Nors karas, kurį Rusija paskelbė prieš Ukrainą, prasidėjo jau daugiau nei prieš mėnesį, Lietuvos gyventojai vis dar noriai padeda karo niokojamoje šalyje likusiems žmonėms bei gyvūnams.
Pirminis šokas, kilęs karo pradžioje, rodosi, rimsta, bet lietuviai ir toliau padeda agresorių puolamai Ukrainai. Nors tai nevyksta taip aktyviai, kaip pirmosiomis karo savaitėmis, mūsų šalies žmonės ir šiandien teikia paramą įvairioms organizacijoms, padedančioms žmonėms bei gyvūnams išgyventi karo siaubą. Viena iš tokių organizacijų – „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, kuri nuo pat pirmųjų Rusijos karo Ukrainoje dienų bendradarbiauja su Ukrainos gyvūnų globos organizacijomis, prieglaudomis, renka paramą jiems ir informaciją apie galimybes priglausti ukrainiečių gyvūnus Lietuvoje.
Organizacijos vadovės Beatričės Vaitiekūnaitės – Pliuskės teigimu, ryšys nuolat palaikomas su daugiau nei dvidešimt prieglaudų. Pakalbinome Beatričę norėdami pasiteirauti apie konkrečias „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vykdomas iniciatyvas bei pasidomėjome, ką pirmiausiai reikėtų daryti kiekvienam, norinčiam prisidėti prie pagalbos gyvūnams karo akivaizdoje.
Trumpai papasakokite, į ką šiuo metu yra susitelkusi jūsų organizacija – kaip stengiatės pagelbėti gyvūnams, esantiems Ukrainoje ar jau atvykusiems į Lietuvą? Kokias iniciatyvas vykdote?
Šiuo metu ir toliau renkame finansinę paramą, kadangi ji labai aktuali Ukrainos prieglaudoms, kurios dar gali nusipirkti atsargų. Taip pat ieškome partnerių, iš kurių galėtume nupirkti maistą ir vežti jį į karo niokojamą šalį didesniais kiekiais. Esame surinkę 125000 eurų sumą paramai gyvūnams. Atskirai nuo šios paramos, esame išvežę ir išplatinę (su partnerių ir koordinatorių pagalba) apie 70 tonų maisto, dar apie 20 tonų laukia išvykimo į Ukrainą. Taip pat padedame gyvūnams išvykti iš Ukrainos į saugias vietas.
Pradėjome aktyviai rinkti paramą iš mūsų šalies žmonių, kuomet tik pajutome paramos poreikį iš prieglaudų, su kuriomis bendraujame. Paramą šiuo metu ketiname pristatyti į Ukrainą jau nebe sunkvežimiais, o mažesnėmis transporto priemonėmis – planuojame organizuoti nuolatinius reisus tiek laiko, kiek neabejingi žmonės nuspręs prisidėti prie šio projekto. O pagalbos Ukrainai reikės dar tikrai ilgai, tad tikimės, kad Lietuvos žmonės entuziazmo nepraras ir rankų nenuleis.
Ką pirmiausiai reikėtų daryti kiekvienam, norinčiam prisijungti prie jūsų vykdomų iniciatyvų bei pagelbėti gyvūnams karo akivaizdoje?
Mes siūlome paremti gyvūnus finansiškai arba atvežti daiktų į mūsų paramos surinkimo taškus, taip pat registruotis mūsų duomenų bazėje dėl laikinos ar nuolatinės globos gyvūnams iš Ukrainos. Tiesa, šiuo metu aktyviai baze dar nesinaudojame, kadangi pirmiausiai atvykę iš Ukrainos gyvūnai turi patekti pas specialistus, į tinkamą karantinavimui vietą. Ir tik vėliau, kai jau žinosime, kad bus užtikrintas gyvūnų saugumas, jie galės keliauti pas konkrečius žmones.
Ar regite lietuvių susitelkimą, kalbant apie paramą ne tik Ukrainos žmonėms, bet ir gyvūnams?
Labai! Mūsų komandą pradžiugino toks lietuvių susitelkimas siekiant pagelbėti Ukrainai. Pirmosios dvi savaitės, kuomet Rusija paskelbė karą Ukrainai, buvo neįtikėtinos: pagalbos nereikėjo ilgai ieškoti, nes daug įmonių ir fizinių asmenų patys kreipėsi į mus ją siūlydami. Na, o dabar jaučiasi, kad žmonės pamažu grįžta į savo ankstesnį gyvenimo ritmą. Tai kaip ir suprantama, juk mūsų gyvenimas nesustojo… Vis dėlto tikiuosi, kad prie projekto vykdymo geri žmonės prisidės ir toliau, nes pagalba, kaip anksčiau minėjau, bus reikalinga dar labai ilgą laikotarpį.
Ar daug gyvūnų iš Ukrainos atrado naujus namus ar bent laikiną prieglobstį lietuvių namuose?
Kol kas sunku įvardinti tikslius skaičius, nes mūsų organizacija iki šio žingsnio dar nepriėjo. Tiesa tokia, kad dėl nustatytos veterinarinės tvarkos vis dar nėra įmanoma parvežti daugiau nei 5 gyvūnus vienam asmeniui, o gyvūnai iš Ukrainos prieglaudų stringa Lietuvoje bent trims mėnesiams. Bendraujame su institucijomis, prašydami pakeitimų, bet kol kas prie bendro sutarimo dar nebuvo prieita. Vis dėlto tikimės, kad mums pavyks tai padaryti.
O ką šiuo metu, vykstant Rusijos invazijai į Ukrainą, patiria patys gyvūnai? Kaip jie jaučiasi?
Ką patiria tiek gyvūnai, tiek žmonės, yra iš tiesų labai baisu. Suaugę žmonės dar bent supranta, kas vyksta, o gyvūnai, kaip ir maži vaikai, nesupranta. Juos vargina nerimas: kas tie garsai? Kur pradingo šeima? Kodėl esu alkanas? Kur dingo mano kasdienybė? Pabendravus su Ukrainos prieglaudų atstovais, drasko širdį – dalis gyvūnų žuvo bombardavimų metu, dalis jų sudegė gyvi, dalis mirė iš bado, dalį teko paleisti, kad jie galėtų susirasti maisto patys ir išvengti pavojaus uždaryti narvuose. Prieglaudų atstovai negali bėgti iš šalies, todėl kad jų didelė širdis neleidžia jiems palikti globojamų gyvūnų likimo valiai. Jie pasiliko jais rūpintis, dalinasi paskutiniu kąsniu ir rizikuoti savo pačių gyvybėmis. Kai kurie savanoriai gyvybių jau neteko. Ir tai yra taip baisu, kad jei nemokėsi atsiriboti, nieko naudingo nenuveiksi ir nesuteiksi jiems pagalbos, paprasčiausiai per ašaras tiesiog nieko nematysi.
Šiuo metu organizacijų, kuriuos vykdo paramą gyvūnams karo akivaizdoje, yra ne viena. Gal patartumėte, kaip reikėtų neapsigauti ir per neapdairumą nepaaukoti pinigų apsimetėliams?
Ne tik šiuo metu, bet apskritai visada prieš aukojant siūlome pasitikrinti: kaip ilgai organizacija vykdo veiklą, ar tai daro nuolat, kokias vertybes komunikuoja, kokius partnerius turi. Jei organizacija yra ilgiau veikianti, būtina sužinoti, ar ji yra viešai pateikusi veiklos ataskaitą. Tai iš tiesų labai daug pasako apie organizacijos atsakomybę prieš aukojančius.
