Pavasariui įsibėgėjant, Burbiškio dvaro ankstyvosios tulpės jau augina po antrą lapą, o pirmųjų žiedų planuojama sulaukti balandžio pirmoje pusėje arba viduryje. Festivalis tradiciškai organizuojamas antrąjį gegužės šeštadienį, per patį žydėjimo piką, kai dvaras skendi įvairiaspalviuose žieduose.

Lankytojų lauks spalvos

Gegužės 9 dieną šventė prasidės 12 valandą – lankytojų lauks visa paletė pavasario spalvų, 573 veislių tulpių kolekcija – beliks išsirinkti gražiausius žiedus ir įsiamžinti žydinčioje jūroje.

Oficialus Burbiškio dvaro festivalio „Tulpių žydėjimo šventė“ atidarymas vyks 13 valandą. Po garbingų svečių ir festivalio organizatorių sveikinimų prasidės pagrindinė koncertinė programa. Bus visko – praeitį žadinančių dainų, šiandienos hitų, energingų ritmų ir romantiškų melodijų.

Pirmieji festivalį scenoje pasveikins operos solistas Egidijus Bavikinas, atlikėja Evelina Sašenko ir pučiamųjų sekstetas „Brass Bravo“ su koncertine programa „Auksinės Stasio Povilaičio dainos“, šventę tęs viena ilgiausiai be pertraukos gyvuojančių Lietuvos grupių „Biplan“, koncertinę programą su naujomis dainomis ir populiariais hitais atliks Justinas Jarutis su grupe, o festivalį užbaigs atlikėja GJan su grupe.

Festivalio vedėjas – Leonardas Pobedonoscevas.

Lydės kultūros ir istorijos atspindžiai

Visą festivalio dieną, nuo 12 iki 18 valandos, šventės lankytojus lydės kultūros ir istorijos atspindžiai, XVI–XX a. I p. dvarų atmosfera.

Vidurdienį parke užgros Panevėžio pučiamųjų orkestras „Garsas“ – pratęs dvare taip mėgtą muzikos tradiciją. Senosios fotografijos ateljė fotografai įamžins visus norinčius ir čia pat atspaus nuotraukas, o smagius festivalio lankytojų šaržus pieš dailininkai.

Parkas taps tarsi scena, kurioje bus galima sutikti praeities veikėjus, net Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą, pamatyti trumpus vaidinimus. Skambės senųjų instrumentų muzika, patys šoks ir visus šokti kvies įspūdingais rūbais vilkintys istorinių šokių šokėjai. Muzika ir šokiai leis pajusti skirtingų laikotarpių nuotaiką – nuo baroko ir renesanso iki lengvesnių XIX a. pramogų. Laisvu nuo šokių laiku šokėjai rengs piknikus: bus žaidimų, skaitymų, atokvėpio minučių su arbatėle.

Atgiję Klaipėdos pilies teatro personažai iš spektaklių „Versalio sodai“ ir „Kariatidės“ pratęs dvare gyvavusią pasivaikščiojimų tradiciją, džiugins netikėtais mini etiudais ir gyvaisiais paveikslais. Ūgiu stebins netikėti džentelmenai – kojūkininkai.

Senoviniai automobiliai

Į šventę atvažiuos lankytojų itin mėgiami senoviniai automobiliai ir žodžio kišenėje neieškantys jų savininkai. Dvaro verandoje vėl užgros kolekcininko Klemento Sakalausko muzikinės dėžutės ir gramofonai – dar vienos tradicinės parodos eksponatai. 

Dvaro sode netrūks energijos ir azarto – edukatoriai siūlys išbandyti net dvylika žaidimų. Išalkus užkąsti bus galima lauko kavinėse, o lauktuvių įsigyti tautodailininkų, amatininkų ir kulinarinio paveldo mugėje.

Ir tai – tik dalis jubiliejinės šventės programos.

Bilieto kaina suaugusiesiems – 12 eurų, moksleiviams – 6 eurai. Vaikai iki 7 metų įleidžiami nemokamai.

Bilietus galima įsigyti internetu: https://bilietai.daugyvenesmuziejus.lt/.

Daugiau informacijos: www.daugyvenesmuziejus.lt.

Kvies grožėtis žydėjimu

Tulpių žiedais muziejus kvies grožėtis visą žydėjimo laiką, lankytojų lauks ir daugiau renginių. Gegužės 10 dieną 14 valandą Burbiškio dvaro parke skambės atlikėjos Alinos Orlovos ir violončelės koncertinė programa, veiks muzikinių dėžučių ir gramofonų, muziejaus istorijos ir kitos parodos.

Burbiškio dvaro festivalis „Tulpių žydėjimo šventė“ organizuojamas nuo 1999 metų (nevyko tik dėl pandemijos), jo sumanytojas – buvęs ilgametis muziejaus direktorius Egidijus Prascevičius. 

Gėlynas Burbiškio dvare atkurtas ten, kur ir puoselėtas dvaro savininko Mykolo Baženskio. Tulpės susodintos pagal XX a. pr. tradiciją – lysvėse ir klombose.

Ilgametis festivalis kasmet sulaukia daugybės lankytojų – renginiu siekiama patraukliai ir suprantamai atskleisti dvaro kultūrą kaip gyvą įvairių menų ir pramogų visumą. Lankytojai čia ne tik sužino, bet ir patys aktyviai dalyvauja, todėl šventė tampa įsimintina patirtimi.

The post Artėja ypatingas festivalis: Burbiškio dvaro Tulpių žydėjimo šventė vyks 25-ą kartą appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Pasak „Gintarinės vaistinės” vaistininkės Irenos Viktorijos Aukštikalnienės, vaistinėse susidurti su situacijomis, kai žmonės remiasi klaidingomis prielaidomis apie gydymą, tenka kasdien.

„Buvo atvejis, kai atėjo garbaus amžiaus moteris ir prašė antibiotikų be recepto. Teko atsisakyti juos išduoti, bet pasidomėjau kokia visgi problema, kad galėčiau jai padėti rasti alternatyvą tarp nereceptinių vaistinių preparatų arba bent jau nukreipti pagalbos. Ji paaiškino, kad šį vaistą vartojo prieš 30 metų ir prisimena, kad tada veikė ir dabar jaučia „visomis kūno ląstelėmis”, kad jai jo labai trūksta”, – pasakoja I. V. Aukštikalnienė.

Tokios situacijos dažnai kyla todėl, kad žmonės tiesiog ieško greito atsakymo į savo sveikatos klausimus. Pasak BTA Asmens draudimo produktų vadovo Gedimino Bulenoko, visgi vietoje spėliojimo ar savarankiško gydymosi šiandien galima greitai pasitarti su gydytoju nuotoliniu būdu.

Pavyzdžiui, naudojantis nuotolinių gydytojų konsultacijų paslauga „eMed”, kuri leidžia BTA klientams telefonu ar vaizdo skambučiu pasitarti su gydytoju ir gauti rekomendacijas dėl gydymo.

Draudimo bendrovės BTA duomenimis, šia paslauga šiuo metu turi galimybę naudotis  apie 50 tūkst. asmens ir sveikatos draudimą turinčių klientų. Vien per 2025 metus įvyko apie 6 tūkst. nuotolinių konsultacijų, o per mėnesį jų suteikiama vidutiniškai 300–600.

„Žmonės į nuotolines konsultacijas kreipiasi dėl labai įvairių priežasčių – nuo peršalimo ar gerklės skausmo iki alergijų, virškinimo sutrikimų, odos problemų ar tiesiog pablogėjusios savijautos. Dažnai tai būna situacijos, kai žmogus nėra tikras, kas vyksta ir ką daryti toliau, todėl nori greitai pasitarti su gydytoju. Be to, „eMed” platformos gydytojai dirba ir savaitgaliais”, – sako BTA Asmens draudimo produktų vadovas Gediminas Bulenokas.

Pavojingi mitai iš interneto

I. V. Aukštikalnienė akcentuoja, kad klaidingų įsitikinimų apie tam tikrų sveikatos sutrikimų gydymą, praktikoje vis dar dažnai pasitaiko. Pavyzdžiui, vienas pavojingiausių mitų – jei vaistas išduodamas be recepto, reiškia, kad yra visiškai saugus vartoti.

„Žmonės nesusimąsto, kad ir nereceptiniai vaistiniai preparatai gali turėti šalutinių reakcijų, nėra tinkami kiekvienai ligai gydyti, todėl svarbu vadovautis vartojimo nurodymais. Taip pat dažnai pasitaiko ir klaidingų nuomonių apie augalinius vaistinius preparatus – manoma, kad jie yra saugūs ir tinkami naudoti didesniais kiekiais”, – aiškina vaistininkė.

Dar viena tendencija – artimųjų, pažįstamų rekomendacijos ar patarimai internete. Pasak vaistininkės, žmonės kartais bando rimtas ligas gydyti alternatyviomis priemonėmis.

„Dar vienas klaidingas įsitikinimas – kas tiko kaimynui, tiks ir man. Labai dažnai pacientai gauna vaistų iš savo artimųjų, kurie juos vartoja dėl lėtinių ligų arba pasikartojančios problemos. Artimieji įvertina, kad simptomai panašūs ir duoda pabandyti vaistų. Taip pat dažnai tenka susidurti, kai apie panašius simptomus yra pasiskaitoma internete”, – sako I. V. Aukštikalnienė.

Ji priduria, kad neretai pasitaiko ir situacijų, kuomet dirbtinio intelekto rekomendacijas pacientai priima rimčiau nei derėtų.

„Pacientai pamėgo tartis su DI ir dažnai ateina į vaistinę su sąrašu preparatų, kurių jiems neva reikia. Dažniausiai tai arba receptiniai specifiniai, arba Lietuvoje net neregistruoti vaistai. DI sudaro ir gydymo planus, todėl pacientai atsainiai žiūri, jei pasakome apie alternatyvą arba nukreipiame gydytojo konsultacijai”, – pabrėžia I. V. Aukštikalnienė.

Keisčiausi savigydos būdai

I. V. Aukštikalnienė pasakoja, kad vaistinėse pacientai ne tik bando gauti receptinių vaistų, bet ir imasi neįtikėtinų savigydos būdų. J

„Vienas labiau įsiminusių pavyzdžių buvo pacientė, kuri naudojo česnako galvutę makštyje pienligei gydyti. Taip pat dažnai pasitaiko, kuomet geriamas vaikų šlapimas nuo beveik visų žinomų ligų. Teko girdėti, kai žmogus gėrė skiestą jodą kūno dezinfekcijai nuo ligų sukėlėjų arba tepė kefyrą ant jaunatvinių spuogų. Viena moteris pasakojo, kad darosi ibuprofeno vonias, kad mažiau skaudėtų kūną: tiesiog sutrina daug tablečių, beria jas į šiltą vandenį ir guli. Svarbiausia suprasti, kad tokie būdai gali būti ne tik neefektyvūs, bet net pavojingi sveikatai”, – pasakoja vaistininkė.

Ji taip pat primena, kad net neteisinga savigyda gali ir užmaskuoti rimtos ligos simptomus.

„Teko susidurti su situacija, kuomet vienam vyrui skaudėjo skrandį, jis skausmo malšinimui vartojo nesteroidinius vaistus nuo uždegimo, tam kartui jie padėdavo ir skausmas sumažėdavo. Visgi vaistus reikėjo vartoti vis dažniau, o galiausiai nejautė jokio poveikio. Ištyrus skrandį rasta opaligė, o būtent šie vaistai paciento būklę vis blogino, kol jis visai nebegalėjo kentėti ir buvo hospitalizuotas. Jeigu pacientas būtų kreipęsis pagalbos anksčiau, jo gydymas būtų ne tik paprastesnis, bet ir greitesnis”, – pasakoja vaistininkė.

Nuotolinė konsultacija gali padėti laiku pastebėti rimtas būkles

Tokios istorijos dažnai atsiranda todėl, kad žmonės ieško greito atsakymo į sveikatos klausimus, tačiau ne visada žino, kur jo ieškoti. Dėl to neretai bandoma gydytis savarankiškai arba pasikliaujama nepatikimais patarimais.

Tokiais atvejais nuotolinė gydytojo konsultacija gali padėti ne tik išvengti netinkamos savigydos, bet ir laiku pastebėti rimtesnes sveikatos problemas.

Nuotolinių konsultacijų partnerės „Telesante” šeimos gydytoja Natalija Vaicekauskienė sako, kad dažniausiai žmonės kreipiasi tuomet, kai nėra tikri, kas vyksta ir ką reikėtų daryti.

„Dalis konsultacijų baigiasi rekomendacija atlikti kraujo ar instrumentinius tyrimus, o kai leidžia situacija – nuotolinės konsultacijos metu galime paskirti ir gydymą. Sprendimai nėra priimami vien remiantis paciento pageidavimais – vadovaujamės gydymo gairėmis ir tarptautinėmis rekomendacijomis”, – akcentuoja N. Vaicekauskienė.

Pasak gydytojos, nuotolinės konsultacijos kartais padeda laiku pastebėti ir pavojingas būkles: „Nors konsultuojame ir skiriame gydymą nesudėtingose situacijose, jog nereikėtų vykti pas gydytoją bei laukti eilėse, yra buvę atvejų, kai konsultacijos metu įtarėme

The post Vaistininkė papasakojo, kokių patarimų žmonės prisiskaito internete: kai kurie gali rimtai pakenkti  appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Tikroji kilmė iki šiol nėra aiški

Viena svarbiausių detalių, kurią verta žinoti, yra ta, kad Melagių dienos pradžia nėra tiksliai nustatyta. „Encyclopaedia Britannica“ pažymi, jog ši diena minima jau šimtmečius, tačiau jos ištakos iš esmės lieka nežinomos. JAV Kongreso biblioteka taip pat pabrėžia, kad daugelis pasakojimų apie šios šventės atsiradimą yra labiau spėlionės nei neginčijami istoriniai faktai.

Populiariausia versija – kalendoriaus reforma Prancūzijoje

Viena dažniausiai minimų teorijų sieja Melagių dieną su XVI amžiaus kalendoriaus pokyčiais Prancūzijoje. Pasak šios versijos, dalis žmonių anksčiau Naujuosius metus minėdavo kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje. Kai buvo pereita prie sausio 1-osios kaip oficialios Naujųjų metų datos, tie, kurie toliau laikėsi senesnių papročių arba nežinojo apie pokytį, esą tapo pajuokos objektu. Taip galėjo formuotis paprotys balandžio 1-ąją apgaudinėti kitus. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad ši teorija nėra iki galo patvirtinta ir turi silpnų vietų.

Sąsajos su senovės pavasario šventėmis

Kita versija Melagių dieną sieja su senovės pavasario šventėmis, kai buvo įprasta linksmintis, persirenginėti, juokauti ir trumpam apversti įprastą tvarką aukštyn kojomis. „Britannica“ ir Kongreso biblioteka mini galimą panašumą su romėnų švente Hilaria, vykdavusia kovo pabaigoje. Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai labiau kultūrinis panašumas nei tiesiogiai įrodyta kilmė. Kitaip tariant, žmonės jau seniai turėjo pavasarinių juoko ir išdaigų tradicijų, tačiau nėra tvirtų įrodymų, kad būtent iš jų tiesiogiai kilo balandžio 1-osios pokštai.

Seniausi paminėjimai Europoje

Istoriniai šaltiniai rodo, kad balandžio 1-osios pokštai Europoje buvo žinomi jau prieš kelis šimtmečius. Kongreso biblioteka aptaria skirtingus ankstyvuosius paminėjimus, o kai kurie šaltiniai mini XVI amžiaus tekstus iš Prancūzijos ir Nyderlandų regiono, kuriuose jau randama balandžio pradžios apgaulių motyvų. Tai leidžia manyti, kad paprotys formavosi palaipsniui, o ne atsirado vienu konkrečiu momentu.

Kodėl ši diena vadinama Melagių diena?

Pats pavadinimas susijęs su tuo, kad šią dieną žmonės sąmoningai bando kitus suklaidinti, tačiau dažniausiai tai daroma linksmai ir nekenksmingai. Angliškoje tradicijoje po sėkmingo pokšto sakoma „April Fool!“, o kai kuriose šalyse susiformavo saviti papročiai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje balandžio 1-osios auka vadinama „poisson d’avril“ – „balandžio žuvimi“. Šis paprotys šalyje išlikęs iki šiol ir dažnai siejamas su žaismingais, nekaltais pokštais.

Melagių diena šiandien

Šiandien Melagių diena jau seniai peržengė paprastų asmeninių pokštų ribas. Prie jos prisideda žiniasklaida, prekių ženklai, interneto platformos ir socialiniai tinklai, kurie balandžio 1-ąją neretai paskelbia specialiai sukurtas netikras naujienas ar linksmus pranešimus. Vis dėlto tradicijos esmė išlieka ta pati – trumpam išmušti žmogų iš kasdienybės, priversti nusišypsoti ir priminti, kad ne viską reikia priimti pernelyg rimtai.

Ką ši tradicija pasako apie žmones?

Melagių dienos populiarumas rodo, kad humoro jausmas ir noras žaisti yra labai sena žmonių kultūros dalis. Net jei tiksli šios dienos pradžia lieka miglota, pati idėja išliko gyva todėl, kad žmonėms patinka bendras juokas, netikėtumo momentas ir galimybė bent trumpam pabėgti nuo rutinos. Būtent dėl to balandžio 1-oji iki šiol išlieka viena linksmiausių kalendoriaus dienų. Ši išvada remiasi istorikų aptariamomis tradicijos interpretacijomis.

The post Melagių dienos kilmė: kodėl balandžio 1-ąją žmonės vieni kitus apgaudinėja? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Aktyvų toną naujam mėnesiui žada užduoti ir Vilniaus „Ryto“ klubas, kuris namie žais istorines rungtynes FIBA Čempionų lygoje, tuo metu balandžio pabaigoje į sostinę suplauks minios sporto mėgėjų, nes čia vyks įtemptas Lietuvos plaukimo čempionatas.

Istorinis Vilniaus „Ryto“ žygis Europoje

Balandžio 1 d. (Vilnius)

FIBA Čempionų lygos „Top 16“ etapą įveikęs Vilniaus „Ryto“ komanda pirmąkart istorijoje pateko į ketvirtfinalį, kuriame burtai suvedė su Nimburko ERA klubu iš Čekijos. Pirmoji ekipų dvikova vyks balandžio 1-ąją sostinės „Twinsbet“ arenoje. Šį mėnesį „Ryto“ taip pat laukia mūšis su amžinu varžovu Kauno „Žalgiriu“, kuris ten pat vyks balandžio 19 dieną.

Didžiausias Evgenyos Redko karjeros šou

Balandžio 4 d. (Kaunas)

Praėjusiais metais Vilniuje savo debiutinį arenos šou surengusi Evgenya Redko kelia kokybės kartelę dar aukščiau. Talentingoji atlikėja kviečia gerbėjus į Kauno „Žalgirio“ areną, kur balandžio 4 dieną pristatys didžiausią savo karjeros šou iki šiol. Evgenya teigia, kad scenoje susilies trys jos kūrybiniai etapai – albumai „Deivės“, „SOS“ ir rudenį išleistas „Planeta“.

Evgenya Redko – „Tolyn“:

A. Cholinos šokio teatro premjera „Karalių pasaka“

Balandžio 7–rugpjūčio 2 d. (Penki miestai)

Andželikos Cholinos šokio teatras pristato spektaklį „Karalių pasaka“ su 32 šokėjais, paremtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muzika. Spektaklio  premjera balandį vyks Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje (7-8 d.), „Šiaulių“ arenoje (11 d.), Kauno kultūros centre „Girstutis“ (22-23 d.) ir Vilniaus LNDT scenoje (30 d.), o vėliau planuojami dar 6 rodymai. „Bilietai.lt“ duomenimis, „Karalių pasaka“ yra populiariausias spektaklių šokio ir judesio kategorijoje per pastaruosius metus, o 4 iš 12 spektaklio rodymų – jau išparduoti.

Roko grupės „Rebelheart“ turas po Lietuvą

Balandžio 8–gegužės 23 d. (Devyni miestai)

Viena ilgaamžiškiausių Lietuvos roko grupių „Rebelheart“ leidžiasi į koncertinį turą „Kelias pas tave“, o vien balandį aplankys net 8 šalies miestus ir miestelius: pasirodys Tauragės kultūros rūmuose (8 d.), Alytaus kultūros centre (15 d.), Telšių kultūros centre (17 d.), Šiaulių kultūros centre (22 d.), Utenos Taurapilio kūrybinių industrijų centre (24 d.), Vilniaus erdvėje „Loftas“ (25 d.), Raseinių rajono kultūros centre (28 d.) ir Panevėžio kultūros centre (30 d.), o turą užbaigs gegužės 23 d. Nidoje.

Elektroninės muzikos legenda Paul Van Dyk

Balandžio 10 d. (Vilnius)

Elektroninės muzikos renginių liūtai „Gravity“ pristato neeilinį svečią Lietuvoje – trance muzikos žanro ikoną Paul Van Dyk iš Vokietijos. Organizatoriai žada, kad balandžio 10-ąją Vilniaus „Dūmų fabrike“ žiūrovų lauks tikra muzikinė patirtis, kurioje urbanistinė industrinė aplinka susijungs su sentimentaliais hitais, naujais ritmais ir bendra kolektyvine euforija.

Paul van Dyk ir Sue McLaren – „Guiding Light“:

Paroda visai šeimai „Sveikata ir grožis 2026“

Balandžio 10–12 d. (Kaunas)

Sveikatos ir sveikos gyvensenos entuziastų pamiltos parodos „Sveikatos dienos“ ir „Beauty Expo“ vienija jėgas, pristatydamos naują pavadinimą „Sveikata ir grožis“. Pirmasis renginys nauju vardu vyks balandžio 10-12 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur lankytojų lauks daugybė temų, atliepiančių skirtingas ir aktualiais šeimai temas – nuo mažiausiųjų iki senjorų.

Šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“

Balandžio 15–29 d. (Vilnius)

Festivalis „New Baltic Dance“ grįžta į Vilnių su nauja programa. Šiemet čia pasirodys Robyn Orlin (balandžio 15-16 d.), Volmiras Cordeiro (17-18 d.), Šeiko šokio teatras ir „Minimi“ (18-19 d.), Laura Gorodko ir Rūta Ronja (22 d.), Netti Nuganen, Pire Sova ir „Kisling“ (23 d.), Vladimirs Goršantovs (23 d.), Agnietė Lisičkinaitė ir Igoris Shugalevas (24 d.), Chunky Move (23-25 d.) bei Christos Papadopolous (28-29 d.). Renginiai vyks „Menų Spaustuvėje“, „Dūmų fabrike“, LNDT, LMTA miestelyje bei Nacionalinėje dailės galerijoje.

Austrų elektroninės muzikos žvaigždės„Klangkarussell“

Balandžio 16 d. (Vilnius)

Žymusis austrų elektroninės muzikos duetas „Klangkarussell“ atvyksta į Lietuvą ir Vilniuje surengs savo Europos turo „Kaleidoscope“ pasirodymą. Balandžio 16-ąją sostinės erdvėje „Kablys“ grupė ruošiasi pristatyti savo naujausią albumą „Petrichor“, kuris žiūrovams atsiskleis per kokybišką garsą, dinamiškas šviesų projekcijas ir konceptualų vizualinį dizainą.

„Klangkarussell“ – „Home“:

Naujo Paulinos Paukštaitytės kūrybos etapo pradžia

Balandžio 16 d. (Kaunas)

Viena ryškiausių jaunosios kartos dainininkių Paulina Paukštaitytė kviečia į didžiausią savo karjeros koncertą Kauno „Žalgirio“ arenoje. Kaip pati teigia, didžiausia šalies arena niekada nebuvo karjeros tikslas – labiau svajonė, kurią tikėjosi vieną dieną įgyvendinti, o įkvepiantis balandžio 16 d. šou įkūnys naują Paulinos muzikos istorijos pradžią.

Tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas Jazz“

Balandžio 15–27 (Penki miestai)

Tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas Jazz” sugrįžta su 9 koncertais penkiuose miestuose. Balandžio 15-19 dienomis Jurbarke, Kaune, Palangoje ir Joniškyje pasirodys soulo dievaitė Martha High (JAV), balandžio 23 d. Laikinąją sostinę užburs belgė Adja, balandžio 24 d. Kauno dramos teatre pasirodys Lady Blackbird (JAV), balandžio 25 d. čia pat vyks Lietuvos džiazo grandų vakaras, o balandžio 26-27 d. Vilniuje bei Kaune pasirodys Judith Hill (JAV).

„Black Country, New Road“ sugrįžimas

Balandžio 18 d. (Vilnius)

„Pavasarį į sostinę grįžta britų muzikos pasididžiavimas „Black Country, New Road,“ – skelbia muzikos agentūra „8 Days A Week“. Šeši jauni, ambicingi ir labai talentingi muzikantai iš Pietų Londono balandžio 18 d. surengs pasirodymą Vilniaus „Kablyje“, kur atliks didžiausius savo hitus ir naujausią kūrybą iš albumo „Forever Howlong“.

„Black Country, New Road“ – „Concorde“:

Lietuvos plaukimo čempionatas

Balandžio 23–26 d. (Vilnius)

Mėnesio pabaigoje sporto mylėtojų lauks prestižiškiausias ir visą mūsų šalies plaukimo elitą bei perspektyviausius jaunimo rinktinių sportininkus suburiantis Lietuvos plaukimo čempionatas. Balandžio 23-26 dienomis Vilniaus Lazdynų baseine varžysis tokie plaukikai, kaip Danas Rapšys, Kotryna Teterevkova, Tajus Juška ir daugybė kitų.

Britų legenda Peteris Doherty

Balandžio 29 d. (Vilnius)

Legendinis britų muzikantas, dainų autorius ir poetas Peteris Doherty atvyksta į Lietuvą. Viena ryškiausių XXI a. alternatyviosios muzikos figūrų laikomas muzikantas balandžio 29 dieną surengs solo koncertą Vilniaus erdvėje „Kablys“, kur žiūrovams pristatys savo naujausią ir puikiai muzikos mylėtojų įvertintą albumą „Felt Better Alive“.

Peteris Doherty – „Felt Better Alive“:

Prancūzų arfos virtuozas Xavier de Maistre

Balandžio 30 d. (Vilnius)

Paskutinę mėnesio dieną, balandžio 30-ąją, Vilniaus LVSO koncertų salėje išvysime pasaulinio lygio klasikinės muzikos žvaigždę, unikalųjį arfos virtuozą Xavierą De Maistre. Prestižinio muzikos žurnalo „Gramophone“ geriausiais žodžiais išliaupsintas prancūzas mūsų šalies sostinėje pasirodys Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte.

The post Balandis renginių rinkoje: ikoninis Paul Van Dyk, grįžtantis „Kaunas Jazz“ ir Evgenyos Redko karjeros šou appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kasmet apie 50 000 žmonių skambina į „Jaunimo liniją“, ieškodami emocinės paramos. Tačiau daugiau nei ketvirtadalis jų taip ir nesulaukia atsakymo – dalis jaunų žmonių yra priversti laukti net tada, kai pagalbos reikia labiausiai.

Kad linija nebūtų užimta, jau 35-erius metus emocinę paramą teikianti „Jaunimo linija“ pradeda 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) kampaniją ir kviečia visuomenę prisidėti prie pagalbos užtikrinimo jaunimui.

Pagrindiniai kampanijos veidai – „Lilas ir Innomine“

Šių metų kampanijos žinutę įgarsino duetas „Lilas ir Innomine“ – jie įrašė tai, ko neturėtų išgirsti nė vienas pagalbos ieškantis jaunas žmogus.

Anot atlikėjų, kreiptis pagalbos dažnai reikalauja didelio pasiryžimo, todėl itin svarbu, kad šis žingsnis neliktų be atsako: „Surinkti „Jaunimo linijos“ numerį reikia labai daug drąsos. Tai gali būti jautriausias jauno žmogaus gyvenimo momentas, todėl praleisto skambučio kaina kartais gali būti tiesiog per didelė“, – teigia „Lilas ir Innomine“.

Jie taip pat pabrėžia, kad net ir sudėtingiausiose situacijose svarbu žinoti – pagalba yra ir ją galima pasiekti: „Norisi, kad kiekvienas jaunas žmogus, kad ir ką tuo metu išgyventų, žinotų – tai gali pasikeisti, ir yra žmonių, kurie nori ir gali padėti. Padėkime jiems padėti – 1,2 % GPM yra paprastas būdas prisidėti prie „Jaunimo linijos“ veiklos“, – sako atlikėjai.

Kampanijos idėja – įrašas, kurio neturėtų išgirsti niekas

Šių metų kampanijos ašis – laukimo įrašas, kurį išgirsta jauni žmonės, kreipdamiesi skubios emocinės pagalbos.

„Nusprendėme sukurti įrašą, kurio neturėtų išgirsti niekas – simbolinę vinilinę plokštelę, kurioje vietoje laukiamo kūrinio skamba laukimo muzika ir pranešimas, kad visi „Jaunimo linijos“ savanoriai šiuo metu yra užimti“, – sako kūrybinės agentūros „Milk“ kūrybos vadovas Rimantas Stanevičius.

Anot jo, tai reali situacija, su kuria susiduria pagalbos ieškantys jauni žmonės. „Laukimas tokiu metu nėra tik techninė detalė – tai patirtis, kuri gali būti labai sunki“, – teigia R. Stanevičius.

Kiekvienas gali padėti atsiliepti laiku

Prisidėti prie „Jaunimo linijos“ veiklos gali kiekvienas, skirdamas 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Organizacijos kodas (identifikacinis numeris) – 302594405. Daugiau informacijos: https://paremk.jaunimolinija.lt/  

Kampanija „Įrašas, kurio neturėtų išgirsti niekas“ vyks iki gegužės 4 d. Kampanijos reklaminį vaizdo klipą su duetu „Lilas ir Innomine“ galite pamatyti čia:

Kampanijos kūrybinės idėjos autoriai kūrybinė agentūra „Milk“, vaizdo klipo gamyba rūpinosi „Electromagnetico“ komanda. Kampanija bus rodoma pagrindinio informacinio partnerio „TV3 žiniasklaidos grupė“ kanaluose bei kitomis priemonėmis.

The post „Prašome palaukti“: „Lilas ir Innomine“ įgarsino įrašą, kurio neturėtų išgirsti niekas appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Bendraudamas su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi aktorius M.Dirginčius papasakojo ir apie savo naujausią vaidmenį „Go3“ originalaus turinio seriale „Vasaris“ bei kaip ruošėsi jam. Pokalbio metu pasidalino patirtimi vienuolyne ir papasakojo apie tą keistą, bet labai tikrą jausmą, kai po filmavimo norisi ne skubėti į kitus darbus, o pirmiausia uždėti tašką:

Ar sudėtinga buvo gauti pagrindinį vaidmenį seriale „Vasaris“? Gal ši atranka kuo nors išsiskyrė iš kitų?

Dėl atrankos visada sunku pasakyti. Žinai, pats procesas dažniausiai atrodo gana paprastai: kažkas susisiekia, susitari laiką, pasiruoši sceną, suvaidini ir išeini. O kokio ten dydžio konkursas, kiek žmonių kviečia, kiek lieka po pirmo etapo – visa tai dažniausiai lieka kažkur istorijos puslapiuose. Šiuo atveju išskirtinumas buvo tas, kad pasiūlymas atėjo per mano atostogas. Kaip tik buvau visai kitaip susiplanavęs rugpjūtį – norėjau keliauti, pėsčiomis eiti per Lietuvą, pabūti gamtoje, pamatyti nematytas vietoves. Ir staiga ateina žinia apie kastingą. Atsimenu, tuo metu buvau praktiškai ne ryšio zonoje, Žygyje Švedijos Laplandijoje, anapus civilizacijos, ir tas kastingas atrodė truputį ne laiku, ne vietoj. Galvojau – atostogų vidurys, visai nesinori dabar persijungti į darbinį režimą (juokiasi).

Ar „persijungti“ pavyko?

Man atrodo, tiesiog „lengvumas“ suveikė. Aš atėjau ne su kažkokiu milžinišku spaudimu, ne su mintimi, kad čia gyvenimo šansas ir dabar viskas nuo to priklauso, o tiesiog gana atsipalaidavęs. Ir man dažnai atrodo, kad kai į situacijas eini su lengvumu, jos sprendžiasi visai kitaip. Įsijungia ne baimė, o kažkoks žaidimo momentas, atsiranda daugiau gyvybės. Su šituo kastingu buvo labai panašiai.

Kas jus labiausiai patraukė šiame projekte – pats personažas ar tai, ką pasakoja visas kūrinys?

Per dešimt mano karjeros metų labai pasikeitė santykis su vaidmenimis. Anksčiau gal labiau žiūrėdavau į patį personažą – koks jis, ką daro, kuo įdomus. Dabar man vis svarbiau darosi ne vien žmogus, kurį vaidinu, o tai, ką komunikuoja visas kūrinys. Ir šiuo atveju man buvo svarbiau ne tai, koks yra Vasaris, bet ką žada visas šitas pasakojimas – kokius klausimus jis kelia, apie ką nori kalbėti. Mane labai patraukė tai, kad populiariojoje kultūroje, kur viskas dažniausiai orientuota į lengviau vartojamą turinį, staiga atsiranda serialas, kuris imasi tokios sudėtingos, jautrios, nepatogios temos. Man pasirodė labai netikėta, kad ryžtasi kalbėti apie skaudžias patirtis, apie bažnyčios instituciją, apie jos kvestionavimą, apie žmogaus bandymą gyventi su vaikystėje patirta seksualine prievarta. Turint omeny, kad dažnai lietuviški serialai yra ėję kitomis kryptimis, man šitas projektas pasirodė kaip kažkas visai kito. Ir tas „kitoniškumas“ mane labai patraukė. Norėjosi būti dalimi kūrinio, kuriame matai prasmę, matai bandymą pasiūlyti žiūrovui ne tai, prie ko jis įpratęs, o kažką kito.

Kiek Vasaris jums yra žmogus, ieškantis teisingumo, o kiek žmogus, bandantis pabėgti nuo savo praeities?

Man atrodo, kad tie dalykai neatskiriami. Man apskritai nepatinka, kai žmogus ar personažas per daug aiškiai suvedamas į vieną formulę: čia jis kerštauja, čia bėga nuo praeities, čia ieško meilės, čia ieško teisingumo. Gyvenime taip nebūna. Labai retai žmogus iš tikrųjų iki galo žino, ko tiksliai siekia, o net jei jam atrodo, kad žino, dažnai tai vis tiek yra tam tikra iliuzija, į kurią jis pats pasirenka tikėti. Man atrodo, kad Vasaris vienu metu eina keliais frontais. Jis yra jaunas, pasimetęs, traumuotas žmogus, kuris neturi psichologinių įrankių, galinčių padėti save išsiskaidyti ir suprasti. Jis bando gyventi, bando susivokti, bet viskas jame vyksta vienu metu – ir noras pabėgti nuo to, kas buvo ir paradoksalus grįžimas į bažnyčios kontekstą, būtent į tą erdvę, su kuria jo praeitis susijusi, ir mėginimas ieškoti teisingumo, ir labai daug neapsisprendimo. Dėl to man buvo svarbu nenueiti į vieno dalyko vaidinimą. Nenorėjau jo suvesti tik į kerštą arba tik į bėgimą, arba tik į meilę. Atrodė, kad kiekvienoje scenoje jis truputį kitas, kiekvienoje scenoje jame veikia vis kita jėga. Ir tai man kaip tik buvo įdomiausia.

Vaidmuo labai sudėtingas ir emociškai, ir psichologiškai. Kaip jam ruošėtės?

Laiko pasiruošti buvo labai nedaug. Rugpjūčio viduryje jau pradėjome filmavimus, o apie tai, kad gavau vaidmenį, sužinojau rugpjūčio pradžioje. Tai reiškia, man buvo likę tik nepilnos dvi savaitės. Scenarijus buvo apie keturis šimtus penkiasdešimt puslapių, istorija aprėpė septynerius metus, tad iš karto užgriuvo didžiulis kiekis informacijos.

Nuo ko pradėjote?

Aš visada, pradėdamas ruoštis vaidmeniui, stengiuosi pradėti ne nuo klausimo, kas vyksta su žmogumi, o kokiame kontekste tai vyksta. Man labai svarbu suprasti aplinką, sistemą, pasaulį, į kurį tas žmogus yra patekęs. Šiuo atveju supratau, kad fiziškai nespėsiu perskaityti visko, ką norėčiau, ir prisiminiau savo ankstesnę patirtį Palendrių vienuolyne (aut.past. Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas), kur esu buvęs anksčiau. Vaikystėje ten retkarčiais mūsų šeimą nuveždavo tėtis – į sekmadienines mišias. Atsimenu, nusprendžiau ten nuvažiuoti trims dienoms, nes atvykus pirmą kartą ilgiau ir nepriima. Tai buvo labai stipri patirtis. Ten viskas vyksta pagal labai aiškią dienotvarkę – kėlimasis, pamaldos, darbas, tyla, poilsis. Ir iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad toks gyvenimas yra nuobodus, monotoniškas, uždaras. Bet kai ten pabūni, pradedi jausti, kad tas ritmas iš tikrųjų labai įžemina. Atsiranda ramybė, kurios šiuolaikiniame gyvenime mes beveik nebeturime.

Kodėl tai pačiam svarbu?

Man tai labai padėjo jusliškai suprasti, į kokį pasaulį ateina Vasaris. Kas yra toks gyvenimo būdas, ką reiškia užsidarymas, atsitraukimas nuo to, ką mes vadiname įprastu gyvenimu, nuo pramogų, nuo nuolatinio judesio, nuo begalės galimybių. Tas laiko pojūtis ten visai kitoks. Ir vien tas jau davė labai daug. Iš racionalios pusės man padėjo ir skaityta literatūra apie trauminę patirtį. Norėjosi bent kiek geriau suprasti ne tik emocinį personažo paviršių, bet ir jo vidinius mechanizmus – kaip veikia žmogus, kuris gyvena nuolatinėje gynyboje, kaip jam atrodo pasaulis, ką daro gėda, ką daro baimė, ką daro niekada nesibaigiantis vidinis budrumas. Ir kuo daugiau skaičiau, ypač Bessel Van Der Kolk „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ tuo labiau supratau, kiek mažai AŠ apie tai suprantu (t.y. mokslas supranta visai nemažai).

Kiek tas apsilankymas vienuolyne iš tikrųjų padėjo kuriant personažą?

Labai. Nes tai nebuvo teorinis pasiruošimas. Tai buvo patirtis. Vienuolynas įkurtas vidury laukų, aplink miškai, tylu, labai aiškus dienos ritmas, labai konkretus buvimas. Ir man atrodo, kad šiandien tokių vietų apskritai lieka vis mažiau. Kai ten pabūni, pradedi jausti, kad žmogų veikia ne tik mintys, bet ir pats ritmas, pati erdvė, pati tvarka. Mes dabar dažnai gyvenam labai išplaukusį, aptakų gyvenimą – nebe visada aišku, kur baigiasi darbas, kur prasideda poilsis, viskas susimaišę, ribos išsitrynusios. O ten tas griežtas rėmas, paradoksaliai, duoda ne įtampą, o atsipalaidavimą. Nes nebereikia blaškytis tarp begalės pasirinkimų. Man atrodo, ta patirtis labai padėjo pajausti, ką reiškia gyvenimas sistemoje, kurioje laikas teka kitaip. Ir tai buvo svarbu kuriant Vasario personažą.

Ar buvo scenų, kurios emociškai pareikalavo daugiau nei kitos?

Taip. Labiausiai bijodavau scenų, kuriose reikėdavo vaidinti priepuolius, paniką. Ne todėl, kad jos būtų techniškai sunkiausios iš aktorinės pusės, bet todėl, kad asmeniškai aš pats nesu to patyręs. Tai reiškia, kad turi eiti į labai jautrią teritoriją, kurios pats iš savo patirties nepažįsti.

Ten man labiausiai veikė atsakomybės jausmas. Nes supranti, kad neši temą, kuri yra labai jautri. Ir ne šiaip jautri kaip literatūrinė ar dramaturginė medžiaga, o jautri todėl, kad yra žmonių, kurie iš tikrųjų su tuo gyvena. Ir tada atsiranda nebe vien profesinė ambicija, nebe noras „gerai suvaidinti“, o kažkoks labai aiškus atsakomybės jausmas prieš žmogų, kurį nepelnytai gyvenime nuskriaudė konkretūs žmonės ir kuris tą serialą žiūrės. Man tas jausmas lydėjo ne tik atskirose scenose, bet apskritai visame projekte. Labai stipriai jaučiau atsakomybę: ar sugebėsiu pakankamai tiksliai, pakankamai jautriai prieiti prie to, ko pats iki galo nepažįstu, o kažkam tai yra realybė kiekvieną dieną.

Kiek kuriant personažą padėjo kostiumas, filmavimo vietos, visa aplinka?

Labai padėjo. Ypač kostiumas. Seminaristų sutanos buvo ne šiaip drabužis, o beveik ritualinis rūbas. Jis iš karto keičia kūno laikyseną. Net tokie paprasti dalykai – negali rankų įsikišti į kišenes, nes jų tiesiog nėra taip, kaip įprasta. Rūbas ilgas, uždaras, labai apibrėžiantis kūną.

Ir tai veikia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Atsiranda visai kitas buvimas, kitas susitvardymas, kita vidinė laikysena. Tą jausdavau ne tik aš – atrodė, kad ir kiti, apsivilkę tuos rūbus, kažkaip natūraliai pasikeičia.

Labai jausdavosi skirtumas tarp scenų, kur esame su kasdieniais drabužiais, ir tų, kur vilkime sutanas. Tada net pats kūnas kitaip kalba.

Kaip klostėsi santykis su kitais aktoriais? Ar užsimezgė artimesnių ryšių?

Su daugeliu aktorių jau buvau vienaip ar kitaip susidūręs – teatre, kine, akademijoje. Bet buvo ir naujų pažinčių. Labai gerai atsimenu pirmą susitikimą su Ugne (Zavistauskaite), nes jis gavosi gana komiškai. Dieną prieš filmavimą prasilenkėme primatavimuose, vos spėjom pasisveikinti, nes man reikėjo kažkur bėgti, jai – likti toliau. O kitą dieną iš karto prasidėjo filmavimai, ir mums sudėjo scenas, kurios apėmė visą santykių amplitudę.

Kaip suprasti?

Vienoje scenoje personažai tik susipažįsta, kitoje – jau intymumas, dar kitoje – pykstasi ir išsiskiria. Kitaip tariant, per pirmą pažinties dieną su žmogumi mes perėjome labai daug santykių etapų. Ir tai, aišku, labai suartina. Kai du žmonės kartu pereina intensyvią patirtį, tarp jų natūraliai atsiranda ryšys. Ir šiaip visa komanda man liko labai gerame jausme. Tikrai nebuvo nė vieno aktoriaus ar bet kokią kitą funkciją aikštelėje atliekančio žmogaus su kuriuo būtų likęs kartėlis ar kažkokia bloga patirtis. Darbas iš tikrųjų buvo labai sklandus.

Ar buvo tarp kolegų kažkas, kas tapo savotišku mentoriumi?

Būčiau labai norėjęs tokį žmogų turėti. Bet šitame projekte daug kas ateidavo ir išeidavo – vieni filmuoja savo epizodus, tada dingsta, ateina kiti. O man reikėdavo būti beveik kiekvienoje pamainoje. Kartais net jausdavausi taip, lyg pas mane kolegos užsuktų į svečius: pabūna, pasikalbam, pažaidžiam sceną ir iškeliauja toliau. Tai tokio vieno mentoriaus, kuris visą laiką būtų šalia, nebuvo. Bet jeigu būtų buvęs, tikriausiai man tai būtų buvusi didžiulė dovana (šypsosi).

Kaip vyko darbas su režisieriumi Raimundu Banioniu?

Gerai, sklandžiai. Tiesą sakant, net neturiu čia kažkokios didelės dramos ar istorijos – buvo normalus, darbinis, geras procesas. Aišku, būdavo scenų, kurias kartodavom daugiau kartų. Atsimenu, buvo viena scena, kurią darėm tikrai nemažai sykių, bet dabar jau nebeatsimenu, kodėl būtent ji taip užstrigo. Jeigu reikėtų pasakyti kokį nors skaičių, tai tebūnie trylika dublių – velnio tuzinas dieviškame kontekste. Man atrodo, visai tinkamas skaičius šitam serialui (juokiasi balsu).

Ką jums pačiam paliko šis vaidmuo? Ką iš jo išsinešėte pasibaigus filmavimams?

Po šito filmavimo pirmą kartą pajutau norą sudeginti scenarijų. Ir ne iš pykčio, ne iš nuovargio blogąja prasme, o kaip kažkokį pabaigos ženklą. Be galo daug prie serialo sukūrimo prisidėjęs žmogus, Vilius Šiemelis atspausdino man tuos keturis šimtus penkiasdešimt puslapių, visą laiką juos nešiojausi, braukiausi, gyvenau su tuo tekstu, ir po paskutinės pamainos supratau, kad man norisi ne iškart lėkti į kitus darbus, o kažkaip pažymėti, kad tai baigėsi. Tai kitą dieną su magistro studijų kursiokais nuėjom į tokią vietą prie akademijos, kurią juokais vadiname „dykuma“, ir ten atlikome tokį labai mažą, bet man svarbų ritualą – sudeginome tą scenarijų. Gal man tai reiškė pabaigą. Uždėjimą taško. Man atrodo, kad šiandien labai dažnai nebeleidžiam sau pabaigti dalykų. Iš karto galvojam, kas toliau, koks kitas darbas, kitas projektas, kitas tikslas. O man su „Vasariu“ pirmą kartą labai aiškiai pasijuto, kad noriu ne skubėti, o sustoti ir įvertinti, kas įvyko. Kad noriu sau pasidaryti tą simbolinę „septintą dieną“. Ne tik kurti, bet ir užbaigti.

Serialo „Vasaris“ centre – vaikystėje seksualinę prievartą patyręs pagrindinis veikėjas po daugelio metų įstoja į seminariją ir siekia tapti kunigu tam, kad priartėtų prie savo skriaudiko, ir jam atkeršytų. Dieną Vasaris – pavyzdys kitiems, naktį – žmogus, kurį iš vidaus ryja keršto troškimas. Jis blaškosi tarp pasižadėjimo Viešpačiui, meilės moteriai ir lojalumo sistemai, kol galiausiai turi apsispręsti: atleisti, susitaikyti ar sunaikinti viską, kas buvo pastatyta ant melo…

The post Matas Dirginčius apie pagrindinį vaidmenį seriale „Vasaris“: „Tai buvo didžiausias mano krūvis iki šiol“  appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Aksesuaras nebėra tik detalė

Mados dizainerė Agnė Kuzmickaitė sako, kad šį sezoną ryškėja aiški tendencija: žmonės renkasi ne ryškiausius, o prasmingiausius sprendimus. „Šiandien aksesuaras nebėra tik detalė. Jis kuria nuotaiką, charakterį, net tam tikrą istoriją. Ir dažnai būtent jis tampa svarbiausia viso įvaizdžio dalimi“, – sako ji.

Dizainerė atskleidė, kad viena ryškiausių šių metų pavasario tendencijų – šilkinės skarelės. Tačiau jos grįžta ne kaip klasikinis, griežtas aksesuaras, o kaip lengvai interpretuojama, šiuolaikiška stiliaus detalė. Skarelė tampa universaliu elementu, kuris gali būti pritaikomas tiek kasdienėje aprangoje, tiek kuriant elegantiškesnius derinius.

Subtilesni akcentai tampa svarbiausia stiliaus dalimi

A. Kuzmickaitės kūryboje jau daugelį metų pasikartojantis drugelio motyvas šį sezoną atsiskleidžia subtiliau – jis nėra dominuojantis, tačiau kuria nuotaiką ir judesį. Tokie, iš pirmo žvilgsnio vos pastebimi akcentai tampa svarbiausia stiliaus dalimi. „Man visada buvo įdomu, kaip tas pats simbolis gali keistis. Šįkart jis tampa lengvesnis, tylesnis, bet tuo pačiu – labai gyvas. Tai daugiau apie pojūtį nei apie ryškų efektą“, – teigia dizainerė.

Šią kryptį ji neseniai pritaikė ir praktikoje – kartu su lietuvišku šilko aksesuarų prekės ženklu DONUM pristatė riboto leidimo skarelių kolekciją, kurioje vyrauja švarus dizainas, subtilūs kontrastai ir lengvai derinami motyvai. Kolekcijoje taip pat atsispindi ir 2026 metų mados spalvinės kryptys – dominuoja laikui nepavaldūs tonai bei šiemet itin madingi kontrastai, tokie kaip juoda ir balta, išliekantys aktualūs ne vieną sezoną.

Pasak įmonės marketingo vadovo Karolio Puodžiuko, šiandien madoje vis labiau vertinamas ne tik estetikos, bet ir ilgaamžiškumo balansas. „Matome, kad žmonės nebenori greitai pasenstančių sprendimų. Jie renkasi aksesuarus, kurie išlieka aktualūs ne vieną sezoną – tokius, kuriuos gali dėvėti skirtingais būdais ir skirtingomis progomis“, – sako jis.

Anot jo, būtent šilkinės skarelės geriausiai atspindi šią kryptį. „Premium šilkas turi savybę, kurios negali atkartoti kiti audiniai – jis lengvai slysta per odą, yra švelnus, kvėpuojantis ir natūraliai prisitaikantis prie judesio. Net subtilūs motyvai – pavyzdžiui, tie patys drugeliai – tokiame audinyje atrodo gyvi, kintantys, kiekvieną kartą šiek tiek kitokie. Tai detalė, kuri jaučiama ne tik vizualiai, bet ir fiziškai“, – pabrėžia K. Puodžiukas.

Dizainerė priduria, kad būtent tokios detalės dažnai ir tampa lemiamos. „Kartais nereikia keisti visos aprangos – užtenka vieno akcento. Gerai parinkta skarelė gali visiškai pakeisti stilių“, – sako A. Kuzmickaitė.

2026 m. pavasario mados tendencijos

Kalbėdama apie 2026 m. pavasario mados tendencijas, ji išskiria, kad skarelės šį sezoną naudojamos kur kas kūrybiškiau nei anksčiau. Asimetrija tampa svarbi ne tik drabužių dizainuose, bet ir pačiame aksesuarų dėvėjime – šilkinės skarelės ant kaklo rišamos taip, kad mazgas ar kraštai būtų pasukti į vieną petį, sukuriant lengvą, netikėtą siluetą.

Taip pat vis dažniau skarelės naudojamos kaip stiliaus sluoksnis – rišamos ant kelnių, imituojant kampu kirptą sijoną ar papildomą detalę. Be to, išlieka ir universalūs, lengvai pritaikomi būdai: skarelė rišama ant galvos kaip modernus akcentas, apsukama aplink kaklą kelis kartus paliekant laisvus galus, pririšama prie rankinės rankenos arba naudojama kaip detalė ant riešo ar net diržo kilpose.

„Svarbiausia – nebijoti eksperimentuoti. Skarelė šiandien nebėra tik klasikinis aksesuaras – ji gali tapti ikoniška stiliaus dalimi“, – sako Agnė Kuzmickaitė.

The post Agnė Kuzmickaitė atskleidė sezono aksesuarus: viena detalė pakeis stilių appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

„Mane įkvepia mitų laužymas. Varžybos nėra apie kraštutinumus. Jos išmoko planuoti, stebėti savo kūną, gerbti jo ribas ir laiku atsistatyti. Kūnas nėra projektas trumpam laikui – tai partneris visam gyvenimui“, – sako profesionali trenerė ir fitneso varžybų dalyvė Justina.

Jos kasdienybę galima stebėti socialiniuose tinkluose – tarsi gyvą dienoraštį, kupiną sporto, disciplinos, mažų, bet reikšmingų pergalių. Moteris drąsiai dalijasi ne tik treniruočių akimirkomis, bet ir vidiniais išbandymais bei atradimais, lydinčiais pasiruošimą. Nors šiandien Justina ruošiasi jau ne pirmajam startui, ji primena – scena nėra tikslas savaime.

Kelias į sceną: ne grožio šou, o ištvermės ir disciplinos istorija

Pirmą kartą fitneso varžybas Justina iš arti pamatė kaip žiūrovė Lietuvos čempionate – scenoje ji išvydo ne „grožio konkursą“, o aukšto meistriškumo sportą. „Tai ne šou: atletų kūnai atspindi metus disciplinos, žinių apie kūną ir psichologinę ištvermę“, – mintimis dalinasi trenerė. Sportininkę motyvuoja pats procesas: kiekvienas pasiruošimo etapas augina fiziškai ir emociškai.

Justina – grupinių ir asmeninių treniruočių trenerė, kūno fitneso sportininkė, Pilates Reformer mokytoja, turinti magistro ir trenerio kvalifikacijas. Nors yra tarptautinių varžybų prizininkė, titulais savęs neapibrėžia: „Noriu būti matoma kaip trenerė, kuri mato žmogų, o ne tik kūną. Sportas man – ne tik stiprybė, bet ir būdas išsaugoti save.“

Sportininkę taip pat motyvuoja ir atsakomybė būti pavyzdžiu. Justina žino, kad ją stebi klientės, todėl siekia parodyti, jog gebėjimas planuoti, išbūti sudėtingesniuose etapuose ir išlaikyti balansą po varžybų įrodo – disciplina gali derėti su moteriškumu, šeima ir darbu.

Mitai apie „sausą vištieną“ ir svorio sugrįžimą

Dažnas mitas – fitneso sportininkės maitinasi labai griežtai ir nuobodžiai, valgydamos tik sausą vištieną ir salotas. Justina šypsosi: „Tikrai ne. Mano mityba subalansuota ir apskaičiuota“. Besiruošdama varžyboms ji valgo 6–7 kartus per dieną, rinkdamasi paprastą, organizmui suprantamą maistą: ryžius, žuvį, jautieną, krevetes, daržoves, uogas, riešutus, kiaušinius, net šokoladą.

Varžybas sportininkė pasirinko vedama noro išbandyti savo ribas ir patikrinti, kiek gali pasiekti nepasiduodama. Tai tapo asmeniniu iššūkiu – ne dėl titulų, o dėl vidinio augimo.

Pasiruošimo metu keičiasi ir jos požiūris į mitybą: moteris vis aiškiau mato, kad daugelis produktų parduotuvių lentynose nėra būtini. Nuolatinį vartojimą skatinančioje aplinkoje, ji renkasi paprastumą – gryną, tikrą ir maistingą maistą.

O mitas, kad po scenos svoris sugrįžta su kaupu? „Per didelis „atšokimas“ nutinka, kai trūksta žinių arba po scenos paleidžiama kontrolė. Laikantis reverse diet (liet. atviršinės dietos) – kalorijas didinant palaipsniui – kūnas grįžta į balansą. Varžybinė forma nėra skirta visam gyvenimui. Ilgalaikė sveikata svarbiau nei trumpalaikė scena“, – mitą griauną trenerė Justina.

Po intensyvaus pasiruošimo varžyboms trenerė Justina savyje pastebi ryškius pokyčius. Didžiausia nauda atsiskleidžia ne tik per augantį vidinį pasitikėjimą, bet ir per apčiuopiamus sveikatos pagerėjimus – susibalansavusią virškinimo sistemą, švaresnę odą, mažiau negalavimų dėl riebaus ar tuščių kalorijų turinčio maisto, kokybiškesnį miegą, retesnes migrenas ir bendrą organizmo harmoniją.

Ką išmoko scena?

„Fitneso kelias išmokė tvarkytis su laiku ir prioritetais. Nebelaukiu, kol viskas susiklostys savaime – veiksmus kuriu pati. Išmokau kantrybės, savikontrolės ir pagarbos kūnui. Po scenos daug kas gyvenime atrodo lengviau“, – pasakoja varžyboms aktyviai besiruošianti Justina. Net esant dideliam krūviui ir kalorijų deficitui, nuovargis ar dirglumas yra suvaldomi, jeigu viskas planuojama atsakingai.

Pasiruošimas varžyboms jai aiškiai parodė, kad disciplina ir nuoseklumas yra patikimiausias kelias į pokyčius. Dirbant su šiais principais, o ne kovojant prieš juos, rezultatai tampa ne tik matomi, bet ir juntami kasdienybėje.

Didžiausią įkvėpimą jai teikia akimirkos, kai moterys pradeda stovėti tiesiau, kalbėti tvirčiau ir jaustis vertos daugiau – tai primena, kiek daug galima pasiekti atsisakius pasiteisinimų. Sportininkė pabrėžia, kad kelionė link fitneso scenos būtent tai ir atskleidžia.

Fitneso varžybos nėra „išrinktųjų žaidimas“ – jos skirtos pasiruošusioms. Amžiaus ribos plačios: startuoti gali tiek dvidešimtmetė, tiek brandi moteris, nes egzistuoja jaunimo, suaugusiųjų ir veteranų kategorijos.

Raumenys – moteriškumo stiprybė

„Raumenys neatima moteriškumo – jie jį pabrėžia. Jie suteikia laikyseną, liniją ir pasitikėjimą“, – įsitikinusi Justina. Trenerė ir sportininkė įsitikinusi, kad stipri moteris tiesiog labiau savimi pasitiki.

Prieš pradedant ruoštis fitneso varžyboms dažnai kyla klausimų: „Ar spėsiu viską?“, „Ar turėsiu energijos?“ „Tai natūralios baimės, bet aiškus planas padeda jas įveikti“, – aiškina Justina. Ji atskleidžia, kad kai pamatai pokyčius – ne tik išorinius, bet ir vidinius, pajunti geresnę savijautą – motyvacija kyla savaime. „O svarbiausia, kad šalia būtų patikimas treneris, kuris nukreipia, pataria ir užtikrina saugumą“, – priduria profesionalė.

Labai svarbus vaidmuo pasiruošimo etape atitenka treneriui Jis nėra tik pasyvus stebėtojas, kuris sudaro treniruočių planą. Trenerio atsakomybė – kontroliuoti kūno sudėtį, energijos lygį, ciklą, emocinę būseną, laiku mažinti ar didinti krūvį, koreguoti mitybą. Pagrindinis tikslas, tai ne tik scena, bet ir sportininkės sveikata po jos.

Kam tinka fitneso varžybos?

Norint lipti ant fitneso varžybų scenos, nebūtina būti profesionalia sportininke, bet privaloma disciplina. Rezultatai kuriami mėnesiais, o ne savaitėmis. „Varžybos tinka moterims, kurios nori išbandyti save ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Jei esi pasiruošusi laikytis plano ir dirbti nuosekliai, scena gali tapti tikra augimo patirtimi“, – įžvalgomis dalinasi Justina.

Kategorijos įvairios – nuo pradedančiųjų iki bikini, wellness ar body fitness. Vienose vertinama estetika ir proporcijos, kitose – raumenų masė ir ryškumas. Svarbiausia pasirinkti kryptį pagal savo kūno tipą ir tikslą.

Populiariausios federacijos – IFBB, NPC, WABBA ir NABBA. Taisyklės, vertinimo kriterijai, dopingo politika – skiriasi, todėl federaciją verta rinktis kartu su treneriu.

Fitneso varžybos – ne vienos scenos vakaras. Tai procesas, kuris augina ne tik kūną, bet ir charakterį.

The post Fitneso varžyboms besiruošianti Justina: „Žmones vis dar gąsdina stipri moteris“ appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Komedija – įrankis „suvirškinti“ emocijas

Nors iš šalies gali atrodyti, kad komiko darbas tėra juokinti kitus, pačiam Evaldui humoras pirmiausia yra būdas susitvarkyti su vidiniais išgyvenimais. „Man humoras visada buvo būdas suvirškinti emocijas, kadangi jos vis dar – vaiko lygio“, – sako jis, pabrėždamas, kad būtent juokas padeda jam suprasti vidinius dalykus, kurie ne visada lengvai paaiškinami.

Pasak Evaldo, šis mechanizmas susiformavo dar vaikystėje ir veikia iki šiol – vietoje to, kad išgyventų emocijas tradiciniais būdais, jis jas paverčia juoku. Tiesa, kartais tai nuveda į visiškai netinkamas situacijas: „Nėra nieko absurdiškiau už suaugusį vyrą, kuris net per laidotuves nesugeba susilaikyti nejuokavęs. Užuot paverkus su kitais.“

Paklaustas apie tai, apie ką niekada nejuokautų, Evaldas sako, kad ribas jam nubrėžia ne pačios temos, o tai, kaip jis jas pateikia ar geba apie jas kalbėti.

„Nejuokauju tik tomis temomis, kuriose jaučiuosi kvailas ar nepakankamai išprusęs parašyti gerą juokelį. Tačiau turiu vieną konkrečią taisyklę – humoras neturi tapti priemone engti silpnesnius. Reikia žiebti į snukį tiems, kas turi galios. Arba pačiam sau“, – teigia jis.

Kartu su amžiumi, anot komiko, komedijoje atsiranda ir naujų temų, kurios anksčiau nebuvo tokios aktualios.

„Artėjant trisdešimtmečiui neišvengiamai pradedi ieškoti senėjimo ženklų. Galbūt jų dar ir nėra, bet baimė, kad tuoj būsiu kriošena – visai reali. Tos baimės vedamas pradėjau daugiau dėmesio skirti savo sveikatai ir vis dažniau savęs klausiu, ar įmanoma tą senėjimą bent kiek pristabdyti“, – juokiasi Evaldas.

Visi juokeliai – iš realaus gyvenimo

Svarbi Evaldo kūrybos dalis – santykiai. Šiuo metu Evaldas yra sėkmingai vedęs jau metus, tad ir jo artimiausiuose pasirodymuose netrūks atvirų prisipažinimų apie „ilgus metus“ santuokoje. Tačiau Evaldas pabrėžia – kad ir kaip sunku būtų patikėti, istorijos, kurias jis pasakoja, nėra išgalvotos.

„Deja, visos mano programose pasakojamos istorijos yra tikros. Aišku, jas suvynioju į gražų popieriuką, nes nuobodžių pasakojimų niekas nenori klausyti. O mano žmona čia kaip ir neturi kito kelio – arba tavo vyras bus be pinigų ir be karjeros, arba sėkmingas, bet tavo įvaizdžio kaina“, – juokaudamas sako Evaldas.

Publika tapo rimtesnė

Per ketverius metus Evaldas surengė jau keturis solinius komedijos turus po Lietuvą ir sako aiškiai matantis, kaip per tą laiką pasikeitė ne tik jis pats, bet ir publika. Anot jo, šiandien žiūrovai tampa vis reiklesni.

„Visuomenė, o kartu ir mano publika, tampa vis rimtesnė. Daug daugiau reikia padirbėti rašant programą, nes kitaip žiūrovas labai greitai pajus, kad ji vidutiniška. Tačiau kartu su metais ir patirtimi jaučiuosi vis laisvesnis, nes matau, kad publika tai vertina. Juk žmonės į stand-up pasirodymus ateina atsipalaiduoti ir pasijuokti“, – sako jis.

Anot komiko, tai natūrali raida – Lietuvoje daugėjant stand-up kūrėjų, auga ir konkurencija, o publika vis dažniau atsigręžia į užsienio komediją, todėl natūraliai kyla ir komedijos kartelė. Tai, pasak jo, nėra problema, o veikiau būtina sąlyga augti.

Šiame kontekste gimė ir naujausia Evaldo programa „Juoksiuos paskutinis“, su kuria komikas jau nuo balandžio pradžios leisis į turą po Lietuvą. „Jeigu juokčiaus pirmas, tikriausiai susirinkę žiūrovai galvotų, kad išprotėjau. Tai simbolinis pavadinimas – juo noriu pasakyti, kad komikas pirmiausia turi juokinti kitus, o ne juoktis iš savo paties bajerių“, – paaiškina jis.

Naujoje programoje Evaldas sąmoningai atsisako taikytis prie skirtingų auditorijos lūkesčių ir nebekreipia dėmesio į kritiką, rinkdamasis kalbėti tomis temomis, kurios aktualios jam pačiam.

„Tai bus pati drąsiausia mano programa. Joje nusprendžiau nebekreipti dėmesio į komentarus, kad tai, apie ką juokauju, yra „per žiauru“, „per šlykštu“ ar „per daug vulgaru“. Jei krenta bombos ant galvų, jokie juokeliai negali būti per žiaurūs. Realybė yra žiauresnė“, – užtikrintai teigia Evaldas.

The post Į kritiką dėmesio nebekreipiantis komikas Evaldas Jasaitis: „Nors visuomenė tampa vis rimtesnė, aš jaučiuosi vis laisvesnis“ appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Smegenims patinka „naujiena su saugikliu“

„Tai, kad netradiciniai skonių deriniai populiarėja būtent dabar, nėra sutapimas. Psichologiniai tyrimai rodo įdomų paradoksą – kai aplink daugėja neapibrėžtumo, žmonės pradeda aktyviau ieškoti naujų dalykų, tačiau tik tokių, kurie yra saugūs ir kontroliuojami. Tai puikiai iliustravo pandemija, kurios metu žmonės daug aktyviau nei įprastai ragavo įvairių netradicinių skonių, nes kuo neramiau jaučiamės, tuo labiau ieškome saugumo, o maistas čia atlieka labai svarbų vaidmenį.

Evoliuciškai sotumas mums siejasi su saugumu – kai nesame alkani, jaučiamės ramesni ir mažiau sudirgę, dėl to net ir nejaučiant fiziologinio alkio, dažnai kyla noras užkandžiauti. Tačiau kai tas pats skonis nebekelia pasitenkinimo, natūraliai pradedame ieškoti kažko naujo, kas vėl sužadintų mūsų pojūčius ir nuramintų. Kitaip tariant, kai pasaulis tampa nenuspėjamas, maistas tampa viena saugiausių erdvių eksperimentuoti – rizika minimali, o protas vis tiek „pakutenamas“, – vieną iš priežasčių įvardija E. Brusokaitė-Parry.

Kitas svarbus niuansas – naujumo ir netikėtumo balansas. Pasak jos, psichologijoje jau seniai žinoma, kad žmones labiausiai traukia tai, kas yra tarp dviejų polių – pakankamai nauja, kad sudomintų, bet kartu pakankamai pažįstama, kad būtų saugu. Jei dirgiklis per daug neįprastas, jis gali kelti atmetimo reakciją, o jei per daug pažįstamas, tiesiog nebekelia jokių emocijų. Todėl netikėti, bet iš dalies atpažįstami skonių deriniai taip gerai veikia – jie pataiko į „aukso vidurį“, kai patiriame smalsumą, neišeidami iš komforto zonos.

Bendras gaminys

Šiai minčiai pritaria ir „Vilniaus pergalės“ marketingo vadovas Justas Razmus, pavyzdžiu pateikdamas kartu su „Klaipėdos pienu“ sukurtus ir šį pavasarį parduotuvių lentynose atsiradusius bendrus gaminius – „KarKar“ ir „Gaidelio“ saldainį bei ledus.  

„Kad gaminys būtų sėkmingas, vien naujo skonio neužtenka, nes žmonės nori būti nustebinti, bet nenori jaustis apgauti – kad skonis nepatiks ar neatitiks kitų jų lūkesčių. Būtent todėl esame labiau linkę išbandyti tuos produktus, kuriuose gerai atpažįstame bent vieną elementą – skonį, formą ar prekės ženklą, kadangi tai veikia kaip pasitikėjimo „inkaras“. Pavyzdžiui, sausainiai „Gaidelis“ jau ne vienai kartai siejasi su vaikyste ir patikrinta kokybe, todėl nostalgija šiam prekės ženklui suveikia kaip impulsas išbandyti ir kitus, jau ne tokius tradicinius, gaideliu pažymėtus gaminius“, – pasakoja jis.

„Vilniaus pergalės“ marketingo vadovas atkreipia dėmesį, kad tai atspindi ir platesnę tendenciją – tyrimai rodo, kad 8 iš 10 jaunų vartotojų mėgsta, kai pažįstami prekės ženklai grįžta naujais pavidalais, o paradoksalu tai, kad Z karta jaučia nostalgiją ir tiems laikams, kuriais pati negyveno – jų tėvų ar senelių vaikystei.

„Tai labai aiškiai pamatėme į prekybą išleidę bendrus gaminius su „KarKar“ – ledus su šiais sausainiais ir saldainį su karamelizuotais kukurūzų gabaliukais bei ryžių traškučiais. Šie gaminiai sulaukė dėmesio ne tik socialinėje erdvėje, bet ir parduotuvėse, tad tai vadinu tobulu balansu tarp smalsumo ir pasitikėjimo. Įdomu tai, kad eksperimentuoti nori ne tik Z karta – kalbant apie saldumynus, toks noras būdingas beveik visoms amžiaus grupėms. Pavyzdžiui, mūsų atliktų fokus grupių tyrimai rodo, kad ragaudami saldumynus, žmonės tampa gerokai spontaniškesni ir net įprastai degustacijose atsargūs vartotojai yra linkę „duoti šansą“ naujam, netradiciniam skoniui. Kitaip tariant, šioje kategorijoje net suaugusieji elgiasi šiek tiek kaip vaikai – nori paragauti, kas nauja ir netikėta“, – įžvalgomis dalijasi „Vilniaus pergalės“ marketingo vadovas.

Intuityviai ieškome įvairovės, ypač skoniuose

Tačiau kodėl tas pats skanėstas vieną dieną atrodo tobulas, o kitą – jau nebe taip vilioja? Pasak psichologės E. Brusokaitės-Parry, mūsų polinkis ieškoti įvairovės maiste yra užkoduotas mūsų genuose: evoliuciškai žmogus buvo skatinamas rinktis įvairų maistą, nes tai padėdavo gauti daugiau skirtingų maistinių medžiagų, todėl mūsų smegenys iki šiol „apdovanoja“ įvairovę ir silpniau reaguoja į monotonišką maistą.

„Įvairūs tyrimai rodo, kad skirtingi skoniai ir tekstūros aktyvuoja daugiau smegenų sričių, kurios yra susijusios su malonumu, todėl įvairovė leidžia ilgiau išlaikyti susidomėjimą. Kitaip tariant, kai ragaudami stebimės, patirtis atrodo įdomesnė, nes išsiskiria daugiau dopamino – cheminės medžiagos, susijusios su malonumu ir motyvacija, tačiau jeigu maistas nuolat toks pat, jis mums tiesiog nusibosta. Tam netgi yra terminas – „skonio nuovargis“, mat ilgai valgant tą patį maistą, jo teikiamas malonumas mažėja, todėl natūraliai pradedame dairytis kažko naujo“, – priežastis aiškina psichologė E. Brusokaitė-Parry ir patikslina, kad tai nereiškia, jog produktas mums nebepatinka, tiesiog smegenys prie jo pripranta. Visgi naujas skonis ar net nedidelis pokytis, pavyzdžiui, kitokia tekstūra ar papildomas ingredientas, susidomėjimą gali vėl sugrąžinti.

Pasak jos, tai lengva pastebėti – vieną kartą renkamės ledus su riešutais, kitą – su karamele ar sausainių gabaliukais, o kartais norisi kažko visai netikėto, dėl to žmonės dažnai keičia skonius, bet lieka ištikimi tam pačiam prekės ženklui. Tai paaiškina, kodėl dažnai grįžtame įsigyti tų gaminių, kurie mus nustebino – kai gauname ką nors geresnio nei tikėjomės, dopamino išsiskiria gerokai daugiau nei tada, kai atlygio tikimės ir jis yra garantuotas. Kitaip tariant, smegenys ne tik gauna malonumą iš netikėto skonio, jos jį saugo atmintyje kaip ypatingą patirtį ir skatina šį „eksperimentą“ pakartoti.

Pojūčiai

„Mūsų pasirinkimą lemia ne tik netikėtas skonis, bet ir tai, kiek skirtingų pojūčių vienu kąsniu produktas gali pasiūlyti. Pavyzdžiui, prieš kelis metus Nyderlanduose ir JAV atliktas tyrimas parodė, kad ledų įvairovė žmonėms yra svarbesnė nei porcijos dydis, tačiau geriausiai vertinami buvo tie ledai, kuriuose yra keli skoniai, sluoksniai ar skirtingos tekstūros. Kitaip tariant, žmonėms reikia ne dar vienų vanilinių ledų, bet ledų valgymo ritualo, todėl kurdami naują bendrą gaminį su „Gaidelio“ prekės ženklu, daug dėmesio skyrėme ledų vizualumui, tekstūrai, skonių įvairovei ir net formai. Kai ledai ant pagaliuko primena „Gaidelio“ sausainį, žmogus tarsi numano, ko tikėtis, tačiau paragavęs vis tiek nustemba ir nori tai pakartoti“, – kodėl buvo sukurti būtent tokie ledai, pasakoja „Klaipėdos pieno“ marketingo vadovė Silvija Ivanauskienė.

Visgi vien netikėtumo neužtenka. Pasak S. Ivanauskienės, sėkmingi skonių deriniai visada turi vidinę logiką, net jei ji niekur ir neparašyta, nes žmogus instinktyviai visada savęs paklausia – kodėl tai dera? Jeigu atsakymą turi – pažįstamas skonis, tekstūrų kontrastas ar asociacija su konkrečia situacija – gaminys jam atrodo įdomus ir vertas išbandyti, jeigu atsakymo nesuranda, tas pats produktas jam gali atrodyti tiesiog keistas. Pavyzdžiui, saldumynų ir sūrių spragintų kukurūzų derinys daugumai asocijuojasi su kino teatru, todėl tokio skonio ledai neatrodo keisti, tačiau, jeigu tie patys spraginti kukurūzai būtų derinami su agurkais, ryšį tarp jų daugeliui būtų sunku surasti.

Z karta nenori praleisti to, kas madinga

Tačiau yra viena karta, kuriai netradiciniai skonių deriniai reiškia kažką daugiau nei tik smagų eksperimentą. „Innova Market Insights” 2026 m. tyrimo duomenimis, Z karta drąsius ir netikėtus skonius vertina gerokai palankiau nei vyresnių kartų vartotojai, o trečdalis jų aktyviai ieško produktų, kurie nustebintų ir vizualiai.

Psichologė E. Brusokaitė-Parry tai aiškina tuo, kad Z karta užaugo aplinkoje, kurioje kiekvienas jų veiksmas potencialiai gali tapti turiniu: „Tai iš esmės pakeitė, kaip šie jauni žmonės žiūri į produktus. Z kartai svarbu ne tik ar skanu, bet ir ar tai verta įrašo socialiniuose tinkluose, todėl momentinę reakciją sukeliantis netradicinis derinys turi aiškų pranašumą. Tačiau tai nėra tik paviršutiniškas noras pasigirti. Šiai kartai svarbu, kad jų pasirinkimai atspindėtų jų tapatybę, todėl socialiniuose tinkluose rodo tik tai, kas stiprina jų įvaizdį, ką rekomenduoja draugai ar kas atrodo madinga,“ – Z kartos išskirtinumą paaiškina psichologė.

Perka, ką siūlo draugai

Tai patvirtina ir tyrimai: 41 proc. Z kartos atstovų perka remdamiesi tuo, ką draugai ar pažįstami skelbia savo socialiniuose tinkluose, o daugiau nei 6 iš 10 yra įsigiję produktą vien todėl, kad jis buvo ribotas ar išpopuliarėjo internete. Kitaip tariant, FOMO – nerimas praleisti tai, apie ką kalba visi – šiai kartai yra vienas svarbiausių apsisprendimo pirkti veiksnių.

„Klaipėdos pieno” marketingo vadovė S. Ivanauskienė tai pajuto labai apčiuopiamai: „Dar prieš naujiems gaminiams pasiekus visas parduotuves, socialiniuose tinkluose pradėjo plisti žinutės, kad kažkur parduodami „KarKar” ir „Gaidelio” ledai. Žmonės klausinėjo, kur juos rasti, kiti abejojo, ar toks produktas iš viso egzistuoja, kai kur net atsirado sąmokslo teorijų, kad tai – tik dirbtinio intelekto sukurtas produktas. Mes to neorganizavome – idėja buvo pakankamai netikėta, tad jaunuoliai patys dalijosi produktų vaizdais savo socialiniuose tinkluose ir diskutavo apie jų skonį“, – pasakoja ji.

Pasak J. Razmaus, šios kartos išskirtinumas yra ir tas, kad jauniems žmonėms svarbu ne tik išbandyti naują skonį, bet ir būti tarp pirmųjų, kurie tai padaro. „Kai „Gaidelio“ ir „KarKar“ saldainio su karamelizuotais kukurūzų gabaliukais nuotraukos pradeda plisti socialiniuose tinkluose, Z kartą apima jausmas, kad vyksta kažkas, ko nesinori praleisti. Tokiu atveju ragaujama ne tik dėl skonio, bet ir dėl patirties, kuria dalijasi kiti – jei apie tai kalba visi, norisi pabandyti ir pačiam. Tai nėra sąmoningas sprendimas – labiau jausmas, kad nenoriu likti nuošalyje, todėl netikėti deriniai taip greitai išpopuliarėja“, – aiškina „Vilniaus pergalės“ marketingo vadovas.

Jausmas – senesnis nei socialiniai tinklai

Psichologė E. Brusokaitė-Parry pastebi, kad šis jausmas yra daug senesnis nei socialiniai tinklai, nes slypi pačioje žmogaus prigimtyje – norime priklausyti bendruomenei, su ja viskuo dalytis ir išgyventi tas pačias akimirkas kartu. Kitaip tariant, socialiniai tinklai šio poreikio nesukūrė – jie tik suteikė jam naują formą.

„Kai žiūrime į visą šį reiškinį iš psichologinės perspektyvos, matome labai seną žmogišką poreikį – ryšio, nes norime nustebti kartu, dalytis patirtimi ir jaustis tų pačių dalykų dalimi. Maistas čia yra nepakeičiamas, nes jis veikia visuose lygmenyse vienu metu – suteikia biologinį pasitenkinimą, emocinį nusiraminimą ir socialinę prasmę. Tad netikėtas skonis nėra vien kulinarinis eksperimentas – tai kvietimas į pokalbį, o žmonės, kaip ir senais laikais, į tokius kvietimus atsako”, – apibendrina psichologė.

The post Ledai su makaronais ir sriuba su alumi: kodėl mus taip traukia netikėti skonių deriniai? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.