Rugpjūčio PANELEI pasirinkome nepatogią temą – kovą su patyčiomis. Skaudu, kad beveik kiekvienas jaunas žmogus susiduria su patyčiomis ir užgauliojimais ir, deja, dažnai bijo jiems pasipriešinti ar kreiptis pagalbos. Numerio #bepatyčių ambasadore tapo aktorė Beata Tiškevič-Hasanova, kuri ryžosi papasakoti, koks skirtingas jos gyvenimas buvo paauglystėje.
Toks skirtingas, kad net minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo kildavo… Todėl Beatos nekalbinome, leidome jai pačiai pasakyti viską, kuo taip svarbu pasidalinti su PANELĖS skaitytojomis. Jūsų dėmesiui – Beatos Tiškevič-Hasanovos laiškas.
Kai buvau penkiolikos, turėjau viso labo kelis drabužių komplektus, kurie buvo pirkti griežtai suderinus su mama, todėl, kaip galite įsivaizduoti, didžioji tų drabužių dalis buvo šilti golfai, džinsai aukštu liemeniu (o tada buvo toks madingas žemas!) ir apatinės maikės, kad šilčiau būtų.
Dar turėjau kreivus dantis ir svajojau apie kabes. Tepdavausi veidą gydomąja pudra, nes jis buvo raudonas ir turėjau spuogų. Dabar jis tik raudonas.
Mokiausi puikiai ir bijojau ateities. Po pamokų nusnūsdavau pietų miego. Man iki šiol atrodo, kad mokykla pernelyg ilgai trunka ir ten daug nereikalingų dalykų. O reikalingų – tokių, kaip deklaruoti pajamas, mokėti mokesčius, kaip kurti projektus ar net verslą, kaip teikti pirmąją pagalbą ar kurti santykius, kaip suprasti savo jausmus ir su jais draugauti, kaip nepalūžti, kaip susitvarkyti su stresu – nėra.
Kai buvau penkiolikos, aš nė nenutuokiau, kad tas reperis, kurį mylėjau kokius keturis metus ir dėl kurio stropiai verkiau kokias keturiasdešimt naktų iš viso, kuris man atrodė toks ypatingas, toks gražus, pats tobuliausias, – kad tas reperis dabar dirbs nuobodų normalų darbą, bus išplatėjęs keturis kartus į šonus ir į facebook kels burgerių nuotraukas.
Kai buvau penkiolikos, aš taip pat nežinojau, kad ne viskas, ką sako suaugę – tėvai ar mokytojai, – yra teisybė ar išmintis. Kartais, tai visiškai vėliau gyvenime nepasiteisinusios nesąmonės. Taip pat nesupratau, kad tai, kokią jie nori mane matyti, nėra būtinai tai, kokia aš norėčiau būti ar kokia būti išvis būtų gerai. Nesugebėjau jais abejoti, atsisukdama ir paanalizuodama jų veiksmus, gyvenimus. Kartais tie suaugę it užsukti kartoja patarimus, kurių patys nesugeba sau pritaikyti. Neverta viską priimti už gryną pinigą.
Aš taip pat nežinojau to, kad tas, kas nemyli tavęs čia ir dabar, jis tavęs niekada nepamils, net jei sulieknėsi ar sustorėsi, net jei prisipirksi kokių nors super-fashion-sexy-urban drabužių, net jei plaukus nusidažysi violetine spalva ar su tavim gatvėje pasisveikins Andrius Mamontovas. O aš, blemba, gi taip darbščiai save keisdavau! Nors jiems tai kartais padarydavo įspūdį, bet vis tiek – neįsimylėdavo šikniai, nors tu ką.
Kai buvau penkiolikos, o ir dar gerokai vėliau, aš buvau tikra, kad esu kalta dėl kiekvieno blogo žodžio mano pusėn. Maniau, kad už patyčias esu atsakinga pati, nes pati jas išprovokavau. Taip man tvirtino ir suaugusieji. Dabar supratau, kad tai, ką pikto sako kiti apie tave, tai yra jų pačių problema. Tai niekaip su tavimi nesusiję. Šie žmonės nėra tavęs verti. Tik, kartais, jie mokosi toje pačioje klasėje. Tai nėra lengva, bet tai netrunka visą gyvenimą.
Esu mąsčiusi apie savižudybę, daugiausia – paauglystėje. Bet penkiolikos aš dar nežinojau, kiek manęs laukia kelionių, kiek naujų žmonių aš sutiksiu, kad sutiksiu savo gyvenimo meilę ant stogo ir mūsų ryšys bus būtent toks, kokį aš įsivaizdavau, apie kokį svajojau, aš nė nenutuokiau, kad turėsiu drąsos kurti ir vykdyti projektus, kad bus netgi visai nemažai žmonių, kurie manimi žavėsis, su manimi netgi fotografuosis kai kurie iš jų, aš nė nedrįsau pagalvoti, kad turėsiu drąsos būti scenoje, dalintis savo mintimis ir, kad aš būsiu tokia, kokia esu dabar. Dabar visa tai man taip brangu, kad tos juodos mintys nebėra tokios juodos, kokios buvo penkiolikos.
Nežinojau, kad jau 22-ejų galėsiu PATI nusipirkti savo pirmąjį dviratį. Nežinojau, kad nereikia viršelinio grožio, kad būtum laiminga ir mylima. Nežinojau, kad viena pati, be turtingų tėvų, be pinigingo dėdės, su kuriuo reikėtų miegoti, be klastos, melo ir apgaulės, be pigaus flirtavimo ar koketavimo galiu kalnus nuversti. Tiesiog būdama savimi. Nuoširdi ir tikra. Ir net be makiažo.
Penkiolikos aš nežinojau, kad svajonės pildosi, bet jų išsipildymo reikia palaukti. Aš nežinojau, kad galima mėgautis vienatve, nes vėliau, dažniausiai, ji tampa didele išimtimi kasdienybėje, pilnoje streso, darbų, skambučių, žmonių balsų ir indų tarškėjimo. Tai pats geriausias laikas galvoti, ko nori pasiekti gyvenime, ieškoti įdomių minčių literatūros kūriniuose, žiūrėti filmus, skaityti biografijas, kurti savo mintyse pasaulį ir gyvenimą tokį, kuriame tau būtų įdomu gyventi. Aš turėjau mėgstamiausią šaką parke, ant kurios skaitydavau. Ir geriausią draugę, su kuria eidavau į biblioteką.
Aš nežinojau, ką reiškia prarasti artimą žmogų. Dabar žinau. Išgyvenau ir tai. Penkiolikos aš nežinojau, kad nesėkmės, o kartais ir nelaimės yra natūralus dalykas, ištinkantis kiekvieną žmogų gyvenime. Keliasdešimt kartų. Tai nėra kažkas, kas atsitinka tik nevykėliams ar blogiems žmonėms – ne. Nesėkmės ištinka net tada, kai viską padarai puikiai! Nes kartais jos tiesiog privalo tave aplankyti. Kam? Čia jau kiekvienas pasirenka, kam. Ar tam, kad verktum ir gailėtum savęs ir nekęstum kitų už tai, kad jiems sekasi ar tam, kad išmoktum naujų dalykų, pasipildytum gyvenimo išminties stalčiuką ir tolyn eitum jau gerokai stipresnė.
Vienintelis žmogus, su kuriuo jums reikės nugyventi visą gyvenimą – esate jūs. Rūpinkitės šiuo žmogumi. Visada būkite jo pusėje. Nepeikite, nesmerkite jo, kai jam sunku. O apklokite šilta antklode. Gerai numigus kartais atrodo, kad prisikėlei iš naujo.
Tegul jūsų svajonės pildosi,
Beata
