Migrenos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio hemicrania, reiškiančio „pusė galvos”. Šiai būklei būdingi pasikartojantys galvos skausmo priepuoliai. Migrena pasireiškia apie 12–15 proc. gyventojų. Kasmet ją patiria iki 17 proc. moterų ir apie 6 proc. vyrų.

„Migrena itin dažnai pasitaiko paauglėms mergaitėms ir moterims. Tyrimai rodo, kad paauglystėje mergaitės migrena serga žymiai dažniau nei berniukai, o vaikystėje prasidėjusi migrena iki pilnametystės išlieka apie 65 proc. mergaičių ir tik apie 21 proc. berniukų. Manoma, kad šį lyčių skirtumą daugiausia lemia hormoniniai pokyčiai brendimo metu ir per menstruacinį ciklą, kurie gali veikti smegenų mechanizmus, susijusius su migrenos atsiradimu”, – sako sveikatos sprendimų centro „Antėja” laboratorinės medicinos gydytoja Eglė Marciuškienė.

Pasak jos, migrenos priepuolius gali provokuoti įvairūs veiksniai – hormonų pokyčiai, mityba, miego sutrikimai ar kiti organizmo procesai.„Todėl kai kuriais atvejais gali prireikti įvairių diagnostinių tyrimų, padedančių nustatyti galimas priežastis. Svarbu neignoruoti pasikartojančių galvos skausmų ir laiku kreiptis į specialistus, nes tinkamai įvertinus būklę galima rasti efektyvius būdus migrenai valdyti ir pagerinti gyvenimo kokybę”, – pataria gydytoja.

Hormonų tyrimai

Kartais galvos skausmai gali būti susiję su hormonų disbalansu, todėl atliekami skydliaukės funkcijos tyrimai.

„Hipotireozė, rečiau hipertireozė, gali būti susijusi su galvos skausmais – šis simptomas pasireiškia apie 14 proc. hipotireozės atvejų. Skydliaukės hormonų pokyčiai ir antikūnų (ATPO) nustatymas padeda diagnozuoti skydliaukės sutrikimus. Galvos skausmas yra įtrauktas į skydliaukės disfunkcijos simptomų sąrašą, o Tarptautinėje galvos skausmo klasifikacijoje hipotireozės sukeltas galvos skausmas turi atskirą kategoriją. Kai kurie tyrimai rodo, kad skydliaukės sutrikimai dažniau nustatomi sergant lėtiniu kasdieniu galvos skausmu”, – dėsto „Antėja” gydytoja.

Taip pat gali būti vertinamas estrogeno ir progesterono lygis, nes jų svyravimai gali turėti įtakos migrenos dažniui.

Stresas, autoimuninės ligos ir infekcijos

Stresas ir miego sutrikimai taip pat yra dažni migrenos sukėlėjai. Kortizolis ir melatoninas yra pagrindiniai hormonai, reguliuojantys streso reakciją bei miego–budrumo ciklą, todėl jų tyrimai gali padėti nustatyti su miegu ir stresu susijusius sutrikimus.

Kai kuriais atvejais galvos skausmai gali būti susiję su autoimuninėmis ligomis, todėl atliekami imunologiniai tyrimai. Įtariant infekcinę priežastį, gali būti atliekami kraujo, kepenų funkcijos tyrimai, taip pat ŽIV ar Laimo ligos antikūnų tyrimai.

„Pavyzdžiui, vaikams, sergantiems migrena, aptikti bakterijų, susijusių su triptofano metabolizmu, skirtumai. Taip pat nustatytas didesnis Helicobacterpylori infekcijos paplitimas, sumažėjusi mikrobiotos įvairovė ir uždegimą skatinančių bakterijų dominavimas”, – teigia gydytoja.

Jautrumas maistui ir alergijos

Migrenos priepuolius gali sukelti ir maisto alergijos ar netoleravimas. Kai kuriems žmonėms migreną gali provokuoti žemės riešutai, kiaušiniai, pienas ar stiprūs aplinkos dirgikliai.

Tam tikri maisto junginiai, pavyzdžiui, nitratai ar tiraminas, gali paveikti neurotransmiterių veiklą ir prisidėti prie migrenos vystymosi. Jautrumas maistui dažnai pasireiškia uždelsta imunine reakcija, todėl simptomai gali atsirasti po kelių valandų ar net dienų. Tokiais atvejais gali būti atliekami IgG maisto jautrumo tyrimai.

Neurovaizdiniai tyrimai

Daugeliu atvejų magnetinio rezonanso tomografija (MRT) ar kompiuterinė tomografija (KT) migrenai diagnozuoti nėra būtini, nes migrena dažniausiai yra funkcinis, o ne struktūrinis smegenų sutrikimas.

Tačiau šie tyrimai gali būti atliekami, jei pasireiškia vadinamieji „raudonosios vėliavėlės” simptomai.

„Įspėjamieji simptomai, kurie gali rodyti rimtesnę galvos skausmo priežastį, apima staiga prasidėjusį labai stiprų skausmą, palaipsniui stiprėjantį skausmą, pirmą kartą pasireiškusį stiprų skausmą vyresniame nei 50 metų amžiuje, galvos skausmą kartu su karščiavimu ar kaklo sustingimu, arba skausmą, lydimą traukulių, sąmonės sutrikimų, silpnumo, tirpimo ar kalbos problemų. Tokiais atvejais dažniausiai rekomenduojama atlikti MRT tyrimą, siekiant tiksliai įvertinti galvos skausmo priežastį”, – pataria „Antėja” gydytoja E. Marciuškienė.

Tyrimų rezultatai leidžia pasirinkti migrenos valdymo priemones

Migrenos gydymo tikslas – kontroliuoti priepuolius ir sumažinti jų pasikartojimą. Profilaktinės priemonės dažnai parenkamos pagal atliktų tyrimų rezultatus: gali būti koreguojama mityba, skiriami maisto papildai esant nustatytiems trūkumams, rekomenduojamas streso valdymas ir reguliarus miego režimas. Taip pat svarbu vengti aplinkos veiksnių, galinčių išprovokuoti migreną.

„Laboratoriniai kraujo tyrimai migrenos nediagnozuoja, tačiau gali padėti nustatyti kitas galvos skausmo priežastis. Dažniausiai atliekami rutininiai tyrimai leidžia įvertinti bendrą paciento būklę ir atmesti ligas, galinčias sukelti ar sustiprinti galvos skausmą. Dažniausiai rekomenduojami tyrimai: bendras kraujo tyrimas (BKT), biocheminiai rodikliai (gliukozė, elektrolitai, kepenų ir inkstų funkcijos rodikliai), uždegimo žymenys, mitybos trūkumo bei skydliaukės veiklos rodikliai. Rečiau tiriami lytiniai hormonai, autoimuninių ligų žymenys ar infekcijų sukėlėjai”, – teigia E. Marciuškienė.

Bendras kraujo tyrimas gali padėti nustatyti mažakraujystę, uždegimą ar infekciją, o biocheminiai tyrimai leidžia įvertinti gliukozės apykaitą, elektrolitų pusiausvyrą, kepenų ir inkstų funkciją. Migrena kartais siejama ir su magnio, vitamino B12 ar vitamino D trūkumu.

Vyresniems nei 50 metų pacientams, kuriems galvos skausmai atsirado neseniai, gali būti tiriamas eritrocitų nusėdimo greitis (ENG) ir C reaktyvusis baltymas (CRB), siekiant atmesti smilkininį arteritą.

Kraujo tyrimai paprastai nėra naudojami migrenai diagnozuoti, tačiau jie gali padėti nustatyti kitas galvos skausmo priežastis. Į gydytoją rekomenduojama kreiptis, jei skausmai kartojasi dažniau nei kartą per savaitę, stiprėja, trunka ilgiau nei įprastai ar nereaguoja į nereceptinius vaistus, taip pat jei juos lydi pykinimas ar jautrumas šviesai ir garsui. Tokiais atvejais gali būti skiriami kraujo ar vaizdiniai tyrimai.

The post Hormonai, stresas ar net bakterijos: kas iš tikrųjų gali sukelti migreną? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Masturbacija iš tikrųjų gali pagerinti nuotaiką – tačiau dažniausiai tai yra trumpalaikis efektas, kuris priklauso nuo to, kaip ją patiriate.

Kas vyksta kūne masturbacijos metu?

Masturbacija nėra tik fizinis veiksmas – viskas prasideda nuo dėmesio. Kai susijaudinimas kyla, visa kita trumpam atsitraukia: mažiau blaško mintys, mažiau rūpi, kas vyksta aplink. Dėmesys susikoncentruoja į kūną ir pojūčius.

Ir būtent tuo momentu galvoje tampa šiek tiek tyliau – tarsi viskas sulėtėja. Kūnas į tai sureaguoja iš karto: greitėja pulsas, stiprėja kraujotaka, didėja jautrumas. Tačiau didžiausias pokytis vyksta ne išorėje, o giliau – tame, kaip reaguoja smegenys.

Orgazmo metu išsiskiria keli svarbūs hormonai:

• Dopaminas – sukuria stiprų malonumo ir „atlygio“ jausmą.
• Oksitocinas – mažina įtampą ir kuria saugumo jausmą.
• Endorfinai – padeda atsipalaiduoti ir gali sukelti lengvo pakilimo jausmą.

Kartais prisideda ir prolaktinas, kuris po orgazmo sukelia ramybės ar net mieguistumo jausmą.

Tačiau svarbiausia ne pavieniai hormonai, o jų derinys. Smegenys trumpam pereina į būseną, kurioje malonumas, dėmesys ir atsipalaidavimas susijungia į vieną patirtį. Dėl to po masturbacijos dažnai atsiranda labai konkretus jausmas – tarsi kūnas ir galva vienu metu atsileidžia.

Įtampa atslūgsta, kvėpavimas tampa gilesnis, o mintys pamažu sulėtėja. Ir būtent todėl masturbacija gali veikti kaip greitas būdas pakeisti savijautą – net jei tik trumpam.

Ar tai iš tikrųjų mažina stresą?

Trumpas atsakymas – taip. Bet ne visada taip, kaip tikimasi. Masturbacija gali greitai sumažinti įtampą, nes kūnas pereina iš aktyvios būsenos į ramesnę: mažėja kortizolio lygis, lėtėja pulsas, kvėpavimas tampa gilesnis. Dėl to atsiranda pažįstamas jausmas – tarsi kūnas pagaliau nurimo.

Kai kuriems tai padeda lengviau užmigti, atsikvėpti po įtemptos dienos ar trumpam atsitraukti nuo įkyrių minčių. Tačiau svarbus niuansas – šis poveikis ne visada išlieka.

Jei įtampos priežastis yra ne fizinė, o emocinė, ji dažnai sugrįžta.
Ir būtent čia atsiranda skirtumas: masturbacija gali palengvinti būseną, bet nebūtinai ją išspręsti.

Bet ar tai – ilgalaikis sprendimas?

Masturbacija gali padėti pasijusti geriau, tačiau dažniausiai šis poveikis yra laikinas. Ji veikia greitai, bet nepakeičia priežasčių, kurios tą būseną sukelia. Todėl po kurio laiko viskas gali sugrįžti.

Svarbiausia čia – ne pats veiksmas, o jo vieta jūsų kasdienybėje. Jei tai vienas iš būdų atsipalaiduoti, viskas vyksta natūraliai. Tačiau jei tai tampa pagrindiniu atsaku į stresą, efektas dažniausiai išlieka trumpas. Todėl svarbu kartais sustoti ir įsivertinti – ar tai iš tikrųjų padeda, ar tik trumpam pakeičia savijautą.

Kodėl kartais efektas būna stipresnis nei tikimės?

Kartais jis veikia stipriau, kartais – vos juntamai. Skirtumas dažnai slypi ne pačiame veiksme, o tame, kiek tuo momentu esate čia ir dabar. Jei viskas vyksta skubant, su mintimis apie dieną, darbus ar neišspręstas situacijas, kūnas sureaguoja, bet efektas dažniausiai būna trumpas.

Tačiau kai dėmesys iš tikrųjų nukreiptas į pojūčius – be blaškymosi, be skubėjimo – įsitraukia ne tik kūnas, bet ir nervų sistema. Būtent tada atsipalaidavimas būna gilesnis, o savijauta keičiasi ne tik akimirkai.

Tai panašu į skirtumą tarp greito palengvėjimo ir patirties, kuri iš tikrųjų „perjungia“ jūsų būseną. Ir būtent todėl svarbu ne tik ką darote, bet ir kaip tai darote.

Kada tai neveikia (ir kodėl)?

Nors dažnai kalbama apie teigiamą poveikį, masturbacija ne visada pagerina savijautą. Kartais efektas būna priešingas – nuotaika nepasikeičia arba net atsiranda keistas tuštumos jausmas. Dažniausiai taip nutinka ne dėl paties veiksmo, o dėl to, kas vyksta viduje.

Pavyzdžiui:

• kai galvoje lieka neišspręstos mintys ar įtampa;
• kai tai tampa greitu būdu nuo jų pabėgti;
• kai viduje jau yra kaltės ar diskomforto jausmas.

Tokiais atvejais kūnas sureaguoja, bet emocinė būsena lieka ta pati. Ir būtent todėl efektas gali nuvilti – nes jis nepaliečia tikrosios priežasties.

Masturbacija gali pagerinti nuotaiką – ir tai nėra mitas. Tačiau jos poveikis priklauso ne tik nuo kūno, bet ir nuo to, kaip ją patiriate.

Kartais tai yra paprastas būdas atsipalaiduoti.
Kartais – tik trumpa pauzė.

Ir būtent nuo šio skirtumo priklauso, ar tai tampa įpročiu, ar iš tikrųjų veikiančiu būdu jaustis geriau.

The post Masturbacija gali pagerinti nuotaiką – bet ne visada: kada ji veikia, o kada ne appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kartais tai pasireiškia labai paprastai – mažiau spontaniško noro, daugiau įtampos ar sunkiau ateinantis atsipalaidavimas. Ir dalis šių pokyčių tokie subtilūs, kad juos pastebi tik po kurio laiko.

Kūnas prisitaiko greičiau, nei atrodo

Kūnas nemėgsta tuštumos – jis prisitaiko prie to, ką patiria kasdien. Kai seksas dingsta iš gyvenimo, mažėja su juo susijusių stimulų, todėl kūnas pamažu „persiorientuoja“. Tai vyksta ne staiga, o per laiką – beveik nepastebimai.

Pavyzdžiui, seksualinis noras gali tapti retesnis ne todėl, kad jis išnyksta, o todėl, kad kūnas tiesiog negauna signalų, kurie jį aktyvina.

Tuo pačiu keičiasi ir reakcijos – tai, kas anksčiau atrodė natūralu ar spontaniška, gali pareikalauti daugiau laiko ar sąmoningo įsitraukimo. Kūnas nebesiremia įpročiu, todėl viskas vyksta lėčiau.

Svarbu suprasti – tai nėra „blogas ženklas“. Tai natūrali organizmo reakcija į pasikeitusią kasdienybę. Kūnas nenustoja reaguoti – jis tiesiog nustoja to tikėtis.

Libido nedingsta – jis keičia formą

Viena dažniausių klaidų – galvoti, kad ilgiau neturint sekso libido tiesiog sumažėja. Iš tikrųjų jis dažniau pasikeičia.

Kartais:

• noras atsiranda rečiau;
• tampa mažiau spontaniškas;
• labiau priklauso nuo emocijų, konteksto ar artumo.

Kitaip tariant, libido iš „staiga atsirandančio impulso“ gali virsti labiau „atsirandančiu per patirtį“.

Kai kuriems žmonėms jis tarsi nutyla – dingsta kasdienis fonas, kuriame atsiranda seksualinės mintys ar fantazijos. Kitiems – priešingai: jis gali kauptis. Noras neatsiranda dažniau, bet tampa intensyvesnis, kai atsiranda tinkamas stimulas.

Svarbiausia tai, kad nėra vieno „teisingo“ scenarijaus. Libido nėra pastovus – jis nuolat kinta, reaguodamas į tai, kaip gyvename, kiek patiriame artumo ir kaip jaučiamės savo kūne.

Gali padidėti streso lygis

Seksas nėra tik malonumas – jis veikia ir kaip natūralus būdas atsipalaiduoti. Jo metu organizme išsiskiria hormonai, susiję su geresne savijauta ir įtampos mažinimu. Būtent todėl po intymumo dažnai jaučiamės ramiau, lengviau „atsijungiame“ nuo dienos minčių.

Kai šio kanalo nėra, kūnas tą įtampą reguliuoja kitais būdais – bet ne visada taip efektyviai.

Kartais tai pasireiškia labai paprastai:

• sunkiau atsipalaiduoti vakare;
• daugiau vidinės įtampos be aiškios priežasties;
• didesnis dirglumas ar jautrumas.

Tai nereiškia, kad seksas yra vienintelis būdas jaustis gerai. Tačiau jis yra vienas iš natūralių mechanizmų, padedančių kūnui „išsikrauti“. Kai jo nėra, kūnas tiesiog ieško kitų būdų tą pusiausvyrą atkurti.

Keičiasi miegas

Po sekso daugelis žmonių jaučia mieguistumą ne be priežasties – kūnas natūraliai pereina į ramesnę būseną. Sumažėja įtampa, sulėtėja kvėpavimas, kūnas lengviau pereina į poilsio režimą. Kai šio momento nėra, pokytis dažnai būna labai subtilus.

Gali pastebėti, kad:

• sunkiau užmigti;
• miegas tampa lengvesnis, ne toks gilus;
• kūnas ilgiau išlieka aktyvus, net kai esi pavargęs.

Tai nebūtinai bus ryškus skirtumas. Dažniau – tiesiog jausmas, kad atsipalaiduoti reikia daugiau laiko. Ir nors retai tai siejame su intymumu, kūnui tai yra dar vienas būdas pereiti iš „įtampos“ į „ramybės“ režimą.

Kūno pojūtis tampa tylesnis

Kai ilgą laiką nėra sekso, keičiasi ne tik noras, bet ir tai, kaip patiri savo kūną. Kasdienybėje jis vis dažniau susijęs su veikimu – judėjimu, darbu, užduotimis. Lieka mažiau momentų, kuriuose kūnas jaučiamas per malonumą ar jautrumą. Dėl to ilgainiui gali atsirasti jausmas, kad kūno pojūtis tarsi „nutyla“.

Kartais tai pasireiškia labai subtiliai – ypač reaguojant į artumą ar seksualinį stimulą:

• prisilietimai nebesukelia tokio greito ar intensyvaus atsako kaip anksčiau;
• reikia daugiau laiko, kad atsirastų susijaudinimas;
• spontaniškas jautrumas pasireiškia rečiau.

Vienas svarbus dalykas – kūnas reaguoja ne tik į patį stimulą, bet ir į įprotį jį patirti. Kai intymumas vyksta reguliariai, nervų sistema šią patirtį atpažįsta greičiau, todėl reakcijos atsiranda lengviau, beveik automatiškai.

Kai šios patirties nėra, tas „atpažinimas“ susilpnėja. Ne todėl, kad jautrumas dingsta, o todėl, kad kūnui reikia daugiau laiko persijungti į šią būseną. Kitaip tariant, kūnas ne tik jaučia – jis ir prisimena, kaip greitai tą jausmą pasiekti.

Ilgesnė pertrauka ne visada reiškia mažiau

Nors dažnai kalbama apie sulėtėjimą ar sumažėjusį jautrumą, tai nėra vienintelis scenarijus. Kai kuriems žmonėms ilgesnis laikotarpis be sekso veikia priešingai – noras tampa retesnis, bet intensyvesnis. Reakcija neatsiranda taip spontaniškai, tačiau kai atsiranda, ji gali būti stipresnė.

Tai susiję su tuo, kad kūnas ne tik prisitaiko, bet ir gali koncentruoti norą – jis pasireiškia rečiau, bet intensyviau. Dėl to svarbu suprasti vieną dalyką:
kūnas gali reaguoti skirtingai – ir abu variantai yra normalūs.

Ilgesnė pertrauka nekeičia to, ar kūnas gali jausti. Ji keičia tai, kaip ir kada tas jausmas atsiranda.

The post Kai ilgą laiką nėra sekso: kas vyksta kūne appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Šiais klausimais diskutuota Vilniaus universitete vykusiame atvirame mokslo ir klinikinės praktikos renginyje „Moterų psichologinė (emocinė) gerovė ir menstruacinis ciklas”, kuriame įvairių sričių mokslininkai ir gydytojai aptarė hormonų, smegenų veiklos bei emocinės savijautos sąsajas ir pristatė Lietuvoje atliktos apklausos apie moterų emocinę gerovę menstruacinio ciklo metu rezultatus.

Moterų psichikos sveikatos skirtumai

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neurobiologė prof. Ramunė Grikšienė atkreipė dėmesį, kad daugelis psichikos sveikatos sutrikimų dažniau diagnozuojami moterims nei vyrams.

„Maždaug dvigubai daugiau moterų nei vyrų bando nusižudyti. Moterims depresija diagnozuojama maždaug dvigubai dažniau nei vyrams, taip pat ir su nerimu susiję psichikos sutrikimai joms nustatomi dažniau. Anoreksija ir bulimija apskritai yra beveik vien moterims būdingos ligos – jomis maždaug tris kartus dažniau serga moterys nei vyrai, – pasakojo mokslininkė. – Du kartus daugiau moterų patiria ir potrauminio streso sutrikimą. Nors potrauminį stresą dažnai siejame su karo patirtimis, moterys rečiau patiria tokius įvykius, tačiau šis sutrikimas joms diagnozuojamas dažniau.”

Pasak prof. R. Grikšienės, tai tik dalis bendro vaizdo. „Ir čia kalbėjau tik apie psichikos ligas. Tačiau yra daug ir kitų fiziologinių ligų, kurios dažniau pasireiškia moterims. Pavyzdžiui, apie 80 proc. autoimuninių ligų, tokių kaip Šegreno sindromas ar išsėtinė sklerozė, diagnozuojama būtent moterims. Ar mes žinome, kodėl taip yra?” – klausė profesorė.

Medicinoje ilgai dominavo „vyriškas modelis”

Pasak prof. R. Grikšienės, viena iš priežasčių, kodėl apie moterų organizmą vis dar turime mažiau duomenų, slypi pačioje medicinos tyrimų istorijoje.

„Ilgą laiką medicininiai ir neuromokslų tyrimai buvo atliekami daugiausia su vyriškos lyties organizmais – tiek gyvūnų modeliuose, tiek klinikiniuose tyrimuose. Moters organizmas neretai buvo laikomas pernelyg sudėtingu dėl hormoninių svyravimų, kurie galėtų „iškreipti” tyrimų rezultatus”, – kalbėjo neurobiologė.

Toks požiūris, anot jos, turėjo pasekmių – tyrimai rodo, kad moterys dažniau patiria šalutinius vaistų poveikius, o kai kuriose medicinos srityse apie jų organizmą vis dar turime mažiau mokslinių duomenų.

„Tačiau situacija pamažu keičiasi. Kanadoje, Europoje ir Australijoje jau daugiau nei dešimtmetį vis aktyviau kalbama apie būtinybę medicininiuose tyrimuose sistemingai atsižvelgti į biologinės lyties skirtumus”, – sakė mokslininkė.

Smegenys ciklo metu gali keistis

Smegenys reguliuoja hormonų išsiskyrimą, tačiau hormonai, patekę į kraują, vėliau veikia ir pačias smegenis – ten esančius receptorius.

Prof. R. Grikšienė aiškino, kad estrogenų receptorių randama daugelyje smegenų sričių – smegenų kamiene, kuris reguliuoja budrumą ir miego ritmus, struktūrose, atsakingose už emocijas ir atmintį, ir priekinėje žievėje, kuri susijusi su sprendimų priėmimu ir impulsyvumo kontrole.

„Tai reiškia, kad hormonai veikia ne tik reprodukcinę sistemą, bet ir smegenis. Todėl natūralu, kad jų svyravimai gali turėti įtakos emocijoms, elgesiui ir bendrai savijautai”, – sakė mokslininkė. Lytiniai hormonai taip pat veikia neuromediatorius – serotoniną, dopaminą, oksitociną ir kitus.

Menstruacinis ciklas yra labai sudėtingas procesas, kurio metu vyksta nuolatinė sąveika tarp smegenų ir reprodukcinės sistemos. „Tyrimai rodo, kad ciklo metu gali kisti net smegenų struktūra. Pavyzdžiui, hipokampe – smegenų srityje, susijusioje su atmintimi ir emocijomis – neuronų jungčių skaičius gali keistis priklausomai nuo estrogeno lygio”, – pasakojo prof. R. Grikšienė.

Šiuolaikiniai magnetinio rezonanso tyrimai rodo, kad tam tikrose smegenų srityse ciklo metu gali kisti ir smegenų audinio tūris. „Tai nėra tik abstraktūs hormonų svyravimai – jie gali turėti labai realų neurobiologinį poveikį”, – aiškino mokslininkė.

Pasak jos, skirtingi hormonai gali veikti smegenų veiklą skirtingai. Estrogenas dažniau siejamas su didesniu smegenų aktyvumu, energija ir socialumu, o progesteronas – su ramybės, mieguistumo ar didesnio atsargumo būsenomis.

Kai kurioms moterims šie hormonų pokyčiai gali pasireikšti priešmenstruaciniu sindromu arba sunkesne jo forma – priešmenstruaciniu disforiniu sutrikimu.

Kai ciklo pokyčiai tampa rimtu sutrikimu

Nyderlandų Erasmus universiteto Psichiatrijos departamento mokslininkė, klinikinė psichologė dr. Jūratė Aleknavičiūtė renginyje pristatė priešmenstruacinio disforinio sutrikimo (PMDS) pavyzdį, atskleidžiantį, kaip smarkiai menstruacinis ciklas gali paveikti moters emocinę būseną.

Ji papasakojo apie pacientę Laurą – 34 metų moterį, turinčią šeimą, auginančią mažą vaiką ir dirbančią kvalifikuotą darbą: „Iš pirmo žvilgsnio jos gyvenimas atrodė stabilus, tačiau iš tiesų ji ilgą laiką ieškojo pagalbos dėl sunkiai paaiškinamų emocinių būsenų.”

Pasak psichologės, psichikos sveikatos sistemoje jos sunkumai iš pradžių dažnai buvo siejami su alkoholio vartojimu. Bandydama rasti išeitį Laura lankė priklausomybių gydymo grupes, tačiau abstinencijos išlaikyti nepavykdavo, todėl ji būdavo pašalinama iš programų. Vis dėlto pati moteris jautė, kad alkoholis nėra pagrindinė problema – tai buvo bandymas susidoroti su ją gąsdinančiomis mintimis.

Šios būsenos kartodavosi cikliškai – maždaug savaitę prieš menstruacijas. Tuo laikotarpiu stiprėdavo nerimas, liūdesys, dirglumas, atsirasdavo konfliktų su artimaisiais, o kartais – ir minčių apie savižudybę. Po menstruacijų savijauta staiga pagerėdavo.

„Prasidėjus menstruacijoms ji jausdavosi energinga, kūrybinga, atsirasdavo ryšys su šeima. Tačiau po ovuliacijos kildavo liūdesys, nerimas ir dirglumas, o prieš menstruacijas ji pasiekdavo emocinį dugną”, – pasakojo dr. J. Aleknavičiūtė.

Pasak jos, tokie cikliniai emocinės būsenos svyravimai būdingi sunkiai priešmenstruacinio sindromo formai – priešmenstruaciniam disforiniam sutrikimui (PMDS). „Kartais sakau, kad skirtumas tarp PMS ir PMDS panašus kaip tarp stipraus peršalimo ir plaučių uždegimo”, – sakė mokslininkė.

Manoma, kad šią būklę gali patirti maždaug viena iš dvidešimties moterų. Tačiau diagnozė dažnai nustatoma tik po daugelio metų. „Tyrimai rodo, kad nuo pirmųjų simptomų iki diagnozės gali praeiti net apie dešimt metų”, – teigė dr. J. Aleknavičiūtė.

Klinikinėje praktikoje diagnozė dažnai pasimeta

Akušerė-ginekologė Akvilė Vilkaitienė pabrėžė, kad klinikinėje praktikoje moterys dažnai kreipiasi dėl įvairių simptomų – nuo dirglumo ir nuovargio iki nerimo ar fizinio diskomforto.

„Kartais moteris galvoja, kad tai tiesiog jos charakteris arba kad ji tiesiog jautresnė. Tačiau tai gali būti ir pirmieji priešmenstruacinių sutrikimų signalai”, – teigė gydytoja.

Pasak jos, vienas iš sudėtingiausių aspektų – diagnostika. „Pacientės dažnai prašo atlikti hormonų tyrimus, tačiau tiek PMS, tiek PMDS atvejais hormonų lygiai dažniausiai būna normalūs. Problema yra ne hormonų kiekis, o padidėjęs nervų sistemos jautrumas jų pokyčiams”, – aiškino A. Vilkaitienė.

Ji pažymėjo, kad Lietuvoje PMDS dažnai net neturi atskiro diagnostinio kodo, todėl realus šios būklės paplitimas lieka neaiškus.

Tyrimas Lietuvoje: daug moterų nežino apie PMDS

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doktorantė Lauryna Filatovaitė-Vyčienė renginyje pristatė Lietuvoje atliktos apklausos rezultatus.

Tyrime dalyvavo apie 1600 moterų, kurios pasidalijo savo patirtimi apie emocinę savijautą menstruacinio ciklo metu. Rezultatai parodė, kad nors apie priešmenstruacinį sindromą yra girdėjusi didžioji dalis moterų, apie priešmenstruacinį disforinį sutrikimą žino tik nedidelė jų dalis.

Be to, net moterys, patiriančios stiprius simptomus, dažnai nežino, kur kreiptis pagalbos. Pasak tyrėjų, tai rodo didelį informacijos trūkumą ir poreikį daugiau kalbėti apie moterų psichikos sveikatą.

Reikia daugiau kalbėti ir mažinti stigmą

Renginio pranešėjai sutiko, kad menstruacinis ciklas moterų savijautą veikia ne tik per biologinius procesus, bet ir per socialinį kontekstą – visuomenės lūkesčius, stereotipus ir kultūrines nuostatas.

Kaip teigė sociologė prof. Aurelija Novelskaitė, menstruacijos skirtingais laikotarpiais buvo interpretuojamos per įvairius mitus ir medicinines teorijas. Vienais laikotarpiais jos buvo laikomos organizmo „apsivalymo” procesu, kitais – moterų emocinio nestabilumo priežastimi. Tokios interpretacijos ilgainiui formavo tabu ir stereotipus, kurie iki šiol gali turėti įtakos tam, kaip moterys kalba apie savo patirtis ir kaip į jas reaguoja aplinkiniai.

Dr. J. Aleknavičiūtės teigimu, moterys, patiriančios priešmenstruacinį disforinį sutrikimą, neretai susiduria su nuvertinimu ar komentarais, kad tai tiesiog „moterų dalia”.

„Šioms moterims labai svarbu būti išgirstoms ir suprastoms. PMDS patiriančios moterys nėra kažkas kita – tai mūsų sesės, kolegės, partnerės”, – sakė ji.

Specialistai pabrėžia, kad didesnis visuomenės informuotumas apie menstruacinio ciklo poveikį emocinei sveikatai galėtų padėti ne tik geriau atpažinti tokius sutrikimus kaip PMDS, bet ir mažinti su šia tema vis dar susijusią stigmą. Taip pat svarbu stiprinti sveikatos priežiūros sistemą – aiškiau identifikuoti šį sutrikimą, įvesti atskirą diagnostinį kodą ir užtikrinti, kad specialistai būtų pasirengę atpažinti bei padėti pacientėms.

Lietuvos mokslininkai pradeda naują tyrimą

Siekdami geriau suprasti šių simptomų biologinius ir psichologinius mechanizmus, VU Gyvybės mokslų centro mokslininkai pradeda naują tyrimą. Jo metu bus tiriamos reprodukcinio amžiaus moterys, patiriančios priešmenstruacinius simptomus, taip pat perimenopauzės laikotarpio moterys.

Tyrimas bus ilgalaikis – dalyvės pildys savijautos klausimynus, o vėliau bus kviečiamos į laboratoriją, kur mokslininkai matuos smegenų aktyvumą.

Be to, planuojama kurti psichoedukacijos priemones ir mobiliąją programėlę, kuri galėtų padėti moterims geriau suprasti savo savijautos pokyčius menstruacinio ciklo metu.

Tyrimą padeda įgyvendinti ir partnerių parama – prie iniciatyvos jau prisidėjo bendrovės EPAM, „Johnson Matthey” ir lietuviškas prekės ženklas „Gentle Day”.

The post Kai hormonų svyravimai tampa rimtu iššūkiu: mokslininkai ragina daugiau kalbėti apie PMDS appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Organizmas labai jautriai reaguoja į pokyčius – stresą, miego trūkumą, svorio svyravimus ar intensyvesnį gyvenimo tempą. Todėl vienkartinis vėlavimas dažniausiai nėra pavojingas.

Vis dėlto, jei mėnesinės neprasideda ilgesnį laiką arba ciklas tampa nuolat nereguliarus, verta į tai pažvelgti atidžiau.

Kada vėlavimas laikomas normaliu?

Menstruacinis ciklas skaičiuojamas nuo pirmos mėnesinių dienos iki kitos mėnesinių pirmos dienos. Nors dažnai kalbama apie 28 dienų ciklą, mediciniškai normaliu laikomas 21–35 dienų intervalas. Svarbiausia – kad ciklas daugmaž kartotųsi panašiu ritmu.

Jei ciklas vieną mėnesį trunka 27 dienas, kitą – 31, tai gali būti individuali norma. Vienkartinis kelių dienų pasislinkimas taip pat dažnai nelaikomas sutrikimu.

Apie vėlavimą dažniausiai kalbama tada, kai mėnesinės nepasirodo daugiau nei 5–7 dienas nuo įprastos datos arba kai anksčiau buvęs reguliarus ciklas tampa pastebimai ilgesnis ar nereguliarus.

Jei menstruacijų nėra tris mėnesius iš eilės, tai mediciniškai vadinama antrine amenorėja – būkle, kuri paprastai aptariama gydytojo konsultacijos metu.

Nėštumas

Vaisingo amžiaus moterims nėštumas yra dažniausia menstruacijų nebuvimo priežastis. Jei buvo lytinių santykių be patikimos apsaugos, vėluojančios mėnesinės gali būti vienas pirmųjų požymių.

Nėštumo testai dažniausiai patikimi jau pirmosiomis vėlavimo dienomis. Jei rezultatas neigiamas, o mėnesinės vis tiek neprasideda, testą galima pakartoti po kelių dienų arba pasitarti su gydytoju.

Stresas ir gyvenimo tempas

Ciklas labai jautriai reaguoja į bendrą organizmo būklę. Įtemptas laikotarpis darbe, miego trūkumas, emociniai išgyvenimai ar staigūs pokyčiai gyvenime gali paveikti hormonų pusiausvyrą.

Menstruacijas reguliuoja sudėtinga hormonų sistema, kuriai svarbi nervų sistemos pusiausvyra. Kai patiriama ilgalaikė įtampa, gali sutrikti ovuliacija – tuomet mėnesinės vėluoja arba vienas ciklas gali būti praleistas.

Dažniausiai tai laikina reakcija. Kai gyvenimo ritmas stabilizuojasi, atsistato miegas ir sumažėja stresas, ciklas paprastai sugrįžta į įprastą ritmą.

Vis dėlto, jei nereguliarumas kartojasi kelis mėnesius iš eilės, vien stresas nebūtinai yra vienintelė priežastis. 

Svorio pokyčiai ir intensyvus sportas

Staigus svorio kritimas, labai griežtos dietos ar intensyvus fizinis krūvis gali paveikti ovuliaciją. Reprodukcinė sistema jautriai reaguoja į energijos trūkumą, todėl mėnesinės gali tapti retesnės arba kuriam laikui išnykti.

Atkūrus subalansuotą mitybą ir sumažinus fizinį krūvį, ciklas dažnai palaipsniui normalizuojasi.

Hormonų pusiausvyros sutrikimai

Jei ciklo vėlavimai kartojasi, priežastis gali būti susijusi su hormonų veikla. Viena dažnesnių priežasčių – policistinių kiaušidžių sindromas (PKS), kuriam būdingas nereguliarus ciklas ar retesnė ovuliacija.

Ciklą gali paveikti ir skydliaukės veiklos sutrikimai ar padidėjęs prolaktino kiekis. Tokiais atvejais paprastai pastebimi ir kiti simptomai, o situacijai įvertinti reikalingi laboratoriniai tyrimai.

Amžius ir natūralūs pokyčiai

Tam tikrais gyvenimo etapais ciklas gali tapti mažiau nuspėjamas. Paauglystėje, kai hormonų sistema dar tik bręsta, nereguliarūs ciklai yra gana dažni. Panašiai ir artėjant menopauzei – dažniausiai po keturiasdešimties – mėnesinės gali vėluoti, retėti arba keistis jų pobūdis.

Šis laikotarpis vadinamas perimenopauze. Jam būdingi hormonų svyravimai, dėl kurių ciklas tampa nereguliarus. Vėlavimai gali kaitaliotis su gausesnėmis ar trumpesnėmis mėnesinėmis.

Vis dėlto bet kokie neįprastai gausūs kraujavimai, kraujavimas tarp ciklų ar po ilgesnės pertraukos turėtų būti įvertinti gydytojo.

Kada verta pasikonsultuoti?

Į specialistą verta kreiptis, jei:

• menstruacijų nėra tris mėnesius iš eilės,
  
• atsiranda stiprus ar neįprastas pilvo ar dubens skausmas,
  
• pasireiškia kraujavimas tarp mėnesinių,
  
• ciklas tampa nuolat nereguliarus be aiškios priežasties.

Menstruacijų ciklas yra vienas iš bendros sveikatos rodiklių. Jei jis ilgą laiką kinta ar kelia nerimą, verta situaciją įvertinti profesionaliai.

The post Menstruacijų vėlavimas: dažniausios priežastys ir kada sunerimti appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Menopauzė yra natūralus reiškinys brandžios moters gyvenime, kuris prasideda tada, kai menstruacijos nepasireiškia 12 mėnesių iš eilės. Dažniausiai tai nutinka sulaukus 45–55 metų, tačiau išskirtiniais atvejais menopauzė gali prasidėti ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ar dar anksčiau. Tokiais atvejais ji vadinama ankstyva menopauze arba priešlaikiniu kiaušidžių nepakankamumu.

„Dar iki menopauzės moters organizme palaipsniui vyksta pokyčiai, artinantys ją prie šio etapo. Laikotarpis iki menopauzės ir 12 mėnesių po jos vadinamas perimenopauze. Įprastai ji prasideda sulaukus 40–45 metų ir trunka apie 5–7 metus, tačiau gali prasidėti ir anksčiau ar vėliau. Tai labai individualus procesas, kuris kai kuriais atvejais gali užsitęsti net iki 10 metų”, – sako gydytoja akušerė-ginekologė.

Pagrindinis skirtumas tarp menopauzės ir perimenopauzės yra tas, kad menopauzei būdingas visiškas mėnesinių išnykimas ir ryškėjantys estrogeno trūkumo simptomai. Vis dėlto dėl palaipsniui mažėjančios hormonų gamybos ir sutrikusios hormonų pusiausvyros ankstyvieji požymiai dažnai pasireiškia jau perimenopauzėje. Vienas pirmųjų organizmo siunčiamų signalų – pasikeitęs menstruacijų ciklas: jos gali tapti trumpesnės ar ilgesnės, pradėti vėluoti arba dažnėti. Taip pat gali atsirasti karščio bangos, naktinis prakaitavimas, miego sutrikimai, dirglumas. Šiame etape ovuliacija dar gali vykti, todėl išlieka ir pastojimo galimybė.

Menopauzę lydi tiek fiziologiniai, tiek psichologiniai simptomai

Perimenopauzės ir menopauzės laikotarpiais simptomų pobūdis, intensyvumas ir trukmė yra individualūs ir gali reikšmingai skirtis tarp moterų. Dažniausiai jas vargina karščio bangos, gausus prakaitavimas, galvos svaigimas, ūžimas ausyse. Neretai sutrinka miegas, svyruoja nuotaikos ir sumažėja lytinis potraukis. Be šių, menopauzei būdingi ir tokie simptomai kaip makšties sausumas, niežėjimas, deginimo pojūtis, skausmingi lytiniai santykiai. Jie gali reikšmingai paveikti moters gyvenimo kokybę ir emocinę savijautą.

„Sulėtėjus medžiagų apykaitai, gali didėti kūno svoris, kauptis riebalai juosmens srityje. Tai dažnai sukelia papildomą stresą ir nepasitenkinimą savo kūnu. Menopauzės metu keičiasi viso organizmo fiziologija, todėl kartu sparčiai didėja širdies ir kraujagyslių ligų, osteoporozės, metabolinių bei neurodegeneracinių ligų rizika”, – teigia V. Stigienė.

Menopauzės simptomų stiprumas priklauso nuo individualių hormoninių pokyčių, genetikos ir gyvenimo būdo. Nors kai kurios moterys šį laikotarpį išgyvena lengvai, kitoms simptomai gali būti ryškūs ir reikšmingai trikdyti kasdienį gyvenimą. „Kai karščio bangos, nemiga, nuotaikų kaitos, sutrikęs menstruacijų ciklas pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, svarbu nelaukti, kol viskas praeis savaime, o pasikonsultuoti su gydytoju akušeriu-ginekologu. Jis padės sumažinti šiame etape jaučiamą diskomfortą ir nerimą”, – teigia gydytoja akušerė-ginekologė.

Galima pasiruošti iš anksto

Pasak V. Stigienės, perimenopauzės ir menopauzės poveikį gyvenimo kokybei galima sušvelninti keičiant gyvenimo būdą, pavyzdžiui, ribojant alkoholio ir nikotino vartojimą, palaikant reguliarų fizinį aktyvumą, ypač atliekant jėgos pratimus, padedančius išlaikyti raumenų masę, bei kardio treniruotes, kurios gerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą.

„Ne mažiau svarbi ir subalansuota mityba, kurioje gausu baltymų, mineralinių medžiagų bei vitaminų: kalcio, magnio, vitamino D ir omega riebalų rūgščių. Emocinei sveikatai itin svarbus streso valdymas ir kokybiškas miegas, o reguliarus ciklo pokyčių stebėjimas bei profilaktiniai tyrimai padeda laiku atpažinti perimenopauzės požymius ir pasirūpinti savo sveikata”, – sako V. Stigienė.

Kai kuriais atvejais vien gyvenimo būdo pokyčių nepakanka menopauzės simptomams kontroliuoti. Tokiose situacijose gydytojas akušeris-ginekologas gali paskirti pakaitinę hormonų terapiją (PHT), kuri efektyviai mažina karščio bangas, naktinį prakaitavimą, miego sutrikimus, nuotaikų svyravimus ir makšties sausumą. Ji taip pat padeda apsaugoti kaulų masę ir mažina osteoporozės bei kaulų lūžių riziką, ypač toms, kurioms menopauzė prasidėjo anksti.

„Dažnai girdimas mitas, kad hormonų terapija yra pavojinga visoms moterims arba kad ją galima taikyti bet kam, neįvertinus rizikos. Tiesa ta, kad pakaitinė hormonų terapija skiriama tik individualiai, įvertinus amžių, simptomų pobūdį, bendrą sveikatos būklę ir galimus rizikos veiksnius. Tinkamai parinkta dozė ir gydytojo priežiūra leidžia pasiekti maksimalią naudą, kuri dažnai gerokai viršija galimas nepageidaujamas pasekmes”, – sako Vilniaus diagnostikos ir chirurgijos klinikos „Meliva” Akušerijos ir ginekologijos centro gydytoja akušerė-ginekologė V. Stigienė.

The post Gydytoja akušerė-ginekologė apie mitais apipintą pakaitinę hormonų terapiją: tinkamai pritaikyta gali užtikrinti moterų gerovę ir ilgalaikę gyvenimo kokybę appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Menstruacijos: jautrumas ir poreikis švelnumui

Pirmosiomis ciklo dienomis estrogeno ir progesterono lygis yra žemas. Menstruacijų metu pasišalina gimdos gleivinė, todėl gali padidėti fizinis jautrumas, atsirasti nuovargis, pilvo ar nugaros maudimas. Daliai moterų šiuo laikotarpiu sumažėja libido, nes organizmas daugiau dėmesio skiria atsistatymui nei aktyvumui.

Tačiau tai nereiškia, kad seksas tampa neįmanomas. Kai kurioms moterims kaip tik padidėja jautrumas, o orgazmo metu išsiskiriantys endorfinai gali padėti sumažinti spazmus ir įtampą. Be to, padidėjusi kraujotaka dubens srityje kartais palengvina nemalonius pojūčius.

Svarbu atsižvelgti į savo komfortą: naudoti apsaugą, pasirūpinti higiena, pasirinkti sau patogią aplinką. Kai kurios poros šiuo laikotarpiu renkasi seksą duše.

Jei norisi artumo, bet ne intensyvumo, šis etapas dažnai palankesnis lėtesniam, švelnesniam intymumui. Daugiau dėmesio gali tekti apkabinimams, masažui, ilgesniam buvimui kartu. Kartais svarbiausia tampa ne pats aktas, o jausmas, kad kūnas priimamas toks, koks yra.

Folikulinė fazė: grįžtanti energija ir augantis potraukis

Po menstruacijų estrogeno lygis pradeda kilti. Organizmas pamažu pereina iš atsistatymo režimo į aktyvesnę fazę. Dažnai grįžta lengvumo jausmas, daugiau fizinės energijos, atsiranda natūralesnis noras veikti, judėti, planuoti. Kai kurioms moterims tai metas, kai sustiprėja poreikis artumui ar flirtui.

Šiame etape daugelis jaučiasi atviresnės naujoms patirtims – tiek kasdienybėje, tiek intymiame gyvenime. Estrogenas veikia ne tik reprodukcinę sistemą, bet ir smegenų centrus, susijusius su motyvacija bei malonumo pojūčiu. Dėl to potraukis gali augti palaipsniui, natūraliai, be didelių pastangų ar ilgo nusiteikimo.

Fiziologiškai kūnas šiame etape ruošiasi galimai ovuliacijai: gerėja kraujotaka dubens srityje, didėja makšties lubrikacija, gleivės tampa skaidresnės ir elastingesnės. Dėl to seksas gali būti komfortiškesnis, jautrumas prisilietimams – stipresnis, o susijaudinimas kilti lengviau. Kai kurioms moterims tai metas, kai spontaniškas artumas atrodo paprastesnis nei kitomis ciklo dienomis, kitoms – laikas, kai natūraliai atsiranda daugiau iniciatyvos ar žaismės.

Ovuliacijos fazė: hormonų pikas ir stipriausias libido

Ovuliacija – tai ciklo momentas, kai iš kiaušidės išsiskiria subrendusi kiaušialąstė. Hormonų lygis šiuo metu pasiekia piką: estrogenas išlieka aukštas, trumpam pakyla ir testosteronas. Šis derinys dažnai sustiprina seksualinį potraukį.

Daliai moterų tai metas, kai libido tampa ryškesnis nei kitomis ciklo dienomis. Gali padidėti jautrumas prisilietimams, stipriau veikti vizualiniai ar fiziniai dirgikliai. Kartais atsiranda daugiau spontaniškų minčių apie seksą ar aiškesnis kūno atsakas į artumą.

Ovuliacijos metu organizmas yra vaisingiausias, todėl susijaudinimo mechanizmai dažnai veikia intensyviau: gerėja kraujotaka, didėja natūrali lubrikacija, stiprėja audinių jautrumas. Kai kurios moterys šiuo laikotarpiu jaučiasi patrauklesnės, labiau pasitikinčios savimi – tai taip pat susiję su hormonų poveikiu smegenims ir emocinei būsenai.

Vis dėlto patirtis labai individuali: ne visos jaučia ryškų pokytį, o hormoninė kontracepcija, stresas ar nuovargis gali šiuos svyravimus sušvelninti. Tačiau jei cikle yra etapas, kai seksas dažniau atrodo natūralus ir lengviau kylantis, tai neretai būna būtent ovuliacijos metu.

Liuteininė fazė: emocinis jautrumas ir lėtesnis intymumas

Po ovuliacijos organizme ima dominuoti progesteronas. Kūnas pereina į ramesnę, stabilesnę fazę, todėl energija natūraliai sulėtėja. Kai kurioms moterims tai jaučiasi kaip mažesnis tempas, didesnis poreikis ramybei ar asmeninei erdvei.

Šiuo laikotarpiu gali atsirasti fizinių ir emocinių pokyčių: krūtų jautrumas, pilvo pūtimas, nuotaikų svyravimai. Libido daliai moterų sumažėja, tačiau dažnai keičiasi ne pats noras, o jo pobūdis. Seksas gali tapti mažiau impulsyvus ir labiau susijęs su emociniu ryšiu – gali reikėti daugiau laiko, švelnumo ir lėtesnio tempo.

Kai kurioms šis etapas reiškia mažiau spontaniškumo, bet daugiau poreikio saugumui ir artumui. Fiziškai gali būti mažiau natūralios lubrikacijos nei ovuliacijos metu, todėl kartais praverčia papildoma pagalba, pavyzdžiui, lubrikantas – paprastas sprendimas, galintis padidinti komfortą ir sumažinti įtampą.

Svarbiausia šioje fazėje – ne spausti savęs jaustis taip, kaip prieš savaitę, o prisitaikyti prie kūno siunčiamų signalų.

 Menstruacijų ciklas primena, kad seksualumas nėra pastovi būsena – jis kinta kartu su kūnu, ir tai yra natūrali jo dalis.

The post Menstruacijų ciklas ir seksas: ką verta žinoti appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Būtent todėl seksas ir masturbacija yra ne tik malonumo forma. Tai biologinis procesas, kuriame kūnas reguliuoja savo vidinę pusiausvyrą – ir kartu patirtis, kuri gali stiprinti artumą, mažinti įtampą ar priminti, kad kūnas moka pasirūpinti savimi.

Dopaminas: motyvacija ir laukimo jausmas

Dopaminas dažnai vadinamas “malonumo hormonu”, tačiau tiksliau būtų sakyti, kad tai atlygio ir motyvacijos sistema. Jis aktyvuojasi dar prieš kulminaciją – jau susijaudinimo, laukimo ir geismo metu. Būtent dopaminas kuria smalsumą, energiją ir norą tęsti patirtį.

Seksualinės veiklos metu dopamino lygis kyla, todėl po intymumo dažnai jaučiamas pakilimas ar pagerėjusi nuotaika. Ši sistema taip pat susijusi su mokymusi – smegenys „įsimena“ patirtis, kurios suteikia malonumą, ir skatina jas kartoti.

Tačiau dopamino sistema linkusi prisitaikyti prie dažnai kartojamo ir labai intensyvaus stimulo. Kai kuriais atvejais tai gali reikšti, kad ilgainiui tam pačiam susijaudinimo lygiui pasiekti reikia stipresnio ar naujesnio dirgiklio. Tai ypač aktualu tuomet, kai seksualinė stimulacija dažnai derinama su pornografija ir nuolatiniu naujumo ieškojimu.

Tai nereiškia, kad masturbacija ar seksas savaime išbalansuoja hormonų sistemą. Sveiko, sąmoningo elgesio kontekste dopaminas veikia kaip natūrali motyvacijos ir malonumo dalis. Svarbus ne pats faktas, o tai, ar patirtis išlieka pasirinkimas, ar tampa automatiniu įpročiu.

Oksitocinas: artumo ir saugumo pojūtis

Oksitocinas dažnai vadinamas „ryšio hormonu“. Jis išsiskiria fizinio artumo metu – apkabinant, liečiant, bučiuojantis, taip pat orgazmo metu. Šis hormonas siejamas su pasitikėjimu, artumo jausmu ir emociniu saugumu.

Seksas su partneriu paprastai sukelia stipresnį oksitocino atsaką dėl odos kontakto, akių žvilgsnio ir bendro emocinio konteksto. Būtent todėl po artumo kai kurie žmonės jaučia didesnį prisirišimą ar ramybę.

Masturbacija taip pat gali skatinti oksitocino išsiskyrimą, ypač jei ji nėra skubota ar mechaniška. Net ir solo patirtyje kūnas reaguoja į malonumą kaip į signalą, kad aplinka saugi.

Svarbu suprasti, kad oksitocinas ne „priverčia“ įsimylėti ir negarantuoja emocinio ryšio. Tačiau jis gali sustiprinti jau egzistuojantį artumo pojūtį – tiek su kitu žmogumi, tiek su savo kūnu.

Prolaktinas: atsipalaidavimas ir laikinas potraukio sumažėjimas

Po orgazmo organizme padidėja prolaktino lygis. Šis hormonas siejamas su sotumo, užbaigtumo ir atsipalaidavimo jausmu. Būtent jis yra viena priežasčių, kodėl po kulminacijos dažnai norisi ramybės, tylos ar net miego.

Prolaktinas taip pat susijęs su laikinu potraukio sumažėjimu. Tai natūrali biologinė fazė – kūnas tarsi trumpam „uždaro ciklą“. Kai kuriems žmonėms šis laikotarpis trunka kelias minutes, kitiems – ilgiau. Tai priklauso nuo individualios hormoninės reakcijos, o ne nuo emocijų ar santykių kokybės.

Svarbu suprasti, kad ši fazė nėra atstūmimas ar šaltumas. Tai fiziologinė reakcija, kuri padeda organizmui grįžti į pusiausvyrą.

Kortizolis: streso hormonas ir kūno atsistatymas

Kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu. Jis išsiskiria tada, kai organizmas patiria įtampą – tiek fizinę, tiek emocinę. Trumpalaikėje perspektyvoje tai naudinga reakcija: kortizolis padeda mobilizuoti energiją, sutelkti dėmesį ir reaguoti į iššūkius.

Tačiau kai įtampa tampa nuolatine, padidėjęs kortizolio lygis gali trikdyti miegą, mažinti libido, didinti dirglumą ir bendrą nuovargį. Lėtinis stresas neretai tiesiogiai veikia ir seksualinį potraukį.

Seksualinė veikla – tiek su partneriu, tiek masturbacija – kai kuriems žmonėms gali padėti sumažinti kortizolio lygį. Malonumas, fizinis artumas ir orgazmo metu aktyvuojama parasimpatinė nervų sistema padeda kūnui pereiti iš „kovok arba bėk“ režimo į „ilsėkis ir atsistatyk“ būseną.

Vis dėlto svarbu kontekstas. Jei seksas tampa vieninteliu būdu numalšinti stresą, jis gali veikti kaip laikinas palengvėjimas, bet neišspręsti pagrindinės įtampos priežasties. Tuomet svarbiau ne dažnis, o tai, ar organizmas turi ir kitų atsistatymo būdų.

Hormonų balansas po intymumo

Po seksualinės patirties organizmas ne iš karto grįžta į įprastą būseną. Hormonų lygiai kinta palaipsniui – dopamino sukelta motyvacija slopsta, prolaktinas leidžia atsipalaiduoti, o oksitocino poveikis gali dar kurį laiką palaikyti ramybės ar artumo jausmą. Tuo pat metu mažėjantis kortizolio lygis padeda kūnui pereiti į atsistatymo režimą.

Šis procesas yra natūralus ciklas. Intymumas tampa ne tik momentine patirtimi, bet ir biologiniu mechanizmu, padedančiu organizmui reguliuoti įtampą bei emocinę būseną.

Vis dėlto hormonų balansas nėra vien seksualinės veiklos rezultatas. Jis priklauso nuo bendros sveikatos, miego, streso lygio ir gyvenimo ritmo. Seksas ar masturbacija gali būti viena iš savireguliacijos formų – bet tik tuomet, kai jie yra pasirinkimas, o ne vienintelis būdas susidoroti su įtampa.

The post Seksas ir masturbacija: kaip tai veikia hormonų balansą? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

„Lietuvos moterims menopauzė dažniausiai prasideda sulaukus 50–51 metų. Vienas dažniausių šio laikotarpio simptomų – karščio bangos, kurios kyla dėl sumažėjusio kiaušidėse gaminamo estrogeno kiekio. Šis hormonas tiesiogiai veikia smegenų termoreguliacijos centrą ir padeda palaikyti stabilią kūno temperatūrą”, – sako gydytoja akušerė-ginekologė.

Pagrindinė priežastis – hormonų pokyčiai

Karščio bangas dažniausiai lydi staigus veido, kaklo ir krūtinės paraudimas, intensyvus prakaitavimas bei stiprus šilumos pojūtis visame kūne. Taip pat gali pasireikšti dažnas širdies plakimas, nerimo jausmas, galvos skausmas ir svaigimas.

„Karščio bangos menopauzės metu moterims pasireiškia nevienodai – vienoms jos būna labai stiprios, o kitos jas jaučia minimaliai arba visai nepatiria. Jų intensyvumui įtakos turi genetika, nervų sistemos jautrumas, estrogeno mažėjimo greitis ir individualus organizmo jautrumas hormonų pokyčiams. Pastebima, kad moterys, turinčios didesnį kūno masės indeksą, dažniau patiria stipresnes karščio bangas”, – dalinasi N. Kaupaitė.

Rūkymas, alkoholio vartojimas, mažas fizinis aktyvumas, aštraus ar sūraus maisto vartojimas taip pat gali paaštrinti simptomus. Karščio bangas gali intensyvinti ir nuolatinis stresas, miego trūkumas, medikamentai, pavyzdžiui, kai kurie antidepresantai ar kraujospūdį mažinantys vaistai, taip pat sveikatos sutrikimai, tokie kaip skydliaukės ligos, lėtinis uždegimas ar anemija.

Menopauzė – ne kokybiško gyvenimo pabaiga

Jei menopauzės simptomai yra intensyvūs, trikdo kasdienę veiklą arba kartu pasireiškia stiprus širdies plakimas, dusulys, krūtinės skausmas, kraujavimas iš lytinių takų praėjus metams nuo paskutinių menstruacijų, naudinga apie tai pasikalbėti su savo šeimos gydytoju. Sunerimti verta ir tais atvejais, kai moterį vargina nuolatinis nuovargis, nemiga, panikos priepuoliai ar dažni šlapimo takų uždegimai.

„Visuomenėje vis dar gajus mitas, kad menopauzės sukeltų simptomų gydyti neverta – esą juos geriausia tiesiog iškęsti. Tačiau šiuolaikinė medicina siūlo įvairių medicininių ir nemedicininių priemonių, padedančių juos sušvelninti, atsižvelgiant į jų intensyvumą. Kiekvienai moteriai, patiriančiai su menopauze susijusių pokyčių, vertėtų pasitarti su savo šeimos gydytoju ar ginekologu. Paskyrus tinkamą gydymą, menopauzės laikotarpiu moteris gali gyventi visavertį gyvenimą”, – tikina gydytoja akušerė-ginekologė.

Kitas visuomenėje vis dar gajus mitas – pakaitinė hormonų terapija (PHT) yra kenksminga ir didina onkologinių ligų riziką. Visgi moksliniais tyrimais įrodyta, kad PHT yra viena veiksmingiausių priemonių menopauzės simptomams palengvinti ir gyvenimo kokybei gerinti. Ji efektyviai mažina vazomotorinius simptomus, makšties sausumą, pasikartojančių cistitų riziką, taip pat padeda sumažinti osteoporozės, demencijos bei širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo tikimybę.

Kaip palengvinti karščio bangas?

Karščio bangų dažnį ir intensyvumą gali padėti sumažinti tiek medikamentinės, tiek nemedikamentinės priemonės. Medikamentinis gydymas taikomas tuomet, kai moterį vargina intensyvios karščio bangos, dėl kurių nukenčia įprastinė gyvenimo rutina. Tokiais atvejais skiriama pakaitinė hormonų terapija (PHT), antidepresantai arba selektyvūs estrogenų receptorių moduliatoriai.

„Nemedikamentinės priemonės taip pat gali būti veiksmingos. Pavyzdžiui, reguliari fizinė veikla – greitas ėjimas, plaukimas, pilatesas ar kardio treniruotės – padeda palaikyti gerą savijautą. Naudos suteikia ir streso valdymo metodai, tokie kaip kvėpavimo ar jogos pratimai. Taip pat svarbu laikytis subalansuotos mitybos: vengti alkoholio, kofeino ir aštraus maisto, o į racioną įtraukti daugiau baltymų, omega-3 riebalų rūgščių turinčių produktų bei daržovių”, – pasakoja Klaipėdos šeimos klinikos „Meliva” gydytoja akušerė-ginekologė N. Kaupaitė.

Ji priduria, kad pirmaisiais menopauzės metais karščio bangos dažniausiai būna intensyviausios. Laikui bėgant jos trumpėje ir silpnėja. Maždaug po 7–10 metų daugumai moterų jos visiškai išnyksta, tačiau kiekvienos moters patirtis yra individuali.

The post Naktį pabundate išpilta prakaito? Jūs ne viena: gydytoja akušerė-ginekologė paaiškina, kaip kontroliuoti menopauzės simptomus appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

1. Kalorijų deficitas – būtina sąlyga pilvo riebalų mažėjimui (be bado)

Pilvo riebalai, kaip ir bet kuri kita riebalinė masė organizme, mažėja tik tada, kai susidaro energijos deficitas – tai yra, kai organizmas sunaudoja daugiau kalorijų, nei jų gauna su maistu. Tai patvirtina daugybė mitybos ir metabolizmo tyrimų: be kalorijų deficito riebalų deginimas fiziologiškai neįmanomas, nepriklausomai nuo dietos tipo ar fizinio aktyvumo.

Svarbu pabrėžti, kad kalorijų deficitas neturi būti drastiškas. Optimalus deficitas siekia apie 300–500 kilokalorijų per dieną. Toks skirtumas leidžia organizmui naudoti sukauptus riebalus kaip energijos šaltinį, kartu išsaugant raumenų masę ir normalų hormonų balansą.

Badavimas ar labai mažo kaloringumo dietos sukelia priešingą efektą. Organizmas patiria stresą, didėja kortizolio lygis, lėtėja medžiagų apykaita, o riebalai pradeda kauptis būtent pilvo srityje. Dėl to žmonės dažnai pastebi, kad nors svoris krenta, pilvas lieka nepakitęs arba net tampa minkštesnis.

Todėl veiksmingas sprendimas nėra „nevalgymas“, o sąmoningas, subalansuotas ir ilgalaikis mitybos režimas, kuris leidžia palaikyti lengvą, bet pastovų kalorijų deficitą.

2. Didesnis baltymų kiekis racione tiesiogiai siejamas su mažesniu pilvo riebalų kiekiu

Baltymai atlieka itin svarbų vaidmenį pilvo riebalų mažinimo procese. Moksliniai tyrimai rodo, kad baltyminga mityba mažina alkio hormoną greliną ir didina sotumo jausmą, todėl žmonės natūraliai suvartoja mažiau kalorijų per dieną.

Be to, baltymų virškinimas reikalauja daugiau energijos nei riebalų ar angliavandenių, todėl jų vartojimas šiek tiek didina bendrą kalorijų deginimą. Taip pat baltymai padeda išsaugoti raumenų masę kalorijų deficito metu, o tai itin svarbu norint išvengti „suglebusio“ pilvo efekto.

Tyrimai rodo, kad didesnis baltymų kiekis racione yra susijęs būtent su mažesniu visceralinių pilvo riebalų kiekiu, o ne tik su bendru svorio kritimu.

Rekomenduojama kiekvieno valgymo metu gauti apie 20–30 gramų baltymų. Tam tinka kiaušiniai, žuvis, liesa mėsa, varškė, graikiškas jogurtas, ankštiniai augalai. Svarbu baltymus paskirstyti tolygiai per dieną, o ne suvartoti didelį kiekį tik vieno valgymo metu.

3. Jėgos treniruotės – vienas veiksmingiausių būdų mažinti pilvo riebalus

Nors kardio treniruotės dažnai laikomos pagrindiniu riebalų deginimo būdu, moksliniai duomenys rodo, kad jėgos treniruotės yra ne mažiau, o dažnai net labiau veiksmingos, ypač mažinant pilvo riebalus.

Jėgos pratimai didina raumenų masę, o raumenys yra metaboliškai aktyvus audinys. Tai reiškia, kad kuo daugiau raumenų turi žmogus, tuo daugiau kalorijų jis sudegina net ramybės būsenoje. Šis efektas ypač svarbus ilgalaikėje perspektyvoje.

Tyrimai rodo, kad jėgos treniruotės efektyviai mažina visceralinius riebalus, kurie kaupiasi giliai pilvo srityje ir yra pavojingiausi sveikatai. Be to, net ir be didelio svorio kritimo pilvas tampa tvirtesnis, nes mažėja riebalų procentas ir gerėja kūno kompozicija.

Pakanka 2–3 jėgos treniruočių per savaitę, apimančių pagrindines raumenų grupes. Tai gali būti treniruotės su svoriais, savo kūno svoriu ar pasipriešinimo gumomis.

4. Streso mažinimas – kritinis, bet dažnai ignoruojamas veiksnys

Pilvo riebalai yra ypač jautrūs streso hormonui kortizoliui. Chroniškai padidėjęs kortizolio lygis skatina riebalų kaupimą būtent pilvo srityje, net ir tada, kai mityba bei fizinis aktyvumas yra tinkami.

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad nuolatinis psichologinis stresas gali blokuoti riebalų deginimo procesus ir skatinti visceralinių riebalų augimą. Be to, miego trūkumas (mažiau nei 6 valandos per naktį) tiesiogiai siejamas su didesniu pilvo riebalų kiekiu ir sutrikusia hormonų pusiausvyra.

Efektyvus streso valdymas apima ne vien atsipalaidavimo technikas, bet ir gyvenimo ritmo koregavimą. Kokybiškas miegas, lėti pasivaikščiojimai gryname ore, kvėpavimo pratimai, meditacija ar sąmoningo dėmesio praktikos padeda sumažinti kortizolio lygį ir sudaro palankias sąlygas riebalų mažėjimui.

5. Mažesnis cukraus ir perdirbtų angliavandenių kiekis – būtinas pilvo riebalų kontrolei

Didelis rafinuoto cukraus ir perdirbtų angliavandenių vartojimas sukelia dažnus insulino šuolius. Insulinas yra hormonas, kuris ne tik reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje, bet ir skatina riebalų kaupimą, ypač pilvo srityje.

Tyrimai rodo, kad žmonės, vartojantys daug saldžių gėrimų, baltos duonos, konditerijos gaminių ir perdirbtų užkandžių, dažniau turi padidėjusį pilvo riebalų kiekį, net jei bendras kalorijų kiekis nėra itin didelis.

Efektyvesnis sprendimas – šiuos produktus keisti pilno grūdo produktais, daržovėmis ir saikingu vaisių kiekiu. Tokia mityba stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje, mažina insulino šuolius ir sudaro palankesnes sąlygas riebalų deginimui.

Ko daryti neverta

Mokslas aiškiai paneigia lokalų riebalų deginimą. Tūkstančiai atsilenkimų nepadės sumažinti pilvo riebalų, jei nėra kalorijų deficito. Taip pat nėra patikimų įrodymų, kad vadinamosios „pilvą deginančios“ arbatos ar riebalus „tirpdantys“ kremai turėtų realų poveikį riebaliniam audiniui.

Pilvo riebalai mažėja tik tuomet, kai keičiamas visas gyvenimo būdas, o ne bandoma spręsti problemą paviršutiniškomis priemonėmis.

The post Kas iš tiesų degina pilvo riebalus: 5 svarbiausi moksliškai įrodyti metodai appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.