungti ir kartu kurti naująjį padalinį.

Patirtis, kuri liks visam gyvenimui

Naujų savanorių ieškanti „Jaunimo linija“ šį rudenį primena – ne visa svarbiausia gyvenimo patirtis telpa į CV, diplomą ar sertifikatą. Kai kurios patirtys įrašomos į gyvenimą.

Norint tapti „Jaunimo linijos“ savanoriu, nereikia būti psichologu ar turėti ankstesnės patirties. Savanoriauti gali žmonės nuo 18 metų, sėkmingai praėję atranką ir beveik keturis mėnesius trunkančius parengiamuosius kursus. Jų metu būsimi savanoriai mokosi aktyviai klausytis, atpažinti ir atliepti jausmus, kurti ryšį, vesti pokalbį, brėžti ribas ir kalbėtis sudėtingomis temomis.

Šie įgūdžiai praverčia ne tik teikiant emocinę paramą – jie svarbūs ir asmeniniame, ir profesiniame gyvenime, padeda geriau pažinti save ir suprasti kitą žmogų. Todėl savanorystė „Jaunimo linijoje“ – tai ne tik galimybė būti šalia žmogaus, kuriam sunku. Tai patirtis, kuri augina ir patį savanorį, keičia jo gyvenimą.

Registracija jau vyksta

Šiauliečiai, svarstantys apie savanorystę, kviečiami nelaukti ir registruotis į pirmąją „Jaunimo linijos“ savanorių grupę mieste.

Norintys daugiau sužinoti apie savanorystę kviečiami į nuotolinius informacinius susitikimus rugsėjo 24 ir 28 dienomis 18 val. Juose bus galima sužinoti, kokia yra savanorystė „Jaunimo linijoje“, kaip vyksta atranka ir mokymai ir ką svarbu žinoti prieš prisijungiant.

Registracija į savanorystę: https://jaunimolinija.lt/savanoriauk/registracija/

Vaizdo įrašas: 

Šiauliečiai, tapkite pirmaisiais „Jaunimo linijos“ savanoriais savo mieste. Būkite šalia jaunų žmonių, kuriems reikia jūsų!

Įrašas „Jaunimo linija“ ateina į Šiaulius – ieško pirmųjų savanorių pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Šiuolaikinis menas, kuris gydo

Ryga jau tapo populiariausia lietuvių artimų kelionių ir savaitgalio išvykų kryptimi. Latvijos sostinė keliautojus vilioja išskirtine miesto atmosfera, įspūdinga architektūra, gyvybingu kultūriniu gyvenimu ir gastronominių patirčių gausa. Kas trečias lietuvis (34 proc.) tokias išvykas renkasi dėl gero kainos ir kokybės santykio bei patogaus susisiekimo, o penktadaliui (17 proc.) patrauklumą didina gausi renginių, festivalių ir sezoninių veiklų pasiūla, rodo rinkos tyrimų bendrovės „Norstat“ atliktos apklausos duomenys.

Šį rudenį Ryga kvies dar dažniau – čia vyks net keturi dideli skirtingų žanrų festivaliai, o jų programa Latvijos sostinėje tęsis iki pat žiemos. 

„Šiuo metu Rygoje vyksta vienas reikšmingiausių šiuolaikinio meno festivalių „Survival kit 17“. Jis tęsis iki pat rugsėjo 27 dienos. Šis festivalis kasmet suburia dešimtis menininkų iš viso pasaulio ir sulaukia daugiau kaip 10 tūkst. lankytojų. Šiemet jis ypatingas tuo, kad gręžiasi į populiarėjantį gydantį meną. Dalis renginio programos parengta bendradarbiaujant su Paryžiaus Pompidou centru“, – sako Fredis Bikovs, Rygos investicijų ir turizmo agentūros direktorius.

Šiemet „Survival kit 17“ dalyvaujantys menininkai pristato projektus, kuriuose šiuolaikinis menas susilieja su terapija, ritualais, prisiliečia prie psichikos sveikatos ir dvasinio atsigavimo temų. „Tai ypač aktualu šiandien, kai dėl sudėtingos geopolitinės situacijos tampa vis sunkiau išlaikyti emocinę pusiausvyrą“, – pabrėžia F. Bikovs.

Rygos kino festivalyje – Venecijoje pristatyti filmai

Dar nesibaigus „Survival kit 17“ festivaliui, rugsėjo 26 dieną Rygos senamiestyje šurmuliuos Mykolinių mugė. Lankytojus kvies šventinė programa su šokiais ir dainomis. Čia netrūks Latvijoje užaugintų rudens gėrybių, o vietos amatininkai siūlys tradicinių ir šiuolaikinių lino gaminių, keramikos, papuošalų, medžio dirbinių.

Kitas pasaulinio lygio festivalis Rygoje organizuojamas spalio 15-25 dienomis ir jis skirtas kino mylėtojams.

„Rygos tarptautinis kino festivalis yra vienas laukiamiausių kultūros renginių Latvijoje. Jame pristatomi šiuolaikinio kino kūriniai, tarptautiniuose festivaliuose pripažinti filmai. Šiemet organizatoriai pasiūlys daugiau kaip 100 kino seansų, bus galima išvysti kino filmų iš daugiau nei 10 pasaulio šalių. Tarp jų – Martino McDonagho sukurtas filmas „Wild horse nine“, kuris dalyvauja Venecijos kino festivalio konkurse“, – vardija Rygos investicijų ir turizmo agentūros direktorius.

Lietuvių mėgstamiausias – šviesų festivalis

Lapkritį Latvijos sostinę drebins dar du festivaliai. 4–6 dienomis vyks Rygos muzikos savaitė, kur pasirodys atlikėjai iš Latvijos, Lietuvos, Estijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Lenkijos, Airijos, Prancūzijos ir Švedijos.

Lapkričio 15–18 dienomis, minint Latvijos nepriklausomybės dieną, lankytojus pakvies šviesų festivalis „Staro Riga“. Šį festivalį jau spėjo pamėgti ir Lietuvos gyventojai. Iš visų Rygoje vykstančių renginių jis populiarumu nusileidžia tik Kalėdų savaitei, rodo apklausa. „Staro Riga“ festivalį aplankyti norėtų trečdalis (27 proc.) visų apklausos respondentų.

„Šviesų festivalis yra vienas lankomiausių Rygos renginių, kuris kasmet pritraukia apie 300 tūkst. žmonių. Šiuo laiku Ryga virsta įspūdinga galerija po atviru dangumi: įvairiomis instaliacijomis nušvinta ne tik pastatai, bet ir miesto parkai, viešosios erdvės. Tai gera proga pasivaikščioti, fotografuoti ir pamatyti Rygą iš kitos perspektyvos“, – sako F. Bikovs.

Pirmoje lapkričio pusėje be minėtų festivalių vyks ir Rygos restoranų savaitė, kuria žavisi gastronominių patirčių ieškantys turistai. Pernai šiame renginyje dalyvavo daugiau nei 60 restoranų, iš kurių 11 įtraukti į „Michelin“ gidą.

Visgi populiariausias renginys Rygoje tarp lietuvių yra Kalėdų mugė. Beveik pusė visų apklaustųjų planuoja joje apsilankyti. Organizatoriai žada, kad šių metų Rygos Kalėdų mugė bus dar įspūdingesnė nei anksčiau. Tai svarbiausias sezono renginys, vyksiantis nuo lapkričio 27 d. iki sausio 3 d.

Įrašas Rygoje numatomas trankus ruduo – laukia keturi pasaulinio lygio festivaliai pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Jau šį savaitgalį, rugsėjo 18–20 dienomis, „Žalgirio“ arenoje vyksianti Kauno knygų mugė lankytojus kvies ne tik ieškoti knygų naujienų. Tris dienas vyksiančioje mugėje bus galima susitikti ir su pripažintais rašytojais, literatūros premijų laureatais, ir su žinomais knygų autoriais – Edita Mildažyte, Algimantu Kriščiūnu, Austėja Landsbergiene, Beata Nicholson, Arūnu Valinsku bei kitais.

Ne mažiau ryškia erdve mugėje taps Bibliotekų forumas ir jo renginiai, į kuriuos susirinkę skaitytojų klubų atstovai mėgins atsakyti į klausimą, ar viešai demonstruojamas pomėgis knygoms vis dar reiškia tikrą skaitymą.

Bibliotekų forume – skaitymo prasmės paieškos

Bibliotekos seniai nebėra vieta, kur knygos saugomos ir išduodamos skaitytojams. Šiandien biblioteka skaitytojui padeda orientuotis milžiniškoje turinio pasiūloje, atrasti autorius, suprasti kontekstą, suteikia erdvę kalbėtis apie tai, kas perskaityta. Būtent tokią šiuolaikinę biblioteką Kauno knygų mugėje pirmą kartą ir pristatys Bibliotekų forumas.

„Norėjome, kad Kauno knygų mugėje būtų išgirstas ir bibliotekų balsas, todėl pakvietėme šalies bibliotekininkus atsigręžti į vietos visuomenininkus, rašytojus, kultūros asmenybes, kurių vardais pavadintos bibliotekos, jų steigiamų premijų laureatus, vietos autorius, krašto ypatybes ir išskirtinumą. Džiaugiamės, kad bibliotekininkai prisijungė prie idėjos ir sukūrė turinį, kuris remiasi patirtimi ir kasdieniu ryšiu su skaitytojais“, – sako Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykdomoji direktorė Laura Tekorė.

Kauno Ąžuolyno bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vadovė Enrika Kromerova-Dubinskienė teigia, kad bibliotekų sukurta erdvė ir veiklos mugėje neabejotinai parodys, kokios turiningos ir unikalios yra šalies bibliotekos.

„Atskira diskusijų tema Kauno knygų mugėje taps ir pati skaitymo kultūra. Kalbėsime ne tik apie tai, ką skaitome, bet ir apie tai, kaip atrandame skaitymą, apie jo prasmę, tos prasmės paieškas ir paradoksą“, – pasakoja E. Kromerova-Dubinskienė.

Bibliotekų edukacijų ir kūrybos erdvėje bus galima išvysti naujas parodas, leistis į virtualiosios realybės kelionę, išbandyti edukacinius žaidimus, sužinoti apie skirtingų šalies vietovių kultūrinį palikimą, o svarbiausia – susipažinti, pasikalbėti. Nusipirkusieji naują knygą galės užeiti į tyliuosius skaitymus, kartu su bendraminčiais minutėlę stabtelėti, pasimėgauti knyga, išbandyti skaitytojų pasimatymus, išgirsti, kaip veikia biblioterapija, sužinoti, ar „TikTok“ platforma pakeitė knygų rekomendavimo kultūrą.

Atvirai – su skaitytojais

Bibliotekų forume įsikūrusiame „Atvirame skaitytojų klube“ bus kalbama apie naujus literatūros sklaidos būdus.

„Diskusijose kviesime svarstyti, kur šiandien baigiasi autentiška skaitymo kultūra ir prasideda skaitymo spektaklis, – pasakoja Kauno knygų mugės Bibliotekų forumo koordinatore sutikusi tapti E. Kromerova-Dubinskienė. – Norėtume parodyti svarbų perėjimą nuo bibliotekos, kurioje laikomos knygos, į biblioteką, kurioje mezgamas tarpusavio ryšys ir santykis su knyga.“

Kauno Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė D. Bocullo teigia, kad mugėje vyksiančio skaitytojų klubų ir bendruomenių forumo „Atviras skaitytojų klubas“ idėja gimė bendraujant su skaitytojų bendruomenėmis.

„Pastebėjau atotrūkį tarp realios skaitymo kultūros ir viešo skaitymo skatinimo. Socialumas pradėjo užgožti skaitymą, nes mes vis dažniau, nė nesusimąstydami, nukreipiame dėmesį į skaitymą, kuris tampa įvaizdžio dalimi“, – sako ji.

Skaitytojų klubai – būdas nebūti vienišam

Vis dėlto skaitytojų klubai literatūrologei šiandien atrodo esantys itin svarbūs – ypač kai daug bendravimo ir kultūrinių diskusijų persikėlė į socialinius tinklus.

„Matau dvi priežastis, kodėl apskritai susiformavo skaitytojų klubų judėjimas. Viena iš jų – vienišos visuomenės problema, o kartu ir didėjantis neapibrėžtumas – pandemijos, katastrofos ir karai. Tarsi inkaro ieškome savo bendruomenėje, kurią esame praradę. Kita priežastis, kurią puikiai aptarė korėjiečių kilmės vokiečių filosofas Byung-Chul Hanas, – savirealizacijos poreikis. Būtent socialiniai tinklai formuoja iliuziją, kad mes galime save sukurti, suburti bendraminčius. Tik niekas nepasakė, kad tuose pačiuose socialiniuose tinkluose visi norės būti išgirsti. Mane asmeniškai vargina, kad, užuot su bendruomene skaitę ir kalbėjęsi gyvai, būtinai turime pranešti socialiniuose tinkluose, kad tai darome. Esu kalta, nes pati irgi dalyvauju tame žaidime. Rašytojai turi susikurti savo kaip menininko personą, susirasti skaitytojus, bet tą patį daro ir skaitytojai, kad leidėjai, o gal ir autoriai juos surastų ir suprastų. Keista, kad ieškodami realių bendraminčių mes nukeliavome prie socialinių tinklų panoptikumo – jis neaplenkė ir skaitytojų klubų“, – teigia D. Bocullo.

Forume „Atviras skaitytojų klubas“ dalyvaus ne tik skaitytojų klubų, bet ir kitų bendruomeninių iniciatyvų atstovai iš Lietuvos bibliotekų, privačių iniciatyvų, pavyzdžiui, „Rašytojų pusryčių klubo“ ar improvizacijų klubo „Kaunas impro“.

Paklausta, ar skaitytojų klubų Lietuvoje daugėja, literatūrologė ir bibliotekininkė D. Bocullo skaičiuoja, kad bibliotekose daugėja ne tik skaitytojų klubų – daugėja ir privačių iniciatyvų, formuojasi tam tikras bendruomenių verslas.

„Viena vertus, tai gali padėti spręsti vienišumo, susikalbėjimo problemas, – sako ji, – bet man kelia nerimą, kad už draugystę žmonės linkę susimokėti. Ar rinkodaros principais grįsta draugystė atstoja tikrą bendruomenę? Mano minėtas B.-Ch. Hanas teigia, kad bendruomenės ir ritualų jau nebėra. Tikriausiai todėl bandome dirbtinai juos susikurti.“

D. Bocullo pastebi, kad kai kurių skaitytojų klubų dėmesio centre atsiduria populiarioji literatūra. Auga ir fantastinės literatūros skaitytojų gretos, nors kai kurie klubai nevengia analizuoti sudėtingų temų.

„Sunku apibrėžti, kokios pagrindinės temos klubuose sukelia daugiausia diskusijų, nes kiekviena bendruomenė turi savo kryptį, žanrą. Žinoma, kadangi skaitytojų klubai iš esmės labai moteriški, nemažai diskusinių klausimų sukasi apie bendražmogiškus santykius, gyvenimo patirtis. Galbūt bendras visus klubus vienijantis klausimas ir būtų – kodėl skaitytojų klubus dažniau renkasi moterys? Nemanau, kad vyrai jaučiasi mažiau vieniši. Juk visi norime išsikalbėti, būti pastebėti… Gal bendruomenės padės šį klausimą išspręsti geriau nei atvira socialinių tinklų skaitymo kultūra?“ – svarsto bibliotekininkė.

LLA vykdomoji direktorė L. Tekorė sako esanti dėkinga Lietuvos bibliotekininkų draugijai, kuri entuziastingai sutiko ir ėmėsi įgyvendinti LLA idėją apie unikalią galimybę daugybei Lietuvos bibliotekų įsitraukti į Kauno knygų mugę.

Susitikimuose – garsenybės

Penktadienio vidurdienį Skaitytojų erdvė virs eksperimentų laboratorija. Biologė, gamtos mokslų mokytoja ir knygų vaikams autorė Saulė Paltanavičiūtė pristatys knygą „STEAM vaikams“. Joje per vaikams suprantamus bandymus ir kasdienes patirtis aiškinami mokslo reiškiniai. Susitikime jaunieji mugės lankytojai galės ne tik klausytis, bet ir patys eksperimentuoti.

„Pegaso“ amfiteatre penktadienį 14 valandą E. Mildažytė pristatys autobiografinę knygą „Pelynų medus“. Knygoje televizijos laidų vedėja atvirai pasakoja apie savo gyvenimą, stiprius jausmus, skaudžius išgyvenimus, lemtingus pasirinkimus, televizijos projektus ir visuomeninę veiklą.

Iškart po šio susitikimo, 15 valandą, A. Kriščiūnas kartu su žmona, žurnaliste Jurga Baltrukonyte, pristatys poezijos knygą „Lyg pirmą kartą“. Tuo pačiu metu Skaitytojų erdvėje profesorius Albertas Skurvydas kalbės apie naują savo knygą „Ilgaamžiškumo kodas“.

Penktadienio programą Skaitytojų erdvėje 19 valandą užbaigs edukologės dr. A. Landsbergienės knygos „Iki mokyklos. Ankstyvosios vaikystės gidas tėvams ir mokytojams“ pristatymas. A. Landsbergienės nacionalinė iniciatyva, kviečianti kurti tvarią skaitymo kultūrą Lietuvoje, „Knygos Tauta“ ir mugės organizatoriai, LLA puoselėja darnią partnerystę. 

LLA sumanyta diskusija, kurioje bus svarstoma, ar knygos iš tiesų gali padėti išlaikyti sveiką protą, vyks šeštadienį, 16 valandą, „Pegaso“ amfiteatre. Gydytojo Aurimo Mikalausko ir neuromokslininkės Lauros Bojarskaitės pokalbyje bus ieškoma atsakymų, kaip skaitymas veikia mūsų smegenis, emocinę savijautą ir gebėjimą atsitraukti nuo kasdienio informacinio triukšmo.

18 valandą Skaitytojų erdvėje LLA rengia poeto Aido Marčėno atminimui skirtą vakarą „Kuo ilgiau gyveni, tuo šviesiau ir šviesiau“. Apie šiais metais pasaulį palikusio poeto kūrybą, jo asmenybę ir paliktus tekstus kalbės Gintaras Bleizgys, Jurgis Marčėnas, Alvydas Šlepikas ir Violeta Žalytė.

19 valandą fotografas Artūras Morozovas pristatys fotoesė knygą „Sutikau žmogų“. Beveik du dešimtmečius kurtame pasakojime autorius fotografijomis ir tekstais dokumentuoja karo, skurdo, socialinės atskirties bei visuomenės paribiuose gyvenančių žmonių patirtis.

Tuo pat metu „Pegaso“ amfiteatre vyks Virgio Stakėno knygos „Baladės po skrybėle“ pristatymas ir muzikinis pasirodymas. Leidinyje sudėtos skirtingais kūrybos laikotarpiais parašytos baladės, jų akordai ir dainų atsiradimo istorijos, atveriančios daugiau nei penkis dešimtmečius trunkantį autoriaus kūrybinį kelią.

Sekmadienį, 12 valandą, Skaitytojų erdvėje bus pristatyta 2025-ųjų Metų prozos knyga – Vytauto V. Landsbergio „Bevardžio sagos“. Tai pirmoji autoriaus prozos knyga suaugusiesiems, jungianti skirtingų laikotarpių istorijas, šeimos atmintį ir Lietuvos likimo ženklus.

13 valandą „Pegaso“ amfiteatre naujausią knygą „Valgyk ir žydėk“ pristatys B. Nicholson. Naujojoje receptų knygoje autorė grįžta prie kasdienės, įvairios ir gerą savijautą palaikančios mitybos, kviesdama rūpintis savimi be griežtų draudimų ir trumpalaikių dietų.

Į Kauno knygų mugę iš televizijos ekrano persikels legendinis žaidimas „Auksinis protas“. Sekmadienį, 14 valandą, „Pegaso“ amfiteatre lankytojų lauks klausimai, azartas ir galimybė kartu su A. Valinsku gyvai patirti vieno populiariausių Lietuvos žinių žaidimų atmosferą.

15 valandą ten pat, amfiteatre, žolininkė Adelė Karaliūnaitė pristatys knygą „Kosminis sodas ir vienuolika kūno galių“. Knygoje autorė plėtoja savo požiūrį į žmogaus kūną, gamtos ritmus, augalus ir jų vietą kasdieniame gyvenime.

Tuo pat metu Skaitytojų erdvėje režisierius ir rašytojas Vytautas Balsys pristatys knygą „Vasaros sniegas“. Atvirame bohemos dienoraštyje pasakojama apie Kauno menininkus, teatro užkulisius, garsius kūrėjus, jaunystę, draugystę, laisvę ir netektis. Susitikime dalyvaus Algirdas Kaušpėdas, Herkus Kunčius ir Saulius Bagaliūnas.

Įrašas Šį savaitgali prasidedanti Kauno knygų mugė sukūrė erdvę skaitytojų klubams ir skaitymo eksperimentams pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Tik nuo pirmojo sezono praėjo daugiau nei dveji metai. Jei šį serialą žiūrėjai vos pasirodžius, visos skolos, išdavystės ir kriminalinio verslo susitarimai galėjo gerokai susimaišyti.

Gera žinia – visų aštuonių serijų iš naujo žiūrėti nebūtina. Prieš įjungiant 2 sezoną pakanka prisiminti kelis svarbiausius dalykus. Toliau – pirmojo sezono siužeto atskleidimai.

Eddie norėjo iš kriminalinio pasaulio ištrūkti. Finale pats pasirinko jame likti

Pirmojo sezono pradžioje Eddie Hornimanas grįžta namo po tėvo mirties ir netikėtai paveldi šeimos dvarą, nors titulas bei turtas pagal tradiciją turėjo atitekti jo vyresniajam broliui Freddy.

Tik kartu su paveldėjimu Eddie gauna ir gerokai mažiau aristokratišką problemą. Po šeimos žemėmis veikia didžiulis Glassų šeimos kanapių auginimo verslas.

Iš pradžių Eddie tikslas aiškus – kuo greičiau iš šio susitarimo ištrūkti. Tačiau kuo giliau jis įsivelia į Susie Glass valdomą kriminalinį pasaulį, tuo akivaizdžiau tampa, kad jame jaučiasi stebėtinai gerai.

Jis geba išlaikyti šaltą protą, skaityti žmones ir priimti sprendimus tada, kai aplinkui prasideda chaosas. Ir pirmojo sezono finale ši transformacija pasiekia svarbiausią tašką.

Eddie nušauna Henry Collinsą – vyrą, kuris Stanley Johnstono pavedimu suorganizavo Jacko Glasso beveik mirtinai pasibaigusią sutartą bokso kovą, o vėliau grasino ir pačiai Susie. Henry dar padeda Eddie ir Susie pašalinti konkurentus, tačiau galiausiai nuvežamas į mišką. Susie pasiūlo Eddie pačiam užbaigti pradėtą „kelionę“.

Jis iššauna.

Tai svarbu ne tik dėl Henry. Eddie pagaliau peržengia ribą, kurios sezono pradžioje, regis, nė nebūtų svarstęs.

Eddie ir Susie dabar partneriai, bet ne žmonės, kurie aklai pasitiki vienas kitu

Eddie ir Susie santykis nuo pat pradžių buvo viena įdomiausių serialo dalių. Tarp jų yra trauka, pagarba ir beveik instinktyvus gebėjimas veikti kartu, tačiau kartu – nuolatinis atsargumas.

Susie šiame pasaulyje užaugo. Ji žino žmones, taisykles ir kainą, kurią tenka mokėti už klaidas. Eddie atsineša kitą galią – titulą, ryšius ir aristokratišką ramybę, kuri kriminalinėse derybose pasirodo esanti stebėtinai naudinga.

Tačiau pirmame sezone jis ne kartą veikė Susie už nugaros. Bandydamas ištraukti šeimą iš kanapių verslo Eddie tiesiogiai kreipėsi į jos tėvą Bobby, o jo pastangos ištrūkti netiesiogiai prisidėjo ir prie Jacko beveik mirtinai pasibaigusios kovos.

Todėl sezono pabaigoje Eddie ir Susie jau yra partneriai, tačiau tarp jų likęs nepasitikėjimas niekur nedingo.

Būtent tai jų santykį daro daug įdomesnį už paprastą romantinę įtampą. Kartais sunku suprasti, ar jie flirtuoja, derasi, ar labai mandagiai tikrina, kuris pirmas praras kontrolę.

Bobby Glasso verslo „pardavimas“ buvo testas

Pirmojo sezono finale Bobby Glassas praneša norintis parduoti savo kanapių imperiją. Eddie ir Susie gauna užduotį surinkti potencialių pirkėjų pasiūlymus, tačiau netrukus nusprendžia situaciją išnaudoti savaip.

Vienas svarbiausių pretendentų – turtingasis amerikietis Stanley Johnstonas, arba Uncle Stan. Iš pradžių atrodęs tiesiog kaip nepriekaištingų manierų milijardierius, jis pasirodo esantis metamfetamino verslo magnatas ir žmogus, stovėjęs už nemažos dalies problemų, kurios visą sezoną persekiojo Eddie ir Susie.

Būtent Stanley buvo susijęs su pavogtomis kanapėmis, problemomis Glassų platinimo tinkle Europoje ir Jacko sutarta bokso kova.

Eddie ir Susie galiausiai jį pergudrauja. Stanley suimamas dėl mokesčių vengimo, jo turtas įšaldomas, o kiti pretendentai į Bobby verslą taip pat vienas po kito pašalinami iš žaidimo.

Atrodytų, dabar Eddie ir Susie pagaliau gali perimti imperiją. Tik Bobby turi kitą planą. Paaiškėja, kad jis iš tikrųjų nė neketino pasitraukti. Tariamas pardavimas buvo būdas priversti Eddie ir Susie parodyti, kiek toli jie pasirengę eiti ir ar iš tiesų nori tapti didesniais žaidėjais.

Rezultatas – jie ne nuperka Bobby verslą, o investuoja į jį kartu su juo. Eddie, kuris visą sezoną bandė iš Glassų imperijos ištrūkti, galiausiai pats pasirenka tapti jos dalimi.

Stanley pralaimėjo vieną ėjimą, bet iš žaidimo nedingo

Stanley Johnstono istorija taip pat nesibaigia areštu. Paskutinėje pirmojo sezono scenoje jį matome tame pačiame kalėjime kaip Bobby Glassą. Abu vyrai ramiai sėdi prie stalo ir mėgaujasi prabangiu japonišku maistu.

Trumpa scena, bet jos žinutė labai aiški.

Stanley gali būti už grotų, tačiau jis vis dar turi pinigų, ryšių ir ambicijų. O Bobby, regis, visiškai neprieštarauja naujai pažinčiai.

„The Gentlemen“ pasaulyje pralaimėti vieną partiją dar nereiškia pasitraukti nuo stalo.

Freddy vis dar yra problema, kurios Eddie negali suplanuoti

Jei Eddie prieš veikdamas skaičiuoja kelis ėjimus į priekį, jo vyresnysis brolis Freddy dažniausiai daro priešingai.

Būtent Freddy skolos pirmame sezone sukelia vieną pirmųjų didelių šeimos krizių. Bandymas jas išspręsti baigiasi Tommy Dixono nužudymu, o netrukus keršto pradeda siekti jo brolis Gospel Johnas.

Freddy išgyvena, tačiau jo vaidmuo svarbus ne vien dėl chaoso ir juodo humoro. Jis yra viena didžiausių Eddie silpnybių.

Eddie gali pergudrauti konkurentą, suvaldyti sudėtingas derybas ir numatyti kelis priešininko žingsnius. Tačiau šeimos nario, kuris pirmiausia reaguoja ir tik tada pagalvoja, kontroliuoti gerokai sunkiau.

2 sezoną Eddie pradeda jau iš visiškai kitos pozicijos

Nuo pirmojo sezono įvykių praėjo maždaug metai.

Ir Eddie nebėra aristokratas, kuris netyčia atsidūrė kriminaliniame versle ir ieško artimiausių durų į lauką. Dabar jis kartu su Susie plečia imperiją, o buvimas galios pozicijoje jam tinka gerokai labiau, nei jis pats kadaise būtų norėjęs pripažinti.

Būtent čia slypi įdomiausias naujo sezono posūkis.

Pirmasis sezonas klausė, ar Eddie sugebės išgyventi kriminaliniame pasaulyje.

Dabar to klausti beveik nebereikia.

Bobby vis dar kontroliuoja daugiau, nei gali atrodyti. Susie ir Eddie tapo partneriais, tačiau jų tarpusavio pasitikėjimas turi įtrūkimų. Freddy vis dar gali vienu impulsyviu sprendimu sujaukti geriausią planą. O žmonės, kuriuos Eddie laikė pašalintais iš žaidimo, nebūtinai iš tiesų dingo.

Tačiau svarbiausias pokytis yra pats Eddie. Pirmą sezoną jis pradėjo kaip žmogus, norintis nusikaltėlių atsikratyti. Baigė – investavęs į jų imperiją ir stovėdamas miške su ginklu rankoje.

Todėl 2 sezone įdomiausia jau ne tai, ar Eddie priklauso šiam pasauliui. Regis, jis pats pagaliau žino atsakymą.

Įrašas „The Gentlemen“ 2 sezonas jau „Netflix“: ką būtina prisiminti iš pirmojo? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Mano praktikoje dažnai problema yra ne tai, kad neįmanoma įrodyti paties fakto. Dažnai įmanoma nustatyti, kas buvo pasakyta ar padaryta. Sudėtingesnis klausimas yra vertinimas – ar konkretus elgesys pagal teisę laikytinas psichologiniu smurtu. Dalis skundų nepasitvirtina būtent dėl to, kad psichologiniu smurtu pavadinami dalykai, kurie žmogui yra nemalonūs, bet savaime nėra neteisėti“, – sako J. Karvelė.

Todėl, pasak advokatės, vertinant tokias situacijas svarbu ne tik pats veiksmas, bet ir jo forma, aplinkybės bei poveikis žmogaus orumui. Darbo santykiuose vadovas gali kelti reikalavimus, vertinti darbo kokybę ar priimti darbuotojui nemalonius sprendimus, tačiau tai turi būti daroma pagarbiai ir neperžengiant teisės nustatytų ribų.

Nemalonu nebūtinai neteisėta

Viena dažnų situacijų, pasak advokatės, yra darbdavio pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Darbuotojui toks pokalbis gali būti netikėtas, nemalonus ar net šokiruojantis, ypač jei jis tikėjosi visai kitokio pokalbio, pavyzdžiui, dėl atlygio didinimo.

„Esame turėję situaciją, kai žmogus sakė: ėjau į pokalbį tikėdamasis, kad man pakels algą, o gavau pasiūlymą išeiti iš darbo. Žmogui tai buvo šokas, jis jautėsi labai blogai, bet pats darbdavio pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu nėra psichologinis smurtas. Tai yra darbdavio teisė, jei toks pasiūlymas pateikiamas be spaudimo, grasinimų ar žeminimo“, – aiškina advokatė.

Panašiai vertinamas ir grįžtamasis ryšys dėl darbo kokybės – ta pati žinutė gali būti išsakyta keliais būdais.

„Jeigu vadovas sako: man nepatinka šio darbo kokybė, matau šias klaidas, prašau pataisyti – tai yra normalus grįžtamasis ryšys. Tačiau jeigu jis sako: ar tu dirbti nemoki, ką čia parašei, mano vaikas geriau padarytų – tada jau kalbame ne apie darbo kokybės vertinimą, o apie žmogaus menkinimą. Turinys gali būti tas pats, bet forma visiškai pakeičia situacijos vertinimą“, – teigia advokatė.

Kita ribinė situacija – darbdavio kontrolė. Vienas priminimas apie terminą, klausimas dėl darbo eigos ar pasiteiravimas, kur darbuotojas yra darbo metu, gali būti teisėtas darbdavio veiksmas. Tačiau kasdienis klausinėjimas, ar darbuotojas nepamiršo užduoties, kodėl dar nepadarė, kiek jau padarė ir kodėl tiek mažai, ypač kai nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad darbuotojas vėluos ar neatliks darbo, gali peraugti į nepagrįstą spaudimą.

Anot J. Karvelės, todėl vertinant tokias situacijas nepakanka paimti vieną sakinį ar vieną darbuotojo emociją. Reikia matyti visumą: ar veiksmas buvo pagrįstas darbo organizavimo poreikiu, ar jis buvo atliktas pagarbiai, ar elgesys kartojosi, ar darbuotojas buvo menkinamas, bauginamas, spaudžiamas arba išskiriamas iš kolektyvo. Tik tada galima atskirti teisėtą darbdavio veiksmą nuo elgesio, kuris jau pažeidžia darbuotojo orumą.

Įmonės kultūra svarbi, bet ji nepateisina visko

Vertinant psichologinio smurto ar priekabiavimo situacijas svarbus ir organizacijos kontekstas. Vienose komandose žmonės bendrauja formaliau, kitose – laisviau, kartais įprastas humoras, tiesesnė kalba ar net tam tikri fizinio kontakto gestai. Tačiau organizacijos kultūra nėra universalus pasiteisinimas, jei žmogus jaučiasi žeminamas, ignoruojamas ar priverstas toleruoti jam nepriimtiną elgesį.

Advokatė atkreipia dėmesį, kad kolektyvo įpročiai gali padėti suprasti situaciją, bet nepanaikina darbdavio pareigos reaguoti. Jei komandoje daugelį metų buvo įprasta kalbėti aštriau ar juokauti tam tikru stiliumi, tai gali būti svarbu vertinant, ar konkretus atvejis laikytinas pažeidimu. Tačiau jei bent daliai darbuotojų toks elgesys tampa žeminantis ar kelia įtampą, darbdavys nebegali apsiriboti fraze, kad „pas mus taip įprasta“.

„Labai svarbu, kad švytuoklė nenueitų į kitą kraštutinumą. Anksčiau daug netinkamo elgesio buvo laikoma normaliu, nors žmonės dėl jo kentėjo. Dabar svarbu nepadaryti priešingos klaidos ir bet kokio nemalonumo automatiškai nevadinti smurtu. Reikia grąžinti vertinimą į sveiko proto ir teisinių kriterijų balansą“, – sako J. Karvelė.

Tai ypač aktualu kalbant apie fizinį kontaktą, humorą ar komentarus dėl asmeninių savybių. Pavyzdžiui, vienam darbuotojui patapšnojimas per petį gali atrodyti kaip draugiškas gestas, kitam – kaip nepageidaujamas asmeninės erdvės pažeidimas. Todėl, advokatės teigimu, taisyklė paprasta: jei nėra visiškai aišku, kad kitam žmogui toks elgesys priimtinas, geriau nuo jo susilaikyti.

Darbdavys turi reaguoti net kai situacija neaiški

Darbo kodeksas įpareigoja darbdavį užtikrinti smurto ir priekabiavimo prevenciją, o nuo 2025 m. darbdaviai taip pat turi laikytis Valstybinės darbo inspekcijos patvirtinto Smurto ir priekabiavimo darbe prevencijos priemonių aprašo. Jame numatytos būtinos priemonės: aiškus smurto ir priekabiavimo draudimo deklaravimas, elgesio taisyklės, atsakingo asmens paskyrimas, pranešimų teikimo ir nagrinėjimo tvarka bei mokymai darbuotojams. Mokymai turi būti organizuojami periodiškai, ne rečiau kaip kartą per trejus metus, o nauji darbuotojai su mokymų medžiaga turi būti supažindinami per pirmąjį darbo mėnesį.

Didesni darbdaviai, kurių vidutinis darbuotojų skaičius viršija 50, taip pat privalo turėti smurto ir priekabiavimo prevencijos politiką. Vis dėlto, pasak J. Karvelės, vien dokumento neužtenka: darbuotojai turi žinoti, kur kreiptis, vadovai turi suprasti, kaip reaguoti, o kiekvienas gautas pranešimas turi būti vertinamas rimtai.

„Jeigu žmogus ateina ir sako, kad su juo buvo nemandagiai kalbėta, kad jis jaučiasi blogai, darbdavys negali atsakyti: čia ne vaikų darželis, eikite ir išsiaiškinkite patys. Įstatymai dabar įpareigoja reaguoti, aiškintis ir tirti tokias situacijas. Labai neretai pradėjus aiškintis paaiškėja ir daugiau aplinkybių, kurių iš pradžių nesimatė“, – teigia advokatė.

Svarbu ir tai, kad netinkamą elgesį gali patirti ne tik pavaldinys iš vadovo, bet ir vadovas iš pavaldinių, vienas kolega iš kito ar darbuotojas iš visos grupės. Todėl darbdavio pareiga siejama ne su tuo, kas konkrečiai smurtavo, o su tuo, ar organizacija užtikrino saugią darbo aplinką, ar reagavo į signalus ir ar ėmėsi proporcingų priemonių.

J. Karvelė atkreipia dėmesį, kad darbdavio atsakomybė vertinama griežčiau, jei paaiškėja, jog įmonėje nebuvo realios prevencijos, darbuotojai nežinojo, kur kreiptis, o vadovai į signalus nereagavo. Tokiais atvejais gali kilti ne tik vidinių organizacinių pasekmių – darbuotojas gali kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ar Darbo ginčų komisiją, prašyti neturtinės žalos atlyginimo, o pačiai organizacijai tokios situacijos gali reikšti ir reputacinę žalą.

Tikslas – ne bausti, o sustabdyti netinkamą elgesį

Anot advokatės, darbuotojams svarbu žinoti savo teises, bet kartu atsakingai vertinti situacijas. Piktnaudžiavimas šia teise gali pakenkti ne tik konkrečiam ginčui, bet ir viso kolektyvo pasitikėjimui prevencijos sistema.

Darbdaviams, savo ruožtu, svarbu nenuvertinti nė vieno pranešimo vien todėl, kad situacija iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip asmeninis konfliktas ar nesusipratimas. Kartais pakanka pokalbio, aiškaus ribų įvardijimo ir susitarimo, tačiau tam, kad darbdavys galėtų parodyti tinkamą reakciją, veiksmai turi būti ne tik atlikti, bet ir užfiksuoti.

„Darbuotojams palinkėčiau sąžiningai naudotis savo teisėmis ir atskirti situacijas, kai prieš juos iš tikrųjų taikomas netinkamas elgesys, nuo situacijų, kai jiems tiesiog nepatinka vadovo sprendimas ar grįžtamasis ryšys. O darbdaviams – nesumenkinti šios temos. Gera, saugi ir pagarbi darbo aplinka galiausiai materializuojasi ir organizacijos rezultatuose, ir jos reputacijoje“, – sako J. Karvelė.

Įrašas Ne kiekvienas nemalonus pokalbis darbe yra psichologinis smurtas: advokatė paaiškino, kur brėžiama riba pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Rajonų turgūs, pasivaikščiojimai palei kanalus, šiuolaikinio meno erdvės ar net buvę oro uostai, virtę viešaisiais parkais. Neretai geriausios priežastys dar kartą aplankyti populiariausius Europos miestus slypi toliau nuo labiausiai fotografuojamų jų objektų.

„Pirmą kartą atvykę į žymų miestą dažniausiai norime savo akimis pamatyti vietas, kurias daugybę metų matėme nuotraukose, tačiau sugrįžus atsiranda gerokai daugiau laisvės“, – sako „Wizz Air“ korporatyvinės komunikacijos vadovas Salvatore Gabriele Imperiale. „Kai nebejaučiame pareigos aplankyti kiekvieną garsų objektą, galime daugiau laiko skirti skirtingiems rajonams, vietiniams restoranams ar tiesiog pajusti kasdienį miesto ritmą. Labai dažnai būtent tuomet pažįstama kryptis atsiskleidžia visiškai kitaip.“

Londonas: vietoj lankytinų objektų – miesto rajonų gyvenimas

Pirmą kartą Londone lankomų vietų sąraše suprantamai dominuoja Bakingamo rūmai, Big Benas, Tauerio tiltas ir Britų muziejus. Tačiau atvykus antrą kartą nebėra būtinybės apsiriboti tais pačiais centriniais miesto rajonais.

Pradėti galima nuo Rytų Londono. Sekmadieniais „Columbia Road Flower Market“ užpildo gėlės ir nedidelės nepriklausomos parduotuvės, o netoliese esantis „Broadway Market“ garsėja maistu, kavinėmis ir smulkiais vietos verslais. Iš čia galima leistis pasivaikščioti palei Regento kanalą: judrias centro gatves pakeisti takais, gyvenamaisiais laiveliais ir visai kitokiu žvilgsniu į Didžiosios Britanijos sostinę.

Norintiems nuo turistinio centro nutolti dar labiau verta aplankyti tokius rajonus kaip Brixton, Peckham ar Walthamstow. Jų turgūs, restoranai ir vietinės kultūros erdvės leidžia pažinti Londoną, kuris retai patenka į pirmą kartą mieste besilankančių turistų maršrutus.

„Wizz Air“ iš Vilniaus į Londoną tiesiogiai skraidina keturis kartus per savaitę, tad sugrįžus galima pamiršti skubėjimą nuo vieno garsaus objekto prie kito ir visą dieną skirti vos vienam miesto rajonui.

Barselona: ne tik garsiausi A. Gaudí kūriniai

Antroji kelionė į Barseloną – puiki proga daugiau laiko skirti atskiriems miesto rajonams. Gràcia, garsėjantis nedidelėmis aikštėmis, parduotuvėmis ir kavinių terasomis, leidžia pajusti visai kitokį miesto tempą. Poble-sec, įsikūręs Montjuïc kalvos papėdėje, taip pat vertas dėmesio dėl vietinių barų ir restoranų.

Norintiems pasigrožėti architektūra, bet nebegrįžti prie tų pačių garsiausių A. Gaudí kūrinių, verta aplankyti Recinte Modernista de Sant Pau – įspūdingą katalonų moderno kompleksą, suprojektuotą architekto Lluíso Domènecho i Montanerio. Tuo metu pačiam Montjuïc verta skirti daugiau laiko: čia gausu sodų, muziejų, apžvalgos aikštelių ir pasivaikščiojimo maršrutų, kuriuose nesunkiai galima praleisti didžiąją dienos dalį.

„Wizz Air“ iš Vilniaus į Barseloną tiesiogiai skraidina keturis kartus per savaitę. Atsisakius spaudimo per vieną kelionę aplankyti visas garsiausias vietas, pažįstamas miestas gali pasirodyti stebėtinai kitoks.

Milanas: miestas, kuris nesibaigia ties Duomo

Daugeliui pirmą kartą Milane besilankančių keliautojų miestas pirmiausia asocijuojasi su Duomo katedra, Galleria Vittorio Emanuele II galerija ir Leonardo da Vinci „Paskutine vakariene“. Tačiau sugrįžus į Milaną pagrindinį vaidmenį gali perimti jo rajonai ir šiuolaikinė kultūra.

Kadaise darbininkų rajonu buvusi Isola šiandien jungia nepriklausomas parduotuves, kavines ir gatvės meną su greta esančio Porta Nuova rajono moderniąja architektūra. Tuo metu Porta Venezia išsiskiria elegantiškais Art Nouveau stiliaus pastatais, restoranais, barais ir daugiakultūre atmosfera.

Dar viena priežastis sugrįžti – šiuolaikinis menas. Buvusiame pramoniniame komplekse įsikūręs Fondazione Pradapristato šiuolaikinį meną aplinkoje, gerokai besiskiriančioje nuo istorinio Milano centro. Vakare galima keliauti link Navigli kanalų, kur aperityvo metu rajonas atgyja ir atskleidžia dar vieną miesto pusę.

„Wizz Air“ iš Vilniaus į Milaną tiesiogiai skraidina tris kartus per savaitę, tad antroji kelionė gali tapti proga įsitikinti, kad šis miestas – gerokai daugiau nei garsioji katedra ir mados kvartalas.

Berlynas: po istorijos pamokos – netikėtos miesto vietos

Pirmoji kelionė į Berlyną dažnai neatsiejama nuo istorijos – Brandenburgo vartų, Reichstago, Berlyno sienos liekanų ir Muziejų salos. Tai neabejotinai svarbios stotelės, tačiau dalis įdomiausių Berlyno patirčių prasideda būtent tada, kai pagrindinis turistinis maršrutas jau įveiktas.

Vienas geriausių pavyzdžių – Tempelhofer Feld, buvęs oro uostas, šiandien virtęs milžiniška viešąja erdve. Čia berlyniečiai važinėja dviračiais ir riedučiais, rengia iškylas ar saulėtas popietes leidžia ant buvusių oro uosto kilimo ir tūpimo takų.

Toliau į vakarus esantis Teufelsberg siūlo visiškai kitokią patirtį. Iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių supilta dirbtinė kalva Šaltojo karo metais buvo naudojama kaip JAV pasiklausymo stotis, o šiandien garsėja apleistomis radarų konstrukcijomis, gatvės menu ir vaizdais į aplinkinį Grunewald mišką.

Kitas variantas – tiesiog pasirinkti vieną miesto rajoną ir jį tyrinėti be griežto plano. Nuo Neukölln kavinių ir barų iki Treptow-Köpenick ežerų bei žaliųjų erdvių – skirtingi Berlyno rajonai atskleidžia, kiek daug miesto gyvenimo vyksta už Mitte rajono ir pagrindinių jo lankytinų objektų ribų.

Naujuoju tiesioginiu maršrutu iš Vilniaus į Berlyną „Wizz Air“ pradės skraidyti 2026 m. spalio 26 d., skrydžiai bus vykdomi tris kartus per savaitę.

Sugrįžus į jau pažįstamą miestą keičiasi ir pats keliavimo būdas. Nebelieka spaudimo aplankyti kiekvieną garsų objektą, todėl atsiranda daugiau laiko tiesiog pasukti į įdomią šalutinę gatvę, praleisti popietę turguje, išbandyti restoraną toliau nuo turistinio centro ar kelionės plane palikti vietos netikėtiems atradimams.

Įrašas JAU VISKĄ MATĖTE? KAIP IŠ NAUJO ATRASTI POPULIARIAUSIUS EUROPOS MIESTUS pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.