Vienas svarbiausių dalykų šiuo laikotarpiu – nepasimesti tarp visų galimų variantų. Kai prieš akis šimtai studijų programų, universitetų ir įvairiausių ateities galimybių, gali atrodyti, kad privalai iš karto priimti tobulą sprendimą. Tačiau svarbu sustoti, giliai įkvėpti ir nusiraminti. Tai nėra pasaulio pabaiga, o vienas pasirinkimas nenulems viso tavo likimo.

Jei atrodo, kad visi aplink jau turi aiškų planą, o tu vis dar ieškai savo krypties, turiu gerą žinią – tu tikrai ne viena. Štai kelios tiesos, kurias verta prisiminti šiuo laikotarpiu:

„Tobulas planas“ dažnai yra tik iliuzija

Lengva pasiduoti panikai, kai klasės draugė jau nuo dešimtos klasės žino, kad bus plastikos chirurgė, o pusbrolis ruošiasi studijuoti programavimą Danijoje. Tačiau tiesa ta, kad didelė dalis žmonių, kurie šiandien atrodo visiškai užtikrinti savo pasirinkimu, po kelerių metų persigalvoja.

Tiesą sakant, kartais net brandžiau pripažinti, kad dar ieškai savo kelio, nei skubėti rinktis bet ką vien tam, kad turėtum atsakymą į klausimą „kur stosiu?“. Kiekvienas žmogus juda savu tempu, turi skirtingus tikslus ir gyvenimo aplinkybes. Tai nėra varžybos, kuriose laimi tas, kuris apsisprendžia pirmas.

Šis sprendimas nėra nuosprendis visam gyvenimui

Dažnai atrodo, kad pasirinkta studijų programa ar universitetas nulems visą likusį gyvenimą. Tačiau taip gali atrodyti tik todėl, kad kol kas didžiąją gyvenimo dalį praleidai mokykloje. Už jos ribų pasaulis yra kur kas didesnis ir pilnas galimybių, apie kurias šiandien galbūt net nesusimąstai.

Profesijos, kurios bus paklausios po penkerių ar dešimties metų, šiandien gali dar net neegzistuoti. O daugybė žmonių dirba darbus, kurie mažai susiję su tuo, ką studijavo universitete.

Šiandien tu renkiesi ne tai, ką veiksi visą gyvenimą. Tu renkiesi, ką nori išbandyti dabar. Karjera retai būna tiesus kelias nuo universiteto suolo iki pensijos. Vieni atranda savo pašaukimą studijų metu, kiti – pirmame darbe, o dar kiti supranta norintys eiti visai kita kryptimi.

Galbūt studijuosi rinkodarą, o galiausiai dirbsi viešuosiuose ryšiuose. Gal universitete sutiksi žmones, kurie atvers duris į visiškai kitą sritį. O gal suprasi, kad nori kurti savo verslą, keliauti ar pasirinkti gyvenimo kelią, kurio šiandien dar net negali numatyti.

Todėl neversk savęs tikėti, kad vienas sprendimas aštuoniolikos metų amžiaus nulems visą tavo ateitį. Dažniausiai jis tėra pirmas žingsnis.

Jei vis dar nežinai, ką rinktis – pradėk nuo šių žingsnių:

1. Nebijok pasiimti „gap year“

Daugelis vis dar mano, kad laisvi metai po mokyklos reiškia nieko neveikimą. Tačiau iš tikrųjų tai gali būti laikas keliauti, savanoriauti, dirbti skirtingus darbus, mokytis kalbų ar tiesiog atsikvėpti po dvylikos metų mokyklos suole. Toks sprendimas reikalauja drąsos ir dažnai artimųjų palaikymo, tačiau būtent per šiuos metus nemažai žmonių geriau pažįsta save ir atranda kryptį, kurios nebūtų pasirinkę skubėdami.

2. Atskirk savo norus nuo kitų lūkesčių

Paklausk savęs: ar aš tikrai noriu studijuoti teisę, ar to tikisi mano tėvai? Ar mane iš tiesų domina vadyba, ar tiesiog ten stoja mano geriausia draugė? Kartais didžiausias iššūkis yra ne pasirinkti studijas, o suprasti, ko nori tu pati. Pabandyk bent trumpam atsiriboti nuo kitų nuomonių ir įsiklausyti į save.

3. Pažiūrėk, kam natūraliai skiri daugiausiai laiko

Ką veiki tada, kai nereikia ruoštis egzaminams ar atlikti namų darbų? Gal valandų valandas montuoji vaizdo įrašus, domiesi mada, organizuoji renginius ar kuri socialinių tinklų turinį? Mūsų pomėgiai dažnai pasako daugiau apie mus nei pažymiai mokykloje. Tai nebūtinai taps profesija, tačiau gali parodyti kryptį, kuria verta pasidomėti.

Pabandyk atkreipti dėmesį į tai, kas natūraliai traukia tavo dėmesį. Nepraleidi nei vienos kino premjeros ir domiesi tuo, kaip kuriami filmai? Galbūt verta pasidomėti kino industrija, prodiusavimu ar komunikacija. Nuolat seki mados tendencijas, analizuoji prekės ženklus ir kuri aprangos derinius? Gal tave sudomintų rinkodara, kūrybinės industrijos ar dizainas.

O gal mokykloje puikiai sekėsi matematika, tačiau labiausiai patinka ne formulės, o bandymas suprasti, kaip veikia verslai, pinigai ar žmonių pasirinkimai? Tuomet verta pasižvalgyti į ekonomiką, finansus ar duomenų analizę. Kartais atsakymas slypi ne ten, kur gaudavai geriausius pažymius, o ten, kas nuoširdžiai kelia smalsumą.

4. Jei nežinai, ko nori – pradėk nuo to, ko nenori

Kartais daug lengviau padeda atmetimo strategija. Sudaryk sąrašą dalykų, kurių tikrai nenorėtum veikti kasdien. Gal tavęs netraukia darbas su skaičiais, gal nenori dirbti biure, o gal priešingai – nenori darbo, kuriame reikėtų nuolat bendrauti su žmonėmis.

Atmesdama netinkančius variantus pamažu priartėsi prie tų, kurie atrodo artimiausi tau. Ir visai gali būti, kad po kelių minučių tokio pratimo vietoje šimtų galimybių prieš akis liks vos keletas variantų, kuriuos iš tiesų verta apsvarstyti.

Atmintinė: tavo vertė nematuojama universiteto diplomu, studijų programa ar tuo, kiek jau spėjai nuveikti būdamas aštuoniolikos. Nelygink savo gyvenimo su kitų žmonių pasiekimais – kiekvienas turime skirtingas galimybes ir tempą.

Dabar žengi į naują gyvenimo etapą, kuriame tau bus leista klysti, mokytis, persigalvoti ir augti. Niekas nesitiki, kad turėsi visus atsakymus jau šiandien.

Leisk sau ieškoti. Leisk sau keisti nuomonę. Leisk sau suklysti.

O svarbiausia – neskubėk. Viskas bus gerai!

Autorė: Dominyka Petravičiūtė

Įrašas Egzaminai baigėsi, o kas toliau? Kodėl visi turi planą, išskyrus mane? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

„Anima psichologija” medicinos psichologas, egzistencinės terapijos praktikas Karolis Poderis pastebi, kad vis daugiau žmonių santuoką šiandien mato nebe kaip savaime suprantamą gyvenimo etapą, o kaip sąmoningą pasirinkimą.

„Gyvenimas kartu daugeliui porų jau suteikia tai, kas anksčiau buvo siejama tik su santuoka: bendrą buitį, emocinį artumą, tarpusavio įsipareigojimą, bendrus finansinius sprendimus ar net vaikų auginimą. Todėl daliai žmonių kyla klausimas: jeigu santykis jau veikia, ar tikrai būtina jį formaliai įteisinti?”, – sako K. Poderis.

Prie šio pokyčio prisideda ir pasikeitęs visuomenės požiūris. Anksčiau nesusituokusių porų gyvenimas kartu dažnai buvo vertinamas kritiškai, o šiandien tai tapo įprasta ir socialiai priimtina. Vis dėlto, anot juvelyrikos namų „Factory by Ribas” įkūrėjos Danos Ribas, tai nereiškia, kad žmonėms mažiau svarbus aiškus vienas kito pasirinkimo patvirtinimas.

„Žmonėms visada buvo svarbu žinoti, jog jie yra kažkieno pasirinkimas. Gyventi kartu galima ir be žiedo, tačiau sužadėtuvės suteikia santykiams aiškumo. Tai ne tik pažadas ateičiai, bet ir tam tikras saugumo jausmas – žinojimas, kad abu sąmoningai renkasi būti kartu ne dėl aplinkybių, o dėl vienas kito”, – sako D. Ribas.

Santykių rimtumas šiandien matuojamas kitaip

Nors vis daugiau žmonių renkasi gyventi kartu nesituokdami, pasak K. Poderio, tai nereiškia, kad ilgalaikis įsipareigojimas tampa mažiau svarbus. Tuo pačiu metu psichologas pastebi, kad keičiasi ir tai, ką žmonės šiandien laiko rimtais santykiais.

„Santykių „rimtumas” šiandien vis mažiau reiškia vien statusą ar išorinį santykio ženklą. Jis vis labiau reiškia gebėjimą kurti „mes” ten, kur individualistinė kultūra dažnai moko galvoti tik apie „aš”. Rimtas santykis nereiškia savęs atsisakymo, bet reiškia supratimą, kad gyvenimas poroje nėra dviejų atskirų projektų buvimas šalia. Tai bendras projektas, kuriame reikia tartis, derinti poreikius, prisiimti atsakomybę ir kartais „išbūti” tai, kas nėra patogu”, – akcentuoja K. Poderis.

Jam pritaria ir D. Ribas pridurdama, kad būtent todėl keičiasi ir sužadėtuvių prasmė: „Šiandien žmonės kur kas labiau ieško prasmės. Jie renkasi ne todėl, kad taip reikia ar taip priimtina. Jie renkasi todėl, kad tai jiems svarbu. Todėl ir sužadėtuvių žiedas tampa ne tiek tradicijos, kiek jausmo ir apsisprendimo simboliu.”

Pirmiausia stabilumas, o tada vestuvės

Apklausa atskleidė ir požiūrio į santuoką skirtumą tarp jaunesnių tyrimo dalyvių – jauniausi respondentai dažniau nei kitos amžiaus grupės mano, kad viena svarbiausių priežasčių, kodėl poros atideda santuoką, yra finansinio stabilumo siekis. Taip atsakė 43 proc. 18–29 metų Lietuvos gyventojų.

„Jaunai kartai finansinis stabilumas prieš santuoką tampa svarbus todėl, kad pati santuoka šiandien dažnai suvokiama ne tik kaip meilės ar santykio įteisinimo klausimas, bet ir kaip labai praktiškas gyvenimo projektas. Susituokti reiškia ne tik pasakyti „taip”, bet ir kurti bendrą buitį, planuoti būstą, galvoti apie vaikus, sveikatą, ateitį, atsakomybę už kitą žmogų”, – teigia K. Poderis.

Vis dėlto, pasak D. Ribas, finansiniai prioritetai ir atidėtos vestuvės nereiškia, kad jauni žmonės mažiau vertina ilgalaikį ryšį ar vengia įsipareigoti. Priešingai – sprendimas kurti bendrą ateitį dažnai priimamas anksčiau nei sprendimas kelti vestuves.

„Šiandien jauni žmonės pirmiausia galvoja apie bendrus namus, finansinį saugumą, karjerą. Vestuvių planai dažnai nusikelia vėlesniam laikui, tačiau noras įsipareigoti vienas kitam niekur nedingsta. Todėl sužadėtuvės vis dažniau tampa ne formalumu, o labai asmenišku ir emociniu sprendimu. Tai momentas, kai žmogus pasako: „Nors dar nežinome, kada bus vestuvės, žinau, kad noriu savo ateitį kurti su tavimi”, – akcentuoja „Factory by Ribas” įkūrėja.

Tarp sąmoningo pasirinkimo ir baimės

Nors tyrimo duomenimis, 27 proc. apklaustųjų mano, kad žmonės apsisprendžia nesituokti dėl įsipareigojimo ar skyrybų baimės, pasak K. Poderio, svarbu neskubėti daryti išvadų.

„Čia labai svarbu atskirti du skirtingus dalykus: sąmoningą pasirinkimą nesituokti ir vengimą tuoktis. Išoriškai jie gali atrodyti panašiai – pora gyvena kartu, neplanuoja vestuvių, nesureikšmina oficialaus statuso. Tačiau psichologiškai tai gali būti visiškai skirtingos pozicijos”, – sako psichologas.

Jis priduria, kad vien pats faktas, kad pora nesituokia, dar nieko nepasako apie santykio gylį: „Kai kurios poros iš tiesų gyvena brandžiai, atsakingai ir ištikimai, nors nėra susituokusios. Kartais jų santykis realiai turi daugiau įsipareigojimo nei kai kurios formalios santuokos.”

Vis dėlto, pasak D. Ribas, nepriklausomai nuo to, kokią santykių formą pora pasirenka, žmonėms išlieka svarbus aiškus apsisprendimas būti kartu.

„Per daugelį metų esu mačiusi labai daug sužadėtuvių istorijų, ir visose jose svarbiausia būna ne žiedo dydis ar vertė. Svarbiausia yra akimirka, kai du žmonės nusprendžia, kad nori eiti tuo pačiu keliu. Būtent tai ir simbolizuoja sužadėtuvių žiedas”, – sako D. Ribas.

Įrašas Gyvename kartu, tačiau vestuvių neplanuojame: kodėl vis daugiau porų neskuba žengti prie altoriaus pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Bet vis tiek grįžti.

Parašai pirma. Atsakai į žinutę, nors buvai sau pažadėjusi daugiau to nedaryti. Vėl susitinki. Vėl patiki, kad gal šį kartą bus kitaip. Vėl prisimeni gražias akimirkas ir bandai nematyti to, kas skaudina.

Kodėl taip nutinka? Kodėl žmogus, kuris nesuteikia saugumo, pagarbos ar tikro dėmesio, kartais atrodo toks sunkiai paleidžiamas? Psichologai pastebi, kad tokie santykiai retai laikosi vien dėl meilės. Dažniau čia veikia emocinis prisirišimas, įprotis, savivertės žaizdos, baimė likti vienai ir viltis, kad žmogus pasikeis.

Štai 5 priežastys, kodėl vis grįžti prie žmogaus, kuris tavęs nevertina.

1. Tu prisirišai ne prie realybės, o prie jo potencialo

Viena dažniausių priežasčių – prisirišimas prie to, koks žmogus galėtų būti, o ne prie to, koks jis yra dabar. Galbūt jis kartais būna švelnus, dėmesingas, juokingas, artimas. Galbūt yra akimirkų, kai jis pasako tai, ko taip ilgai norėjai išgirsti. Galbūt jis moka sukurti jausmą, kad tarp jūsų „kažkas ypatingo“.

Ir tada pradedi laikytis ne jo elgesio, o vilties.

Galvoji: „Jeigu jis tik labiau pasistengtų…“, „Jeigu jam praeitų tas sunkus etapas…“, „Jeigu jis suprastų, kaip man skauda…“, „Jeigu aš būčiau kantresnė, gal viskas pasikeistų.“

Tačiau santykiuose svarbu ne tai, koks žmogus galėtų būti teoriškai, o tai, kaip jis elgiasi realiai. Jei jis nuolat nepaiso tavo jausmų, dingsta, manipuliuoja, negerbia ribų ar duoda tik trupinius dėmesio, jo potencialas tavęs nepaguos.

Kartais labai sunku paleisti ne žmogų, o svajonę apie jį. Svajonę, kad vieną dieną jis pabus, supras tavo vertę ir taps toks, kokio tu laukei. Bet laukimas gali tapti spąstais.

Ką verta sau pasakyti:
„Aš turiu žiūrėti ne į tai, ką jis žada ar koks galėtų būti, o į tai, kaip jis elgiasi su manimi dabar.“

2. Nepastovus dėmesys sukuria priklausomybę

Žmogus, kuris tavęs nevertina, dažnai nėra blogas kiekvieną dieną. Būtent tai ir painioja. Jei jis visą laiką būtų šaltas, abejingas ar nemalonus, paleisti būtų lengviau. Tačiau dažnai tokie santykiai veikia bangomis: vieną dieną jis labai artimas, kitą – tolimas. Kartais rašo gražias žinutes, kartais ignoruoja. Kartais leidžia jaustis ypatingai, o kartais – nereikalingai.

Toks nepastovumas labai stipriai veikia emocijas. Tu pradedi laukti gero momento. Lauki žinutės. Lauki atsiprašymo. Lauki to švelnaus jo varianto, kurį jau matei ir kurio labai pasiilgai.

Kai jis vėl parodo dėmesį, palengvėja. Atrodo, kad viskas grįžta į vietas. Tu vėl pajunti ryšį, viltį, džiaugsmą. Tačiau netrukus jis vėl gali atsitraukti, ir tu vėl lieki nerime.

Psichologiškai toks ciklas gali veikti panašiai kaip emocinis atlygis: kuo rečiau gauni šilumos, tuo labiau jos lauki. Ir kai pagaliau gauni, ji atrodo dar vertingesnė. Taip susiformuoja stiprus prisirišimas ne prie sveiko ryšio, o prie emocinių pakilimų ir kritimų.

Kaip tai atpažinti?
Jei dažniau jautiesi nerami nei rami, jei nuolat tikrini telefoną, jei tavo nuotaika priklauso nuo jo žinučių, jei mažas dėmesio ženklas iš jo atrodo kaip didelis įvykis – gali būti, kad prisirišai prie ciklo, o ne prie tikro saugumo.

3. Tu bandai įrodyti savo vertę

Kartais grįžtame prie žmogaus, kuris mūsų nevertina, nes slapta norime pagaliau būti pasirinktos. Norime, kad jis suprastų. Kad pamatytų, kokios esame geros, mylinčios, kantrios, gražios, įdomios. Norime laimėti jo meilę, nes jo abejingumas palietė labai jautrią vietą – savivertę.

Tada santykiai tampa nebe apie klausimą „ar man su juo gera?“, o apie klausimą „kodėl aš jam nepakankama?“

Ir tai labai skaudus spąstas.

Pradedi galvoti, kad jei būtum ramesnė, linksmesnė, gražesnė, įdomesnė, lieknesnė, mažiau reikli, mažiau jautri – jis pagaliau tave vertintų. Bet sveikuose santykiuose nereikia savęs mažinti, kad gautum meilės.

Žmogaus negebėjimas tavęs vertinti nėra tavo vertės matas. Tai jo gebėjimo mylėti, gerbti ir būti santykyje klausimas.

Jei nuolat bandai užsitarnauti jo dėmesį, gali būti, kad iš tiesų bandai išsigydyti seną vidinį jausmą: „Aš turiu pasistengti, kad būčiau mylima.“ Bet meilė neturėtų būti egzaminas, kurį vis laikai ir niekada nesužinai rezultato.

Ką verta prisiminti:
Tu netampi vertingesnė tada, kai kažkas pagaliau tave pasirenka. Tu jau esi vertinga. Klausimas tik tas, ar šis žmogus geba tai matyti.

4. Baisu likti vienai, todėl pažįstamas skausmas atrodo saugesnis

Kartais žmogus grįžta ne todėl, kad santykiai geri, o todėl, kad vienatvė atrodo dar baisesnė. Net jei ryšys skaudina, jis vis tiek yra pažįstamas. Žinai, ko tikėtis. Žinai jo elgesį. Žinai, kaip laukti, kaip teisinti, kaip susitaikyti, kaip vėl pradėti nuo pradžių.

O paleisti reiškia nežinomybę.

Kas bus, jei daugiau nieko nesutiksiu? Kas bus, jei pasiilgsiu? Kas bus, jei jis susiras kitą? Kas bus, jei aš suklydau? Tokios mintys gali priversti grįžti net tada, kai protas aiškiai sako, kad santykiai neteikia laimės.

Vienatvės baimė labai stipri, ypač jei esi pripratusi savo vertę jausti per santykius. Tačiau svarbu atskirti vienatvę nuo ramybės. Iš pradžių paleidus žmogų gali būti tuščia, liūdna, keista. Bet po kurio laiko ta tuštuma gali virsti erdve – sau, draugystėms, naujiems planams, poilsiui, savivertei.

Kartais mes bijome ne vienatvės, o tylos, kurioje pagaliau teks išgirsti save.

Klausimas sau:
„Ar aš grįžtu, nes tikrai noriu šio žmogaus, ar todėl, kad bijau būti viena?“

5. Tu painioji stiprias emocijas su meile

Santykiai, kuriuose daug neaiškumo, dažnai atrodo labai intensyvūs. Ten daug ilgesio, laukimo, pavydo, susitaikymų, nusivylimų, gražių akimirkų ir staigių atšalimų. Toks emocinis intensyvumas gali atrodyti kaip meilė.

Bet meilė nebūtinai turi būti audra.

Sveikas ryšys dažnai yra ramesnis. Jame mažiau dramos, mažiau spėliojimo, mažiau nerimo. Jis gali atrodyti ne toks „uždegantis“, jei esi pripratusi prie emocinių kalnelių. Tačiau ramybė nėra nuobodulys. Ramybė gali būti saugumas.

Jei santykiuose nuolat skauda, jei vis bandai suprasti, kur stovite, jei tavo kūnas įsitempia pamačius jo vardą telefone, jei esi laiminga tik tada, kai jis pagaliau parodo dėmesį – tai gali būti ne meilės stiprumas, o nerimo stiprumas.

Meilė turėtų auginti, o ne nuolat versti abejoti savimi.

Verta atskirti:
Stipri trauka nėra tas pats, kas pagarba. Ilgesys nėra tas pats, kas meilė. Chemija nėra tas pats, kas saugumas.

Kaip pradėti iš šio rato išeiti?

Pirmas žingsnis – nustoti save kaltinti. Tai, kad grįžti, nereiškia, jog esi silpna ar „kvaila“. Tai reiškia, kad kažkas šiame ryšyje palietė tavo emocijas, viltis, baimes ar senas žaizdas. Tačiau supratimas gali tapti pradžia.

Pabandyk sąžiningai atsakyti į kelis klausimus:

• Kaip aš jaučiuosi šalia šio žmogaus didžiąją laiko dalį?
• Ar šis ryšys suteikia man ramybės, ar daugiau nerimo?
• Ar aš galiu būti savimi, ar nuolat bandau prisitaikyti?
• Ar mano poreikiai čia svarbūs?
• Ar šis žmogus savo veiksmais rodo, kad mane vertina?
• Ką patarčiau draugei, jei ji būtų mano situacijoje?

Labai padeda ir realybės sąrašas. Užrašyk ne tik gražias akimirkas, bet ir tai, kas kartojosi: kada jis nuvylė, kaip jauteisi, ką žadėjo, ko nepadarė. Kai ilgesys užplūsta, smegenys dažnai prisimena tik gerus momentus. Užrašai padeda grįžti prie viso vaizdo, o ne prie idealizuotos versijos.

Kodėl svarbu susigrąžinti ribas?

Žmogus, kuris tavęs nevertina, dažnai gauna daug prieigos prie tavo gyvenimo: gali grįžti kada nori, rašyti kada nori, dingti kada nori, o tu vis tiek lauki. Ribos padeda pakeisti šį modelį.

Riba gali būti labai paprasta: nebeatsakinėti į žinutes naktį, nebesutikti susitikti paskutinę minutę, nebetęsti pokalbio, kuriame esi žeminama, nebeaiškinti savo jausmų žmogui, kuris jų nuolat nepaiso.

Ribos nėra bausmė kitam. Tai apsauga sau.

Iš pradžių gali būti sunku. Gali kilti kaltė, nerimas, noras viską sušvelninti. Bet kiekvieną kartą, kai pasirenki save, stiprini vidinį jausmą: „Mano jausmai svarbūs.“

Kada verta kreiptis pagalbos?

Jei jaučiate, kad šis ryšys tapo tarsi priklausomybė, jei sunku nutraukti kontaktą, jei santykiuose buvo emocinio smurto, manipuliacijų, žeminimo, kontrolės ar grasinimų, labai verta pasikalbėti su psichologu. Kartais vien draugių palaikymo neužtenka, nes prisirišimo mechanizmai būna labai gilūs.

Pagalba ypač svarbi, jei santykiai stipriai paveikė savivertę, miegą, darbą, mokslus, sveikatą ar socialinį gyvenimą. Nereikia laukti, kol bus „pakankamai blogai“. Jei skauda – tai jau pakankama priežastis ieškoti palaikymo.

Įrašas Kodėl tu vis grįžti prie žmogaus, kuris tavęs nevertina? Psichologai išskiria 5 priežastis pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Savo „Facebook“ paskyroje tarnyba kvietė žmones anonimiškai pasidalinti patirtimis, susijusiomis su seksualiniu priekabiavimu darbo aplinkoje. Kaip pasakoja LGKT atstovė Mintautė Jurkutė, istorijų sulaukta labai greitai ir daug.

„Mes labai aiškiai pasakėme, kad tai anonimiška, kad mums nereikia jokių asmens duomenų ir kad tai nėra oficialūs pranešimai apie pažeidimus. Tiesiog kvietėme pasidalinti patirtimis, kad geriau suprastume kontekstą“, – pasakoja ji.

Anot jos, daugelis istorijų atkeliavo vos per pirmąsias dvi dienas. „Tai buvo labai spontaniška reakcija – žmonės pamatė kvietimą ir parašė“, – sako M. Jurkutė.

Visas istorijas vienija tie patys elementai

Pasak specialistės, skirtingose istorijose aiškiai kartojasi tie patys modeliai.

„Dažniausiai priekabiauja galią turintis vyras. Taip pat labai ryškus slaptumo komponentas – kai viskas vyksta taip, kad nematytų kiti. Ir labai panašios emocijos: pasišlykštėjimas, gėda, nesaugumas“, – teigia ji.

Istorijose minimi nepageidaujami prisilietimai, seksualiniai komentarai, įkyrus spoksojimas, klausimai apie privatų gyvenimą, fizinis artumas ar seksualinio pobūdžio pasiūlymai. Viena moteris pasakojo, kad kolega ne kartą netikėtai pradėdavo masažuoti jos pečius. „Tai sukėlė nesaugumo jausmą, nenorą eiti į darbą. Galiausiai nusprendžiau išeiti iš darbovietės“, – rašė ji.

Kita moteris dalijosi, kad vadovas kitų kolegų akivaizdoje klausinėdavo apie jos lytinį gyvenimą, komentuodavo kūną, siūlydavo pasibučiuoti ir neva netyčia bandydavo paliesti intymias vietas. „Būdama jauna ir labai kukli, nedrįsdavau atsikirsti“, – prisiminė ji.

„Direktorius grįžęs po atostogų liepdavo administratorei parašyti laišką, kad visos kolektyvo moterys ateitų su suknelėmis“, – rašė viena respondentė.

Kita moteris pasakojo, kad vadovas sakydavo: „Kaip aš tave dulkinčiau“, liepdavo lipti laiptais pirmai, o pats eidavo iš paskos ir žiūrėdavo po sijonu.

„Kartais sunku patikėti, kad čia šiandienos istorijos. Atrodo, lyg tai būtų mūsų mamų ar močiučių laikų pasakojimai. Bet panašu, kad tai vis dar vyksta“, – sako M. Jurkutė.

Ne tik fizinis kontaktas

Dalis moterų pabrėžė, kad labiausiai jas paveikė ne fizinis kontaktas, o nuolatinė įtampa, seksualizuojantys komentarai ar įkyrus elgesys. Viena respondentė pasakojo apie kolegą, kuris iš už nugaros pernelyg arti pašnibždėjo jai į ausį, nors jie neturėjo jokio artimesnio ryšio. „Galbūt tai skamba kaip niekis, bet man buvo šokas. Negalėjau suprasti, kas vyksta. Pradėjau bijoti darboviečių, vyrų, vengti kultūros vietų“, – rašė ji.

Anot M. Jurkutės, visuomenėje vis dar trūksta supratimo, kad seksualinis priekabiavimas nebūtinai atrodo kaip atvira agresija.

„Mes dar neturime pilno susitarimo, kad net ir mažas komentaras ar žvilgsnis gali būti labai žeidžiantis ir ilgam palikti žaizdą. Nebūtina, kad įvyktų fizinis smurtas, kad žmogus būtų traumuotas“, – sako ji.

Daugelis nepraneša

Didelė dalis moterų nurodė, kad oficialiai apie patirtą seksualinį priekabiavimą niekam nepranešė. Dažniausiai jos pasipasakodavo draugėms, kolegėms ar partneriams, tačiau nesikreipdavo į vadovybę ar institucijas.

„Nepranešiau, nes neturėjau įrodymų“, – rašė viena administratore dirbusi moteris.

„Mačiau, kad beprasmiška“, – teigė kita.

Kai kurios respondentės pasakojo, kad net ir prakalbus apie situaciją nesulaukė palaikymo. Gydytoja dirbusi moteris rašė, kad administracija „užsimerkia ir užglaisto“, nors kolegės taip pat buvo kreipusios pagalbos.

Kita nukentėjusioji pasakojo, kad net terapeutai nuvertino jos patirtį. „Girdėjau komentarus iš serijos „tu jam patikai“. Mano realybe netikėjo“, – teigė ji.

„Labai lengva sakyti: pas mus tai nevyksta“

Pasak M. Jurkutės, seksualinis priekabiavimas yra viena latentiškiausių diskriminacijos darbe formų. „Apie atlyginimų skirtumus kalbėti lengviau. Tuo metu seksualinis priekabiavimas paliečia gėdos, kaltės, baimės jausmus“, – sako ji.

Anot jos, organizacijos dažnai klaidingai mano, kad jei nėra oficialių skundų, problema neegzistuoja. „Labai lengva pasakyti: „Pas mus tai nevyksta.“ Bet jeigu niekada net nepaklausei darbuotojų, ar tai vyksta, negali tvirtinti, kad problemos nėra“, – teigia specialistė.

Ji pabrėžia, kad prevencija prasideda ne nuo formalių dokumentų, o nuo organizacijos kultūros. „Jeigu apie seksualinį priekabiavimą niekada nekalbama, darbuotojai dažniausiai netiki, kad bus apsaugoti“, – sako M. Jurkutė.

Ne pavienės istorijos

Nors tarp atsakymų buvo ir tokių, kur seksualinio pobūdžio komentarai buvo priimti kaip flirtas ar komplimentai, dauguma istorijų kalbėjo apie pažeminimą, nesaugumą ir baimę. Ir nors seksualinis priekabiavimas darbe dažnai įsivaizduojamas kaip pavieniai, kraštutiniai atvejai, dešimtys moterų istorijų parodė, jog tai plačiai paplitęs reiškinys, pasireiškiantis labai skirtingose profesijose ir darbo aplinkose – nuo žiniasklaidos, kultūros lauko ir teisės iki gamybos, medicinos ar aptarnavimo sektoriaus.

„Vis tiek labai aiškiai matosi pasikartojantis modelis. Tai nėra vienetiniai atvejai ar nesusipratimai. Tai sistema, kurią mes kaip visuomenė dar per dažnai normalizuojame“, – sako M. Jurkutė.

Anot jos, vieši liudijimai svarbūs todėl, kad leidžia žmonėms atpažinti savo patirtis. „Kai žmogus pamato, kad tai ne jam vienam nutiko, atsiranda daugiau aiškumo. Supratimas, kad problema yra reali“, – teigia ji.

Įrašas Seksualinis priekabiavimas darbe ir tikros moterų istorijos: „Direktorius liepdavo ateiti su suknelėmis“ pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Pasak Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Lygių galimybių integravimo grupės vyresniojo patarėjo Mažvydo Karaliaus, seksualinis priekabiavimas retai atrodo taip, kaip dažnai vaizduojama filmuose ar viešojoje erdvėje.

„Seksualinis priekabiavimas dažniausiai pasireiškia subtiliomis formomis – komentarais, juokeliais, žvilgsniais, nepageidaujamais prisilietimais, dviprasmiškomis replikomis. Dėl to žmonėms dažnai būna sunku iš karto suprasti, kad tai, ką jie patiria, nėra normalu“, – sako jis.

Svarbiausias ženklas – nepageidaujamumas

Anot eksperto, vienas svarbiausių seksualinio priekabiavimo aspektų yra ne tai, kokia buvo kito žmogaus intencija, o kaip situacijoje jaučiasi ją patiriantis asmuo.

„Pagrindinis seksualinio priekabiavimo elementas yra nepageidaujamumas. Jeigu žmogui elgesys kelia diskomfortą, verčia jaustis nejaukiai, žemina ar žeidžia, tai jau yra labai svarbus signalas atkreipti dėmesį“, – pabrėžia M. Karalius.

Pasak jo, žmonės dažnai pradeda abejoti savo reakcija būtent todėl, kad aplinka linkusi menkinti tokias situacijas. Anot jo, mūsų šalyje priekabiavimo normalizavimas – tarsi įaugęs į kraują. 

„Dažnai girdime frazes: „čia tik humoras“, „tu nesupranti juoko“, „per jautriai reaguoji“. Tokie pasakymai verčia žmogų pradėti abejoti savo patirtimi. Tačiau pats savęs kvestionavimas jau gali būti ženklas, kad elgesys buvo netinkamas“, – sako ekspertas.

Ką daryti, jei nesate tikri?

Specialistas ragina nesistengti iš karto sau atsakyti, ar situacija pakankamai rimta, kad būtų laikoma seksualiniu priekabiavimu pagal įstatymą.

„Nereikia iš karto bandyti sau įrodyti, kad tai buvo seksualinis priekabiavimas teisine prasme. Užtenka pripažinti, kad tas elgesys buvo nemalonus ir nepageidaujamas“, – teigia jis.

M. Karalius rekomenduoja apie situaciją pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikima – artimuoju, kolega, psichologu ar atsakingu asmeniu darbovietėje.

„Labai svarbu nelikti vienam su tuo jausmu. Pasitikrinimas su kitais žmonėmis dažnai padeda geriau suprasti situaciją ir susigrąžinti pasitikėjimą savo reakcija“, – sako jis.

Jeigu žmogus jaučiasi saugiai, galima aiškiai pasakyti priekabiaujančiam asmeniui, kad toks elgesys yra nepriimtinas – tai neretai padeda.

„Galima labai aiškiai įvardyti: „Man tai nepatinka“, „Nedaryk taip daugiau“, „Nesielk taip su manimi“. Žmogus neturi teisintis dėl savo ribų“, – pabrėžia M. Karalius.

Kodėl žmonės nepraneša?

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, seksualinis priekabiavimas išlieka itin latentinis reiškinys – nors jį patiria daug žmonių, oficialių pranešimų sulaukiama nedaug.

Pasak M. Karaliaus, viena priežasčių yra natūrali žmogaus reakcija į šoką.

„Žmonės dažnai į priekabiavimą reaguoja sustingimu. Vėliau atsiranda kaltė: kodėl nepasakiau, kodėl nepasipriešinau. Tačiau tokia reakcija yra normali“, – aiškina jis.

Prie tylos prisideda ir baimė dėl pasekmių – galimo keršto, kolegų nusisukimo ar įtampos darbovietėje. Ekspertas atkreipia dėmesį, kad seksualinio priekabiavimo situacijose dažnai egzistuoja galios santykiai – priekabiaujantis asmuo gali būti vadovas, dėstytojas ar kolektyve autoritetą turintis žmogus. Tokiu atveju situacija tampa sudėtingesnė, nes žmogus gali nesijausti saugiai konfrontuodamas su priekabiautoju.  

„Dažnai žmonės apie seksualinį priekabiavimą praneša tik jau būdami apsisprendę išeiti iš darbo. Tai rodo, kiek daug vidinės įtampos ir baimės tokios situacijos sukelia“, – sako ekspertas.

Darbdavių atsakomybė – ne tik reaguoti, bet ir užkirsti kelią

Pasak specialisto, seksualinio priekabiavimo prevencija negali apsiriboti formaliomis taisyklėmis dokumentuose.

„Darbdavio atsakomybė yra kurti aplinką, kurioje darbuotojai žinotų, koks elgesys yra netinkamas, jaustųsi saugiai pranešdami apie problemas ir matytų, kad į situacijas reaguojama rimtai“, – teigia M. Karalius.

Anot jo, organizacijose svarbūs ne tik aiškūs pranešimų mechanizmai, bet ir nuolatinis darbuotojų švietimas apie seksualinio priekabiavimo formas, ribas bei pagalbos galimybes.

Įrašas Kai peržengiama riba: kaip suprasti, kad tai – seksualinis priekabiavimas? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Mes, moterys, dažnai svajojame būti ne tiesiog viena iš daugelio, o ta vienintelė – ta, kurią prisimena, kuria žavisi, kuriai skiria dėmesį ir dėl kurios nori pasistengti. Mums labai svarbu jausti, kad vyrui rūpime, kad jis mato mumyse kažką ypatingo, subtilaus ir nepakartojamo. Juk nėra nieko maloniau nei jaustis geidžiamai, išgirstai, vertinamai ir mylimai.

Vis dėlto realybėje ne kiekviena moteris patiria tokį dėmesį, apie kokį svajoja. Kartais stengiamės per daug, kartais pamirštame save, o kartais net nesusimąstome, kad vyrą labiausiai traukia ne dirbtinumas ar tobulumo demonstravimas, o visai kiti dalykai. Dažnai didžiausią įspūdį palieka ne tai, ką moteris sako ar kaip atrodo, o tai, kaip ji leidžia vyrui pasijusti būnant šalia jos.

Pirmoji paslaptis – nuoširdžiai domėkitės vyru ir jo gyvenimu

Vienas stipriausių dalykų, galinčių priartinti žmogų, yra tikras, nuoširdus dėmesys. Jei norite, kad vyras jaustųsi gerai šalia jūsų, labai svarbu parodyti, kad jums įdomus ne tik jo dėmesys jums, bet ir jis pats – jo mintys, jo pomėgiai, jo darbai, jo svajonės, net jo kasdienybė.

Vyrai, kaip ir moterys, nori būti išgirsti. Nors dažnai atrodo, kad jie mažiau kalba apie savo jausmus ar išgyvenimus, iš tiesų daugeliui jų labai trūksta žmogaus, kuris ne tik lauktų savo eilės kalbėti, bet ir iš tikrųjų klausytųsi. Kai vyras sutinka moterį, kuri geba su susidomėjimu klausytis, užduoti klausimų, prisiminti anksčiau pasakytas smulkmenas ir parodyti tikrą dėmesį, jis tai labai aiškiai pajunta.

Svarbiausia čia ne apsimesti, o iš tiesų norėti pažinti. Kartais pakanka paprasto klausimo: kaip praėjo jo diena? Kas jam šiuo metu svarbiausia? Kas jį džiugina ar neramina? Toks dėmesys kuria visai kitokią artumo formą nei vien flirtas ar gražūs žodžiai.

Daugelis vyrų savo santykiuose jaučiasi nesuprasti, nuolat kritikuojami arba tarsi visada turintys atitikti kažkieno lūkesčius. Todėl moteris, kuri ne puola vertinti, o geba išklausyti, jiems tampa itin brangi. Ji išsiskiria iš kitų, nes šalia jos vyras gali jaustis priimtas, o ne nuolat taisomas.

Žinoma, tai nereiškia, kad turite visą laiką tylėti ir tik žavėtis. Svarbu balansas. Tačiau jei pokalbyje daugiau vietos skirsite tikram klausymuisi, o ne vien norui pasirodyti ar būti pastebėtai, vyras tai prisimins. Nuoširdus susidomėjimas kuria ryšį, o ryšys – stipresnį prisirišimą.

Antroji paslaptis – lengvumas, žaismingumas ir natūralumas

Labai dažnai moterys galvoja, kad norint padaryti įspūdį reikia būti tobuloms: visada mandagioms, labai geroms, labai protingoms, itin paslaugioms, niekada nesuklystančioms. Tačiau tikrovėje toks nuolatinis bandymas atitikti idealą dažnai sukuria įtampą. O įtampa retai kada traukia.

Kur kas labiau žavi moteris, kuri yra gyva, natūrali, laisva ir nebijanti būti savimi. Tokia moteris nebando įtikti bet kokia kaina, nesistengia nuolat pasirodyti geresnė, nei yra, ir nepraranda savęs vien tam, kad patiktų vyrui. Būtent ši savybė dažnai ir palieka stipriausią įspūdį.

Vyrai dažnai traukia prie moterų, kurios turi vidinio lengvumo. Tai nereiškia paviršutiniškumo ar nebrandumo. Tai reiškia gebėjimą neapsunkinti kiekvienos akimirkos per dideliais lūkesčiais, kontrole ar nuolatiniu savęs vertinimu. Lengva, žaisminga moteris moka juoktis, moka džiaugtis akimirka, moka flirtuoti be įtampos ir nepraranda savo individualumo.

Natūralumas taip pat yra be galo svarbus. Nereikia stengtis atrodyti įspūdingesnei, protingesnei ar paslaptingesnei, nei esate iš tikrųjų. Vyras daug labiau įsimins jūsų tikrą juoką, spontanišką reakciją, autentišką nuomonę ar net mažą keistumą, nei kruopščiai surežisuotą įvaizdį.

Kai moteris yra savimi, ji siunčia labai stiprią žinutę: man nereikia apsimetinėti, kad būčiau verta dėmesio. Ir būtent tai veikia labai stipriai. Tokia moteris atrodo pasitikinti savimi, o pasitikėjimas savimi visada traukia.

Labai svarbu suprasti ir tai, kad perdėtas gerumas ar paslaugumas nebūtinai kuria trauką. Jei moteris nuolat stengiasi įtikti, visada nusileidžia, viską toleruoja ir pamiršta savo norus, vyrui ji gali pasirodyti ne paslaptinga ar įdomi, o tiesiog per daug patogi. O trauką dažniausiai kuria ne pataikavimas, o tikras charakteris.

Trumpai ir aiškiai: 4 paslaptys, kaip sužadinti vyro susidomėjimą ir jį išlaikyti

Shutterstock nuotr.

Trečioji paslaptis – turėkite savo gyvenimą ir neleiskite, kad viskas suktųsi tik apie jį

Viena didžiausių moters stiprybių yra jos savarankiškumas. Vyrą labai traukia moteris, kuri turi savo pasaulį – savo pomėgius, savo veiklas, savo draugus, savo tikslus ir savo gyvenimo skonį. Tokia moteris neatrodo tuščia ar desperatiškai ieškanti dėmesio. Ji atrodo pilna savęs.

Kai visas moters dėmesys ima suktis tik apie vyrą, santykiuose gali atsirasti spaudimas. Vyras pradeda jausti, kad tapo vieninteliu jos emociniu centru, o tai ilgainiui gali varginti. Tuo tarpu moteris, kuri gyvena įdomų ir pilnavertį gyvenimą, natūraliai tampa patrauklesnė. Ji turi ką papasakoti, ji spinduliuoja energiją, ji neatrodo priklausoma nuo vieno žmogaus reakcijų.

Tai nereiškia, kad reikia vaidinti nepasiekiamą ar specialiai kurti atstumą. Kalba eina apie sveiką ribą. Kai moteris moka mėgautis savo gyvenimu, ji nesikabina į vyrą, nereikalauja nuolatinio dėmesio ir neieško patvirtinimo kiekviename jo žodyje. Tai kuria daug natūralesnį ryšį.

Paradoksalu, bet kuo labiau moteris vertina save ir savo gyvenimą, tuo labiau ja ima domėtis vyras. Jis mato, kad ši moteris nėra tuštuma, kurią reikia užpildyti, o asmenybė, kuri jau pati savaime yra įdomi. O tai traukia kur kas stipriau nei nuolatinis vaikymasis paskui dėmesį.

Ketvirtoji paslaptis – palikite vietos ilgesiui ir paslapčiai

Kartais moterys nori visko iš karto: aiškumo, atsakymų, nuolatinio dėmesio, garantijų ir greito emocinio artumo. Tačiau trauką labai dažnai stiprina ne visiškas atvirumas nuo pirmos dienos, o šiek tiek paslapties, erdvės ir ilgesio.

Kai tarp dviejų žmonių atsiranda šiek tiek laukimo, ne viskas būna pateikta iš karto, gimsta natūralus noras pažinti giliau. Vyrui įdomu tai, ko jis dar iki galo neperprato. Jei moteris iš karto atiduoda visą savo dėmesį, visą laiką, visas paslaptis ir visus jausmus, santykių dinamika gali labai greitai prarasti įtampą.

Tai nereiškia žaidimų ar dirbtinio šaltumo. Svarbu ne manipuliuoti, o tiesiog neskubėti visko atiduoti per greitai. Leiskite žmogui jūsų pasiilgti. Leiskite jam pačiam ieškoti progos parašyti, paskambinti, susitikti. Leiskite jam pajusti, kad jūsų dėmesys yra vertingas, o ne savaime suprantamas.

Paslaptis slypi ne tylėjime ar uždarume, o tame, kad moteris išlaiko savo gilumą. Ji neatskleidžia visko vienu metu. Ji leidžia save pažinti pamažu. Toks ryšio kūrimas dažnai būna daug stipresnis ir ilgaamžiškesnis.

Kas iš tiesų labiausiai veikia vyrą?

Dažnai manoma, kad vyrą labiausiai galima sužavėti išvaizda, tobulumu ar nuolatiniu pataikavimu. Tačiau ilgainiui labiausiai įsimenama visai kas kita: kaip jis jautėsi būdamas šalia jūsų. Ar jautėsi išgirstas? Ar jautėsi laisvas? Ar jautėsi įkvėptas? Ar jautė, kad šalia jūsų gali būti savimi?

Didžiausią įspūdį palieka moteris, kuri moka derinti švelnumą su pasitikėjimu savimi, dėmesį kitam su pagarba sau, žaismingumą su vidine verte. Tokia moteris ne tik patraukia dėmesį, bet ir išlieka mintyse ilgiau.

Įrašas 4 gudrių moterų paslaptys, kaip sužadinti vyro susidomėjimą ir jį išlaikyti pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Vis dėlto pas kai kurias iš mūsų šios savybės išryškėja kiek stipriau.

Nori sužinoti, kuriais mėnesiais gimusių merginų charakteriai yra laikomi pačiais sudėtingiausiais? Paskaityk!

KOVAS

KOVAS. Teigiama, jog kovą charakteris – vienas sunkiausių. Viena vertus, kovą gimę turi daugybę teigiamų savybių, tačiau kita vertus kartais jie gali būti kiek neprognozojami ir labai labai pavydūs.

Būtent kovą gimę dažniausiai yra tie, kurie rezga intrigas ir kurpia planus, kaip kažkam pakenkti, jei šis juos įskaudino.

Dažniausiai jie inicijuoja konfliktus ir ginčus, nes jiems visuomet prireikia audrų gyvenime.

Viena vertus, su kovą gimusiais niekuomet nebus nuobodu (jei kovą gimęs jus mėgsta), kita vertus, dramų sūkuryje ne kiekvienas gali ištverti. 

GEGUŽĖ

GEGUŽĖ. Gegužę gimę yra laikomi vieni uždariausių Zodiako ženklų, todėl neretai žmonės, bendraudami su jais, atsimuša tarsi į sieną.

Sunku suvokti, ką mąsto ir apie ką svajoja. Jie yra linkę ypač užsisklęsti, kai kalbama apie jų problemas.

Jie nėra linkę išsišnekėti, todėl juos apima depresinės nuotaikos, o tokiu būdu kitiems tampa sunkoka su jais bendrauti ir komunikuoti.

Kitiems žmonėms tampa sunku užmegzti su jais draugišką kontaktą, mat jie dažnai atrodo liūdnoki, pasinėrę į save, savo išgyvenimus.

RUGSĖJIS

RUGSĖJIS. Rugsėjį gimę patys žino – kartais jie būna tokie nepakenčiami, jog verčiau nuo jų bėgti.

Nors rugsėjį gimę turi nemažai teigiamų savybių, vis dėlto dominuojančios jų savybės nėra nuoširdumumas ir gerumas.

Jie be galo valdingi ir kerštingi, todėl susipykus su jais lengva nebus.

Be to, sarkazmas – vienas geriausių rugsėjį gimusių draugų, todėl savo kalbomis jie dažnai pašiepia ar net įžeidžia kitus, nors ir žino, jog kitus skaudina.

Rugsėjį gimę dažnai yra be galo įtarūs – tai kiša koją santykiuose, nes jų begalinis pavydas gali sugriauti ir tvirčiausius ryšius.

LAPKRITIS

LAPKRITIS. Šie asmenys turi du veidus. Pirmasis – draugiškas, geranoriškas ir optimistiškas, o štai kitas, kai reikia, parodo ir kitą medalio pusę.

Jei lapkritį gimęs jaučiasi įskaudintas, jis padarys viską, jog kitas žmogus kentėtų lygiai taip pat, kaip kenčia jis.

Lapkritį gimęs yra linkęs kerštauti, o nuoskaudų dažnai neužmiršta labai ilgai.

Atleisti lapkritį gimusiam taip pat labai sudėtinga – ko gero, sunkiausia ištarti šį žodį, mat jis kertasi su jų principais.

Lapkritį gimę taip pat pasižymi nenuspėjamumu – vieną dieną jie gali žarstyti komplimentus, teikti pasiūlymus bendrai veiklai, o štai kitą dieną juos apims nepasitenkinimas ir troškimas nuo visų pabėgti.

GRUODIS

GRUODIS. Gruodžio mėnesio atstovai, nors yra imlūs ir gudrūs, dažnai veikia prieš kitus.

Jie paprasčiausiai sugeba apvynioti naivesnius ir jautresnius aplink pirštą – prižada jiems aukso kalnus, tačiau pažadų ištesėti neketina.

Santykiuose gruodį gimę susikuria labai didelius lūkesčius – tam, jog partneris juos atitiktų, reikia gerokai pasistengti.

Gruodį gimę taip pat pasižymi dideliu plepumu, todėl neretai gali išpliurpti ir didžiausią paslaptį, pačios to nejausdamos.

Todėl pasitikėti gruodį gimusiais įmanoma, tik reikia žinoti šio Zodiako ženklo pagrindinius minusus ir stengtis jų neiššaukti.

Įrašas 5 sudėtingiausio būdo merginos pagal gimimo mėnesius pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Abejingumas neateina su drama. Jis ne visada prasideda pykčiais ar garsiais žodžiais. Kartais jis ateina labai tyliai: nebeužduodamu klausimu, nebepastebėtu nuovargiu, nebeišklausytu pasakojimu, nebeatidarytomis emocijomis. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip laikinas atšalimas, nuovargis ar sudėtingesnis etapas. Tačiau jei abejingumas įsitvirtina, jis pradeda ardyti patį santykių pagrindą.

Kodėl abejingumas toks pavojingas?

Todėl, kad santykiams iš tiesų reikia ne tobulumo, o gyvo ryšio. Du žmonės gali ginčytis, pyktis, nesutarti, pavargti vienas nuo kito ar net skaudinti vienas kitą neatsargiais žodžiais, tačiau kol jiems vis dar rūpi, kol jie vis dar nori būti išgirsti, kol vis dar reaguoja į tai, kas vyksta tarp jų, tol santykiai dar turi pulsą. Net konfliktas kartais rodo ne tik įtampą, bet ir tai, kad žmonės dar nėra vienas kitam abejingi. Jie vis dar kovoja už savo vietą santykyje, už supratimą, už artumą, net jei tą daro netobulai.

Abejingumas reiškia visai ką kita. Jis ateina tada, kai vienam ar abiem tiesiog nebesvarbu. Nebesvarbu, kaip jaučiasi kitas. Nebesvarbu, kodėl jis pastaruoju metu tylus, pavargęs ar užsisklendęs. Nebesvarbu, kad tarp jūsų seniai nebėra artumo, švelnumo, spontaniško juoko ar tikro pokalbio. Nebesvarbu, kad viskas tapo mechaniška, o buvimas kartu vis dažniau primena ne ryšį, o tiesiog bendrą buitį.

Ir būtent čia slypi didžiausias pavojus. Kol santykiuose yra emocija, tol dar yra ir galimybė kažką keisti. Tačiau kai nebelieka rūpesčio, nebelieka ir noro taisyti, kalbėtis, suprasti, artėti. Žmogus, kuriam jau neberūpi, nebenori aiškintis, nebenori ieškoti sprendimo, nebenori dėti pastangų. Jis nebesiekia atkurti to, kas byra, nes viduje jaučiasi tarsi atsitraukęs.

Retai atrodo dramatiškai

Abejingumas yra pavojingas ir todėl, kad jis retai atrodo dramatiškai. Dažniausiai jis ateina tyliai. Iš pradžių kaip mažesnis dėmesys, trumpesni atsakymai, vis retesnis domėjimasis. Vėliau kaip emocinis nuovargis, atsitraukimas, šaltis. O dar vėliau jis tampa nauja norma, kai du žmonės vis dar gyvena šalia, bet iš tiesų vienas kito nebepasiekia. Iš išorės gali atrodyti, kad viskas daugiau ar mažiau tvarkoje, nes nėra didelių konfliktų, nėra scenų, nėra atviro sprogimo. Tačiau viduje santykiai tuo metu gali būti jau stipriai ištuštėję.

Dar vienas abejingumo pavojus tas, kad jis labai žeidžia žmogaus savivertę. Kai partneris pyksta, skaudu. Kai partneris kritikuoja, taip pat skaudu. Tačiau kai partneris tampa abejingas, žmogus dažnai pradeda jaustis tarsi nematomas. Tarsi jo jausmai, mintys, buvimas nebeturėtų reikšmės. O tai yra viena skaudžiausių patirčių santykyje. Nes žmogui reikia ne tik būti šalia kito, bet ir jausti, kad jis yra matomas, girdimas, svarbus.

Abejingumas taip pat naikina saugumo jausmą. Artimas ryšys laikosi ne tik ant meilės žodžių ar gražių akimirkų, bet ir ant kasdienių mažų patvirtinimų: kad man rūpi, kaip tu jautiesi, kad aš matau tavo nuovargį, kad man svarbu, kas dedasi tavo viduje. Kai šių ženklų nebelieka, santykiai tampa emociškai nesaugūs. Žmogus ima užsidaryti, slėpti jausmus, nes nebetiki, kad jie bus sutikti su šiluma ar supratimu.

Pavojingiausia tai, kad abejingumas labai dažnai uždaro kelią bet kokiam atsigavimui. Konfliktą galima spręsti. Įskaudinimą galima aptarti. Net po labai sunkių etapų ryšys kartais gali būti atkurtas. Tačiau kai vienam ar abiem jau neberūpi, motyvacija kažką gelbėti tampa labai silpna. O be pastangų santykiai savaime negyja.

Neištikimybė dažnai būna pasekmė, o ne pradžia

Tai nereiškia, kad neištikimybė nėra skaudi ar svarbi. Ji gali sugriauti pasitikėjimą, palikti ilgalaikes žaizdas ir pakeisti santykius iš esmės. Tačiau labai dažnai ji neatsiranda tuščioje vietoje. Prieš ją būna ilgas laikotarpis, kai du žmonės vienas nuo kito nutolsta, nustoja kalbėtis, nebesijaučia matomi ir svarbūs.

Kitaip tariant, santykius dažnai pradeda žudyti ne pats išorinis įvykis, o vidinis atšalimas, kuris jam atveria duris. Kai nebėra emocinio artumo, kai nebėra dėmesio, kai nebėra jautrumo vienas kitam, santykiai tampa trapūs. Ir tada bet kuris išorinis sukrėtimas juos paveikia dar stipriau.

Kaip atrodo abejingumas kasdienybėje?

Abejingumas nebūtinai reiškia, kad žmonės nustoja gyventi kartu ar kalbėtis. Kartais iš šalies viskas atrodo visai normaliai. Jie atlieka pareigas, planuoja buitį, augina vaikus, vyksta atostogauti, atsiskaito vienas kitam, kas nupirks pieno ar kas paims siuntą. Tačiau tarp viso to nebelieka tikro ryšio.

Abejingumas dažnai atrodo taip:

• nebesinori klausyti, kaip praėjo kito diena;
• nebekyla noras apkabinti, paliesti, nuraminti;
• partnerio liūdesys ar džiaugsmas nebesukelia jokios gilesnės reakcijos;
• konfliktai nebesprendžiami, nes tiesiog nebesinori aiškintis;
• artumas tampa pareiga arba visai dingsta;
• pokalbiai apsiriboja tik buitimi.

Tokioje būsenoje žmogus šalia gali jaustis vienišesnis nei būdamas vienas.

Kodėl žmonės tampa abejingi?

Dažniausiai ne todėl, kad vieną dieną nusprendžia nebemylėti. Abejingumas dažnai užauga iš neįvardytų nuoskaudų, nuovargio, nusivylimo, ilgalaikio nesusikalbėjimo. Kai žmogus per ilgai jaučiasi negirdimas, neįvertintas ar vis atstumiamas, jis gali tiesiog emociškai užsidaryti.

Kartais tai tampa savisaugos forma. Lengviau nebejausti, nei nuolat skaudėti. Lengviau nebekalbėti, nei vėl likti nesuprastam. Lengviau apsimesti, kad nebesvarbu, nei pripažinti, kad vis dar labai skauda.

Todėl abejingumas dažnai nėra šaltumo įrodymas. Labai dažnai tai yra ilgai nešioto emocinio nuovargio rezultatas.

Blogiausia ne pyktis, o tuštuma

Daugelis porų bijo konfliktų. Ir suprantama kodėl, nes ginčai vargina, skaudina ir palieka įtampą. Tačiau santykių požiūriu daug pavojingesnė už pyktį dažnai būna tuštuma. Pyktis rodo, kad žmogui dar rūpi. Kad jis dar reaguoja. Kad kažkas tarp jūsų vis dar gyva.

O tuštuma rodo visai ką kita. Ji rodo, kad emocinis atstumas jau tapo įprastas. Kad skausmas perėjo į nejautrą. Ir būtent tada santykiai pradeda tyliai byrėti.

Ar abejingumą dar galima sustabdyti?

Taip, bet tik tol, kol bent vienam iš dviejų vis dar rūpi ne tik išlikti kartu, bet ir atkurti ryšį. Abejingumas nėra nuosprendis, jei jis atpažįstamas laiku. Tačiau čia nebeužtenka tik „palaukti, kol praeis“. Reikia tikro dėmesio, noro išgirsti, drąsos kalbėti ne vien apie buitį, bet ir apie jausmus.

Kartais santykius pradeda gelbėti labai paprasti, bet seniai pamiršti dalykai: tikras klausimas, nuoširdus atsiprašymas, pastanga išklausyti nesiginant, sąmoningas laiko skyrimas vienas kitam. O kartais prireikia ir rimtesnio darbo, net porų terapijos, nes tai, kas ilgai buvo ignoruota, savaime neišsisprendžia.

Meilė miršta ne tada, kai skauda, o tada, kai neberūpi

Tai bene tiksliausias būdas pasakyti, kas santykiams yra pavojingiausia. Skausmas dar nereiškia pabaigos. Krizė dar nereiškia pabaigos. Net didelis nusivylimas dar nereiškia pabaigos. Kol žmonės vis dar jaučia, tol dar yra šansas.

Tačiau kai vienas kitam tampama emociškai nematomais, kai nebelieka smalsumo, švelnumo, rūpesčio ir noro išsaugoti artumą, santykiai pradeda nykti iš vidaus.

Įrašas Kas iš tiesų žudo santykius: ne neištikimybė, o abejingumas pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Kasmet apie 50 000 žmonių skambina į „Jaunimo liniją“, ieškodami emocinės paramos. Tačiau daugiau nei ketvirtadalis jų taip ir nesulaukia atsakymo – dalis jaunų žmonių yra priversti laukti net tada, kai pagalbos reikia labiausiai.

Kad linija nebūtų užimta, jau 35-erius metus emocinę paramą teikianti „Jaunimo linija“ pradeda 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) kampaniją ir kviečia visuomenę prisidėti prie pagalbos užtikrinimo jaunimui.

Pagrindiniai kampanijos veidai – „Lilas ir Innomine“

Šių metų kampanijos žinutę įgarsino duetas „Lilas ir Innomine“ – jie įrašė tai, ko neturėtų išgirsti nė vienas pagalbos ieškantis jaunas žmogus.

Anot atlikėjų, kreiptis pagalbos dažnai reikalauja didelio pasiryžimo, todėl itin svarbu, kad šis žingsnis neliktų be atsako: „Surinkti „Jaunimo linijos“ numerį reikia labai daug drąsos. Tai gali būti jautriausias jauno žmogaus gyvenimo momentas, todėl praleisto skambučio kaina kartais gali būti tiesiog per didelė“, – teigia „Lilas ir Innomine“.

Jie taip pat pabrėžia, kad net ir sudėtingiausiose situacijose svarbu žinoti – pagalba yra ir ją galima pasiekti: „Norisi, kad kiekvienas jaunas žmogus, kad ir ką tuo metu išgyventų, žinotų – tai gali pasikeisti, ir yra žmonių, kurie nori ir gali padėti. Padėkime jiems padėti – 1,2 % GPM yra paprastas būdas prisidėti prie „Jaunimo linijos“ veiklos“, – sako atlikėjai.

Kampanijos idėja – įrašas, kurio neturėtų išgirsti niekas

Šių metų kampanijos ašis – laukimo įrašas, kurį išgirsta jauni žmonės, kreipdamiesi skubios emocinės pagalbos.

„Nusprendėme sukurti įrašą, kurio neturėtų išgirsti niekas – simbolinę vinilinę plokštelę, kurioje vietoje laukiamo kūrinio skamba laukimo muzika ir pranešimas, kad visi „Jaunimo linijos“ savanoriai šiuo metu yra užimti“, – sako kūrybinės agentūros „Milk“ kūrybos vadovas Rimantas Stanevičius.

Anot jo, tai reali situacija, su kuria susiduria pagalbos ieškantys jauni žmonės. „Laukimas tokiu metu nėra tik techninė detalė – tai patirtis, kuri gali būti labai sunki“, – teigia R. Stanevičius.

Kiekvienas gali padėti atsiliepti laiku

Prisidėti prie „Jaunimo linijos“ veiklos gali kiekvienas, skirdamas 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Organizacijos kodas (identifikacinis numeris) – 302594405. Daugiau informacijos: https://paremk.jaunimolinija.lt/  

Kampanija „Įrašas, kurio neturėtų išgirsti niekas“ vyks iki gegužės 4 d. Kampanijos reklaminį vaizdo klipą su duetu „Lilas ir Innomine“ galite pamatyti čia:

Kampanijos kūrybinės idėjos autoriai kūrybinė agentūra „Milk“, vaizdo klipo gamyba rūpinosi „Electromagnetico“ komanda. Kampanija bus rodoma pagrindinio informacinio partnerio „TV3 žiniasklaidos grupė“ kanaluose bei kitomis priemonėmis.

Įrašas „Prašome palaukti“: „Lilas ir Innomine“ įgarsino įrašą, kurio neturėtų išgirsti niekas pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Žinoma, visi kartais pasakome tai, ko vėliau gailimės. Tačiau yra tam tikrų frazių, kurios ypač stipriai žeidžia, menkina kitą žmogų arba sukuria pavojingą atstumą santykiuose. Jos gali sugriauti pasitikėjimą, saugumo jausmą ir norą atvirai kalbėtis.

1. „Tu visada…“ arba „Tu niekada…“

Tai viena dažniausių ir pavojingiausių konfliktų frazių. Kai sakome „tu visada viską sugadini“ arba „tu niekada manęs neklausai“, mes nebe kalbame apie konkretų veiksmą ar situaciją. Mes tarsi apibūdiname visą žmogų, prilipdome jam etiketę ir paliekame labai mažai vietos dialogui.

Tokios frazės žeidžia todėl, kad yra absoliučios. Jos skamba ne kaip pastaba apie problemą, o kaip kaltinimas visam žmogaus charakteriui. Partneris, išgirdęs tokius žodžius, dažniausiai ne nori suprasti, kas jus įskaudino, o pradeda gintis. Taip konfliktas labai greitai pereina nuo problemos sprendimo prie abipusio puolimo.

Daug sveikiau būtų kalbėti apie konkretų momentą. Pavyzdžiui, vietoje „tu niekada manęs negirdi“ galima sakyti: „Man skaudu, kai šįkart pasijutau neišklausyta.“ Tokia formuluotė nepuola žmogaus, o atskleidžia jūsų jausmą.

2. „Man nesvarbu“

Iš pirmo žvilgsnio ši frazė gali pasirodyti nekalta, ypač jei pasakoma iš nuovargio ar nusivylimo. Tačiau santykiuose ji dažnai skamba daug skaudžiau, nei atrodo. Kai vienas žmogus sako „man nesvarbu“, kitas gali tai išgirsti kaip: „man nesvarbu nei ši situacija, nei tu, nei mūsų santykiai“.

Ši frazė ypač pavojinga tada, kai ji tampa būdu atsiriboti nuo problemų. Užuot kalbėjus apie pyktį, liūdesį ar nusivylimą, pasirenkamas šaltas atsitraukimas. Toks bendravimas labai greitai kuria atstumą. Partneris gali pasijusti vienas, nereikalingas arba nevertas pastangos kalbėtis.

Dažnai už frazės „man nesvarbu“ iš tiesų slepiasi visai kas kita: nuoskauda, nuovargis, nusivylimas ar baimė būti nesuprastam. Todėl kur kas sąžiningiau būtų pasakyti: „Dabar esu labai pavargęs apie tai kalbėti“ arba „Man skaudu, todėl sunku ramiai reaguoti.“

3. „Tu per jautriai reaguoji“

Ši frazė ypač žeidžia todėl, kad sumenkina kito žmogaus jausmus. Ji tarsi pasako: tavo reakcija neteisinga, tavo jausmai per dideli, tavo išgyvenimas nevertas rimto dėmesio. Ilgainiui tai gali labai susilpninti pasitikėjimą santykiuose, nes žmogus pradeda jausti, kad jo vidinis pasaulis nėra priimamas.

Kai partneris dalijasi tuo, kas jį skaudina, jam dažniausiai reikia ne įvertinimo, ar jis reaguoja „teisingai“, o supratimo. Net jei jums atrodo, kad situacija nėra tokia didelė, kitam žmogui ji gali būti tikrai skaudi. Ir būtent šio skirtumo priėmimas yra labai svarbi artumo dalis.

Vietoje šios frazės daug naudingiau būtų sakyti: „Matau, kad tau tai labai svarbu“ arba „Noriu suprasti, kodėl tai tave taip palietė.“ Tokie žodžiai nekaltina, o kviečia į ryšį.

4. „Gal tada išvis skiriamės“

Tai viena pavojingiausių frazių konfliktų metu. Net jei ji pasakoma „tik iš pykčio“, ji sukuria labai nesaugų pagrindą santykiams. Kai išsiskyrimas nuolat minimas kaip ginklas ginčo metu, ryšyje ima nykti stabilumo jausmas. Partneris pradeda nebejausti, kad santykiai yra saugi vieta, kurioje galima spręsti problemas.

Tokie žodžiai labai stipriai žeidžia pasitikėjimą. Net jei po konflikto susitaikoma, lieka vidinė baimė, kad kiekvienas rimtesnis nesutarimas gali baigtis grėsme išeiti. Ilgainiui tai augina įtampą, nes žmonės nebe ginčijasi dėl problemos – jie pradeda bijoti pačių konfliktų.

Jei santykiuose tikrai sunku, apie išsiskyrimą reikia kalbėti labai atsakingai, o ne naudoti jį kaip emocinį ginklą. Konflikto metu kur kas brandžiau būtų pasakyti: „Man dabar labai sunku, man reikia pertraukos“ arba „Aš labai pykstu, bet nenoriu kalbėti taip, kad dar labiau įskaudinčiau.“

Kodėl būtent šios frazės tokios pavojingos?

Šios frazės pavojingos ne vien todėl, kad skamba grubiai ar skaudžiai. Didžiausia jų problema slypi daug giliau – jos paliečia ne tik konkretų ginčą, bet ir patį santykių pagrindą. Vienas neatsargus sakinys gali būti pamirštas, tačiau jei tokios frazės santykiuose kartojasi, jos pradeda formuoti atmosferą, kurioje vis mažiau saugumo, vis mažiau švelnumo ir vis daugiau įtampos.

Pavojingos jos todėl, kad veikia ne tik ausis, bet ir vidinį žmogaus pasaulį. Kai partneris nuolat girdi kaltinimus, nuvertinimą, grasinimus ar emocinį atsiribojimą, jis pradeda jaustis nebesaugiai. O kai santykiuose dingsta saugumo jausmas, dingsta ir tikras atvirumas. Žmogus nebežino, ar gali pasakyti, ką jaučia, nes bijo būti išjuoktas, atstumtas, apkaltintas arba nesuprastas.

Jos pažadina gėdą

Daugelis žeidžiančių frazių ne tik nurodo į problemą, bet ir paliečia žmogaus savivertę. Pavyzdžiui, kai sakoma „tu visada viską sugadini“ arba „tu per jautriai reaguoji“, žmogus gali išgirsti ne tik kritiką dėl konkretaus veiksmo, bet ir daug skaudesnę žinutę: su tavimi kažkas ne taip. Tokia patirtis dažnai sukelia gėdą.

Gėda santykiuose yra labai pavojingas jausmas, nes ji ne skatina artumą, o verčia trauktis. Kai žmogus jaučiasi sugėdintas, jis dažniausiai nebeatsiveria. Jis arba pradeda gintis, arba tylėti. O kai santykiuose vis dažniau atsiranda gėdos, juose vis mažiau lieka nuoširdaus ryšio.

Jos sukelia gynybiškumą

Kai žmogus jaučiasi puolamas, jis natūraliai ima gintis. Tai žmogiška reakcija. Jei vietoje pokalbio apie problemą jis išgirsta kaltinimą, bendrinimą ar nuvertinimą, jo dėmesys nukrypsta ne į tai, ką partneris jaučia, o į tai, kaip apsisaugoti.

Būtent todėl tokios frazės labai greitai uždaro kelią tikram dialogui. Vietoje to, kad vienas žmogus pasakytų, kas jam skaudu, o kitas išgirstų, abu pradeda kovoti dėl savo teisumo. Vienas puola, kitas ginasi, tada puola atgal, ir konfliktas ima suktis ratu. Problema lieka neišspręsta, o po ginčo abu jaučiasi dar labiau nutolę.

Jos augina vienišumo jausmą

Santykiuose labai svarbu jausti, kad tavo vidinis pasaulis rūpi kitam žmogui. Kad kai tau skauda, tu nebūsi paliktas vienas su savo jausmais. Tačiau tokios frazės kaip „man nesvarbu“ arba „tu per jautriai reaguoji“ dažnai padaro visai priešingą poveikį. Jos sukuria jausmą, kad šalia esantis žmogus ne tik tavęs nesupranta, bet net nenori suprasti.

Ir būtent čia atsiranda vienišumas. Ne tas vienišumas, kai fiziškai esi vienas, o tas daug skaudesnis – kai esi santykiuose, bet vis tiek jautiesi emociškai paliktas. Toks jausmas ilgainiui labai ardo artumą. Žmogus pradeda vis mažiau dalintis, nes nebetiki, kad bus išgirstas. O kai santykiuose nyksta dalijimasis, nyksta ir artumas.

Jos sukelia baimę

Ypač stipriai santykius žeidžia frazės, kurios kelia nestabilumo jausmą, pavyzdžiui, grasinimai skirtis ar pasitraukti konflikto metu. Net jei tokie žodžiai pasakomi impulsyviai, jie palieka pėdsaką. Partneris gali pradėti gyventi nuolatiniame vidiniame nerime: ar mūsų ryšys tikrai saugus? Ar kiekvienas rimtesnis ginčas gali baigtis tuo, kad būsiu paliktas?

Kai santykiuose atsiranda tokia baimė, keičiasi visas bendravimo tonas. Žmonės pradeda atsargiau kalbėti, slėpti savo tikruosius jausmus, vengti nepatogių temų, kad tik nekiltų konfliktas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad santykiai tampa ramesni, bet iš tiesų jie tampa trapesni, nes ramybė laikosi ne ant pasitikėjimo, o ant baimės.

Jos po truputį naikina pasitikėjimą

Pasitikėjimas santykiuose nyksta ne tik dėl didelių išdavysčių ar labai skaudžių įvykių. Jis nyksta ir tada, kai žmogus vėl ir vėl patiria, kad jo jausmai nėra saugūs kito akivaizdoje. Kai partneris ne kartą girdi frazes, kurios žeidžia, menkina ar atstumia, jis po truputį nustoja tikėti, kad santykiuose gali būti savimi.

Pasitikėjimas yra labai trapus tuo, kad jis kuriamas mažais dalykais ir taip pat mažais dalykais griaunamas. Viena žiauresnė frazė gali būti atleista, bet jei tokia kalba tampa įprasta, santykiuose pradeda nykti emocinis pagrindas. Žmogus gali likti šalia fiziškai, bet vidumi jis jau tampa daug atsargesnis, labiau užsidaręs ir mažiau tikintis artumu.

Jos ilgainiui tampa bendravimo modeliu

Dar viena priežastis, kodėl šios frazės pavojingos, yra ta, kad jos linkusios kartotis. Jei pora neišmoksta ginčuose kalbėti kitaip, žeidžiantys žodžiai pamažu tampa įprastu būdu reikšti pyktį, nusivylimą ar bejėgiškumą. Iš pradžių jie gali pasirodyti tik pavieniai, pasakyti „ant emocijos“, bet ilgainiui virsta bendravimo modeliu.

Ir štai čia slypi didžiausia grėsmė. Nes santykius dažniausiai žaloja ne vienkartinis netikęs sakinys, o nuolat pasikartojanti atmosfera, kurioje vienas kitą žeisti tampa norma. Kai tai nutinka, abu partneriai pradeda vis labiau gyventi ne ryšyje, o gynyboje.

Jos keičia ne tik pokalbį, bet ir santykių jausmą

Svarbu suprasti, kad santykiai yra ne vien apie tai, kas įvyko, bet ir apie tai, kaip šalia kito žmogaus jautiesi. Ar jautiesi priimtas? Ar gali atsiverti? Ar saugu būti netobulam, pavargusiam, jautriam, piktam? Tokios frazės kaip tik ir sugriauna šį saugumo jausmą.

Po truputį partneris gali pradėti jausti, kad šalia kito turi būti atsargesnis, tylesnis, mažiau emocionalus, labiau save kontroliuojantis. O ten, kur reikia nuolat save slopinti, artumas ilgainiui ima nykti. Ryšys tampa nebe vieta, kur galima atsiremti, o vieta, kur reikia saugotis.

Santykius stiprina ne konfliktų nebuvimas, o saugus konfliktas

Labai svarbu prisiminti, kad stiprūs santykiai nėra tie, kuriuose niekada nekyla pykčių. Konfliktai yra natūrali artimo ryšio dalis. Du žmonės negali visada viską matyti vienodai, norėti to paties ar jausti tą patį. Tačiau santykių kokybę lemia ne pats konflikto faktas, o tai, kaip jame elgiamasi vienas su kitu.

Santykius stiprina gebėjimas pyktis taip, kad negriautumėte vienas kito orumo. Kad net būdami įskaudinti ar supykę nepaverstumėte kito savo emocijų taikiniu. Kad problema būtų sprendžiama, o ne naudojama kaip proga sužeisti.

Būtent todėl taip svarbu stebėti ne tik ką jaučiame, bet ir kaip tai išsakome. Pyktis savaime nėra pavojingas. Pavojingas tampa būdas, kuriuo pyktis išliejamas. Nes žodžiai gali ne tik išreikšti jausmą, bet ir palikti žaizdą, kuri liks ilgiau nei pats ginčas.

Kodėl verta tai pastebėti kuo anksčiau?

Todėl, kad bendravimo įpročiai formuojasi pamažu. Kuo anksčiau pora pastebi, kad tam tikri žodžiai griauna ryšį, tuo lengviau juos pakeisti. Kuo ilgiau tokios frazės kartojasi, tuo stipriau jos įauga į santykių kasdienybę ir tuo sunkiau vėliau atkurti saugumą.

Tačiau gera žinia ta, kad kalbėjimo būdą galima keisti. Net jei santykiuose jau buvo daug žeidžiančių frazių, pradėjus kalbėti sąmoningiau, švelniau ir atviriau, ryšys gali po truputį atsigauti. Dažnai dideli pokyčiai prasideda nuo labai paprasto sprendimo: nebežaisti žodžiais, kurie skaudina, ir mokytis kalbėti taip, kad kitas girdėtų ne puolimą, o jūsų tikrą jausmą.

Ką sakyti vietoje to?

Sveikesnis bendravimas santykiuose dažniausiai prasideda ne nuo to, kad žmonės staiga nustoja pykti, nusivilti ar skaudintis. Jis prasideda nuo paprastesnio, bet labai svarbaus pokyčio – nuo būdo, kuriuo tie jausmai išsakomi. Kitaip tariant, ne pats jausmas dažniausiai griauna ryšį, o forma, kuria jis perduodamas.

Kai kalbame puolimo kalba, partneris dažniausiai girdi ne mūsų skausmą, o kaltinimą. Ne mūsų poreikį, o priekaištą. Ne mūsų pažeidžiamumą, o spaudimą. Dėl to jis ima gintis, užsidaro arba puola atgal. O kai kalbame iš savo jausmo, o ne iš puolimo, atsiranda daug daugiau šansų, kad būsime išgirsti.

Būtent todėl vietoje kaltinančių frazių verta rinktis sakinį, kuris prasideda nuo „aš“, o ne nuo „tu“. Toks kalbėjimo būdas nepanaikina problemos svarbos. Jis tiesiog leidžia apie ją kalbėti taip, kad liktų daugiau vietos supratimui, o ne vien kovai.

Kodėl „aš“ frazės veikia geriau?

Kai žmogus sako: „Tu manęs niekada negirdi“, partneris dažniausiai iš karto ima gintis ir mintyse vardyti situacijas, kada girdėjo. Tačiau jei sakoma: „Aš pasijutau neišgirsta“, atsiranda visai kitas tonas. Toks sakinys nekaltina kito žmogaus esmės, o parodo jūsų vidinę patirtį. Jis kviečia ne gintis, o suprasti.

„Aš“ frazės padeda išlikti pokalbyje apie problemą, o ne apie vienas kito puolimą. Jos neatrodo kaip nuosprendis, etiketė ar smūgis. Jos leidžia pasakyti: štai kaip aš jaučiuosi, štai kas man skauda, štai ko man šiuo metu reikia.

Tai labai svarbu, nes santykiuose artumą dažniausiai kuria ne tobulumas, o gebėjimas kalbėti pažeidžiamai. Kai kalbame apie savo tikrą jausmą, mes atsiveriame. O tikras ryšys ir gimsta tada, kai abu žmonės ne tik ginasi, bet ir leidžia save pamatyti.

Ką galite sakyti vietoje žeidžiančių frazių?

Vietoje kaltinimų verta rinktis tokius sakinius kaip:

„Man skaudu, kai taip nutinka.“
Ši frazė padeda iš karto parodyti, kad už jūsų reakcijos slypi ne noras pulti, o skausmas. Ji sušvelnina toną ir leidžia partneriui pamatyti ne tik konfliktą, bet ir jūsų vidinę būseną.

„Aš pasijutau neišgirsta.“
Tai labai stipri, bet švelni frazė. Ji nekaltina, kad kitas žmogus yra blogas ar abejingas. Ji tiesiog aiškiai įvardija jūsų patirtį. Tokiu būdu jūs kalbate apie konkretų jausmą, o ne apie visą partnerio charakterį.

„Man reikia, kad šitoje vietoje būtume švelnesni vienas kitam.“
Šis sakinys ypač naudingas tada, kai pokalbis ima darytis per aštrus. Jis ne tik įvardija problemą, bet ir parodo kryptį – ko norite vietoje to. Tai labai svarbu, nes vien kritikuoti neužtenka. Santykiuose naudinga ne tik pasakyti, kas skauda, bet ir įvardyti, ko jums reikia.

„Noriu išspręsti problemą, o ne susipykti dar labiau.“
Tai frazė, kuri padeda grįžti prie bendro tikslo. Kartais konfliktų metu abu žmonės taip įsitraukia į kovą, kad pamiršta, jog iš tikrųjų turėtų būti vienoje pusėje. Toks sakinys primena: mes nekariaujame vienas prieš kitą, mes bandome susitvarkyti su tuo, kas tarp mūsų vyksta.

Vietoje „tu visada“ ir „tu niekada“

Tokios frazės labai dažnai sukelia gynybą, nes jos apibendrina visą žmogų. Vietoje jų daug naudingiau kalbėti apie konkretų momentą.

Pavyzdžiui, vietoje:
„Tu manęs niekada neklausai“
galima sakyti:
„Man buvo sunku, kai pajutau, kad šį kartą manęs neišklausai.“

Vietoje:
„Tu visada viską sugadini“
galima sakyti:
„Ši situacija mane labai nuvylė ir norėčiau ramiai apie tai pasikalbėti.“

Tokie sakiniai nekeičia fakto, kad jums skaudu. Jie tiesiog nepadaro kito žmogaus „problema“. O tai labai svarbus skirtumas.

Vietoje „man nesvarbu“

Dažnai ši frazė pasakoma tada, kai iš tiesų skauda, bet žmogus nebenori to parodyti. Tačiau partneriui ji skamba kaip atsiribojimas ir abejingumas. Kur kas sąžiningiau būtų įvardyti, kas slypi po tuo užsidarymu.

Pavyzdžiui, vietoje:
„Man nesvarbu“
galima sakyti:
„Dabar jaučiuosi pavargusi ir man reikia šiek tiek laiko nusiraminti.“
arba
„Man iš tikrųjų svarbu, bet šiuo metu man per sunku apie tai kalbėti.“

Tokie sakiniai išlaiko ryšį. Jie neatskiria jūsų nuo partnerio, o tik parodo, kokios būsenos šiuo metu esate.

Vietoje „tu per jautriai reaguoji“

Ši frazė labai žeidžia, nes nuvertina kito žmogaus jausmus. Net jei nesuprantate partnerio reakcijos, jam svarbu jausti, kad jo išgyvenimas nėra išjuokiamas ar menkinamas.

Vietoje:
„Tu per jautriai reaguoji“
galima sakyti:
„Matau, kad tau tai labai skaudu.“
arba
„Noriu geriau suprasti, kodėl tai tave taip palietė.“

Tokie žodžiai iš karto keičia atmosferą. Jie ne smerkia, o kviečia artėti. Net jei jūsų požiūris skiriasi, jūs parodote, kad partnerio jausmas jums rūpi.

Vietoje grasinimo išsiskirti

Kai emocijos labai stiprios, kyla pagunda pasakyti ką nors drastiško. Tačiau grasinimas išsiskirti dažniausiai ne sprendžia problemą, o palieka gilią žaizdą. Vietoje to svarbu įvardyti savo ribą ar būseną, bet negriauti pačio saugumo santykiuose.

Pavyzdžiui, vietoje:
„Gal tada išvis skiriamės“
galima sakyti:
„Man dabar labai sunku ir man reikia pertraukos.“
arba
„Aš labai supykusi, todėl noriu trumpam atsitraukti, kad nepasakyčiau to, ko gailėsiuosi.“

Tai daug brandesnis būdas parodyti, kad situacija rimta, bet kartu neišmušti pagrindo iš po santykių.

Įrašas 4 frazės, kurios gali sugadinti santykius pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.