„Young Fashion“ sugrįžta

Kūrėjų organizacijos „Young Fashion“ siekis – populiarinti jaunųjų mados talentų kūrybą ir parodyti, kuo šiandien kvėpuoja jaunoji Lietuvos mados scena. Ne pirmą kartą perspektyvius dizainerius suburiantis renginys jau spėjo įrodyti, kad Lietuvoje auga stipri, kūrybinga ir ambicinga mados karta, gebanti formuoti šiuolaikišką ir inovatyvią ateitį.

Praėjusių metų rugsėjį įvyko ketvirtasis jaunųjų mados talentų šou, pritraukęs mados profesionalus, jaunus kūrėjus, industrijos atstovus ir stilingus miesto gyventojus. O šiemet „Young Fashion“ sugrįš jau rugsėjo 19 d., bus pristatytos ne tik renginyje anksčiau dalyvavusių, bet ir naujų dizainerių kolekcijos.

Ypatingas mados vakarėlis – netrukus

Rugpjūčio 22 d. „Young Fashion“ komanda pakvies į išskirtinį mados „pop-up“ susibūrimą „Young Fashion x Huracan“. Vokiečių g. esančioje „Huracan“ kavinėje lankytojai nuo 15:00 iki 19:00 galės apžiūrėti jaunųjų Lietuvos dizainerių kūrybą, o patikusius modelius įsigyti. „Pop-up“ metu savo kūrybą pristatys dizaineriai Valdemara Jasulaitytė, Karina Panina, Patricija Palubinskaitė, Gintaras Rėpšas, Indrė Kirlytė bei Lukas Svirplys.

Užsukusių svečių lauks ne tik smagūs pokalbiai, skani kava, kurią ruoš patys dizaineriai, bet ir gyva muzika su DJ bei daugiau staigmenų.

Įrašas Vilniuje – ypatingas jaunųjų mados talentų „pop-up“ renginys „Young Fashion x Huracan“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Žaismingumą, natūralumą ir vidinę laisvę aukštinanti kolekcija kvies bent trumpam sulėtėti ir susigrąžinti tai, kas šiandien tampa tikra prabanga – savo laiką, kūną ir dėmesį.

Dėmesio centre – moteris, nebijanti būti švelni ir laukinė

Naujoji dizainerės 2027 m. pavasario ir vasaros kolekcija gimė iš ilgesio gyvenimui, kuriame daugiau pojūčio nei skubėjimo, daugiau laisvės nei taisyklių. Kolekcijos centre – moteris, nebijanti būti švelni ir laukinė vienu metu, rinktis ne tobulumą, o natūralumą ir išsaugoti spontaniškumą pasaulyje, kuris nuolat reikalauja jos dėmesio.

Kolekcijoje susipina basų pėdų smėlyje, vėjo išdraikytų plaukų, naktinių maudynių jūroje ir delne laikomo gintaro motyvai. Tai prisiminimai apie pirminius malonumus ir akimirkas, kurių neįmanoma įvertinti produktyvumu ar iki galo užfiksuoti ekrane.

„Mane gąsdina ne technologijos. Mane gąsdina akimirka, kai jos tampa svarbesnės už tikrą buvimą – kai pamirštame pakelti akis į horizontą, pajusti žemę po kojomis ar žmogų šalia savęs“, – sako dizainerė Reda Paula.

Dizainerės pasiūlymas ateičiai

Tvari, vienetinė Redos Paulos 2027 m. pavasario ir vasaros kolekcija nėra nostalgija praeičiai – tai dizainerės pasiūlymas ateičiai, kurioje tvarumas reiškia ne tik atsakingą kūrybą, bet ir sąmoningą santykį su savo laiku, kūnu bei dėmesiu. Rugsėjo 4-ąją Dūmų fabrike ši idėja atsiskleis gyvame kolekcijos pristatyme, kviesiančiame atsikvėpti, pasileisti plaukus ir leisti sau būti šiek tiek laukinei.

Įrašas Dizainerė Reda Paula naujausia kolekcija kvies prisiminti tikrąją prabangą pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Dar daugiau kolekcijų

„Kasmet sulaukiame vis daugiau stiprių paraiškų. Ši tendencija labai džiugina, nors mūsų atrankos komisijai tai kartu reiškia ir daugiau atsakingo darbo. Norime suteikti kuo daugiau galimybių jauniesiems kūrėjams, todėl šiemet žiūrovų laukia daugiau kolekcijų nei bet kada anksčiau – ypač įspūdingas reginys, kupinas netikėtų tvarumo interpretacijų“, – sako festivalio vadovė Indrė Jakaitytė-Gandžumian.

Per septynerius metus „Sustainable Fashion Week“ Vilnius įsitvirtino kaip tarptautinė jaunųjų dizainerių starto platforma. Daugeliui kūrėjų pasirodymas Vilniuje yra pirmoji galimybė savo kolekcijas pristatyti plačiajai auditorijai ir mados profesionalams – tai durys, atveriančios kelią tolimesnei karjerai.

„Nors kolekcijų autoriai – jaunieji dizaineriai, daugiausiai – ką tik menų akademijas baigę absolventai, žiūrovai išvys tikrai įdomius darbus, kūrybiškai stiprias idėjas ir originalų įgyvendinimą. Be to, šiemet turėsime ir kelis grįžtančius dizainerius – galėsime pamatyti, kaip jie per laiką dar patobulėjo. Neabejoju, kad apie ne vieną šių autorių ateityje dar ne kartą išgirsime“, – sako festivalio kūrybos vadovas Serge Gandžumian.

Ne tik mados šou, bet ir edukaciniai renginiai

„Sustainable Fashion Week“ Vilnius vyks rugpjūčio 25–28 dienomis. Festivalio programą atidarys rugpjūčio 25–26 d. vyksiančios kūrybinės dirbtuvės su VilniusTECH, o rugpjūčio 27 d. lauks tarptautinė konferencija „Sustainable Fashion Summit“ Vilnius kartu su edukaciniais renginiais, profesionalams skirtomis diskusijomis, tarptautinių partnerių susitikimais bei makiažo meistro Sebastian Gradzik meistriškumo pamoka. Pagrindinis festivalio akcentas – rugpjūčio 28 d. 21 val. Vilniaus Rotušės aikštėje vyksiantis atviras ir nemokamas jaunųjų dizainerių kolekcijų pristatymas po atviru dangumi, tradiciškai skelbsiantis startą prasidedančiai Vilniaus mados savaitei.

Šių metų jaunųjų dizainerių programoje savo kolekcijas pristatys Nataly Järvik, Razmus Linde (Estija), Meideina Biliūtė, Mija Mečanecaitė (Mia Mecanec), Gretė Lábanauskaitė (lába studio), Jomilė Uksaitė, Almantas Kunskas (House of Kunskas), Živilė Skurvydaitė, Marija Bondarenko, Olivija Steinsvik, Domas Balaišis (Domas_Balandiz), Evaldas Kašiuba, Paulina Vitauskaitė (Paule), Marija Neimantaitė, Motiejus Lazauskas (Performansas) (Lietuva), Alise Sedliņa-Brūdere (Van Ted) (Latvija), Rashad Phos (Phos Incantation) (JAV), taip pat jungtinė RUFA – Romos taikomųjų menų universiteto (Italija) komanda: Ilaria Petrazzi, Antonio Tedeschi, Khloe Raiko Oreto, Anna Monta Zalmane, Ayda Orhan, Medina Sagayeva, Mattia Siciliano ir Jules Hoornaert.

Įrašas „Sustainable Fashion Week“ Vilnius podiume – rekordinis skaičius jaunųjų dizainerių pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Aksominio balso savininkė

Aksominio balso savininkė Andželika Petrauskaitė, scenoje geriau žinoma kaip Angelou, šiandien vadinama viena ryškiausių Lietuvos R&B muzikos atlikėjų. Vis dėlto naujausiame kūrybos etape ji nebijo eksperimentuoti ir ieškoti naujų muzikinių krypčių. Vasaros pradžioje išleistas singlas „Perlai gintarai“ atskleidžia dar negirdėtą atlikėjos pusę – dainoje skamba jaunatviški šokių muzikos ritmai, o visa nuotaika alsuoja vasariška energija. Atlikėja pasakoja, kad šuolis tarp žanrų įvyko natūraliai, ieškant naujų melodijų ir semiantis įkvėpimo iš kūrybos metu jaustos pavasario šilumos.

„Šitie dalykai vyksta organiškai kūryboje. Kadangi paskutinis albumas buvo tamsesnio skambesio, natūraliai dabar norisi ieškoti kažko naujo. Kiekvienąkart po didesnio projekto ar singlo norisi rasti naujų spalvų. Tikrai buvau įkvėpta pavasario ir šiltėjančio oro, norėjosi šviesesnės energijos, dainos pagal kurią būtų galima šokti. Man atrodo, kad ir vidinės nuotaikos tai pasufleravo, ir ieškojimas naujo skambesio naujam muzikiniam etapui“, – pasakoja Angelou.

Atmintyje išlieka

Dainos kūrimas su kitais žymiais Lietuvos muzikantais Benny B ir Free Finga jos atmintyje taip pat išlieka kaip itin šviesus, smagus laikotarpis, kurio metu ji pasisėmė daugybę naujų idėjų.Apimta naujųjų kūrybinių vėjų, atlikėja neketina sustoti ir jau mąsto apie tolimesnį kūrybinį etapą, tačiau savęs neskubina. Ji sako leidžianti pačiai kūrybai rodyti kelią ir suteikia erdvės muzikinėms idėjoms gimti organiškai.

„Formuojasi mintys apie tolimesnį albumą, bet visąlaik stengiuosi neužskubinti. Atrodo, būna porą savaičių, kada kuri šviesesnę, greitesnio tempo muziką, bet tada nueini į studiją ir sukuri kažką labai lėto. Man atrodo, kad priėjau išvadą, jog aš norėčiau nenuspręsti prieš kuriant, kokia bus ta kūryba. Stengiuosi per daug negalvoti logiškai, bet leisti jausmui vesti, o kur tas jausmas nuves – taip ir bus. Džiaugiuosi, kad dabar yra sugrįžę daug įkvėpimo ir kūrybinių minčių, tai manau, kad greituoju metu turėtų būti dar daugiau naujos muzikos“, – atvirauja atlikėja.

Naujas polėkis

Kalbėdama apie naują kūrybinį polėkį, Angelou sako nekantriai laukianti pasirodymo koncertų cikle „Palangos parko vakarai“. Rugpjūčio 14 dieną ji kartu su Benny B žengs į sceną ir kvies klausytojus į muzikinę kelionę per skirtingus savo kūrybos etapus – nuo albumo „Fazė“ iki naujausio singlo „Perlai gintarai“. Pasak dainininkės, būtent ši daina Palangos gintaro muziejaus terasoje gali suskambėti visiškai kitaip nei įraše.

„Eisime per skirtingus etapus ir apjungsime juos koncerte. Tikrai grosime ir iš „Fazės“ albumo dainų, ir iš „Rodeo“ albumo, tikrai grosime ir dainą „Perlai gintarai“. Labai laukiu Palangos gintaro muziejaus terasoje atlikti šią dainą, nes atrodo, kad ji visai kitaip suskambės. Man labai patinka, kai daina gali nuskambėti labai skirtingomis versijomis ir atverti kitus sluoksnius, kaip ji skamba originaliai ir kaip akustiniame koncerte“, – džiaugiasi atlikėja.

Angelou pasakoja, kad koncertuodama labiausiai vertina balansą, o gebėjimas pasirinkti tarp akustinių koncertų ir pasirodymų kartu su grupe jai padeda išlaikyti kūrybinę įvairovę. Anot jos, koncertų metu ji visada stengiasi surasti kaip nustebinti klausytojus ir leisti jiems prisiminti pasirodymą kaip itin gražią patirtį.

„Pagrojus daugiau koncertų su grupe pasiilgstu akustinių koncertų, o pagrojus daugiau akustinių koncertų, norisi grįžti ir groti su pilna grupe. Abu koncertų konceptai man yra artimi ir labai skirtingi, dėl to sakyčiau, kad abu turi dalykų, kurių aš išsiilgstu. Pasirodymų metu vis stengiamės įnešti kažką naujo, kad jaustųsi kaip unikali, maloni patirtis. Tai ir yra mano siekis, kad žmonės turėtų jaukų ir gražų vakarą“, – teigia dainininkė.

„Palangos parko vakarai“

Prie koncertų ciklo „Palangos parko vakarai“ prisijungė ir elektromobilių gamintojas „BYD“, palaikantis iniciatyvas, kurios skatina tvaresnį gyvenimo būdą ir atsakingą požiūrį į aplinką. Įmonės atstovų teigimu, kultūra ir tvarumas vis dažniau eina išvien, o renginiai tampa puikia proga priminti, kad mažesnį poveikį aplinkai galima daryti ne tik kasdieniais pasirinkimais, bet ir keliaujant į mėgstamus renginius.

„Tikime, kad ateities mobilumas turi būti inovatyvus ir draugiškas aplinkai, todėl džiaugiamės galėdami prisidėti prie iniciatyvų, kurios skatina žmones rinktis kokybiškas patirtis ir kartu atkreipia dėmesį į tvaresnius sprendimus. Kiekviena kelionė – į koncertą, prie jūros ar kasdieniais maršrutais – gali būti žingsnis link švaresnės ateities. O be to, „BYD“ automobiliai turi integruotą karaokė sistemą, todėl kelionės neprailgs, jų metu repetuojant savo mėgstamo atlikėjo dainų eilutes“, – sako „BYD Lietuva“ vadovė Augustina Černiauskaitė.

Bilietus į „Palangos parko vakarus“ galima rasti nuorodoje: https://kakava.lt/festivalis/119/palangos-parko-vakarai

Įrašas Dainininkė Angelou apie kūrybines paieškas ir naują muzikinį etapą: „Kur jausmas nuves – taip ir bus“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Paradoksalu, tačiau laikais, kai viešai kalbame apie psichikos sveikatą, emocijas ir tarpusavio santykius, viena tema vis dar lieka nuošalyje. Apie mirtį retai kalbamės su vaikais, išsisukame nuo paauglių klausimų, o su tėvais ar seneliais dažnai pritrūkstame drąsos aptarti net jų paskutinę valią“, – teigia A. Liepinaitienė.

Ji pastebi, kad pokalbiuose apie mirtį vietoje žodžio „mirė“ žmonės renkasi švelnesnius pakaitalus – „išėjo“, „iškeliavo“, „užmigo“. Atrodo, tarsi pats žodis būtų pernelyg sunkus ištarti. Tačiau būtent tyla, anot Alinos, dažnai tampa didžiausia problema.

Kodėl apie mirtį kalbėti sunku?

Anot specialistės, vyresnės kartos, išgyvenusios karą, okupaciją ir tremtį, mirtį matė kaip natūralią gyvenimo dalį. Netektys buvo skaudžios, tačiau jos buvo matomos, išgyvenamos šeimoje ir bendruomenėje.

Šiandien situacija kitokia. Viena vertus, gyvename ilgiau, medicina leidžia atitolinti mirtį, o kasdienybėje siekiame kuo didesnio saugumo ir komforto. Kita vertus, apie mirtį dažniausiai sužinome iš žinių reportažų apie karus, pandemijas ar nelaimes. Todėl ji tampa ne pažįstama gyvenimo dalimi, o bauginančiu, nepažįstamu reiškiniu.

„Įvairios krizės, karai, nuolatinės nelaimių naujienos dar labiau sustiprino visuomenės jautrumą mirčiai. Deja, apie ją kalbėti taip ir neišmokome“, – sako Alina.

A. Liepinaitienės teigimu, iššūkių kelia ir skaitmeninis pasaulis. Vaikai atsakymų apie mirtį ieško internete ar dirbtinio intelekto sistemose, kur randa pačių įvairiausių pasakojimų apie pomirtinį gyvenimą, sielų persikūnijimą ar kitus nepatikrintus aiškinimus. Dėl to jiems dar sunkiau susiformuoti realų supratimą apie tai, kas iš tiesų yra mirtis.

Vaikai apie mirtį galvoja dažniau, nei atrodo

Neretai suaugusieji mano, kad vaikus nuo šios temos reikia apsaugoti. Tačiau, anot Alinos, realybė kitokia – vaikai klausimus vis tiek užduoda. „Jeigu vaikas klausia apie mirtį, vadinasi, jis jau apie ją galvoja. Blogiausia, ką galime padaryti, – pasakyti: „Nekalbėkime apie tai“, – sako A. Liepinaitienė. Lietuvos mokyklose ji su vaikais kalba ne tik akušerijos, bet ir mirties temomis, paliečiant abortų temą.

Tad kaip kalbėti apie mirtį? Pasak Alinos, mažiems vaikams apie mirtį geriausia kalbėti į pagalbą pasitelkiant istorijas ir knygas. Tai padeda jautriai, suprantamai ir paprastai kalbėtis apie netektį.

Kita amžiaus grupė – paaugliai. Anot Alinos, jiems apie mirtį kalbėti neretai įdomiau nei apie lytinius santykius. Paaugliai nori suprasti, kas vyksta. Kai su jais kalbame atvirai, „nevyniojant į vatą“, įvardijant reiškinius tikraisiais vardais, jie ne tik geriau priima gyvenimo trapumą, bet ir labiau pradeda vertinti patį gyvenimą.

Specialistė įsitikinusi, kad tokie pokalbiai gali tapti ir viena iš savižudybių prevencijos priemonių – ne todėl, kad kalbama apie mirtį, o todėl, kad kalbama apie gyvenimo vertę, prasmę ir žmogaus ryšį su kitais.

Planuojame vestuves, bet ne savo paskutinę valią

Kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Italijoje, apie gyvenimo pabaigos planavimą kalbama gerokai atviriau. Kaip planuojame studijas, karjerą ar pensiją, taip skatinama pagalvoti ir apie paskutinę savo valią, t. y. kaip galėtų atrodyti mūsų pačių laidotuvės.

Alina pasakoja, kad pati rimtai apie tai, kokia galėtų būti jos laidotuvių ceremonija, susimąstė susirgusi onkologine liga. „Kai susirašiau, kokios muzikos norėčiau, kokių gėlių, kas turėtų vykti per laidotuves, pajutau keistą ramybę. Mirties baimė tiesiog išnyko“, – dalijasi jautriais prisiminimais ji.

Ilgametę patirtį Norvegijos sveikatos sistemoje sukaupusi A. Liepinaitienė sako, kad toks planas pirmiausia reikalingas ne pačiam žmogui, o jo artimiesiems. Netekties akimirką šeimai nebereikia spręsti dešimčių organizacinių klausimų. Jie gali susitelkti į gedėjimą, o ne spėlioti, ko žmogus būtų norėjęs.

Orumas nesibaigia paskutinę gyvenimo dieną

Specialistė pabrėžia, kad pagarba žmogui turi išlikti iki paskutinės akimirkos. „Jeigu žmogus nori, kad per laidotuves grotų roko muzika, jeigu jis nori paaukoti savo kūną mokslui ar paskutinį kartą pamatyti saulę – tai yra jo valia. Gerbti tokius sprendimus reiškia gerbti žmogaus orumą“, – sako A. Liepinaitienė.

Pasak jos, pagarba paskutinei žmogaus valiai nėra tik emocinis gestas. Tai teisė pačiam spręsti dėl savo gyvenimo pabaigos ir galimybė artimiesiems išvengti sunkių spėlionių bei kaltės jausmo, svarstant, ar buvo priimtas teisingas sprendimas. Atviri pokalbiai apie paskutinius norus leidžia šeimai geriau suprasti vieniems kitus dar tada, kai tam yra laiko.

Kai prireikia pagalbos, šalia būna socialiniai darbuotojai

Nors apie socialinius darbuotojus dažniausiai galvojame kaip apie žmones, padedančius spręsti kasdienes socialines problemas, jie neretai tampa pirmaisiais specialistais, į kuriuos kreipiasi šeimos, susidūrusios su sunkia artimojo liga ar mirtimi.

Dažnai pirmiausia kyla labai praktiški klausimai – kokia pagalba priklauso, kokias paslaugas galima gauti, kaip organizuoti ilgalaikę priežiūrą ar pasirūpinti žmogumi paskutinėmis jo gyvenimo savaitėmis. Tačiau ne mažiau svarbus ir emocinis palaikymas. Socialiniai darbuotojai padeda šeimoms nepasimesti sudėtingose situacijose ir dažnai tampa žmonėmis, su kuriais galima pasikalbėti apie tai, ko artimiausioje aplinkoje nedrįstama ištarti garsiai.

Be to, socialiniai darbuotojai kasdien dirba su vaikais, netekusiais tėvų globos, vaikais, augančiais sunkumų patiriančiose šeimose, ar tais, kuriems tenka išgyventi artimo žmogaus netektį. Tokiose situacijose jie dažnai tampa suaugusiaisiais, padedančiais vaikui saugiai kalbėti apie netektį, atsakyti į sudėtingus klausimus ir suprasti, kad apie mirtį galima kalbėti atvirai, nebijant savo jausmų.

Pokalbiams nereikia laukti ypatingos progos

„Nėra tokios dienos, kai visa šeima atsisės prie stalo ir nuspręs: šiandien kalbėsime apie mirtį“, – šypsosi Alina. Jos teigimu, geriausi pokalbiai gimsta natūraliai – pamačius žinią apie organų donorystę, išgirdus vaiko klausimą, kalbant apie senstančius tėvus ar prisimenant išėjusį artimąjį.

Svarbiausia – nenutildyti klausimų. Kartais svarbiau ne turėti visus atsakymus, o parodyti, kad apie mirtį šeimoje kalbėtis yra saugu. „Jeigu nežinome atsakymo, galime sąžiningai tai pasakyti. Atsakymų galima ieškoti kartu. Daug svarbiau, kad žmogus žinotų: apie mirtį kalbėti galima“, – teigia Alina Liepinaitienė.

Įrašas Sunkūs pokalbiai: kada ir kaip kalbėti apie mirtį pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Tricky, kurio tikrasis vardas Adrianas Nicholas Matthews Thaws, gyvenimas kupinas netekčių, skandalų ir net nusikaltimų, tačiau bet kuriame gyvenimo etape jį lydėjo muzika. Būtent muzika padėjo jam ištrūkti iš pavojingos aplinkos, priimti savo tapatybę ir atrasti laisvę kurti be taisyklių. Tricky dalinasi trylika kūrinių, kurie jį formavo arba primena svarbius žmones bei gyvenimo lūžius.

1. The Specials – Too Much Too Young

Tricky užaugo skurdžiame ir pavojingame Bristolio rajone. „The Specials“ padėjo jam įveikti rasinę atskirtį ir patikėti, kad muzika gali tapti išsigelbėjimu.

„Keliems mėnesiams patekus į kalėjimą supratau, kaip greitai priprantama prie dviejų, penkerių ar net penkiolikos metų už grotų. Toks gyvenimas buvo ne man. Turėjau rasti kitą kelią ir „The Specials“ padėjo jį pamatyti“, – prisimena Tricky.

2. Eric B. & Rakim – My Melody

Būdamas aštuoniolikos, pakeliui į klubą Tricky vyresnio bičiulio Mikey automobilyje išgirdo Erico B. ir Rakimo kūrinį „My Melody“ ir suprato, kad nori kurti muziką. Mikey jam buvo didelis autoritetas, parodęs, kad galima dirbti įprastą darbą, o savaitgaliais atsiduoti muzikai. Būtent jis padrąsino patį Tricky peržengti savo rajono ribas.

„Mikey buvo tikras mergišius – dėl merginų keliaudavo po visą Angliją. Tais laikais tai daug reiškė. Daug žmonių, vos išvykę iš savo rajono, baimindavosi patekti į pavojingas situacijas“, – priduria Tricky.

3. Prince – Darling Nikki

Pirmą kartą Prince’ą Tricky pamatė per televiziją, tačiau tik išgirdęs „Darling Nikki“ iš tiesų įsiklausė į jo muziką. Nuo šios dainos prasidėjo Tricky susižavėjimas Prince’u. Kadangi vienas geriausių jo draugų buvo vardu Nicky, kūrinys įsiminė dar labiau.

4. Linton Kwesi Johnson – Sonny’s Lettah

Linton Kwesi Johnson kūrinys „Sonny’s Lettah“ apie rasizmą padėjo Tricky suprasti, kodėl jaunystėje policija jį nuolat gąsdindavo ir ką dėl savo rasės teko patirti jo tėčiui iš Jamaikos. Įdomi detalė, kad Tricky muzikinės šaknys glūdi šeimoje – jo tėvas dirbo su garso sistemomis, o senelis buvo itin gerbiama Bristolio dub scenos figūra.

5. Echo Minott – Murder Weapon

„Keistas derinys: Echo Minott dainuoja apie pirštų atspaudų nuvalymą nuo žmogžudžio ginklo, bet visa tai skamba labai gražiai. Kai augau, ši daina buvo didelis hitas jamaikiečių bendruomenėje ir tapo neatsiejama mano vaikystės dalimi. Vieną savo dainą pavadinau lygiai taip pat“, – atskleidžia Tricky.

6. The Specials – Dawning Of A New Era

„Kai augau, net merginos lankymas kitame rajone galėjo sukelti konfliktą su vietiniais. Todėl ši daina apie to meto gyvenimą ir norą jį pakeisti man buvo artima tada ir tebėra artima šiandien“, – sako Vilniuje rugsėjo 2 d. laukiamas Tricky.

7. Gregory Isaacs – Night Nurse

Gregory Isaacs daina „Night Nurse“ Tricky primena pirmąją merginą, su kuria jiedu be perstojo klausydavosi Gregory Isaacso. Nors Tricky gerbė Bobą Marley, jo muzika niekada pernelyg nesižavėjo – kur kas artimesnis jam buvo Gregory Isaacsas.

8. The Breeders – MetaGoth

„Tiesiog velniškai geras kūrinys. „The Breeders“ klausausi visą gyvenimą. Man teko susipažinti su grupės vokaliste Kim Deal, o Kanadoje net surengėme bendrą koncertą. Iš pradžių buvau prisiekęs „Pixies“ gerbėjas, o per juos atradau ir grupę „The Breeders“, – pasakoja Tricky.

9. Busy Signal – The Days

„Daina apie istoriją, kuri galėtų nutikti ir šiandien – vaikai vis dar auga smurto ir susišaudymų apsuptose gatvėse. Šis pasakojimas apie gyvenimą gete man artimas, jame skamba panašiomis sąlygomis augusių žmonių patirtys“, – sako Tricky.

10. Blur – Song 2

„Jeigu būčiau didžėjus, būtinai įtraukčiau šį kūrinį į hiphopo klubo vakarėlio grojaraštį. Nors jam jau beveik trisdešimt metų, jis vis dar toks pat galingas. Absoliuti klasika“, – taip vieną mėgstamiausių savo dainų apibūdina Tricky.

11. Public Enemy – Rebel Without A Pause

„Nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjęs. Iki šiol prisimenu tą nuostabą ir pirmąją mintį: „Kas, po velnių, čia yra?“ Tada dar nežinojau, kad ir pats kursiu muziką, sukeliančią tokią reakciją. Šis kūrinys man parodė, kad muzikoje nėra taisyklių. Nežinau, ar jis padarė man tiesioginę įtaką, tačiau tikrai suteikė laisvę kurti taip, kaip noriu“, – dalinasi Tricky.

12. Van Morrison – Astral Weeks

„Norėčiau, kad šią dainą būčiau parašęs aš pats savo mamai. Joje minimos ant sienų kabančios nuotraukos primena mano šeimą ir jos tradicijas. Vaikystėje daug laiko praleisdavau pas prosenelį, kuris mane dažnai kviesdavo medžioti. Jo namuose ant sienų kabėdavo medžioklės reikmenys, o pats iš medžioklės grįždavo per kaklą persimetęs du triušius“, – apie vaikystės prisiminimus pasakoja Tricky.

13. Smiley Culture – Cockney Translation

Smiley Culture – britų ir jamaikiečių kilmės regio atlikėjas. „Cockney Translation“ kūrinyje jis žaismingai sujungė jamaikietišką tarmę su Londono tradicinės darbininkų klasės kalba. „Ši daina tapo tikru proveržiu. Anuomet muzika sklisdavo iš rankų į rankas perduodamomis kasetėmis – iš Londono jos pasiekdavo Birmingamą, Bristolį ir kitus miestus. Vienas draugas paleisdavo įrašą kitam, o šis perduodavo jį dar kam nors. Rekomendacijos iš lūpų į lūpas – galingiausia reklama, o koncertiniai turai iki šiol išlieka vienu geriausių būdų skleisti muziką. Žinau, dabar viskas vyksta per „Instagram“ ir kitus socialinius tinklus, tačiau kasetės ir koncertai man tebėra pati tikriausia muzikos sklaidos forma“, – sako Tricky.

Šiame koncertų ture paskelbti net 38 pasirodymai po Europą ir 17 – Šiaurės Amerikoje. Išskirtinė turo viešnia – lenkų vokalistė Marta Złakowska, per paskutinius kelis metus tapusi svarbia Tricky kūrybos partnere. Tricky muzika apjungia net tris skirtingas melomanų kartas. Jis vienas įtakingiausių britų muzikos balsų ir niekas dėl to nesiginčija.

Įrašas Britų triphopo legendos Tricky gyvenimą pakeitę kūriniai: padėję ištverti kalėjimą ir atrasti kūrybos laisvę pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Tačiau šįkart nusprendėme su Andra susipažinti iš arčiau – ne tik per jos kuriamą turinį. Pasikvietėme ją ilgesniam pokalbiui apie tai, ko į trumpus vaizdo įrašus nesutalpinsi: nuo nelengvų pirmųjų metų Lietuvoje ir kultūrinių skirtumų iki verslo, meilės ir to, ką po aštuonerių metų čia ji vadina namais.

Kodėl būtent Lietuva? Kas tave čia atvedė ir ar tuomet galėjai įsivaizduoti, kad po tiek metų vis dar vadinsi šią šalį savo namais?

Į Lietuvą persikėliau 2018 metų rugpjūtį. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad tuo metu draugavau su lietuviu, kurį 2017 metais sutikau JAV, dalyvaudama „Work & Travel“ programoje. Grįžusi į Rumuniją baigti studijų, radau darbo galimybę Lietuvoje ir nusprendžiau persikelti. Žvelgiant atgal, tai buvo vienas didžiausių lūžio taškų mano gyvenime, nes Lietuva tapo vieta, kurioje sukūriau savo karjerą ir galiausiai sutikau savo vyrą.

Lietuva, ypač užsieniečiams, kartais gali pasirodyti gana uždara ir santūri šalis. Ar per visus čia praleistus metus kada nors jauteisi svetima arba buvo sunku pasijusti visiškai priimtai? O gal tavo patirtis buvo visai kitokia?

Nemeluosiu, pirmieji metai Lietuvoje buvo gana sudėtingi. Man buvo sunku iki galo suprasti kultūrą ir atrasti savo vietą, o kai kuriuos čia patirtus kultūrinius skirtumus tuo metu priimti nebuvo lengva.

Žvelgdama atgal suprantu ir tai, kad buvau labai jauna – man buvo vos 22-eji – todėl ir mano požiūris buvo kitoks. Manau, atvykau turėdama tam tikrų lūkesčių ir buvau labiau susitelkusi į tai, kaip viskas daroma mano pačios kultūroje, užuot bandžiusi suprasti, kodėl čia kai kurie dalykai yra kitaip.

Bėgant metams supratau, kad integracija nereiškia, jog turi pakeisti save ar tikėtis, kad nauja šalis prisitaikys prie tavęs. Tai smalsumas, gebėjimas priimti skirtumus ir rasti pusiausvyrą tarp savo tapatybės išsaugojimo bei naujos kultūros priėmimo.

Šiandien turiu daug draugų lietuvių, o mano geriausia draugė pasaulyje iš tiesų yra lietuvė – pirmaisiais metais čia niekada nebūčiau galėjusi įsivaizduoti, kad taip nutiks.

Per tiek metų Lietuvoje turbūt teko gerai pažinti ir mūsų kultūrą. Ar yra lietuviškas įprotis, tradicija ar net charakterio bruožas, kurį pati perėmei? O kokios savo rumuniškos tapatybės dalies niekada nenorėtum prarasti?

Nesu tikra, ar pati perėmiau kokį nors konkretų lietuvišką įprotį. Veikiau išmokau suprasti, priimti ir vertinti Lietuvoje įprastus įpročius bei kultūrines normas, kartu neprarasdama savo tapatybės.

Pavyzdžiui, kai tik persikėliau čia gyventi, kai kuriuos dalykus kartais priimdavau asmeniškai – tarkime, tai, kad laiptinėje ne kiekvienas kaimynas su tavimi pasisveikina. Atvykus iš Rumunijos, kur tokie maži kasdieniai bendravimo gestai yra dažnesni, iš pradžių tai atrodė šiek tiek keista. Tačiau bėgant metams supratau, kad tai tiesiog kultūrinis skirtumas, o ne nedraugiškumo ženklas. Išmokau tai priimti, nors pati ir toliau sveikinuosi su savo kaimynais.

Jaučiu labai stiprų ryšį su savo kultūra ir manau, kad tai visada nešiosiuosi su savimi. Kad ir kur gyvenčiau, visada stengsiuosi išsaugoti savo šilumą ir savitumą, kartu gerbdama mane supančią kultūrą.

Žvelgiant į Lietuvą iš kitos perspektyvos, ką, tavo nuomone, mes patys apie savo šalį ar save nepakankamai vertiname?

Manau, žmonės nepakankamai vertina, kokia saugi ir sąžininga yra Lietuva. Mane iš tiesų stebina, kai girdžiu lietuvius sakant, kad šalis nėra saugi, nes mano patirtis yra visiškai kitokia. Gyvenusi skirtingose vietose, Lietuvą nuoširdžiai laikau labai saugia šalimi. Tai taip pat vienas iš dalykų, kuriuos labiausiai vertinu čia gyvendama – jausmą, kad žmonės iš esmės yra sąžiningi ir nesistengia tavęs apgauti ar tavimi pasinaudoti.

Dar vienas dalykas, kurį norėčiau, kad lietuviai suprastų, – kokie jie iš tiesų yra gabūs. Jau net nebesuskaičiuočiau, kiek kartų žmogus dar net nepradėjęs su manimi kalbėti atsiprašė dėl savo anglų kalbos, o tada prakalbo puikia anglų kalba. Norėčiau, kad žmonės čia labiau save vertintų. Mano akimis, lietuviai yra labai gabūs, darbštūs ir sugeba kur kas daugiau, nei patys dažnai mano.

Socialiniuose tinkluose subūrei daugiau nei 50 tūkst. žmonių auditoriją. Ar tapti turinio kūrėja kada nors buvo tavo planas, ar viskas nutiko beveik netyčia?

Praėjus keleriems metams po persikraustymo į Lietuvą, pradėjau kurti vaizdo įrašus apie savo, kaip čia gyvenančios užsienietės, kasdienybę. Buvau mačiusi, kaip panašų turinį kuria žmonės kitose šalyse, ir pagalvojau, kad tai puiki idėja. Tuo metu Lietuvoje beveik nebuvo užsieniečių, kurie dalytųsi savo gyvenimo čia perspektyva, todėl nusprendžiau ir pati pabandyti.

Žvelgiant atgal, tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Žinoma, ne visi komentarai buvo teigiami – per šiuos metus sulaukiau ir nemažai kritikos. Tačiau teigiamos patirtys gerokai nusvėrė neigiamas.

Šio turinio kūrimas padėjo man integruotis į Lietuvos visuomenę taip, kaip niekada nebūčiau tikėjusis. Jis suteikė daugybę galimybių bendrauti su vietiniais, pažinti jų kultūrą, suabejoti kai kuriomis savo pačios išankstinėmis nuostatomis ir geriau suprasti, kaip lietuviai mąsto bei mato pasaulį. Mano, kaip užsienietės, gyvenimo patirtis tapo abipusiu pokalbiu, ir už tai esu be galo dėkinga.

Kartu su savo vyru taip pat įkūrei „Krunchas“ – ir, beje, sveikinu jus susituokus! Norėčiau šiek tiek daugiau išgirsti apie šį tavo gyvenimo etapą. Kas jus įkvėpė pradėti liofilizuotų saldumynų verslą ir ko išmokote kurdami kažką kartu?

Labai ačiū! „Krunchas“ buvo dvejų metų kelionė, prasidėjusi nuo paprastos idėjos – į Lietuvos rinką atnešti kažką kitokio. Tuo metu liofilizuoti saldainiai vis dar buvo nišinis produktas, todėl labai džiaugėmės galėdami žmonėms pristatyti kažką naujo.

Tačiau šių metų sausį priėmėme sunkų sprendimą verslą uždaryti. Ne todėl, kad jis nebuvo sėkmingas – tiesiog supratome, kad šiame savo gyvenimo etape labiau vertiname savo gyvenimo būdą nei verslo valdymą.

Prieš „Krunchas“ daug keliaudavome ir mėgavomės turima laisve bei lankstumu. Verslas, priešingai, reikalauja nuolatinio dėmesio ir fizinio buvimo vietoje. Supratome, kad dar nesame pasiruošę tokiam ilgalaikiam įsipareigojimui.

Be to, 2026 metams turėjome daugybę planų, tarp jų – vestuves Rumunijoje, todėl visa tai suderinti su verslo valdymu būtų buvę nepaprastai sudėtinga. Žvelgiant atgal, „Krunchas“ uždarymas mums buvo teisingas sprendimas.

Kaip sekėsi kurti verslą šalyje, kurioje negimei? Ar tai, kad Lietuvoje esi užsienietė, apsunkino šį procesą, o gal kitoks požiūris tapo tavo pranašumu?

Tiesą sakant, įkurti įmonę buvo gerokai sudėtingiau, nei iš pradžių tikėjomės, ypač maisto sektoriuje, kuriame gausu papildomų reikalavimų ir specifinių leidimų. Žinoma, vietiniams, kurie jau išmano sistemą, kalbą ir visus procesus, tai padaryti paprasčiau. Mums, kaip užsieniečiams, teko įveikti papildomų iššūkių, tačiau dėl jų nė karto nekilo noras pasiduoti – buvome pasiryžę viską perprasti ir išmokti eigoje.

Galiausiai nusprendėme kreiptis į konsultantą, kuris padėjo susitvarkyti su administracine verslo puse. Tai buvo investicija, tačiau tikrai verta – be jo pagalbos visas procesas būtų buvęs gerokai sudėtingesnis.

Mums taip pat labai pasisekė, kad jau buvome subūrę auditoriją socialiniuose tinkluose. Ji atliko svarbų vaidmenį pristatant „Krunchas“ žmonėms ir auginant pardavimus. Bendruomenė, kuri sekė mūsų kelionę ir mus palaikė, turėjo didžiulę reikšmę ir parodė, kiek daug gali duoti nuoširdus ryšys su žmonėmis.

Tavo gyvenime susipina trys skirtingos kultūros – rumuniška, lietuviška ir ekvadorietiška. Ar tai turėjo įtakos ir jūsų santykiams? Gal kultūriniai skirtumai yra sukėlę smagių nesusipratimų ar net padėję geriau suprasti vienas kitą?

Tikrai taip! Mūsų santykiai – gražus rumuniškos, ekvadorietiškos ir lietuviškos kultūrų mišinys, o mes vis dar kasdien mokomės jas suprasti ir vertinti.

Manau, rumunai ir ekvadoriečiai daug kuo panašūs, ypač kalbant apie šeimos, tradicijų ir kartu praleidžiamo laiko svarbą. Tačiau yra ir tam tikrų skirtumų, dėl kurių lankant šeimas kartais kyla smagių „diskusijų“.

Pavyzdžiui, ekvadoriečiai palaiko itin artimą ryšį su visa gimine ir yra įpratę daug laiko leisti dideliuose šeimos susibūrimuose, kuriuose kartais dalyvauja daugiau nei 30 žmonių. Man tai atrodo labai gražu, tačiau kartu gali būti šiek tiek per daug, nes nesu pratusi prie tokio intensyvaus ir nuolatinio bendravimo.

Manau, vienas mūsų privalumų yra tai, kad gyvename Lietuvoje, kuri tapo bendra mūsų abiejų erdve. Kadangi abu gyvename toliau nuo savo gimtųjų kultūrų, turime neutralesnę aplinką, kurioje šie skirtumai mūsų kasdieniam gyvenimui nedaro tokios didelės įtakos.

Dar vienas dalykas, kuris mums padeda, yra tai, kad abu esame užsieniečiai. Galime dalytis savo patirtimis, kalbėtis apie kultūrinius skirtumus ar net pasiskųsti tam tikromis situacijomis, su kuriomis susiduriame, ir nė vienas to nepriimame asmeniškai. Abu žinome, ką reiškia prisitaikyti prie naujos kultūros, o ši bendra patirtis mus dar labiau suartina.

Po aštuonerių metų Lietuvoje, ką tau dabar reiškia žodis „namai“? Kai grįžti į Rumuniją, ar vis dar jautiesi grįžtanti namo, o gal Lietuva namais tapo jau visai kita prasme?

Anksčiau sakydavau, kad mano širdis padalinta į dvi dalis, nes turiu dvejus namus – Rumuniją ir Lietuvą. Tačiau vieną dieną viena mergina man pasakė tai, kas visiškai pakeitė mano požiūrį. Ji pasakė: „Nemanau, kad tavo širdis padalinta į dvi dalis. Manau, kad dabar tiesiog turi dvi širdis.“

Šis sakinys man įstrigo, nes jis puikiai apibūdina tai, kaip jaučiuosi. Į Rumuniją ir Lietuvą nežiūriu kaip į dvi tarpusavyje konkuruojančias savo tapatybės dalis – jaučiu vienodai stiprų ryšį su abiem šalimis. Rumunija visada bus vieta, kurioje gimiau, kur yra mano šaknys ir prasidėjo mano istorija. Lietuva – vieta, kurioje užaugau kaip žmogus, sukūriau karjerą, susikūriau gyvenimą ir tapau tuo, kas esu šiandien.

Abi šalys man yra namai, tik kiekviena savaip. Jaučiuosi be galo laiminga galėdama nešiotis abi kultūras su savimi, kad ir kur būčiau.

Socialiniuose tinkluose žmonės mato tik tas mūsų gyvenimo dalis, kurias patys pasirenkame parodyti. Kokia tavo pusė lieka mažiau matoma tavo sekėjams?

Manau, socialiniuose tinkluose man gana sunku parodyti savo pažeidžiamumą. Dažnai noriu, kad žmonės mane matytų kaip stiprią asmenybę – tokia ir esu – tačiau kartais, manau, žmonės pamiršta, kad stiprybė ir pažeidžiamumas gali egzistuoti vienu metu.

Tiesa ta, kad kartu esu ir vienas emocionaliausių žmonių, kokius galite sutikti. Lengvai pravirkstu, viską išgyvenu labai giliai ir savyje nešiojuosi daugybę emocijų.

O kad pokalbio nepabaigtume pernelyg rimtai – šiek tiek lengvesnių klausimų. Andros paprašėme ilgai negalvoti ir sakyti tai, kas pirmiausia šauna į galvą.

Mėgstamiausias lietuviškas ir rumuniškas patiekalas?

Žemaičių blynai ir įdaryti vynuogių lapai.

Lietuviškas žodis, kurį vis dar sunku ištarti?

„Muziejus“.

Mėgstamiausias Lietuvos atlikėjas ar grupė?

Jessica Shy.

Kava ar matcha?

Kava.

Vilnius vasarą ar per Kalėdas?

Vilnius per Kalėdas.

Vasara Baltijos šalyse ar Rumunijoje?

Rumunijos vasara.

Mėgstamiausia vieta Lietuvoje už Vilniaus ribų?

Nida.

Viena vieta Rumunijoje, kurią turėtų aplankyti kiekvienas lietuvis?

Brašovas.

Viską suplanuoti iš anksto ar nusipirkti bilietą ir visa kita sugalvoti vėliau?

Nusipirkti bilietą, o visa kita sugalvoti vėliau.

Kas visada keliauja tavo lagamine?

Odos priežiūros priemonės.

Svajonių kryptis, kurioje dar nesi buvusi?

Kinija.

Be ko negalėtum gyventi?

Duonos.

Apibūdink save trimis žodžiais.

Rūpestinga, užsispyrusi ir linksma.

Autorė Dominyka Petravičiūtė

Įrašas Lietuvoje gyvenanti turinio kūrėja Andra: ko patys lietuviai čia nevertina? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Ryškiausios pasaulio žvaigždės

Praėjusį gruodį į Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusius pirmuosius M1 muzikos apdovanojimus rinkosi ne tik tūkstančiai žiūrovų, bet ir ryškiausios pramogų pasaulio žvaigždės. Specialiai joms tą vakarą buvo nutiestas Mėlynasis kilimas, o salėje paruošta VIP zona.

„Esu tikras, kad gruodžio 9 dieną savo kalendoriuose ryškiai jau yra pasižymėję daugelis šalies atlikėjų bei muzikantų, tačiau tam, kad darkart jiems primintume apie artėjantį svarbų renginį, vietoje įprasto kvietimo nusprendėme pasiūlyti savotišką pramogą, nesudėtingą žaidimą. M1 studijoje įrengėme specialią VIP kvietimų sieną su nuotraukomis, tad atėjusios į svečius žvaigždės pačios susiras savo atvaizdą ir pasiims kvietimą. Siena kasdien tuštės, nuotraukų mažės ir tai bus akivaizdus ženklas, kad iki apdovanojimų lieka vis mažiau ir mažiau laiko“, – neįprastą idėją atskleidžia M1 programų direktorius, laidų vedėjas Arnoldas Eisimantas.

Intriguojančias VIP kvietimų paieškas tiesiogiai galės stebėti M1 klausytojai radijo stoties interneto svetainėje, taip pat – M1 sekėjai socialiniuose tinkluose. 

Praėjusiais metais į M1 muzikos apdovanojimus VIP kvietimus gavo apie 600 svarbių muzikos industrijos atstovų, šou verslo garsenybių. VIP kvietimas suteikia galimybę žmogui pateikti į uždarą Mėlynojo kilimo zoną, svečiui būna numatyta vieta arenos salėje prie stalelių, bilietas į po renginio vykstančias dūzges bei kiti privalumai.

„Šiemet VIP vietų skaičius tikrai nemažės, tačiau fiziškai nebūtų įmanoma ir neužtektų laiko visus sukviesti į studiją, todėl dalis svečių, kaip ir pernai, bus kviečiami asmeniškai. Tada žmonės dar nežinojo, ko laukti šventėje, nes M1 muzikos apdovanojimai buvo organizuojami pirmąjį kartą, o dabar jau niekas net neabejoja, jog ir šį gruodį „Žalgirio“ arenoje vyks paties aukščiausio lygio muzikinis šou. Smagu matyti, kad muzikos atstovai šio įvykio nekantriai laukia“, – sako A.Eisimantas. 

Organizatoriai teigia, kad ir šiais metais, artėjant renginiui, Bilietai.lt platformoje bus galima nusipirkti ne tik įprastų, bet ir VIP+ bilietų. Jų kiekis bus itin ribotas, kaina – didesnė, tačiau žiūrovui tai suteiks išskirtinę patirtį. Kitaip tariant, pačiam iš itin arti pamatyti, ką reiškia būti žvaigžde arba būti tarp žvaigždžių.

Visą 2025-ųjų M1 muzikos apdovanojimų ceremoniją žiūrėti ir įspūdingiausias akimirkas prisiminti jau galima „YouTube“:

M1 muzikos apdovanojimai šiemet įvyks gruodžio 9 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje. Bilietais prekiauja Bilietai.lt, nuo rugsėjo bilietai brangs.

Įrašas Scenos žvaigždės į šių metų M1 muzikos apdovanojimus bus kviečiamos neįprastu būdu  pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Daina – apie svaiginančią meilę, kai įsimyli taip stipriai, kad net skauda. O paskui ta meilė vienam iš jūsų baigiasi. Tarkim, tu dar myli, bet jauti, kad tavęs jau nebemyli. Arba atvirkščiai. Tos praėjusios meilės simbolis ir yra „šaltos lūpos“, kurios nebeatsako į bučinį. Tas jausmas, kai dar skauda, bet jau turi paleisti“, – dainos simboliką paaiškina dainininkas ir dainos autorius.

Jis įsitikinęs – kiekvienas savo biografijoje turi bent vienas skaudžias skyrybas. Ir tikrai prisimena tą lemiamą paskutinį bučinį į šaltas lūpas. „Rašau dainas iš savo patirties arba, kai jos pritrūkstu, pasiremiu draugų istorijomis. Skaudžių skyrybų emocija daugeliui užsilikusi kažkur giliai viduje. Mes dažnai linkę apsimesti, kad jau visai pamiršome, jei mus įskaudino. Ne tik kitus, bet ir save apgaudinėjame. Jei kas mus tikrai giliai sužeidė, prisiminsim visada. Po kiek laiko tai nebekels didelių emocijų, bet iš atminties to per jėgą neištrinsi. Ir tikrai bus akimirkų, kai dainos žodžiai „šoku su tavo šešėliu“ bus teisingi.

Tado Juodsnukio dainos „Šaltos lūpos“ klausykitės čia:

Įrašas Tadas Juodsnukis prakalbo apie skaudžią patirtį: to per jėgą neištrinsi pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Išskirtinis mados renginys

Pasak dizainerės, galimybė pristatyti savo kūrybą tokioje platformoje yra ne tik profesinis įvertinimas, bet ir proga pamatyti, kaip jos idėjos skamba tarptautiniame kontekste. „Feeric Fashion Week“ man visada atrodė labai įdomi Europos mados platforma, nes čia mada suvokiama kaip kultūrinis reiškinys, o ne vien drabužis. Labai patiko renginio atmosfera – nors susitinka labai skirtingos estetikos, nėra konkuravimo jausmo. Priešingai, jaučiamas smalsumas, pagarba kūrybai ir noras kalbėtis. Tokiose mados savaitėse supranti, kad svarbiausia nėra prisitaikyti prie tendencijų, o turėti aiškų kūrybinį balsą“, – sako M. Grikšaitė.

Kolekcija, įkvėpta dovanų išpakavimo

Kolekciją „Unwrapped“ įkvėpė dovanos išpakavimo akimirkos, momentai tarp laukimo ir atradimo, tad pakavimo estetika tapo pagrindiniu kolekcijos motyvu. „Kolekcijoje tyrinėjau pakavimo estetiką, perkeldama ją į drabužio konstrukciją. Norėjosi išvengti tiesioginių citatų, todėl pakavimo motyvai tapo ne dekoru, o pačia drabužio architektūra. „Unwrapped“ pasakoja apie autentiškumą ir drąsą būti pamatytam. Apie tai, kad tikroji vertė slypi ne pakuotėje, o žmoguje“, – pasakoja dizainerė.

Naujausioje M. Grikšaitės kolekcijoje dominuoja švelni pastelinių atspalvių paletė, lengvai krintantys audiniai, drapiruotės, kaspinų motyvai ir architektūriškos konstrukcijos. Romantiški siluetai čia dera su šiuolaikiškais oversized sprendimais, o lengvumas kontrastuoja su preciziškai apgalvotomis formomis. Kolekcijoje atsikartoja subtilūs pakavimo estetikos elementai – mazgai, lankstai, juostelės ir sluoksniavimas, kurie tampa ne dekoratyviais akcentais, o neatsiejama drabužio konstrukcijos dalimi.

Nors kolekciją vienija bendra kūrybinė idėja, ji sąmoningai neapsiriboja vienu siluetu ar estetika. Greta lengvų romantiškų suknelių pristatomi tūriniai viršutiniai drabužiai, trikotažo komplektai, vakariniai įvaizdžiai ir kasdienai pritaikomi modeliai – taip pabrėžiant, kad šiuolaikinė moteris gali būti skirtinga ir neprarasti savo autentiškumo.

Platesnis kūrybinis tikslas

Vienas svarbiausių kolekcijos tikslų buvo ne tik sukurti vizualiai atpažįstamą estetiką, bet ir pakviesti žiūrovą į dialogą. Kad šį tikslą pavyko įgyvendinti, dizainerė pajuto tarptautinės auditorijos reakcijose. „Žmonės labai greitai atpažindavo pakavimo motyvus, tačiau pokalbiuose vis dažniau pereidavo prie gilesnės metaforos – apie žmogų, tapatybę ir atsivėrimą. Man tai buvo didžiausias komplimentas, nes būtent tokį dialogą ir norėjau sukurti. Manau, kad daugelis jau yra pavargę nuo sudėtingų idėjų, koncepcijų ir dirbtinio intelektualumo, todėl vis daugiau dėmesio skiriu ne tik estetikai, bet ir pritaikomumui. Man svarbu, kad kolekcija turėtų aiškią koncepciją, tačiau kartu atliktų pagrindinį tikslą – būtų gera tuos kūrinius vilkėti. Vis daugiau dėmesio skiriu medžiagiškumui, konstrukcijai ir tam, kokį jausmą žmogus patiria vilkėdamas drabužį.“

Autentiškumas – viena didžiausių Lietuvos mados kūrėjų stiprybių

Lietuvos dizainerių potencialą tarptautinėje scenoje M. Grikšaitė matė ne tik savo pačios pasirodyme. Kaip Kauno kolegijos dėstytoja, ji džiaugiasi, kad „Feeric Fashion Week“ studentų programoje savo kolekcijas pristatė ir trys šios aukštosios mokyklos studentės. „Man buvo labai smagu matyti jų darbus tarptautiniame kontekste – jos atrodė itin stipriai ir drąsiai. Kiekviena kolekcija buvo vientisa, konceptuali, turėjo aiškią kūrybinę kryptį, tačiau kartu išsiskyrė ir savo pritaikomumu. Manau, tai labai svarbu šiandienos madoje, kai ieškoma ne tik originalių idėjų, bet ir realaus ryšio su žmogumi“, – sako M. Grikšaitė.

Dizainerės įsitikinimu, būtent autentiškumas šiandien yra viena didžiausių Lietuvos mados kūrėjų stiprybių. „Mes neturime didžiulės komercinės mados industrijos, todėl galime sau leisti daugiau kūrybinės laisvės ir ieškoti savito kūrybinio balso. Lietuvos dizaineriai išsiskiria stipriu konstrukciniu mąstymu, pagarba amatui, medžiagoms ir gebėjimu kurti konceptualiai. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad konceptualumas vis dažniau dera su praktiškumu – kuriami drabužiai turi aiškią idėją, tačiau kartu yra suprantami ir aktualūs šiandienos žmogui.“

Po pasirodymo „Feeric Fashion Week“ M. Grikšaitė planuoja toliau nuosekliai stiprinti „Mild Power“ identitetą, plėtoti autorines kolekcijas bei dar daugiau dėmesio skirti mados, kūno ir emocinio patyrimo tyrinėjimams. Pasak dizainerės, būtent šių sričių susijungimas formuos kitą prekės ženklo etapą – tokį, kuriame mada tampa ne tik estetika, bet ir prasminga patirtimi.

Įrašas Lietuvių dizainerė Milda Grikšaitė naujausią kolekciją pristatė svarbiame mados renginyje pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.