Žinoma, ne kiekvienas hobis privalo virsti darbu. Tačiau jei kada nors pagalvojai, kad būtų smagu užsidirbti iš to, kas tau iš tiesų patinka, štai dešimt idėjų, nuo kurių galėtum pradėti.

1. Gaminti desertus

Jeigu tavo draugai jau žino, kad per gimtadienį atsineši geriausią pyragą, galbūt verta pagalvoti apie nedidelius konditerijos užsakymus.

Nuo sausainių dėžučių iki individualiai dekoruotų tortų – rankų darbo desertai gali tapti nedideliu verslu. O jei mėgsti eksperimentuoti su receptais ir dekoravimu, tai gali būti puikus būdas suderinti kūrybiškumą su papildomomis pajamomis.

Kaip uždirbti? Priimk individualius užsakymus, siūlyk šventinius desertų rinkinius ar organizuok kepimo dirbtuves. Prieš pradėdama prekiauti maistu, pasidomėk maisto tvarkymo ir veiklos registravimo reikalavimais.

2. Ieškoti įdomių drabužių dėvėtų drabužių parduotuvėse

Vieniems apsipirkimas dėvėtų drabužių parduotuvėje – kantrybės išbandymas. Kiti per dešimt minučių randa vintažinį švarką, kurio pavydėtų visi.

Jei mėgsti ieškoti išskirtinių drabužių, atpažįsti kokybiškus audinius ir žinai, kaip juos derinti, gali išbandyti kruopščiai atrinktų drabužių prekybą. Kartais užtenka gero skonio, kantrybės ir gebėjimo pastebėti tai, pro ką kiti praeina.

Kaip uždirbti? Parduok atrinktus vintažinius drabužius internetinėse dėvėtų drabužių prekybos platformose, kurk temines kolekcijas arba siūlyk asmeninės drabužių paieškos paslaugą.

3. Kurti papuošalus ir aksesuarus

Karoliukų vėriniai, rankų darbo auskarai, plaukų aksesuarai ar personalizuoti telefono pakabukai – nedideli daiktai gali tapti savitu kūrybiniu projektu.

Didžiausias privalumas tas, kad gali pradėti nuo kelių gaminių ir stebėti, ar žmonėms patinka tavo kūryba. Be to, rankų darbo aksesuarai suteikia galimybę eksperimentuoti su spalvomis, medžiagomis ir skirtingais stiliais.

Kaip uždirbti? Parduok aksesuarus internetu, dalyvauk kūrėjų mugėse arba priimk individualius užsakymus.

4. Kurti turinį socialiniams tinklams

Gal tau patinka filmuoti kasdienybę, išbandyti naujus produktus ar kurti estetiškus vaizdo įrašus, tačiau visai nenori tapti influencere?

Tam yra alternatyva – UGC (user-generated content), lietuviškai vadinamojo vartotojų kuriamo turinio, kūrimas. Paprastai tariant, tai nuotraukos, vaizdo įrašai ar produktų apžvalgos, kuriuos žmonės kuria prekių ženklams, kad šie galėtų juos naudoti savo socialiniuose tinkluose ar reklamose. Pavyzdžiui, gali nufilmuoti, kaip išbandai naują kosmetikos priemonę, pristatai drabužį ar parodai produktą kasdienėje aplinkoje. Ir tam visai nebūtina būti influencere ar turėti tūkstančius sekėjų – svarbiausia mokėti kurti įdomų, kokybišką ir natūraliai atrodantį turinį.

Kaip uždirbti? Kurk produktų demonstravimo vaizdo įrašus, apžvalgas ar kitą socialiniams tinklams skirtą turinį pagal susitarimą su prekių ženklais.

5. Fotografuoti

Jeigu tavo telefono galerijoje daugiau nuotraukų nei laisvos vietos, o draugai nuolat prašo juos nufotografuoti, galbūt verta į fotografiją pažvelgti rimčiau.

Nebūtina iškart investuoti į brangią įrangą ar turėti profesionalią studiją. Pradėti gali nuo nedidelių fotosesijų, produktų fotografavimo ar turinio socialiniams tinklams. Svarbiausia – lavinti akį, mokytis kompozicijos ir susikurti savo darbų aplanką.

Kaip uždirbti? Siūlyk portretų fotosesijas, fotografuok produktus mažiems verslams, renginius ar kurk vizualinį turinį socialinių tinklų paskyroms.

6. Megzti, nerti ar siūti

Jeigu mėgsti megzti, nerti vąšeliu ar siūti, tavo rankų darbo kūriniai gali sudominti ir kitus. Ypač jei turi savitą stilių ir mėgsti eksperimentuoti.

Megztos rankinės, nertos kepuraitės, šalikai, drabužių detalės ar originalūs aksesuarai gali tapti mažos kūrybinės veiklos pradžia. Be to, gali ne tik kurti naujus gaminius, bet ir atnaujinti senus drabužius.

Kaip uždirbti? Parduok rankų darbo gaminius internetu, priimk individualius užsakymus, siūlyk drabužių taisymo ar atnaujinimo paslaugas. Jei turi patirties, gali kurti ir parduoti savo mezgimo ar nėrimo schemas.

7. Filmuoti vaizdo įrašus „YouTube“

Jeigu mėgsti pasakoti istorijas, dalytis nuomone apie filmus, filmuoti savo kasdienybę ar išbandyti įvairius dalykus, kodėl nepabandžius kurti „YouTube“ kanalo?

Tam nebūtinai reikia įspūdingos kameros ar profesionalios studijos. Gali pradėti nuo telefono ir temos, kuri tau iš tiesų įdomi. Svarbiausia atrasti savitą turinio pateikimo būdą ir nepamiršti, kad auditorijai užauginti dažniausiai reikia laiko.

Kaip uždirbti? Pasiekus platformos nustatytus reikalavimus, galima gauti pajamų iš reklamų, žiūrovų palaikymo funkcijų ar kitų monetizavimo galimybių. Papildomai galima bendradarbiauti su prekių ženklais, tačiau tai nėra garantuotas ar greitas uždarbis.

8. Montuoti vaizdo įrašus

Gal pati ne itin mėgsti būti prieš kamerą, bet tau patinka iš skirtingų kadrų sukurti vientisą, įdomų vaizdo įrašą?

Trumpų vaizdo įrašų montavimas yra įgūdis, kuris praverčia tiek turinio kūrėjams, tiek verslams. O jei jau moki pridėti subtitrus, parinkti muziką, sukurti sklandžius perėjimus ir išlaikyti gerą vaizdo įrašo ritmą, turi nuo ko pradėti.

Kaip uždirbti? Montuok „TikTok“, „Reels“ ar „YouTube“ vaizdo įrašus, kurk trumpas ištraukas iš tinklalaidžių arba padėk mažiems verslams paruošti turinį socialiniams tinklams.

9. Piešti ar kurti skaitmenines iliustracijas

Jei nuolat pieši sąsiuvinio paraštėse, kuri personažus ar mėgsti eksperimentuoti su skaitmeninio piešimo programomis, tavo kūryba gali būti įdomi ne tik tau.

Individualūs portretai, lipdukai, atvirukai, plakatai ar iliustracijos socialiniams tinklams – tik kelios galimybės pritaikyti savo piešimo įgūdžius.

Kaip uždirbti? Priimk individualių iliustracijų užsakymus, parduok savo sukurtus plakatus, atvirukus ar skaitmeninius failus, bendradarbiauk su nedideliais prekių ženklais.

10. Rašyti

Jeigu mėgsti rašyti filmų apžvalgas, kurti istorijas, dalytis mintimis ar sugalvoti originalius tekstus socialiniams tinklams, šis pomėgis taip pat gali tapti papildomų pajamų šaltiniu.

Rašymas reikalingas kur kas daugiau sričių, nei gali pasirodyti. Internetinėms parduotuvėms reikia produktų aprašymų, verslams – tekstų socialiniams tinklams, o įvairiems leidiniams – įdomių istorijų ir straipsnių.

Kaip uždirbti? Rašyk tekstus interneto svetainėms, tinklaraščiams, naujienlaiškiams ar socialiniams tinklams. Pradžiai gali susikurti nedidelį savo tekstų aplanką, kurį galėtum parodyti potencialiems užsakovams.

Nuo ko pradėti?

Nebūtina iškart kurti verslo plano ar mesti visų kitų veiklų. Pirmiausia išbandyk savo idėją: sukurk kelis darbų pavyzdžius, pasidomėk, kiek kainuoja panašios paslaugos, ir įvertink, ar pats procesas tau vis dar patinka, kai atsiranda terminai bei užsakovų lūkesčiai.

Ir nepamiršk – hobis neprivalo tapti darbu vien todėl, kad iš jo galima uždirbti. Bet jei norisi pabandyti, galbūt tavo kitas papildomų pajamų šaltinis jau slepiasi tarp mėgstamiausių laisvalaikio veiklų.

Įrašas 10 pomėgių, kuriuos gali paversti papildomu pajamų šaltiniu pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Šių metų leidyklos „Alma littera“ suaugusiųjų literatūros konkursui pateikti 44 rankraščiai – šešiais daugiau nei pernai. Juos skaitė konkurso komisija, kurioje dirbo leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovė Ugnė Giesė, knygų ekspertas, literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas, komikas, televizijos laidų vedėjas ir skaitytojas Paulius Ambrazevičius, knygų tinklaraščio „Fantastiškų knygų žiurkės“ autorė Lina Girčytė-Juškė, knygų vertintojas Vaidotas Dagys bei rašytoja Vitalija Maksvytė.

„Alma littera“ leidinių vadovė Ugnė Giesė teigia, kad diskusijos komisijoje buvo itin karštos, o kūrinys-laimėtojas – gana netikėtas.

„Man satyrinis, kafkiškas „Muziejus“ – vienas labiausiai įstrigusių. Jis yra iš tų rankraščių, kurie spinduliuoja energiją, sukelia emocijų. Skaitydama juokiausi balsu, garsiai sau skaičiau perliukus, kai kuriuos citavau kolegėms. Ir jų reakcija man patvirtino – šis rankraštis vertas laimėtojo vardo. Romanas – savitas, žaismingas, spalvingas, kandus, įsimintinas ir atpažįstamas“, – sako dešimt komisijai atrinktų rankraščių perskaičiusi U. Giesė.

Rašytoja V. Maksvytė pažymi, kad Anetos Anros rankraščiui savitą toną suteikė muziejaus tema. Visi komisijos nariai kalbėjo apie tai, kad kūrinys juos įtraukė, buvo smalsu jį skaityti, įdomu susipažinti su darbo muziejuje užkulisiais. Kad ir su menamais“, – sako V. Maksvytė ir priduria, kad kūrinys iš kitų išsiskyrė turtinga kalba ir savitu stiliumi.

Rašytojai neria į fantastikos erdves

Nors konkursui rankraščių atsiųsta daugiau nei praėjusiais metais, V. Maksvytė teigia, kad žanrų tendencijos panašios – dominuoja fantastika, taip pat romanai, kuriuose nagrinėjama santykių psichologija ir traumos.

„Fantastikos žanrui priskiriamuose kūriniuose – distopinės tikrovės ir paralelinių realybių scenarijai, romantiniai santykiai, gėrio ir blogio susidūrimas, demonų, vampyrų ir žmonių kovos. Mažiau nei pernai ryškūs žmonijos išlikimo, klimato kaitos padarinių klausimai. Atrodo, nebedomina ir dirbtinio intelekto tema – priešingai nei pernai, nepateikta nė viena istorija, nagrinėjanti žmogaus ir dirbtinio intelekto santykius, tačiau aiškiai jaučiama, kad į konkursą atkeliavo rankraščiai, kuriuos kuriant ar redaguojant jis galimai naudotas“, – teigia V. Maksvytė.

U. Giesė konkurso darbuose pastebi ir naują tendenciją – žanrų ribos nyksta, autoriai vis dažniau renkasi hibridinį pasakojimą, kuriame paralelinius pasaulius maišo su romantika, psichologija, istorija ar autofikcija.

„Akis šiais metais itin badė mūsų ištikimas bičiulis DI. Išskaldytos ar vieno sakinio pastraipos, itin paprastos sakinių konstrukcijos, sterilus, abstraktus žodynas, nepagrįsti loginiai šuoliai, autentiškos ritmikos stoka, specifiniai ilgieji brūkšniai ir daugybė kitų dalykų sufleravo, kad rankraščiai kurti ar redaguoti galimai su dirbtinio intelekto įrankiais“, – sako U. Giesė.

Ji džiaugiasi, kad nemažai rankraščių yra redaguoti, skaityti ir taisyti profesionalių kalbos redaktorių. Komisijos nariai džiaugiasi, kad atsižvelgta į prašymą konkursui siųsti redaguotus tekstus.

Sėkmingas pirmasis kartas

Konkurso nugalėtoja, romano „Muziejus“ autorė Aneta Anra iki šiol nėra dalyvavusi nė viename literatūros konkurse. Kai konkursas prasidėjo, ji buvo parašiusi didžiąją savo romano dalį. „Pagalvojau: kodėl gi ne? Man tai buvo iššūkis. Ir koks paradoksas – konkursą laimi romanas, kuriame nemažai vietos tenka konkursams su iš anksto žinomais nugalėtojais“, – juokiasi rašytoja.

Rašyti savo romaną ji pradėjo dirbdama komunikacijos skyriaus vadove muziejuje, o baigė eidama komunikacijos projektų vadovės pareiga Valstybiniame jaunimo teatre. „Įkvėpimo rašymui tikrai netrūko, pamenu, tik pradėjusi dirbti muziejuje, paskelbiau interviu, kurį pavadinau „Kam išgalvoti neegzistuojančius pasaulius, kai pats gyvenimas toks įdomus?“. Tą rytą kolegos sunerimo – rašysi apie mus? Pajuokavau – būkite atsargūs, tapsite personažais. Juokai juokais, tačiau personažų sutinku kasdien – muziejuose, teatruose, savo laiptinėje, ministerijose, tiesiog gyvenime. Kuo toliau, tuo įdomiau, manau, teks rašyti antrą seriją“, – juokiasi, pridurdama, kad keletą epizodų netgi teko švelninti – niekas nepatikėtų, kad taip gali nutikti realybėje.

Knygos autorė tikina, kad Mini-isterija arba Ministerva yra išgalvota ministerija. Nacionalinį Šifravimo Faktariumą taip pat sukūrė jos vaizduotė.

„Įsivaizduokite muziejų, kurio eksponatai – interpretacijos, pavyzdžiui, „daiktas, kurį galima buvo pamiršti, bet jo niekada ir nebuvo“ arba „tikėtina nuotrupa iš galbūt neegzistavusio gyvenimo“. Nacionalinis Šifravimo Faktariumas – valstybinė įstaiga. Biurokratinis labirintas, kuriame istorija – miglota lyg dulkių sluoksnis, ekspozicijos keičiasi pagal politinį orą ir lankytojų sapnus, o laikas yra lankytojas, atsisakantis išeiti“, – romano sumanymą atskleidžia Aneta Anra.

Romano veikėjai taip pat išgalvoti, nors kiekviename galima atrasti rašytojai gerai pažįstamų žmonių. „Matote, viskas atpažįstama, toks ir buvo mano tikslas – absurdas vyksta, bet mes užsimerkiame, nes jis tapęs norma“, – teigia rašytoja, savo kūrinį skirianti tiems, kurie kada nors laukė atsakymo į užklausą ar raštą, sėdėjo posėdyje dvi valandas, nors klausimą buvo galima išspręsti vienu elektroniniu laišku, ir tiems, kurie niekada nedirbo valstybinėje įstaigoje. Kad žinotų, ko išvengė.

Savo kūrinį apie biurokratiją ir sistemoje įstrigusius kūrybingus žmones ji vadina absurdo satyra.

Aneta Anra yra parašiusi knygas „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“, „Niki. Dvigubas portretas“ ir „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“. Šiuo metu jos kompiuteryje sudėtos ir savo eilės laukia tremtinių istorijos.

Vaikų ir jaunimo konkursas – be laimėtojo

Vaikų ir jaunimo literatūros konkurso komisija, kurioje šiais metais kūrinius skaitė vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė, psichologė Monika Skėrytė-Kazlauskienė, mokytojas Alius Avčininkas, edukologė Austėja Landsbergienė, rašytoja, literatūros specialistė V. Maksvytė ir leidyklos „Alma littera“ vaikų literatūros leidinių vadovė Edita Valintėlienė, nugalėtojo nusprendė neskelbti.

„Nors konkursui pateikti darbai atskleidė autorių kūrybingumą, norą eksperimentuoti su įvairiais literatūros žanrais, nė vienas rankraštis nesulaukė vieningo komisijos palaikymo, kuris leistų jį išskirti kaip neabejotiną konkurso laureatą“, – sako „Alma littera“ leidinių vadovė E. Valintėlienė.

Vaikų ir jaunimo literatūros konkurse komisija šiemet atrado fantastikos, nuotykių ir mistikos kūrinių, realistinės bei psichologinės prozos. Dauguma rankraščių buvo skirti 8–12 metų vaikams ir 13–18 metų paaugliams. Autoriai rašė apie draugystę, savęs pažinimą ir priklausymą bendruomenei, kūrė alternatyvius pasaulius ir pasitelkė maginius elementus.

E. Valintėlienė teigia, kad vertinant rankraščius išryškėjo bendros problemos – kūriniams pritrūko aiškesnės siužeto struktūros, nuoseklaus veiksmo vystymo, įtaigesnių veikėjų motyvų. Pritrūko ir didesnio dėmesio tikslinės auditorijos poreikiams, atrasta klišinių siužeto sprendimų, pernelyg ištęstų pasakojimų, ne visai įtikinamų fantastinių pasaulių.

„Nepaisant to, džiaugiamės, kad konkursas skatina kurti vaikams ir paaugliams. Raginame jame dalyvauti ne tik pradedančiuosius kūrėjus, bet ir plunksną įvaldžiusius rašytojus. Jie dažnai baiminasi, kad bus vertinami griežčiau, bet visi tekstai vertinami anonimiškai ir vardai atskleidžiami tik finaliniame komisijos susitikime, kai peržiūrimi vertinimai“, – apie konkurso komisijos darbą pasakoja E. Valintėlienė.

Leidykla „Alma littera“ skelbia naujus, 2027-ųjų metų Suaugusiųjų bei Vaikų ir jaunimo literatūros konkursus. Konkursuose kviečiami dalyvauti rašytojai ir dailininkai, kūrėjų ir autorių grupės. Rankraščių leidykla laukia iki 2027 metų balandžio 18 dienos. Konkurso laimėtojai bus paskelbti spalio 14 dieną. Daugiau informacijos apie konkursus: www.almalitera.lt

Įrašas Kas nugalėjo „Alma littera” Suaugusiųjų ir Vaikų bei jaunimo literatūros konkursus? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Leo siurprizas lauks jau pačioje laidos pradžioje. Pamatęs vieną iš IKEA interjero dizainerių, kurios skubės pas šio penktadienio heroję, Leonardas neslėps nuostabos. Juk Kotryna – jam puikiai pažįstamas žmogus!

„Kotryna, labas! Mieli žiūrovai, žinokite, kad ir aš šioje laidoje sulaukiu staigmenų. Šiame sezone su mumis pirmąkart keliaus dvi dizainerės – Kotryna ir Siga. O Kotryna, beje, dar ir yra mano buvusi klasiokė! Kiek metų mes nesimatėme? 20, 30?..“ – sakys jis.

Suvieniję jėgas, jie vyks pas iš namų dirbančią Liną. Šios savaitės užduotis – atnaujinti moters miegamąjį, kuris atlieka net kelias funkcijas. Kadangi čia ji ne tik ilsisi ir miega, bet ir dirba, kambaryje ypač svarbu tinkamai suplanuoti erdvę. Pagrindinis tikslas – kad čia būtų patogu ir susikaupti darbui, ir atsipalaiduoti po jo.

„Kambaryje trūksta erdvės susidėti daiktams. Visur visko prikrauta – į spintą ne viskas telpa, todėl daiktai sudėti netvarkingai, dėžėse. O sienos gana nykios – aš mėgstu pasikabinti paveikslėlių, tad norėčiau išplėsti savo kolekciją. Turiu ir daug augalų, tačiau visi tiesiog sudėti prie palangės. Manau, kad jiems reikėtų kažko efektyvesnio“, – teigs herojė.

O kaip Lina norėtų pakeisti savo darbo vietą?

„Stalas gana aukštas, o tai nėra labai patogu. Tai – vieta, kurioje praleidžiu trečdalį savo dienos, todėl norėtųsi, kad ji būtų funkcionali, patogi ir rami vieta“, – prideda ji.

Kadangi Lina taip pat domisi popkultūra, mėgsta japoniškas mangas, komiksus ir įvairius plakatus, dizainerėms bus svarbu ne tik sukurti funkcionalų kambarį, bet ir pritaikyti patogesnius daiktų laikymo sprendimus tam, kas atspindi Linos asmenybę bei jos hobius. Tiesa, spalvos jai patinka šviesios, o medžiagos – natūralios.

Įdomu tai, kad Linos darbas – nė kiek nesusijęs su jos pomėgiais. „Esu iš namų dirbanti resursų planuotoja-duomenų analitikė“, – atskleis ji, tačiau dar labiau žiūrovus nustebins faktas, kad po darbo ji lanko… dziudo!

Interjero dizainerės pradės nuo svarbiausių kambario poreikių – ieškos būdų, kaip vienoje erdvėje patogiai suderinti miego bei darbo zonas. Jos sieks atrasti spalvų derinius, kurie poilsio metu suteiktų jaukumo, o dirbant padėtų susikoncentruoti.

Ieškodamos galimų baldų sprendimų, dizainerės planuos didesnę ir patogesnę darbo vietą, talpesnę spintą bei tinkamesnę vietą augalams. Galiausiai visi sprendimai nuguls į būsimo kambario planą – tokį, kuriame funkcionaliai išnaudota turima erdvė, kartu išlaikant ją jaukią ir savitą.

Leonardas rezultatu bus sužavėtas, o kokia bus Linos reakcija, pamatysite laidoje.

„Namų idėja su IKEA“ – 17.55 val. per TV3!

Įrašas Staigmena L. Pobedonoscevui – vykdydamas svarbią misiją, sutiko buvusią klasiokę: „Kiek metų mes nesimatėme?..“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Kelionių organizatorių teigimu, lapkritis tampa vienu aktyviausių laikotarpių saulėtų krypčių paieškoms, kai vis daugiau žmonių bent savaitei nori iškeisti lietų ir pilką dangų į šilumą bei saulę.

„Keliautojai mėgsta bent trumpam pabėgti nuo kasdienybės ir pasikrauti energijos tada, kai Lietuvoje prasideda tamsiausias ir niūriausias metų laikotarpis. Būtent todėl lapkritis iš ramaus tarpsezonio po truputį virsta vienu aktyviausių saulėtų kelionių mėnesių. Tokios atostogos siejamos ir su emociniu poilsiu – galimybe bent savaitei pamiršti lietų, trumpas dienas ir pasimėgauti saule, kurią Lietuvoje šiuo metu matome vis rečiau“, – pristato Sigita Vaitelė, „Tez Tour“ produkto skyriaus vadovė.

Egipte toliau karaliauja vasara

Rudens mėnesiais Egiptas išlieka vienu populiariausių saulės ieškotojų pasirinkimų. Kai Lietuvoje trumpėja dienos, dažnėja lietūs ir termometro stulpelis vis dažniau rodo vienženklę temperatūrą, Egipto kurortuose poilsiautojus pasitinka saulė, šilta jūra ir vasariškas klimatas.

„Rudens pabaiga yra vienas palankiausių laikotarpių atostogoms Egipte. Vasarai būdingi alinantys karščiai jau būna atslūgę, oro ir vandens temperatūra vis dar leidžia mėgautis paplūdimio atostogomis, maudynėmis šiltoje jūroje. Ši kryptis patraukli ir šeimoms su vaikais, ir poroms ar senjorams“, – sako S. Vaitelė.

Ne mažiau keliautojus vilioja ir gero oro garantija, tęsia ji. Pasiilgę saulės lietuviai Egipte gali mėgautis šviesiomis, karštomis dienomis bei tikru vasaros pojūčiu.

Egiptas – ne vien „viskas įskaičiuota“: ką verta nuveikti už viešbučio ribų?

Nors nemaža dalis poilsiautojų į Egiptą vyksta dėl saulės, šiltos jūros ir poilsio prie viešbučio baseinų, šalis gali pasiūlyti gerokai daugiau, pabrėžia turizmo ekspertė. Keliautojai bent vieną ar dvi atostogų dienas skiria ir pažinčiai su vietos istorija, gamta ar leidžiasi į nuotykius dykumoje.

S. Vaitelė dalijasi savo rekomendacijomis:

• Norintiems prisiliesti prie istorijos, verta aplankyti Kairą, Didžiąsias Gizos piramides, Sfinksą, ir garsųjį Egipto muziejų. Daugeliui tai tampa viena įsimintiniausių kelionės dalių, leidžiančių gyvai pamatyti tai, apie ką buvo skaitoma tik vadovėliuose ar matoma filmuose. Ypatingo dėmesio vertas ir netoli Gizos piramidžių įsikūręs naujasis Didysis Egipto muziejus (Grand Egyptian Museum) – vienas didžiausių pasaulyje archeologijos muziejų, oficialiai duris lankytojams atvėręs 2025 metais.
• Ieškantiems aktyvesnių įspūdžių, rekomenduojama bent dieną skirti dykumai. Keturračių ar bagių safariai, apsilankymai beduinų kaimuose, pasivažinėjimai džipais bei jodinėjimas kupranugariais leidžia pamatyti visai kitokį Egiptą nei kurortų promenadose.
• Raudonoji jūra traukia ne tik šiluma, bet ir povandeninio pasaulio didybe. Paviršinis nardymas prie koralinių rifų, plaukimas laivais, išvykos į salas – vienos populiariausių pažinčių su jūriniu pasauliu.

Rudenišką Lietuvą keičia į amžiną pavasarį Tenerifėje

Jei Egiptas žavi tikra vasara, Tenerifė vilioja tuo, ką vietiniai ir keliautojai vadina „amžinuoju pavasariu“.

„Net ir vėlyvą rudenį šioje Kanarų saloje vyrauja maloni šiluma, čia galima mėgautis saule prie vandenyno ar aktyviai leisti laiką gamtoje. Keliautojus traukia vulkaninis kraštovaizdis, Teidės nacionalinis parkas, kalnų takai, vaizdingos pakrantės“, – kalba S. Vaitelė.

Dėl šios priežasties, pasak jos, sala patraukli įvairiems keliautojams: šeimoms, poroms, aktyvaus poilsio mėgėjams.

„Tenerifėje lapkritis – ramesnis laikotarpis, kai galima mėgautis mažesniu turistų srautu ir komfortiškomis sąlygomis tiek poilsiui, tiek pažinimui. Saulė, gamtos didybė ir pavasariškas klimatas čia lepina ištisus metus“, – vardija pašnekovė.

Ką verta nuveikti Tenerifėje?

Tenerifė siūlo kur kas daugiau nei poilsį prie baseino. Vieni keliautojai renkasi pažinti vulkaninės kilmės gamtą, kiti leidžiasi į žygius kalnuose ar stebi banginius Atlanto vandenyne, o šeimos laiką leidžia vienuose garsiausių Europos pramogų parkų, apžvelgia „Tez Tour“ atstovė.

• Nepamirštama patirtimi daugeliui tampa apsilankymas Teidės nacionaliniame parke, kur stūkso aukščiausia Ispanijos viršukalnė – Teidės ugnikalnis. Įspūdingi lavos laukai, mėnulio peizažą primenantis vaizdas ir kalnų panorama leidžia pamatyti visai kitokią Tenerifės pusę. Dar įspūdingesnė ši vieta atsiskleidžia vakare, kai virš debesų galima stebėti saulėlydį, o sutemus – žvaigždėtą dangų. Dėl itin palankių astronominių sąlygų Tenerifė laikoma viena geriausių vietų pasaulyje stebėti žvaigždes. Taip pat populiarūs maršrutai į legendinį Masca kaimelį, Garachico uostą bei tūkstantmetį drakonmedį, laikomą vienu iš salos simbolių.
• Aktyvesnių potyrių ieškantys keliautojai Tenerifėje taip pat ras daugybę veiklų. Čia galima leistis į jūrines išvykas stebėti banginių ir delfinų, išbandyti nardymą Atlanto vandenyne ar net pakilti skrydžiui parasparniu virš įspūdingų salos pakrančių. Ypač įsimintina patirtis yra plaukimas baidarėmis vandenyne, jo metu galima pamatyti plaukiojančius jūrinius vėžlius, o pasisekus – išvysti ir delfinus. Tai viena tų veiklų, kuri daugeliui keliautojų palieka ryškiausius prisiminimus iš viešnagės saloje.
• Šeimos su vaikais dažniausiai renkasi egzotine augmenija ir gyvūnų įvairove garsėjantį Loro parką arba apsilanko Siamo parke, kuris ne kartą buvo įvertintas kaip vienas geriausių vandens parkų pasaulyje.
• Norintiems pažinti daugiau Kanarų salyno, verta leistis į žygius vaizdingais Tenerifės pažintiniais takais. Sala garsėja maršrutais, vingiuojančiais per vešlius miškus, vulkaninius kraštovaizdžius ir įspūdingas pakrantes. Vieni takai veda per žaliuojančius kalnų slėnius ir tropinę augmeniją, kiti driekiasi uolomis aukštai virš Atlanto vandenyno. Šie žygiai leidžia iš arti pažinti kitokią Tenerifės pusę, kuri gerokai skiriasi nuo įprastų kurortinių vaizdų.

Įrašas Kur dingsta lietuviai lapkritį: populiariausios pabėgimo nuo darganos kryptys pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Virginia Evans. LINKĖJIMAI – SIBILĖ

Septyniasdešimt trejų Sibilė van Antverp pamažu netenka regėjimo, tačiau nenustoja rašyti laiškų. Kiekvieną rytą ji sėdasi prie stalo ir rašo – vaikams, broliui, geriausiai draugei, mėgstamiems rašytojams, universiteto dekanei, kuri neleidžia jai lankyti taip trokštamų paskaitų, ir dar vienam žmogui, kuriam laiškus rašo nuolat, bet nė vieno taip ir neišsiunčia.

Iš šių laiškų pamažu išnyra Sibilės portretas – ji sąmojinga, užsispyrusi, turi tvirtą nuomonę ir nepajudinamai tiki rašyto žodžio galia. Tačiau už popieriaus ribų ji jau trisdešimt metų mylimus žmones laiko per ištiestos rankos atstumą.

Kai paslaptingas žmogus iš praeities priverčia ją sugrįžti prie skaudžiausio savo gyvenimo laikotarpio, Sibilė supranta, kad slėptis nebegali. Jai teks pagaliau užbaigti laišką, kurį rašė visus šiuos metus, ir išmokti atleisti sau pačiai.

Sibilės van Antverp gyvenimas, sudėtas iš laiškų, gali pasirodyti „smulkmena“, tačiau ji pati taps viena įsimintiniausių veikėjų, kokias kada nors sutiksite literatūroje.

Gabriel García Márquez. KELIAS Į MAKONDĄ

Gabrielis García Márquezas ne kartą teigė, kad jo gyvenime nieko įdomaus nenutiko nuo to laiko, kai jam sukako aštuoneri. Nors autorius taip šmaikštauja, išties nuo pat mažų dienų augant su seneliais jį lydėjo įvairiausi jų pasakojimai apie karą, šeimos istoriją, praeitį ar jų namo vaiduoklius. Vaikiški įspūdžiai bėgant metams virto paveikiomis istorijomis, kūrusiomis Makondą, kur tikrovė ir magija pinasi, jaudindamos skaitytoją iki širdies gelmių.

Ši antologija apima tekstus, per penkiolika autoriaus darbo metų vedusius iki literatūrinio šedevro „Šimtas metų vienatvės“. Gyvi knygoje sudėtų istorijų veikėjai ne tik supažindina skaitytoją su būsimomis Buendijų šeimos kartomis, bet ir atspindi vargus ir skaudulius tautos, įstrigusios kažkur tarp praeities ir ateities. „Kelias į Makondą“ – kerinti kelionė į vieną lankomiausių fikcinių miestelių pasaulyje.

Ariel Lawhon. UŽŠALUSI UPĖ

Meinas, 1789 m.  Kenebeko upei užšalus ir leduose palaidojus vyrą, Marta Balard iškviečiama apžiūrėti kūno ir nustatyti mirties priežastį. Kaip pribuvėja ir gydytoja, ji daug žino apie vietos gyventojų paslaptis. Dienoraštyje ji fiksuoja visus gimimus ir mirtis, nusikaltimus ir nelaimes, ištinkančius glaudžiais ryšiais susijusią bendruomenę. Prieš kelis mėnesius Marta užrašė įtariamo išprievartavimo, kurį įvykdė du gerbiami miesto vyrai, detales – vienas iš jų dabar rastas negyvas lede. Tačiau kai vietos gydytojas paneigia jos išvadą, paskelbdamas mirtį nelaimingu atsitikimu, Marta priversta pati ištirti sukrečiančią žmogžudystę.

Per visą žiemą, artėjant teismo procesui, kartu stiprėjant gandams bei išankstiniam nusistatymui, Marta atkakliai ieško tiesos. Netrukus jos dienoraštis atsiduria skandalo centre, įveldamas tuos, kuriuos ji myli, ir priversdamas Martą apsispręsti, kam ji pati yra ištikima.

Julia Quinn. DĖL PANELĖS BRIDŽERTON

Kartais meilę randi netikėčiausioje vietoje…

Bet šįkart taip nenutiko.

Visi tikėjosi, kad Bilė Bridžerton ištekės už kurio nors brolio Rouksbio. Abi šeimos jau šimtus metų gyveno kaimynystėje ir padūkėlė Bilė vaikystėje lakstydavo su Edvardu ir Endriumi. Bet kuris iš jų galėtų tapti tobulu sutuoktiniu… kada nors.

Kartais įsimyli būtent tą žmogų, kurį turėtum įsimylėti…

O kartais – ne.

Kennedy Ryan. KOL TAVĘS NEPALEIDAU

Jų meilė turėjo trukti amžinai. Bet vienam po kito pasipylus gyvenimo smūgiams Jasmen ir Džosajas Veidai suprato, kad meilė turi ribas. Santuokos ji neišgelbėjo.

Jasmen nebuvo pasiruošusi, kad jos gyvenimas subyrės, bet pagaliau ji vėl pradeda atrasti džiaugsmą. Juodu su Džosaju nusistatė naują ritmą – kartu augina du vaikus ir sėkmingai valdo verslą. Tačiau vis dar traukia vienas kitą kaip magnetai, tad vėl pradeda kelti klausimą, ar tikrai yra pasiruošę viską paleisti.

Vienas netikėtas bučinys, tada kitas… ir dar daugiau. Tai jaudina. Taip nedera. Ir kartu nuostabu – kol vėl atsiveria senos žaizdos. Ar jau per vėlu viskam tęstis amžinai? O galbūt antrą kartą jie būtų dar laimingesni?

Brynne Weaver. PJOVĖJAS IR ŽVIRBLĖ

Fionas Keinas bėga nuo sudaužytos širdies. Kadaise perspektyvus chirurgas dabar gyvena ramų gyvenimą mažame Nebraskos miestelyje, toli nuo buvusios sužadėtinės, žlugusios karjeros ir visko, ką paliko Bostone. Dirbti, nekristi į akis ir jokios romantikos. Daugiau jokių cirkų. Toks planas.

Tačiau tada cirkas pats jį susiranda.

Motociklininkė akrobatė Rouzė Evans jau dešimtmetį gastroliuoja su Silverijos cirku ir nė už ką nekeistų tokio gyvenimo. Ypač todėl, kad tarp pasirodymų gali retkarčiais pasimėgauti viena kita žmogžudyste. Tačiau vienai žmogžudystei pakrypus ne pagal planą ir susižeidusi koją, Rouzė įstringa Nebraskoje, mielo ir žavaus miestelio gydytojo namuose.

Bėda ta, kad ne visas sudužusias širdis galima susiūti iš naujo. Ir kuo ilgiau lieki vienoje vietoje, tuo didesnė tikimybė, kad tave pasivys praeities vaiduokliai.

Andrev Walden. PRAKEIKTI VYRAI

1983-iųjų Kalėdos. Po dar vieno ypač audringo konflikto septynmečiui Andrevui mama atskleidžia paslaptį: vyras, kurį jis visą gyvenimą laikė savo tėvu, iš tiesų nėra jo tėvas.

Nuo tos akimirkos prasideda visai kitokia vaikystė. Tėčiai ateina ir išeina. Jie atvažiuoja raudonais „Volvo“, pakeri berniuko mamą ir kuriam laikui tampa šeimos dalimi. Vieni – tarsi žyniai, kiti – tarsi nusikaltėliai, menininkai ar kanojų entuziastai. Kaip augimo skausmai ar permainingi orai, jie pasirodo nekviesti ir dingsta neįspėję. Vyrus prie Andrevo mamos traukia tarsi drugius prie liepsnos, tačiau net ir ji negali nuspėti, kuo visa tai baigsis.

Gyvas, šiltas, skaudžiai juokingas ir jautrus romanas pasakoja apie vaikystę, apie meilės pradžią ir pabaigą, o labiausiai – apie vyrus. Juk per septynerius metus turėdamas septynis tėčius apie šią keistą rūšį sužinai išties daug.

Įrašas „Almos littera“ spalio naujienos, kurios paliečia širdį: nuo didžiųjų paslapčių iki antrosios meilės galimybės pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Spalio 16 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys animacinis filmas visai šeimai „Kirstukų miško pranašystė“, įkvėptas T. Samojliko komiksų apie kirstukus. Tačiau tai – tik viena platesnio kūrėjo pasaulio dalis. Mokslininkas savo tyrinėjamas ir atrandamas žinias paverčia komiksais, pasiekiančiais jaunąją auditoriją. Jam svarbu ne tik tai, ką vaikai sužino skaitydami, bet ir tai, ar jiems įdomu, ar jie pamilsta veikėjus ir ima rūpintis tuo, kas vyksta aplinkui.

Galbūt šiandien, kaip pastebi biologas, koks nors vaikas pirmą kartą išgirs apie kirstuką, o po daugelio metų taps žmogumi, priimančiu sprendimus dėl miškų apsaugos. Samojlikas tiki, kad noras saugoti gamtą gali prasidėti nuo paprasto dalyko – pamėgto veikėjo ir istorijos, kuri įstringa atminty.

Esate biologas, tyrėjas ir komiksų autorius. Kaip susijungė šios skirtingos jūsų pusės?

Esu biologas, kurį nepaprastai žavi tai, ką sužinau savo darbe. Lenkijos mokslų akademijos Žinduolių tyrimų institute tyrinėju aplinkos istoriją, stengdamasis suprasti, kaip žmonės praeityje keitė aplinką ir kaip šie pokyčiai veikia ateitį. Taip pat dirbu su puikiais mokslininkais, kurie papasakoja labai įdomių dalykų apie savo tyrimų objektus. Tai toks turtingas įkvėpimo šaltinis, kad jaučiu poreikį šiomis žiniomis dalytis su kitais.

Komiksus mėgau nuo vaikystės ir visada svajojau tapti jų autoriumi. Iš pradžių bandžiau rašyti romanus suaugusiesiems, tačiau greitai praradau motyvaciją ir nelabai pasitikėjau savo gebėjimais. Galiausiai šios dvi mano pusės susitiko: mokslininkas, besižavintis gamtos pasauliu, ir komiksų autorius, kuriuo visada svajojau tapti. Supratau, kad savo mokslines žinias galiu perkelti į komiksus, ypač į vaikams skirtas knygas.

Kai pats susilaukiau vaikų, pastebėjau, kad knygų apie gyvūnus ir gamtą netrūksta, tačiau daugelyje jų kažko stinga – jos ne visada tiksliai perteikia mokslinius faktus. Gyvūnai dažnai pasitelkiami tiesiog žmonėms vaizduoti, užuot rodžius juos tokius, kokie yra iš tikrųjų. Tad panorau kurti istorijas, kuriose gyvūnai gyventų savo natūralioje aplinkoje ir elgtųsi taip, kaip elgiasi tikri mūsų tyrinėjami gyvūnai.

Pirmasis mano komiksas vadinosi „Paskutinis stumbras“ (lenk. „Ostatni żubr“): jame pasakoju apie europinių stumbrų išnykimą Belovežo girioje. Šiandien stumbrų galima pamatyti visoje Europoje, taip pat Lietuvoje ir Lenkijoje, tačiau prieš šimtą metų visi laisvėje gyvenę stumbrai buvo išnykę – buvo likę tik keli, išgyvenę nelaisvėje. Norėjau šią svarbią, įdomią ir gana liūdną istoriją papasakoti komikso kalba.

Iš tos knygos daug nesitikėjau. Tiesiog įgyvendinau vaikystės svajonę ir pabandžiau papasakoti tai, kas man svarbu. Tačiau komiksas sulaukė sėkmės, jį skaitė ne tik mano šeima! (juokiasi) Tai paskatino mane tęsti, ir galiausiai sukūriau „Likimo kirstuką“ (lenk. „Ryjówka przeznaczenia“).

Kodėl pasirinkote būtent kirstukus? Daugelis žmonių apie juos net nėra girdėję ir gali palaikyti juos pelėmis.

Būtent dėl to juos ir pasirinkau! Dauguma žmonių net nežino, kad kirstukai egzistuoja, jau nekalbant apie tai, kiek yra skirtingų jų rūšių – pavyzdžiui, baltadančių ar vandeninių kirstukų. Jais susidomėjau dirbdamas Žinduolių tyrimų institute. Klausydavausi tyrėjų pasakojimų apie kirstukų elgseną, nepaprastus gebėjimus ir vis galvodavau: „Tai nuostabu! Kodėl niekas nekalba apie kirstukus? Visi turėtų apie juos rašyti!“ Medžiagos užteko net keturioms komiksų knygoms. 

Visgi greitai supratau ir kitą dalyką – iš dalies dėl patirties su savo vaikais – jei jaunajai auditorijai mokslinę informaciją pateiki griežtai moksliniu būdu, tai neveikia. Ir jie labai greitai praranda susidomėjimą.

Visada mėgau fantastiką, todėl nusprendžiau sujungti šiuos du dalykus. „Likimo kirstukas“ – didingas fantastinis nuotykis, įkvėptas „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“, tačiau vykstantis tikrų, visoje Europoje gyvenančių gyvūnų pasaulyje. Kaip ir Tolkieno kūriniuose, čia virš herojų pakibęs didžiulis, tamsus priešas. Tačiau yra vienas esminis skirtumas: priešas esame mes – žmonės. Vos keturių centimetrų ilgio ir keturis gramus sveriančiam kirstukui žmogus prilygsta beveik pusdieviui, ypač kai tas žmogus naikina jo aplinką. Panašiai veikia ir tam tikri daiktai mano istorijoje: užuot ieškoję stebuklingo žiedo ar kalavijo, kirstukai gali ieškoti surūdijusios vinies, kurią laiko ypatingų galių turinčiu daiktu. Čia nėra nei Saurono, nei antgamtinio blogio – tik mes, žmonės, ir tai, ką darome.

Kiek domėjausi, kirstukų medžiagų apykaita nepaprastai greita, jie suėda milžinišką maisto kiekį, palyginti su savo dydžiu, ir išlieka aktyvūs net žiemą. Kaip jiems tai pavyksta?

Visi šie dalykai susiję su viena nepaprasta jų savybe: tarp žinduolių kirstukų širdis yra viena greičiausiai plakančių. Net ramybės būsenoje jų širdis gali suplakti daugiau nei tūkstantį kartų per minutę! Patyrus stresą, bėgant ar medžiojant, dažnis dar padidėja. Ir būtent dėl tokios greitos medžiagų apykaitos kirstukai negali ilgai ilsėtis, o suėstą maistą labai greitai suvirškina.

Didžiąją dienos dalį kirstukas praleidžia medžiodamas, trumpai nusnūsdamas, o netrukus vėl išalkdamas. Per dieną jam reikia suėsti bent tiek maisto, kiek sveria pats. Kai gyvūnas sveria vos keturis gramus, tai gali neatrodyti daug, tačiau svarbu prisiminti, kad dauguma kirstukų yra plėšrūnai. Jie medžioja vabzdžius, jų lervas ir kitus smulkius gyvūnus, o kai kurie gali suėsti ir mažų varlių ar paukščių lizduose rastų kiaušinių.

Tai labai aktyvus, rizikingas ir nuolat alkio lydimas gyvenimas. Dėl greitos medžiagų apykaitos kirstukai žiemą nemiega žiemos miegu – vietoj to kai kurios jų rūšys yra prisitaikiusios prie nepaprasto reiškinio, vadinamo Dehnelio efektu.

Šis reiškinys pavadintas Žinduolių tyrimų institutą įkūrusio mokslininko Augusto Dehnelio vardu. Jo atradimas tapo svarbiu mokslo įvykiu: žiemą kirstuko kūnas sumažėja – susitraukia skeletas, vidaus organai, o labiausiai sumažėja smegenys. Kadangi smegenys yra vienas daugiausia energijos reikalaujančių žinduolio organų, jų sumažėjimas padeda taupyti energiją, kai trūksta maisto. Kai kurių kirstukų smegenų tūris gali sumažėti maždaug 20–25 procentais. Tai leidžia jiems išgyventi suvartojant mažiau maisto. Pavasarį išgyvenusiems kirstukams vyksta atvirkštinis procesas – smegenys, organai ir skeletas vėl padidėja ir beveik pasiekia ankstesnį dydį.

Laukinėje gamtoje kirstukai paprastai gyvena vos metus ar pusantrų. Tačiau nesijaudinkite – mano komiksų herojai nėra taip griežtai pririšti prie natūralaus gyvenimo ciklo! Leidžiu jiems gyventi šiek tiek ilgiau, bet jie vis tiek elgiasi kaip tikri kirstukai.

Kas jus labiausiai žavi kirstukuose?

Mane stebina jų evoliucijos istorija. Kirstukinių šeima Žemėje atsirado prieš 45 milijonus metų ir išliko iki šių dienų beveik nepakitusi, išlaikiusi daugelį savo protėvių bruožų. Žavi tai, kad kirstukai priklauso labai senai evoliucinei linijai, kuri gerokai skiriasi nuo daugumos kitų žinduolių, šiandien gyvenančių mūsų miškuose.

Jie tarsi maži svečiai iš kitos epochos, tačiau vis dar gyvena šalia mūsų ir suteikia mokslininkams daugybę galimybių atrasti ką nors nauja. Galime tyrinėti tokius reiškinius kaip Dehnelio efektas, bet kirstukai turi ir daugiau nepaprastų savybių. Kai kurių rūšių seilės nuodingos, o vandeniniai kirstukai puikiai prisitaikę prie gyvenimo vandenyje – turi specialių savybių, padedančių plaukti ir judėti aplinkoje. Tai mažyčiai, itin veiksmingi plėšrūnai, kartu liudijantys senąją evoliucijos istoriją. Man, aplinkos istorikui, tai nepaprastai įdomu.

Todėl grįžtu prie mano, kaip mokslininko, norinčio dalytis žiniomis, vaidmens. Ne kiekvienas tyrėjas jaučia poreikį populiarinti mokslą, o ir ne kiekvienas gali atsisėsti ir sukurti komiksą. Man tai ir pareiga, ir privilegija. Labai džiaugiuosi, kai skaitytojai parašo, kad nė nenutuokė apie tokių gyvūnų egzistavimą ir dabar nori sužinoti daugiau. Mano tikslas – kad žmonės pamiltų mano veikėjus, kurie iš tiesų yra tikri gyvūnai. Jei skaitytojai juos pamils, tikiu, kad norės juos apsaugoti.

Galbūt vieną dieną tie skaitytojai taps aplinkos ministrais, prezidentais ar pasaulio lyderiais. Tikiuosi, kad jie priims geresnius sprendimus – tokius, kurie padės saugoti gamtą, o ne toliau ją naikinti ir eksploatuoti.

Kodėl, jūsų manymu, kirstukai nėra tokie populiarūs kaip liūtai, žirafos ar kokie drambliai?

Manau, paaiškinimas labai paprastas – dydis turi reikšmės. Dažniausiai dėmesį atkreipiame į didelius, gražius, spalvingus ar didingus gyvūnus. Liūtai, tigrai, pandos ir drambliai įspūdingi, juos lengva pastebėti, o jų iškamšos puikiai tinka vaikų žaislų parduotuvėms.

Kirstukai labai maži, slepiasi tarp nukritusių lapų ir juda taip greitai, kad dauguma žmonių jų niekada nepamato. O tie, kurie kirstuką pamato, neretai randa jį negyvą: katės juos kartais pagauna, bet neėda dėl nemalonaus kvapo, kurį skleidžia kvapiosios liaukos.

Taigi pirmasis daugelio žmonių įspūdis apie kirstuką – mažas, negyvas, šiek tiek dvokiantis į pelę panašus gyvūnėlis miško take. Ne pati geriausia viešųjų ryšių kampanijos pradžia! (juokiasi) Be to, kirstukai nėra tradiciškai mieli ir pūkuoti gyvūnai. Pagal savo dydį jie – nuožmūs plėšrūnai, nuolat medžiojantys, o kai kurių rūšių seilės nuodingos. Tačiau būtent tai man juose ir patinka. Jie – mažyčiai veiksmo filmų herojai, miniatiūriniai monstrai ir gyvi senovės pasaulio liudininkai viename. 

Kaip komiksuose derinate mokslinį tikslumą su fantastika ir nuotykiais? Ir kaip pavyksta išlaikyti tą ribą, kad edukacija nevirstų nuobodžia pamoka?

Nėra vienos universalios formulės. Kiekviena istorija yra skirtinga, todėl stengiuosi rasti tinkamą pusiausvyrą tarp mokslinių faktų ir kuriamo išgalvoto pasaulio.

Pavyzdžiui, esu sukūręs vesterną apie genius ir dar vieną istoriją, kurios veiksmas vyksta miesto parke, o pagrindinis veikėjas yra šikšnosparnis. Kiekvienu atveju stengiuosi sukurti pasakojimą, kuris būtų įdomus man pačiam, ir kartu užtikrinti, kad gyvūnai elgtųsi taip, kaip būdinga jų rūšiai.

Pavyzdžiui, komikse apie kirstukus yra scena, kurioje jie naudoja echolokaciją. Tyrimai rodo, kad kirstukai išties naudojasi šiuo gebėjimu. Kitoje scenoje mažyliai seka paskui motiną, įsikibę jai į uodegą, ir sudaro savotišką traukinuką. Tai tikra kirstukų elgsena – dėl prasto regėjimo jie taip gali laikytis drauge ir pavojingose situacijose judėti paskui motiną. Tokias detales įpinu į istoriją tikėdamasis, kad skaitytojai, ir ypač vaikai, jas atras natūraliai ir nejaus, jog yra mokomi.

Komiksų pabaigoje taip pat pateikiu mokslines pastabas, jos parašytos suprantamai ir iliustruotos, tačiau suteikia daugiau žinių apie tikrąją gyvūnų biologiją.

Jūsų komiksas apie kirstukus virto animaciniu filmu. Ko palinkėtumėte Lietuvos auditorijai, keliausiančiai į „Kirstukų miško pranašystę“?

Pirmiausia noriu, kad jie gerai praleistų laiką kine – juoktųsi, jaustų įtampą, rūpintųsi veikėjais ir mėgautųsi nuotykiu. Tačiau taip pat tikiuosi, kad išėję iš kino salės ir pasivaikščioję parke ar Lietuvos miške jie į žemę pažvelgs kiek kitaip. Po jų kojomis, samanose ir tarp nukritusių lapų, slypi ištisas pasaulis, pilnas mažyčių gyvūnų, kurie kasdien kovoja dėl išlikimo.

Jei filmas padės vaikams pastebėti šį pasaulį, pajusti didesnį ryšį su gamta ir susidomėti aplink gyvenančiais gyvūnais, man tai reikštų labai daug. Galbūt jie taip pat labiau norės saugoti žaliąsias erdves, kuriomis dalijamės su šiais nepaprastais gyvūnais.

Ačiū už pokalbį! 

Įrašas Nuo „Žiedų valdovo“ iki kirstukų: kaip fantazija padeda kalbėti apie tikrą gamtą pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Suaugusiųjų gyvenimas prasideda, kai tėvai užsuka pinigų čiaupą

Serialo „Merginos“ istorija prasideda nuo gana praktiško ir nemalonaus įvykio – Niujorke gyvenančiai ir rašytojos karjeros siekiančiai Hanai tėvai praneša, kad jos poreikių nebefinansuos. Ambicijos didelės, tačiau sąskaitas jau reikia apmokėti pačiai, tad Hanai tenka susidurti su ne tokia gražia realybe. Šalia savo rūpesčius sprendžia geriausia jos draugė ir kambariokė Marni, nenuspėjamoji Džesa ir jos pusseserė Šošana, kuri gyvenimą Niujorke dar įsivaizduoja pagal „Sekso ir miesto“ scenarijų. Šių merginų pasirinkimai ir klaidos tampa istorija apie darbą, santykius, seksą, pinigus ir nuolatinį bandymą įrodyti, kad jau žino, ką daro, nors daugeliu atveju norisi iš anksto perspėti to nedaryti, nes aišku, kad tai nesibaigs geruoju.

Viename serialo santykių dinamiką atskleidžiančių epizodų Marni suplanuoja draugių išvyką į namą prie jūros, tikėdamasi atkurti artumą, tačiau bendram savaitgaliui ji parengia griežtą darbotvarkę, kuri draugėms ima kelti įtampą. Tai pažįstama situacija visiems, kada nors tikėjusiems, kad graži vieta, gera vakarienė ir bendras savaitgalis savaime išspręs senas nuoskaudas, tad žiūrint serijas, ne kartą kyla klausimas – ar draugaujame su žmogumi, koks jis yra dabar, ar vis dar norime susigrąžinti tą, kurį pažinojome anksčiau?

Dar kitose serijose išbandymų atneša galimybės, kurių veikėjos pačios siekė: Hana išvyksta į kūrybinio rašymo programą, kur jos tekstai sulaukia netikėtų reakcijų, Marni kruopščiai kontroliuoja savo vestuves, tačiau po medaus mėnesio jai jau reikia daugiau erdvės, Šošana pradeda naują darbą Japonijoje, o Džesa mėgina keisti gyvenimą ir siekti terapeutės karjeros. Šių siužetų intriga – kaip jautiesi gavus tai, ko taip norėjai, kiek draugystėje lieka vietos žmogui, kuris pradeda gyventi kitaip ir kas nutinka pasikeitus gyvenimo etapui? Būtent pasikeitęs gyvenimo etapas ir suteikė pretekstą serialo sugrįžimui.

Kas lieka iš „merginų“ artėjant keturiasdešimtmečiui?

„Visada sakėme, kad prie „Merginų“ grįšime tik tada, kai turėsime konkrečią istoriją, kurią labai norėsime papasakoti. Ilgėjausi šių veikėjų, tačiau ilgą laiką negalėjau įsivaizduoti jų gyvenimo šiandien, tačiau artėjant mano keturiasdešimtajam gimtadieniui, jos pradėjo su manimi kalbėtis duše. Kaip turbūt prisimenate, kai šis penketukas pradeda kalbėti, jį sustabdyti gana sunku. Retai pasitaiko galimybė sugrįžti prie to, kas pakeitė tavo gyvenimą, ir pažvelgti į tai iš laiko perspektyvos, su dar didesniu dėkingumu ir supratimu. Myliu šias merginas (ir vaikiną), mūsų draugus iš HBO ir visus, kurie toliau atranda serialą ir primena, kodėl jį kuriame – dėl džiaugsmo būti kartu ir galimybės vilkėti geltoną tinklinį drabužį“, – sako serialo kūrėja, scenaristė, režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja L. Dunham.

Naujose serijose sugrįš L. Dunham, Allison Williams, Jemima Kirke, Zosia Mamet ir Andrew Rannells, tačiau jų veikėjų laukiančios istorijos dar neatskleistos.

Kam serialas „Merginos“ labiausiai tinka? Jis patiks tiems, kurie mėgsta kandų humorą, nepatogius pokalbius ir veikėjus, kurių sprendimus norisi aptarti serijai pasibaigus – čia nemažai atviro seksualinio turinio ir situacijų, kuriose juokas persipina su nejaukumu. Ypač įdomu serialą žiūrėti prisimenant savo dvidešimtuosius metus – laiką, kai gyvenimo planai dažnai būdavo gerokai įspūdingesni už gebėjimą juos įgyvendinti.

Pirmą kartą atradusiems šį serialą, ankstesni per „Go3“ rodomi sezonai leis susipažinti su ketveriuke, kurios draugystę nuolat tikrina ambicijos, pavydas ir skirtingi pasirinkimai, o jau mačiusiems tai puiki proga pasitikrinti, ar šiandien vis dar palaikytų tas pačias veikėjas.

Per šešis sezonus „Merginos“ pelnė 19 „Emmy“ nominacijų ir du apdovanojimus, tarp jų – už geriausią komedijos serialo aktorių atranką.

Įrašas Mažiau glamūro, daugiau chaoso – sugrįžta su „Seksu ir miestu“ lyginamas serialas „Merginos“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

1. Leiskitės į žygį dar neatrastu pažintiniu taku

Kada paskutinį kartą lankėtės vietoje, kurioje dar niekada nebuvote? Lietuvoje gausu pažintinių takų, kuriems aplankyti pakanka vos kelių valandų.

Rudenį miško takus nukloja spalvingi lapai, o pažįstami kraštovaizdžiai įgauna visai kitokį vaizdą. Nebūtina planuoti ilgo žygio, pradžiai pakaks 5-10 kilometrų maršruto. Dar įdomiau, jei pakeliui rasite apžvalgos bokštą, pažintinių stendų ar kitų lankytinų objektų.

2. Išsiruoškite į vakarinį žygį stebėti žvaigždžių

Trumpėjančios dienos turi vieną privalumą – norint pasigrožėti žvaigždėtu dangumi, nebereikia laukti vėlyvos nakties.

Giedrą vakarą pasirinkite vietą toliau nuo miesto šviesų ir leiskitės į trumpą pasivaikščiojimą. Norint atpažinti žvaigždynus, galima pasitelkti telefono programėles, tačiau kartais pakanka tiesiog pakelti akis į dangų.

3. Surenkite rudenišką pikniką gamtoje

Kas pasakė, kad piknikų sezonas baigiasi kartu su vasara? Termosas karštos arbatos, mėgstami užkandžiai ir šiltas pledas – tiek gali pakakti jaukiam rudens savaitgaliui.

Išsirinkite vietą parke, miško poilsiavietėje ar prie ežero. O kad piknikas būtų aktyvesnis, iki pasirinktos vietos keliaukite pėsčiomis. Taip paprastą pasivaikščiojimą suderinsite su jaukiu poilsiu gamtoje.

4. Išbandykite rudens fotomedžioklę

Rudenį net įprastas pasivaikščiojimas gali tapti kūrybiniu iššūkiu. Prieš išeidami susigalvokite penkis dalykus, kuriuos turėsite nufotografuoti. Tai gali būti ryškiausias rudens lapas, gražiausias atspindys baloje, neįprastas medis, įdomi miesto detalė ar rudeniškiausias kraštovaizdis.

Jeigu keliaujate su draugais ar šeima, surenkite nedidelį konkursą – kas užfiksuos originaliausią kadrą? Profesionalaus fotoaparato neprireiks, pakaks telefono.

5. Atraskite dar nepažintą savo miesto rajoną

Ar tikrai pažįstate miestą, kuriame gyvenate? Dažnai keliaujame tomis pačiomis gatvėmis, nors visai netoliese gali slėptis dar neatrastos vietos.

Šį savaitgalį pabandykite tapti turistais savo mieste. Pasirinkite mažiau pažįstamą rajoną, pasidomėkite jo istorija ir susiplanuokite pasivaikščiojimą. Galbūt atrasite jaukų parką, neįprastą pastatą ar gražią apžvalgos vietą.

6. Praleiskite rudenišką vakarą prie laužo

Vėsus rudens vakaras, spragsinti ugnis, karšta arbata ir pokalbiai su artimaisiais – kartais geram savaitgaliui daugiau nieko nereikia.

Pakvieskite draugus ar šeimos narius į gamtą, pasiimkite užkandžių ir šiltų drabužių. Galite išsikepti zefyrų ar tiesiog pabendrauti prie ugnies.

Norėdami daugiau pajudėti, vakarą prie laužo derinkite su trumpu žygiu. Tik nepamirškite, kad laužus galima kurti tik tam skirtose ir leidžiamose vietose.

7. Leiskitės į rudenišką dviračių išvyką

Nors dviračių sezoną daugelis užbaigia kartu su vasara, vėsesni orai dar nereiškia, kad dviratį būtina padėti iki pavasario. Pasirinkite trumpesnį maršrutą miesto dviračių takais ar užmiestyje, o pakeliui suplanuokite kelis sustojimus – apžvalgos aikštelėje, parke ar jaukioje kavinėje.

Svarbiausia pasirūpinti šiltesne apranga, matomumu kelyje ir atsižvelgti į tos dienos oro sąlygas.

Aktyviam laisvalaikiui nereikia laukti vasaros

Rugsėjo pabaigoje Vilniuje vykęs „Toyota Ėjimas“ priminė, kad judėjimas gali būti ne tik fizinis aktyvumas, bet ir proga atrasti naujas vietas, susitikti su artimaisiais ar tiesiog pakeisti kasdienę aplinką.

Nors didieji ėjimo renginiai jau baigėsi, tai nereiškia, kad turime mažiau judėti. Ruduo taip pat turi ką pasiūlyti – tereikia išsirinkti patinkančią veiklą, šilčiau apsirengti ir išeiti iš namų.

Sporto projektas bendrai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis.

Įrašas 7 idėjos, ką nuveikti lauke šį rudenį pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Galbūt nieko ypatingo. Galbūt ji tiesiog atrado tai, kas jai patinka, ir nesistengia niekam įtikti. O gal jos ausinėse groja džiazas?

Jei ir tu bent kartą norėjai pasijusti pagrindine veikėja filme, kurio veiksmas vyksta Niujorko džiazo bare, šį rudenį turi progą šią fantaziją priartinti prie realybės. Ir tam net nereikės pirkti bilieto į kitą žemyną.

Pradėk nuo kultinio renginio sostinėje

Kiekvienai naujai erai reikia tinkamo garso takelio. O šią savaitę Vilniuje vykstantis „Vilnius Jazz 2026“ gali tapti puikia tavo pažinties su džiazu pradžia.

Nuo spalio 14 d. festivalis kviečia atrasti muziką, kuri ne visada paklūsta taisyklėms. Čia džiazas nėra vien romantiškas fonas vakarui su kokteiliu – tai improvizacijos, netikėti garsai ir muzikiniai eksperimentai, galintys nustebinti net patyrusius klausytojus.

Ir ne, prieš apsilankydama neprivalai žinoti visų legendinių džiazo atlikėjų ar apsimesti, kad supranti kiekvieną muzikinį sprendimą. Kartais įdomiausia tiesiog ateiti, klausytis ir leisti sau atrasti kažką naujo.

Kaip pasiruošti pirmajam džiazo vakarui?

Pirmiausia – pamiršk mintį, kad į džiazo koncertą būtina ateiti pasipuošus vakarine suknele ar atrodyti taip, lyg būtum ką tik išlipusi iš seno Holivudo filmo. Nors, žinoma, niekas nedraudžia!

Jeigu nori įsijausti į tą paslaptingos, savimi pasitikinčios merginos vaidmenį, rinkis klasiką su trupučiu charakterio. Oversized švarkas, plačios tamsios kelnės, mėgstami aulinukai ir minimalistiniai papuošalai – derinys, kuriam nereikia daug pastangų, bet kuris visada atrodo apgalvotas. Paskutinis akcentas? Keli lašai mėgstamų kvepalų, galbūt su medienos ar odos natomis.

Tačiau nepamiršk, kad džiazas – tai improvizacija ir laisvė, todėl griežtų stiliaus taisyklių čia nėra. Jei tavo spintoje daugiau spalvų, neįprastų siluetų ar išraiškingų aksesuarų, drąsiai juos rinkis. Svarbiausia, kad pati jaustumeisi gerai.

Ir dar vienas praktiškas patarimas: spalio vakarai Vilniuje gali būti vėsūs, todėl nepamiršk šiltesnio palto. Nors kalenimas dantimis irgi savotiška improvizacija, muziką geriau palik profesionalams.

Pasiimk drauges ir leisk muzikai nustebinti

Jeigu vienai eiti į koncertą nedrąsu, pasikviesk drauges. Juk ne kiekvienas merginų vakaras turi baigtis tame pačiame bare su tais pačiais kokteiliais. Džiazo koncertas gali tapti puikia alternatyva įprastam merginų vakarui mieste, o po jo dar turėsite apie ką padiskutuoti. Galbūt atrasite naują mėgstamą atlikėją, o gal visą kelią namo bandysite išsiaiškinti, ką ką tik išgirdote. Abu variantai skamba neblogai.

Tik nepamiršk, kad koncertų salė nėra kavinė – telefonus geriau palikti rankinėse, o pokalbius su draugėmis atidėti pertraukai. Juk atėjote pasiklausyti muzikos, o ne viena kitos.

Nežinai, nuo kurio koncerto pradėti? Žvilgtelėk į festivalio programą ir išsirink pasirodymą, kuris labiausiai patrauks tavo dėmesį. Galbūt būtent taip atrasi savo naują mėgstamiausią muzikos žanrą.

Įrašas Kaip tapti ta paslaptinga mergina, kuri klausosi džiazo? Pradėk nuo šio renginio Vilniuje pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Naujasis albumas „Sielos balsas“ – jautrus ir brandus muzikinis pasakojimas apie meilę. Apie nuostabų jausmą, kuris ateina, keičia žmogų, saugo netikėčiausiuose gyvenimo vingiuose ir išlieka amžinai. Kaip naujo albumo kūrinyje „Aš pačią sielą atiduočiau“ dainuoja Merūnas, meilei galima atiduoti viską, o po to – kas bus, tas bus…

„Aš pačią sielą atiduočiau“ muzikos autorius – Stanislavas Stavickis-Stano, žodžius dainai sukūrė Ieva Narkutė. Dainos ir viso būsimojo albumo muzika įrašyta Lietuvos televizijos įrašų studijoje, akompanuoja rinktinis simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Pauliaus Lygnugario. Naujos dainos sukurtos taip, kad visu grožiu atskleistų nuostabaus tembro Merūno vokalą.

Koncertiniame ture „Sielos balsas“ klausytojai taip pat turės progą išgirsti išskirtinai gražų kūrinių skambesį: albumo dainosspecialiai gyvam atlikimui aranžuotos styginių kvartetui ir muzikantų grupei. Būtent jie ir lydės Merūną koncertinio turo metu.

Naujo albumo įrašai su simfoniniu orkestru, sudėtingos vokalinės partijos ir koncertinis turas su styginių kvartetu bei muzikantų grupe – tarsi simbolinis grįžimas prie plataus, gyvo ir elegantiško skambesio, kurį Merūno klausytojai puikiai prisimena iš albumo „Muzika – Lietuvai“.

Prie tokio skambesio Merūnas sugrįžta lygiai po dešimties metų. 2016-aisiais pasirodęs jo albumas„Muzika – Lietuvai“, sukurtas kartu su kompozitoriumi Kipru Mašanausku ir įrašytas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, tapo vienu ambicingiausių atlikėjo karjeros projektų. Albumą lydėjo didieji koncertai šalies arenose su LVSO ir dirigentu Gintaru Rinkevičiumi, o vėliau – koncertinis turas po Lietuvą. Būtent tada gimė ir iki šiol Merūno koncertuose skambantis „Tas jausmas“.

Puikaus žiūrovų įvertinimo sulaukė ir „Muzika – Lietuvai“ duetas su Aiste Smilgevičiūte. Merūnas šypsosi ir išduoda, kad duetas su dar viena nuostabaus balso savininke bus ir naujame albume. Kas ji? Kol kas – paslaptis.

Dainininkas iki koncertinio turo žada klausytojams pristatyti svarbiausius naujojo albumo kūrinius. Naujasis, su orkestru įrašytas Merūno albumas bus išleistas ir vinilo formatu.

Įrašas Merūnas Vitulskis pristato naują dainą: prie tokio skambesio grįžo po dešimties metų pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.