Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, vis daugiau dėmesio skiriama elgesio priklausomybėms. Specialistai atkreipia dėmesį, kad perteklinis ekranų naudojimas, probleminis žaidimas ir azartiniai lošimai dažnai remiasi panašiais mechanizmais – greitu atlygiu, nuolatiniu stimuliavimu ir sunkumais kontroliuoti savo elgesį.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, didelė dalis paauglių prie ekranų kasdien praleidžia daugiau nei šešias valandas. Tuo pat metu auga ir internetinių lošimų rinka, o specialistai vis dažniau kalba apie tai, kad jaunų žmonių santykis su rizika ir atlygiu formuojasi gerokai anksčiau, nei jie sulaukia amžiaus, leidžiančio legaliai lošti.

Pasak sociologo Benedikto Gelūno, tyrinėjančio probleminį kompiuterinių žaidimų vartojimą, žaidimų ir lošimų industrijų ryšys nėra naujas reiškinys.

Žaidimų ir lošimų industrijos jau seniai mokosi viena iš kitos

„Tai yra neblogai dokumentuota tema. Žaidimų industrija daug ko pasimokė iš azartinių lošimų industrijos, nes kazino ir lošimo automatų principai egzistavo anksčiau negu kompiuteriniai žaidimai. Tuo pačiu ir azartiniai lošimai daug taiko žaidybinių elementų. Tai yra dvi labai artimai susijusios industrijos, kurios daug mokosi viena iš kitos“, – sako sociologas, paklaustas, ar mato panašumų tarp mechanizmų, kurie įtraukia į perteklinį žaidimą, ir tų, kurie naudojami azartiniuose lošimuose.

Jo teigimu, vienas ryškiausių panašumų yra vadinamasis „beveik laimėjimo“ efektas.

„Sukuriamas jausmas, kad dar truputį ir būtų pasisekę. Tada atsiranda mintis: jeigu pabandysiu dar kartą, gal šį kartą tikrai pavyks. Nemažai žaidimų naudoja šį mechanizmą.“

Kitas svarbus elementas – neprognozuojamas atlygis. Atlieki užduotį ir gauni kažką, tačiau nežinai ką. Visada yra intriga.

„Gali gauti nedidelės vertės, o gali gauti labai retą ir geidžiamą daiktą. Šitas nežinomybės momentas ir kuria azarto jausmą.“

Pasak pašnekovo, neprognozuojamumas, beveik laimėjimai, galimybė kartoti tą patį procesą, sensorinė stimuliacija ir žaidimo taisyklės yra vieni pagrindinių elementų, jungiančių žaidimus ir lošimus.

Virtualios skrynios moko mokėti už galimybę

Daugelis populiarių žaidimų šiandien paremti mikrotransakcijomis. Žaidėjai už nedideles sumas gali įsigyti virtualias skrynias, vadinamuosius loot boxus, kurių turinys paaiškėja tik po pirkimo.

B. Gelūnas teigia, kad tai jau yra lošimo elementas.

Anot sociologo, svarbu ne tik pats mechanizmas, bet ir tai, kokį santykį su rizika jis formuoja.

Dar vienas dažnai naudojamas principas – realių pinigų pavertimas virtualia valiuta.

„Kazino žmogus nusiperka žetonus. Žaidime žmogus nusiperka žaidimo valiutą. Psichologiškai tai padeda atsitraukti nuo realių pinigų suvokimo, nes jau nebeatrodo, kad leidi eurus – atrodo, kad tiesiog naudoji žaidimo resursus.“

Žaidimai tapo labiau apie vartojimą

B. Gelūnas pastebi, kad per pastaruosius du dešimtmečius pasikeitė ne tik žaidimų verslo modeliai, bet ir pati žaidimų kultūra.

„Iš žaidėjų bendruomenių dažnai girdimas senųjų žaidimų ilgesys. Tų laikų, kai žaidimai būdavo apie pasakojimą, pasaulio pažinimą, kūrybą, atradimo džiaugsmą.“

Pasak jo, šiandien daugelyje žaidimų atsirado nuolatinis spaudimas vartoti.

„Tarsi būtum parduotuvėje. Vis kažkas išnyra. Vis turi apsispręsti – pirkti ar nepirkti, investuoti ar neinvestuoti. Atsiranda mažiau pasimėgavimo pačiu žaidimu ir daugiau vartojimo sprendimų.“

Sociologo nuomone, tai keičia pačią žaidimo patirtį. Procesas tampa labiau suskaidytas ir monetizuotas. Žaidimas nebėra tik žaidimas. Jame nuolat veikia įvairūs mechanizmai, skatinantys papildomai išleisti pinigų arba investuoti daugiau laiko.

Žaidėjų bendruomenėse pasigirsta, kad loot boxų ir mikrotransakcijų sistemos tarsi sugadino žaidimus. Pradėjusieji žaisti juos anksčiau ilgisi žaidimų, kurie buvo apie pasakojimą, įsitraukimą į pasaulį, pažinimo, atradimo, kūrybos džiaugsmą, galimybę ką nors pagaminti žaidime.

Galbūt žaidimuose šie elementai ir išliko, bet juose atsirado daugiau konkurencijos, žaidimo metu vis pasiūloma ką nors nusipirkti. Taigi liko mažiau vientiso žaidimo, o atsirado daugiau nuolatinių pasiūlymų vartoti.

Kodėl vaikai tampa ypač pažeidžiami?

Anot B. Gelūno, kalbant apie vaikus svarbu suprasti, kad jie nėra tokioje pačioje pozicijoje kaip suaugusieji.

„Vaikas pats nesirenka. Jis nesirenka, kokioje aplinkoje auga, kokius žaidimus mato, kokie mechanizmai jam siūlomi.“

Sociologas pabrėžia, kad vaikus ypač veikia žaidimų suteikiamas galios ir kontrolės jausmas.

„Žaidimai yra labai stipriai stimuliuojanti patirtis. Daug spalvų, daug garsų, istorija, įsitraukimas, galimybė susitapatinti su veikėju, kuris yra galingesnis negu tu gali būti realiame gyvenime. Tai ypač svarbu vaikams, kurie susiduria su sunkumais, – kalba sociologas. – Jeigu vaikas mokykloje patiria patyčias, jeigu šeimoje trūksta saugumo ar dėmesio, žaidime jis gali jaustis stiprus, reikšmingas, kontroliuojantis situaciją. Tai labai patraukli patirtis.“

Todėl, sociologo teigimu, žaidimai dažnai tampa ne problemos priežastimi, o būdu susidoroti su jau egzistuojančiais sunkumais.

Problema prasideda ne tada, kai žmogus žaidžia

Viešojoje erdvėje dažnai girdimas klausimas, kiek valandų prie žaidimų jau yra per daug. Tačiau sociologas siūlo žiūrėti giliau.

„Labai aiškios ribos nėra. Yra spektras. Tam pačiam žmogui vienu gyvenimo laikotarpiu žaidimai gali būti naudingi, kitu – tapti problema“, – kalba B. Gelūnas.

Jo nuomone, svarbiausia ne pats laikas prie ekrano, o funkcija, kurią žaidimai atlieka žmogaus gyvenime.

Problemos dažniausiai atsiranda tada, kai yra stiprus stresas, kuriam reikia kompensacijos. Kai žaidimai tampa pagrindiniu ir vieninteliu būdu pasijusti gerai, tada atsiranda didžiausia rizika.

Atlikdamas tyrimus, sociologas ne kartą girdėjo pasakojimus apie žmones, kuriems žaidimai tapo vieninteliu saugumo šaltiniu.

„Kai kuriems žmonėms žaidimai tampa vienintele vieta, kur jie jaučia ryšį su pasauliu. Tada atsiranda labai stiprus prisirišimas.“

Ne tik vaikas ir ne tik tėvai

Kalbėdamas apie prevenciją, B. Gelūnas ragina atsisakyti požiūrio, kad viską gali išspręsti vien tėvai.

„Tėvų vaidmuo labai svarbus. Tyrimai rodo, kad svarbiausias veiksnys yra artimas emocinis ryšys su vaiku. Tačiau dažnai klystama visą atsakomybę perkeliant šeimai. Net ir motyvuoti tėvai susiduria su didžiuliu spaudimu iš rinkos. Tėvai turi ribotas galimybes konkuruoti su milžiniškomis rinkodaros kompanijomis. Vaikas išeina į mokyklą, susitinka draugus, mato, ką žaidžia bendraamžiai, kokios tendencijos vyrauja internete“, – pastebi B. Gelūnas.

Todėl, sociologo nuomone, būtina kalbėti ir apie reguliavimą.

„Svarbu ne tik tai, ką daro konkretus vaikas ar jo šeima. Reikia žiūrėti ir į žaidimų industriją, ir į tai, kokie mechanizmai leidžiami.“

Didžiausia klaida – viską suvesti į individualų pasirinkimą

Paklaustas, kas šiandien labiausiai kelia nerimą kalbant apie vaikų žaidimus ir priklausomybių prevenciją, B. Gelūnas atsako nedvejodamas.

„Didžiausia problema yra tai, kad mes linkę viską redukuoti iki individo. Ar tas žmogus sveikai žaidžia? Ar nesveikai žaidžia? Ką jam pasakyti? Kaip jį pakeisti?“

Jo manymu, toks požiūris neleidžia matyti platesnio paveikslo.

„Mes daug kalbame apie individualią atsakomybę, terapiją, gydymą, tačiau mažiau kalbame apie priežastis. Apie tai, kaip veikia industrija, kaip kuriamos priklausomybę skatinančios sistemos, kokias alternatyvas siūlome vaikams.“

Todėl sociologas ragina daugiau dėmesio skirti ne tik pasekmėms, bet ir aplinkai, kurioje jos atsiranda.

„Norėčiau, kad daugiau kalbėtume apie reguliaciją, apie amžiaus ribojimus, apie tai, kaip apsaugoti vaikus nuo lošimo elementų. Taip pat apie tai, kaip pasiūlyti daugiau alternatyvių veiklų, daugiau socialinės integracijos galimybių, daugiau paramos šeimoms.“

Jo teigimu, tik toks požiūris gali padėti užkirsti kelią problemoms dar prieš joms įsisenėjant.

Ši mintis glaudžiai siejasi ir su prevencinėmis iniciatyvomis, skatinančiomis atpažinti perteklinį stimuliavimą bei sąmoningiau rinktis savo kasdienius įpročius.

Kampanijos „Ramybės režimas“ žinutė – „Įjunk ramybę – išjunk azartą“ – primena, kad kalbant apie priklausomybes svarbu ne tik reaguoti į pasekmes, bet ir laiku atpažinti mechanizmus, kurie prie jų veda.

O šiandien, pasak sociologo, dalis jų prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus pirmą kartą peržengia kazino slenkstį.

Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.

Įrašas Sociologas Benediktas Gelūnas: „Vaikai su lošimo logika susiduria gerokai anksčiau, nei pirmą kartą pamato kazino“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Nors skaitmeninė erdvė sparčiai keičiasi, pats lošimo apibrėžimas nesikeičia. Pasak Lošimų priežiūros tarnybos, veikla laikoma lošimu ir internete, jeigu ji atitinka Lietuvos įstatymuose nustatytus požymius – dalyvis rizikuoja pinigais ar kita turtine verte, o laimėjimą lemia atsitiktinumas ir galima laimėti piniginį arba kitą turtinę vertę turintį prizą.

Psichologas, Lošimų priežiūros tarnybos konsultantas Oleg Mackevič teigia, kad vien virtualių taškų ar kosmetinių žaidimo elementų ne visada pakanka, kad veikla būtų pripažinta lošimu – kiekvienu atveju vertinamos konkrečios aplinkybės.

„Europoje vis aktyviau diskutuojama ir apie vadinamųjų loot box mechanikų poveikį nepilnamečiams. Belgija ir Nyderlandai jau yra pritaikiusios griežtesnį reguliavimą daliai tokių sistemų, o Jungtinė Karalystė, Suomija ir Ispanija daug dėmesio skiria prevencijai bei vaikų apsaugai skaitmeninėje aplinkoje.“

Paklaustas apie situaciją mūsų šalyje, Lošimų priežiūros tarnybos atstovas sako, kad Lietuvoje kol kas daugiau stebima tarptautinė praktika ir Europos Sąjungos diskusijos, tačiau specialistai sutaria, kad vaikų atsparumo ugdymas turi neatsilikti nuo technologijų raidos.

Kodėl vaikas neturėtų augti su telefonu rankoje

Kalbėdamas apie ekranus, pašnekovas neslepia nusivylimo tuo, kaip anksti technologijos tampa vaikų kasdienybės dalimi.

Anot jo, iki šiol neretai galima pamatyti mažylį, valgantį tik todėl, kad prieš akis rodomas animacinis filmukas.

„Puikiai suprantame, kad tai nėra naudinga nei psichikos sveikatai, nei vaiko raidai.“

Jam kelia nerimą ir tai, kad kai kurie tėvai didžiuojasi visai ne tais vaikų pasiekimais.

„Kartais girdžiu: mano trejų metų vaikas pats susiranda filmukus „YouTube“. O aš galvoju – daug labiau vertėtų džiaugtis, jeigu jis pastatė sudėtingą bokštą iš kaladėlių, nupiešė piešinį ar sukūrė kažką savo“, – pastebi pašnekovas.

Pirmieji ženklai atsiranda prie kompiuterio

Psichologas pastebi, kad priklausomybės riziką dažnai galima įžvelgti dar gerokai iki pirmųjų lošimų.

Vienas iš signalų – nesugebėjimas sustoti žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Jeigu vaikas nebegali nutraukti žaidimo net tada, kai mama pakviečia vakarieniauti, jau verta susimąstyti.

Jeigu sunku sustoti kompiuteriniame žaidime, kodėl vėliau turėtų būti lengviau sustoti lošiant?

Tai nereiškia, kad kiekvienas kompiuterinius žaidimus mėgstantis vaikas ateityje taps priklausomas. Tačiau savireguliacijos įgūdžiai formuojasi būtent tokiose kasdienėse situacijose.

Kita vertus, technologijos savaime nėra blogis. Tas pats kompiuterinis žaidimas vienam vaikui gali tapti priklausomybės pradžia, kitam – keliu į atsakingai pasirinktą veiklą.

„Šiandien yra elektroninis sportas, profesionalios komandos, turnyrai. Kai kuriems vaikams tai tampa papildoma motyvacija. Visgi šioje vietoje svarbus ne pats žaidimas, o žmogaus santykis su juo“, – sako O. Mackevič.

Tėvams šiandien tikrai nėra lengva

Visgi psichologas nėra linkęs smerkti tėvų. Jo teigimu, šiuolaikinė tėvystė tapo gerokai sudėtingesnė nei prieš kelis dešimtmečius.

Nebeliko bendruomenių, kuriose vaikus prižiūrėdavo visas kaimas ar kaimynai. Tėvai dirba intensyviai, grįžta pavargę, todėl natūraliai ieško bent trumpo atokvėpio.

„Labai lengva pasakyti, kad nereikia duoti telefono. Bet realybėje žmonės grįžta iš darbo pavargę, namuose laukia buitis, darbai, atsakomybės“, – pastebi pašnekovas ir primena, kad tėvystė – ilgas procesas, kuriame trumpų sprendimų nėra.

„Tėvystė nesibaigia motinystės ar tėvystės atostogomis. Ji tęsiasi visą gyvenimą.“

Pasak jo, didžiausia klaida – manyti, kad vaikas yra saugus vien todėl, kad daug laiko praleidžia namuose.

„Labai liūdna girdėti tėvus, kurie sako: jis juk visada būdavo namuose, žaisdavo kompiuteriu, darydavo pamokas, o paskui paaiškėja, kad tuo metu jis jau lošė internete.“

Tai nereiškia, kad tėvai buvo abejingi. Dažnai jie tiesiog nenorėjo pernelyg kištis į vaiko gyvenimą, siekė būti draugiški ir pagarbaus santykio.

Vaiką augina ne tik šeima

Psichologas įsitikinęs, kad atsakomybė už vaikų saugumą tenka ne vien tėvams.

Didelį vaidmenį turi mokykla, treneriai, būrelių vadovai, artimųjų ir draugų ratas. Todėl labai svarbu, kad suaugusieji nebijotų pastebėti rizikingo elgesio ir apie tai kalbėti.

„Kartais atėjęs į draugų namus matau situacijų, kurios kelia klausimų. Pasakau, nes man rūpi. Nors suprantu, kad iš artimų žmonių pastabas priimti būna sunkiausia“, – kalba O. Mackevič.

Jo manymu, bendruomeniškumas šiandien įgauna naują prasmę – ne kontroliuoti vieniems kitus, o padėti pastebėti tai, ko patys tėvai kartais nepamato.

Prevencija prasideda ne nuo draudimų

Kalbant apie priklausomybių prevenciją dažnai ieškoma vieno universalaus sprendimo – griežtesnių taisyklių, didesnių bausmių ar griežtesnės kontrolės. Tačiau, pasak pašnekovo, tai tėra nedidelė visos sistemos dalis.

Kur kas svarbiau su vaiku kalbėtis, domėtis jo pasauliu ir suprasti, kas jį traukia.

Jeigu paauglys pareiškia, kad svajoja tapti profesionaliu pokerio žaidėju, nereikėtų skubėti jo išjuokti ar moralizuoti. Daug naudingiau pasidomėti, iš kur kilo toks noras.

„Kartais paklausiu: iš kur žinai, kad tau tai seksis? Dažniausiai atsakymas būna labai paprastas – „tiesiog žinau“. Tada pradedame kalbėtis.“

Tokie pokalbiai dažnai atskleidžia kur kas daugiau nei draudimai. Jie leidžia suprasti, kaip vaikas mąsto, kiek jis suvokia rizikas ir kiek jo įsivaizdavimas paremtas realybe.

Psichologo teigimu, vien demonizuojant lošimus problemos neišsisprendžia. Svarbus yra lošiančiojo elgesys.

„Nenorėčiau sakyti, kad reikia demonizuoti lošimus ir vaizduoti, jog tai yra absoliutus blogis. Problema nėra vien lošimas ar jo rūšis. Problema yra tai, kaip žmogus pramogauja ir kaip jo elgesys palaipsniui gali nuvesti į priklausomybę“, – sako jis.

Būtent todėl prevencijos tikslas neturėtų būti vien draudimai ar bauginimas. Kur kas svarbiau padėti vaikams ir paaugliams suprasti, kas yra rizikingas elgesys, išmokyti atpažinti pirmuosius ženklus ir nebijoti kreiptis pagalbos.

„Jeigu jaunas žmogus supranta, kad lošimai yra pramoga, kuri kai kuriems gali tapti rizikinga, jis daug anksčiau gali pastebėti, kad jo paties elgesys keičiasi. Tuomet lengviau sustoti arba kreiptis į žmones, kurie gali padėti įvertinti situaciją.“

Savireguliacijos neišmokstama per vieną dieną

Psichologas primena, kad vaikų ir paauglių impulsyvumas nėra blogo auklėjimo ženklas. Tai lemia ir smegenų raida.

„Savireguliacija iki galo susiformuoja tik apie 25–27 gyvenimo metus. Todėl pagundų vaikams visada bus daugiau nei suaugusiesiems.“

Net ir melas tam tikrame amžiuje yra normali raidos dalis.

„Vaikas su šokoladu aplink burną sako: „Ne, aš nevalgiau.“ Tai rodo, kad jis jau mokosi slėpti informaciją. Bet kartu tai yra puiki proga parodyti, kad kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes.“

Anot pašnekovo, būtent iš tokių kasdienių situacijų ir gimsta savireguliacija. Ne iš baimės būti nubaustam, o iš nuosekliai patiriamų pasekmių, aiškių ribų ir pagarbaus suaugusiųjų santykio.

Galbūt todėl svarbiausia žinia tėvams nėra raginimas viską kontroliuoti. Kur kas svarbiau būti šalia, domėtis vaiko pasauliu ir padėti jam po truputį išmokti to, ko pats dar negali – atpažinti riziką, sustoti ir priimti atsakingus sprendimus.

Būtent šie įgūdžiai vėliau tampa stipriausia apsauga nuo įvairių priklausomybių – nesvarbu, ar kalbėtume apie lošimus, ekranus, ar bet kurią kitą pagundą.

Kampanijos „Ramybės režimas“ žinutė – „Įjunk ramybę – išjunk azartą“ – taip pat primena, kad kalbant apie priklausomybes svarbu ne tik reaguoti į pasekmes, bet ir laiku atpažinti mechanizmus, kurie prie jų veda.

Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.

Įrašas Vaikų priklausomybės prasideda gerokai anksčiau nei pirmasis lošimas: kodėl svarbiausia ugdyti ne baimę, o atsparumą pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Spalio 8 d. 10 val. „Jaunimo linija“ kviečia mokytojus, mokyklų atstovus ir su jaunimu dirbančius specialistus į nuotolinį naujų pamokų pristatymą. Užsiregistravę dalyviai galės pirmieji susipažinti su nauju turiniu ir tą pačią dieną nemokamai gaus visą projekto medžiagą.

Apie tai, kas rūpi jaunimui – jaunimo kalba

Emocinio atsparumo pamokos „O kaip Tu?“ skirtos padėti jauniems žmonėms geriau pažinti ir atpažinti savo jausmus, lengviau tvarkytis su iškilusiais sunkumais bei žinoti, kada ir kur kreiptis pagalbos.

„Jaunimo linija“ tiki, kad su jaunimu apie tai, kas jiems rūpi ir kur skauda, reikia kalbėti jaunimo kalba. Todėl penkiose trumpose video pamokose jaunimui gerai žinomi žmonės kalba apie jaunų žmonių kasdienybėje kylančius sunkumus, padeda juos atpažinti ir normalizuoti.

Norbertas Liatkovskis kalba apie tapatybę ir savęs priėmimą, Free Finga – apie jausmą, kad visada atsilieki, Inidė Jasnauskaitė – apie baimę suklysti, Goda Ančiukaitytė – apie nerimą dėl pasaulio ir emocinį atsparumą krizės metu, o Laura Dragūnaitė ir Lukas Čestovas – apie tai, kaip būti šalia, kai kitam sunku.

Psichologė Silvija Petkevičiūtė ir psichiatrijos rezidentė, komikė Miglė Miglinaitė video pamokose pateikia paprastus, praktiškus patarimus, kaip geriau suprasti kylančius sunkumus ir sau padėti, o „Jaunimo linijos“ savanoriai primena, kur kreiptis pagalbos, kai vienam būti su sunkumais per sunku.

Šiemet – ir „Nepatogaus kino“ filmas

Šiemet emocinio atsparumo pamokų turinį papildys partnerystė su „Nepatogiu kinu“. Mokyklos galės nemokamai žiūrėti trumpametražį filmą „Visos jaunystės spalvos“, kuris taps įžanga į emocinio atsparumo pamokas ir pokalbius su mokiniais.

Metodologinė medžiaga – mokytojams ir specialistams

Kartu su video pamokomis mokytojai ir su jaunimu dirbantys specialistai gaus metodologinę medžiagą su savirefleksijos klausimais, praktinėmis užduotimis ir rekomendacijomis, kuri padės po filmo ir video pamokų tęsti pokalbius jaunimui aktualiomis temomis klasėse.

Spalio 8 d. – nuotolinis pristatymas mokykloms

Spalio 8 d. 10 val. vyks nuotolinis emocinio atsparumo pamokų „O kaip Tu?“ pristatymas. Mokytojai, mokyklų atstovai ir su jaunimu dirbantys specialistai kviečiami pirmieji susipažinti su naujomis pamokomis ir sužinoti, kaip visą parengtą medžiagą naudoti dirbant su jaunimu.

Užsiregistravę dalyviai tą pačią dieną gaus visą projekto medžiagą – video pamokas ir metodologinę medžiagą.

Dalyvavimas nemokamas, būtina registracija: https://forms.gle/fRbimJd3LaKCdnr36

Pagrindiniai projekto rėmėjai – Vilniaus miesto savivaldybė ir „Volvo Trucks Lietuva“. Emocinio atsparumo pamokas taip pat remia Kazickų šeimos fondas ir Mažeikių Rotary klubas „Liberta“. Projektą padėjo įgyvendinti video produkcijos agentūra „KEMKETURI“, projekto partneris – „Nepatogus kinas“.

Įrašas „Jaunimo linija“ mokykloms pristato naujas emocinio atsparumo pamokas: jose – Free Finga, Inidė Jasnauskaitė, Laura Dragūnaitė ir kiti jaunimui pažįstami žmonės pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Įvairūs gyvenimo pasikeitimai, net ir teigiami bei ilgai laukti, gali kelti įtampą. Pradėjus mokytis naujoje mokykloje, studijuoti ar persikėlus gyventi į kitą miestą, adaptacija dažnai būna ypač intensyvi, nes vienu metu keičiasi kelios gyvenimo sritys. Kuo daugiau naujovių tenka priimti, tuo daugiau pastangų ir vidinių išteklių gali prireikti prisitaikant. Svarbu suprasti, kad tam tikra įtampa, neužtikrintumas ar didesnis emocinis krūvis yra natūrali reakcija į pasikeitusią situaciją“, – tikina A. Geležinytė.

Tai, kaip greitai pavyks apsiprasti ir užmegzti naujus ryšius, priklauso nuo daugelio veiksnių. Įtakos tam turi asmenybės ypatumai, pasitikėjimas savimi, turimi socialiniai ryšiai ir ankstesnė patirtis. Pavyzdžiui, bendraamžių atstūmimą anksčiau patyręs žmogus gali būti jautresnis galimiems atstūmimo ženklams ir dviprasmiškas situacijas vertinti neigiamai. Neatsakytą žinutę jis gali suprasti kaip nenorą bendrauti, nors tam gali būti ir kitų paaiškinimų.

„Santykių kūrimas yra nauja patirtis, todėl tam tikras diskomfortas yra natūralus. Naudinga save švelniai paskatinti įsitraukti į socialines situacijas sau priimtinu būdu, tačiau kartu nekelti sau pernelyg didelių lūkesčių, pavyzdžiui, tikėtis jau pirmosiomis savaitėmis susirasti daug artimų draugų ar visiškai nejausti įtampos“, – sako medicinos psichologė.

Naujus ryšius verta kurti pamažu

Jei pirmosios savaitės jau praėjo, tačiau artimesnių ryšių užmegzti nepavyko, kylantys nemalonūs jausmai dar nereiškia, kad buvo priimtas netinkamas sprendimas ar kad pritapti nepavyks. Geriau pagalvoti, koks būdas megzti naujas pažintis būtų priimtiniausias, ir pradėti nuo nedidelių, pasiekiamų žingsnių, pavyzdžiui, užkalbinti vieną žmogų.

„Naudinga rinktis veiklas, kuriose būtų galimybė pakartotinai susitikti su tais pačiais žmonėmis ir palaipsniui kurti artimesnį ryšį. Tai gali būti savanorystė, būrelis, organizacija ar grupinės treniruotės. Taip pat gali padėti pokalbis su panašioje situacijoje esančiais žmonėmis, nes supratimas, kad ir kiti patiria panašių sunkumų, gali sumažinti vienišumo jausmą. Vis dėlto svarbu nelyginti savęs su tais, kurie atrodo sėkmingesni, nes ne visada žinome, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi“, – teigia A. Geležinytė.

Prisitaikymą gali apsunkinti ir noras bet kokia kaina būti priimtam. Dėl to žmogus gali nutylėti savo nuomonę, elgtis sau nebūdingu būdu ar net prieštarauti savo vertybėms. Kita dažna kliūtis – laukimas, kol pirmą žingsnį visada žengs kiti, todėl verta pačiam parodyti iniciatyvą.

Svarbią paramą gali suteikti artimieji

Šiuo laikotarpiu ypač svarbus artimųjų palaikymas. Pasak A. Geležinytės, vertėtų domėtis, kaip žmogus jaučiasi, ir empatiškai išklausyti jo patirtį. Svarbu nenuvertinti išgyvenamų emocijų, o jas pripažinti ir priminti, kad tokiu laikotarpiu taip jaustis gali būti natūralu.

„Klausantis artimo žmogaus patiriamų sunkumų gali kilti noras iš karto ieškoti sprendimų ar dalyti patarimus, tačiau dažnai naudingiau paklausti, kaip būtų galima padėti. Žmogui tuo metu gali reikėti ne konkretaus sprendimo, o būti išklausytam ir suprastam artimiausių žmonių“, – teigia medicinos psichologė.

Jei artimieji žino, kad žmogus anksčiau yra patyręs emocinių sunkumų, galima iš anksto pasikalbėti apie tai, kokių iššūkių gali kilti ir kas anksčiau padėdavo juos įveikti. Taip pat pravartu žinoti, kur prireikus būtų galima kreiptis pagalbos, pavyzdžiui, į psichikos sveikatos centrą ar emocinės paramos liniją.

Kada verta kreiptis psichologinės pagalbos?

Universalaus atsakymo, per kiek laiko žmogus turėtų pritapti prie naujos aplinkos, nėra. Vienam tam gali prireikti kelių savaičių ar mėnesio, kitam – gerokai daugiau laiko. Pasak medicinos psichologės, svarbiau stebėti ne tai, kiek laiko sunkumai tęsiasi, bet jų intensyvumą, eigą ir poveikį kasdieniam gyvenimui.

„Jei žmogaus mintys vis dažniau sukasi apie patiriamus sunkumus, atsiranda ar stiprėja nerimas, prislėgta nuotaika ar įtampa, darosi sunku susitvarkyti su esama situacija, planuoti ateitį, sutrinka miegas ar tampa sunkiau susikaupti, verta ieškoti pagalbos. Pasikalbėti su psichikos sveikatos specialistu naudinga ir tais atvejais, kai sunkumai pradeda trukdyti mokytis, dirbti, palaikyti santykius, tinkamai pasirūpinti savimi ar atlikti kitas įprastas veiklas“, – pažymi Kauno psichikos sveikatos klinikos „Meliva“ medicinos psichologė A. Geležinytė.

Įrašas Medicinos psichologė: bandymas bet kokia kaina pritapti naujoje aplinkoje tik apsunkina adaptaciją pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Gintarinės vaistinės” vaistininkė Irena Viktorija Aukštikalnienė pastebi, kad socialiniuose tinkluose kortizolis vis dažniau tampa universaliu labai skirtingų simptomų paaiškinimu – nuo nuovargio ir nemigos iki svorio augimo ar nerimo.

„Vien iš svorio augimo, veido paburkimo, nuovargio ar prasto miego negalime spręsti, kad kortizolio kiekis organizme yra per didelis. Tokie simptomai būdingi daugeliui skirtingų būklių. Jie gali pasireikšti ir esant Kušingo sindromui, tačiau tokios diagnozės žmogus pats sau nustatyti negali – tam reikalingas išsamus ištyrimas ir gydytojo endokrinologo įvertinimas”, – sako ji.

Kortizolis nėra organizmo „blogietis”

Nors kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, tai nereiškia, kad kuo mažiau jo organizme, tuo geriau. Antinksčių gaminamas hormonas reikalingas daugeliui svarbių organizmo procesų.

„Kortizolis dalyvauja reguliuojant reakciją į stresą, medžiagų apykaitą, cukraus kiekį kraujyje, kraujospūdį, miego ir budrumo ciklą. Pavyzdžiui, vakare jo kiekis mažėja, todėl lengviau atsipalaiduojame ir užmiegame, o ryte prieš pabundant didėja. Stresinėje situacijoje jis padeda išlikti budriems. Todėl kortizolis savaime nėra blogis – svarbu, kad jo organizme nebūtų nei per daug, nei per mažai”, – paaiškina vaistininkė.

Skundžiasi dėl svorio pilvo srityje

Socialiniuose tinkluose plintančių pažadų atgarsius I. V. Aukštikalnienė pastebi ir vaistinėje – žmonės teiraujasi preparatų, kurie padėtų sumažinti kortizolį.

„Dažniausiai tikimasi numesti svorio, ypač pilvo srityje, sumažinti kūno tinimą, suvaldyti stresą ar nerimą, kartais – sumažinti lėtinį uždegimą. Tačiau tokių simptomų kaip nuovargis, svorio augimas, nemiga ar potraukis saldumynams nereikėtų automatiškai sieti su per dideliu kortizolio kiekiu. Klaida būtų kortizolį laikyti pagrindine visų šių problemų priežastimi, nes iš tiesų jos gali būti visiškai skirtingos”, – atkreipia dėmesį vaistininkė.

Tikroji priežastis gali būti kita

Kartu su aukšto kortizolio tema dažnai minimi magnis, ašvaganda ir įvairūs miegui bei stresui skirti papildų kompleksai. Pasak vaistininkės, jie gali būti naudingi siekiant geresnės savijautos, miego ar padedant organizmui susidoroti su stresu, tačiau jų paskirtis nėra tiesiogiai mažinti kortizolio kiekį.

„Ašvaganda gali būti vartojama kaip papildoma priemonė stresui valdyti, o sumažėjus jaučiamam stresui gali keistis ir kortizolio išsiskyrimas. Magnis yra svarbus daugeliui organizmo procesų, o papildomas jo vartojimas tam tikrais atvejais gali prisidėti prie geresnės miego ir naktinio poilsio kokybės. Tad šios priemonės gali būti naudingos rūpinantis bendra savijauta, tačiau jų nereikėtų vertinti vien kaip būdo kortizoliui mažinti”, – sako ji.

Įvairius miegui ar stresui skirtus kompleksus reikėtų vertinti individualiai – skiriasi jų sudėtis, veikliųjų medžiagų kiekis ir poveikis. Todėl renkantis svarbu atsižvelgti į konkretaus žmogaus poreikius, preparato sudėtį ir paskirtį.

„Maisto papildai gali būti viena iš priemonių, padedančių pasirūpinti savijauta, tačiau kartu svarbūs ir kasdieniai įpročiai. Jei nuolat trūksta miego, mityba nėra visavertė, stokojama fizinio aktyvumo ar patiriamas ilgalaikis stresas, verta įvertinti ir tai, ką galima pakeisti savo kasdienybėje”, – pabrėžia I. V. Aukštikalnienė.

Gali paveikti vaistų įsisavinimą

Stresui ir miegui skirti papildai gali sąveikauti su vartojamais vaistais, todėl natūrali jų sudėtis savaime nereiškia, kad jie yra saugūs kiekvienam.

„Pavyzdžiui, ašvaganda gali sustiprinti centrinę nervų sistemą slopinančių preparatų poveikį. Prieš renkantis tokius papildus svarbu pasitarti su gydytoju ar vaistininku, jei vartojami raminamieji, migdomieji, skydliaukės, kraujospūdžio ar cukrinio diabeto gydymui skirti vaistai, kraują skystinantys preparatai arba vienu metu vartojami keli skirtingi vaistai. Atsargumas reikalingas ir nėštumo bei žindymo laikotarpiu”, – įspėja „Gintarinės vaistinės” vaistininkė.

Kai kaltas visai ne kortizolis

Į gydytoją verta kreiptis, jei nuovargis tęsiasi kelias savaites, savijauta negerėja ir ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, svoris be aiškios priežasties didėja ar mažėja, o miego kokybė išlieka prasta, nors poilsiui skiriama pakankamai laiko. Atkreipti dėmesį reikėtų ir į kitus neįprastus simptomus – užsitęsusią padidėjusią kūno temperatūrą, apetito stoką, naktinį prakaitavimą, dusulį, kosulį ar oro trūkumą miegant.

„Net ir esant tokiems simptomams nereikėtų iškart manyti, kad kalti antinksčiai ar kortizolis. Panaši savijauta gali būti susijusi su miego apnėja, mažakraujyste, skydliaukės veiklos sutrikimais, cukriniu diabetu, infekcinėmis ligomis, tam tikrų vaistų poveikiu ar psichikos sveikatos problemomis. Todėl svarbiausia ne bandyti pačiam nuspręsti, kurio hormono kiekį organizme reikia mažinti, o kartu su gydytoju ieškoti tikrosios simptomų priežasties”, – pabrėžia I. V. Aukštikalnienė.

Įrašas  „Kortizolio pilvas“ užkariavo socialinius tinklus: ar tikrai dėl augančio svorio kaltas šis hormonas?  pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Per aštuonis šių metų mėnesius Lietuvoje užregistruota 380 erkinio encefalito ir daugiau kaip 8 tūkst. Laimo ligos atvejų. Per visus praėjusius metus šie skaičiai siekė atitinkamai 642 ir daugiau kaip 15 tūkst. Daugiau kaip 25 proc. abiejų ligų atvejų užregistruoti per pirmuosius rudens mėnesius – rugsėjį ir spalį.

Ligų pasekmės – ilgalaikės ir sunkios

Nors erkių platinamomis ligomis dažniausiai serga suaugusieji, jos gali būti pavojingos ir vaikams. NVSC duomenys rodo, kad pernai kas dešimtas susirgusysis erkiniu encefalitu buvo vaikas. Laimo liga diagnozuota beveik 1,2 tūkst. vaikų.

„Informacijos apie erkių platinamas ligas ir jų pasekmes, ypač erkinio encefalito, iš tiesų labai daug. Žmonės visa tai puikiai žino, bet kartais galvoja, kad jiems taip nenutiks. Deja, nutinka – net ir šiomis dienomis ligoninėje gydome erkiniu encefalitu sergančių vaikų. Vieną jų tenka nuolatos žadinti, nes liga gali sukelti didelį mieguistumą ir vangumą, kuris gali tęstis keletą dienų ar savaitę“, – sako Darius Varaškevičius, LSMU Kauno ligoninės Vaikų ligų centro vadovas, vaikų intensyviosios terapijos gydytojas.

Jis pastebi, kad iki trečdalio sirgusiųjų erkiniu encefalitu susiduria su ilgalaikėmis pasekmėmis, turinčiomis reikšmingos įtakos gyvenimo kokybei. Tarp jų – besitęsiantys galvos skausmai, nerimas, nervingumas, atminties ir susikaupimo problemos bei itin greitai atsirandantis nuovargis antroje dienos pusėje.

„Įsivaizduokite vaiką, kuris iki ligos buvo aktyvus, žvalus, gerai mokėsi, o persirgęs erkiniu encefalitu susiduria su atminties sutrikimais, nebeturi jėgų judėti, sportuoti. Tokiais atvejais sutrinka įprastas visos šeimos gyvenimas“, – sako gydytojas.

Pirmieji simptomai gali priminti peršalimą

Rudenį, tęsiantis antrajai erkių aktyvumo bangai, tiek gydytojai, tiek draudimo ekspertai pastebi, kad susirgusieji ne visuomet įtaria, jog prastą savijautą sukėlė būtent šių parazitų platinamos ligos. Pavyzdžiui, erkinio encefalito inkubacinis laikotarpis trunka nuo 2 iki 30 dienų. Vidutiniškai pirmieji simptomai pasireiškia po vienos ar dviejų savaičių.

„Jeigu žmogus nepastebėjo erkės įkandimo, pirmoji ligos fazė – karščiavimas, kaulų, raumenų skausmas, nuovargis – gali priminti gripą. Pagrindinis skirtumas – sergant erkiniu encefalitu, karščiavimas nebūna toks atkaklus kaip sergant gripu. Jei pacientas kreipiasi į ligoninę ir atlikę tyrimus atmetame gripą, COVID-19 bei kitas virusines infekcijas, tuomet tikriname ir dėl erkių platinamų ligų“, – sako gydytojas.

Elona Alčiauskaitė, draudimo bendrovės „If“ asmens žalų grupės vadovė, pastebi, kad su peršalimu kartais painiojama ir Laimo liga.

„Pirmasis jos požymis dažniausiai yra plintantis paraudimas įsisiurbimo vietoje, tačiau, kaip matome bendraudami su savo klientais, jis ne visuomet pastebimas. Tokiu atveju ligos simptomus lengva supainioti su bendru nuovargiu, kuris gali pasireikšti keičiantis metų laikams, todėl žmonės ne visada iš karto kreipiasi į medikus“, – sako ji.

Apsisaugoti padeda tinkama apranga ir skiepai

Tarp draudimo bendrovės klientų erkių platinamomis ligomis dažniausiai serga 50–60 metų žmonės. E. Alčiauskaitė pažymi, kad registruodami žalas jie dažniausiai mini, jog erkė įsisiurbė po pasivaikščiojimo miške. Riziką sumažinti padeda tinkama apranga, o šviesūs drabužiai leidžia lengviau pastebėti ant jų ropojančią erkę. Taip pat galima naudoti erkes atbaidančias priemones.

Vis dėlto, kaip sako D. Varaškevičius, patikimiausia apsauga nuo erkinio encefalito išlieka skiepai.

„Jei galvojate apie skiepus nuo erkinio encefalito, tai daryti reikia čia ir dabar, nelaukiant pavasario. Esame turėję pacientų su įsisiurbusiomis erkėmis ir gruodį, ir vasarį. Nuo Laimo ligos vakcinos nėra, nors ją bandoma sukurti jau dešimtmečius, tačiau turime veiksmingą gydymą: laiku paskyrus antibiotikus, liga išgydoma“, – sako gydytojas.

Gydytojas taip pat priduria, kad nuo erkės patekimo ant kūno iki įsisiurbimo gali praeiti net iki keturių valandų, nes jai reikia nukeliauti iki tinkamos vietos, pavyzdžiui, kaklo, pakinklio, kirkšnies ar pažasties. Todėl grįžus namo po pasivaikščiojimo gamtoje svarbu kruopščiai apžiūrėti kūną – tai taip pat gali padėti pastebėti erkę dar prieš jai įsisiurbiant.

Ką reikia žinoti apie draudimą

E. Alčiauskaitė primena, kad su erkių platinamomis ligomis ir jų profilaktika susijusias išlaidas gali padengti keli skirtingi draudimo produktai – draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir sveikatos draudimas. Todėl sudarant sutartį verta atkreipti dėmesį į joje numatytas sąlygas. Draudimu nuo nelaimingų atsitikimų gali būti apdrausti ir vaikai, o darbdavio suteikiamas sveikatos draudimas aktualus darbuotojams.

„Turint sveikatos draudimą su skiepų sąlyga, gali būti kompensuojama bent dalis išlaidų skiepams. Jei liga jau diagnozuota, receptinių vaistų sąlyga padengia gydymui skirtų vaistų išlaidas, pavyzdžiui, 80 ar 100 proc., tačiau būtinas gydytojo receptas“, – aiškina ji.

Erkių platinamos ligos gali būti įtrauktos į draudimo nuo nelaimingų atsitikimų apsaugą, jei sutartyje numatyta infekcinių ligų sąlyga. Tokiu atveju išmokos dydis apskaičiuojamas pagal sutarties nuostatas, atsižvelgiant į draudimo sumą ir gydymo trukmę.

Įrašas Erkių sezonas tęsiasi: karščiavimas rudenį ne visada reiškia peršalimą pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Tačiau būtent čia slypi paradoksas: kai kurios intymios higienos klaidos atrodo kaip rūpestis savimi. Kuo labiau bandome kontroliuoti kvapą, drėgmę ar natūralias išskyras, tuo daugiau progų turime sudirginti jautrią odą ir sutrikdyti natūralią jos pusiausvyrą.

Intymiai zonai dažnai reikia ne daugiau priemonių, o mažiau pastangų.

1. Prausi ne tik vulvą, bet ir makšties vidų

Pirmiausia verta atskirti du dažnai painiojamus dalykus. Vulva – išoriniai lytiniai organai, kuriuos prausiame. Makštis yra viduje ir turi savo natūralų apsivalymo mechanizmą.

Todėl makšties vidaus nereikia plauti nei vandeniu, nei specialiais prausikliais ar vadinamaisiais makšties dušais. Toks „giluminis valymas“ nėra papildoma higiena – jis gali sutrikdyti natūralią makšties mikroorganizmų pusiausvyrą.

Kasdienėje rutinoje daug paprasčiau: išorinę sritį švelniai nuplauti drungnu vandeniu. Jei norisi naudoti prausiklį, rinktis švelnų, bekvapį ir naudoti tik išorei. Jokio intensyvaus trynimo, šveitimo ar bandymo išplauti „kuo švariau“.

2. Bandai panaikinti natūralų kūno kvapą

Intymios zonos kvapas turi neįtikėtiną galią sukelti nerimą. Moterims ilgai buvo pardavinėjama mintis, kad „tvarkingas“ kūnas turi beveik niekuo nekvepėti, todėl atsirado intymūs dezodorantai, parfumuotos servetėlės, kvapūs įklotai ir gausybė „gaivumo“ prausiklių.

Tačiau sveikas kūnas nėra bekvapis.

Kvapas gali šiek tiek kisti per menstruacinį ciklą, po sporto, lytinių santykių ar menstruacijų. Pats faktas, kad intymi zona turi savo kvapą, dar nereiškia higienos problemos.

Kur kas daugiau bėdų kartais sukelia bandymas tą kvapą užmaskuoti. Kvapios servetėlės, purškalai ir parfumuoti prausikliai jautriai vulvos odai gali tapti dirgikliais ir sukelti sausumą, niežėjimą ar deginimą.

Svarbiau ne siekti, kad kūnas nekvepėtų, o pažinti, kas tau yra įprasta. Tada lengviau pastebėti ir tikrai neįprastą pokytį.

3. Normalias išskyras laikai nešvara

Skaidrios ar balkšvos išskyros dažniausiai nėra ženklas, kad reikia dažniau praustis. Jos yra normali organizmo dalis, o jų kiekis ir konsistencija gali keistis priklausomai nuo menstruacinio ciklo.

Pavyzdžiui, artėjant ovuliacijai išskyros dažnai tampa skaidresnės, slidesnės ir jų gali padaugėti. Kitomis ciklo dienomis jos gali būti tirštesnės ar balkšvesnės.

Problema prasideda tada, kai kiekvieną natūralų kūno pokytį pradedame vertinti kaip kažką, ką reikia paslėpti.

Kasdieniai įklotai gali būti patogūs, tačiau jų nebūtina dėvėti vien todėl, kad normalios išskyros palieka žymę ant apatinių. Jei įklotus naudoji, verta rinktis bekvapius ir stebėti, ar jie nedirgina odos. Ypač jautriai odai parfumuotos priemonės gali netikti.

4. Visą dieną lieki su aptemptais ar drėgnais drabužiais

Nėra vienų „teisingų“ apatinių, kuriuos privalėtų dėvėti visos moterys. Tačiau jei intymi zona linkusi į dirginimą, verta atkreipti dėmesį į tai, kiek laiko praleidi su labai aptemptais ar drėgnais drabužiais.

Po treniruotės likti su prakaituotomis tamprėmis dar kelioms valandoms nėra geriausia mintis. Šiluma, drėgmė ir trintis jautriai odai gali būti nemalonus derinys.

Todėl kartais praktiškiausia higienos priemonė visai nestovi vonios lentynoje. Tai gali būti tiesiog švarios kelnaitės sporto krepšyje, laisvesni drabužiai namuose arba apatiniai su medvilniniu įsiuvu.

Ir ne – dėl to nereikia išmesti nėriniuotų apatinių. Kūnui draugiška higiena neturi reikšti nuobodaus stalčiaus.

5. Po sekso bandai kuo greičiau „viską nuplauti“

Po sekso noras apsiprausti yra visiškai suprantamas, tačiau makšties plauti iš vidaus nereikia ir tada.

Po lytinių santykių vulvos oda gali būti jautresnė dėl trinties, lubrikanto, prezervatyvo ar kitų produktų kontakto. Todėl stiprus muilas, kvapios servetėlės ar intensyvus prausimasis gali tik padidinti sudirginimą.

Jei norisi, išorinę sritį galima švelniai apsiprausti vandeniu. Pasišlapinti po lytinių santykių taip pat yra paprastas ir saugus įprotis, dažnai rekomenduojamas siekiant sumažinti šlapimo takų infekcijų riziką, nors vien šis veiksmas nėra garantuota apsauga.

Svarbiausia – po sekso kūnui nereikia „dezinfekcijos“.

6. Plaukelių šalinimą painioji su higiena

Skutimas, depiliacija vašku ar lazeriu gali būti estetinis pasirinkimas, tačiau gaktos plaukelių pašalinimas nėra būtina intymios higienos sąlyga.

Jeigu nusprendi juos šalinti, daug svarbiau tai, kaip elgiesi su oda. Bukas peiliukas, skutimas sausai, stiprus šveitimas ar agresyvios kvapios priemonės gali paskatinti paraudimą, įaugusius plaukelius ir folikulų sudirginimą.

Todėl po depiliacijos odai dažnai labiau reikia ramybės nei dar penkių „priežiūros“ produktų.

Plaukeliai nėra nešvaros ženklas, o jų pašalinimas nepadaro kūno higieniškesnio. Tai tiesiog pasirinkimas.

7. Niežėjimą ar kvapo pokytį bandai „išprausti“

Ši klaida turbūt svarbiausia. Kai atsiranda niežėjimas, perštėjimas ar pasikeičia išskyros, pirmas impulsas gali būti nusiprausti stipresniu prausikliu arba nusipirkti dar vieną intymios higienos priemonę.

Tačiau ne kiekvieną simptomą galima išspręsti higiena.

Naujas skalbiklis, kvapnus prausiklis, aptempti drabužiai ar depiliacija gali sudirginti odą. Tačiau pasikeitusios išskyros, stiprus nemalonus kvapas, deginimas, skausmas, niežėjimas ar skausmas šlapinantis gali būti ir infekcijos ar kitos būklės požymiai.

Jei simptomai nepraeina, stiprėja, atsiranda neįprastas kraujavimas ar ryškus išskyrų spalvos, kvapo ar konsistencijos pokytis, geriau neeksperimentuoti su dar vienu prausikliu, o pasitarti su gydytoju.

Intymiai higienai dažnai galioja viena taisyklė: mažiau yra daugiau

Intymi higiena ilgai buvo parduodama kaip kontrolė: kontroliuok kvapą, išskyras, drėgmę, plaukelius ir kiekvieną mažą kūno pokytį. Tačiau sveikas kūnas nėra sterilus kūnas.

Jis turi kvapą. Jis išskiria skysčius. Jis prakaituoja. Jis keičiasi per ciklą.

Todėl rūpestis savimi kartais atrodo stebėtinai paprastai: švelniai nusiprausti, atsisakyti nereikalingų kvapiklių, persirengti po sporto ir nebandyti „išvalyti“ makšties iš vidaus. O jei kūnas siunčia signalą, kurio anksčiau nebuvo, jo ne maskuoti, bet išgirsti.

Galbūt geriausia intymi higiena prasideda ne nuo klausimo „ar esu pakankamai švari?“, o nuo daug naudingesnio: „ar mano kūnui dabar patogu?“

Įrašas 7 intymios higienos klaidos, kurias darome norėdamos būti „švaresnės“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Kas tinka vienam, nebūtinai tiks ir kitam

Pasak BENU vaistininkės Deimantės Zalagaitytės, vieno žmogaus patirtis negarantuoja to paties preparato naudos kitam žmogui, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai, pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

Renkantis maisto papildą, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į pagrindinę veikliąją medžiagą, bet ir į jos dozę bei visą produkto sudėtį. Anot vaistininkės, papildo pasirinkimui įtakos turi sveikatos būklė, amžius, gyvenimo būdas ir kiti vartojami preparatai. „Nėščiosioms, vegetarams, vyresnio amžiaus žmonėms ar sportininkams tam tikrų medžiagų poreikis gali būti itin išaugęs. Siekiant užtikrinti preparato efektyvumą ir naudingumą, rekomenduojama atlikti kraujo tyrimus, kad būtų teisingai parinkta reikalinga medžiagos dozė ir nustatyta vartojimo trukmė.”

Kai organizmas siunčia signalus

„Antėja” šeimos gydytoja Julija Skirmantė pastebi, kad tokius simptomus kaip nuovargis, energijos stoka, prastesnis miegas, plaukų slinkimas ar sunkumas susikaupti gali nulemti ne tik vitaminų bei mineralų trūkumas, bet ir tam tikros somatinės ar psichologinės ligos, fiziologiniai pokyčiai.

„Spektras gana platus. Skydliaukės funkcijos pakitimai, onkologinės ligos, autoimuninės ligos, įvairios alergijos, fiziologiniai organizmo pokyčiai perimenopauzės laikotarpiu. Taip pat fiziologiniai pokyčiai po nėštumo ir gimdymo, depresija, perdegimo sindromas ir t. t. Svarbu neužsiimti savidiagnostika ir kreiptis į gydytoją, jei minėti simptomai trunka ilgiau nei dvi savaites”, – pataria J. Skirmantė.

Kraujo tyrimai gali padėti rasti atsakymą

Jei nuovargis, energijos stoka ar kiti simptomai nepraeina, jų priežastį gali padėti nustatyti kraujo tyrimai. Bendras kraujo tyrimas gali suteikti informacijos apie mažakraujystę, uždegiminius procesus ar alergiją, o tam tikri jo rodiklių pokyčiai – padėti įvertinti ir galimą mažakraujystės kilmę.

„Papildomai gali būti vertinami uždegimo rodikliai, kepenų ir inkstų funkcija, elektrolitų pusiausvyra, skydliaukės veikla, cholesterolio rodikliai. Prireikus galima atlikti ir konkrečių vitaminų bei mineralų, pavyzdžiui, vitamino D, vitamino B12, folio rūgšties, magnio, cinko ar feritino tyrimus”, – sako J. Skirmantė.

Gydytoja pastebi, kad dalis pacientų konsultuotis atvyksta jau pradėję vartoti ne vieną maisto papildą. Tačiau sprendžiant, kokių tyrimų iš tiesų reikia, svarbu įvertinti ne tik jaučiamus simptomus, bet ir tai, kada jie atsirado, kiek laiko trunka bei kaip keičiasi.

„Visada atkreipiu dėmesį, kiek laiko simptomai tęsiasi, ar jie neblogėja, ar neatsirado po persirgtos infekcinės ligos ar patirtos traumos. Taip pat svarbu įvertinti, ar nėra vadinamųjų „raudonųjų vėliavų”, pavyzdžiui, karščiavimo, nepaaiškinamo svorio kritimo, sąnarių tinimo ar skausmo. Atsižvelgus į nusiskundimų pobūdį ir trukmę, parenkami reikalingi tyrimai”, – sako J. Skirmantė.

Skirtingi papildai, tos pačios medžiagos

Vartojant įvairius papildus, pasak D. Zalagaitytės, kyla veikliųjų medžiagų sudubliavimo ir perdozavimo rizika. Ypač – jei vartojami kompleksiniai kelių vitaminų deriniai.

„Pavyzdžiui, imunitetui skirtų papildų sudėtyje dažnai būna vitamino D, vitamino C, seleno ar cinko. Tų pačių medžiagų gali būti ir kompleksuose, skirtuose odos, plaukų bei nagų būklei palaikyti, ar įvairiuose multivitaminuose. Vartojant kelis tokius papildus, tos pačios veikliosios medžiagos gali dubliuotis, todėl kyla rizika viršyti rekomenduojamą paros dozę”, – aiškina D. Zalagaitytė.

Panaši situacija gali susidaryti ir vartojant B grupės vitaminus. Jų galima rasti ne tik atskiruose B grupės vitaminų kompleksuose, bet ir papilduose, skirtuose nervų sistemai, streso poveikiui mažinti, taip pat – magnio preparatuose. Atidumo reikalauja ir vitaminai A bei E – jų gali būti tiek multivitaminų, tiek akių, odos, plaukų ar nagų būklei skirtų papildų sudėtyje.

Kada vitaminai padeda vieni kitiems, o kada – trukdo?

Vaistininkė pastebi, kad kai kurie vitaminai veikia sinergiškai, tai yra padeda vieni kitiems – pavyzdžiui, vitaminas C reikalingas geležies įsisavinimui, o vitaminų D ir K2 derinys padeda geriau reguliuoti kalcio absorbciją ir judėjimą organizme. Tačiau pasitaiko ir antagonistinių sąveikų, kai skirtingos medžiagos trukdo viena kitos įsisavinimui arba jį slopina.

„Ilgą laiką vartojant cinko papildus, organizme gali sumažėti vario koncentracija, o kartu vartojami geležis, cinkas, kalcis ir magnis konkuruoja dėl tų pačių transporterių – vienos medžiagos įsisavinamos, o kitos pašalinamos iš organizmo. Norint pagerinti jų įsisavinimą, tarp šių papildų vartojimo reikėtų daryti bent 2–3 valandų pertrauką. Pavyzdžiui, geležį vartoti ryte prieš valgį, cinką – per pietus, kalcį – po vakarienės, o magnį – prieš miegą”, – sako D. Zalagaitytė.

Kas nutinka perdozavus?

Pasak J. Skirmantės, svarbu prisiminti, kad vitaminų ir mineralų naudą lemia tinkamai parinktas jų kiekis, todėl didesnė dozė nebūtinai reiškia didesnę naudą.„Labai svarbu savarankiškai neišsityrus nevartoti kalio papildų – jų perdozavimas gali lemti širdies ritmo sutrikimus. Perdozavus vitamino D, gali kietėti viduriai, formuotis inkstų akmenys, o esant cinko perdozavimui, gali pykinti”, – pastebi J. Skirmantė.

D. Zalagaitytė priduria, kad vitaminai A, E, D ir K yra tirpūs riebaluose ir nepašalinami su šlapimu, todėl svarbu laikytis rekomenduojamų jų dozių: „Vitamino D perdozavimas gali sukelti hiperkalcemiją, o ūmus vitamino A perdozavimas – galvos skausmą, svaigimą, regėjimo sutrikimus. Jei per didelės šio vitamino dozės vartojamos ilgą laiką, gali pasireikšti plaukų slinkimas, odos problemos, kaulų ir sąnarių pažeidimai, apetito stoka ar svorio kritimas. Perdozavimas itin pavojingas nėštumo metu, nes gali sukelti vaisiaus apsigimimus.”

Anot vaistininkės, vandenyje tirpūs C ir B grupės vitaminai šalinami su šlapimu, tačiau ilgalaikis saugių jų dozių viršijimas taip pat gali pasireikšti nepageidaujamais reiškiniais.

„Maisto papildai gali padėti papildyti organizmui reikalingų medžiagų atsargas, tačiau jų pasirinkimas ir vartojimas turėtų būti pagrįstas individualiu poreikiu. Svarbu įvertinti ne tik konkrečią medžiagą, bet ir jos dozę, vartojimo trukmę bei kitus tuo metu vartojamus preparatus”, – apibendrina D. Zalagaitytė.

Įrašas Draugė rekomendavo, internete išgyrė: ar tas pats maisto papildas tinka kiekvienam? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Alerginės ligos šiandien laikomos viena svarbiausių lėtinių sveikatos problemų pasaulyje. Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademijos duomenimis, jos paveikia daugiau kaip milijardą žmonių.

„Mokslininkai šį augimą sieja ne su viena priežastimi, o su sudėtingu genetinių, aplinkos, gyvenimo būdo, mitybos ir mikrobiotos veiksnių deriniu. Maisto mokslo požiūriu ypač svarbu suprasti, kaip mityba, maisto apdorojimas, alergenų stabilumas ir ženklinimas gali prisidėti prie saugesnių pasirinkimų”, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Aelita Zabulionė.

Gali išsivystyti staiga

Tarptautinėse alergologijos apžvalgose ir organizacijų duomenyse nurodoma, kad alerginės ligos šiandien paveikia labai didelę visuomenės dalį, o jų dažnėjimas siejamas ne tik su geresne diagnostika, bet ir su pasikeitusia aplinka bei gyvenimo būdu. A. Zabulionė pabrėžia, kad maisto mokslo požiūriu svarbu kalbėti ne apie vieną priežastį, o apie veiksnių visumą.

„Alerginių ligų dažnėjimas mokslinėje literatūroje siejamas su sudėtingu aplinkos ir gyvenimo būdo veiksnių deriniu: urbanizacija, mažesne aplinkos mikroorganizmų įvairove, antibiotikų vartojimo poveikiu mikrobiotai, pasikeitusiais mitybos įpročiais ir kitais modernios gyvensenos veiksniais”, – sako KTU mokslininkė.

Daug dėmesio mokslinėje literatūroje skiriama ir vadinamajai vakarietiškai mitybai, kuriai būdingas didesnis itin perdirbtų produktų, riebalų ir cukrų kiekis bei mažesnis skaidulų vartojimas. Tokia mityba gali veikti žarnyno mikrobiotos sudėtį ir metabolizmą, o mikrobiota yra svarbi imuninio atsako ir tolerancijos maisto antigenams reguliavimui.

Alerginiai simptomai tam tikriems maisto produktams gali atsirasti ir vėliau gyvenime, net jei anksčiau žmogus juos valgė be problemų. Vienas iš galimų paaiškinimų – kryžminis reaktyvumas tarp žiedadulkių ir kai kurių augalinių maisto baltymų.

„Pavyzdžiui, žmogus visą gyvenimą galėjo saugiai valgyti obuolius ar lazdyno riešutus, tačiau jam išsivysto alergija beržo žiedadulkėms. Pagrindinis beržo alergenas turi struktūrinių panašumų su kai kuriais obuolių ir lazdyno riešutų baltymais. Dėl šio panašumo imuninė sistema gali pradėti atpažinti ir maisto baltymus kaip panašius į žiedadulkių alergeną”, – teigia KTU mokslininkė.

Kodėl maistas organizmui tampa priešu?

Nors alergijos šiandien diagnozuojamos vis dažniau, mokslininkai neturi vieno atsakymo, kodėl imuninė sistema kartais suklysta ir nekenksmingą maistą palaiko grėsme.

„Viena iš evoliucinių hipotezių teigia, kad IgE tipo imuninis atsakas galėjo išsivystyti kaip apsauga nuo parazitų, nuodų ar kitų kenksmingų aplinkos veiksnių. Tačiau ši hipotezė nepaaiškina visų šiuolaikinių alergijų atvejų ir neturėtų būti suprantama kaip tiesioginis konkretaus žmogaus alergijos paaiškinimas.”, – pastebi A. Zabulionė.

Vis dėlto alergijų atsiradimą lemia ne vienas veiksnys. „Anksčiau buvo vadinama higienos hipoteze, tačiau šiandien ši idėja aiškinama plačiau – kaip sumažėjusios mikrobinės įvairovės ir pakitusios mikrobiotos klausimas. Urbanizuotoje aplinkoje vaikai gali susidurti su kitokiu mikroorganizmų spektru nei ankstesnės kartos, o tai gali turėti įtakos imuninės sistemos brendimui ir tolerancijos formavimuisi”, – pasakoja KTU mokslininkė.

Svarbus gali būti ir pats maisto apdorojimas. Pasak A. Zabulionės, terminis ir pramoninis perdirbimas gali pakeisti baltymų struktūrą, todėl kai kurie jų tampa lengviau atpažįstami imuninės sistemos. „Maisto apdorojimas gali keisti baltymų struktūrą, tirpumą, atsparumą virškinimui ir IgE antikūnų atpažįstamus epitopus, tačiau poveikis priklauso nuo konkretaus alergeno ir apdorojimo sąlygų. Pavyzdžiui, žemės riešutų skrudinimo metu vykstančios Majaro (angl. Maillard) reakcijos gali padidinti kai kurių alergeninių baltymų atsparumą ir jų atpažinimą IgE antikūnais“, – paaiškina ji.

KTU mokslininkė pabrėžia ir dar vieną svarbų dalyką – ne kiekviena nepageidaujama reakcija į maistą reiškia alergiją. „Maisto netoleravimas, pavyzdžiui, laktozės netoleravimas, apskritai nėra alergija – jis susijęs ne su imunine sistema, o su fermentų stoka”, – pažymi A. Zabulionė.

Skirtinga reakcija į tą patį maistą

Kodėl vieni žmonės gali be jokių pasekmių valgyti riešutus, pieno produktus ar kiaušinius, o kitiems net mažas jų kiekis sukelia stiprią alerginę reakciją? Priežastis slypi ne tik pačiame maiste, bet ir tame, kaip į jį reaguoja žmogaus organizmas.

Dažniausi maisto alergenai yra baltymai. Kai kurie jų pasižymi didesniu atsparumu karščiui, virškinimui ar maisto perdirbimo procesams, todėl gali išlikti pakankamai stabilūs, kad būtų atpažinti imuninės sistemos.

Vis dėlto alergeniškumą lemia ne vien baltymo stabilumas – pasak pašnekovės, svarbus ir žmogaus genetinis polinkis, žarnyno bei odos barjero būklė, mikrobiota ir kiti individualūs veiksniai.

Būtent todėl net ir tą patį maistą vieni žmonės toleruoja visiškai normaliai, o kitiems jis gali sukelti stiprią alerginę reakciją. EAACI nurodo, kad maisto alergijos gali paveikti apie 6 proc. vaikų ir jaunuolių, tačiau paplitimo įverčiai skiriasi priklausomai nuo tyrimo metodikos ir to, ar vertinama savarankiškai nurodyta, gydytojo diagnozuota, ar provokaciniais mėginiais patvirtinta alergija.

Ankstyva pažintis su alergenais 

Per pastaruosius dešimtmečius požiūris į vaikų mitybą itin pasikeitė. Tikintis, kad vėlesnis kontaktas gali sumažinti alergijų riziką, anksčiau daugelyje šalių buvo rekomenduojama stipresnių alergenų – pavyzdžiui, kiaušinių ar riešutų – įvedimą į vaikų mitybą atidėti iki 1–3 metų. Tačiau šiandien vis daugiau tyrimų rodo priešingą tendenciją.

„Šiuolaikinėse gairėse neberekomenduojama profilaktiškai atidėlioti dažnų maisto alergenų įvedimo visiems kūdikiams. Kai kūdikis yra pasirengęs papildomam maitinimui, tam tikri produktai, pavyzdžiui, gerai termiškai apdorotas kiaušinis ar žemės riešutų produktai tinkama forma, gali būti įtraukiami laiku ir saugiai”, – teigia A. Zabulionė.

Šį požiūrį ypač sustiprino 2015 m. publikuotas LEAP (Learning Early About Peanut Allergy, liet. Ankstyvas susipažinimas su alergija žemės riešutams) tyrimas, parodęs, kad ankstyvas ir reguliarus žemės riešutų produktų įtraukimas į didelės rizikos kūdikių mitybą reikšmingai sumažino žemės riešutų alergijos išsivystymo tikimybę.

„Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai nereiškia, jog visi kūdikiai turi būti vienodai anksti veikiami didelių alergenų kiekių. Kūdikiams, turintiems sunkią egzemą ar jau nustatytų alergijų, dėl įvedimo reikėtų tartis su gydytoju”, – sako KTU mokslininkė.

Skirtingose regionuose – skirtingos alergijos

Maisto alergijų ir jautrumo maisto alergenams pobūdis skirtinguose regionuose gali skirtis. Tam įtakos turi vietiniai mitybos įpročiai, aplinkos alergenai, žiedadulkių paplitimas, genetiniai veiksniai ir diagnostikos praktika.

„Šiaurės ir Vidurio Europoje dažnai aptariamos kryžminės reakcijos tarp beržų žiedadulkių ir kai kurių augalinių maisto produktų, pavyzdžiui, obuolių ar lazdyno riešutų. Viduržemio jūros regione daugiau dėmesio skiriama lipidus pernešantiems baltymams, ypač susijusiems su persikų ir kitų erškėtinių (lot. Rosaceae) šeimos vaisių alergijomis. Šie alergenai gali būti atsparesni karščiui ir virškinimui, todėl kai kuriais atvejais siejami su sisteminėmis reakcijomis”, – sako A. Zabulionė.

Kalbant apie Azijos šalis, svarbu vengti apibendrinimo, nes regionas labai įvairus. Vis dėlto kai kuriose Rytų Azijos šalyse daugiau dėmesio skiriama, pavyzdžiui, grikių alergijai, kuri susijusi ir su vietiniais mitybos įpročiais.

Ieško būdų sukurti saugesnes alternatyvas

Maisto mokslo ir biotechnologijų srityse tiriamos kryptys, kurios ateityje galėtų padėti kurti mažesnio alergeniškumo produktus arba geriau valdyti alergenų riziką. Tačiau dauguma tokių sprendimų dar yra tyrimų ar ankstyvos plėtros stadijoje, todėl jų nereikėtų suprasti kaip paprasto ar universalaus būdo „pašalinti alergiją” iš maisto.

„Viena iš tyrimų krypčių – genų redagavimo ir kitos molekulinės selekcijos technologijos, kuriomis siekiama sumažinti tam tikrų alergizuojančių baltymų raišką augaluose, pavyzdžiui, žemės riešutuose, kviečiuose ar sojoje. Tačiau tai sudėtinga, nes šie baltymai dažnai atlieka biologines funkcijas pačiame augale, o sumažinus vieną alergeną gali išlikti kiti alergizuojantys komponentai”, – sako A. Zabulionė.

Kita sparčiai auganti sritis – tiksliosios fermentacijos technologijos. Jų metu mikroorganizmai, pavyzdžiui, mielės ar bakterijos, programuojami gaminti specifinius pieno ar kiaušinių baltymus be gyvūninės kilmės žaliavų. Tačiau alergijos požiūriu tai nėra automatiškai saugesnis sprendimas alergiškiems žmonėms.

„Jei tiksliosios fermentacijos būdu pagamintas baltymas yra tapatus natūraliam pieno ar kiaušinio baltymui, alergiško žmogaus imuninė sistema jį vis tiek gali atpažinti. Todėl tokie produktai gali būti be laktozės ar be gyvūninės žaliavos, bet tai nereiškia, kad jie saugūs pieno ar kiaušinių baltymams alergiškiems žmonėms”, – tikina KTU mokslininkė.

Taip pat tiriami įvairūs maisto perdirbimo metodai – fermentacija, fermentinė hidrolizė, terminis apdorojimas, aukšto slėgio technologijos ir kiti procesai. Kai kuriais atvejais jie gali sumažinti tam tikrų baltymų atpažinimą imuninės sistemos, tačiau poveikis priklauso nuo konkretaus maisto, alergeno ir proceso sąlygų.

„Universalaus būdo visiškai pašalinti alergenų riziką iš maisto kol kas nėra. Iš maisto mokslo perspektyvos svarbu ne pažadėti universaliai „nealergizuojantį” maistą, o tiksliai suprasti produkto sudėtį, baltymų stabilumą, apdorojimo poveikį, kryžminės taršos riziką ir aiškiai tai komunikuoti vartotojui. O klinikinėje srityje labai svarbi tiksli diagnostika ir individualizuotos gydytojų alergologų taikomos strategijos”, – tikina KTU Maisto instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja A. Zabulionė.

Įrašas Kodėl pasaulyje daugėja alerginių ligų? Mokslininkai atsakymo ieško aplinkoje, mityboje ir mikrobiotoje  pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Nors sergamumas krūties vėžiu pastaraisiais metais auga, tai nereiškia, kad situacija šalyje blogėja. Dalį šio augimo galima sieti su gerėjančia diagnostika ir galimybe ligą nustatyti anksčiau. Vis dėlto prie didėjančio atvejų skaičiaus prisideda ir kiti veiksniai, tokie kaip senėjanti visuomenė, aplinkos poveikis bei mityba”, – pastebi šeimos gydytoja.

Ne kiekvienas guzelis reiškia piktybinį susirgimą

Ankstyvosiose stadijose krūties vėžys dažniausiai nesukelia aiškių simptomų, o ryškesni požymiai atsiranda ligai progresuojant. Krūtyje gali būti apčiuopiamas neskausmingas, kietas ir nepaslankus guzelis, pakisti jos forma ar dydis, atsirasti odos paburkimas, įdubimai ar paraudimas. Taip pat gali įsitraukti spenelis, atsirasti žaizdelių, pleiskanojimas ar išskyros. Kartais juntamas nuolatinis skausmas krūtyje ar pažastyje, nesusijęs su menstruacijų ciklu.

„Krūtyje apčiuoptas guzelis ne visada reiškia piktybinį susirgimą. Tokius pakitimus gali lemti ir gerybiniai pieno liaukų pokyčiai, cistos ar hormoninė mastopatija. Guzelis taip pat gali atsirasti dėl fibroadenomos, išvešėjusio riebalinio audinio, infekcijos ar mastito”, – atkreipia dėmesį R. Liebienė.

Šeimos gydytoja priduria, kad kai kuriuos pokyčius moterys linkusios nuvertinti ar sieti su kitomis priežastimis. Krūties ar spenelių skausmas, formos ar dydžio pokyčiai dažnai priskiriami hormoniniams ciklo svyravimams, o odos paraudimas, išsausėjimas ar pleiskanojimas – egzemai ar alergijai. Taip pat gali būti nuvertinamas diskomfortas pažasties srityje ar viršutinėje krūtinės dalyje, todėl dalis moterų į šeimos gydytoją kreipiasi pavėluotai.

Krūtų patikrą verta pradėti ankstyvame amžiuje

Moterims pačioms apžiūrėti ir apčiuopti krūtis naudinga jau nuo 20 metų. 7–10-ą menstruacinio ciklo dieną prieš veidrodį galima įvertinti krūtų formą, odos ir spenelių pokyčius, apžiūrint save tiek nuleidus, tiek pakėlus rankas. Tuomet pravartu pereiti prie apčiuopos – kiekvieną krūtį trimis pirštų pagalvėlėmis čiuopti sukamaisiais judesiais nuo išorės link spenelio. Apčiuopą patogu atlikti tiek stovint, tiek gulint, kitą ranką laikant pakeltą už galvos.

Profilaktinius krūtų patikrinimus naudinga pradėti sulaukus 20–25 metų, o jų dažnumas ir tyrimo metodas priklauso nuo moters amžiaus bei individualios rizikos. Iki 40 metų dažniausiai atliekamas krūtų ultragarsinis tyrimas, o nuo 40 metų – mamografija.

„Jaunesniame amžiuje krūtyse vyrauja liaukinis audinys, todėl iki 40 metų dažniau atliekamas ultragarsinis tyrimas, o nuo 40 metų – pirminė mamografija. Aptikus pakitimų, papildomai gali būti pasitelkiama echoskopija ar magnetinio rezonanso tomografija. Pastaroji padeda tiksliau įvertinti neaiškius pakitimus, labai tankų liaukinį audinį, galimą ligos išplitimą į aplinkinius audinius  ar atsaką į gydymą”, – pasakoja šeimos gydytoja.

Didesnė rizika – turinčioms šeiminę ligos istoriją

Didesnė krūties vėžio rizika kyla moterims, kurių šeimoje šia liga sirgo mama, sesuo, senelė ar kita artima giminaitė. Pasak R. Liebienės, paveldimumas ir šeiminė ligos istorija yra vieni svarbiausių rizikos veiksnių, todėl apie juos verta informuoti savo šeimos gydytoją.

Riziką taip pat didina vyresnis nei 50 metų amžius, tankus liaukinis krūtų audinys, anksti prasidėjusios menstruacijos, vėlyva menopauzė, negimdymas ir nežindymas.

„Svarbu nepamiršti ir tų rizikos veiksnių, kuriuos galime keisti. Krūties vėžio riziką padeda mažinti normalios kūno masės palaikymas, reguliarus fizinis aktyvumas, rūkymo ir alkoholio atsisakymas bei subalansuota mityba. Taip pat svarbus apdairus pakaitinės hormonų terapijos vartojimas, ilgesnis žindymas krūtimi ir lėtinio streso vengimas”, – pasakoja šeimos gydytoja.

Profilaktine programa pasinaudoja ne visos moterys

R. Liebienė primena ir apie Lietuvoje vykdomą krūties vėžio prevencinę programą, skirtą 45–74 metų moterims. Pagal ją mamografinis tyrimas gali būti atliekamas kartą per dvejus metus. Vis dėlto, pasak šeimos gydytojos, nors 2020–2026 m. dalyvavimas programoje augo, ja vis dar pasinaudoja mažiau nei 70 proc. tikslinės grupės moterų.

„Dalis moterų apie programą vis dar nežino, kitos patikrą atidėlioja manydamos, kad tikrintis dar per anksti arba kad, nejaučiant jokių simptomų, tam nėra priežasties. Tačiau ankstyvosiose stadijose krūties vėžys dažniausiai nesukelia aiškių požymių, todėl gera savijauta nėra priežastis atsisakyti profilaktinio tyrimo”, – pabrėžia R. Liebienė.

Anksti nustatyta liga gydoma sėkmingiau

Ankstyva diagnostika svarbi ne tik siekiant kuo greičiau nustatyti ligą, bet ir dėl gydymo galimybių. Pasak šeimos gydytojos, pirmos ir antros stadijos krūties vėžys išgydomas daugiau nei 90–95 proc. atvejų. Anksti diagnozavus ligą gali būti taikomas mažiau invazyvus chirurginis ir mažiau toksiškas gydymas, taip pat sumažėja ligos atsinaujinimo rizika.

„Gydymo pasirinkimas priklauso nuo ligos stadijos ir išplitimo. Gali būti atliekama tausojanti operacija, kurios metu pašalinama tik pažeista krūties audinio dalis ir sarginis limfmazgis. Atsižvelgiant į individualią situaciją, taip pat gali būti taikoma hormonų, biologinė, imuninė terapija, chemoterapija ar kitas gydymas”, – sako Slengių šeimos klinikos „Meliva” šeimos gydytoja R. Liebienė.

Įrašas Šeimos gydytoja: reguliarūs krūtų patikrinimai padeda aptikti pakitimus ankstyviausiose stadijose, kai gydymas efektyviausias  pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.