Žinoma žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė šį rudenį atranda save naujame vaidmenyje – ji tapo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvūnų mokslų fakulteto Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijų programos pirmakurse. 

Vos per dvi savaites jos gyvenime atsirado paskaitos, savarankiškos užduotys, skaidrių kūrimo gudrybės – ir biochemija, kurią pašnekovė mini su humoru ir pagalbos šauksmu į aukštybes. Mokytis nelengva. Bet kaip įdomu! 

Į studijas atvedė meilė gyvūnams ir žmonėms

Paklausta, kodėl pasirinko būtent šiuos mokslus, Rūta pradeda nuo augintinių. Jie jos gyvenime buvo visada. Vaikystės namus ji šiltai vadina „priglaustukų pensionu”: atklysdavo gyvūnai, o ir aplinkiniai žmonės žinodavo, kam atnešti rastą, niekam nereikalingą šunį. 

„Namai, kuriuose gyvena ne tik dvikojai, yra visai kitokie. Ne tokie tvarkingi, ne tokie kvepiantys ir ne tokie tylūs. Bet labiausiai man patinka, kad juose niekada nesijauti vienas, net tada, kai su tavimi niekas nesikalba”,  – pastebi pašnekovė. 

Tačiau iki studijų atvedė ir siekis geriau suprasti, kaip padėti žmonėms. Visuomenėje stebėdama autizmo spektro sutrikimą turinčių žmonių, Rūta ieškojo atsakymų apie pagalbos galimybes, ypatingą, terapinį gyvūno bei žmogaus santykį. 

Posūkis į studijas siejasi ir su vaikystės svajonėmis: kadaise Rūta svajojo tapti veterinare arba gydytoja. Arba – melžėja: visiškai rimtai.  „O gal dar išsipildys?”, –  juokauja.

Baigusi mokyklą, Rūta stojo į tuometę Kauno medicinos akademiją. Tąkart nepavyko. Po daugelio metų kelias vis dėlto atvedė į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą – tik jau su kita patirtimi ir aiškiu supratimu, kodėl čia norisi būti. 

„Yra visai kitaip, kai ateini studijuoti žinodama, kad to reikia tau – ne mamai, ne tėčiui, ne dėl to, kad sistema taip veikia. Man šių studijų reikia, ir tai jau visai kitoks požiūris į mokslus”, – sako Rūta. 

Padrąsino kolegos pavyzdys 

Sprendimas studijuoti būtent konkrečioje programoje nebuvo spontaniškas. Darbas televizijoje, šeima, vaikai – naujoms studijoms vietos dienotvarkėje savaime neatsirado. Rūta apie jas svarstė jau kelerius metus. 

Itin padrąsino kolega žurnalistas Mindaugas Sėjūnas, neseniai baigęs studijas LSMU Gyvūnų mokslų fakultete.  Bene vyriausiam tuo metu LSMU studentui šie mokslai buvo išpildyta vaikystės svajonė. Kolegos ryžtas po ilgos pertraukos vėl studijuoti imponavo. Rūta jam skambino, domėjosi, svarstė, tačiau vis stabdė užimtumas. Šiemet pagaliau nėrė. 

Labai svarbus buvo ir šeimos palaikymas. Vyras pasakė „taip”, dukra patikino tikinti mama, o dešimtmetis sūnus naująjį etapą įvertino klausimu: komedija ar tragedija? 

Dukrai teko ir technologijų konsultantės vaidmuo. Kai mama kelintą kartą teiravosi, kaip nuotrauką paversti skaidre, netrūko nei juoko, nei svarstymų, kiek smegenų pusrutulių prireiks visoms gudrybėms perprasti. 

Seminaras, grąžinęs į karjeros pradžią

Kokie pirmieji įspūdžiai tapus studente? Rūta neslepia: studijos iš tiesų yra iššūkis. Dar niekada neteko šitiek valandų praleisti prie kompiuterio.

Vienas didžiausių netikėtumų – jaudulys kalbant per seminarą. Žmogui, kurio kasdienis darbas yra viešai kalbėti, nedidelė auditorija staiga tapo rimtu išbandymu. Pristatydama dar tik vos pažįstamą temą, Rūta pasijuto lyg televizijos karjeros pradžioje: girdėjo savo balsą tarsi iš šalies ir labai aiškiai suvokė, kiek daug dar reikia išmokti. 

Užtai tie nauji pirmieji kartai suteikia ir visai kitokios energijos. 

„Kuo daugiau tų pirmų kartų, tuo tu jautiesi jaunesnė. Ir labai prideda tikrumo, stiprumo, pasitikėjimo savimi, kad –  ir aš galiu”, – pasakoja ji. 

Kasdienybėje dabar tiek veiklos, kad tenka gyventi beveik dvidešimtmetės ritmu: paskaitos, mokslo skaitiniai, analizė, pasirengimas atsiskaitymams. Socialiniuose tinkluose Rūta juokauja ir apie per pirmąsias savaites vienu dydžiu laisvesniais tapusius drabužius, ir apie šokoladą bei matchą, padedančius neužmigti, ir apie vakarą, kai galvoje jau susimaišo žiuželiai, blakstienėlės bei kaspinuočiai. 

Kiekviena tokia žinia sulaukia dėmesio ir palaikymo, ypač –iš vyresnio amžiaus žmonių ir iš dar nepažįstamų Veterinarijos akademijos studentų, smalsaujančių, kaip jai sekasi. 

O kai užaugsiu?..

Kur nuves šios studijos, Rūta dar nežino. Sako – turi svajonę, apie kurią dar anksti kalbėti garsiai. Tačiau galimybė atrasti naujus savo gebėjimus ją įkvepia. Žurnalistės profesija neužbraukia visų kitų kelių, savitai juos papildo, o nauja pradžia padeda pamatyti save kitokiomis akimis. 

„Aš taip seniau visą laiką sakydavau: „Kai užaugsiu – tai būsiu”. Ir nepaisant amžiaus, to, kad turiu keletą vaikų, aš vis dar nepaleidžiu šios frazės – ir tai gerai”, – šypsosi naujoji LSMU studentė. 

Kol kas tame būsimame gyvenime dar daug nežinomųjų. Užtat dabartiniame jau yra biochemija, seminarai ir šeima, kuri kartais mokosi kartu – bent jau tada, kai prireikia dar vienos skaidrės.

Įrašas Rūta Mikelkevičiūtė – vėl pirmakursė: „Kai užaugsiu, tai būsiu…“  pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Tyrimo rezultatai rodo, kad jauni žmonės jau nuo pirmųjų karjeros žingsnių į darbą žiūri ne vien per atlyginimo prizmę. Pradedant profesinį kelią atlyginimas natūraliai yra vienas svarbiausių pasirinkimo kriterijų, tačiau jaunam žmogui ne mažiau svarbu matyti perspektyvą – ką jis gaus kartu su pirmąja darbo vieta, kokių įgūdžių įgis, kokios patirties sukaups ir kur tai galės nuvesti ateityje“, – sako Aleksandr Mironenko, „Evolution Lithuania“ vadovas.

Atlyginimas svarbus vilniečiams

Tyrimo duomenimis, atlyginimą kaip vieną svarbiausių kriterijų renkantis darbą nurodo 90 proc. 18–26 metų vilniečių. Šis rodiklis panašus į 18–35 metų kauniečių (91 proc.) ir tokio pat amžiaus vilniečių (94 proc.) atsakymus. Tačiau vertinant kitus darbo pasirinkimo aspektus, miestų skirtumai tampa ryškesni.

Karjeros galimybės ypač svarbios jauniausiems Vilniaus gyventojams – jas kaip vieną svarbiausių veiksnių renkantis darbą nurodo 61 proc. 18–26 metų vilniečių. Tarp 18–35 metų kauniečių šis rodiklis siekia 45 proc., o tarp tokio pat amžiaus vilniečių – 51 procentą.

Tyrimas taip pat atskleidė skirtumus vertinant darbuotojams siūlomas papildomas naudas. Naudų paketą kaip svarbų kriterijų renkantis darbą nurodo 41 proc. 18–26 metų vilniečių ir 45 proc. 18–35 metų sostinės gyventojų. Kaune, tarp 18–35 metų respondentų, šis kriterijus svarbus 31 proc. apklaustųjų. Naudų paketo svarba dar labiau išryškėja tarp didesnes pajamas ( 1401+ Eur) gaunančių Vilniaus gyventojų – jį svarbiu kriterijumi nurodo 54 proc. šios grupės respondentų.

„Šiandien jaunam žmogui svarbu ne tik gauti darbą, bet ir matyti, kokią vertę ši patirtis sukurs jam pačiam. Todėl darbdavio vaidmuo yra neapsiriboti darbo vietos pasiūlymu – svarbu darbuotojui sudaryti sąlygas mokytis, prisiimti daugiau atsakomybių, išbandyti skirtingas veiklas. Ypač karjeros pradžioje tokia aplinka gali tapti svarbiu pagrindu tolesniam profesiniam keliui“, – sako A. Mironenko.

Šie lūkesčiai aktualūs ir „Evolution“, kuri rugpjūtį Vilniuje atidarė antrąjį bendrovės biurą Lietuvoje. Sostinėje bendrovė planuoja įdarbinti iki 1,2 tūkst. žmonių, o 2020 m. atidarytame Kauno biure šiuo metu dirba beveik 1 tūkst. darbuotojų.

„Vilniuje kuriame komandą, kurioje didelę dalį sudarys žmonės, pradedantys savo profesinį kelią. Norime, kad jiems tai būtų ne tik lankstaus darbo galimybė, leidžianti kartu dirbti ir studijuoti, bet ir vieta, kurioje galima įgyti pirmosios tarptautinės patirties, auginti kompetencijas ir ilgainiui prisiimti daugiau atsakomybės. Mūsų auganti organizacija suteikia galimybę pradėti nuo pirmosios pozicijos ir palaipsniui atrasti sau tinkamą profesinę kryptį“, – sako A. Mironenko.

Lankstus darbo grafikas – prioritetas

Didžioji dalis Vilniuje siūlomų pozicijų orientuota į jaunus žmones, ieškančius lankstaus darbo grafiko ir galimybių derinti darbą su studijomis ar kitomis veiklomis. Apie 80 proc. planuojamų darbo vietų sudarys tiesioginių transliacijų studijų pozicijos, taip pat bus kuriamos administracijos, klientų aptarnavimo, techninės priežiūros, IT ir kitų sričių funkcijos.

Visame pasaulyje „Evolution“ turi per 24 tūkst. darbuotojų, o bendrovės padaliniai veikia daugiau nei 20-yje pasaulio šalių, tarp jų – Ispanijoje, JAV, Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje ir kitose rinkose. Be Lietuvos, artimiausi „Evolution“ biurai regione yra Rygoje, Taline ir Varšuvoje.

„Evolution“ (EVO) yra listinguojama „Nasdaq Stockholm“ vertybinių popierių biržoje. 2025 metais bendrovės pajamos siekė 2,066 mlrd. eurų.

Tyrimas buvo atliktas internetu (CAWI), apklausta po 600 18–35 metų amžiaus respondentų Vilniuje (2026 m.) ir Kaune ( 2025 m.).

Įrašas Alga – dar ne viskas: kuo skiriasi Vilniaus ir Kauno jaunimo darbo paieškos? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Savanorystė prasidėjo darželyje

„Mokydamasi progimnazijoje ir bandydama save atrasti, maniau, kad jauno žmogaus talentai ir gebėjimai atsiskleidžia per piešimą, dainavimą, sportinius pasiekimus ar panašias veiklas. Tačiau nė vienas iš šių dalykų man nesisekė ir neteikė džiaugsmo. Vis dėlto jau tuo metu dariau tai, kas man teikė prasmę – savanoriavau vaikų darželiuose ir stovyklose, padėjau vyresnio amžiaus žmonėms, nuolat ieškojau galimybių padėti kitiems. Kai tapau gimnaziste, atėjo suvokimas, kad mano pašaukimas yra teikti laimę kitiems žmonėms, o ypač vaikams“, – pasakojo Austėja.

Neatsitiktinai mergina ir pasirinko studijas – VDU ji studijuoja Ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką ir planuoja pasirinkti mokytis Specialiosios pedagogikos specializaciją. Pasirinkti šią specialybę paskatino ne tik asmeninis pašaukimas, bet ir artimas šeimos pavyzdys – Austėjos mama taip yra specialioji pedagogė. Tad pirmoji merginos savanorystė ir buvo vaikų darželyje, prie kurio kolektyvo prisijungti pasiūlė ten dirbanti mama. Austėja su vaikais žaisdavo, piešdavo, padėdavo mokytojoms.

„Nuo mokyklos laikų mane labai traukė pedagogika, bet kartu traukė ir visos kitos sritys, atrodo, visur norėjau būti. Tačiau palaipsniui bandai save atrast, išbandai įvairias savanorystes, veiklas, ir kažkaip atrandi. Po darbo darželyje supratau, kad  tai yra mano sritis ir ši veikla teikia daugiausia prasmės“,  – teigė pirmakursė.

Skautiška veikla ir meilė gamtai

Kad galėtų prisidėti prie vaikų ugdymo ir organizuoti jiems veiklas, Austėja prisijungė prie Lietuvos skautų organizacijos.

„Trejus metus iš eilės organizavau vasaros ir kitas stovyklas, žygius, kūriau ir įgyvendinau programą, kuri ugdė vaikų patriotizmą, empatiją, savarankiškumą. Visiškai buvau atsidavusi šiam tikslui ir, negailėdama laiko bei pastangų, su bendraminčių pagalba suorganizuodavome per metus apie aštuonias stovyklas“, – persikrausčiusi į kitą miestą mergina ryšių su skautija nenutraukė – toliau tęsia veiklą savo krašte ir prisijungė prie Kauno skautų. Savaitgalį po šio pokalbio kaip tik planavo važiuoti į stovyklą Višakio Rūdoje.

Paklausta, ką paprastai po sunkios dienos renkasi – vakarą prie ekrano ar prie laužo, Austėja negalvodama pasirinko stovyklavimą gamtoje. Anot jos, laisvų savaitgalių per mėnesį būna vos vienas kitas, o likusius praleidžia stovyklose su vaikais.

Dar mokydamasi mokykloje aktyvi mergina Kazlų Rūdoje įkūrė jaunimo grupelę „Atrask save“, kurią vesdavo pati be jokio savivaldybės ar organizacijų finansavimo. O prieš porą metų vadovavo Marijampolėje įgyvendintam projektui „Tapk skautu“, padėjusiam maždaug trisdešimčiai vaikų prasmingai praleisti laiką, atsitraukti nuo išmaniųjų ekranų, ugdyti pilietiškumą bei tvarumo supratimą.

Taip pat turėjo savo laidą „Smalsučių pasaulis“ Marijampolės televizijoje. „Laisvalaikiu man visada patikdavo filmuoti ir montuoti vaizdo įrašus, mokykloje ruošdavau įvairius pristatymus, už kuriuos dažnai sulaukdavau iš mokytojų ir draugų pagyrimų. Todėl nusprendžiau, kad šį savo gebėjimą galiu panaudoti prasmingai ir naudingai. Susisiekus su Marijampolės televizija, pasiūliau jiems kurti laidą vaikams, kadangi jie nerodė savo programoje jokios panašios laidos. Pakviesta į pokalbį, juos sužavėjau šia idėja ir pasirašiau savanorystės sutartį“, – nors iš pradžių vesti laidą buvo labai baisu, ilgainiui Austėja įsivažiavo. Pasak jos, „Smalsučių pasaulis“  sulaukė didelio moksleivių bei mokytojų palaikymo ir vėliau buvo net rodomos per pamokas mokyklose.

VDU sužavėjo dar mokykloje

Su VDU mergina susipažino dar būdama moksleive – dalyvavo Moksleivių universitete, kur kartu su VDU studentais mokėsi dalyko „Lietuvių tradicijos ir jų kaita“, o pati patirtis paliko didelį įspūdį. „Man labai patiko. Apskritai mane sužavėjo šitas universitetas, tad paskui nebebuvo abejonių, kad čia noriu studijuoti“, – sakė Austėja.

Pasak jos, Artes liberales stipendija labai pradžiugino ir nustebino: „Man ši stipendija yra ne tik finansinė parama, bet ir mano iki šiol įdėto darbo bei pastangų įvertinimas. Šis įvertinimas mane dar labiau įkvėpė tobulėti, siekti naujų tikslų ir toliau savo žinias bei gebėjimus skirti jaunimo ir vaikų ugdymui.“

Nors planų tiek universitete, tiek laisvalaikiu – begalė, pirmakursė dar dėliojasi prioritetus. Vis dėlto, per pirmąjį mėnesį Kaune ji jau ne tik prisijungė prie skautų, bet ir pradėjo savanorystę vaikų dienos centre. Pabaigusi studijas Austėja norėtų dirbti mokykloje, tačiau mato save ir darželyje, ir kitose srityse. Viena iš jų – tikybos mokytoja. Tam mergina planuoja pasiimti gretutines Religijos pedagogikos studijas.

Žaliakalnyje apsigyvenusi studentė jau spėjo ir susirasti naujų draugų Kaune. „Turiu nuostabias kursiokes, su kuriomis nuo pačių pirmų įvadinės savaitės paskaitų susipažinome ir labai šiltai viena kitą priėmėme. Labai dėl to džiaugiuosi“, – pasakojo Austėja.

Įrašas Išskirtine stipendija įvertinta Austėja vakarą prie ekranų iškeičia į skautišką laužą pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Nuo pat pradžių serialo ašis buvo draugystė. Mano vaikystėje tai buvo duotybė – visi turėjo draugų, nes pakanka išeiti po pamokų į kiemą, ir jau jų turi. Tačiau šiais laikais susirasti draugų vaikams yra vis sunkiau, o ir daugiau šeimų auginą po vieną vaiką. Norėjau parodyti draugystę kaip supergalią, kuri tau suteikia sparnus“, – dalijasi Danijoje gyvenanti režisierė. Prieš metus pristatytas serialas vis dar kuriamas – naujausias jo serijas galima pamatyti „Telia Play“ platformoje, o ilgo metro versija – „BFF. Turbo nuotykių maratonas“, kurioje rasite net penkias linksmas istorijas, – jau pasiekiama ir „Cgates“, „Go3“ bei „ŽMONĖS Cinema“ žiūrovams.

Serialas „BFF“ – tai linksmos istorijos apie trijų geriausių draugų – meškiuko Beno, voveraitės Fridos ir katino Fredžio – kasdienius iššūkius, kuriuos jie paverčia tikrais nuotykiais. Su vis dar kuriamo lietuviško animacinio serialo režisiere Urte Oettinger kalbamės apie projektą įkvėpusį legendinį „Pieno barą“ sostinės Didžiojoje gatvėje, iššūkius kuriant tokio masto animaciją, ir gyvenimo Danijoje atspindžius istorijose.

Verta prisiminti visą pradžią, kuri siekia tavo ir prodiuserės Agnės Adomėnės trumpametražį filmą „Pieno baras“ (2020). Kokios buvo inspiracijos?

Mintis apie serialą gimė tuomet, kai pirmąkart susitikome su Agne, maždaug 2012–2013 metais. Pamenu, kavinėje valgėm salotas ir brainstorminom, ką norėtume kartu sukurti, ko mums trūksta lietuviškoje animacijoje. Iškart nusprendėmė, kad norime aukštos kokybės, nuoširdaus turinio vaikams. Nors buvau neseniai baigusi magistro studijas Estijos Dailės akademijoje ir animacijos vaikams nekūriau, bet užmojai buvo dideli. Iškart kibome į darbus ir kaskart susitikusios rašėme serialo griaučius: trys draugai, gyvūnai, trys berniukai? Ne. Statistiškai mergaitės nežiūri produkcijos, kur nėra personažių mergaičių. Bus mergaitė ir du berniukai. Darom lietuviškus gyvūnus, o ne liūtus ir žirafas. Tegul jų nuotykiai prasideda ar baigiasi kavinėje, tokioje kavinėje, kaip seriale „Draugai“, bet turi būti vaikiška kavinė, „Nykštukas“? Ne, „Pieno baras“!

Kavinėje „Pieno baras“ Didžiojoje gatvėje prie Vilniaus rotušės praleidau nemažai paauglystės – po pamokų ten susitikdavau su močiute, kuri dirbo redakcijoje ELTA Gedimino prospekte. Pamenu, ateidavau ten, užsisakydavau bandelę su karšto pieno stikline ir laukdavau, kol močiutė ateis ir sumokės. Telefono neturėjau, todėl laukdama stebėdavau padavėjas, klientus. Mano atminty ši kavinė išliko kaip jaukios bendruomenės pavyzdys.

Kartu su Agne 2013 m. išvykome į Ansi festivalį, kur sutikau Johaną (savo vyrą), Birutę Sodeikaitę (režisierę, kuri tuo metu mokėsi Jungtinėje Karalystėje) ir daug kitų nuostabių animacijos žmonių. Animacijos pasaulis pasidarė labai didelis ir spalvingas. Neilgai trukus susituokiau ir išvykau gyventi į Daniją, tačiau su Agne ir toliau dirbome kartu: sukūrėme „Nuopuolį“ (2016) ir „Pieno barą“ (2020), savotišką „BFF“ pradininką. Abu šiuos filmus mano gyvenime lydėjo vaiko gimimas – 2016-aisias gimė Liudvikas, o 2020 metais – Lotte.

Kai kūrėme „Pieno barą“ abi su Agne jau turėjome po sūnų, todėl natūraliai galvojome, kad animacinis filmas, o netrukus ir serialas, bus skirti jiems. Bet vaikai užaugo greičiau. Visąlaik galvojome apie auditoriją, apie visus Lietuvos vaikus, kurie gyvena skirtinguose šeimos modeliuose, apie vienturčius vaikus ir vaikus iš didelių šeimų. Nemoralizuodamos norėjome priminti tėvams apie svarbą kalbėtis su mažais vaikais apie didelius dalykus.

Pavyzdžiui, aš pati augau „sudurtinėje“ šeimoje, bet vaikystėje apie tai su manimi niekas nešnekėjo, o jeigu nešneka, vadinasi, su tuo yra kažkas negerai, – bent taip aš mąsčiau (dabar labai džiaugiuosi turėdama du tėčius). Trumpametražiame „Pieno bare“ norėjau kalbėti apie tai, kad vaikai supranta, kas vyksta jų šeimose, ir visi šeimos modeliai yra geri.

Judvi su Agne Adomėne turėjote būti labai artimos ir labai tikėti projektu, jei jau po „Pieno baro“ ryžotės ir serialui. Kuo papildote viena kitą? Kiek išmokai iš jos?

Serialas „BFF“ yra mūsų trečias projektas kartu, o pažįstamos esame nuo 2012-ųjų. Manau, kad Agnė pakeitė lietuvišką animaciją į gerąją pusę, pakelė jos lygį ir pasuko lietuviškos animacijos kryptį iš rytų į vakarus. Agnės dėka buvo sukurta daugybę nuostabių animacinių filmų, ji nebijo sudėtingų sprendimų, nesiriboja technikom, drąsiai bendradarbiauja su užsienio talentais ir niekada, niekada nenuleidžia kokybės kartelės. Tiek ilgai kuriant serialą, žinoma, kad pasitaikė iššūkių ir sudėtingų situacijų, bet kai Agnė išgirsta blogą komentarą arba aš supanikuoju, kad komanda neatrodo pakankamai stipri, viena kitą nuraminame ir paraginame nepasiduoti. Agnė yra labai talentinga prodiuserė, ji geba sukurti nuostabią, stiprią komandą. Aš nesu komandinis žmogus, to vis dar mokausi.

Dabar pakalbėkime plačiau apie serialą „BFF“: kaip pakito „Pieno baras“, kiek keitėt personažus, aplinką, charakterius?

Sukūrus „Pieno barą“ir paleidus jį į eterį, paaiškėjo stipriosios ir silpnosios pusės. Vaikai sunkiai galėjo nusakyti personažų amžių, pagal išvaizdą ir balsą (pavyzdžiui, katiną įgarsino atlikėjas Justinas Jarutis) personažai atrodė vyresni, nei istorijoje. Todėl pakeitėme veikėjų dizainą: nuostabi personažų dizainerė Marija Puškovaitė sukūrė šiuolaikiškus, patrauklius, nematytus personažus. Bet esmė išliko ta pati – antropomorfizuoti lietuviški gyvūnai, nes tik jie atitiko auditorijos lūkesčius. Fonus taip pat teko detalizuoti, dailininkas Gediminas Skyrius sukūrė idilišką Vilniaus senamiesčio variantą, kurį pavadinome Žvėrynu – miestu, kuriame gyvena įvairaus plauko žvėrys. Buvo labai smagu fonuose paslėpti savo mėgstamas vietas, pavyzdžiui, klubą „Play“.

Serialą norėjome vadinti „Milk Bar“, bet gavome komentarų, kad Bar angliškai bus dažnai interpretuojamas kaip batonėlis, tad „Milk Bar“ būtų pieninis batonėlis. Vienos pokalbių sesijos metu sugalvojome pavadinimą „BFF“, bet nesinorėjo kad tai būtų tik gerai žinomas trumpinys Best Friends Forever, tad teko pakeisti ir personažų vardus, kurie šifruotųsi į B – Benas, F – Frida, F – Fredis.

Animaciniam serialui sukurti neužtenka tik didelio noro. Atsimušėme į daug sienų, daug patarimų, kurių ne visada reikėjo klausyti, ir serialą gaminti pradėjome tik 2023 metais. Nei aš, nei Agnė serialo kūrimo patirties neturėjome, mokėmes eigoje, bet nemanau, kad įmanoma išmokti nekuriant. Tai neįkainojama patirtis. Žinoma, yra dalykų, kuriuos darytume kitaip, bet aš priimu ir mokausi tiek iš klaidų, tiek iš sėkmių.

Nuo pat pradžių serialo ašis buvo draugystė. Mano vaikystėje tai buvo duotybė – visi turėjo draugų, nes pakanka išeiti po pamokų į kiemą, ir jau jų turi. Tačiau šiais laikais susirasti draugų vaikams yra vis sunkiau, o ir daugiau šeimų augina po vieną vaiką. Norėjau parodyti draugystę kaip supergalią, kuri tau suteikia sparnus. Turint draugų įmanoma viskas. Draugai nebūtinai turi būti panašūs į tave ar turėti tokių pačių pomėgių. Kaip seriale „Draugai“, taip ir „BFF“ kiekvienas draugas į situaciją žiūri savaip ir žiūrovai turėtų numanyti, kaip skirtingai jie elgsis.

Serialo gamybai vadovavai iš Danijos – ar nebuvo sunku, ar nejutai to vadinamojo FOMO (angl. Fear of Missing Out), kad esi ne su visais? Kokie apskritai buvo didžiausi iššūkiai kuriant „BFF“?

Dirbti nuotoliu tokiame dideliame projekte yra palaima. Atsiranda sistema, mano įsitraukimas yra tik būtinais atvejais, nestoviu už nugaros animatorei ir neaiškinu, kaip animuoti kairę koją. Mano nuomone, didžiausias iššūkis buvo talentų trūkumas. Esame maža šalis ir mūsų resursai riboti, todėl pastiprinimą radome svetur. Prie „BFF“ projekto dirbo kelios skirtingos šalys: Lietuva, Slovakija, Bulgarija, samdomi animatoriai iš Kolumbijos ir pora merginų iš  Danijos. Lietuvos animatoriai sudarė tik maždaug ketvirtadalį komandos, o ir juos surasti buvo nelengva. Proceso metu turėjome gana griežtą tvarkaraštį, todėl nekilo klausimų, kiek visa tai truks. Iš tikrųjų, kurti serialą yra labai malonu, nes su kiekviena serija gali pasistengti daryti geriau ir nebekartoti tų pačių klaidų.

Kiek tavęs vis dar yra tame „BFF“? Serialas, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, gana utopiškas: veikėjai nėra prilipę prie mobiliųjų, vaikai turi nemažai laisvės, daug laiko leidžia kieme. Kiek norėjote atliepti dabartines jaunuolių aktualijas ir kiek buvo svarbu išlaikyti tą serialo pasaulį, sustojusį tarsi dutūkstantaisiais?

Tie, kas kuria vaikams, turi kurti ne tik pramogą, bet ir pamoką. Aš tikiu, kad filmai gali mokyti ir nemoralizuodami. Mes norime parodyti gerąjį pavyzdį – duoti vaikams laisvę nuobodžiauti, pasiklysti, suklysti, susipykti ir atsiprašyti. Tai labai svarbu.

Veiksmas vyksta idealizuotame mieste, kur visi vieni kitus pažįsta, kur vaikai patys nueina į mokyklą, po pamokų patys daro namų darbus ir prižiūri jaunesnes sesutes. Be to, „BFF“ personažai tėvai kartais pykstasi, yra užsivertę darbais, o močiutė bėga maratoną. Aš manau, tai gana šiuolaikiška, o gal tiesiog skandinaviška.

Beje, seriale yra ir kompiuterių vaikų kambariuose, ir telefonų, ir planšečių, tik tai nėra akcentas – greičiau priemonė veikėjams susitikti ar įsivelti į nuotykį, panašiai, kaip „Žaislų istorijoje 5“. Beje, mano vaikas dabar ratais bėgioja po kambarius, rankose sukiodamas Rubiko kubiką, todėl šį žaislą daviau ir „BFF“ personažui. Ar tai 2000-ųjų žaislas? O gal mada sukasi ratu?

Įdomus faktas: pirmoje suanimuotoje serijoje (epizodas „Klubas“) katinas Fredis rankose turėjo mobilųjį telefoną, kuriame ieškojo atsakymų ir stebėjo sekėjų skaičių. Parodžius šią seriją distributoriui, gavome komentarą, kad socialinė medija greit bus uždrausta vaikams iki 16 metų. Mes į tai sureagavome ir Fredžiui į rankas įdėjome popierinę skrajutę.

Kiek svarbu išlaikyti asmeninį santykį su auditorija? Ar turite vaikų komisijas, kurios komentuoja, pataria?

Mano vaikams 6-eri ir 10 metų, tad jie ir yra tikslinė auditorija. Jie žiūri kiekvieną seriją po 10 kartų: ir nesuanimuotą, ir neigarsintą, ir įgarsintą angliškai, ir pakomentuoja. Dabar labai laukia, kada serijos bus išverstos į danų kalbą ir jų draugai galės pažiūrėti kartu.

Vystymo metu konsultavomes su vaikais, darėme tyrimus su 6–9 metų auditorija iš Vilniaus ir Raudondvario mokyklų. Klausinėjome jų apie personažų išvaizdą, amžių, rodėme fonus ir klausėme kur, jų manymu, vyksta veiksmas. Juokinga, kad vaikai sakė atpažinę Vilnių iš vilko skulptūros, nors tokios Vilniuje net nėra. Skaitėme scenarijus ir stebėjome vietas, kur vaikams juokinga, kur ne. Man visada įdomu žiūrėti filmus kartu su vaikais, nes jų reakcijos yra labai natūralios ir nesuvaidintos.

Gyveni Danijoje, nors, kiek suprantu, aktyviai seki gyvenimą ir aktualijas Lietuvoje. Visgi, kiek daniškoji kultūra veikė kuriant serialą?

Danijoje yra  lengva dirbti ir auginti vaikus, vaikai visur laukiami, su jais bendraujama kaip su mažais suaugusiais. Pavyzdžiui, jeigu vaikas supykęs rėkia ar, tarkim, spardo sėdynę autobuse, tuomet praeiviai kreipiasi į vaiką, ne į mamą ar tėtį, vaiko gražiai prašoma netriukšmauti. Danijoje nėra mažybinių žodelių, vaikams nesakoma, kad juos atneša gandrai. Išsiskyrusios šeimos pasidalydamos laiką augina vaikus. Danijoje nuo 6 metų vaikas legaliai gali vienas važiuoti dviračiu dviračių taku, bet privalo dėvėti šalmą. Šis įstatymas man labai patinka – vaikas turi laisvę, bet privalo elgtis saugiai. Čia taip pat labai stiprus bendruomeniškumo jausmas, daug popamokinių nemokamų būrelių vaikams, daug susibūrimų tėvams, paaugliams, užsieniečiams, naujoms mamoms. Pažeidžiamos žmonių grupės nelieka atstumtos, yra sudaryta daug sąlygų bendrauti, susipažinti, nelikti vienatvėje. Tokį bendruomeniškumą bandžiau pavaizduoti ir seriale.

Kai pradėjote kurti „Pieno barą“, kokybiško turinio vaikams dar nebuvo tiek daug. Dabar, po kokių keturolikos metų, srautas milžiniškas, vien „YouTube“ kiek visko. Kaip jums nepasimesti šiame kontekste? Ir ar matydama, kokia pasiūla filmų, laidų vaikams, dar imtumeisi šio iššūkio ir kurtumei serialą?

Taip, tikrai kurčiau serialą nuo nulio ir dabar, nes turinio tikrai yra daug, bet kokybiško lietuviško animacinio serialo vaikams nėra. Neturiu nieko prieš kokybišką užsienietišką turinį, bet taip malonu žiūrėti filmus, kurie yra aukščiausio lygio ir pagaminti Lietuvoje, apima toks pasididžiavimas savo šalimi. Norėčiau kad ir vaikai didžiuotųsi Lietuva. O žiūrėdami gal ir lengviau susitapatintų su personažais.

Aš savo vaikams neleidžiu naudotis „YouTube“ (ir „YouTube Kids“), toks pats patarimas yra ir iš mokyklos, nes socialinės medijos neigiamai veikia vaikų psichinę sveikatą. Mes žiūrime nacionalinę televiziją, kur turinys yra atsakingai atrinktas. Labai džiaugiuosi kad „BFF“ įsigijo Danijos nacionalinis transliuotojas ir galėsime Danijos vaikams parodyti lietuvišką turinį. Labai didžiuojuosi ir dėkoju už tai Agnei ir visai savo superkomandai.

„BFF. Turbo nuotykių maratonas“ pamatyti galite „ŽMONĖS Cinema“, „Go3“ ir „Cgates“ platformose, o naujasias serialo „BFF“ serijas rasite „Telia Play“.

„BFF“ iš dalies finansuoja „Creative Europe Media“ ir „Eurimages“ pilotinė serialų bendros gamybos programa, Lietuvos kino centras, „Telia Play“ ir LRT, prodiusuoja animacijos gamybos įmonė „Art Shot“, serialo tarptautinį platinimą vykdo vokiečių kompanija „Studio 100 International“.

Įrašas Danijoje gyvenanti režisierė U.Ottinger apie lietuvišką serialą vaikams: „Norėjau parodyti draugystę kaip supergalią“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Kai šiemet sulaukiau kelių pasiūlymų surengti naujametinį šou, pamatęs tarp jų „Švyturio“ areną, ilgai nedvejojau. Šis miestas mano širdyje užima ypatingą vietą, koncertai čia – visada tobuli. Nuotaikos salėje ir scenoje tarsi susilieja į bendrą energijos ir džiaugsmo pliūpsnį“, – sako Saulius Prūsaitis.

Jam pritaria ir „Karališkos erdvės“ duetas Neringa Levulienė ir Linas Domeikis. „Klaipėda – labai pasiilgtas miestas. Esame čia groję ne kartą. Klaipėdos naktiniuose klubuose net teko sutikti Naujuosius metus. Jei gerai prisimename, tai buvo 2000-ieji! Tad sugrįžti į Klaipėdą šiemet, būtent Naujųjų metų išvakarėse, bus labai smagu ir simboliška“, – sako jie.

Karjeros prasilenkė vos per metus

Saulius Prūsaitis ir „Karališka erdvė“ iki šiol niekuomet nėra pasirodę vienoje scenoje. Ir tai gana keista, mat jie kilę iš to paties miesto – Marijampolės. Dar keisčiau – iki šiol jie net nebuvo pažįstami, nors turi ne vieną bendrą draugą.

Muzikantai tiesiog prasilenkė laike ir erdvėje. „Karališka erdvė“ aktyvią koncertinę karjerą baigė 2002-iaisiais, o Saulius Prūsaitis po pertraukos aktyviai muzikuoti pradėjo 2004-aisiais. Sustabdžius „Karališkos erdvės“ veiklą, jos vokalistė Neringa trejiems metams išvyko gyventi į Australiją. Beveik tuo pat metu Saulius Prūsaitis parvyko iš Londono į Lietuvą būtent tam, kad pradėtų itin sėkminga tapusią savo muzikinę karjerą.

Šiuo metu „Karališkos erdvės“ nariai gyvena Kaune, Saulius Prūsaitis – Vilniuje. Tad visai logiška, kad pirmą kartą bendroje scenoje jie susitiks neutralioje teritorijoje – Klaipėdoje.

Saulius Prūsaitis prisimena, kad tuo metu, kai „Karališka erdvė“ išgyveno savo aukso amžių, jis buvo vos pradėjęs muzikuoti. Tai buvo pirmieji nedrąsūs bandymai groti alternatyvią muziką neformalų bendruomenėje. „Karališka erdvė“ tuo metu jau buvo garsi, moderni šokių muzikos grupė, kurios didžiausias hitas „Karalių paslaptys“ peržengė žanro ribas ir tapo megapopuliarus.

„Jei kas nors būtų tada atėjęs ir pasakęs, kad po daugiau nei dvidešimties metų susitiksime Klaipėdoje, arenoje, bendrame Naujųjų metų koncerte, toks scenarijus man būtų pasirodęs neįtikėtinu. Labai laukiu to koncerto, ateisime su dviguba jėga“, – sako Saulius Prūsaitis.

„Taip, mūsų koncertiniai keliai visiškai prasilenkė, bet mes Sauliaus kūrybą sekame nuo „Happyendless“ laikų iki šiandienos hitų, tad bus labai smagu susitikti scenoje“, – sako „Karališka erdvė“.

Trys valandos hitų

Paskutinę metų dieną vyksiančio „Nauji & Pasiutę“ koncerto žiūrovų laukia auksinis hitų sąrašas.

Saulius Prūsaitis į Klaipėdą atsiveš „39“, „Norim šokti“, „Pamela“, „Prie ežerėlio“, „Tu nemoki“, „Tyliai išeinu pas kitą“ ir dar daugiau savo žinomiausių kūrinių.

„Karališka erdvė“ – legendinius hitus „Karalių paslaptys“ („Iš lėto leidžiasi saulė“), „Atostogos“ („Aš išrašysiu tavo vardą“), „Šokių karštligė“, „Aš vėl esu toli“ bei kitus puikiai pažįstamus kūrinius.

Iš viso – net trys valandos šėlsmo. Muzikantai Naujųjų metų koncertui „Nauji & Pasiutę“ svarsto įrašyti ir vieną bendrą kūrinį.

Saulius Prūsaitis ir „Karališka erdvė“ – „Nauji & Pasiutę“ 12 31 Klaipėda, „Švyturio“ arena. Koncerto laikas – 19–22 val. Bilietus platina manobilietas.lt

Įrašas Saulius Prūsaitis ir „Karališka erdvė“ skelbia fantastišką žinią pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Vien turinio kūrėja (angl. influencer) ją vadinti jau būtų sunkoka. 25-erių Alix turi savo odos priežiūros prekės ženklą „Reale Actives“, yra realybės serialo „Earle Meets World“ žvaigždė, o jos įtaka vartotojų pasirinkimams tokia didelė, kad internete net prigijo terminas „Alix Earle efektas“, apibūdinantis jos gebėjimą rekomenduojamus produktus žaibiškai paversti išperkamais. Kitaip tariant, ko Alix nesugeba?

Alix Earle: „Nesu perskaičiusi nė vienos knygos“

Pasirodo, atsakymą į šį klausimą turėjo pati Alix. Žurnalo „Interview Magazine“ vyriausiajam redaktoriui Melui Ottenbergui paklausus visai nekalto klausimo, kokią knygą ji skaitė paskutinę, influencerė pareiškė: „Nesu perskaičiusi nė vienos knygos.“

Po akimirkos ji pridūrė, kad galbūt vaikystėje yra skaičiusi Dr. Seusso, vieno žinomiausių JAV vaikų literatūros autorių, knygeles. Ir, kaip galima numanyti, internetui šito visiškai pakako.

Knygų neskaitė, bet diplomą gavo

Alix yra baigusi Majamio universitetą, kuriame studijavo verslą ir rinkodarą. Todėl po jos prisipažinimo internetas iškart turėjo klausimų: kaip įmanoma gauti aukštojo mokslo diplomą neperskaičius nė vienos knygos?

Netrukus socialiniuose tinkluose pasipylė kritika. Vieniems jos atsakymas pasirodė tiesiog juokingas ir akivaizdžiai perdėtas, tačiau kitiems atrodė, kad šį kartą juokeliu prašauta pro šalį. Kritikai klausė, kodėl viena įtakingiausių jaunosios kartos nuomonės formuotojų renkasi save pateikti per stereotipinį „graži, bet kvailoka“ įvaizdį ir ar knygų neskaitymas apskritai turėtų būti pateikiamas kaip miela asmenybės savybė. Kiti stojo Alix ginti ir priminė, kad jos atsakymas greičiausiai tebuvo lengvabūdis pokštas.

Alix į kritiką sureagavo su humoru

Diskusijai įsisiūbavus, Alix pati į ją sureagavo. Savo „Instagram Story“ ji pasidalijo populiarios pramogų platformos „Pop Crave“ įrašo, prisidėjusio prie visos šios dramos išplitimo, screenshot’u. Šalia jo nuomonės formuotoja trumpai prirašė: „This is sending me“ (liet. „Aš mirštu iš juoko“). Panašu, kad kilusio interneto šurmulio Alix pernelyg rimtai nepriėmė.

Sprendžiant iš Alix reakcijos, tai greičiausiai tebuvo kelias sekundes trukęs, sąmoningai išpūstas juokelis, puikiai tinkantis peržiūroms generuoti. Arba, priešingai, visiškai nuoširdus prisipažinimas. Ir kol internetas bando nuspręsti, kuris variantas blogesnis, pati Alix, panašu, dėl nė vieno per daug nesijaudina. Vienaip ar kitaip, knygos apie tai ji tikriausiai neparašys.

Įrašas Socialinių tinklų žvaigždė Alix Earle prisipažino: „Nesu perskaičiusi nė vienos knygos“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Tikroji prabanga – žvalus rytas“ – tai Yatas Bedding“ iniciatyvos šūkis, kviečiantis trumpam sustoti ir susimąstyti, kaip nakties poilsis veikia mūsų energiją, produktyvumą ir emocinę savijautą. Į pokalbį įsitraukusios Solveiga Mykolaitytė, Rimantė Kulvinskytė ir Kamilė Bukauskaitė atvirai pasidalijo savo miego įpročiais ir patirtimis, primenančiomis: nuo to, kaip miegame, priklauso ir tai, kaip jaučiamės dieną.

Solveiga Mykolaitytė: motinystė suteikia neįtikėtinų galių

Trejų metų sūnų auginanti S. Mykolaitytė sako dabar ypač vertinanti naktis be pabudimų. Jų jau pasitaiko vis dažniau, o kartu sugrįžta ir jausmas, kad pavyko iš tiesų pailsėti.

„Kai augini mažą vaiką, miegas įgauna visai kitą vertę. Pagaliau pasitaiko vis daugiau naktų, kai pavyksta išmiegoti nepabudus, ir tai yra ypatingas malonumas. Įprastai miegu šešias–aštuonias valandas, kaip pavyksta, nors idealu būtų aštuonios–devynios. Kita vertus, juokauju, kad motinystė suteikia nežemiškų galių – kartais pati nustembi, kiek gali nuveikti ir po ne pačios ramiausios nakties“, – pasakoja Solveiga.

Manekenė pastebi, kad prastesnis poilsis atsiliepia jos energijai ir emocinei savijautai. Todėl, kai tik gali, stengiasi anksčiau eiti miegoti ir turėti savo vakaro ritualus.

„Man geras miegas yra geros savijautos pagrindas. Svarbu ir skirti jam pakankamai laiko, ir pasirūpinti aplinka: patogiu čiužiniu, tinkama pagalve, malonia patalyne. Norisi atsigulus atsipalaiduoti ir patogiai ilsėtis. O ryte pabusti su energija – tai prabanga, kurią dabar labai vertinu“, – sako ji.

Patalus kostiumu pavertė Kamilė Bukauskaitė

Specialiai šiai iniciatyvai Solveigos vilkėtą kostiumą sukūrė žinoma stilistė ir drabužių kūrėja Kamilė Bukauskaitė. Pagrindine medžiaga tapo „Yatas Bedding“ miego ekspertų patalai, fotosesijoje miesto centre įgavę netikėtą pavidalą.

Iš antklodžių pasiūtas baltas dygsniuotas kostiumas su išraiškinga apykakle ir ilgu šleifu sukūrė teatrališką siluetą. Aukštakulniai ir papuošalai užbaigė įvaizdį, kuriame susitiko miegamojo jaukumas ir mados fotosesijos estetika.

Pati kostiumo kūrėja sako vis labiau vertinanti nuoseklų poilsio režimą, o geriausiai ji jaučiasi tuomet, kai ilgesnį laiką miega maždaug po aštuonias valandas ir laikosi kasdienės rutinos.

„Nebegalioja mus ilgai į priekį varęs posakis „Pamiegosim, kai numirsim“, o vienos nemiegotos nakties jau neatperka kita išmiegota. Geriausiai jaučiuosi, kai esu užšokusi ant savo vadinamos „davatkos bangos“: ilgą laiką einu miegoti iki 23 valandos, valgau sveikatai palankų maistą, sportuoju ir neapkraunu savo smegenų per dideliu išoriniu triukšmu bei dirgikliais“, – pasakoja K. Bukauskaitė. Miego trūkumą ji pajunta per nuovargį, irzlumą, įtampą ir sunkumą susikaupti. Grįžti į geresnį ritmą pirmiausia padeda sprendimas laiku užbaigti dieną.

„Man geriausias būdas grįžti į sveiką režimą – pradėti laiku eiti miegoti. Nesvarbu, spėjai ar nespėjai, liko darbų ar neliko. Tuomet po truputį į vietas pradeda stoti ir visa kita: sveikesnė mityba, žvalesni rytai, pastovesnė energija“, – sako ji.

Rimantė Kulvinskytė: „Noriu gyventi, o ne derėtis su žadintuvu“

Miego instaliaciją apsilankiusi Rimantė Kulvinskytė sakė, kad aktorės performansas priminė jos svajonę – vidury dienos miegoti patogiai įsitaisius, su Vilniaus katedra fone. Paklausta, kada pati jaučiasi tikrai išsimiegojusi, ji atsakė su humoru.

„Kai atsikeliu ir noriu gyventi, o ne derėtis su žadintuvu dėl papildomų minučių. Kai galva šviesi, turiu energijos ir rytas neatrodo kaip dar viena užduotis, kuriai dar nesu pasiruošusi. Turint vaikų, rytas, kai gali pabusti savo tempu, jau savaime yra šiokia tokia prabanga“, – sako Rimantė.

Įprastai ji miega apie septynias valandas, tačiau pabrėžia, kad svarbi ir paties miego kokybė.

„Gali lovoje praleisti visą naktį, o ryte jaustis kaip atidirbus naktinėje pamainoje. Stengiuosi įsiklausyti į save, nors noras vakare dar truputį pabūti suaugusiu žmogumi, kai vaikai jau miega, kartais laimi prieš norą ryte būti žvaliai“, – prisipažįsta ji.

Prastesnio poilsio pasekmes Rimantė pastebi kasdienėse situacijose: sumažėja kantrybės, sunkiau susikaupti, smulkmenos atrodo reikšmingesnės, o nuotaika tampa nepastovi.

„Atrodo, kad reikia išspręsti visą gyvenimą, nors užtektų tik pamiegoti. Tyrinėdama laimę vis grįžtu prie labai paprastų dalykų: sunku jaustis gerai, kai esi nuolat pavargusi. Ir sau, ir artimiesiems esu malonesnė, kai pailsiu“, – sako Rimantė.

Kokybiško miego kambarys Gedimino prospekte kvietė sustoti

Gedimino prospekte įrengta čiužinių instaliacija tapo laikinu miego kambariu po atviru dangumi ir aktorės Gelminos Kudelko performanso scena. Įprasti namų ritualai persikėlė į judrią miesto erdvę: aktorė miegojo, mankštinosi, gėrė kavą, šokinėjo ant lovos ir kvietė praeivius įsitaisyti pataluose šalia jos.

Praeiviai galėjo stebėti pasirodymą arba patys tapti jo dalimi – trumpam prisėsti, pagulėti ir pasikalbėti apie savo poilsio įpročius bei pasidaryti miego laboratorijose Turkijoje sukurto tinkamiausio čiužinio (Smart-match) testą.

„Šūkiu „Tikroji prabanga – žvalus rytas“ norėjome priminti, kiek daug mūsų kasdienėje savijautoje lemia nakties poilsis. Miego temą išnešėme į miestą, kad per netikėtą vaizdą ir gyvą patirtį paskatintume žmones sustoti ir pagalvoti, ar savo kokybiškam miegui skiria pakankamai dėmesio. Čiužinį svarbu rinktis pagal žmogaus kūno sandarą ir įprastą miegojimo padėtį. Tinkamai parinkta pagalvė bei maloni patalynė taip pat prisideda prie patogumo ir padeda išvengti poilsį trikdančio diskomforto“, – sako miego ekspertas, „Yatas Bedding“ vadovas Egidijus Semaška.

Ką galime pakeisti jau šį vakarą?

Performanso metu čiužinius išbandę praeiviai taip pat dalijosi savo poilsio įpročiais. Jų patirtyse kartojosi panašios mintys: geriau jaustis padeda pastovesnis dienos ritmas, pakankamai laiko poilsiui ir ramesnis vakaras. Kokybiškas miegas svarbus dėmesiui, sprendimų priėmimui ir emocinei savijautai, todėl rūpinimasis juo gali prasidėti nuo nedidelių kasdienių pokyčių.

Verta stengtis eiti miegoti ir keltis panašiu metu, prieš miegą sumažinti ryškią šviesą bei ekranų naudojimą, rinktis ramią veiklą. Miegamajame pasirūpinti tamsa, tyla ir maloniai vėsia temperatūra bei patogus čiužinys ir individualius poreikius atitinkanti pagalvė taip pat svarbūs kokybiškam miegui.

Rimantė Kulvinskytė siūlo pradėti nuo sprendimo nepalikti miegui vien to laiko, kuris lieka atlikus visus darbus. „Darbų sąrašas niekada nesibaigia, todėl kažkuriuo metu tenka pasakyti: šiandien užteks. Ir telefonui taip pat. Labai lengva atsigulti „tik penkioms minutėms paskrolinti“, o tada jau žinai, kas išsiskyrė, ką pagaminti iš cukinijos ir kaip atnaujinti vonią, tik va, miegui jau liko valanda mažiau“, – juokauja ji.

Jos siūlomas klausimas sau taikliai pratęsia ir iniciatyvos „Tikroji prabanga – žvalus rytas“ mintį: „Ar tai, ką dabar darau, tikrai verta mano ryto savijautos?“

Įrašas Solveiga Mykolaitytė Vilniaus centre pasirodė su kostiumu iš patalų pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

R. Bany Banienės gyvenimas nuo vaikystės sukosi tarp knygų, pasakojimų ir paslapčių. Suaugusi dirbo radijuje ir televizijoje, rašė žurnalams, vertė knygas apie šamanizmą, dzenbudizmą ir sapnus, mokėsi aktyvaus sapnavimo Niujorke bei sapnų jogos pas Tibeto lamas.

Parašiusi tris saviugdos knygas apie sapnus, naujausioje – „Sapnų kalba“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, dalijasi autentiškais sapnais, jų interpretacijomis ir sąmoningo sapnavimo praktikomis.

Su knygos autore R. Bany Baniene kalbėjosi Laisvė Radzevičienė

Rita, esu girdėjus, kad jus vadina sapnų karaliene. Įdomu, ką sapnuoja sapnų karalienės?

Mane taip juokais pavadino kolegos iš „Žurnalų leidybos grupės“, mat labai mėgau sapnų rubriką ir jai rašydavau. Pamenu, netgi buvo keletas taip pavadintų publikacijų apie mane. Juokas juokais, o kuriai moteriai nepatinka būti karaliene? Bent jau savo sapnų…

Visaip būna… Kartais sąmoningai sapnuoju, kartais sapnai tėra tik praėjusių dienų įspaudai ar šešėliai.

Ar užsirašote savo sapnus, ar juos prisimenate?

Sapnus prisimeni, kai juos fiksuoji arba rašai sapnų dienoraštį. Svarbesnius, didžiuosius sapnus, apie kokius kalba Karlas Jungas, užsirašau. Ypač tuos, kuriuose patiriu ypatingą nuotaiką, bendrauju su ypatingais personažais ar sąmoningai skraidau. Arba išsisuku iš keblios situacijos. Iš tokių sapnų gimsta kūryba, juos prisiminusi, jaučiuosi saugesnė. Juk kaip tik šito mums gyvenime pirmiausia ir reikia – meilės, kūrybos ir saugumo.

Ar prisimenate pirmąjį sapną, kuris leido jums suprasti, kad sapnai nėra atsitiktiniai nakties vaizdiniai?

Vaikystėje sapnuodavau keistas šalis, viduramžius, pasakų siužetus. Nuo keturiolikos sapnus užrašinėju. Prisimenu šviesios atminties savo babytę, kuri pasakodavo savo sapnus ir visada jų reikšmių ieškodavo smetoniškame sapnininke.

Mano tėvas buvo bibliofilas, visi daug skaitėme, namų bibliotekoje radau Sigmundo Freudo „Sapnų aiškinimą“ lenkų kalba. Kadangi skaičiau lenkiškai, ėmiausi šios knygos. Ne viską joje tada supratau, bet sapnai mano gyvenime tapo svarbūs.

Mokėtės Roberto Mosso aktyvaus sapnavimo mokykloje. Kaip anuomet ten patekote?

Sovietmečiu skaičiau daug ezoterinės literatūros. Tada ir atradau R. Mossą ir jo knygas. Jau Nepriklausomybės metais, kai Lietuvos radijuje dirbau laidų redaktore ir reportere, turėjau galimybę išvykti į JAV, į kūrybinę komandiruotę.  

Niujorko „Himalajų“ knygyne pamačiau R. Mosso knygą, nusipirkau, perskaičiau ir parašiau autoriui elektroninį laišką. Jis man atsakė, gavau kvietimą į seminarą, jame susipažinome.

Apsisprendžiau likti Amerikoje, nors pradžioje kas pusmetį skraidžiau pirmyn ir atgal. Keletą metų pragyvenau Valstijose, mokiausi aktyvaus sapnavimo mokykloje, važinėjau į meistro seminarus.

O paskui atsidūrėte pas Tibeto lamas, kur mokėtės sapnų jogos? Kuo ši praktika ypatinga?

Tibeto budizmas irgi atėjo savaime. Vyresni mano sutuoktinio draugai buvo budistai. Nepriklausomybės pradžioje į Lietuvą atvyko Dalai Lama, pamenu, Latvių gatvėje įvyko mūsų susitikimas su Tibeto lyderiu ir dvasiniu mokytoju. Vėliau susipažinau su dzogčeno mokytoju Namkchai Norbu Rinpoče, jis irgi buvo atvykęs į Lietuvą. O tada prasidėjo mano kelionės – klausytis mokytojo paskaitų ir mokymų važinėjau į Italiją, Lenkiją, Vokietiją. Atsirado ir daugiau tibetiečių lamų, mokytojų, kai kurie iš jų jau iškeliavę į parinirvaną.

Sapnų jogos praktikoje žinios perduodamos tiesiogiai iš mokytojo, ne iš knygų ar nuogirdų. Sakyčiau, čia svarbu energija ir praktika, kurią patvirtina tūkstantmečiai.

Pasakykite – geriau sapnuoti ar nesapnuoti?

Mes visi sapnuojame, tą įrodė mokslas – tyrinėtojai, jų moksliniai darbai. Tačiau ne visi sapnus prisimename, teikiame jiems reikšmę ar prasmę. Tarkime, dabartinis mano zen mokytojas, japonas Shodo Harada sapnų nesureikšmina, nors japonų zen ir šinto tradicijose į sapnų patarimus būdavo atsižvelgiama.

Ar kiekvienas žmogus sapnuodamas gali suvokti, kad sapnuoja?

Žinoma, reikia tik praktikos, įgūdžių, laiko ir noro. Intencijos, ketinimo.

Kas yra sąmoningas sapnas? Ar tai reiškia, kad galima sapnuoti, ką nori? Keisti sapno eigą?

Sąmoningas sapnas yra tada, kai mes žinome, kad sapnuojame. Kai, išvydę tam tikrą sapno signalą, suvokiame esantys sapne, o ne šioje tankioje tikrovėje.

Kai suprantame, kad mūsų sąmonė paslaptingai kuria vaizdus, galime juos keisti. Košmaruose, pavyzdžiui, nusiraminti, susidraugauti su nuožmiausiais persekiotojais arba savo šešėline puse. Tada suvokiame, kad sapno personažai tėra tik mūsų proto projekcijos – mūsų susapnuoti priešai ar draugai. Juk sapnuoja mūsų sąmonė, ji projektuoja vaizdus ant vidinio mūsų ekrano.

Ar sapnuose galima repetuoti būsimus pokalbius, įveikti baimes, ieškoti kūrybinių sprendimų?

Įrodyta, kad treniruodamiesi sapne, sportininkai pasiekia geresnių rezultatų, rašytojai, kompozitoriai parašo įdomiausių kūrinių, mokslininkai atranda naujų įžvalgų, padaro atradimų.

Sąmoningame sapne paprasčiau nugalėti baimes, nes plazminį sapno audinį galima keisti, jis takus, ne kietas, kaip kad šioje tikrovėje. O pakeitę daiktą ar įvykį sapne, lengviau keičiame požiūrį į problemą, kuri kankina šitoje tikrovėje.

Man atrodo, jei nuolat valdome savo sapnus, sapno paslapties tarsi nebelieka…

Sapnas, kaip ir ši tikrovė ateina iš to paties šaltinio. Tibeto budistai šaltinį vadina tuštuma – šunyata, kinai – daosai-dao. Krikščionys – Dievu Kūrėju.

Mes negalime visko kontroliuoti, o ir nereikia, neįmanoma. Galime tik suvaldyti pagrindinį siužetą, kažkiek paveikti personažų veiksmus, savo reakcijas.

Kur sapnuose baigiasi psichologija ir prasideda mistika?

Riba labai plona. Žmogus visais laikais buvo ir yra linkęs viską aiškintis. Paprastai tariant, dalykai, kuriuos išsiaiškiname, tampa psichologija, mistikai lieka tai, kas nepažinta, paslaptinga, sunkiai pasiduoda kontrolei, racionaliam suvokimui.

Reikia išsiugdyti tam tikrą nuolankumą, kad imtum jausti mistinius dalykus.

Ar tikrai sapnai pranašauja tai, kas bus ateityje?

Tikrai esama pranašingų sapnų. Rašydami sapnų dienoraštį, galime patikrinti, kiek jų išsipildė.

Aiškindami pranašingus sapnus, vieni pasitelkia psichologiją, kiti – mistiką. Ezoteriniai dalykai pasaulio universitetuose dėstomi šimtmečiais. Džiugu, kad Vilniaus universitete šiais metais taip pat pradėtos ezoterikos studijos.

Ar tiesa, kad sapnuose esame perspėjami?

Rašantys sapnų dienoraštį, dažniausiai tai visgi moterys, perskaito, įmena sapnų perspėjimus ir imasi priemonių, jei tik joms palankios aplinkybės. Galiu tai paliudyti iš savo praktikos – daugiau nei 20 metų dėsčiau sapnų terapiją įvairiuose psichologiniuose ir ezoteriniuose centruose.

Mūsų pasąmonė visada žino daugiau nei sąmoningas ar kritinis mūsų protas. Tik reikia mokėti įspėjimus perskaityti. Juos dažniausiai sufleruoja nuotaika – baugi arba džiaugsminga. Ji ir nusako įvykio baigtį. Taigi, svarbu sapne dėmesį atkreipti į nuotaikų niuansus.

Dėl savo empatijos, nuotaikų, gebėjimo jausti kančią ir atjautą žmogus yra ir visada bus daugiau nei mašina ar dirbtinis intelektas. Esame dieviški kūriniai, – man toks požiūris artimas.

Ką dažniausiai sapnuoja šiuolaikinis, nerimo ir informacijos perteklių patiriantis žmogus? Ar egzistuoja kokie nors bendri, panašūs sapnai?

Mano manymu, ne. Nors algoritmai bando… Šiuolaikiniuose sapnuose jau atsiradę išmanieji telefonai, internetas. Žmonės dėl informacijos pertekliaus ir visokiausių naratyvų, pasakojimų patiria daugiau nerimo.

Į mūsų sapnus persikelia ir kolektyvinės krizės – karai, pandemijos, visuomenės baimės. Apie kolektyvinę pasąmonę ir jos veikimą bei įtakas rašė dar Jungas. Jis ir pats sapnavo pranašingus sapnus apie Antrąjį pasaulinį karą.

Priešnuodį nerimui kuria gamta, taip pat – dvasinės praktikos. Esu tuo įsitikinusi. Gamtą būtina saugoti, nebus jos, nebus žmogaus. Tai kam tada robotai ir civilizacija, kuriuos kuriame?

Kada sapno aiškinimas, sapnininkas žmogui gali padėti, o kada jam reikėtų kreiptis į psichologą ar gydytoją?

Sapnų terapija tapo madinga Freudo laikais buržuazinėje Vienoje. Šveicarijoje XX amžiaus  pradžioje ir vėliau Karlas Jungas stropiai analizavo savo pacientų ir jų artimųjų sapnus. Sapnų praktikomis Lietuvoje susidomėta visai neseniai – prieš du, tris dešimtmečius…

Jei sapnuojate košmarus, galite kreiptis į sapnų specialistą, jungistą, freudistą, bet jei kankina nemiga, galbūt reikia psichoterapeuto pagalbos. Jis nustatys priežastį – gal persidirbote, o gal kankina neišspręstos vaikystės traumos? O gal reikėtų konsultuotis su neurologu?

Kokias paslaptis apie sapnus sudėjote į knygą „Sapnų kalba“?

Gimiau leidėjo ir knygininko, bibliofilo šeimoje. Brolis irgi buvo leidėjas. Aš – rašytoja ir vertėja, sapnų tyrinėtoja. Mūsų šeimos karma susijusi su knygomis. O knygose atskleidžiamos paslaptys.

Knygos pavadinimą pasiūlė leidėjai, jis skambėjo intriguojančiai. Į knygą sudėjau kai kuriuos įdomesnius savo ir pažįstamų žmonių nutikimus bei sapnus. Kita vertus, kokios ten paslaptys, visi turim panašių išgyvenimų, jie mums atrodo labai ypatingi, tačiau iš tiesų tėra tik atspindžiai vandenyje, kaip yra sakęs mano didis dzogčeno mokytojas Loponas Tenzinas Namdakas.

Ką sakote skeptikui, kuris mano, kad sapnai tėra naktinis smegenų triukšmas?

Kiekvienas laikosi tokio pasaulio aprašymo, koks jam priimtinas. Galbūt tas žmogus nepamena sapnų, galbūt pernelyg racionalus ir visai užgniaužęs savo psyche, savo sielą?

Jo reikalas. Matyt, jam taip saugiau gyventi.

Įrašas Knygą apie sapnus parašiusi Rita Bany Banienė: „Košmaruose galime susidraugauti su persekiotojais“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Pasiruošimas konkursui dalyvėms prasidėjo dar birželį. Kelių mėnesių darbą vainikavo rugsėjį sostinėje surengta programa, suteikusi merginoms galimybę parodyti ne tik savo sceninius gebėjimus, bet ir asmenybę, bendravimo įgūdžius bei pasitikėjimą savimi.

Pirmąją renginio dieną dalyvių, rėmėjų ir svečių laukė ypatingas vakaras – pasitikimo ir titulinių juostų įteikimo ceremonija laive „Bocmanas“, bendradarbiaujant su „barza.lt“. Plaukiant Nerimi, Vilniaus vaizdų apsuptyje, prasidėjo pažintys, skambėjo sveikinimai ir buvo kuriami pirmieji šių metų konkurso prisiminimai.

Tačiau šventinės akimirkos buvo tik dalis programos. Dalyvių laukė darbingos dienos: interviu su komisija, fotosesijos, filmavimai, apsilankymas „Pink Pilates“ ir „GATINEAU“ grožio specialistų paskaita. Šios veiklos leido merginoms įgyti naujų žinių, išbandyti save įvairiose situacijose ir artimiau susipažinti tarpusavyje.

Šiemet konkursas sulaukė ir tarptautinio dėmesio – į Vilnių atvyko svečiai iš Anglijos, Škotijos, Filipinų ir Indijos. Jų dalyvavimas suteikė renginiui tarptautinės patirties ir atvėrė daugiau galimybių bendradarbiauti ateityje.

Renginio globėja, „Mrs Lithuania World 2026–2027“ titulo savininkė Veronika Walker, besiruošianti atstovauti Lietuvai Las Vegase vyksiančiame „Mrs World“ konkurse, džiaugėsi Lietuvoje stiprėjančiu susidomėjimu grožio konkursais ir juose matomomis perspektyvomis. Jos palaikymas ir patirtis tapo svarbia šių metų renginio dalimi.

Sekmadienį vykęs didysis finalas atnešė daug emocijų. „Miss Teen Baltic 2025“ nugalėtoja Tara Butkutė karūną perdavė savo įpėdinei – klaipėdietei Deimilei Miciūtei.

Taros kelionė grožio konkursų pasaulyje tęsiasi: lapkritį ji atstovaus Lietuvai Indonezijoje vyksiančiame „Miss Teen Icon International“ konkurse. Į Vilniuje vykusį renginį atvyko ir šio tarptautinio konkurso 2025 metų nugalėtoja Sasha Star iš Jungtinės Karalystės. Taros ir Sashos pažintis virto šiltu ryšiu, o susitikimas tapo įkvepiančia būsimo tarptautinio pasirodymo dalimi.

Šių metų konkurse titulus ir nugalėtojų karūnas pelnė keturios merginos:

• „Miss Teen Baltic 2026“ – Deimilė Miciūtė iš Klaipėdos.
• „Miss Teen Petite Baltic 2026“ – Arija Julgevičiūtė iš Vilniaus.
• „Miss Pre-Teen Baltic 2026“ – Dorotėja Budėnaitė iš Trakų.
• „Little Miss Baltic 2026“ – Adrija Durnova iš Vilniaus.

Naujųjų titulų savininkių laukia darbingi metai: fotosesijos, mados renginiai ir pasiruošimas atstovauti Lietuvai tarptautiniuose konkursuose Europoje bei Azijoje. Organizatoriai siekia, kad karūnos įteikimas taptų naujo etapo pradžia, suteikiančia merginoms erdvės augti, mokytis ir įgyti patirties.

Dvi konkurso nugalėtojos taip pat laimėjo ypatingą prizą – kelionę į Angliją, kur jų laukia profesionali „glam“ fotosesija pas žinomą Jungtinės Karalystės makiažo meistrą Sean Maloney. Tai bus galimybė išbandyti naują įvaizdį, įgyti patirties prieš objektyvą ir papildyti savo portfolio profesionaliomis nuotraukomis.

Pirmoji Deimilės kelionė numatyta jau lapkritį. Kartu su Tara ji vyks į Indoneziją, kur palaikys Lietuvos atstovę „Miss Teen Icon International“ konkurse ir iš arti susipažins su tarptautinio renginio užkulisiais. Tai bus galimybė stebėti pasiruošimą, konkurso eigą ir geriau suprasti, ko reikia žengiant į tarptautinę sceną.

Pasibaigus trečiajam „Miss Teen Baltic“, „Lithuania Pageantry“ jau rengia kitų metų planus. Organizacija užsimena, kad jaunesnių amžiaus grupių konkursai – tik pradžia, o ateityje veikla gali plėstis ir į „Miss“ kategoriją.

Kokie nauji konkursai ir tarptautinės galimybės laukia Lietuvos, organizatoriai kol kas palieka paslaptyje, tačiau žada naujienas pristatyti artimiausiu metu. Šių metų renginys jau parodė aiškią kryptį – auginti konkursą, stiprinti tarptautinius ryšius ir suteikti Lietuvos dalyvėms daugiau galimybių būti matomoms pasaulyje.

Įrašas Vilniuje karūnuotos keturios „Miss Teen Baltic“ nugalėtojos pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Išmanieji namai sparčiai populiarėja. „Eurostat“ duomenimis, 2024 m. prie interneto prijungtais išmaniaisiais įrenginiais naudojosi 70,9 proc. 16–74 metų Europos Sąjungos gyventojų. Rinkos tyrimų platformų duomenimis, pernai Europoje buvo apie 128 mln. aktyvių išmaniųjų namų ūkių, o rinkos prognozės rodo, kad iki 2030 m. šis skaičius pasieks apie 200 mln.

Spartų šių technologijų augimą lemia ir apčiuopiama grąža – remiantis išmaniųjų namų energetinio efektyvumo tyrimais, efektyviai automatizuotos sistemos gali padėti sumažinti šildymo ir elektros energijos sąnaudas net 20–30 procentų.

Viena namų patirtis – skirtingos technologijos

Visgi, kad išmanieji namai iš tiesų veiktų kaip vienas organizmas, būtinas atviras skirtingų gamintojų bendradarbiavimas. Ši rinkos tendencija jau tapo realybe ir Lietuvoje.

Atnaujintoje „JUNG Vilnius“ demonstravimo erdvėje pirmą kartą Baltijos šalyse šios įmonės pastato inžinerinio valdymo sprendimai tiesiogiai integruoti su „Samsung“ sprendimu „SmartThings“. Tai svarbus lūžis parodant, kaip skirtingos technologijos gali veikti vienoje aplinkoje be jokių trikdžių.

„Mūsų tikslas – parodyti, kad išmanus namas nėra atskirų technologijų rinkinys, o vientisa, žmogui patogi patirtis. JUNG sprendimai užtikrina patikimą pastato valdymo pagrindą, o „Samsung“ ir „SmartThings“ programėlė jį papildo šiuolaikiniais išmaniaisiais įrenginiais. Atnaujintoje erdvėje norime ne tik pristatyti technologijas, bet ir leisti jas realiai išbandyti bei parodyti, kaip jos gali veikti kartu kasdienėje aplinkoje“, – sako „JUNG Vilnius“ vadovas Raimundas Skurdenis.

Kasdienybėje – daugybė pritaikymo scenarijų

Pasak Eglės Tamelytės, „Samsung“ komunikacijos vadovės Lietuvoje, didžiausias pokytis rinkoje yra būtent vientisų ekosistemų atsiradimas, kai apšvietimas, klimato kontrolė ir buitinė technika (išmanūs televizoriai, orkaitės, šaldytuvai, skalbyklės ar oro kondicionieriai) veikia išvien.

„Didžiausia šių sprendimų vertė slypi tame, kad jie atlaisvina mūsų rankas. Pavyzdžiui, išeinant iš namų pakanka vieno mygtuko paspaudimo, kad išsijungtų šviesos ir pakistų klimato kontrolė – taip lieka mažiau buitinių rūpesčių, daugiau laiko tam, kas iš tiesų svarbu, o taip pat leidžia ir sutaupyti energijos“, – teigia pašnekovė.

Šis patogumas lydi visą dieną. Vos atsikėlus vienu prisilietimu telefone gali atsiverti užuolaidos, įsijungti rami muzika, o virtuvėje – kavos aparatas Jau darbe nebereikia jaudintis, ar neliko įjungtas lygintuvas ar nepalikta degti šviesa. Artėjant darbo dienos pabaigai, pasirinktas scenarijus gali automatiškai pasirūpinti komfortiška namų temperatūra, apšvietimu ir net virtuvėje įjungti kaisti orkaitę, kad grįžus būtų galima iškart pradėti ruošti vakarienę.

Skirtingi namų scenarijai gali akimirksniu sukurti ypatingą atmosferą: pavyzdžiui, ruošiantis šeimos kino vakarui, vienu paspaudimu pritemdomas apšvietimas ir įjungiamas televizorius. Užuot kiekvieną kartą kartojus tuos pačius rutininius veiksmus, dalį jų programėlėje galima sujungti į vieną sklandų automatinį procesą.

Saugumas ir ramybė. O jei pamesiu telefoną?

Dalis žmonių išmaniųjų namų vis dar vengia dėl natūralių abejonių: kas nutiks, jei telefonas bus pamestas, pavogtas ar tiesiog išsikraus? Būtent dėl didesnio saugumo „Samsung Galaxy“ įrenginiuose integruota „Knox“ platforma jautriausius duomenis saugo keliais apsaugos sluoksniais. Pamestą įrenginį galima nuotoliniu būdu surasti, užrakinti, o prireikus – visiškai ištrinti jame esančią informaciją.

„Technologijos neturėtų sukurti naujų rūpesčių tam, kad išspręstų senuosius. Todėl kalbant apie išmaniuosius namus svarbus ne tik patogus valdymas telefonu, bet ir ramybė žinant, kad įrenginiai bei asmeniniai duomenys turi papildomus saugumo sluoksnius. Tik tada technologija iš tiesų tampa natūralia ir nekeliančia streso kasdienybės dalimi“, – sako „Samsung“ atstovė.

Tuo tarpu netikėtai išsikrovus telefonui, tamsoje sėdėti tikrai neteks. „JUNG Vilnius“ vadovas užtikrina, kad apšvietimas ir kitos pastato funkcijos gali būti toliau sklandžiai valdomos įprastais sieniniais jungikliais ar balsu. Iš anksto nustatyti scenarijai veikia nepriklausomai nuo to, ar po ranka tuo metu yra veikiantis išmanusis telefonas.

„Mūsų tikslas – kad žmogui technologijos būtų kuo mažiau matomos, bet tuo pačiu ir kuo labiau juntama jų kuriama nauda – komfortas, paprastesnis valdymas ir automatizuota kasdienybė“, – apibendrina „JUNG Vilnius“ vadovas.

Įrašas Išmanieji namai tampa realybe: nuo atskirų įrenginių prie ekosistemos, kurią jau galima išbandyti Lietuvoje pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.