Po paskutiniojo išleisto albumo „RODEO“ atlikėja nusprendė naujo kūrybos etapo neįsprausti į iš anksto apibrėžtus rėmus. Užuot ieškojusi aiškios krypties, ji leido muzikai vystytis natūraliai – būtent taip jos kūryboje ėmė rastis daugiau lengvumo ir greitesnio tempo skambesio.

„Pamažu pajutau, kad vis dažniau linkstu prie greitesnio tempo kūryboje. Taip gimė ir dainos „PERLAI GINTARAI“ idėja, kuri buvo įkvėpta „Miami bass“ žanro muzikos“, – pasakoja atlikėja.

Pasak jos, dainos emociją ir idėją, kuri sukasi aplink „paleidimo“ jausmą, padiktavo būtent pradinė instrumentinė kūrinio versija, kuri dainą pripildė dar daugiau lengvumo.

„Dainoje norėjosi tą pradinį jausmą naudoti kaip atspirties tašką, o toliau istoriją kurti leidžiant sau pafantazuoti. Lygiai taip pat ir klipe norėjome realius elementus maišyti su lengvu siurrealizmu. Manau, kad tai leido ir padėjo dainos pasaulį ir jausmą perteikti įvairiapusiškiau“, – teigia Angelou.

Šviesesnis naujosios dainos skambesys atspindi ir dabartinę Angelou kūrybinę būseną. Po gerokai tamsesnio ankstesnio albumo ji sako natūraliai pradėjusi ieškoti naujų muzikinių atspalvių.

Klipe – net 8 skirtingi įvaizdžiai

Prie „PERLAI GINTARAI“ kūrybos prisidėjo atlikėjas ir dainų autorius Benas Kukenys ir Tomas Narkevičius, geriau žinomas sceniniu vardu Free Finga.

Instrumentinė kūrinio versija iš pradžių buvo kuriama B. Kukenio albumui, tačiau muzikantui nusprendus jos nenaudoti, jis pasiūlė Angelou patikusį instrumentalą išplėtoti savaip. Atlikėjos teigimu, vėliau prie kūrybinio proceso prisijungęs Free Finga dainoje atskleidė dar daugiau dinamikos.

„Su Benu ir Tomu esame seniai pažįstami, todėl visas kūrybinis procesas buvo lengvas, smagus ir atpalaiduojantis. Ne kartą pagalvojau, kad dirbu su svajonių komanda“, – sako atlikėja.

Dainos nuotaiką vizualiai apipavidalino režisierės Justės Urbonavičiūtės sukurtas vaizdo klipas, kuriame kasdienybės vaizdiniai persipina su siurrealistiniais elementais, ryškiomis spalvomis ir žaismingais simboliais. Įdomu tai, jog klipo filmavimo metu Angelou pakeitė net aštuonis kostiumus.

„Norėjome išlaikyti nerūpestingumo jausmą bei ryškią, vasarišką spalvų paletę. Įkvėpimo ieškojau filmuose „Heathers“ ir „Friday“, o vonios sceną iš dalies įkvėpė mūsų abiejų su Andželika mėgstamas ikona tapęs filmas „Pretty Woman“, – pasakoja režisierė.

Pasak J. Urbonavičiūtės, vaizdo klipe žiūrovai gali išvysti ir mažiau pažįstamą Angelou pusę – žaismingą, ironišką ir nevengiančią humoro.

„Andželiką pažįstu kaip puikų humoro jausmą turinčią, žaismingą asmenybę, todėl labai džiaugiuosi, kad klipe leidome atsiskleisti šioms jos savybėms“, – sako ji.

Kūrinį „PERLAI GINTARAI“ klausytojai jau dabar gali rasti skaitmeninėse muzikos platformose, o jo vaizdo klipą – išvysti „YouTube“ kanale.

Spotify: https://open.spotify.com/track/3A9bK1jGCCk8aBSoRkl4z6?si=b92d9d81c5e949f0

YouTube:

Įrašas Atlikėja Angelou pristato vasarišką singlą „PERLAI GINTARAI“: vaizdo klipe atsiskleidė naujomis spalvomis pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Susidomėjimas išaugo prasidėjus karui

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas iš viso numato 11 išimčių, kada asmuo gali turėti daugybinę pilietybę. A. Borovko teigimu, nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios gan ženkliai išaugo jomis pasinaudoti siekiančių žmonių skaičius. Anot teisininkės, daugiausiai pastaruoju metu dėl to kreipiasi iki 1990 m. kovo 11 d. iš Lietuvos išremtų ar išvykusių asmenų palikuonys.

„Nors Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas požiūris į pilietybę yra gan konservatyvus, tačiau Pilietybės įstatyme numatyti tam tikri atvejai, kuomet asmenims suteikiama galimybė turėti ir Lietuvos, ir kitų šalių pilietybę. Tad, nors kelias į daugybinę pilietybę nebūtinai visuomet yra lengvas, tačiau atviras ganėtinai nemažai daliai lietuvių tautos atstovų ar siekiančių jais tapti”, – pažymi A. Borovko.

Nepilnamečiams sąlygos palankesnės

Anot teisininkės, visų pirma, įgyti kitą pilietybę, neprarasdami Lietuvos, praktiškai visuomet gali nepilnamečiai asmenys, kurie Lietuvos pilietybę įgijo gimimu. Tai reiškia, kad, jei vaiko gimimo metu bent vienas iš tėvų yra Lietuvos pilietis, vaikas taip pat ją įgyja ir išsaugo – nepriklausomai nuo to, ar iki pilnametystės taip pat priėmė ir kito iš tėvų arba šalies, kurioje gimė, pilietybę.

„Dėl šios priežasties vaikas kai kuriais atvejais gali pretenduoti net į tris skirtingas pilietybes – mamos, tėvo ir „žemės principą” (lot. jus soli)  taikančios šalies. Tokia šalis yra, pavyzdžiui, JAV. Tad jei, tarkime, mama yra Lietuvos pilietė, tėvas Lenkijos, o jų atžala gimė Jungtinėse Valstijose  – vaikas gali įgyti visų trijų šalių pilietybes. Tiesa, šalys, kaip ir Lietuva, dažniau taiko pilietybės pagal kilmę (lot. jus sanguinis) principą”, – sako A. Borovko.

Pasak „Sorainen” teisininkės, pagal numatytas išimtis, Lietuvos pilietybę taip pat išsaugo ir kitos šalies pilietybę iki 18 metų įgiję Lietuvos piliečiai pagal gimimą. Prarasti Lietuvos pilietybės negresia ir užsienio piliečių iki 18 metų amžiaus įvaikintiems Lietuvos piliečiams. Lietuvišką pasą šalia kitos šalies įgyti gali ir Lietuvos piliečių įvaikinti nepilnamečiai iš užsienio valstybių.

Siekiant atkurti pilietybę gali tekti nupūsti archyvų dulkes

Kita gyventojų, galinčių turėti ir Lietuvos, ir kitos valstybės pilietybę, grupė – iki 1990 m. kovo 11 d. į užsienį pasitraukę ar ištremti lietuviai bei jų palikuonys. Visgi, A. Borovko teigimu, šiems asmenims taikoma išimtimi praktikoje pasinaudoti neretai yra ganėtinai sudėtinga.

„Norint atkurti Lietuvos pilietybę pagal šią išimtį tenka įrodyti ne tik, kad asmuo išvyko ar buvo ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., bet ir – kad buvo Lietuvos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. Jų palikuonims taip pat reikia įrodyti ir giminystės ryšius su Lietuvą savo valia ar per prievartą okupacijos metu palikusiais lietuviais. Kadangi dažnu atveju kalbame apie daugelio dešimtmečių senumo migracijas, atrasti pasus, gimimo liudijimus ar kitus aktualius dokumentus yra išties sudėtinga – tenka kreiptis į archyvus, tačiau ir juose reikiamus įrašus pavyksta rasti ne visuomet”, – sako A. Borovko.

Tiesa, teisininkė, pažymi, kad pagalbos kreipiasi vis daugiau Lietuvos pilietybę atkurti pasiryžusių išeivijos atstovų. Nepaisant kylančių iššūkių, sėkmės atvejų taip pat netrūksta.

Ginčų objektas – nuopelnai valstybei

Karštų diskusijų viešojoje erdvėje kyla dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo už nuopelnus Lietuvai arba jos suteikimo išimties tvarka. Tam galimybę taip pat numato Pilietybės įstatymas.

„Ypatingais nuopelnais Lietuvai yra laikoma veikla, kuri stiprina šalies valstybingumą, didina jos galią ir autoritetą tarptautinėje bendruomenėje. Tačiau tokį indėlį yra ganėtinai sunku objektyviai pamatuoti, todėl Lietuvos pilietybės arba teisės ją išsaugoti suteikimas ar nesuteikimas konkrečiam asmeniui kartais tampa ginčų objektu”, – teigia A. Borovko.

„Sorainen” teisininkė pabrėžia, kad už ypatingus nuopelnus teisę į Lietuvos pilietybę gaunantis asmuo taip pat turi būti integravęsis į Lietuvos visuomenę. Tai reiškia, kad pilietybė pagal šią išimtį gali būti suteikiama, jei asmuo nuolat gyvena Lietuvoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat Lietuvoje negyvena – sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra kitų akivaizdžių integraciją patvirtinančių įrodymų.

A. Borovko taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietybės gavimas išimties tvarka savaime nesudaro pagrindo mūsų šalies pilietybę įgyti asmens vaikui, sutuoktiniui ar kitam šeimos nariui.

Kitos išimtys daugybinei pilietybei

Atskira išimtis taip pat numatyta ir pabėgėlio statusą Lietuvoje turintiems asmenims. Jiems galioja įprasti pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu reikalavimai be būtinybės atsisakyti kitų turimų pilietybių.

Dar vienas kelias į dvigubą pilietybę – santuoka su kitos šalies piliečiu, jei dėl santuokos kitos šalies pilietybė suteikiama savaime (lot. ipso facto). A. Borovko pažymi, kad Lietuvos pilietybė dėl santuokos savaime nėra suteikiama, tad ši išimtis aktuali tik tuomet, kai per santuoką įgyjama kitos šalies pilietybė, o Lietuvos pilietybę norima išsaugoti. 

Ką rodo statistika?

Lietuvos Migracijos departamento duomenimis, pernai Lietuvos pilietybę iš viso atkūrė 3762 asmenys – 5 proc. daugiau nei 2024 metais ir net 57 proc. daugiau nei 2023 metais. Tai daugiausiai buvo Izraelio (1326), Pietų Afrikos Respublikos (738) ir Brazilijos (513) piliečiai. Pernai 40 asmenų Lietuvos pilietybė buvo grąžinta, o 207 asmenys Lietuvos pilietybę įgijo natūralizacijos tvarka ir kt.

Įrašas Dviguba pilietybė: kada baimintis dėl lietuviško paso nereikia? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Norėjosi ne kartoti tai, ką jau mokame, o ieškoti naujų kelių“, – sako „ba.“ kūrybinė siela ir balsas Benas Aleksandravičius.

Vietoj planuotų metų albumą sukūrė per keturis mėnesius

Naujasis „ba.“ albumas „MIXTAPE VOL. 1“tapo savotišku kūrybiniu eksperimentu, kuriame grupė atsisakė dalies taisyklių, kuriomis vadovavosi anksčiau. Būtent dėl to albumas taip ir vadinasi, nes mixtape muzikoje reiškia eksperimentinę, laisvesnę kūrybą. 

Nors iš pradžių grupė buvo nusiteikusi albumą kurti visus metus, kūrybinis procesas pasisuko netikėta linkme: „Viską padarėme per keturis mėnesius. Atėjo beprotiškas įkvėpimas – nuo ryto iki vakaro kiekvieną dieną gyvenome šiuo albumu“, – prisimena Benas.

Šįkart pats Benas ėmėsi albumo prodiusavimo ir kartu su grupės nariu Dominyku Babiku sukūrė muzikinį albumo pagrindą. Jame susilieja skirtingi žanrai, netikėti muzikiniai sprendimai, svečiai, samplai ir laisvesnis požiūris į tai, kuo gali būti „ba.“ muzika. 

Pirmą kartą „ba.“ istorijoje – tiek daug svečių

Per ilgą grupės istoriją „ba.“ albumuose svečių beveik nebuvo. Iki šiol vienintelis ryškesnis išorinis indėlis buvo Andriaus Mamontovo įrašyta sintezatoriaus partija. Šįkart Benas sąmoningai nusprendė keisti nusistovėjusią tendenciją.

„Anksčiau norėjau, kad albumus kurtume ir įrašinėtume tik mes patys. Buvau gana uždaras šiuo klausimu. Bet man sukako trisdešimt, grupei artėja penkiolika metų ir tai yra penktasis mūsų albumas. Pagalvojau, laikas pabandyti kitaip.“

Taip atsirado ilgas sąrašas muzikantų, kuriuos Benas pakvietė prisidėti prie „MIXTAPE VOL, 1“. Albume išgirsite Beatos iš grupės „Mėlyna“ balsą, Jessica ir Milėja iš „Lietuvos balso“, instrumentais groja Vytautas Leistrumas iš „Solo Ansamblio“, Alanas Brasas iš „Katarsio“, Domas Strupinskas, DJ Mamania, Aurimas Rimeikis iš „Los Secretos de Pablo“ bei kiti muzikantai.

Įdomu tai, kad nė vienas iš jų prieš atvykdamas į studiją nebuvo girdėjęs kūrinių, prie kurių prisidės: „Pirmą kartą dainas jiems paleisdavau jau studijoje. Vieni atliko mano parašytas partijas, kiti atnešė savo idėjų. Viskas vyko gyvo organizmo principu“, – pasakoja Benas.

Frazė, padiktavusi albumo mintį

Vienas netikėčiausių albumo momentų gimė ne muzikos studijoje, o teatre. Spektaklyje „Išvarymas“ aktorius Kęstutis Cicėnas, vaidindamas Beną, ištarė frazę: „Aš juk Benas, vieną dieną aš sugrįšiu.“

„Ji man taip įstrigo, kad iškart ją užsirašiau telefone“, – prisimena Benas.

Vėliau aktorius šią frazę įgarsino albume skambančiame kūrinyje „Vieną dieną“: „Man atrodo, kad būtent ši frazė atrakino visą albumo esmę ir tai, apie ką jis iš tikrųjų yra“, – pasakoja Benas.

Anot atlikėjo, „MIXTAPE VOL. 1“ pasakoja apie pastarųjų metų gyvenimo etapą, naujas patirtis, keliones, miestus ir bandymą suprasti save nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Kartu su albumu šiandien pasirodė ir vaidzo klipas singlui „JDS“, kuris yra apie klubus ir Vilniaus naktinį gyvenimą.

„ba.“ – „JDS“

Pirmą kartą „ba.“ tekstai gimė toli nuo Lietuvos

Nors frazė padiktavusi albumo temą atsirado Lietuvoje, „MIXTAPE VOL. 1“ tapo pirmuoju „ba.“ albumu, kurio didžioji dalis tekstų gimė užsienyje. Anksčiau Benas dainas rašydavo Lietuvos pajūryje ar atokiose sodybose, tačiau šįkart kurti dainų jis išvyko į Maroką.

„Išvykdamas bijojau, ar pavyks. Galvojau, kad po visų studijų ir muzikinių įrašų tiesiog pailsėsiu ir galbūt sukursiu porą dainų tekstų. Tačiau per dvi savaites parašiau beveik visus albumo tekstus“, – pasakoja jis.

Dainų tekstai gimė pačiose netikėčiausiose Maroko vietose – skateparkuose, baruose, paplūdimiuose, miesto gatvėse ar tiesiog sėdint ant bordiūro: „Maroke mokausi rašyti ne tik apie save ir savo jausmus, bet ir apie aplinką. Marokas mane tam labai įkvėpė.“

Tuo metu šalyje vyko Ramadanas, todėl nauji kultūriniai ir garsiniai potyriai persikėlė ir į albumą. Pirmasis kūrinys „5k. PAROJE“ pasakoja apie penkias kasdienes maldas bei Beno bandymą prisitaikyti prie visiškai kitokio gyvenimo ritmo. Būtent šia daina „ba.“ ir užbaigė savo pasirodymą renginyje „Juodas Vilnius“ ir paskelbė apie paruoštą albumą. O jau po vidurnakčio galima buvo pasiklausyti ir visų „MIXTAPE VOL. 1“ dainų.

Įrašas Grupė „ba.“: „Nenorėjome kartoti to, ką jau mokame“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Naujoji „žiedų sugyventinėms” kolekcija sulaukė didelio dėmesio socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje ir tarp klientų. Pasak „Factory by Ribas”, toks susidomėjimas parodė, kad šiuolaikinių santykių, įsipareigojimo ir juos lydinčių simbolių tema visuomenėje išlieka itin aktuali.

„Kurdami šią kampaniją rėmėmės ne prielaidomis, o realiomis visuomenės tendencijomis. Statistika rodo, kad žmonės tuokiasi vis vėliau, o gyvenimas kartu prieš santuoką daugeliui porų jau seniai tapo įprasta santykių forma. Vis dėlto, kartu su šiais pokyčiais atsiranda ir naujų klausimų: kada santykiai tampa rimti, kas šiandien reiškia įsipareigojimą ir ar mums vis dar reikalingi jį įprasminantys simboliai. Kurdami šią kampaniją norėjome paskatinti apie tai susimąstyti, o reakcija parodė, kad tai tema, kuri aktuali labai daugeliui žmonių”, – sako „Factory by Ribas” įkūrėja Dana Ribas.

Vis dažnesnis santykių etapas

Pasak jos, būtent todėl kampanijos centre atsidūrė „žiedai sugyventinėms” – simbolis santykių etapui, kuris šiandien tampa vis dažnesnis, tačiau vis dar neturi aiškaus kultūrinio ar emocinio ženklo.

„Nenorėjome nieko teisti ar mokyti gyventi. Mums buvo įdomu pažvelgti į šį reiškinį, kuris šiandien yra labai dažnas, tačiau apie kurį retai kalbame atvirai, per juvelyrikos prizmę. Juk juvelyrika nuo seno buvo susijusi su svarbiausiais gyvenimo etapais – pažintimi, sužadėtuvėmis, vestuvėmis, sukaktimis. Tačiau šiandien egzistuoja ir kitų santykių etapų, kuriems simbolių dar nesame sukūrę”, – teigia D. Ribas.

Anot jos, didelis susidomėjimas kampanija tik patvirtino, kad santykių įsipareigojimo ir juos lydinčių simbolių tema išlieka aktuali nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo būdo. Nors „žiedai sugyventinėms” buvo sukurti kaip kampanijos simbolis, sulaukus didelio susidomėjimo juos nuspręsta pasiūlyti ir klientams. Norintieji gali įsigyti kolekcijoje pristatytus modelius arba juos užsisakyti individualiai.

Vis dėlto, pasak „Factory by Ribas” įkūrėjos, sužadėtuvių žiedo niekas nepakeis: „Dėmesys šiai kampanijai tik dar kartą parodė, kad įsipareigojimo tema visuomenei išlieka aktuali. Kad ir kaip keistųsi santykių formos bei visuomenės požiūris į įsipareigojimą, žmonėms ir toliau svarbu jaustis mylimiems, vertinamiems ir užtikrintiems dėl savo santykių ateities. Galbūt būtent todėl simboliai, susiję su meile ir apsisprendimu, vis dar kelia tiek emocijų bei diskusijų, o būtent sužadėtuvių žiedas išlieka vienu stipriausių meilės, apsisprendimo ir bendros ateities ženklų”, – teigia D. Ribas.

Įrašas Didelio susidomėjimo sulaukę „žiedai sugyventinėms“ atkreipė dėmesį į šiuolaikinių santykių tendencijas pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Ne mažiau svarbia renginio dalimi tapo žymaus skulptoriaus Martyno Gaubo kūrinio „Undinėlė, valganti ledus“ pristatymas. Specialiai apartamentų projektui „Vandens formos“ sukurta skulptūra tapo viso renginio akcentu. Vakarą vedė visuomenininkas Andrius Tapinas.

Modeliai, suvienyti jūros ir gamtos

A. Kuzmickaitės pristatyta kūrybos retrospektyva sudaryta iš skirtingų laikotarpių darbų, kuriuos vienija jūros, pajūrio gamtos ir nuolat kintančių vandens formų tema. Joje susijungė archyviniai dizainerės kūriniai, atspindintys įvairias vandens būsenas, gamtos tekstūras bei pajūrio gamtos spalvinę gamą. Retrospektyvoje taip pat pristatyti modeliai, įkvėpti skirtingų pasaulio šalių ir kultūrų, taip simboliškai atliepiantys projekto „Vandens formos“ architektūroje panaudotas iš įvairių pasaulio kampelių atkeliavusias natūralias medžiagas.

„Jūra man visada buvo kur kas daugiau nei kraštovaizdis. Jūra ir apskritai vanduo man asocijuojasi su gyvybe, judėjimu, nenuspėjamumu ir nuolatine kaita. Ji niekada nebūna tokia pati – skirtingai atrodo įvairiu paros metu, skirtingais metų laikais, nuolat keičiasi jos nuotaika ir spalvos. Būtent todėl jūra yra vienas stipriausių mano kūrybos įkvėpimo šaltinių“, – sako A. Kuzmickaitė.

„Undinėlė, valganti ledus“

Vakaro metu, lydint įspūdingam „Baltijos baleto teatro“, kuriam vadovauja Marija Simona Smolskienė, pasirodymui, buvo atidengta skulptūra „Undinėlė, valganti ledus“, kuri nuo šiol puoš projekto „Vandens formos“ vidinį kiemą. Ji vaizduoja undinę, simbolizuojančią žmones, kurie yra laisvi savo pasirinkimuose, poelgiuose ir gyvenimo būde. Rankoje laikomi ledai tampa gyvenimo malonumų, spontaniškumo ir gebėjimo mėgautis akimirka simboliu. Formos minkštos, natūralios, sąmoningai nutolusios nuo klasikinio kanono. Kartu renginys pažymėjo ir naują projekto etapą – nuo šiol su visais jo architektūriniais, meno ir interjero sprendimais galima susipažinti gyvai.

Tiek A. Kuzmickaitės kolekcija, tiek skulptūra atliepia gerokai platesnį užmojį – sukurti išskirtinį, konceptualų ir meno kupiną gyvenamąjį projektą žmonėms, vertinantiems ne tik kokybę, bet ir estetinę aplinką. Projektas kurtas siekiant suformuoti aplinką, kurioje kiekviena detalė prisideda prie išskirtinės gyvenimo patirties ir ypatingo kasdienybės pojūčio.

Vandens tema

Projekto „Vandens formos“ centre – vandens tema, atsikartojanti įvairiausiais pavidalais. Ji atsispindi architektūroje, medžiagų pasirinkime, meno kūriniuose ir bendrųjų erdvių sprendimuose. Projekto vidiniame kieme suplanuotas fontanas, fojė erdvėse naudojamos šviesą ir tekėjimą primenančios formos, o skulptūra „Undinėlė, valganti ledus“ simboliškai įprasmina vieną iš vandens formų – ledą. Vandens motyvas čia tampa jungiamąja grandimi tarp meno, architektūros ir kasdienio gyvenimo.

Šią idėją pratęsia ir A. Kuzmickaitės retrospektyva. Kurdama ją dizainerė įkvėpimo sėmėsi ne tik iš vandens, bet ir iš skirtingų pasaulio šalių, iš kurių atkeliavo projekto „Vandens formos“ medžiagos. Kroatijos ir  Indijos kalkakmenis, brazilijos ir Irano marmuras, Japonijoje gaminamos rankų darbo molio plytelės bei braziliška „Ipė“ mediena tapo ne tik architektūriniais elementais, bet ir kūrybiniu atspirties tašku kolekcijos spalvoms, faktūroms bei formoms.

„Vandens formos“ – vienas išskirtiniausių šiuo metu Palangoje baigiamų projektų. J. Simpsono gatvėje kylantį vos 33 apartamentų kompleksą kūrė architektai, dizaineriai ir menininkai iš skirtingų sričių, siekdami sukurti vientisą estetinę patirtį. Projekte naudojamos itin retos ir aukščiausios kokybės medžiagos, o bendrųjų erdvių interjerui pasirinkti sprendimai, kuriuos kūrė specialistai, dirbę su tokiais pasauliniais mados ir dizaino vardais kaip „Dior“, „Chanel“ bei „Louis Vuitton“.

Vidiniame kieme suformuotas japoniško sodo įkvėptas kraštovaizdis, o gyventojų kasdienybei numatytos ir aukščiausios klasės paslaugos, tarp jų – konsjeržas, padėsiantis pasirūpinti kasdieniais poreikiais. Projekto kūrėjų teigimu, „Vandens formos“ buvo kuriamos kaip vieta žmonėms, kurie vertina privatumą, estetiką ir išskirtinę gyvenimo kokybę.

Įrašas Viename prabangiausių Palangos projektų svečiai rinkosi į Agnės Kuzmickaitės mados šou pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Iniciatyva skatina dalijimosi daiktais kultūrą regione

Dalijimosi daiktais stotelių tinklas „Daiktų kiemas“ – tai VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (toliau – ŠRATC) iniciatyva, skatinanti atsakingą vartotojiškumą, žiedinės ekonomikos principų taikymą ir bendruomeniškumą. 

Šiuo metu Šiaulių regiono gyventojai gali naudotis jau 10-čia „Daiktų kiemas“ stotelių, veikiančių ŠRATC didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse Akmenės, Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Radviliškio, Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono savivaldybėse, taip pat Bertužių kaime (šalia buvusio Kairių sąvartyno).

Daiktai priimami visomis aikštelių darbo dienomis, o dalijami – tik ketvirtadieniais. Būtent ši diena yra puiki proga užsukti pasižvalgyti, atrasti reikalingą daiktą ar atnešti tai, kas nebereikalinga namuose.

Šešerių metų rezultatas – ketvirtis milijono daiktų rado naujus namus

Dalijimosi daiktais stotelėse „Daiktų kiemas“ daiktai neužsibūna. Jie tik trumpam sustoja laukdami naujų šeimininkų. Vieni čia lieka savaitei, kiti – dienai, o kai kuriuos pasiima vos tik padėjus į lentyną. Per šešerius metus daugiau kaip 258 tūkst. daiktų ir jų komplektų iškeliavo į naujus namus, o ne į atliekų konteinerį.

„Matydami augantį gyventojų ir bendruomenių įsitraukimą, vis didesnį susidomėjimą renginiuose, suprantame, kad dalijimosi daiktais kultūra Šiaulių regione stiprėja. Ir minint šešerius veiklos metus kviečiame dar neapsilankiusius gyventojus šį ketvirtadienį užsukti į artimiausią dalijimosi daiktais stotelę ir patirti dalijimosi bei atradimo džiaugsmą“, – kviečia veiklos priežiūros ir organizavimo vyr. specialistė Jurgita Udrienė.

Teminės mainytuvės tampa tradicija

Šiauliuose, S. Dariaus ir S. Girėno g. 1D veikiančioje „Daiktų kiemo“ stotelėje, dalijimosi idėja įgavo dar vieną formą – teminės mainytuvės čia jau tapo gražia tradicija.

Prieš naujus mokslo metus organizuojamos mokyklinių reikmenų mainytuvės padeda šeimoms pasiruošti rugsėjui tvariau – kuprinės, dėklai, sąsiuviniai, pieštukai keičia šeimininkus, o tėvai sutaupo ir drauge rodo pavyzdį mažiesiems.

Gruodžio mėnesį organizuojamos „Šventinių daiktų mainytuvės“ jau tapo laukiamu renginiu, o pastaraisiais metais buvo įtrauktos ir į Šiaulių miesto kultūros centro kalėdinių renginių programą. Tai dar kartą įrodo, kad dalijimosi daiktais kultūra gali tapti ir gražia šventinio laikotarpio dalimi, kuriant tvaresnes švenčių tradicijas.

„Daiktų kiemas“ stotelės įkuriamos ir bendruomenėse

Dalijimosi daiktais idėja skleidžiama ne tik edukacijose, ekskursijose, bet ir miesto šventėse, renginiuose bei festivaliuose. ŠRATC edukacinė erdvė ir laikina dalijimosi daiktais stotelė „Daiktų kiemas“ jau tapo laukiama dalimi miestų šventėse, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos botanikos sodo renginiuose, Žagarės vyšnių festivalyje, o šiemet iniciatyva pakviesta dalyvauti ir kituose renginiuose Šiaulių regione.

Vis dažniau „Daiktų kiemo“ mainų idėja įgyvendinama ir pačiose bendruomenėse. Mokyklos, organizacijos bei bendruomenių centrai savo patalpose organizuoja daiktų mainus ar laikinąsias dalijimosi erdves, parodydami, kad dalijimasis gali vykti ne tik stotelėse.

Įrašas Dalijimosi daiktais stotelių tinklui „Daiktų kiemas“ – šešeri metai pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Vasarą norisi daugiau veiklų, kurios ištrauktų iš įprasto dienos ritmo – po darbų ne visada norisi tiesiog grįžti namo ar eiti į sporto salę. Vanduo, geras oras ir šiek tiek adrenalino man labai tinka, todėl vandenlenčių sportas tapo veikla, į kurią norisi grįžti. Man svarbu, kad sportas teiktų malonumą, o ne virstų dar vienu rezultatu, kurį reikia pasiekti“, – sako Goda Problema.

Nuo pirmų nesėkmių iki veiklos, kuri tapo sava

Godos pažintis su vandens sportu prasidėjo televizijos projekte, kuriame ji mokėsi stovėti ant lentos dirbtinės bangos baseine. Nors šiandien vandenlenčių sportas jai atrodo neatsiejama vasaros dalis, pirmieji bandymai buvo kur kas sudėtingesni, nei galėtų pasirodyti iš šalies.

Pasak turinio kūrėjos, iki tol ji nebuvo turėjusi panašios patirties, todėl mokytis teko nuo nulio. Dalis kitų projekto dalyvių jau buvo bandę panašias veiklas ar turėjo daugiau įgūdžių, o jai kurį laiką nepavykdavo išsilaikyti ant lentos. Vis dėlto būtent dalyvavimas projekte padėjo nenuleisti rankų ir tęsti net tada, kai pirmieji bandymai kėlė daugiau įtampos nei džiaugsmo.

„Kai pirmą kartą pabandžiau atsistoti ant lentos, man labai nesisekė. Aš prieš tai nebuvau turėjusi jokios panašios patirties, todėl tas procesas užtruko ir kėlė nemažai streso. Jeigu ne projektas, tikriausiai po kelių kartų būčiau pasakiusi, kad šitas dalykas ne man. Bet tada atsirado noras sau įrodyti, kad galiu. Galiausiai pasiekiau finalą ir visai neblogai pasirodžiau, todėl labai gerai, kad šios veiklos neatsisakiau. Pasirodė, kad ji kaip tik man tinka – tiesiog reikėjo daugiau laiko ir darbo“, – dalijasi Goda Problema.

Įgytas įgūdis vėliau paskatino prie vandens sporto grįžti ir toliau. Pasak Godos, plaukimas vandenlente jai priminė tai, ką buvo išmokusi ant dirbtinės bangos, tik vasarą šią patirtį papildė atvira erdvė, geras oras ir buvimas ant vandens.

Ne dėl estetikos, o dėl jausmo

Nors vandenlenčių sportas iš šalies dažnai siejamas su vasarišku įvaizdžiu, gražiais kadrais ir aktyviu laisvalaikiu ant vandens, Goda sako sporto pagal estetiką nesirenkanti. Jai daug svarbiau tai, kokį jausmą veikla sukuria ir ar leidžia bent trumpam pakeisti įprastą miesto ritmą.

Pasak turinio kūrėjos, vasarą tokios veiklos į dieną įsipaišo daug lengviau nei įprastos treniruotės. Net ir po darbų ar filmavimų nereikia planuoti ilgos išvykos – kartais užtenka kelių valandų ant vandens, kad vakaras pasisuktų visai kita kryptimi. Tuo metu mintys natūraliai atsitraukia nuo laiškų, planų ar nebaigtų darbų, nes visas dėmesys lieka tam, ką darai čia ir dabar.

„Aš sporto nesirenku pagal tai, kaip jis atrodo. Man svarbiau, kad veikla mane įkvėptų, duotų adrenalino ir energijos. Vandenlenčių sportas man tai ir suteikia – pojūtį, energiją ir norą dar kartą grįžti atgal”, – teigia Goda Problema.

Dėl to vandenlenčių sportas jai nėra tik gražus vasaros fonas ar būdas papildyti socialinių tinklų turinį. Nors tokia veikla kartais natūraliai tampa įdomia istorija sekėjams, Godai svarbiausia išlieka pats pojūtis – vanduo, greitis, koncentracija ir galimybė net mieste susikurti vakarą, kuris jaučiasi kaip trumpas pabėgimas iš įprastos dienos.

Toks ritmas Godai ir yra šios vasaros siekis – mažiau griežto plano, daugiau veiklų, kurios atsiranda natūraliai ir leidžia geriau pajusti, ko tuo metu norisi. Vieną dieną tai gali būti ilgesnis pasivaikščiojimas mieste, kitą – vakaras prie vandens ar kelios valandos ant lentos. Kai dienos taip keičiasi, svarbu tampa ne tik daugiau judėti, bet ir geriau suprasti savo energiją, poilsį bei bendrą savijautą.

Laikrodis aktyviam miesto ritmui

Aktyvi vasara mieste retai atrodo tokia, kokią ją susiplanuoji ryte. Diena gali prasidėti darbais ar susitikimais, o baigtis pasivaikščiojimu mieste, spontanišku planu prie vandens ar keliomis valandomis ant lentos. Todėl svarbu, kad kasdien naudojami įrenginiai netrukdytų tokiam ritmui, o paprastai prie jo prisitaikytų.

„Huawei Watch Fit 5 Pro“ tokiame ritme veikia ne kaip laikrodis vien treniruotėms, o kaip kasdienis aksesuaras aktyvesnei vasarai. Daugiau nei 100 sporto režimų padeda stebėti skirtingas aktyvumo formas, ryškus ekranas išlieka patogiai matomas lauke, o lengvas korpusas leidžia laikrodį nešioti visą dieną – nuo darbų iki vakaro mieste ar prie vandens.

Laikrodis padeda matyti ir platesnį dienos vaizdą: fizinį aktyvumą, širdies ritmą, miego kokybę bei kitus savijautos rodiklius. Taip aktyvesnės dienos tampa ne tik įspūdžiu, bet ir lengviau pastebimu ritmu – kiek judėjai, kaip ilsėjaisi, ar užteko laiko atsigauti. O kai ilgesnei treniruotei vietos dienoje neatsiranda, trumpųjų treniruočių režimas leidžia trumpai pajudėti be papildomos įrangos ar ilgo pasiruošimo.

Tokiai vasarai praktiškumo suteikia ir iki 10 dienų veikianti baterija. Kai planai keičiasi greitai, mažiau norisi galvoti apie dar vieną įrenginį, kurį reikia nuolat krauti – ypač jei viena diena baigiasi ramiai, kita mieste, o trečia prie vandens.

Įrašas Vasara mieste ant vandens: Goda Problema apie sportą, kuris ištraukia iš kasdienio ritmo pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Dovile, susikaupk“: skaitymas kaip griežta disciplina

D. Filmanavičiūtės teigimu, gebėjimas susikaupti šiandien nebėra savaime suprantamas, todėl jį tenka ugdyti sąmoningai, o kartais tam prireikia ir griežtos asmeninės disciplinos.

„Pati kartais jaučiu, kaip sunku susikaupti po darbingos savaitės ir perskaityti daugiau negu du puslapius. Todėl sąmoningai taikau sau taisykles: palieku telefoną kitame kambaryje ir liepiu sau susikaupti. Ypač, kai į rankas paimu literatūrine prasme vertingesnį kūrinį, kuris nesiskaito taip paprastai, kaip lengvas romanas“, – pasakoja ji.

Fizinė knyga pašnekovei yra būtinas įrankis norint pasijusti „abiem kojom ant žemės“. Auginant vaiką, rasti laiko tam – atskiras iššūkis, tačiau Dovilės namuose tai tapo šventu ritualu.

„Mano vyras kartais net sako: „mamytė miegamajame skaito, prašom netrukdyti“. Šį ritualą perėmiau iš Austėjos Landsbergienės požiūrio, kad mamos turi teisę ramiai atsisėsti su knyga, o namiškių reikia tiesiog viena ar kita forma to paprašyti. Skaitymas mane augina – padeda jaustis protingesne, sąmoningesne, tokiu žmogumi, kokiu ir norėčiau būti“, – sako Dovilė.

Tarp reiklios ir lengvos literatūros bei teisės nesivaikyti autoritetų

Dovilės namų bibliotekoje dera įvairūs žanrai – nuo sudėtingesnės literatūros iki lengvesnių knygų, kurios leidžia labiau atsikvėpti. Perskaičiusi reiklesnį ar mokslinį kūrinį, ji dažnai renkasi lengvesnę, bet kokybišką populiariąją literatūrą, pavyzdžiui, Annos Napolitano „Mielasis Edvardai“, arba vyro rekomenduotus lietuvių autorius.

Tarp didžiausių savo literatūrinių įkvėpimų Dovilė mini Hannah Kent, Narinę Abgarian, Lauren Groff ir Rachel Cusk. Vis dėlto ji sako nesivaikanti madingų kritikų vertinimų ir nenorinti apsimesti, kad jai patinka tai, su kuo nejaučia ryšio.

„Skonis draugų neturi. Pavyzdžiui, suprantu Nobelio premijos laureatės Annie Ernaux talentą taupiais sakiniais perteikti asmeninį skausmą, bet aš su ja nesitapatinu. Panašiai jaučiuosi ir skaitydama garsiąją Sally Rooney – jos aprašomos emocijos man buvo artimesnės paauglystėje. Jei teksto nejauti, apsimesti vien dėl to, kad jį giria kritikai, nėra mano kelias“, – teigia visuomenininkė.

Skaitymą ji vertina ir kaip visuomenės veidrodį. Pažvelgusi į Lietuvos perkamiausių knygų sąrašus, D. Filmanavičiūtė neslepia nuostabos.

„Aukščiausiose pozicijose nuolat karaliauja buvusių nusikaltėlių išpažintys ir autobiografijos. Tai man kelia klausimą: kodėl turėčiau šią informaciją žinoti ir kaip tai padės man augti? Šalia jų – kunigų knygos. Visa tai verčia klausti, kuo šiandien gyvename ir ką tai apie mus pasako“, – svarsto D. Filmanavičiūtė.

Audioknygos keičia santykį su literatūra

Nors pati Dovilė sako labiausiai vertinanti fizinę knygą ir popieriaus pojūtį, ji pripažįsta, kad audioknygos šiandien tampa patogiu būdu prisijaukinti literatūrą tiems, kurie nuolat juda – vairuoja, keliauja, sportuoja ar atlieka įvairius buities darbus. Vis dėlto, kaip muzikei, Dovilei esminiu kriterijumi tampa garso estetika.

„Man balsas yra kažkas ypatingo. Pavyzdžiui, Aldonos Vilutytės įgarsintus tekstus galiu klausyti be sustojimo – tai aukščiausia profesinė estetika. Labai sužavėjo ir Vaidoto Baumilos įgarsinta Willo Smitho autobiografija, kurioje stipriai pasijautė jo muzikalumas. Bet jei balsas organiškai neprilimpa prie teksto, mane tai erzina ir klausymo nebetęsiu. Su filmais tas pats: jei dubliažas negeras, norisi mesti pultelį į sieną“, – šypsosi pašnekovė.

Augant audioknygų ir tinklalaidžių populiarumui, keičiasi ir vartotojų lūkesčiai – garsas tampa ne tik technine detale, bet ir svarbia įsitraukimo į turinį dalimi.

„Samsung“ komunikacijos vadovė Lietuvoje Eglė Tamelytė sako, kad belaidės ausinės šiandien vis dažniau naudojamos ne tik muzikai klausytis, bet ir kurti aplinką, kurioje būtų galima susikaupti – ypač tada, kai audioknygų ar tinklalaidžių klausomasi viešajame transporte, sportuojant, vaikštant mieste ar atliekant buities darbus.

Pasak jos, tam svarbios tokios funkcijos kaip aktyvus triukšmo slopinimas, balso aiškumas ir aukštos raiškos garsas.

Pavyzdžiui, „Galaxy Buds4 Pro“ ausinės padeda sumažinti aplinkos triukšmą ir aiškiau perteikti pasakotojo balso tembrą bei intonacijas. Tai ypač svarbu audioknygoms, kur technologija turi veikti nepastebimai – netrukdyti turiniui, bet padėti į jį panirti.

„Audioknyga yra labai jautrus garso formatas – čia svarbus ne tik tekstas, bet ir pasakotojo balsas, pauzės, intonacijos. Jei aplinka triukšminga arba garsas atkuriamas netiksliai, ryšys su pasakojimu greitai nutrūksta. Todėl šiuolaikinės ausinės turi ne tik kokybiškai atkurti garsą, bet ir padėti sukurti tinkamą klausymosi erdvę“, – sako E. Tamelytė.

Ekspertės teigimu, audioknygų populiarėjimas rodo, kad žmonės neatsisako ilgesnio turinio – jie tiesiog ieško būdų, kaip jį vartoti prisitaikant prie pasikeitusio gyvenimo ritmo. Todėl kokybiškas garsas tampa ne mažiau svarbus nei patogus įrenginių ekranas ar kokybiška knyga rankose.

Įrašas Dovilė Filmanavičiūtė: „kartais po darbingos savaitės neįveikiu nė dviejų puslapių“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Palangoje įvyko pirmoji artimesnė Emos pažintis su kava – baigusi mokyklą, kelerias vasaras dirbo padavėja, administratore, barista. Per šį laiką taip pamilo miestą, jo gamtą ir žmones, kad būtent čia vasarą vaišins Lietuvoje dar niekur neragauta vietnamietiška kava, japoniška hōjicha arbata ir australiškais sumuštinukais.

Australijoje kava yra reiškinys

Pasak Emos, kava Australijoje nėra tik kava, o gauti baristos darbą yra sudėtinga.

„Ten kavos kultūra labai aukšto lygio, tai prilygsta menui. Kad leistų tiekti kavą, prireikė intensyvių dviejų mėnesių mokymų. Kiekvienas kavos puodelis ruošiamas laikantis griežtos disciplinos, kaskart jis turi pavykti lygiai toks pat, tiesiog tobulas“, – sako E. Sparnauskytė.

Pradėjus mokytis kavos teorijos, praktikos, technikos, mergina suprato ne tik kokią įtaką žmogaus nuotaikai turi geras ar prastas kavos puodelis, bet ir kaip Australijoje skiriasi kavos gėrimo procesas – jis visai kitoks nei įprasta mūsų šalyje.

„Kai Australijoje žmogus ateina išgerti kavos, jis nori bendrauti, susipažinti. Žmonės yra lojalūs savo kavos vietai, jie žino baristos vardą, istoriją, iš kur tu esi. Kaskart atėję nuoširdžiai domisi, kokių naujienų turi, kaip tau sekasi. Atsigerti kavos žmonės ateina tarsi į pasimatymą su draugu. Daugelis klientų iš tikrųjų tapo draugais, su kuriais leisdavau laisvalaikį“, – pasakoja Ema.

Iš pradžių Emą tai šokiravo, buvo sunku laisvai kalbėti su kiekvienu atėjusiu svečiu. Tačiau ilgainiui tapo vertinga patirtimi – praplėtė ribas, suteikė daugiau drąsos, ekstravertiškumo.

„Būtent tokia kultūra noriu užkrėsti Palangoje. Norėčiau, kad kiekvienas, kuris ateis į svečius savo rytą pradėti su mano kava, neskubėtų, mėgautųsi, papasakotų, kas jis, ką veikia Palangoje, pliurptų apie bet ką. Jei ne žinių pilna darbo ir šilta bendravimo su klientais patirtis Australijoje, tikrai nebūčiau taip išlaisvėjusi ir išdrįsusi turėti savo kavinukės“, – atvirauja mergina.

Pirmoji tokia kava ir arbata Lietuvoje

Ema dažnai pasvajodavo, kad būtų smagu turėti savo kavos vietą, tačiau dabar tai nutiko spontaniškai ir bus pirmoji nuosava merginos veikla.

„Mano Palangos „Kavinukas“, kaip ir daugelis geriausių dalykų gyvenime – nutiko neplanuotai. Tai bus mažytė, jauki, palangietiška vietelė labai gražiame, istoriniame kiemelyje“, – džiaugiasi Ema.

Turtinga Emos kelionių patirtis bus jaučiama ir kavos kioskelio meniu – jis taps pirmąja vieta Lietuvoje, kur bus galima paragauti išskirtinių skonių.

„Pirmoji vaišinsiu japoniška hōjicha arbata. Tai skrudinti matcha lapeliai. Jie skrudinami tol, kol išnyksta kofeinas ir palengvėja arbatos skonis. Jis tampa švelnus, riešutinis ir labai įdomus. Taip pat bus galima paragauti vietnamietiškos salted coffee. Tai juoda, stipri, saldi kava, su sūriu kremu kavos viršuje. Vietname labai populiarios įvairiausios kavos su kremais, ši man paliko didžiausią įspūdį, nes turi labai daug skonio. Kavinė, kurioje dirbau Australijoje, taip pat gamino ir lengvus užkandžius. Būtent iš ten parsivežu keletą ypatingų receptų, pagal kuriuos gaminsiu sumuštinius“, – apetitą žadina Ema.

Australijoje Ema dirbo naujai atsidarančioje kavinėje, todėl matė visą verslo kūrimo procesą. Su kavinės savininku mergina šiltus ryšius išlaiko ir dabar: jis džiaugiasi, palaiko ir nemažai konsultavo kavinukės atidarymo, receptų klausimais.

Šalia išskirtinių ir Lietuvoje dar neragautų skonių, bus galima vaišintis ir klasikiniais.

„Žinoma turėsiu ir visas standartines, pieniškas kavas. Tačiau pagal visas kavos ruošimo taisykles, kurių išmokau užsienyje, virsiu rūšinę, filtrinę kavą iš įvairių regionų. Noriu suteikti galimybę kiekvienam pagal tai, kokią kavą – karčią, rūgščią ar saldžią – mėgsta, atrasti, kaip, priklausomai nuo regiono, auginimo ir skrudinimo, ragaujant atsiskleidžia visai kitokios skonio natos. Nuo pomidorų, iki serbentų, nuo šokolado iki karamelės. Nekantrauju rengti degustacijas ir su visais pabendrauti“, – į svečius kviečia Ema Sparnauskytė.

Emos kavos kioskelis „Kavinukas“ įsikūręs Palangoje, Vytauto g. 84, „Rąžė“ kiemelyje.

Kavos kiemelis visą vasarą nuo pirmadienio iki penktadienio dirbs 7:30–16 val., o šeštadieniais ir sekmadieniais 8–16 val.

Įrašas Iš Australijos sugrįžusi Ema Palangoje tieks pirmą tokią Lietuvoje kavą ir arbatą pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Dovile, susikaupk“: skaitymas kaip griežta disciplina

D. Filmanavičiūtės teigimu, gebėjimas susikaupti šiandien nebėra savaime suprantamas, todėl jį tenka ugdyti sąmoningai, o kartais tam prireikia ir griežtos asmeninės disciplinos.

„Pati kartais jaučiu, kaip sunku susikaupti po darbingos savaitės ir perskaityti daugiau negu du puslapius. Todėl sąmoningai taikau sau taisykles: palieku telefoną kitame kambaryje ir liepiu sau susikaupti. Ypač, kai į rankas paimu literatūrine prasme vertingesnį kūrinį, kuris nesiskaito taip paprastai, kaip lengvas romanas“, – pasakoja ji.

Fizinė knyga pašnekovei yra būtinas įrankis norint pasijusti „abiem kojom ant žemės“. Auginant vaiką, rasti laiko tam – atskiras iššūkis, tačiau Dovilės namuose tai tapo šventu ritualu.

„Mano vyras kartais net sako: „mamytė miegamajame skaito, prašom netrukdyti“. Šį ritualą perėmiau iš Austėjos Landsbergienės požiūrio, kad mamos turi teisę ramiai atsisėsti su knyga, o namiškių reikia tiesiog viena ar kita forma to paprašyti. Skaitymas mane augina – padeda jaustis protingesne, sąmoningesne, tokiu žmogumi, kokiu ir norėčiau būti“, – sako Dovilė.

Tarp reiklios ir lengvos literatūros bei teisės nesivaikyti autoritetų

Dovilės namų bibliotekoje dera įvairūs žanrai – nuo sudėtingesnės literatūros iki lengvesnių knygų, kurios leidžia labiau atsikvėpti. Perskaičiusi reiklesnį ar mokslinį kūrinį, ji dažnai renkasi lengvesnę, bet kokybišką populiariąją literatūrą, pavyzdžiui, Annos Napolitano „Mielasis Edvardai“, arba vyro rekomenduotus lietuvių autorius.

Tarp didžiausių savo literatūrinių įkvėpimų Dovilė mini Hannah Kent, Narinę Abgarian, Lauren Groff ir Rachel Cusk. Vis dėlto ji sako nesivaikanti madingų kritikų vertinimų ir nenorinti apsimesti, kad jai patinka tai, su kuo nejaučia ryšio.

„Skonis draugų neturi. Pavyzdžiui, suprantu Nobelio premijos laureatės Annie Ernaux talentą taupiais sakiniais perteikti asmeninį skausmą, bet aš su ja nesitapatinu. Panašiai jaučiuosi ir skaitydama garsiąją Sally Rooney – jos aprašomos emocijos man buvo artimesnės paauglystėje. Jei teksto nejauti, apsimesti vien dėl to, kad jį giria kritikai, nėra mano kelias“, – teigia visuomenininkė.

Skaitymą ji vertina ir kaip visuomenės veidrodį. Pažvelgusi į Lietuvos perkamiausių knygų sąrašus, D. Filmanavičiūtė neslepia nuostabos.

„Aukščiausiose pozicijose nuolat karaliauja buvusių nusikaltėlių išpažintys ir autobiografijos. Tai man kelia klausimą: kodėl turėčiau šią informaciją žinoti ir kaip tai padės man augti? Šalia jų – kunigų knygos. Visa tai verčia klausti, kuo šiandien gyvename ir ką tai apie mus pasako“, – svarsto D. Filmanavičiūtė.

Audioknygos keičia santykį su literatūra

Nors pati Dovilė sako labiausiai vertinanti fizinę knygą ir popieriaus pojūtį, ji pripažįsta, kad audioknygos šiandien tampa patogiu būdu prisijaukinti literatūrą tiems, kurie nuolat juda – vairuoja, keliauja, sportuoja ar atlieka įvairius buities darbus. Vis dėlto, kaip muzikei, Dovilei esminiu kriterijumi tampa garso estetika.

„Man balsas yra kažkas ypatingo. Pavyzdžiui, Aldonos Vilutytės įgarsintus tekstus galiu klausyti be sustojimo – tai aukščiausia profesinė estetika. Labai sužavėjo ir Vaidoto Baumilos įgarsinta Willo Smitho autobiografija, kurioje stipriai pasijautė jo muzikalumas. Bet jei balsas organiškai neprilimpa prie teksto, mane tai erzina ir klausymo nebetęsiu. Su filmais tas pats: jei dubliažas negeras, norisi mesti pultelį į sieną“, – šypsosi pašnekovė.

Augant audioknygų ir tinklalaidžių populiarumui, keičiasi ir vartotojų lūkesčiai – garsas tampa ne tik technine detale, bet ir svarbia įsitraukimo į turinį dalimi.

„Samsung“ komunikacijos vadovė Lietuvoje Eglė Tamelytė sako, kad belaidės ausinės šiandien vis dažniau naudojamos ne tik muzikai klausytis, bet ir kurti aplinką, kurioje būtų galima susikaupti – ypač tada, kai audioknygų ar tinklalaidžių klausomasi viešajame transporte, sportuojant, vaikštant mieste ar atliekant buities darbus.

Pasak jos, tam svarbios tokios funkcijos kaip aktyvus triukšmo slopinimas, balso aiškumas ir aukštos raiškos garsas.

Pavyzdžiui, „Galaxy Buds4 Pro“ ausinės padeda sumažinti aplinkos triukšmą ir aiškiau perteikti pasakotojo balso tembrą bei intonacijas. Tai ypač svarbu audioknygoms, kur technologija turi veikti nepastebimai – netrukdyti turiniui, bet padėti į jį panirti.

„Audioknyga yra labai jautrus garso formatas – čia svarbus ne tik tekstas, bet ir pasakotojo balsas, pauzės, intonacijos. Jei aplinka triukšminga arba garsas atkuriamas netiksliai, ryšys su pasakojimu greitai nutrūksta. Todėl šiuolaikinės ausinės turi ne tik kokybiškai atkurti garsą, bet ir padėti sukurti tinkamą klausymosi erdvę“, – sako E. Tamelytė.

Ekspertės teigimu, audioknygų populiarėjimas rodo, kad žmonės neatsisako ilgesnio turinio – jie tiesiog ieško būdų, kaip jį vartoti prisitaikant prie pasikeitusio gyvenimo ritmo. Todėl kokybiškas garsas tampa ne mažiau svarbus nei patogus įrenginių ekranas ar kokybiška knyga rankose.

Įrašas Kai dėmesys tampa prabanga: Dovilė Filmanavičiūtė apie įprotį, kurį šiandien išsaugoti darosi vis sunkiau  pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.