Kas yra meilės kalbos?

Meilės kalbų teorija teigia, kad kiekvienas žmogus turi vieną ar dvi pagrindines meilės „kalbas“, per kurias jis geriausiai jaučia meilę. Jei kalbate skirtingomis kalbomis, meilė gali likti „neišgirsta“, net jei jos daug.

5 pagrindinės meilės kalbos

1. Žodžiai (patvirtinimai)

Žmonėms, kurių meilės kalba – žodžiai, labai svarbu:

• komplimentai
• padrąsinimai
• nuoširdūs „ačiū“, „didžiuojuosi tavimi“

Kaip parodyti meilę?
Dažniau sakykite, ką jaučiate – net ir paprastais žodžiais.

2. Kokybiškas laikas

Čia svarbiausia – dėmesys be blaškymosi:

• pokalbiai be telefono
• bendros veiklos
• buvimas kartu „čia ir dabar“

Svarbu: ne laiko kiekis, o jo kokybė.

3. Dovanos

Tai nebūtinai brangūs daiktai. Svarbiausia – gestas ir mintis:

• netikėta smulkmena
• atvirukas
• mėgstamas saldumynas

Dovana – tai žinutė: „aš apie tave galvojau“.

4. Pagalba ir veiksmai

Jei tai pagrindinė meilės kalba, meilė jaučiama per:

• pagalbą buityje
• rūpestį kasdieniuose dalykuose
• iniciatyvą

Žodžiai čia mažiau svarbūs nei veiksmai.

5. Fizinis prisilietimas

Tai:

• apkabinimai
• prisilietimai
• bučiniai
• rankos laikymas

Prisiliesti – reiškia būti artimam.

Kaip suprasti partnerio meilės kalbą?

Atkreipkite dėmesį:

• kaip jis/ji dažniausiai rodo meilę
• kuo dažniausiai skundžiasi („tu niekada…“)
• ko labiausiai pasiilgsta

Dažnai tai ir yra jo pagrindinė meilės kalba.

Kaip būti suprastai?

• Pasakykite aiškiai, kas jums svarbu
• Nesitikėkite, kad partneris „atspės“
• Mokykite vienas kitą savo meilės kalbos

Meilė – ne testas, o bendras mokymasis.

Svarbiausia klaida

Manyti, kad:

„Jei myli, turi suprasti pats.“

Iš tiesų net mylintys žmonės gali kalbėti skirtingomis meilės kalbomis.

Svarbiausia žinutė

Meilė stiprėja tada, kai:

• mokomės mylėti taip, kaip reikia kitam
• leidžiame save mylėti taip, kaip reikia mums

Tai kelias į gilesnį ryšį, mažiau nuoskaudų ir daugiau artumo.

The post Meilės kalbos: kaip suprasti partnerį ir būti suprastai appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kaip atpažinti, kad meilė virsta įpročiu?

1. Daugiau rutinos nei smalsumo

Dienos praeina pagal tą patį scenarijų, o noras domėtis vienas kitu silpsta.

2. Bendravimas tampa funkciniu

Kalbos sukasi apie buitį, vaikus, darbus – mažiau apie jausmus, svajones, mintis.

3. Mažėja fizinis ir emocinis artumas

Apkabinimai, prisilietimai ar komplimentai tampa retesni.

4. Partneris pradedamas laikyti „savaime suprantamu“

Nebėra pastangų nustebinti ar parodyti dėmesį.

5. Vengiama spręsti problemas

Ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad „taip jau yra“.

Kodėl taip nutinka?

• Natūrali santykių raida
• Per didelis stresas ir nuovargis
• Neaptarti lūkesčiai
• Mažai sąmoningo laiko kartu

Tai nereiškia, kad meilė dingo – ji tiesiog užsnūdo.

Kaip atgaivinti meilę?

1. Pradėkite kalbėtis – iš naujo

Užduokite klausimus, kurių seniai neklausėte:

• „Kas tau dabar svarbiausia?“
• „Ko pasiilgai mūsų santykiuose?“

2. Kurkite mažus ritualus

Tai gali būti:

• pasivaikščiojimas kartą per savaitę
• rytinė kava kartu
• žinutė dienos viduryje

Maži dalykai kuria artumą.

3. Grąžinkite naujumą

Naujumas nebūtinai reiškia didelius pokyčius:

• nauja veikla kartu
• kita vakarienės vieta
• netikėta staigmena

4. Rodykite dėkingumą

Pasakykite:

• „Ačiū, kad esi“
• „Man svarbu tai, ką darai“

Dėkingumas stiprina ryšį.

5. Pažvelkite ir į save

Kartais santykiai atspindi mūsų pačių būseną. Paklauskite:

„Ko man dabar reikia, kad jausčiausi gyvas(-a)?“

Kada verta ieškoti pagalbos?

Jei:

• jaučiate atitolimą
• kartojasi tie patys konfliktai
• sunku kalbėtis be ginčų

Porų konsultacija – ne silpnumas, o rūpestis santykiais.

The post Kada meilė virsta įpročiu – ir kaip ją atgaivinti? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kodėl Kalėdos gali būti vienišiausias laikas

Įsivaizdavimą, kokios turėtų būti didžiosios metų šventės, kaip turėtume jas pasitikti dažnai atsinešame dar iš vaikystės ir šeimos tradicijų.

„Mūsų prisiminimuose užfiksuotas šventinio laikotarpio, kurį praleisdavome su pačiais artimiausiais žmonėmis, vaizdinys. Nepriklausomai nuo to, ar jų buvo daugiau, ar mažiau, per šventes nebūdavome vieni ir tai tęsėsi ilgus metus. Tačiau suaugus situacija kartais pasikeičia – pavyzdžiui, nebeturime artimųjų ar nepalaikome su jais gerų santykių. Dėl to gali tekti šventes sutikti vieniems ir stipriai emociškai dėl to išgyventi”, – sako psichologė-psichoterapeutė, LSMU Kauno ligoninės darbuotojų gerovės specialistė Aina Adomaitytė.

Anot jos, dar sudėtingesni jausmai gali apimti, kai šventes pasitinkame šeimos, giminių rate, bet nejaučiame su jais artimo ryšio. Šiuo metų laiku natūraliai norisi daugiau dėmesio, supratimo, šilumos, o kai to negauname, galime jaustis itin vieniši, nors fiziškai ir nesame vieni. 

Socialiniai tinklai padidina atskirties jausmą

Vienatvės jausmui šventiniu laikotarpiu reikšmingos įtakos gali turėti ir socialiniai tinklai, be kurių dažnai neįsivaizduojame savo kasdienybės. Stebėdami kitų žmonių gyvenimus nejučia imame juos lyginti su savuoju.

„Socialiniuose tinkluose galime matyti, kaip žmonės leidžia laiką, kuo džiaugiasi. Jei patys to neturime, kartais stojame į skausmingą akistatą su savo situacija, kur nėra šiltų santykių ir džiugių šventinių akimirkų”, – pastebi A. Adomaitytė.

Vis dėlto, specialistė atkreipia dėmesį, kad socialiniuose tinkluose dažnai matome idealizuotą kitų žmonių gyvenimą ir specialiai atrinktas gražiausias akimirkas. Būtent tai paskatina lyginimąsi ir pojūtį, kad „mano šventės yra nepakankamos” – tokiu būdu vienišumo ir atskirties jausmas dar labiau sustiprėja.

Pagalba sau nepasilikti nemaloniuose jausmuose

Atsidūrus tokioje situacijoje ir norint sau padėti, pirmiausia svarbu atpažinti ir aiškiai sau įvardyti kylančius jausmus.

„Visi jausmai yra teisingi, nėra blogų ar netinkamų. Kad ir kokie nemalonūs, skausmingi jie būtų, svarbu ne slopinti, o leisti sau išbūti. Vis dėlto, svarbu atrasti būdą šiuose jausmuose nepasilikti ilgam”, – kalba A. Adomaitytė.

Psichologė-psichoterapeutė pataria tokiais atvejais užduoti sau keletą tikslinių klausimų, pavyzdžiui, „Kuo galiu pasidžiaugti?”, „Ką gero, vertingo turiu?”, „Ką galiu padaryti, kad pasijusčiau geriau?”. Tai gali būti pirmas, bet labai prasmingas žingsnis į situacijos sprendimą ir geresnę savijautą.

Šventinis laikas – proga atkurti ar sukurti ryšį

Kaip pastebi A. Adomaitytė, kalėdinis laikotarpis tarsi skatina apsivalyti nuo sukauptų nuoskaudų bei pykčio. Nesvarbu, ant ko – ant kito žmogaus ar netgi ant savęs – pykstama, verta paieškoti būdų, kaip esamą situaciją pakeisti į norimą.

„Tam pirmiausia reikia atjautos, atleidimo ir priėmimo sau pačiam. Tuomet, jeigu jaučiate norą atleisti, susitaikyti su kitu žmogumi, taip ir reikėtų padaryti. Galbūt kitas žmogus taip pat to nori, bet nedrįsta pirmas atnaujinti ryšio? Galbūt sukauptos nuoskaudos jau seniai sudilo ir atėjo metas jas paleisti? Nelikus nuoskaudų, šventės gali būti džiugesnės”, – sako specialistė.

Ji taip pat ragina nebijoti kreiptis į specialistus tiek šventiniu, tiek bet kuriuo kitu laikotarpiu, jei dėl patiriamų skausmingų išgyvenimų jaučiamasi sunkiai ir nepavyksta rasti kelio į geresnę psichologinę savijautą.

The post Psichologė apie vienatvę per šventes: kaip išbūti sunkius jausmus ir kokią įtaką jiems turi socialiniai tinklai appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kodėl taip nutinka? Kodėl, net ir nuoširdžiai norėdami kitokių santykių, vėl ir vėl grįžtame prie tų pačių klaidų?

Pasąmoniniai santykių modeliai

Didžioji dalis mūsų santykių elgesio susiformuoja dar vaikystėje. Iš tėvų ar globėjų išmokstame, kaip atrodo artumas, konfliktai, meilė ir atstūmimas. Net jei šie modeliai buvo skausmingi, pasąmonėje jie tampa „pažįstami“, o pažįstamumas dažnai klaidingai suvokiamas kaip saugumas.

Todėl:

• renkamės emociškai neprieinamus partnerius,
• toleruojame elgesį, kuris mus žeidžia,
• kartojame santykius, kuriuose jau esame buvę.

Traukia ne tai, kas gera, o tai, kas pažįstama

Psichologai pastebi, kad mus dažnai traukia ne sveikiausi, o labiausiai pažįstami santykiai. Jei buvome įpratę „kovoti“ dėl dėmesio ar meilės, ramūs santykiai gali atrodyti nuobodūs ar net nejaukūs.

Taip gimsta paradoksas: sveikas ryšys atrodo „ne toks stiprus“, o drama – kaip aistra.

Viltis, kad „šį kartą bus kitaip“

Kita dažna klaida – tikėjimas, kad partneris pasikeis dėl mūsų. Ši viltis ypač stipri, jei santykių pradžioje viskas atrodo gražu.

Tačiau realybėje:

• žmonės keičiasi tik tada, kai patys to nori,
• meilė neišgydo gilių asmeninių problemų,
• ignoruoti raudoni signalai anksčiau ar vėliau grįžta.

Neišspręstos emocinės žaizdos

Neužgijusios patirtys iš ankstesnių santykių tampa filtru, per kurį matome naują partnerį. Jei skausmas neišgyventas, jis kartojasi, tik kitoje formoje.

Tai gali pasireikšti:

• pavydu be aiškios priežasties,
• baime būti paliktam,
• poreikiu nuolat įrodyti savo vertę.

Savivertė ir ribos

Žmonės su žema saviverte dažniau lieka santykiuose, kurie jų netenkina. Jie bijo būti vieni, todėl renkasi pažįstamą skausmą vietoj nežinomybės.

Aiškios ribos – tai, ko dažnai trūksta kartojant tas pačias klaidas. Be jų sunku atpažinti, kur baigiasi kompromisas ir prasideda savęs išdavystė.

Kaip nutraukti pasikartojantį santykių ratą?

Pirmas žingsnis – prisiimti atsakomybę ne kaltinant save, o sąmoningai stebint. Padeda:

• atviras savo santykių istorijos įvertinimas,
• pasikartojančių situacijų įvardijimas,
• darbas su saviverte ir emociniu saugumu,
• psichologo ar terapeuto pagalba.

Tik suvokę savo vidinius modelius galime pradėti rinktis kitaip.

Ne „toks pats žmogus“, o tas pats scenarijus

Svarbiausia suprasti: problema dažnai ne partneriuose, o neįsisąmonintuose modeliuose. Kai keičiasi mūsų vidus, keičiasi ir tai, ką leidžiame į savo gyvenimą.

Kitas žmogus gali atrodyti kitoks, bet jei nesikeičiame patys, istorija kartosis. O kai keičiamės – atsiranda erdvė santykiams, kurie ne skaudina, o augina.

The post Toks pats, tik kitas: kodėl kartojame tas pačias santykių klaidas appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

1. Atpažink savo emociją prieš pradėdamas kalbėti

Dažna klaida – pradėti pokalbį jau esant emocijų įkarštyje. Pyktis, nusivylimas ar nuovargis iškreipia žodžius.

Prieš kalbėdamas paklausk savęs:

• ką aš iš tikrųjų jaučiu?
• ar esu piktas, ar įskaudintas?
• ko man dabar labiausiai reikia?

Įvardyta emocija praranda dalį savo galios.

2. Kalbėk apie save, ne apie partnerio klaidas

Emociškai brandus bendravimas prasideda nuo „aš“ žinučių, o ne kaltinimų.

Vietoj:
„Tu manęs niekada neklausai“
Sakyk:
„Aš jaučiuosi neišgirsta, kai kalbu ir negaunu atsako“

Tai sumažina gynybinę reakciją ir atveria erdvę dialogui.

3. Klausykis ne tam, kad atsakytum, o tam, kad suprastum

Vienas svarbiausių emocinio intelekto principų – aktyvus klausymas. Tai reiškia:

• nepertraukti,
• neplanuoti atsakymo, kol partneris kalba,
• parodyti, kad girdite (akių kontaktu, galvos linktelėjimu, trumpu pakartojimu).

Kartais partneriui labiau reikia būti išgirstam nei gauti sprendimą.

4. Venk apibendrinimų ir „visada / niekada“

Žodžiai „visada“, „niekada“, „vėl tas pats“ dažnai sukelia eskalaciją. Jie verčia partnerį jaustis neteisingai įvertintą.

Vietoj apibendrinimų kalbėkite apie konkrečią situaciją:

• kada tai įvyko,
• kas buvo pasakyta,
• kaip tai paveikė jus.

Tai padeda išlaikyti pokalbį konstruktyvų.

5. Leiskite emocijoms nuslūgti – pauzė nėra bėgimas

Emociškai brandžios poros supranta, kad pertrauka kartais yra išmintingesnė nei tęsti ginčą.

Jei jaučiate, kad emocijos verda:

• susitarkite grįžti prie pokalbio vėliau,
• pasakykite: „Man reikia 20 minučių nusiraminti, tada galime tęsti“.

Svarbu – pauzė turi būti laikina, o ne ignoravimas.

6. Ieškokite sprendimo, ne laimėtojo

Konfliktai poroje nėra varžybos. Jei vienas „laimi“, kitas pralaimi – santykiai pralaimi abu.

Užuot klausę:

• „Kas teisus?“

Klauskite:

• „Kaip galime tai išspręsti kartu?“
• „Kas padėtų, kad abu jaustumėmės geriau?“

Emocinis intelektas reiškia gebėjimą rinktis ryšį, o ne ego.

The post Kaip kalbėtis be pykčių: emocinio intelekto taisyklės poroje appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

2025 metų Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tokią būseną patiria apie 50 proc. vakarų pasaulio darbuotojų, tad šis skaičius rodo, kad situacija organizacijose reikalauja daugiau dėmesio.  „Mental health UK“ atlikta analizė rodo, kad nors perdegimas ir siejamas su darbine aplinka, žmonės taip pat dažnai įvardija ir kitus perdegimą skatinančius veiksnius. Tai gali būti augantys pragyvenimo kaštai bei keliami aukšti lūkesčiai. Pastarieji ypač ryškūs moterų tarpe, kai po darbo joms tenka prisiimti ir daugybę šeiminių įsipareigojimų.

Perdegimo priežastys ir požymiai

Perdegimą gali lemti painūs ir neišpildomi lūkesčiai, kai darbo aplinkoje nėra aiškiai apibrėžiama, ko tikimasi iš darbuotojo. Nesuteikiami reikalingi resursai, o kartais išankstinės nuostatos, kad vadovo lūkesčių vis tiek nepavyks pateisinti, nes pastangos visada laikomos nepakankamomis. 

Prie perdegimo taip pat prisideda vertybiniai neatitikimai, kai organizacijos kultūra kertasi su asmens vertybėmis ir požiūriu į gyvenimą. Svarbų vaidmenį atlieka ir socialiniai veiksniai – izoliacija komandoje, pašaipos ar nuolatinis jausmas, kad nepriklausai kolektyvui. Ne mažiau reikšmingos ir gyvenimo aplinkybės, kai vienu metu susikerta keli didelį krūvį keliantys veiksniai, pavyzdžiui, intensyvus darbas ir būtinybė slaugyti šeimos narį. 

Galiausiai, perdegimą dažnai skatina perfekcionizmas ir įsitikinimas, kad darbą privalu atlikti nepriekaištingai. Neretai pabrėžiama, jog būtent į perfekcionizmą linkę žmonės perdegimą patiria dažniau, o atsistatymas gali trukti net iki metų.

Perdegimo požymiai pasireiškia keliose srityse. Fiziniai signalai dažniausiai siejami su nuolatiniu nuovargiu, miego sutrikimais ir įvairiais kūno skausmais. Emocinėje srityje išryškėja išsekimas, tuštumos jausmas, cinizmas ir atsiskyrimas nuo kitų. Žmogaus elgesio požiūriu – tai gali pasireikšti atsakomybės vengimu, izoliacija, atidėliojimu ar žalingais įpročiais, o kognityviniu aspektu – sumažėjusia koncentracija, produktyvumu, prastėjančia atmintimi.

Skaitant šiuos simptomus, daugelis gali pritaikyti bent keletą sau, tačiau ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei jaučiamas „tuštumos jausmas“, cinizmas ar atsiskyrimas. Kitus požymius turime sąmoningai stebėti ir suprasti, kada laikas atstatyti resursus, kol perdegimas netapo viską apimančia būsena. 

Kada išgyvename tikrąjį perdegimą? 

Grįžtant prie kalėdinio laikotarpio, įdomu tai, kad netgi mokslinėje literatūroje yra terminas „kalėdinis perdegimas“. Kai kur tai vadinama „šventiniu nuovargiu“, kuris kyla dėl per didelio kiekio įsipareigojimų: švęsti šventes su draugais, suspėti susitikti su kolegomis, buvusiais kolegomis, giminaičiais ir pan. Taip pat, didelę įtaką pervargimui daro augančios išlaidos ir laiko stoka viską suspėti. 

Jeigu tikrąjį perdegimą vertintumėme pagal apibrėžimą, jį sukelia ilgalaikis stresas, o kalėdinis laikotarpis trunka neilgai. Jis pasibaigia ir mes sausį vėl grįžtame į mums įprastą gyvenimo ritmą. Visgi, jei žmogus ir taip jau kurį laiką gyvena įtampoje – šventinis šurmulys tik paaštrina  sudėtingą situaciją. 

Ką daryti, kad išvengtume perdegimo? 

Siekiant tiek per Kalėdas, tiek ir įprastu laikotarpiu neperdegti bei išlaikyti gerą emocinę savijautą, svarbu praktikuoti keletą dalykų. 

Pirmiausia – atpažinti esamą situaciją. Svarbu mokėti pastebėti perdegimo požymius ir juos sau įvardyti. Jei dirbate aplinkoje, kurioje jaučiate, kad vadovo ar organizacijos keliami lūkesčiai atrodo nepasiekiami, verta nuoširdžiai paklausti savęs, ar prasminga ir toliau bandyti juos atliepti bet kokia kaina. Panašiai ir prieš šventes – pravartu įsivardinti, ką iš tiesų bandote padaryti siekdami visur suspėti ir visur dalyvauti.  Perdegimas dažnai susijęs su ribų nebuvimu, todėl tiek kasdienybėje, tiek šventiniu laikotarpiu svarbu mokėti jas brėžti ir kai kuriems dalykams pasakyti „ne“.

Kitas svarbus žingsnis – veikti priešingai, nei diktuoja stresas. Užuot ignoravus nuovargį, verta nedelsiant imtis veiksmų, mažinančių jo pasekmes: skirti laiko poilsiui, pasirūpinti visaverte mityba, kokybišku miegu, ieškoti artimųjų palaikymo. Net ir šventiniu laikotarpiu naudinga išlaikyti tam tikrą rutiną, kuri padėtų neišbalansuoti kasdienio ritmo. 

Galiausiai, svarbu nuosekliai stiprinti savo atsparumą. Tai apima asmeninių prioritetų apmąstymą ir gebėjimą pasakyti „ne“ tiek darbams, tiek veikloms už darbo ribų. Kur kas svarbiau ryšių su svarbiais žmonėmis puoselėjimas bei sveikas gyvenimo būdas. Šie įpročiai ilgalaikėje perspektyvoje padeda geriau susidoroti su krūviu ir sumažina perdegimo riziką.

Tad visose organizacijose svarbu dirbti su prioritetais. Formuluoti užduotis, kurios yra įveikiamos, kelti adekvačius lūkesčius, nuolat domėtis užduočių įgyvendinimo procesu, kad jos „nesukristų“ į paskutinį metų mėnesį, kai staiga atsimename, kad neįgyvendinome metinių tikslų.  

Gyvename didelio nerimo laikais, tad susitelkimas į šiltas, bendrumo, jaukumo akimirkas, gali būti tikrasis šventinio laikotarpio malonumas.

The post Agnė Jonaitytė-Karalienė: Perdegimas ar tiesiog nuovargis? Kaip atpažinti ir spręsti šią problemą metų pabaigoje appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Aš galiu sėdėti ramiai valandų valandas ir nekrustelt. Nustokite tai vadinti „dėmesio sutrikimu“ir klijuoti man antrą ADHD tipą, aš nei judu, nei esu nesusikaupusi.

Pradėkime nuo to, kas specialistus glumina labiausiai.

Aš galiu sėdėti ramiai. Ilgai. Septynias valandas. Dešimt valandų. Nevaikštant. Nejudinant įžymiosios kojos. Be jokio išorinio malimosi. Aš galiu atrodyti ramesnė nei pats ramiausias neurotipinis žmogus pasaulyje.

O tuo metu mano galvoje vyksta tikrų tikriausi griovimo darbai.

Mintyse aš kuriu ištisas struktūras arba jas griaunu. Kuriu baisiausius “o kas jeigu” scenarijus pirmyn, atgal, į šonus. Gimsta vaizdai, dialogai, ligos, katastrofos, sprendimai, etinės dilemos, emocinio skrodimo ataskaitos. Viskas vienu metu. Viskas sluoksniais. Viskas garsiai.

Todėl kai tai vadinama „ antro tipo ADHD – didesnis polinkis į dėmesio nesukaupimo problemas “, aš ne tik nesutinku – mane tai siutina.

Nėra jokio „polinkio“ smegenyse, kurios vienu metu kreipia dėmesį į absoliučiai viską. O tada dar reikia susitvarkyti su iškilusiais jausmais ir emocijomi. Nors iš tikrųjų tas viskas yra niekas, smulkmenos, bet tuo metu atrodo lyg šimtai rimtų problemų ir pasaulio pabaigų.

 Hiperaktyvumas niekur nedingo. Jis siautėja galvoje, darbuojasi mintyse 24/7

Kai kurios ADHD smegenys energiją degina ne per judesį. Jos ją tiesiog ištaško kurdamos įkyrias mintis, flashback’us, baisius scenarijus, tiesiog “sveiki atvykę į mano siaubo filmą galvoje”, visad stengiasi nuteikti smegenis kuo negatyviau, kad tos būtų pasiruošusios pavojams (fight or flight būsena). Kartizolis aukštumose, kūnas susikaustęs, toks jausmas, kad tave surakina tavo paties mintys, nors tu jų nekuri ir nekontroliuoji.

Hiperaktyvumas išvirkščiai. Spėkite, kam dažniausiai pasireiškia? Taip! Moterims ir vaikams

Vietoj blaškymosi iš kampo į kampą – bėgiojimas besikeičiančiose mintyse. Vietoje pertraukinėjimo – savęs pertraukinėjimas. Vietoje impulsyvių veiksmų – impulsyvi vaizduotė, aukštos raiškos baisiausi galimi vaizdeliai.

Tai nėra „paprastesnis“ ADHD. Tai nėra „lengvesnis“ ADHD. Tai ADHD, apie kurį niekas nekalba ir dėl to jis atrodo taip baisiai, kraupiai ir sukelia durnų minčių dėl durnų minčių. Pvz.: sėdžiu rodos visiškai rami, o “dėka” savo ADHD, kurio nemokėjau valdyti, matau kaip sūnus krenta nuo paspirtuko ir žinoma, išsigąstu, patikiu, skambinu, ieškau, psichuoju. Galop kas gaunasi? Durna mintis dėl durnos minties.

Visa įtampa lieka viduje, tiek kūne, tiek galvoje.

Kaip iš tikrųjų jaučiamas toks ADHD (nefiltruojant)

Čia ta dalis, kurią visi per daug išgražina.

Tokios smegenys generuoja ne tik kūrybines idėjas ir genialias jungtis. Jos taip pat generuoja absurdiškiausią psichologinį šiukšlyną.

Įkyrius vaizdinius. Staigius, aštrius, nepageidaujamus. Mikro‑scenarijus, trunkančius pusę sekundės, bet smogiančius kaip kumštis į saulės tašką. Mintis apie žmones, kuriuos myliu labiausiai – vaiką, artimus, klientus – patenkančius į situacijas, kurių niekada nelinkėčiau, niekada nesirinkčiau savo valia matyti, niekada neleisčiau tam nutikti.

Ir jos neateina ir mandagiai nepasibeldžia. Jos įsiveržia kaip „pop‑up“pranešimai iš pragaro…

Jokios įžangos. Jokios logikos. Tiesiog: štai, pažiūrėk kaip būtų jeigu būtų. Ryškiai. Raiškiai.

Jeigu jūs niekad nepatyrėte to, ką dabar pasakoju, gali atrodyti, kad tai pavojinga. Kad tokie žmonės pavojingi. Taip tikrai nėra! Dažniausiai dar ir atvirkščiai, tokie žmonės visada pasiruošę padėti, yra labai empatiški, nes mes suprantame savo minčių netikrumą, bet kenčiame be jokių pertraukų, tad gerai žinome, kas yra kančia.

Kaip paaiškinti, kodėl ADHD veikia būtent taip?

Tai – prastos kokybės minčių filtras ir begalinis emocinis jautrumas vienoje nervų sistemoje.

Labai svarbus momentas: tai nėra „normalios“įkyrios mintys, kaip tarkim pas neurotipinius “normalius” žmones. Taip, ir jie tai patiria, bet kitaip.

Čia noriu būti kuo skaidresnė ir visiškai aiški, nes būtent čia gimsta klaidingos diagnozės.

Neurotipiniai žmonės gali patirti įkyrių minčių, kai jie yra: itin nualinti streso, turi problemų su miegu, nerimaujantys ar kažko bijantys ir žinoma, patiriantys perdegimą.

Tokios mintys dažniausiai būna: dėl konkrečių situacijų, laikinos, išnykstančios, kai pašalinama priežastis.

Tai, ką aprašau čia, yra visai kas kita.

Šis ADHD modelis yra: lėtinis, staigus, “sluoksniuotas”, neurologiškai pastovus, pasireiškiantis ir ramybės būsenoje.

 Stresas jo nesukelia. Bet tas pats stresas nušluoja paskutinius filtrų likučius.

Kodėl specialistai taip dažnai klysta

Štai nemaloni tiesa.

Daugelis specialistų mokomi reaguoti į turinį, o ne į struktūrą.

Jie išgirsta apie įkyrią mintį ir nustoja klausytis.

Todėl žmonėms su tokiu ADHD dažnai klijuojamos diagnozės: OCD ypač „Pure‑O“, sunkūs nerimo sutrikimai, traumos, kurių poveikio nervų sistemai iš tikro nėra, o blogiausiais atvejais – psichozinio spektro sutrikimai.

Visa tai nutinka todėl, kad niekas neužduoda teisingų klausimų.

Pavyzdžiui: – Ar tu supranti, kad šios mintys yra nesąmonė? – Ar jos tau atrodo svetimos ir nepageidaujamos? – Ar jos ateina ir praeina labai greitai? – Ar jos stiprėja, kai tavo smegenys gauna per mažai stimuliacijos?

Turimas kritinis mastymas yra esmė. Minčių “apsilankymo” greitis ir intervalai yra esmė. Seka, dažnis, rezultatas yra esmė. PVZ.: Tokį ADHD turintys žmonės neturi ritualų, ar poreikio juos turėti, kaip kad turintys OCD, o minčių būna daugybė ir įvairių, gali būti bet kas, kai tuo tarpu ką tik minėto sutrikimo žmonių mintys kartojasi: į save nukreiptos mintys, kurios kartojasi; dažnai situacija blogėja minčių kartojimosi dažniu. Kuo žmogus prasčiau jaučiasi, tuo jos dažnesnės, ryškesnės ir baisesnės, bet dažniausiai ta pačia tema, įvairovė palyginus tikrai minimali, tad kaip savisaugos mechanizmai yra sukuriami tam tikri ritualai.

Šių dalykų nestebint, žmonės gydomi nuo to, ko nėra.

Tai nėra psichozė ar tuo labiau defektas.

Vadinkime dalykus savais vardais ir neklijuokime nebūtų:

Žmonės su tokiu ADHD nėra pavojingi. Jie nėra slapta agresyvūs ar neva nenuspėjami, kai yra blogos nuotaikos ar jaučiant kažkurias blogas emocijas. Jie nepraranda ryšio su realybe.

Jie patiria kognityvinį perteklių.

Mintys nėra ketinimai. Vaizdiniai nėra troškimai. Psichologinis triukšmas galvoje nenusako žmogaus tapatybės.

Supainiojus šiuos dalykus, sukuriama nereikalinga baimė – ir reali žala.  ADHD ir psichozė yra iki skausmo skirtingi dalykai. O, bet, tačiau …

ADHD su „specialiaisiais efektais “– kai protas viską atvaizduoja

Šį ADHD vadinu su “specialiaisiais efektais”, nes jis neturi savo tipo ar kategorijos, o apie jį kalbantys specialistai, kaip kad jau minėjau, jį priskiria pirmam tipui – dominuoja hiperaktyvumas, persikėlęs siautėti mintimis galvoje. Nes šios smegenys ne tik (prisi)galvoja. Jos visas mintis atvaizduoja.

Didelis kontrastas. Didelė emocija. Pilnas sensorinis vaizdas.

Tai tos pačios smegenys, kurios gali: – numatyti problemas dar joms neįvykus – akimirksniu pastebi emocinius pokyčius – laikyti galvoje sudėtingas sistemas – matyti minčių jungtis, apie kurias kiti net nežino.

Tačiau kadangi psichiatrija mėgsta laikytis įsikibus esamą tvarką, pageidautina be pokyčių, šis profilis net neturi savo pavadinimo. Ir tai nėra oficialus simptomas… koks absurdas!

O žmonės užauga manydami, kad su jais kažkas labai negerai. Asmeniškai aš pirmą kartą save “nurašiau” kaip psichiškai nesveiką prasidėjus pradinei mokyklai, man buvo šešeri.

Kaip nustojau bijoti savo pačios proto

Ši dalis asmeniška. Dabar jau drąsiai galiu pasakyti:

Aš išmokau nelaikyti tokių minčių “pranašiškomis žinutėmis”. Ir nustojau laikyti jų kontekstus savo priešais.

Jos nėra nei viena, nei kita. Tai proto prigaminama “brokuotų produktų partija”.

Kai galvoje staiga atsiranda įkyri mintis apie klientą, aš neieškau prasmės ar pavojaus. Aš klausiu savęs:

Ką mano smegenys dabar skenuoja?

Dažnai atsakymas – tai mano pačios perdegimo arba nevaldomo streso padariniai. Nors būna atvejų, kai tai yra apleista vieta kliento problemoje, kuriai reikia daugiau dėmesio.

Pati mintis yra bevertė. Kryptis gali būti informatyvi. Šis skirtumas pakeitė viską.

Kaip gyventi kokybišką gyvenimą su tokiomis smegenimis

Ne išgyventi. Ne slopinti. Gyventi. Gerai gyventi!

Mums neįdomus dar vienas išgyvenimo vadovas “apie nieką”. Žmonės su tokiu ADHD išgyvena jas savaip jau seniai. Tyliai. Mokėdami už tylą milžinišką kainą.

Mums reikia architektūros – gyvenimo struktūros, kuri nuolat neprovokuotų nervų sistemos pulti pačios savęs.

1. Nustokite bandyti išnaikinti šias mintis, nemeluokite sau

To nebus.

Bandymas jas sustabdyti prilygsta bandymui sustabdyti vandenyno bangas plikomis rankomis.

Šios smegenys generuoja šias mintis neapsakomai garsiai. Visada. Non stop.

Tikslas – ne tyla. Tikslas – neįsitraukimas.

Įvardinkite mintį. Leiskite jai užeiti ir išeiti, be komentarų. Sąmoningai grąžinkite dėmesį į kažką konkretaus.

Jokių ritualų. Jokių nuraminimo kilpų. Jokių moralinių apklausų sau.

Ginčas su savimi – tai mikrofonas jų rankose.

2. Išmokite atskirti minčių greitį nuo jų tikrumo

Šis ADHD veikia neapsakomai greitai . Greitis sukuria intensyvumą. Intensyvumas sukuria svarbos iliuziją.

Tai nereiškia, kad mintis prasminga.

Greita – nereiškia, kad teisinga. Ryški – nereiškia, kad pavojinga. Pasikartojanti – nereiškia, kad formuojasi ketinimas vykdyti.

3. Sąmoningai stimuliuokite smegenis

Per mažai stimuliuojamos ADHD smegenys atsisuka pačios prieš save.

Ir neapsigaukite, jos nenurimsta. Jos tampa plėšrios pačios sau.

Reikia: – kognityvinio iššūkio – emocinės prasmės – tikros atsakomybės

Nuobodulys šioms smegenims nėra toleruotinas. Jis ėda jas iš vidaus.

4. Miegą saugokite kaip brangiausią vaistą

Tai ne gyvenimo būdo pasirinkimas. Tai neurologinė būtinybė.

Miego trūkumas nušluoja paskutinius filtrų likučius. Būtent tada įkyrios mintys tampa tamsesnės, greitesnės, žiauresnės.

Šios smegenys neatleidžia mums miego skolų. Jos skaičiuoja gigantiškas palūkanas.

5. Intensyviai ir greitai nukreipkite minčių chaosą į išore

Tai, kas užsilieka viduje – dauginasi.

Rašymas nėra pasirinkimas. Kalbėjimas nėra pasirinkimas. Minčių vizualizavimas nėra pasirinkimas.

Minčių kaupimas didina intensyvumą. Tyla jį maitina. Išrašykite jas, papasakokite/kalbėkite apie jas, garsiai vizualizuokite ir taip neutralizuokite.

6. Rinkitės gyvenime roles, kurios naudoja šią struktūrą, o ne kovoja su ja

Šios smegenys puikiai veikia situacijose, kur reikia: numatyti iš anksto, išmanyti krizių navigacijas, atpažinti elgesio, įvykių ar kitus modelius, pasižymėti emociniu raštingumu, suprasti etinio gylio svarbą.

Jos griūva ten, kur yra: beprasmiai pokalbiai ir plepalai, paviršutiniškos užduotys, nuolatinis pertraukimas, emocinio atbukimo toleravimas.

Tinkamai “sudėlioti į vietas” simptomai ir jų dažnis itin juntamai silpsta.

Netinkamai – žmogaus nervų sistema ir psichika byra. Pasisukama į savisabotažą, priklausomybes, bet ką, kad nematyti ir nejausti to, ką mums smegenys paruošė šiandien.

Medikamentai: kodėl jie veikia kitaip šiam ADHD

Kalbėkime apie vaistus be mitų, gėdos ir dvasinių “išvartymų”.

Šiam ADHD vaistai retai yra tinkami produktyvumui. Dauguma mūsų ir taip buvo produktyvūs – kartais iki absurdo ribos.

Čia vaistai dažniausiai mažina kognityvinį triukšmą.

Neištrina minčių. Nekeičia asmenybės. Neišjungia vaizduotės.

Jie perjungia kanalą iš varginančio ar kupino “siaubo filmų” į bent jau neutralų.

Vietoje dešimties lygiagrečių greitkelių galvoje lieka trys. Vietoje vaizduotės smūgiavimų iš visų jėgų – užeinantys ir greitai praeinantys impulsai.

Daugeliui žmonių su šiuo profiliu stimuliantai: pagerina minčių filtravimą, o ne tik susikaupimą, sumažina įkyrių minčių intensyvumą – padidina tarpą tarp minties ir reakcijos

Todėl žmonės sako: „Pagaliau atsirado papildomos vietos galvoje. “

Ir būtent todėl klaidinga diagnozė yra tokia pavojinga.

Jeigu šis ADHD gydomas tarkime kaip nerimas ar OCD, pagrindinė problema – nevaldomas kognityvinis greitis lieka nepaliestas. Netinkami medikamentai ten tiesiog nepatenka.

Vaistų vartojimas jokiu būdu nėra privalomas. Bet daugeliui jie yra stabilizuojantys, o ne slopinantys.

Kas nutinka, kai šis ADHD dešimtmečius lieka neatpažintas

Ši dalis svarbi.

Nes tarp skaitančiųjų yra Netik žmonės, sulaukę dvidešimties. Žinau kaip faktą, jog yra ir keturiasdešimties, ir penkiasdešimties. Perdegę. Sutrikę. Bijantys minčių, kurių niekada patys nepasirinko.

Kai šis ADHD ilgai ignoruojamas ar klaidingai įvardijamas, atsiranda dėsningumai:

Lėtinis perdegimas

Ne nuo darymo per daug, o nuo galvojimo per daug ir be atokvėpio. Metai iš metų.

Emocinis išsekimas

Nuolatinė savistaba. Nuolatinė savicenzūra. Nuolatinė savo paties proto baimė.

Tapatybės irimas

Kai tau per aplinkui dažnai sakoma, kad tavo mintys tave apibrėžia kaip žmogų, tu pradedi savimi nepasitikėti, savivertė dar labiau krenta, kol net pradedi savęs nekesti. Puikiai suprantu, palaikau ir apkabinu, juk pati visą gyvenimą taip gyvenau, tris dešimtmečius gyvenau su mintimi, kad esu, švelniai tariant, brokuota.

Santykių įtampa

Fiziškai esi šalia, o psichologiškai “išėjęs”. Būnant santykiuose, kad ir koks supratingas būtų partneris, jam neramu, jam skaudu, kartais labai skaudu, per daug. Ir kai toks ADHD yra neatpažintas, nepastebėtas, kai diagnozuota kažkas kito ir nedirbama ties minčių tvarka, jos gali tapti skyrybų priežastimi. O tada minčių savininkui gali grėsti net labai realus pavojus. Suprantate, apie ką aš …

Profesinė hiperkompensacija

Daugelis tampa per daug kompetentingi, bandydami aplenkti vidinį chaosą ir bent per darbinę savęs dalį turėti kažkokią kontrolę savo gyvenime.

Galiausiai kūnas pasiima skolą su kaupu. Depresija, perdegimas, ligos dėl streso ir visiems ADHD būdinga, gal net kažkuria prasme netyčinė savidistrukcija: pamiršimas pavalgyt, darbas naktimis, ko pasekoje, atimant iš savęs miegą gali kilti labai rimtos sveikatos problemos,

Tikroji problema yra pavadinimo neturėjimas vs. “nėra pavadinimo – nėra ir problemos!”

Šis ADHD egzistuoja, labai daug žmonių jį turi.

Problema ne turinčiojo smegenys, o specialistų žinių trūkumas, ką jau kalbėti apie nenorą vargintis. Kol taip ir toliau bus, vis daugiau žmonių arba gaus neteisingą diagnozę, arba tyliai savęs bijos ir nekęs, niekam nieko nepasakodami ir kentėdami tyliai.

Šis ADHD turi būti viešai ir oficialiai gauti savo tipą, arba mažų mažiausiai būti oficialiu ir pripažintu simptomu ir gauti savo vietą simptomų sąraše.

Toks nuoseklus simptomų rinkinys nusipelno pripažinimo.

Pabaigai

Jeigu čia atpažinote save, noriu, kad tai išgirstumėte iš manęs:

Jūs esate absoliučiai sveiki ir tikrai nepavojingi. Jūs esate unikumai, o ne brokuoti. Jūs nesate lygu jūsų mintys. Labai svarbu tai įsisavinti. Tai, kokios yra jūsų mintys, visiškai nekalba apie jūsų asmenybę. Jūs esate žmogus, turintis neapsakomai gražų protą, sukurtą gyliui, greičiui ir intensyvumui, gyvenantis sistemoje, kuri apdovanoja tik banalumą ir susenusius standartus.

Kai suprantate, kaip iš tikrųjų veikia jūsų smegenys, galite nustoti su jomis kovoti ir pradėti jas nukreipti.

O kryptis – ne slopinimas – yra vieta, kur prasideda gyvenimo kokybė.

Sandra Merula kviečia apsilankyti www.sandramerula.com ir pasijausti suprastu, palaikomu ir pajusti, ką reiškia būti tikruose savo namuose!

The post ADHD su spec. efektais! Kai hiperaktyvumas tūno galvoje appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

1. Nuolat jaučiatės blogiau, o ne geriau

Santykiai turėtų suteikti saugumo, palaikymo ir ramybės. Jei dažniau jaučiate:

• nerimą,
• liūdesį,
• įtampą ar kaltę,

tai rimtas signalas. Santykiai neturėtų būti vieta, kur nuolat kenkiama jūsų emocinei savijautai.

2. Nėra pagarbos – nei žodžiuose, nei veiksmuose

Pagarba – bet kokių santykių pagrindas. Jei patiriate:

• nuolatines pašaipas,
• menkinimą,
• jūsų ribų nepaisymą,

tai ne „sunkus periodas“, o rimta problema. Be pagarbos meilė ilgainiui nyksta.

3. Pastangas dedate tik jūs

Santykiai – tai dviejų žmonių darbas. Jei:

• viską inicijuojate tik jūs,
• kompromisus darote tik jūs,
• problemas sprendžiate viena(-as),

ilgainiui tai veda į emocines išsekimą ir nusivylimą. Vienpusiai santykiai nėra tvarūs.

4. Jūsų vertybės ir ateities kryptys išsiskyrė

Žmonės keičiasi, ir tai natūralu. Tačiau jei:

• matote visiškai skirtingą ateitį,
• nesutampa požiūris į šeimą, vaikus, gyvenimo būdą,
• nuolat turite „save mažinti“, kad tilptumėte į santykius,

verta paklausti savęs, ar šis ryšys vis dar augina abu.

5. Jaučiate, kad laikotės iš baimės, o ne meilės

Jei pagrindinė priežastis likti kartu yra:

• baimė likti vienam,
• finansinis nesaugumas,
• spaudimas iš aplinkos,

tai ženklas, kad santykiai nebeteikia to, kam jie skirti. Meilė neturėtų būti paremta baime.

Kaip paleisti – atsakingai ir sąmoningai?

• Leiskite sau jausti skausmą – jis natūralus.
• Ieškokite palaikymo – draugų, artimųjų ar specialistų.
• Priminkite sau, kad pabaiga nėra nesėkmė – dažnai tai naujo etapo pradžia.

The post Kada santykius verta nutraukti? 5 ženklai, kad metas paleisti appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kūnas sustingsta, širdis plaka stipriau, kyla pasibjaurėjimas, baimė, šokas. Aš nenoriu galvoje turėti tokių dalykų ir niekada taip nepasielgčiau. Niekada nenorėčiau nieko panašaus. Tačiau vaizdas jau yra, nekviestas, svetimas, absurdiškas.

Ir tą akimirką suabejoji ne minčių tikrumu. Tu suabejoji savimi.

Taip veikia įkyrios mintys. Jos neatskleidžia tavo norų, jos neatskleidžia tavo ketinimų, jos neatskleidžia tavo esmės. Jos tiesiog atsiranda iš niekur ir kelia siaubą.

Neuroįvaurūs žmonės, ypač turintys ADHD kaip pagrindinį sutrikimą, tokius vaizdinius patiria dažniau, intensyviau ir skausmingiau. Tačiau didžiausia žala dažniausiai įvyksta ne nuo pačios minties, o nuo to, kaip į ją reaguoja pats „minčių savininkas” ir, be abejonės, artimieji bei kiti aplinkiniai.

Šis straipsnis apie tai. Trumpai apie minčių pasaulio realybę, apie kurią žino mažuma. O patiriantys bijo ir minčių, ir dar labiau – savęs.

Įkyri mintis nėra norima ar laukiama. Ji gali bet kada šauti į galvą be jokio įspėjimo

Pasakysiu aiškiai; Įkyri mintis nėra noras. Įkyri mintis nėra ketinimas. Įkyri mintis nėra paslėpta agresija. Įkyri mintis nėra ženklas, kad žmogus pavojingas.

Įkyri mintis yra vaizdinys, kuris brutaliai kertasi su žmogaus realybe. Todėl ji ir sukelia tokią baimę ar net paniką.

Jeigu žmogus iš tikrųjų norėtų pakenkti kitiems ar sau – jausmas būtų visiškai kitoks. Tai būtų impulsas, planavimas, pateisinimas. Įkyri mintis ateina kartu su siaubu ir pasipriešinimu.

Tačiau kasmet tūkstančiai žmonių atsiduria psichiatrinių priėmimo skyriuose arba krizių centruose ne todėl, kad jie nori ką nors padaryti sau ar kitam, o todėl, kad bijo „Kas čia ką tik buvo? O jeigu aš būčiau padaręs?”. Ir pati ta baimė tampa tavimi besimaitinančia, griaunančia jėga.

Kodėl dažnai būtent ADHD smegenys taip elgiasi?

ADHD smegenys kitaip apdoroja stresą, grėsmę, nuovargį, impulsus. Kai prie to prisideda perdegimas, hormonų pokyčiai, pandemijos laikotarpiu patirtas nežinomybės jausmo perteklius – protas persijungia į pavojaus simuliatoriaus režimą.

Jis nuolat klausia: „o kas jeigu?“

Tai ne planas. Tai signalizacija.

Problema ta, kad ADHD atveju ši signalizacija dažnai klykia perdėtai garsiai. Per ryškios vizualizacijos. Kai kurie scenarijai ekstremaliai žiaurūs.

Antrinė trauma – kai labiau sužeidžia ne pati mintis ar scenarijus, o žmonių reakcija

Didžiausias lūžis įvyksta tada, kai žmogus pagaliau išdrįsta pasakyti: „Man kyla baisios mintys.“

Tik įsivaizduokite kaip traumuoja, jeigu vietoje palaikymo jis girdi kritiką, moralus, akyse žmogaus mato pasišlykštėjimą, atstūmimą, įtarinėjimus ar net visišką santykių nutraukimą.

Sutuoktiniai skiriasi. Tėvai išvadina savo vaikus išprotėjusiais. Medikai, kurie apie tai neišmano žiūri kaip į grėsmingą ligonį, o ne kaip į žmogų, kuris bijo savęs.

Taip viena reakcija tampa gilia psichologine žaizda. Ne dėl pačios minties, o dėl kito reakcijos. Todėl žmonės, turintys įkyrių minčių ar scenarijų retai kam pasakojasi ir kenčia tyliai.

Įkyri mintis, impulsyvumas ir obsesijos – visiškai skirtingi mechanizmai

Įkyri mintis yra nepageidaujama, gąsdinanti, atstumianti, be plano ir be ketinimo.
Impulsas – staigus noras imtis sumanyto veiksmo .
Obsesijos ir kompulsijos – įkyrios kasdienės mintys ta pačia tema kartu su ritualais nerimui mažinti.

Tai skirtingi mechanizmai. Juos supainioti yra tas pats, kas gydyti lūžį pleistru. Ir būtent šių skirtumų nežinojimas dažnai žaloja labiausiai.

Lyrinis nukrypimas – šiek tiek apie intuiciją

Kaip žinia, esu net labai neuroįvairi. Neseniai apturėjau man nesuprantamą konfliktą su artimu žmogumi. Ir kažkurią dieną galvoje netikėtai “nusipaišė” absurdiška mintis: „O ką, jeigu – skambutis į duris, atidarau, o ten stovi tas žmogus su visomis dovanomis, kurias kada dovanojau?“

Aš pati iš savęs balsu juokiausi: „Ne bet tu pavarai, Sandra, koks nonsensas!“ (asmenybė labai išdidi, rodos pažįstu visą gyvenimą, taip tiesiog negali būti).

Ir ką jūs manot? Toji išdidi asmenybė iš tiesų pasirodė prie mano durų su gigantišku maišu mano dovanotų dovanų, kad grąžinti.

Žinant, kad dovanų parinkimas ir dovanojimas yra mano meilės kalba, žmogus tiksliai žinojo, ką daro – sąmoningai sudegino visus likusius tiltus.

Kodėl apie tai kalbu šiame kontekste? Todėl, kad įkyrios mintys yra chaotiškos, keliančios siaubą ir pasipriešinimą. O intuicija aplanko ramiai, be panikos, be vidinio atmetimo. Juk net juokinga buvo.

Skirtumas visada jaučiamas kūne. Įkyri mintis gąsdina, kai tuo tarpu intuicijos paskirtis yra informuoti. Reikia pasimokyti atskirti šias dvi kartais labai panašias mintis, tuomet gyvenime bus gerokai daugiau aiškumo.

Ką daryti, kai užpuola įkyri mintis? Kokie tikslūs žingsniai?

Pirmiausia įvardyk: „Tai yra įkyri mintis. Aš jos negeneravau.“
Nekovok su ja – kova ją tik stiprina. Gali ir garsiai pasakyti “eik velniop!” arba nusistebėti “kokios išradingos tos mano smegenys”.
Grįžti į kūną per kvėpavimą, šaltą vandenį, liečiant aplink esančius objektus.
Tęsk daryti ką darei, nestabdyk savęs, kad apgalvoti, nes nėra ko apgalvoti.
Jeigu turi kam saugiai atsiverti, pasipasakok bent vienam žmogui.

Ką turi sakyti ir ko neturi sakyti artimieji išgirdę apie įkyrias mintis:

Sakyti:
„Ačiū, kad pasitiki manim ir pasipasakojai, tai visiškai normalu…“
„Matau, kad tau baisu: juk žinai, kad tu tikrai to nedarytum“
„Taip niekada nenutiks“
„Kuo galiu tau padėti?“

Nesakyti:
„Kas su tavimi negerai?“
„Kaip tau taip gali šauti į galvą?“
„Gal tau reikia pasigydyti“

Vienas sakinys gali raminti nervų sistemą arba ją smarkiai traumuoti.

Ką apie įkyrias mintis sako mokslas. Faktai ir tiesa

Įkyrios mintys nėra reta patologija ar „silpnos psichikos“ požymis. Moksliniai tyrimai rodo, kad didžioji dalis žmonių per gyvenimą patiria bent epizodines įkyrias, nepageidaujamas mintis, vaizdinius ar ištisus scenarijus. Tyrimai rodo, kad tokių minčių tam tikrais gyvenimo etapais patiria net iki 80–90 procentų žmonių. Tai reiškia, kad įkyrios mintys yra ne retenybė, o normali žmogaus smegenų veiklos dalis.

Įkyrios mintys gali būti labai įvairios: nuo staigių agresyvių vaizdinių, seksualinių minčių, religinių šventvagystės idėjų iki katastrofinių scenarijų apie artimųjų mirtį ar savęs žalojimą. Dažnai jos kardinaliai kertasi ir su žmogaus vertybėmis ir įsitikinimais ir todėl sukelia didelį išgąstį, kaltę, gėdą ir pasibjaurėjimą savimi.

Mokslas aiškiai pabrėžia – skirtumas tarp „normalių“ įkyrių minčių ir sudėtingo sutrikimo, tokio kaip obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS), slypi ne pačių minčių pobūdyje, o jų dažnyje, intensyvume, sukeltame emociniame skausme ir poveikyje kasdieniam funkcionavimui. Žmonės išmoksta atpažinti įkyrias mintis, geba jas greičiau paleisti, nesuteikia joms egzistencinės reikšmės. Klinikiniais atvejais, tarkime, nuo vaikystės OKS mintyse esantis žmogus pradeda mintis interpretuoti kaip pavojingas, gėdingas, „pasakančias tiesą apie jį patį“, todėl patiria nuolatinį nerimą ir bando jas neutralizuoti ritualais, vengimu arba kontrole.

Ypač svarbus veiksnys yra tai, kaip žmogus interpretuoja savo mintis. Tyrimai rodo, kad būtent suteikimas minčiai reikšmės, o ne pati mintis lemia, ar ji taps kankinančia. Žmonės, kurie mano, kad mintis yra lygi veiksmui („jei pagalvojau – vadinasi, galiu tai padaryti“), patiria žymiai daugiau sunkumų. Tuo tarpu tie, kurie apie jas daug išsiaiškina ir supranta, kad mintys yra smegenų „triukšmas“, jas išgyvena lengviau. Juk tai it išderintas pianinas, vienas kitas klavišas “pjauna ausį”, o įdėjus darbo, veikia puikiai!

Svarbu pabrėžti, kad įkyrios mintys pasireiškia ne tik suaugusiesiems. Tyrimai su vaikais rodo, jog jau nuo 8–10 metų amžiaus daugelis patiria bauginančias, agresyvias ar gėdingas mintis, tačiau apie jas nekalba su suaugusiaisiais. Tai patvirtina, kad įkyrių minčių fenomenas yra universali žmogaus nervų sistemos savybė, o ne patologijos požymis.

Neuroįvairūs asmenys, ypač turintys ADHD, dažniau patiria intensyvesnį minčių srautą, staigius scenarijus, vaizdinius ir impulsyvias idėjas. Jų smegenys pasižymi padidintu asocijavimo dažniu, greitesniais minčių šuoliais ir silpnesniu filtravimu. Dėl to įkyrios mintys gali būti dažnesnės, ryškesnės ir labiau trikdančios. Stresas, miego trūkumas, pervargimas, nerimavimas ir rimti sukrėtimai, tokie kaip COVID laikotarpis, karai ar artimojo mirtis taip pat žymiai padidina įkyrių minčių dažnį.

Labai svarbi dalis, kurią pabrėžia šiuolaikinė psichologija: mintis nėra ketinimas, noras ar planas. Dauguma žmonių, patiriančių smurtines įkyrias mintis, yra itin sąžiningi, empatiški, nekonfliktuojantys ir visais būdais vengiantys kam nors pakenkti. Būtent dėl to tokios mintys juos taip šokiruoja. Paradoksalu, bet įkyrios mintys dažniau puola tuos, kuriems tas turinys yra visiškai nepriimtinas.

Tinkamas informavimas ir psichoedukacija ženkliai sumažina kančią. Įrodyta, kad dėmesingumo praktikos ir streso reguliavimo metodai padeda žmonėms pakeisti santykį su savo mintimis, o ne kovoti su jomis. Kuo mažiau žmogus bando mintis vyti lauk ar nuo jų bėgti, tuo silpnesnės jos tampa.

Didžiausia problema kyla tuomet, kai žmogus lieka vienas su savo baime, nežino, kas su juo vyksta, pasipasakoja iš nevilties ir susiduria su žmonių smerkimu. Tokiose situacijose įkyrios mintys gali tapti tiek fobija, tiek socialine trauma.

Darbas su savimi ir pagalba sau veikia

Įkyrios mintys ir jų baimė mažėja žmogui sužinojus daugiau teisingos informacijos apie jas, poreikiui esant, taikant tinkamą terapiją, naikinant miego trūkumą ir perdegimą, o svarbiausia STRESĄ.

ADHD žmonėms papildomai padeda nuobodulio vengimas.

Žmonės išmoksta. Žmonės nusiramina. Žmonės vėl pradeda pasitikėti savimi.

Apie tai būtina kalbėti aiškiai ir garsiai!

Įkyrios mintys jokiu būdu nereiškia, kad žmogus pavojingas. Jos reiškia, kad nervų sistema yra perkrauta.

Didžiausia tragedija – ne mintyse, didžiausia tragedija – nežinojime.

Kol apie tai ir toliau nežinos mūsų draugai, šeimos nariai, partneriai, medikai ir visuomenė, daugybė žmonių kentės tyliai. Todėl, turint menkiausią įtarimą, kad klientas patiria minčių atakas ar scenarijų kūrimą, surizikuoju ir paklausiu „įkyrios, durnos mintys, scenarijų kūrimai, ane?“ taip parodydama, kad žinau apie jas, galiu paaiškinti, kad tai visiškai normalu patirti tokioje būklėje, tokiomis aplinkybėmis ir nuraminti. Nemoku papasakoti su kiek klientų turėjome šiuos pokalbius, kiek ramiau miegančių sielų ir kaip nelinksma, kad daugybei žmonių mano teikiama informacija vis dar yra naujiena…

The post Sandra Merula: mintys, kurios verčia bijoti ne pasaulio, o savęs appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

1. Kalbėkime apie save, o ne apie kitą

Viena dažniausių klaidų – jausmų išsakymas per kaltinimą.

„Tu niekada man nepadedi!“
„Kai viską darau viena, jaučiuosi pavargusi ir norėčiau daugiau pagalbos.“

Kai kalbame apie savo jausmą, o ne apie kito klaidą, žmogus nepuola gintis ir gali mus išgirsti.

2. Išsakykime emociją, bet ne puolimą

Svarbu išreikšti, ką jaučiame, o ne „kas jis toks“.

„Tu esi abejingas.“
„Jaučiuosi nepastebėta, kai neklausai, ką pasakoju.“

Jausmas yra faktas jums, todėl jo niekas negali paneigti – tik suprasti.

3. Ne tik jausmai, bet ir poreikis

Dažnai nusivylimas kyla ne iš emocijos, o iš neįvardyto poreikio: artumo, dėmesio, pagalbos, ramybės.

✔ „Šiandien jaučiu stresą, todėl man labai praverstų apkabinimas.“
✔ „Man svarbu, kad galėtum man pasakyti, jog išgirdai, ką jaučiu.“

Kai žmogus žino, ko mums konkrečiai reikia, jam daug lengviau padėti.

4. Pasirinkime tinkamą laiką

Net ir gražiausi žodžiai nuskamba kaip priekaištas, jei sakomi netinkamu momentu.

✔ Ne pykčio akimirką.
✔ Ne kai žmogus pavargęs, susierzinęs ar skuba.
✔ Geriausia – ramiu tonu, pranešant, kad norite pasikalbėti.

Ramybė yra tiltas į supratimą.

5. Duokime vietos kitam atsakyti

Dalis nesusipratimų kyla ne dėl to, kad kalbame neteisingai, o dėl to, kad neleidžiame kitam pasisakyti. Menkos pauzės sukuria saugumo jausmą.

✔ Paklauskite: „Kaip tu tai matai?“
✔ Leiskite žmogui reaguoti savo tempu.
✔ Nekomentuokite per greitai – palaukite.

Tada pokalbis tampa dvipusis, o ne vien monologas.

6. Švelnumas – tai ne silpnumas

Dažnai bijome kalbėti švelniai, nes atrodo, kad būsi nesuprasta, neišgirsta ar tarsi „per minkšta“. Tačiau būtent švelnus tonas padeda kitam atverti širdį. Jis nereiškia, kad mes nusileidžiame – tik kad pasirenkame brandų kelią.

✔ „Man svarbu su tavimi rasti bendrą kalbą.“
✔ „Noriu, kad abu jaustumėmės gerai šiame pokalbyje.“

Švelnumas suartina labiau nei įtampa.

The post Kaip tinkamai išreikšti jausmus, kad nebūtum nesuprasta? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.