Tradicija rengti „šiurpnaktį“ vis kita tema žinomos šokėjos ir trenerės Eglės Straleckaitės-Domarkienės šokių studijoje gyvuoja jau ne vienerius metus. Mažųjų šokėjų tėveliai dekoruoja rudeninius atributus – ryškiuosius moliūgus, o vakarais ant parketo savo laisvalaikį leidžiančios judesio subtilybių norinčios išmokti damos rengia programą.
Vietos užtenka visiems
Jos vadovaujamoje šokių studijoje vietos užtenka visiems – nuo pirmųjų žingsnių scenoje žengiančių trimečių, sportiniuose turnyruose aukštumų siekiančio jaunimo iki solo šokėjų, ieškančių smagaus, aktyvaus ir įkvepiančio laisvalaikio.
E. Straleckaitė-Domarkienė džiaugėsi šiltu bendruomenės įsitraukimu, nes šių metų „Mister Moliūgo rinkimai“ virto tikra palaima akims: „Įsitikinome – mūsų šokių grupės vaikučių ir tėvelių linksmumui, išradingumui ribų nėra! Vaikučių pasirodymai buvo palydėti skanduotėmis „Pakartot!“, o tėvelių akys spindėjo. Gera turėti tokią šokio šeimą.“
Kačių puota
Tuo tarpo solo grupės šokėjų surengta kačių puota – nuo dekoracijų iki užkandžių alsavo kūrybiškumu ir gera nuotaika. Svečiai mėgavosi „Pelėdinės fabrikėlio“ gardėsiais ir teminiu „Mon Ami“ kepyklėlės tortu, tapusiu šventės simboliu, o jaukią atmosferą sukūrė švenčių organizatoriai ir dekoratoriai iš „MenoBuso“.
Anot šokėjos, Helovinas ir Vėlinės – dvi visiškai skirtingos, tačiau viena kitą papildančios tradicijos. Viena skirta džiaugsmui, kūrybai ir gyvenimo šventei, kita – tyliai pagarbai išėjusiems.
„Tai du skirtingi būdai kalbėtis su pasauliu – vienas per šviesą ir džiaugsmą, kitas per susikaupimą ir atminimą. Reikia gerbti abu“, – sako Eglė.
Vis daugiau laiko tamsoje
Ji pastebi, kad nuo spalio vidurio, pasukus laikrodžio rodykles, vis daugiau laiko praleidžiame tamsoje, todėl galimybė trumpam užsimiršti šventėje – vertybė, suteikianti žmonėms vidinės stiprybės. Todėl, anot jos, diskusijos, ar verta minėti Heloviną, praranda prasmę – juk svarbiausia, kokią emociją ir bendrystę šventė sukuria.
„Helovinas nėra tuštybių mugė. Tai proga priminti, kad išsiskyrimą su mylimaisiais ne visada turi lydėti vien skausmas – kartais jis gali virsti šviesa, dėkingumu ir šypsena,“ – sako E. Straleckaitė-Domarkienė, linkėdama kiekvienam rasti savo būdą švęsti gyvenimą ir su pagarba prisiminti tuos, kurių nebėra.
