Apie šį jausmą dar 1963 metais išleistame romane „Stiklo gaubtas“ (angl. The Bell Jar) rašė amerikiečių poetė ir rašytoja Sylvia Plath. Pasitelkusi figmedžio metaforą, ji pavaizdavo pagrindinės veikėjos dilemą: prieš ją atsiveria daugybė galimų gyvenimo kelių, tačiau ji negali pasirinkti nė vieno, nes kiekvienas sprendimas reikštų kitų galimybių atsisakymą.

Praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams, ši metafora skamba stebėtinai aktualiai. Kodėl kartais taip sunku apsispręsti, kai prieš akis atsiveria visas gyvenimas? Ir kaip nustoti bijoti, kad kažkur laukia geresnė tavo ateities versija?

Figmedis, ant kurio auga visi tavo galimi gyvenimai

Įsivaizduok medį, kurio šakos nusėtos prinokusiomis figomis. Kiekvienas vaisius simbolizuoja vis kitą tavo ateitį. Vienoje – sėkminga karjera didmiestyje, kitoje – šeima ir jaukūs namai, trečioje – kelionės po pasaulį, ketvirtoje – kūrybinė veikla, apie kurią seniai svajoji.

Gali pasirinkti bet kurią. Tačiau yra viena problema: pasirinkusi vieną figą, turi susitaikyti su mintimi, kad kitų galbūt niekada neparagausi.

Būtent taip savo ateitį įsivaizduoja Sylvios Plath romano „Stiklo gaubtas“ pagrindinė veikėja Estera Grinvud (angl. Esther Greenwood). Ji mato daugybę patrauklių gyvenimo galimybių, tačiau negali apsispręsti, kurios iš tiesų nori. Kiekviena atrodo verta dėmesio, o mintis pasirinkti tik vieną kelia baimę prarasti visas likusias.

Kol Estera dvejoja, figos pradeda vysti ir kristi nuo medžio. Galiausiai ji lieka alkana, nes taip ir nesugeba išsirinkti nė vienos.

Tai viena įsimintiniausių romano metaforų, atskleidžiančių ne tik pasirinkimų gausą, bet ir jų keliamą nerimą. Estera nebijo, kad jos ateitis bus tuščia. Priešingai – ji mato tiek daug galimybių, kad nežino, kaip susitaikyti su būtinybe kai kurių atsisakyti.

Ir nors Plath šią metaforą sukūrė daugiau nei prieš šešiasdešimt metų, šiandien ji gali atrodyti dar artimesnė.

Kai atrodo, kad galėtum būti bet kuo

Šiandien nuolat girdime, kad galime tapti kuo panorėję. Keisti profesijas, persikelti į kitą šalį, pradėti verslą, studijuoti iš naujo ar visiškai pakeisti gyvenimo būdą. Atrodytų, tokia laisvė turėtų suteikti ramybės. Juk kuo daugiau galimybių, tuo daugiau šansų susikurti norimą gyvenimą.

Tačiau kartais nutinka priešingai.

Jeigu gali būti bet kuo, kaip žinoti, kuo iš tiesų verta tapti? Jeigu turi tiek daug pasirinkimų, kaip įsitikinti, kad nepraleidi geriausio?

Galbūt studijuoji vieną specialybę, tačiau slapta svarstai, ar nebūtum laimingesnė pasirinkusi kitą. Gal dirbi darbą, kuris tau patinka, bet kartais pagalvoji, kad galėtum pasiekti daugiau. O gal nori išvykti į užsienį, tačiau bijai palikti viską, ką jau susikūrei.

Net ir priėmusi sprendimą gali toliau mintyse gyventi alternatyvius gyvenimus. Tuos, kuriuose pasirinkai kitą universitetą, kitą miestą, kitą žmogų ar kitą karjeros kryptį.

Ir čia slypi viena nemaloniausių pasirinkimo pusių: niekada negalėsi tiksliai sužinoti, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu būtum pasukusi kitu keliu.

Socialiniai tinklai dar labiau sustiprina figmedžio efektą

Kai Sylvia Plath rašė apie figmedį, ji dar negalėjo įsivaizduoti pasaulio, kuriame užtektų kelių telefono ekrano perbraukimų, kad pamatytume dešimtis skirtingų gyvenimo būdų. Šiandien galime kasdien stebėti visiškai nepažįstamų žmonių kasdienybę, jų karjeras, santykius, keliones ir pasirinkimus. O kartu – vis iš naujo svarstyti, ar nenorėtume gyventi taip, kaip jie.

Atsidarai „TikTok“ ir pamatai merginą, kuri būdama dvidešimt penkerių jau įkūrė sėkmingą verslą. Po kelių minučių žiūri vaizdo įrašą apie gyvenimą Paryžiuje. Dar vėliau – apie žmogų, kuris metė darbą ir išvyko keliauti po Aziją. O štai dar viena mergina pasakoja, kaip su šeima persikėlė į užmiestį, augina vištas ir mėgaujasi ramiu gyvenimu gamtos apsuptyje.

Vieną akimirką nori siekti karjeros didmiestyje, kitą – gyventi mažame namelyje prie jūros, o trečią jau svarstai, ar nereikėtų visko mesti ir pradėti iš naujo.

Socialiniai tinklai leidžia pamatyti ne tik tai, ką turi kiti, bet ir tai, kuo pati galėtum būti. Kiekvienas naujas vaizdo įrašas tarsi prideda dar vieną figą prie tavo galimų gyvenimų medžio.

Taip atsiranda baimė kažką praleisti. Tik šiuo atveju nerimaujame ne dėl vakarėlio ar renginio, į kurį nenuėjome. Bijome praleisti visą gyvenimo versiją, kuri galbūt būtų buvusi geresnė už dabartinę.

Žinoma, socialiniuose tinkluose dažniausiai matome gražiausias kitų žmonių gyvenimo akimirkas. Karjera užsienyje atrodo įspūdingai, kol nereikia susidurti su vienatve. Nuosavas verslas atrodo viliojančiai, kol nepamatai finansinės rizikos ir ilgų darbo valandų. Nuolatinės kelionės atrodo kaip svajonė, kol nereikia spręsti, kur iš tiesų yra tavo namai. Net ir ramus gyvenimas užmiestyje turi savų iššūkių, kurių trumpuose, estetiškuose vaizdo įrašuose dažniausiai nepamatysi.

Lygindami savo kasdienybę su kitų žmonių gyvenimo fragmentais, šiuos sunkumus lengvai pamirštame. Ir tuomet net gyvenimas, kuriuo dar vakar buvome patenkinti, staiga gali pasirodyti nepakankamas.

Kodėl bijome pasirinkti neteisingai?

Psichologas Barry Schwartzas knygoje „The Paradox of Choice“ nagrinėja reiškinį, vadinamą pasirinkimų paradoksu. Jo esmė – nors pasirinkimo laisvė yra vertinga, pernelyg didelis alternatyvų skaičius tam tikrose situacijose gali apsunkinti sprendimų priėmimą ir sumažinti pasitenkinimą pasirinkimu.

Pagalvok apie paprastą situaciją: nori nusipirkti naują paltą. Randi vieną, kuris tau patinka, tačiau nusprendi dar paieškoti. Gal kitur bus gražesnis? Pigesnis? Kokybiškesnis? Po kelių valandų jau turi dvidešimt atidarytų internetinių parduotuvių langų, bet vis dar nieko nenusipirkai.

O dabar įsivaizduok, kad renkiesi ne paltą, o profesiją, gyvenamąją vietą ar savo ateities kryptį.

Tokiais atvejais noras priimti geriausią sprendimą gali virsti nuolatiniu abejonių šaltiniu.

Ypač tada, kai į pasirinkimą žiūrime kaip į galutinį nuosprendį. Atrodo, kad pasirinkusi vieną profesiją privalėsi ja užsiimti visą gyvenimą, o persikėlusi į kitą šalį nebegalėsi grįžti.

Tačiau gyvenimas retai būna toks tiesus ir nuspėjamas.

Baimė iššvaistyti savo potencialą

Galbūt didžiausią nerimą kelia ne pati klaida, o mintis, kad galėjai pasiekti daugiau.

Kad kažkur egzistuoja kita tavo versija, kuri išdrįso rizikuoti, pasirinko teisingą profesiją, laiku išvyko į užsienį ir šiandien gyvena gyvenimą, apie kurį tu tik svajoji.

Ši mintis gali būti ypač stipri jaunystėje, kai atrodo, kad visas gyvenimas dar prieš akis, tačiau kartu jauti spaudimą kuo greičiau išsiaiškinti, ką su juo daryti.

Norisi išnaudoti savo potencialą, nepraleisti progų, nesigailėti sprendimų. Bet ką apskritai reiškia išnaudoti visą savo potencialą?

Jeigu turi talentą rašyti, ar privalai tapti rašytoja? Jeigu tau sekasi mokslai, ar būtinai turi siekti akademinės karjeros? Jeigu mėgsti keliauti, ar ramus gyvenimas viename mieste reiškia, kad neišnaudojai savo galimybių?

Galbūt kartais pamirštame, kad gebėjimas kažką padaryti nereiškia pareigos tai padaryti.

Ne kiekvienas pomėgis turi tapti karjera. Ne kiekviena svajonė turi būti įgyvendinta. Ir ne kiekviena galimybė yra skirta tam, kad ja pasinaudotume.

Kaip išsirinkti savo figą?

Sylvios Plath metafora nesuteikia paprasto atsakymo, kurią gyvenimo kryptį reikėtų pasirinkti. Tačiau ji gali padėti kitaip pažvelgti į patį apsisprendimo procesą.

Pirmiausia verta savęs paklausti, ar tam tikro gyvenimo iš tiesų nori, ar jis tiesiog gražiai atrodo iš šalies. Galbūt svajoji apie gyvenimą Niujorke, nes tave traukia jo galimybės, o gal todėl, kad socialiniuose tinkluose nuolat matai estetiškus vaizdo įrašus apie rytinę kavą Manhatane?

Taip pat naudinga atskirti tai, ko nori dabar, nuo to, ko galbūt norėsi po dešimties metų. Neprivalai šiandien nuspręsti, kaip atrodys visas likęs tavo gyvenimas.

Jeigu šiuo metu nori siekti karjeros, tai nereiškia, kad vėliau negalėsi skirti daugiau dėmesio šeimai. Jeigu nuspręsi keliauti, tai nereiškia, kad niekada nesusikursi pastovių namų.

Žinoma, kai kurie sprendimai turi ilgalaikių pasekmių, o tam tikros galimybės iš tiesų gali būti prarastos. Tačiau ne visi gyvenimo keliai yra tokie griežtai atskirti, kaip figos ant medžio.

Kartais galime pasirinkti vieną kryptį, vėliau ją pakeisti arba atrasti būdą suderinti kelis svarbius dalykus.

Galiausiai verta prisiminti, kad sprendimo kokybė ne visada paaiškėja iš jo rezultato. Gali priimti gerai apgalvotą sprendimą ir vis tiek susidurti su sunkumais. Tai savaime nereiškia, kad pasirinkai neteisingai.

O kas, jei nėra vieno teisingo gyvenimo?

Galbūt labiausiai išlaisvinanti mintis yra ta, kad niekur neegzistuoja vienas tobulas gyvenimo scenarijus, kurį privalai atrasti.

Visada bus dalykų, kurių nepatirsi. Miestų, kuriuose negyvensi. Profesijų, kurių neišbandysi. Žmonių, kurių nesutiksi. Ir tai nereiškia, kad tavo gyvenimas dėl to bus mažiau vertingas.

Grįžtant prie Sylvios Plath figmedžio, galima pastebėti vieną svarbų dalyką: Estera taip bijojo prarasti kitas galimybes, kad nebegalėjo pasinaudoti nė viena.

Galbūt didžiausia rizika kartais yra ne pasirinkti neteisingai, o taip ilgai ieškoti tobulo pasirinkimo, kad nustoji gyventi dabartyje.

Niekas negali pažadėti, kad po dešimties metų nesigailėsi nė vieno sprendimo. Tačiau lygiai taip pat niekas negali įrodyti, kad nepasirinktas gyvenimas būtų buvęs geresnis.

Tad galbūt svarbiausia ne išsirinkti pačią geriausią figą nuo medžio, o leisti sau pagaliau paragauti tos, kurią pasirinkai.

Įrašas „O kas, jei pasirinksiu ne tą gyvenimą?“: Sylvia Plath metafora, kurioje gali atpažinti save pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Papildomos užduotys darbe ar universitete, kurioms neturi nei laiko, nei noro, susitikimai, kuriuos mieliau iškeistum į ramų vakarą namuose, ar vakarėliai, į kuriuos eini tik todėl, kad nenori nieko nuvilti. Kartais taip stengiamės būti geri kitiems, kad pamirštame paklausti savęs, ko iš tiesų norime.

Tačiau kur baigiasi nuoširdus noras padėti ir prasideda nuolatinis siekis įtikti aplinkiniams? Kodėl paprastas „ne“ kartais sukelia tiek kaltės jausmo ir kaip išmokti nustatyti ribas nesijaučiant blogu žmogumi?

Kodėl mums taip sunku pasakyti „ne“?

Noras įtikti kitiems, dar vadinamas people-pleasing, nėra tas pats, kas paprasčiausias mandagumas ar geranoriškumas. Tai elgesio modelis, kai kitų žmonių poreikiai ir lūkesčiai nuolat iškeliami aukščiau savųjų, net jei dėl to tenka aukoti savo laiką, energiją ar emocinę gerovę.

Tokį elgesį gali lemti įvairios priežastys:

Noras būti priimtam

Kai kurie žmonės nuo vaikystės įpranta, kad už paklusnumą, paslaugumą ar konfliktų vengimą sulaukia pagyrimų. Ilgainiui gali susiformuoti įsitikinimas, kad kitų palankumą reikia nuolat užsitarnauti.

Baimė būti atstumtam

Kartais atsisakyti sunku ne todėl, kad iš tiesų norime padėti, o todėl, kad nerimaujame, kaip į tai sureaguos kitas žmogus. Galbūt supyks? Nusivils? Kitą kartą mūsų nebepakvies?

Konfliktų vengimas

Pasakyti „taip“ dažnai atrodo paprasčiau nei išgyventi nepatogų pokalbį. Tačiau trumpam išvengus įtampos gali tekti susidurti su kitu nemaloniu jausmu – susierzinimu, nuovargiu ar apmaudu, kad ir vėl nepaisėme savo poreikių.

Žinoma, kartais padedame kitiems tiesiog todėl, kad norime. Problema atsiranda tada, kai pasirinkimo beveik nebelieka, nes atsisakymas atrodo nepriimtinas.

Kaip išmokti pasakyti „ne“ be ilgų pasiteisinimų?

Asmeninių ribų nustatymas nėra savanaudiškumas. Tai būdas pasirūpinti savo laiku, energija ir poreikiais, kartu išlaikant pagarbą kitiems.

1. Duok sau laiko apsispręsti

Neprivalai į kiekvieną prašymą atsakyti tą pačią sekundę. Ypač jei pirmoji reakcija – automatiškas „taip“, nors viduje jau jauti abejonę.

Ką sakyti? „Turiu pasitikrinti savo planus. Parašysiu tau vėliau.“

Trumpa pauzė leidžia pagalvoti, ar tikrai nori ir gali prisiimti dar vieną įsipareigojimą.

2. Neieškok sudėtingų pasiteisinimų

Kartais bandydami pateisinti savo atsisakymą prigalvojame tiek priežasčių, kad patys jose pasiklystame.

Pavyzdžiui, pasakai, kad negali atvykti, nes neturi transporto. O žmogus iškart pasiūlo tave paimti. Ir štai vėl tenka ieškoti naujo pasiteisinimo.

Ką sakyti? „Ačiū už kvietimą, bet šįkart neprisijungsiu.“

Trumpas, mandagus atsisakymas gali būti visiškai pakankamas.

3. Pasiūlyk alternatyvą, jei iš tiesų nori

Pasakyti „ne“ vienam pasiūlymui nereiškia, kad negali padėti kitu būdu. Tačiau svarbu, kad alternatyvą siūlytum iš noro, o ne iš kaltės jausmo.

Ką sakyti? „Šį savaitgalį negalėsiu padėti su projektu, bet antradienį galėčiau peržiūrėti tavo juodraštį.“

4. Prisimink: atsisakai prašymo, o ne žmogaus

Vienas svarbiausių dalykų, kurį verta suprasti, – atsisakymas nebūtinai reiškia atstūmimą.

Gali mylėti savo draugus ir nenorėti eiti į vakarėlį. Gali būti atsakingas darbuotojas ir neturėti galimybių prisiimti papildomos užduoties. Gali rūpintis artimaisiais ir vis tiek norėti laiko sau.

Kitas žmogus gali nusivilti, ir tai nebūtinai reiškia, kad pasielgei neteisingai. Ne visada galime kontroliuoti aplinkinių reakcijas, tačiau galime mokytis aiškiau išsakyti savo galimybes ir poreikius.

Ne kiekvienas „ne“ turi virsti derybomis

Iš pradžių atsisakyti gali būti nejauku, ypač jei ilgą laiką buvai tas žmogus, kuris visada sutinka, padeda ir prisitaiko. Tačiau asmeninės ribos nėra skirtos atstumti kitus – jos padeda kurti santykius, kuriuose lieka vietos abiejų žmonių poreikiams.

Galiausiai verta savęs paklausti: ar sakau „taip“, nes iš tiesų noriu, ar todėl, kad bijau, kas nutiks pasakius „ne“?

Kartais būtent šis klausimas gali būti pirmas žingsnis link nuoširdesnio „taip“ – tiek kitiems, tiek sau.

Įrašas Baimė nuvilti kitus: kodėl taip sunku pasakyti „ne“? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Po atviro pokalbio – neigiami komentarai

Neseniai dr. Laura Bojarskaitė svečiavosi Renatos Šakalytės laidoje „Pasikalbėkim“, kurioje kalbėjo apie savo santykius su norvegu ir asmeninį požiūrį į motinystę. Pokalbio metu ji atskleidė, kad iki šiol nejautė noro susilaukti vaikų.

Socialiniuose tinkluose pasirodžius pokalbio ištraukai, ši Lauros mintis sulaukė nemažai dėmesio. Tačiau tarp komentarų netrūko ir neigiamų reakcijų – nuo klausimų apie tariamą moters prigimtį iki asmeninių įžeidimų. Viename iš komentarų net buvo pavartotas įžeidimas „genetinė šiukšlė“.

Kodėl toks asmeniškas pasirinkimas vis dar sukelia tiek pasipiktinimo? Ir ką išgyvena moterys, kurios nejaučia visuomenės joms priskiriamo noro tapti mamomis?

Apie visuomenės spaudimą, ilgus metus trukusias abejones savimi ir kelią iki vidinės ramybės Laura atvirai papasakojo „Panelei“. Jos teigimu, atėjo laikas normalizuoti paprastą dalyką – moteris gali nenorėti vaikų, ir vien dėl to jos pasirinkimas neturėtų tapti nei pasmerkimo, nei įžeidimų priežastimi.

„Nenorėti vaikų turėtų būti taip pat normalu, kaip jų norėti“

Kalbėdama su „Panele“, Laura pirmiausia nori pabrėžti, kad nenoras turėti vaikų neturėtų būti laikomas nei problema, nei kažkuo, ką moteris privalo pateisinti.

„Man dabar 35 metai ir iki šiol niekada nenorėjau vaikų. Bet tai nereiškia, kad aš jų niekada nenorėsiu ir niekada neturėsiu. Galbūt mano nuomonė pasikeis rytoj, kitą savaitę, kitą mėnesį ar kitais metais. Tai yra mano teisė“, – pasakoja ji.

Vis dėlto Laura pabrėžia, kad galimybė ateityje persigalvoti nėra priežastis, dėl kurios dabartinis jos pasirinkimas turėtų būti priimtinas. Pasak jos, moters nenoras tapti mama savaime neturėtų reikalauti jokio paaiškinimo.

„Lygiai taip pat, kaip normalu moteriai sakyti „aš noriu vaikų“, turėtų būti normalu pasakyti „aš nenoriu vaikų“. Iki šiol aš tiesiog niekada nejaučiau tokio noro“, – sako Laura.

Anot jos, skaudžiausia tai, kad dalis žmonių tokį pasisakymą priima tarsi leidimą žeminti ir įžeidinėti.

„Atrodo, kad kai kurie žmonės galvoja, jog jei moteris pasako, kad nenori vaikų, jie turi teisę ją užgaulioti. Žinoma, ne visi, bet tokių žmonių tikrai nemažai“, – pastebi ji.

„Net kreipiausi į psichoterapeutę, nes galvojau, kad su manimi kažkas negerai“

Nors šiandien Laura apie savo požiūrį į motinystę kalba atvirai, iki tokios vidinės ramybės teko nueiti ilgą kelią. Ji prisimena, kad daugelį metų jautė spaudimą atitikti visuomenėje įsitvirtinusį įsivaizdavimą, kokia turėtų būti moteris.

„Visuomenėje vis dar labai priimtina moters vertę matuoti pagal tai, ar ji turi vaikų. Ir net jei moteris jau turi vieną vaiką, atsiranda klausimų: o kada antras? Tarsi vieno neužtektų“, – pastebi ji.

Klausimų apie vaikus Laura sulaukdavo net iš beveik nepažįstamų žmonių, o prisipažinus, kad jų nenori, aplinkinių veido išraiškos kartais būdavo tokios, lyg ji būtų pasakiusi kažką visiškai nepriimtino. Ilgainiui šios reakcijos privertė ją suabejoti ir savo pačios jausmais.

„Bandžiau save įtikinti, kaip būtų faina turėti vaikų, kad aš irgi turėčiau jų norėti. Tarsi bandai save laužyti, įsprausti į kažkokį standartą, kurio visi iš tavęs tikisi“, – prisimena Laura.

Abejonės savimi galiausiai paskatino ją kreiptis į psichoterapeutę.

„Buvau tiek save prispaudusi, kad net nuėjau į psichoterapiją aiškintis, kas su manimi negerai, kodėl aš nenoriu vaikų“, – pasakoja ji.

Tačiau psichoterapijoje Laura pamažu suprato, kad jos nenoras tapti mama nėra problema, kurią būtina išspręsti.

„Turėjau nuostabią psichoterapeutę. Mes kalbėjomės apie mano baimes, nerimą, bandėme giliau pasikapstyti. Ir galiausiai supratau, kad man tiesiog taip yra. Tai nėra kažkoks sutrikimas, trauma ar problema, kurią reikėtų išspręsti“, – dalijasi Laura.

Jautė pareigą kompensuoti tai, kad neturi vaikų

Tačiau spaudimas atitikti visuomenės lūkesčius neapsiribojo vien klausimais apie motinystę. Laura pasakoja ilgą laiką jautusi, kad jei neturi vaikų, privalo savo vertę įrodyti kitais būdais.

„Kadangi neturiu vaikų, jaučiau, kad kaip moteris turiu kažkaip kompensuoti. Turiu siekti karjeros, rašyti knygas, kažką nuolat daryti, daryti, daryti. Jeigu neturi vaikų, tai bent jau turi kažką pasiekti“, – prisimena ji.

Nuolatinis siekis būti produktyviai ir pateisinti savo pasirinkimus, pasak Lauros, prisidėjo prie stipraus perdegimo.

Tik vėliau, bandydama iš jo atsigauti ir iš naujo pažinti save, ji pradėjo kitaip vertinti savo gyvenimą.

„Galiausiai supranti, kad tavo vertė nepriklauso vien nuo to, ką darai, ir nepriklauso nuo to, ar turi vaikų“, – sako Laura.

Šiandien ji teigia atradusi vidinę ramybę ir nebejaučianti poreikio įrodinėti, kad jos gyvenimas yra pakankamai prasmingas ir be motinystės.

„Jeigu turi balso stygas, ar privalai būti operos soliste?“

Vienas dažniausiai pasikartojančių argumentų, su kuriais susiduria apie nenorą turėti vaikų kalbančios moterys, yra tariama jų prigimtis. Laura neslepia, kad tokie pasisakymai jai kelia nemažai klausimų.

„Kai kažkas sako, kad čia mano prigimtis, man labai įdomu – iš kur jūs žinote, kokia mano prigimtis? Iš kur turite tokią informaciją?“ – svarsto ji.

Pasak Lauros, vien tai, kad moteris biologiškai gali susilaukti vaikų, dar nereiškia, kad ji privalo to norėti.

„Viena komentatorė labai gerai pasakė: jeigu turi balso stygas, tai ar dabar privalai būti operos soliste?“ – prisimena ji.

Kitas dažnas kaltinimas, kurį Laura pastebi diskusijose apie motinystę, – savanaudiškumas. Moterys, kurios nenori vaikų, kartais vadinamos egoistėmis, tačiau, jos nuomone, šį argumentą galima apsukti ir kitaip.

„Jeigu jau kalbame apie savanaudiškumą, tai kodėl noras turėti būtent savo biologinį vaiką nėra laikomas savanaudišku? Kodėl, pavyzdžiui, neįsivaikinus vaiko, kuris jau egzistuoja šiame pasaulyje ir neturi tėvų? Kodėl būtinai norisi savo mažos kopijos?“ – retoriškai klausia Laura.

Ji taip pat atkreipia dėmesį į aplinkosaugos klausimus ir svarsto, ar sprendimas nesusilaukti vaikų negalėtų būti vertinamas ir kaip atsakingas pasirinkimas, atsižvelgiant į pasaulio ateitį. Vis dėlto Laura nesiekia įrodyti, kad vienas gyvenimo kelias yra geresnis už kitą. Jos mintis paprastesnė – motinystė neturėtų būti laikoma vieninteliu savaime suprantamu moters pasirinkimu.

Nenorėti savo vaikų nereiškia nemėgti vaikų

Laura pastebi ir dar vieną klaidingą prielaidą – kad moteris, nenorinti tapti mama, būtinai nemėgsta vaikų.

„Tai, kad aš nenoriu vaikų, nereiškia, kad man jie nepatinka. Man labai mieli kūdikiai, vaikučiai, mielai žiūriu į draugių vaikus. Tiesiog pati nejaučiu noro jų turėti“, – aiškina ji.

Anot Lauros, visuomenėje vis dar sunku priimti mintį, kad žmogus gali nuoširdžiai džiaugtis kitų šeimomis, mylėti vaikus ir kartu nenorėti tokio gyvenimo sau.

„Norėčiau, kad moterys nebijotų pasakyti, jog nenori vaikų“

Šiandien Laura apie savo pasirinkimą kalba ramiai, tačiau puikiai prisimena laiką, kai pati jautėsi privalanti jį paaiškinti ar pateisinti.

Ji svarsto, kiek dar moterų išgyvena panašias abejones, tačiau apie jas nekalba, bijodamos artimųjų reakcijų ar visuomenės pasmerkimo.

„Tai yra mano kelionė, bet kiek yra tūkstančių moterų, kurios bijo, slepiasi, nervinasi, galvoja, kad su jomis kažkas negerai? Kurios negali būti savimi, negali būti laisvos ir tiesiog ramiai pasakyti, kaip jaučiasi?“ – klausia Laura.

Jos teigimu, žmogaus norai ir gyvenimo aplinkybės gali keistis, tačiau tai nereiškia, kad dabartinius savo jausmus jis privalo teisinti galimybe ateityje persigalvoti.

Laurai svarbiausia, kad moterys, kurios nejaučia noro tapti mamomis, nebesijaustų vienos ir nebegalvotų, jog su jomis kažkas negerai.

„Man svarbiausia normalizuoti šį pasirinkimą. Kad kai pasakai, jog nenori vaikų, žmonės jau būtų tai girdėję, su tuo susidūrę, matytų, kad moterys iš tikrųjų taip jaučiasi“, – sako Laura.

Po viešo pasisakymo Laura sulaukė ne tik kritikos, bet ir daugybės palaikančių žinučių. Pasak jos, jau dešimtys moterų asmeniškai pasidalijo panašiomis patirtimis, prisipažino taip pat jautusios visuomenės spaudimą ir dėkojo už tai, kad pagaliau pasijuto išgirstos.

Juk nenorėti vaikų neturėtų reikšti, kad moteris turi ką nors įrodyti, kompensuoti ar paaiškinti. Kartais tai tiesiog reiškia, kad ji nenori vaikų. Ir to turėtų pakakti.

Įrašas Vienas dr. Lauros Bojarskaitės pasisakymas sukėlė audrą: kodėl moters nenoras turėti vaikų taip piktina? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Gyvename laikais, kai atrodyti abejingam tapo kone madinga. Kuo mažiau parodai, kad tau kažkas rūpi, tuo „kietesnis“ atrodai. Pernelyg džiaugtis, atvirai žavėtis ar su užsidegimu pasakoti apie savo pomėgius kartais net nejauku. Tarsi nuoširdus entuziazmas būtų kažkas, ką reikėtų slėpti.

Bet pagalvok apie įdomiausius žmones, kuriuos esi sutikusi. Nebūtinai gražiausius, sėkmingiausius ar labiausiai savimi pasitikinčius. Tuos, kurie kažkuo tiesiog traukė. Tikėtina, kad bent vienas jų turėjo tai, apie ką galėjo kalbėti valandų valandas. Galbūt muziką, meną, mokslą ar kokį nors visiškai netikėtą pomėgį. Ir net jei pati tuo nesidomėjai, buvo sunku nesiklausyti.

Entuziazmas – štai kur tikroji trauka

Kartais užtenka žmogaus paklausti apie jo mėgstamą veiklą ir jis tiesiog pasikeičia. Akys sužiba, balsas pagyvėja, o pasakojimas, regis, neturi pabaigos. Galbūt jis su didžiausiu užsidegimu kalba apie senovines monetas, retas knygas ar muzikos grupę, kurios gyvenime nesi girdėjusi. Ir nors pati šiais dalykais niekada nesidomėjai, staiga pagauni save užduodančią klausimus. Ne todėl, kad netikėtai susidomėjai monetomis, apie kurių egzistavimą iki šiol nė nenutuokei, o todėl, kad jo entuziazmas tiesiog užkrečiamas.

Tam yra gana paprastas paaiškinimas – pačios emocijos gali būti užkrečiamos. Matydami nuoširdžiai besidžiaugiantį ar susijaudinusį žmogų, neretai patys pajuntame dalį jo entuziazmo. Todėl kartais mus įtraukia ne tiek pasakojimo turinys, kiek žmogaus energija, balsas, gestai ir akivaizdus susidomėjimas.

Tačiau žavesys slypi ne vien entuziazme. Kai žmogus kažkuo nuoširdžiai domisi, atsiskleidžia ir kitos jo savybės: smalsumas, atkaklumas, gebėjimas savarankiškai mąstyti ir turėti savo interesų. Jis turi savą pasaulį ir nesuka galvos, ar jo pomėgiai kitiems atrodo įdomūs, madingi ar verti dėmesio. Ir galbūt būtent tai taip traukia – žmogus, kuris nebijo būti savimi ir kuriam nereikia kitų pritarimo, kad galėtų džiaugtis tuo, ką mėgsta.

Be to, tokie žmonės dažnai ilgam įsimena. Galbūt po kelių mėnesių jau nebeprisiminsi, ką tiksliai naujas pažįstamas pasakojo apie savo mėgstamą autorių ar neįprastą pomėgį. Tačiau prisiminsi, kaip smagu buvo jo klausytis. Ne todėl, kad jis stengėsi padaryti įspūdį, o todėl, kad jo susižavėjimas buvo tikras.

Ar galima būti pernelyg aistringam?

Vis dėlto yra skirtumas tarp žmogaus, kuris su užsidegimu dalijasi savo pomėgiais, ir to, kuris kiekvieną pokalbį paverčia monologu, kuriame tau nelieka vietos. Aistra žavi tada, kai ja norisi dalytis, o ne primesti kitiems. Juk visai smagu klausytis draugės, pasakojančios apie naujai atrastą muzikos grupę, bet ne taip smagu, kai ji įsižeidžia, nes tu tos grupės vis dar neklausai.

Svarbu ir tai, kad aistra netaptų dar viena pareiga ar nuolatiniu siekiu būti geriausiai. Juk pomėgiai pirmiausia turėtų teikti džiaugsmą, o ne kelti spaudimą viską atlikti nepriekaištingai.

Ir turbūt gražiausia tai, kad neprivalai būti kažko ekspertė, jog galėtum tuo nuoširdžiai mėgautis. Gali groti pianinu ir vis dar painioti natas, tapyti paveikslus, kurių niekada nekabintum galerijoje, ar mokytis šokti ir nuolat pamesti ritmą. Tai nė kiek nesumenkina tavo susidomėjimo. Kartais žmogus, kuris dar tik mokosi, bet akivaizdžiai mėgaujasi tuo, ką daro, gali būti gerokai įdomesnis už tą, kuris viską atlieka nepriekaištingai, tačiau be jokio džiaugsmo.

Galų gale žavi ne vien tai, ką žmogus moka, bet ir tai, kiek nuoširdumo įdeda į tai, ką mėgsta.

O kada paskutinį kartą kažkuo taip džiaugeisi?

Galbūt skaitydama prisiminei pomėgį, kuriam seniai neberandi laiko. O gal veiklą, kurią visada norėjai išbandyti, bet taip ir neišdrįsai. Kartais augdami pamažu atsisakome dalykų, kurie anksčiau mus džiugino. Vieni atrodo nepraktiški, kiti – pernelyg vaikiški, o kai kurių tiesiog gėdijamės, nes bijome, kad nesame pakankamai geri.

Bet prisimink, kas tave domino vaikystėje, kai dar negalvojai, ar tavo pomėgiai atrodo įspūdingai. Galėjai valandų valandas piešti, kurti istorijas, šokti prieš veidrodį ar kolekcionuoti visiškai nereikalingus daiktus. Ir tau nerūpėjo, ar kas nors už tai pagirs. Tiesiog buvo smagu.

Galbūt verta bent dalį to smalsumo susigrąžinti. Išbandyti keramiką, pradėti mokytis groti instrumentu ar pagaliau nueiti į tą šokių pamoką, apie kurią vis pagalvoji. Nebūtinai tam, kad atrastum talentą ar naują karjeros kryptį. Kartais užtenka vien to, kad veikla tau patinka.

Ir nebijok būti pradedančiąja. Niekas nesitiki, kad pirmą kartą paėmusi teptuką nutapysi šedevrą ar po kelių gitaros pamokų surengsi koncertą. Tiesą sakant, žmogus, kuris su didžiausiu džiaugsmu pasakoja apie pirmąjį, kad ir nelabai vykusį, bandymą, gali būti kur kas žavesnis už tą, kuris viską moka, bet tuo visiškai nesidžiaugia.

Galų gale, galbūt tikrasis žmogaus žavesys slypi ne gebėjime visada atrodyti įdomiam, o drąsoje nuoširdžiai kažkuo domėtis. Ne visiems tavo pomėgiai bus suprantami, ne visi dalysis tavo entuziazmu, ir tai visiškai normalu.

Tau nereikia būti įdomiai visiems. Užtenka turėti tai, kas įdomu tau.

Įrašas Ar išvaizda lemia viską? Tikrasis žmogaus žavesys gali slypėti visai kitur pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Bet kodėl pokalbis su nepažįstamu žmogumi kartais atrodo toks sudėtingas? Ar tiesiog pripratome prie patogesnių bendravimo būdų, ar pamažu prarandame gebėjimą spontaniškai kalbėtis?

Kai beveik viską galima padaryti nepratarus nė žodžio

Dar visai neseniai, norint užsirašyti pas kirpėją, užsisakyti maisto ar rezervuoti staliuką restorane, dažnai tekdavo susirasti telefono numerį interneto svetainėje, skelbime ar lankstinuke ir tiesiog paskambinti. Šiandien tam užtenka kelių paspaudimų. Grožio procedūras rezervuojame specialiose programėlėse, maistą užsisakome internetu, o pas gydytoją galime registruotis per elektronines sistemas. Kartais per visą dieną galime sutvarkyti daugybę reikalų nė karto tiesiogiai nepasikalbėję su kitu žmogumi.

Ir kodėl gi ne? Taip greičiau, patogiau, nereikia laukti, kol kas nors atsilieps, ar derinti savo laiko prie įstaigos darbo valandų. Vis dėlto kyla klausimas, ar kartu su šiuo patogumu neprarandame progų praktikuoti vieno labai paprasto dalyko – kalbėti be išankstinio pasiruošimo.

Juk skambinant nepažįstamam žmogui negali iš anksto žinoti, ką jis atsakys. Galbūt paprašys patikslinti informaciją, pasiūlys kitą laiką ar užduos klausimą, kuriam nebuvai pasiruošęs. Teks reaguoti čia ir dabar, kartais pasimesti, ne iš karto rasti tinkamus žodžius ar net pasakyti kokią nors nesąmonę.

O žinutė tokių problemų beveik nekelia. Gali ją parašyti, perskaityti penkis kartus, ištrinti, perrašyti ir tik tada išsiųsti. Jei labai nori, gali net paprašyti „ChatGPT“ suformuluoti mandagesnį ar profesionalesnį variantą. Kitaip tariant, rašydami turime galimybę kontroliuoti ne tik tai, ką pasakome, bet ir kaip atrodome kito žmogaus akyse.

Kuo rizikuojame vengdami pokalbių?

Kai vis dažniau vengiame pokalbių telefonu su nepažįstamaisiais, ilgainiui net įprastas skambutis gali pradėti kelti įtampą. Problema atsiranda tada, kai skambučių vengiame ne dėl patogumo, o dėl baimės pasakyti ką nors ne taip. Kuo rečiau susiduriame su tokiomis situacijomis, tuo sunkiau gali būti jose jaustis užtikrintai. O juk gyvenime ne visada galėsime pasirinkti žinutę vietoj pokalbio – gebėjimas greitai reaguoti, užduoti klausimus ir susikalbėti su nepažįstamaisiais praverčia tiek darbe, tiek kasdienybėje.

Bet juk niekas nesitiki idealiai surežisuoto pokalbio. Pasimesti, susipainioti mintyse ar pasakyti kokį pro šalį šautą sakinį yra visiškai žmogiška – ir vargu ar žmogus kitame laido gale dėl to mus pasmerks.

Žinoma, jei mieliau rašai žinutes, nieko blogo. Ne visi mėgsta kalbėtis telefonu, ir tikrai neprivalo. Tačiau svarbu, kad tai būtų sąmoningas pasirinkimas, o ne būdas išvengti nemalonaus jausmo. Net jei dažniausiai bendraujame raštu, gebėjimą kalbėtis spontaniškai vis tiek verta lavinti. Juk jei kasdienybėje retai tenka kalbėtis su nepažįstamaisiais, ilgainiui tokiose situacijose galime pasimesti, sunkiau rasti žodžius ar tiesiog nebežinoti, kaip pradėti pokalbį.

Praktikuokis kalbėti

Šios problemos sprendimas labai paprastas – praktika. Technologijos palengvina gyvenimą, ir nėra jokios priežasties tuo nesinaudoti. Tvarkyti kasdienius reikalus internetu yra visiškai normalu. Tačiau jei pastebime, kad prieš paprastą skambutį dešimt minučių repetuojame, ką sakysime, galbūt verta kartais sąmoningai pasirinkti mažiau patogų variantą.

Kodėl turėčiau daryti tai, kas man nepatinka? Na, išėjimas iš komforto zonos gali padėti įveikti šią baimę ir lavinti spontaniško kalbėjimo įgūdžius, kurie praverčia ne tik kasdienybėje, bet ir darbe ar naujose pažintyse. Pradėti galima nuo smulkmenų. Užuot rašę į grožio saloną, paskambinkime. Jei reikia pasitikslinti informaciją, užuot ieškoję atsakymo penkiose skirtingose interneto svetainėse, tiesiog paklauskime. Ir svarbiausia – pokalbiai neturi būti tobuli. Tiesą sakant, dažniausiai tokie ir nebūna, ypač kai užsitęsia ar pasisuka netikėta linkme. Tačiau kuo daugiau praktikuojamės, tuo natūraliau ir sklandžiau jie vyksta.

Kartais pernelyg sureikšminame tai, ką apie mus pagalvos kiti. Atrodo, kad žmogus kitame laido gale tik ir laukia progos pastebėti mūsų klaidą, pasijuokti ar palaikyti mus neišmanėliais. Tačiau verta savęs paklausti: o kaip patys reaguotume, jei mums paskambinęs žmogus susipainiotų, pamirštų klausimą ar netyčia pasakytų ką nors ne taip? Greičiausiai tiesiog palauktume, kol jis suras tinkamus žodžius, ir po penkių minučių apie tai jau būtume pamiršę.

Gal ir skamba kaip menka problema, bet technologijoms vis daugiau darant už mus, verta nepamiršti, ką vis dar turėtume mokėti patys. Net jei tai tik paprastas pokalbis.

Įrašas „Neskambink, geriau parašyk“: ar mes prarandame spontaniško kalbėjimo įgūdžius? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Technologijos mums suteikė galimybę savo ir kitų žmonių išvaizdą stebėti turbūt dažniau nei bet kada anksčiau. Ir tai nėra visai nekaltas įprotis. 2025 m. moksliniame žurnale „Body Image“ paskelbta sisteminė apžvalga ir metaanalizė, apėmusi 83 tyrimus ir daugiau nei 55 tūkst. žmonių, parodė, kad dažnesnis savęs lyginimas su kitais socialiniuose tinkluose yra susijęs su didesniu nepasitenkinimu savo kūnu ir prastesniu jo vertinimu.

Ar čia tikrai telefonų kaltė?

Įsivaizduok, kad gyveni laikais, kai tavo pasaulis apsiriboja nedideliu miesteliu ir keliais šimtais žmonių. Galbūt jame yra žmogus, kurį laikai neįtikėtinai gražiu, tačiau didžiąją dalį laiko matai tuos pačius, paprastus žmones – darbe, gatvėje, namuose.

O dabar tam pačiam žmogui įduok telefoną.

Staiga žmonių, kuriuos jis mato, ratas – nebe keli šimtai realybėje sutiktų veidų. Ekrane telpa žmonės iš viso pasaulio, o matome dažniausiai ne atsitiktinę jų kasdienybės versiją, bet tą, kurią jie patys pasirinko parodyti: geriausią nuotrauką, geriausią kampą, geriausią apšvietimą, o kartais dar ir filtrą ar redagavimą.

Kyla gana logiškas klausimas: kas nutinka mūsų suvokimui apie tai, kas yra „normalu“, kai save lyginame nebe su aplinkiniais žmonėmis, o su praktiškai neribotu kiekiu kruopščiai atrinktų veidų ir kūnų?

Gal problema – kiek kartų matai save?

Kitų žmonių nuotraukų retušavimas neabejotinai gali iškreipti mūsų suvokimą apie grožį ir tai, ką laikome patrauklu, tačiau visos kaltės suversti vien tam negalime. Esmė slypi ir tame, kiek laiko patys skiriame savo išvaizdai stebėti ir analizuoti bei kiek svarbos jai suteikiame.

Pagalvok, kiek kartų per dieną pamatai savo veidą. Ryte – veidrodyje, vėliau – priekinėje telefono kameroje, fotografuodamasi, vaizdo skambučio metu ar peržiūrėdama vakar padarytas nuotraukas. Ir mes ne tik save matome. Galime priartinti nuotrauką, sustabdyti nepatikusį vaizdo įrašo kadrą, padaryti dar dvidešimt asmenukių iš beveik identiško kampo ir išsirinkti tą vieną, kuriame sau atrodome geriausiai.

Kuo daugiau laiko praleidžiame stebėdami save, tuo daugiau galimybių turime rasti kažką, kas mums nepatinka.

Kai išvaizda tampa apsėdimu

Nuolatinis nepasitenkinimas ir susirūpinimas savo išvaizda kai kuriems žmonėms gali tapti kur kas rimtesne problema. Kūno dismorfinis sutrikimas (KDS) apibūdinamas kaip psichikos sveikatos būklė, pasireiškianti perdėtu ir nuolatiniu susirūpinimu įsivaizduojamais arba labai menkais, kitiems dažnai nepastebimais fizinės išvaizdos trūkumais.

Tiksli kūno dismorfinio sutrikimo priežastis nėra žinoma. Manoma, kad jo atsiradimui gali turėti įtakos biologinių, psichologinių ir aplinkos veiksnių derinys. Su didesne rizika siejamas genetinis polinkis, patyčios ar priekabiavimas dėl išvaizdos, stiprus dėmesys grožiui ir išvaizdai, perfekcionizmas bei žema savivertė.

Kūno dismorfinis sutrikimas yra gydomas. Dažniausiai taikoma psichoterapija, ypač kognityvinė elgesio terapija, o kai kuriais atvejais gali būti skiriami ir vaistai.

Ką daryti?

Internete dažnai siūlomas atsakymas į nepasitenkinimą savo išvaizda yra paprastas – išmok save mylėti. Tačiau galbūt nebūtina kiekvieną rytą atsistoti prieš veidrodį ir nuoširdžiai dievinti tai, ką jame matai.

Čia atsiranda kūno neutralumo idėja. Vietoje nuolatinio bandymo savo kūną vertinti kaip gražų ar negražų, siūloma apskritai suteikti išvaizdai mažiau reikšmės. Tavo kūnas yra tavo būdas patirti gyvenimą. Jis tau duoda gerokai daugiau nei tik išvaizdą, todėl jo vertė neprasideda ir nesibaigia ties tuo, kaip jis atrodo nuotraukoje.

Galbūt tikslas nėra vieną dieną pasižiūrėti į veidrodį ir pagaliau nuspręsti, kad kiekviena tavo kūno dalis yra tobula. Gal tikslas – pasiekti tašką, kai nebejauti poreikio nuolat jo vertinti. Nereikalauk iš savęs meilės savo kūnui – pradžiai užtenka pagarbos. Padėkok jam už tai, kad jis leidžia vaikščioti, kvėpuoti, jausti ir gyventi, nesureikšmindama kiekvieno, tavo akimis, „netobulumo“.

O jei mintys apie savo išvaizdą užima vis daugiau tavo dienos, verčia vengti žmonių, nuotraukų ar situacijų ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, žinok, kad su tuo nereikia likti vienai. Pokalbis su psichologu ar kitu psichikos sveikatos specialistu gali būti pirmas žingsnis į santykį su savo kūnu, kuriame lieka gerokai daugiau vietos tiesiog gyventi.

Įrašas „Ar aš tikrai taip atrodau?“: kaip socialiniai tinklai keičia tai, kaip matome savo kūną pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Maisto užsakymas jau seniai nėra vien sprendimas tada, kai šaldytuvas tuščias. Kartais tai atlygis sau už išgyventą dieną, penktadienio vakaro tradicija, mažas įvykis, kurio lauki grįždama namo, arba tiesiog būdas pasakyti sau: šiandien nieko daugiau daryti neprivalau.

Ir, tiesą sakant, sunku nesuprasti, kodėl.

Kartais perkame ne vakarienę, o jausmą

Pagalvok, kaip skiriasi du sakiniai: „reikia kažką pavalgyti“ ir „šiandien užsisakysiu maisto“. Pirmasis skamba kaip dar viena užduotis, reikalaujanti laiko ir pastangų. Antrasis jau labiau kaip planas ar maža dovana sau.

Išsirinkti, ko nori, stebėti programėlėje judantį kurjerio taškelį, išgirsti skambutį į duris ir pagaliau išpakuoti maišelį yra mažas ritualas. Ypač po dienos, per kurią didžiąją laiko dalį darei tai, ką privalėjai daryti.

Užsakytas maistas turi ir dar vieną labai patrauklią savybę: jis reikalauja minimalių pastangų. Nereikia sugalvoti recepto, nueiti į parduotuvę, gaminti ir po visko plauti keptuvės. Keli paspaudimai ir kažkas pasirūpina bent viena tavo vakaro problema. O skaniai pavalgius viską išmeti, ir indaplovė, kaip ir tu, tą vakarą ilsisi.

Socialiniai tinklai normalizavo šį ritualą

Prie viso to prisideda ir tai, kaip maistą matome internete. Naktinė pica lovoje, kiniško maisto dėžutės žiūrint serialą, mėsainis po vakarėlio ar sušiai penktadienio vakarą atrodo ne kaip tingėjimas gaminti, o kaip tam tikras gyvenimo būdas.

Maistas lovoje žiūrint mėgstamą serialą ar filmą, gėrimas ant naktinio stalelio, išdėliotos dėžutės ir vakaras, kuriam daugiau nieko nereikia. Internetas puikiai moka net paprasčiausią vakarienę paversti šiokiu tokiu estetiniu ritualu.

Ir taip, kartais viskas daug paprasčiau. Esi alkana, o restoranas kitame miesto gale gamina būtent tai, ko dabar labiausiai norisi. Pati to patiekalo gal net nemokėtum pasigaminti. Tačiau kartais norisi ne tik konkretaus maisto. Norisi ir viso jausmo, kuris ateina kartu su juo.

„Aš nusipelniau“

Po sunkios dienos labai lengva pradėti derėtis pačiai su savimi. Išgyvenau šitą savaitę, nusipelniau. Padariau prezentaciją, nusipelniau. Susipykau su vaikinu, tuo labiau nusipelniau.

Maistas tampa lengvai prieinamu atlygiu, kuriam nereikia planavimo. Nauja suknelė kainuos daugiau. Savaitgalio kelionės šiandien nesuorganizuosi. Draugės galbūt užsiėmusios. O tavo mėgstamas patiekalas gali stovėti prie durų po pusvalandžio.

Problema nėra tai, kad kartais norime save taip palepinti. Įdomiau pasidaro tada, kai pastebime, jog maisto užsakymas tapo automatiniu atsakymu į beveik kiekvieną blogą emociją.

Gal pasiilgstame ne maisto, o jausmo, kad mumis pasirūpina?

Yra dar viena priežastis, apie kurią galvojame rečiau. Prisimink laiką, kai gyvenai su tėvais. Grįžti iš mokyklos, numeti kuprinę, o virtuvėje jau kažkas vyksta. Gal tėtis gamina vakarienę. Gal mama grįždama nupirko tavo mėgstamo maisto. Tau nereikėjo galvoti, ką šiandien valgysi, tik ateiti prie stalo.

Suaugus viskas apsiverčia. Dabar pati turi prisiminti, kad namuose baigėsi makaronai, sugalvoti, ką gaminsi, nusipirkti produktų, pasiruošti maistą ir dar po visko susitvarkyti virtuvę. Net vakarienė tampa dar vienu punktu nesibaigiančiame darbų sąraše.

Ir gal todėl kartais toks geras jausmas, kai kažkas tiesiog paskambina į duris ir paduoda tau šiltą maistą. Ne todėl, kad kurjeris kažkaip pakeičia mamą ar tėtį. Ir nebūtinai todėl, kad užsisakei kažką neįtikėtinai skanaus. Tiesiog kelioms minutėms nebereikia būti žmogumi, kuris viskuo pasirūpina pats.

Kartais pica yra tiesiog pica

Žinoma, nereikia kiekvieno užsakyto kebabo paversti psichologiniu reiškiniu. Kartais iš tiesų esi pavargusi. Kartais neturi produktų. Kartais nenori gaminti. O kartais tiesiog labai nori picos. Ir visos šios priežastys yra pagrįstos.

Gal klausimas prasideda ne nuo „ar blogai užsisakyti maisto?“, o nuo paprastesnio: kodėl šiandien jo noriu? Jeigu atsakymas yra „nes žiauriai noriu būtent šito maisto, o pati tokio tikrai nepasidarysiu“, puiku.

Bet jeigu pastebi, kad po kiekvienos sunkios dienos automatiškai atsidarai maisto pristatymo programėlę dar nespėjusi pagalvoti, ko iš tikrųjų norisi, gal verta bent kartais savęs paklausti: ar dabar esu alkana, ar tiesiog noriu, kad ši diena pagaliau pasijaustų truputį geresnė?

Kada verta sustoti ir pagalvoti?

Nes šis mažas vakaro malonumas turi ir kitą pusę. Pristatymas, aptarnavimo mokestis ir pats restorano maistas greitai susideda į sumą, kuri mėnesio pabaigoje gali nustebinti. O jei užsakymas tampa pagrindiniu būdu tvarkytis su nuovargiu, stresu ar liūdesiu, verta pagalvoti ne tik apie piniginę ar tai, ką valgome, bet ir apie patį įprotį. Ne tam, kad jaustum kaltę dėl užsisakytos picos, o tam, kad pasirinkimas liktų pasirinkimu, o ne įpročiu, apie kurį jau net nebesusimąstai.

Ir jeigu po visų šitų klausimų atsakymas vis tiek yra „noriu užsisakyti, nors šaldytuve turiu vakarykštės vakarienės“, na… bent jau nepamiršk užsisakyti padažo!

Įrašas Kodėl maisto užsisakymas po sunkios dienos tapo mūsų paguodos ritualu? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Iš pirmo žvilgsnio ši taisyklė atrodo labai patogi. Užuot valandų valandas analizavusi žinutes ir ieškojusi pasiteisinimų kitam žmogui, tiesiog žiūri į jo veiksmus. Tačiau realūs santykiai retai būna tokie paprasti. Kartais „jeigu norėtų, padarytų“ yra būtent tas priminimas, kurio reikia. O kartais tai tiesiog gražiau skambantis būdas tikėtis, kad partneris perskaitys tavo mintis.

Kada šis patarimas turi prasmės?

Jeigu žmogus kelias savaites neranda laiko parašyti, nuolat paskutinę minutę atšaukia pasimatymus, niekada pats jų neinicijuoja ir palieka tave spėlioti, ar apskritai yra suinteresuotas, tam tikru momentu verta nustoti kurti pasiteisinimus už jį.

„Jis turbūt labai užsiėmęs.“ „Gal tiesiog nemėgsta rašinėti.“ „Gal pametė telefoną.“ Vienas toks atvejis dar nieko nepasako, tačiau kai tai tampa nuolatiniu elgesio modeliu, verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką žmogus sako, bet ir į tai, ką iš tikrųjų daro.

Būtent tokiose situacijose ši frazė gali būti naudinga. Ne todėl, kad susidomėjęs žmogus visada elgsis tobulai, o todėl, kad ji primena neinvestuoti visos savo energijos į ryšį, kurį nuolat bandai palaikyti viena.

Bet partneris negali perskaityti tavo minčių

Problema prasideda tada, kai „jeigu norėtų, padarytų“ pradedame taikyti dalykams, apie kuriuos kitam žmogui niekada net nepasakėme.

Galbūt tau labai svarbu kartais be progos gauti gėlių. Gal norėtum dažniau išgirsti komplimentą. Gal tavo galvoje romantiškas gimtadienis reiškia suplanuotą vakarienę, o partnerio galvoje meilė pasireiškia tuo, kad ryte nuvalo ledą nuo tavo automobilio.

Jeigu niekada nepasakei, ko tau reikia, partnerio nesugebėjimas to atspėti nebūtinai reiškia, kad jam nerūpi. Norėti padaryti kitą žmogų laimingą ir tiksliai žinoti, kaip tai padaryti, nėra tas pats.

Noras dar nereiškia, kad žmogus visada sugebės tai padaryti

Žmonės ne visada elgiasi idealiai pagal savo norus. Galima norėti būti dėmesingesniam ir vis tiek kažką pamiršti. Norėti daugiau kalbėti apie jausmus ir nemokėti to daryti. Norėti būti šalia partnerio ir tuo pačiu išgyventi laikotarpį, kai darbai, stresas ar kitos problemos palieka labai mažai energijos.

Žmogaus ankstesnė santykių patirtis ir tai, kokį artumą jis matė augdamas, taip pat gali turėti įtakos tam, kaip lengvai jis reiškia emocijas ar reaguoja į artumą.

Tačiau čia yra svarbi riba: paaiškinimas nėra tas pats, kas pasiteisinimas. Tai, kad žmogui sunku kalbėti apie jausmus, nereiškia, kad tu turi metų metus tenkintis santykiais, kuriuose tavo poreikiai lieka visiškai nepastebėti.

Svarbiau tai, kas nutinka po pokalbio

Galbūt geresnis santykių matavimo vienetas yra ne „jeigu norėtų, padarytų“, o „kas nutinka, kai pasakau, ko man reikia?“

Pasakei, kad norėtum dažniau kartu planuoti pasimatymus. Ar partneris bent pabando? Paaiškinai, kad tau svarbu kartais išgirsti komplimentą. Ar jis į tai atsižvelgia? Pasakei, kad nuolat atšaukiami planai tave žeidžia. Ar po pokalbio kas nors keičiasi?

Niekas neprivalo po vieno pokalbio akimirksniu tapti tobulu partneriu. Tačiau yra skirtumas tarp žmogaus, kuris ne visada pataiko, bet išgirdęs tave stengiasi, ir žmogaus, kuriam savo poreikius turi aiškinti vėl ir vėl.

Tai kokia išvada?

Galų gale, „jeigu norėtų, padarytų“ geriausiai veikia ne kaip universali santykių taisyklė, o kaip priminimas žiūrėti į veiksmus. Tik prieš nusprendžiant, ką tie veiksmai reiškia, verta savęs paklausti dar vieno dalyko: ar partneris apskritai žinojo, ko iš jo tikiesi? Būtų labai patogu, jei partneriai mokėtų skaityti mūsų mintis, bet tokio prietaiso kol kas niekas neišrado. Nebent, žinoma, susitikinėji su ekstrasensu.

Įrašas Ar „jeigu norėtų, padarytų“ iš tikrųjų yra geras santykių patarimas? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

Santykiai per atstumą tinka ne kiekvienam. Ir tai nebūtinai ką nors pasako apie jūsų jausmų stiprumą. Kartais du žmonės gali labai norėti būti kartu, tačiau pats santykių formatas neatitinka jų poreikių. Tad prieš nusprendžiant bandyti verta sąžiningai įsivertinti kelis dalykus.

Kaip žinoti, ar santykiai per atstumą apskritai jums tiks?

Prieš pasirašant šiam eksperimentui, verta atlikti nedidelį ir labai sąžiningą pasitikrinimą. Abiem. Santykių per atstumą sėkmė priklauso ne vien nuo to, kaip stipriai vienas kitą mylite. Ne mažiau svarbu, kiek pasitikite vienas kitu, kiek dėmesio jums reikia ir ar panašiai įsivaizduojate pačių santykių ateitį.

Ar pasitikite vienas kitu?

Jeigu mintis, kad partneris išėjo į vakarėlį ir penkiolika minučių neatsako į žinutę, jau dabar kelia nerimą, keli tūkstančiai kilometrų greičiausiai jo nesumažins. Atstumas reiškia, kad nemažos partnerio gyvenimo dalies tiesiog nematysi: nežinosi, su kuo jis pietauja, kaip praleido vakarą ar kodėl kelias valandas neatrašė.

Tai nereiškia, kad santykiuose per atstumą negalima jausti pavydo ar kartais norėti daugiau užtikrintumo. Tačiau jeigu santykiuose jau yra rimtų pasitikėjimo ar kontrolės problemų, atstumas gali jas dar labiau išryškinti. Labai sunku kurti ryšį, jeigu kiekvienas neatsakytas skambutis tampa potencialia drama.

Ar jums abiem reikia panašaus dėmesio kiekio?

Vienam žmogui visiškai pakanka vakare valandą pasikalbėti telefonu ir dienos metu apsikeisti keliomis žinutėmis. Kitam norisi nuolat dalintis tuo, ką veikia, dažnai girdėti partnerio balsą ir kuo daugiau kasdienybės išgyventi kartu.

Čia nėra teisingo varianto. Problema atsiranda tada, kai jūsų poreikiai labai skiriasi. Vienas gali jaustis ignoruojamas, o kitas, priešingai, pradėti jaustis taip, tarsi privalėtų visą dieną būti pasiekiamas.

Svarbu ir tai, kaip įprastai jaučiate artumą. Jeigu tau ypač svarbus fizinis prisilietimas, apsikabinimai ar tiesiog buvimas vienoje erdvėje, atstumas gali būti sunkesnis nei žmogui, kuriam artumą lengviau palaikyti pokalbiais, žinutėmis ar kitais būdais. Tai nėra nuosprendis santykiams, tiesiog dalykas, apie kurį verta pagalvoti dar prieš atstumui tampant jūsų kasdienybe.

Ar turite aiškią pabaigos datą?

Nebūtina jau šiandien žinoti tikslios dienos, kada vienas iš jūsų stovės prie kito durų su trimis lagaminais. Tačiau didžiulis skirtumas yra tarp „metus gyvensime atskirai, kol baigsiu studijas“ ir „na, kažkada turbūt sugalvosime“.

Kai žinote, kad atstumas yra laikinas, atsiranda konkretus taškas, link kurio judate. O kai jokio plano nėra, po kurio laiko gali kilti visai pagrįstas klausimas: ko mes iš tikrųjų laukiame?

Dar svarbiau, kad neužtenka sutarti vien dėl to, jog „vieną dieną gyvensime kartu“. Kur? Ar vienas persikels pas kitą? Ar abu rinksitės visiškai naują miestą ar šalį? Ar kuris nors dėl to turės atsisakyti darbo, studijų, draugų ar įprasto gyvenimo?

Aišku, gyvenimas mėgsta planus sugriauti, todėl nebūtina turėti penkerių metų strategijos su „Excel“ lentele. Tačiau bent apytikslis atsakymas į klausimą „kur visa tai veda?“ santykiuose per atstumą gali būti daug svarbesnis, nei atrodo.

Ar abu vienodai renkatės šiuos santykius?

Kas pirmas paskambina? Kas ieško skrydžių kitam susitikimui? Kas derina laiką? Kas pradeda pokalbius apie ateitį? Nebūtina visko dalinti idealiai 50/50, tačiau abu turėtumėte jausti, kad renkatės tuos pačius santykius, o ne kad vienas juos tempia paskui save.

O jeigu į visus klausimus neturite tobulo atsakymo?

Tai dar nereiškia, kad turėtumėte skirtis prie oro uosto laipinimo vartų. Santykiai per atstumą nėra egzaminas, kuriame reikia surinkti tam tikrą skaičių teisingų atsakymų.

Galbūt nežinote, kuriame mieste po dvejų metų gyvensite. Gal vienam iš jūsų reikės daugiau skambučių nei kitam. Gal pirmos savaitės bus keistos ir teks kelis kartus iš naujo susitarti, kas jums abiem tinka.

Svarbiau, ar galite apie šiuos dalykus kalbėtis dar prieš jiems tampant problema. Kilometrai savaime santykių nesugriauna, tačiau jie labai greitai išryškina tai, ką būnant šalia vienas kito buvo lengviau ignoruoti.

Ir galbūt svarbiausias klausimas nėra „ar mūsų meilė pakankamai stipri santykiams per atstumą?“, o „ar abu esame pasiruošę kurti santykius būtent tokiomis sąlygomis?“

Įrašas Santykiai per atstumą: kaip žinoti, ar verta bandyti? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.

– Ar toks terminas kaip „raudonosios vėliavėlės” egzistuoja profesionalioje psichologijoje ir porų terapijoje, ar tai labiau socialinių tinklų reiškinys?

– Pats „raudonų vėliavėlių” terminas yra vartojamas tarp psichologų ir psichoterapeutų, kalbant apie įspėjamuosius ženklus santykiuose, tačiau jis vartojamas daugiau neformaliai – tai nėra kokia nors formali psichologinė diagnozė ar griežtai apibrėžta sąvoka. Socialiniuose tinkluose šis terminas labai išpopuliarėjo ir dažnai naudojamas pernelyg plačiai – bet koks nepatikęs elgesys paverčiamas raudona vėliavėle. Raudonos vėliavėlės yra daugiau individualus klausimas nei universalus. Visų pirma reikėtų pradėti nuo klausimų: o kokių aš santykių noriu? Ko ieškau? Ko noriu iš partnerio ir ką esu pasiruošęs duoti tiems santykiams?

Mes galime ieškoti santykio dėl skirtingų priežasčių. Jos nėra viena už kitą geresnės ar blogesnės, bet svarbu, kad mūsų norai ir lūkesčiai sutaptų. Ir tuomet, kai jau žinome atsakymus į tokius klausimus, galime kalbėti apie ženklus, kurie rodytų, ar šitas žmogus galėtų atliepti mano poreikius ar ne.

– Jeigu paklaustume socialinių tinklų vartotojų, dauguma jų atsakytų, kad užtenka vos vieno įspėjamojo ženklo, kad antro pasimatymo nebūtų. Tačiau galbūt nereikėtų daryti skubotų išvadų ir suteikti šansą?

– Turbūt visi turime kokių nors kabliukų, kur tikrai žinome, kad mums tai nepriimtina, ir su tokiu dalyku taikstytis negalime. Pavyzdžiui, jeigu aš ieškau žmogaus, su kuriuo norėčiau kurti šeimą, o per pirmą pasimatymą žmogus aiškiai išsako, kad nenori vaikų, tai būtų aiškus ženklas, jog su šituo žmogumi neverta stengtis kurti santykį ir tikėtis, kad galbūt jis pakeis savo nuomonę.

Bet kartais mes tikrai galime padaryti skubotas išvadas. Kai nesame sąmoningi, galime sureaguoti ne į patį žmogų, o į tai, ką jo elgesys mums primena. Pavyzdžiui, žmogus padarė ką nors, kas man priminė praėjusį partnerį, ir tuomet vien dėl to uždarau jam duris.

Bet esu ne vieną istoriją girdėjusi, kur susikūrė gražus ir tvirtas santykis būtent dėl to, kad buvo duodamas antras šansas, nors iš pirmo žvilgsnio žmogus atrodė „ne mano skonio”.

Išvis manau, kad ieškant santykio vis tiek pirmiau reikėtų pradėti nuo savęs analizavimo: jeigu anksčiau turėjau santykių ir jie nepavyko, kas nutiko? Gal mane traukia būtent tokie žmonės, kurie galiausiai neatliepia mano poreikių? Kodėl aš nuolat renkuosi tokio tipo žmones?

– Dėl jaudulio pirmųjų pasimatymų metu galimi įvairūs nesusipratimai. Kaip suprasti, kada tai tik nesusipratimas, o kada – įspėjamasis ženklas neskubėti?

– Tikrai taip. Dėl jaudulio žmonės gali elgtis kitaip nei įprasta. Dėl to ir verta duoti antrą šansą. Tuomet galima pažiūrėti ne tik į vieną elgesio epizodą, bet ir į pasikartojantį elgesio modelį. Pavyzdžiui, pirmo pasimatymo metu žmogus gali būti nedrąsus, per daug kalbėti, pasakyti ką nors negrabiai, elgtis ne taip, kaip elgtųsi įprastai. Antrame ar trečiame susitikime jau galima matyti, ar žmogus geba išgirsti, reflektuoti, prisitaikyti, atsiprašyti, gerbti ribas.

– Sakoma, kad naujų santykių pradžioje geriau neskubėti. Tačiau ką daryti, jei užgimę jausmai tokie stiprūs, kad nesinori nieko laukti, tik stačia galva nerti į santykius?

– Taip yra sakoma, taip yra patariama, ypač jeigu neseniai nutraukti seni santykiai. Bet realybėje būna visaip. Žmonės turi skirtingą tempą, kuriuo jie eina į santykį.

Greitas nėrimas į naujus santykius turi didesnę riziką, nes, užplūdus jausmams, mes tikrai galime nepastebėti tam tikrų ženklų, kurie rodo, kad santykis ilgalaikėje perspektyvoje gali nepavykti. Bet ne jausmų stiprumas yra problema – problema gali būti tai, jog stiprūs jausmai susiaurina mūsų gebėjimą matyti visą situaciją. Užplūdus jausmams, tokius ženklus esame linkę nuvertinti ar tikėtis, kad kas nors pasikeis ateityje.

Bet, kita vertus, santykis visuomet yra rizika. Ir niekada nebus garantijos, jos būtent šitas tikrai pasiseks – net jeigu pastebėsiu visus ženklus, eisiu būtent tokiu tempu į santykį ir taip toliau.

O juo labiau santykis yra toks kintantis dalykas, kad tikrai negalime žinoti, kaip bus ateityje. Gali keistis ir partneris, ir mes patys, laikui bėgant gali keistis mūsų poreikiai. Kad ir kiek visokių patarimų ar taisyklių perskaitytume, vis tiek turime priimti tą riziką, kad santykis gali baigtis, gali nepasisekti, gali nutrūkti, gali įskaudinti. Tai – neišvengiama gyvenimo dalis.

Komentaras

Santykių mentorė Ernesta Skulskytė:

Sveikas santykis tas, kuriame nereikia mažinti savęs

– Santykių pradžioje daug ko nematome – ir tai visiškai natūralu. Esame susižavėję, norime patikti, abu rodome gražiausias savo puses. Todėl aš siūlyčiau žiūrėti ne tik į akivaizdžius dalykus, tokius kaip perdėtas pavydas, kontrolė, melas, nepagarba ar ribų nepaisymas. Ne mažiau svarbu stebėti, kas vyksta su manimi pačiu šalia šio žmogaus. Ar galiu būti savimi? Ar galiu pasakyti, ką iš tikrųjų galvoju? Ar galiu nesutikti? Pasakyti „ne”? Išsakyti poreikį ar nubrėžti ribą nebijodamas, kad būsiu nubaustas pykčiu, tyla, kaltinimais ar atstūmimu? O gal jau santykių pradžioje pradedu save mažinti, nutylėti, prisitaikyti ir rinkti žodžius, kad tik nesukelčiau kito žmogaus reakcijos?

Santykių pradžioje žmonės gali būti labai įsimylėję, daug rašyti, norėti nuolat matytis, dovanoti dovanas – ir tame nebūtinai yra kas nors blogo. Problema prasideda tada, kai intensyvus dėmesys tampa priemone itin greitai sukurti emocinį prisirišimą ir įsipareigojimą, nors žmonės dar beveik nepažįsta vienas kito. Po kelių savaičių gali skambėti didžiuliai pažadai apie bendrą gyvenimą, žmogus idealizuojamas, jam sakoma, kad jis yra vienintelis, ypatingas, „niekada gyvenime taip nesijaučiau”. Gaunama ypač daug dėmesio, komplimentų, dovanų, žinučių. Ir žmogui natūraliai gali atrodyti: štai pagaliau sutikau tą vienintelį.

Pavojus atsiranda tada, kai vėliau už visa tai pradedama reikalauti tam tikros kainos – paklusnumo, nuolatinio dėmesio, atsisakymo savo ribų ar net savo gyvenimo. „Aš dėl tavęs tiek padariau”, „Jeigu mane mylėtum, taip nesielgtum”, „Kam tau tie draugai, jeigu turi mane?” Tada dovana jau nebėra tiesiog dovana. Ji tampa tarsi nematoma sąskaita, kurią vėliau prašoma apmokėti.

Todėl svarbu vertinti ne tai, kiek žmogus man duoda santykių pradžioje, o kaip jis elgiasi tada, kai aš nesielgiu taip, kaip jis nori. Ar mano „ne” yra gerbiamas? Ar galiu išlaikyti savo draugus, veiklas, nuomonę, ribas? Būtent čia dažnai pasimato skirtumas tarp stipraus susižavėjimo ir bandymo kontroliuoti.

Man sveikas santykis yra tas, kuriame nereikia mažinti savęs, kad išsaugotum kitą žmogų. Partnerystėje turėtų likti vietos abiem žmonėms – jų individualumui, augimui, interesams ir saviraiškai. Jeigu tam, kad išsaugočiau santykį, turiu vis labiau atsisakyti savęs, tai jau labai svarbus signalas, kurio ignoruoti nereikėtų.

Įrašas Raudonos vėliavėlės santykiuose: bėgti ar pasilikti? pirmą kartą paskelbtas svetainėje Panelė.