Mes, moterys, dažnai svajojame būti ne tiesiog viena iš daugelio, o ta vienintelė – ta, kurią prisimena, kuria žavisi, kuriai skiria dėmesį ir dėl kurios nori pasistengti. Mums labai svarbu jausti, kad vyrui rūpime, kad jis mato mumyse kažką ypatingo, subtilaus ir nepakartojamo. Juk nėra nieko maloniau nei jaustis geidžiamai, išgirstai, vertinamai ir mylimai.

Vis dėlto realybėje ne kiekviena moteris patiria tokį dėmesį, apie kokį svajoja. Kartais stengiamės per daug, kartais pamirštame save, o kartais net nesusimąstome, kad vyrą labiausiai traukia ne dirbtinumas ar tobulumo demonstravimas, o visai kiti dalykai. Dažnai didžiausią įspūdį palieka ne tai, ką moteris sako ar kaip atrodo, o tai, kaip ji leidžia vyrui pasijusti būnant šalia jos.

Pirmoji paslaptis – nuoširdžiai domėkitės vyru ir jo gyvenimu

Vienas stipriausių dalykų, galinčių priartinti žmogų, yra tikras, nuoširdus dėmesys. Jei norite, kad vyras jaustųsi gerai šalia jūsų, labai svarbu parodyti, kad jums įdomus ne tik jo dėmesys jums, bet ir jis pats – jo mintys, jo pomėgiai, jo darbai, jo svajonės, net jo kasdienybė.

Vyrai, kaip ir moterys, nori būti išgirsti. Nors dažnai atrodo, kad jie mažiau kalba apie savo jausmus ar išgyvenimus, iš tiesų daugeliui jų labai trūksta žmogaus, kuris ne tik lauktų savo eilės kalbėti, bet ir iš tikrųjų klausytųsi. Kai vyras sutinka moterį, kuri geba su susidomėjimu klausytis, užduoti klausimų, prisiminti anksčiau pasakytas smulkmenas ir parodyti tikrą dėmesį, jis tai labai aiškiai pajunta.

Svarbiausia čia ne apsimesti, o iš tiesų norėti pažinti. Kartais pakanka paprasto klausimo: kaip praėjo jo diena? Kas jam šiuo metu svarbiausia? Kas jį džiugina ar neramina? Toks dėmesys kuria visai kitokią artumo formą nei vien flirtas ar gražūs žodžiai.

Daugelis vyrų savo santykiuose jaučiasi nesuprasti, nuolat kritikuojami arba tarsi visada turintys atitikti kažkieno lūkesčius. Todėl moteris, kuri ne puola vertinti, o geba išklausyti, jiems tampa itin brangi. Ji išsiskiria iš kitų, nes šalia jos vyras gali jaustis priimtas, o ne nuolat taisomas.

Žinoma, tai nereiškia, kad turite visą laiką tylėti ir tik žavėtis. Svarbu balansas. Tačiau jei pokalbyje daugiau vietos skirsite tikram klausymuisi, o ne vien norui pasirodyti ar būti pastebėtai, vyras tai prisimins. Nuoširdus susidomėjimas kuria ryšį, o ryšys – stipresnį prisirišimą.

Antroji paslaptis – lengvumas, žaismingumas ir natūralumas

Labai dažnai moterys galvoja, kad norint padaryti įspūdį reikia būti tobuloms: visada mandagioms, labai geroms, labai protingoms, itin paslaugioms, niekada nesuklystančioms. Tačiau tikrovėje toks nuolatinis bandymas atitikti idealą dažnai sukuria įtampą. O įtampa retai kada traukia.

Kur kas labiau žavi moteris, kuri yra gyva, natūrali, laisva ir nebijanti būti savimi. Tokia moteris nebando įtikti bet kokia kaina, nesistengia nuolat pasirodyti geresnė, nei yra, ir nepraranda savęs vien tam, kad patiktų vyrui. Būtent ši savybė dažnai ir palieka stipriausią įspūdį.

Vyrai dažnai traukia prie moterų, kurios turi vidinio lengvumo. Tai nereiškia paviršutiniškumo ar nebrandumo. Tai reiškia gebėjimą neapsunkinti kiekvienos akimirkos per dideliais lūkesčiais, kontrole ar nuolatiniu savęs vertinimu. Lengva, žaisminga moteris moka juoktis, moka džiaugtis akimirka, moka flirtuoti be įtampos ir nepraranda savo individualumo.

Natūralumas taip pat yra be galo svarbus. Nereikia stengtis atrodyti įspūdingesnei, protingesnei ar paslaptingesnei, nei esate iš tikrųjų. Vyras daug labiau įsimins jūsų tikrą juoką, spontanišką reakciją, autentišką nuomonę ar net mažą keistumą, nei kruopščiai surežisuotą įvaizdį.

Kai moteris yra savimi, ji siunčia labai stiprią žinutę: man nereikia apsimetinėti, kad būčiau verta dėmesio. Ir būtent tai veikia labai stipriai. Tokia moteris atrodo pasitikinti savimi, o pasitikėjimas savimi visada traukia.

Labai svarbu suprasti ir tai, kad perdėtas gerumas ar paslaugumas nebūtinai kuria trauką. Jei moteris nuolat stengiasi įtikti, visada nusileidžia, viską toleruoja ir pamiršta savo norus, vyrui ji gali pasirodyti ne paslaptinga ar įdomi, o tiesiog per daug patogi. O trauką dažniausiai kuria ne pataikavimas, o tikras charakteris.

Trumpai ir aiškiai: 4 paslaptys, kaip sužadinti vyro susidomėjimą ir jį išlaikyti

Shutterstock nuotr.

Trečioji paslaptis – turėkite savo gyvenimą ir neleiskite, kad viskas suktųsi tik apie jį

Viena didžiausių moters stiprybių yra jos savarankiškumas. Vyrą labai traukia moteris, kuri turi savo pasaulį – savo pomėgius, savo veiklas, savo draugus, savo tikslus ir savo gyvenimo skonį. Tokia moteris neatrodo tuščia ar desperatiškai ieškanti dėmesio. Ji atrodo pilna savęs.

Kai visas moters dėmesys ima suktis tik apie vyrą, santykiuose gali atsirasti spaudimas. Vyras pradeda jausti, kad tapo vieninteliu jos emociniu centru, o tai ilgainiui gali varginti. Tuo tarpu moteris, kuri gyvena įdomų ir pilnavertį gyvenimą, natūraliai tampa patrauklesnė. Ji turi ką papasakoti, ji spinduliuoja energiją, ji neatrodo priklausoma nuo vieno žmogaus reakcijų.

Tai nereiškia, kad reikia vaidinti nepasiekiamą ar specialiai kurti atstumą. Kalba eina apie sveiką ribą. Kai moteris moka mėgautis savo gyvenimu, ji nesikabina į vyrą, nereikalauja nuolatinio dėmesio ir neieško patvirtinimo kiekviename jo žodyje. Tai kuria daug natūralesnį ryšį.

Paradoksalu, bet kuo labiau moteris vertina save ir savo gyvenimą, tuo labiau ja ima domėtis vyras. Jis mato, kad ši moteris nėra tuštuma, kurią reikia užpildyti, o asmenybė, kuri jau pati savaime yra įdomi. O tai traukia kur kas stipriau nei nuolatinis vaikymasis paskui dėmesį.

Ketvirtoji paslaptis – palikite vietos ilgesiui ir paslapčiai

Kartais moterys nori visko iš karto: aiškumo, atsakymų, nuolatinio dėmesio, garantijų ir greito emocinio artumo. Tačiau trauką labai dažnai stiprina ne visiškas atvirumas nuo pirmos dienos, o šiek tiek paslapties, erdvės ir ilgesio.

Kai tarp dviejų žmonių atsiranda šiek tiek laukimo, ne viskas būna pateikta iš karto, gimsta natūralus noras pažinti giliau. Vyrui įdomu tai, ko jis dar iki galo neperprato. Jei moteris iš karto atiduoda visą savo dėmesį, visą laiką, visas paslaptis ir visus jausmus, santykių dinamika gali labai greitai prarasti įtampą.

Tai nereiškia žaidimų ar dirbtinio šaltumo. Svarbu ne manipuliuoti, o tiesiog neskubėti visko atiduoti per greitai. Leiskite žmogui jūsų pasiilgti. Leiskite jam pačiam ieškoti progos parašyti, paskambinti, susitikti. Leiskite jam pajusti, kad jūsų dėmesys yra vertingas, o ne savaime suprantamas.

Paslaptis slypi ne tylėjime ar uždarume, o tame, kad moteris išlaiko savo gilumą. Ji neatskleidžia visko vienu metu. Ji leidžia save pažinti pamažu. Toks ryšio kūrimas dažnai būna daug stipresnis ir ilgaamžiškesnis.

Kas iš tiesų labiausiai veikia vyrą?

Dažnai manoma, kad vyrą labiausiai galima sužavėti išvaizda, tobulumu ar nuolatiniu pataikavimu. Tačiau ilgainiui labiausiai įsimenama visai kas kita: kaip jis jautėsi būdamas šalia jūsų. Ar jautėsi išgirstas? Ar jautėsi laisvas? Ar jautėsi įkvėptas? Ar jautė, kad šalia jūsų gali būti savimi?

Didžiausią įspūdį palieka moteris, kuri moka derinti švelnumą su pasitikėjimu savimi, dėmesį kitam su pagarba sau, žaismingumą su vidine verte. Tokia moteris ne tik patraukia dėmesį, bet ir išlieka mintyse ilgiau.

The post 4 gudrių moterų paslaptys, kaip sužadinti vyro susidomėjimą ir jį išlaikyti appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Vis dėlto pas kai kurias iš mūsų šios savybės išryškėja kiek stipriau.

Nori sužinoti, kuriais mėnesiais gimusių merginų charakteriai yra laikomi pačiais sudėtingiausiais? Paskaityk!

KOVAS

KOVAS. Teigiama, jog kovą charakteris – vienas sunkiausių. Viena vertus, kovą gimę turi daugybę teigiamų savybių, tačiau kita vertus kartais jie gali būti kiek neprognozojami ir labai labai pavydūs.

Būtent kovą gimę dažniausiai yra tie, kurie rezga intrigas ir kurpia planus, kaip kažkam pakenkti, jei šis juos įskaudino.

Dažniausiai jie inicijuoja konfliktus ir ginčus, nes jiems visuomet prireikia audrų gyvenime.

Viena vertus, su kovą gimusiais niekuomet nebus nuobodu (jei kovą gimęs jus mėgsta), kita vertus, dramų sūkuryje ne kiekvienas gali ištverti. 

GEGUŽĖ

GEGUŽĖ. Gegužę gimę yra laikomi vieni uždariausių Zodiako ženklų, todėl neretai žmonės, bendraudami su jais, atsimuša tarsi į sieną.

Sunku suvokti, ką mąsto ir apie ką svajoja. Jie yra linkę ypač užsisklęsti, kai kalbama apie jų problemas.

Jie nėra linkę išsišnekėti, todėl juos apima depresinės nuotaikos, o tokiu būdu kitiems tampa sunkoka su jais bendrauti ir komunikuoti.

Kitiems žmonėms tampa sunku užmegzti su jais draugišką kontaktą, mat jie dažnai atrodo liūdnoki, pasinėrę į save, savo išgyvenimus.

RUGSĖJIS

RUGSĖJIS. Rugsėjį gimę patys žino – kartais jie būna tokie nepakenčiami, jog verčiau nuo jų bėgti.

Nors rugsėjį gimę turi nemažai teigiamų savybių, vis dėlto dominuojančios jų savybės nėra nuoširdumumas ir gerumas.

Jie be galo valdingi ir kerštingi, todėl susipykus su jais lengva nebus.

Be to, sarkazmas – vienas geriausių rugsėjį gimusių draugų, todėl savo kalbomis jie dažnai pašiepia ar net įžeidžia kitus, nors ir žino, jog kitus skaudina.

Rugsėjį gimę dažnai yra be galo įtarūs – tai kiša koją santykiuose, nes jų begalinis pavydas gali sugriauti ir tvirčiausius ryšius.

LAPKRITIS

LAPKRITIS. Šie asmenys turi du veidus. Pirmasis – draugiškas, geranoriškas ir optimistiškas, o štai kitas, kai reikia, parodo ir kitą medalio pusę.

Jei lapkritį gimęs jaučiasi įskaudintas, jis padarys viską, jog kitas žmogus kentėtų lygiai taip pat, kaip kenčia jis.

Lapkritį gimęs yra linkęs kerštauti, o nuoskaudų dažnai neužmiršta labai ilgai.

Atleisti lapkritį gimusiam taip pat labai sudėtinga – ko gero, sunkiausia ištarti šį žodį, mat jis kertasi su jų principais.

Lapkritį gimę taip pat pasižymi nenuspėjamumu – vieną dieną jie gali žarstyti komplimentus, teikti pasiūlymus bendrai veiklai, o štai kitą dieną juos apims nepasitenkinimas ir troškimas nuo visų pabėgti.

GRUODIS

GRUODIS. Gruodžio mėnesio atstovai, nors yra imlūs ir gudrūs, dažnai veikia prieš kitus.

Jie paprasčiausiai sugeba apvynioti naivesnius ir jautresnius aplink pirštą – prižada jiems aukso kalnus, tačiau pažadų ištesėti neketina.

Santykiuose gruodį gimę susikuria labai didelius lūkesčius – tam, jog partneris juos atitiktų, reikia gerokai pasistengti.

Gruodį gimę taip pat pasižymi dideliu plepumu, todėl neretai gali išpliurpti ir didžiausią paslaptį, pačios to nejausdamos.

Todėl pasitikėti gruodį gimusiais įmanoma, tik reikia žinoti šio Zodiako ženklo pagrindinius minusus ir stengtis jų neiššaukti.

The post 5 sudėtingiausio būdo merginos pagal gimimo mėnesius appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Abejingumas neateina su drama. Jis ne visada prasideda pykčiais ar garsiais žodžiais. Kartais jis ateina labai tyliai: nebeužduodamu klausimu, nebepastebėtu nuovargiu, nebeišklausytu pasakojimu, nebeatidarytomis emocijomis. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip laikinas atšalimas, nuovargis ar sudėtingesnis etapas. Tačiau jei abejingumas įsitvirtina, jis pradeda ardyti patį santykių pagrindą.

Kodėl abejingumas toks pavojingas?

Todėl, kad santykiams iš tiesų reikia ne tobulumo, o gyvo ryšio. Du žmonės gali ginčytis, pyktis, nesutarti, pavargti vienas nuo kito ar net skaudinti vienas kitą neatsargiais žodžiais, tačiau kol jiems vis dar rūpi, kol jie vis dar nori būti išgirsti, kol vis dar reaguoja į tai, kas vyksta tarp jų, tol santykiai dar turi pulsą. Net konfliktas kartais rodo ne tik įtampą, bet ir tai, kad žmonės dar nėra vienas kitam abejingi. Jie vis dar kovoja už savo vietą santykyje, už supratimą, už artumą, net jei tą daro netobulai.

Abejingumas reiškia visai ką kita. Jis ateina tada, kai vienam ar abiem tiesiog nebesvarbu. Nebesvarbu, kaip jaučiasi kitas. Nebesvarbu, kodėl jis pastaruoju metu tylus, pavargęs ar užsisklendęs. Nebesvarbu, kad tarp jūsų seniai nebėra artumo, švelnumo, spontaniško juoko ar tikro pokalbio. Nebesvarbu, kad viskas tapo mechaniška, o buvimas kartu vis dažniau primena ne ryšį, o tiesiog bendrą buitį.

Ir būtent čia slypi didžiausias pavojus. Kol santykiuose yra emocija, tol dar yra ir galimybė kažką keisti. Tačiau kai nebelieka rūpesčio, nebelieka ir noro taisyti, kalbėtis, suprasti, artėti. Žmogus, kuriam jau neberūpi, nebenori aiškintis, nebenori ieškoti sprendimo, nebenori dėti pastangų. Jis nebesiekia atkurti to, kas byra, nes viduje jaučiasi tarsi atsitraukęs.

Retai atrodo dramatiškai

Abejingumas yra pavojingas ir todėl, kad jis retai atrodo dramatiškai. Dažniausiai jis ateina tyliai. Iš pradžių kaip mažesnis dėmesys, trumpesni atsakymai, vis retesnis domėjimasis. Vėliau kaip emocinis nuovargis, atsitraukimas, šaltis. O dar vėliau jis tampa nauja norma, kai du žmonės vis dar gyvena šalia, bet iš tiesų vienas kito nebepasiekia. Iš išorės gali atrodyti, kad viskas daugiau ar mažiau tvarkoje, nes nėra didelių konfliktų, nėra scenų, nėra atviro sprogimo. Tačiau viduje santykiai tuo metu gali būti jau stipriai ištuštėję.

Dar vienas abejingumo pavojus tas, kad jis labai žeidžia žmogaus savivertę. Kai partneris pyksta, skaudu. Kai partneris kritikuoja, taip pat skaudu. Tačiau kai partneris tampa abejingas, žmogus dažnai pradeda jaustis tarsi nematomas. Tarsi jo jausmai, mintys, buvimas nebeturėtų reikšmės. O tai yra viena skaudžiausių patirčių santykyje. Nes žmogui reikia ne tik būti šalia kito, bet ir jausti, kad jis yra matomas, girdimas, svarbus.

Abejingumas taip pat naikina saugumo jausmą. Artimas ryšys laikosi ne tik ant meilės žodžių ar gražių akimirkų, bet ir ant kasdienių mažų patvirtinimų: kad man rūpi, kaip tu jautiesi, kad aš matau tavo nuovargį, kad man svarbu, kas dedasi tavo viduje. Kai šių ženklų nebelieka, santykiai tampa emociškai nesaugūs. Žmogus ima užsidaryti, slėpti jausmus, nes nebetiki, kad jie bus sutikti su šiluma ar supratimu.

Pavojingiausia tai, kad abejingumas labai dažnai uždaro kelią bet kokiam atsigavimui. Konfliktą galima spręsti. Įskaudinimą galima aptarti. Net po labai sunkių etapų ryšys kartais gali būti atkurtas. Tačiau kai vienam ar abiem jau neberūpi, motyvacija kažką gelbėti tampa labai silpna. O be pastangų santykiai savaime negyja.

Neištikimybė dažnai būna pasekmė, o ne pradžia

Tai nereiškia, kad neištikimybė nėra skaudi ar svarbi. Ji gali sugriauti pasitikėjimą, palikti ilgalaikes žaizdas ir pakeisti santykius iš esmės. Tačiau labai dažnai ji neatsiranda tuščioje vietoje. Prieš ją būna ilgas laikotarpis, kai du žmonės vienas nuo kito nutolsta, nustoja kalbėtis, nebesijaučia matomi ir svarbūs.

Kitaip tariant, santykius dažnai pradeda žudyti ne pats išorinis įvykis, o vidinis atšalimas, kuris jam atveria duris. Kai nebėra emocinio artumo, kai nebėra dėmesio, kai nebėra jautrumo vienas kitam, santykiai tampa trapūs. Ir tada bet kuris išorinis sukrėtimas juos paveikia dar stipriau.

Kaip atrodo abejingumas kasdienybėje?

Abejingumas nebūtinai reiškia, kad žmonės nustoja gyventi kartu ar kalbėtis. Kartais iš šalies viskas atrodo visai normaliai. Jie atlieka pareigas, planuoja buitį, augina vaikus, vyksta atostogauti, atsiskaito vienas kitam, kas nupirks pieno ar kas paims siuntą. Tačiau tarp viso to nebelieka tikro ryšio.

Abejingumas dažnai atrodo taip:

• nebesinori klausyti, kaip praėjo kito diena;
• nebekyla noras apkabinti, paliesti, nuraminti;
• partnerio liūdesys ar džiaugsmas nebesukelia jokios gilesnės reakcijos;
• konfliktai nebesprendžiami, nes tiesiog nebesinori aiškintis;
• artumas tampa pareiga arba visai dingsta;
• pokalbiai apsiriboja tik buitimi.

Tokioje būsenoje žmogus šalia gali jaustis vienišesnis nei būdamas vienas.

Kodėl žmonės tampa abejingi?

Dažniausiai ne todėl, kad vieną dieną nusprendžia nebemylėti. Abejingumas dažnai užauga iš neįvardytų nuoskaudų, nuovargio, nusivylimo, ilgalaikio nesusikalbėjimo. Kai žmogus per ilgai jaučiasi negirdimas, neįvertintas ar vis atstumiamas, jis gali tiesiog emociškai užsidaryti.

Kartais tai tampa savisaugos forma. Lengviau nebejausti, nei nuolat skaudėti. Lengviau nebekalbėti, nei vėl likti nesuprastam. Lengviau apsimesti, kad nebesvarbu, nei pripažinti, kad vis dar labai skauda.

Todėl abejingumas dažnai nėra šaltumo įrodymas. Labai dažnai tai yra ilgai nešioto emocinio nuovargio rezultatas.

Blogiausia ne pyktis, o tuštuma

Daugelis porų bijo konfliktų. Ir suprantama kodėl, nes ginčai vargina, skaudina ir palieka įtampą. Tačiau santykių požiūriu daug pavojingesnė už pyktį dažnai būna tuštuma. Pyktis rodo, kad žmogui dar rūpi. Kad jis dar reaguoja. Kad kažkas tarp jūsų vis dar gyva.

O tuštuma rodo visai ką kita. Ji rodo, kad emocinis atstumas jau tapo įprastas. Kad skausmas perėjo į nejautrą. Ir būtent tada santykiai pradeda tyliai byrėti.

Ar abejingumą dar galima sustabdyti?

Taip, bet tik tol, kol bent vienam iš dviejų vis dar rūpi ne tik išlikti kartu, bet ir atkurti ryšį. Abejingumas nėra nuosprendis, jei jis atpažįstamas laiku. Tačiau čia nebeužtenka tik „palaukti, kol praeis“. Reikia tikro dėmesio, noro išgirsti, drąsos kalbėti ne vien apie buitį, bet ir apie jausmus.

Kartais santykius pradeda gelbėti labai paprasti, bet seniai pamiršti dalykai: tikras klausimas, nuoširdus atsiprašymas, pastanga išklausyti nesiginant, sąmoningas laiko skyrimas vienas kitam. O kartais prireikia ir rimtesnio darbo, net porų terapijos, nes tai, kas ilgai buvo ignoruota, savaime neišsisprendžia.

Meilė miršta ne tada, kai skauda, o tada, kai neberūpi

Tai bene tiksliausias būdas pasakyti, kas santykiams yra pavojingiausia. Skausmas dar nereiškia pabaigos. Krizė dar nereiškia pabaigos. Net didelis nusivylimas dar nereiškia pabaigos. Kol žmonės vis dar jaučia, tol dar yra šansas.

Tačiau kai vienas kitam tampama emociškai nematomais, kai nebelieka smalsumo, švelnumo, rūpesčio ir noro išsaugoti artumą, santykiai pradeda nykti iš vidaus.

The post Kas iš tiesų žudo santykius: ne neištikimybė, o abejingumas appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kasmet apie 50 000 žmonių skambina į „Jaunimo liniją“, ieškodami emocinės paramos. Tačiau daugiau nei ketvirtadalis jų taip ir nesulaukia atsakymo – dalis jaunų žmonių yra priversti laukti net tada, kai pagalbos reikia labiausiai.

Kad linija nebūtų užimta, jau 35-erius metus emocinę paramą teikianti „Jaunimo linija“ pradeda 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) kampaniją ir kviečia visuomenę prisidėti prie pagalbos užtikrinimo jaunimui.

Pagrindiniai kampanijos veidai – „Lilas ir Innomine“

Šių metų kampanijos žinutę įgarsino duetas „Lilas ir Innomine“ – jie įrašė tai, ko neturėtų išgirsti nė vienas pagalbos ieškantis jaunas žmogus.

Anot atlikėjų, kreiptis pagalbos dažnai reikalauja didelio pasiryžimo, todėl itin svarbu, kad šis žingsnis neliktų be atsako: „Surinkti „Jaunimo linijos“ numerį reikia labai daug drąsos. Tai gali būti jautriausias jauno žmogaus gyvenimo momentas, todėl praleisto skambučio kaina kartais gali būti tiesiog per didelė“, – teigia „Lilas ir Innomine“.

Jie taip pat pabrėžia, kad net ir sudėtingiausiose situacijose svarbu žinoti – pagalba yra ir ją galima pasiekti: „Norisi, kad kiekvienas jaunas žmogus, kad ir ką tuo metu išgyventų, žinotų – tai gali pasikeisti, ir yra žmonių, kurie nori ir gali padėti. Padėkime jiems padėti – 1,2 % GPM yra paprastas būdas prisidėti prie „Jaunimo linijos“ veiklos“, – sako atlikėjai.

Kampanijos idėja – įrašas, kurio neturėtų išgirsti niekas

Šių metų kampanijos ašis – laukimo įrašas, kurį išgirsta jauni žmonės, kreipdamiesi skubios emocinės pagalbos.

„Nusprendėme sukurti įrašą, kurio neturėtų išgirsti niekas – simbolinę vinilinę plokštelę, kurioje vietoje laukiamo kūrinio skamba laukimo muzika ir pranešimas, kad visi „Jaunimo linijos“ savanoriai šiuo metu yra užimti“, – sako kūrybinės agentūros „Milk“ kūrybos vadovas Rimantas Stanevičius.

Anot jo, tai reali situacija, su kuria susiduria pagalbos ieškantys jauni žmonės. „Laukimas tokiu metu nėra tik techninė detalė – tai patirtis, kuri gali būti labai sunki“, – teigia R. Stanevičius.

Kiekvienas gali padėti atsiliepti laiku

Prisidėti prie „Jaunimo linijos“ veiklos gali kiekvienas, skirdamas 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Organizacijos kodas (identifikacinis numeris) – 302594405. Daugiau informacijos: https://paremk.jaunimolinija.lt/  

Kampanija „Įrašas, kurio neturėtų išgirsti niekas“ vyks iki gegužės 4 d. Kampanijos reklaminį vaizdo klipą su duetu „Lilas ir Innomine“ galite pamatyti čia:

Kampanijos kūrybinės idėjos autoriai kūrybinė agentūra „Milk“, vaizdo klipo gamyba rūpinosi „Electromagnetico“ komanda. Kampanija bus rodoma pagrindinio informacinio partnerio „TV3 žiniasklaidos grupė“ kanaluose bei kitomis priemonėmis.

The post „Prašome palaukti“: „Lilas ir Innomine“ įgarsino įrašą, kurio neturėtų išgirsti niekas appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Žinoma, visi kartais pasakome tai, ko vėliau gailimės. Tačiau yra tam tikrų frazių, kurios ypač stipriai žeidžia, menkina kitą žmogų arba sukuria pavojingą atstumą santykiuose. Jos gali sugriauti pasitikėjimą, saugumo jausmą ir norą atvirai kalbėtis.

1. „Tu visada…“ arba „Tu niekada…“

Tai viena dažniausių ir pavojingiausių konfliktų frazių. Kai sakome „tu visada viską sugadini“ arba „tu niekada manęs neklausai“, mes nebe kalbame apie konkretų veiksmą ar situaciją. Mes tarsi apibūdiname visą žmogų, prilipdome jam etiketę ir paliekame labai mažai vietos dialogui.

Tokios frazės žeidžia todėl, kad yra absoliučios. Jos skamba ne kaip pastaba apie problemą, o kaip kaltinimas visam žmogaus charakteriui. Partneris, išgirdęs tokius žodžius, dažniausiai ne nori suprasti, kas jus įskaudino, o pradeda gintis. Taip konfliktas labai greitai pereina nuo problemos sprendimo prie abipusio puolimo.

Daug sveikiau būtų kalbėti apie konkretų momentą. Pavyzdžiui, vietoje „tu niekada manęs negirdi“ galima sakyti: „Man skaudu, kai šįkart pasijutau neišklausyta.“ Tokia formuluotė nepuola žmogaus, o atskleidžia jūsų jausmą.

2. „Man nesvarbu“

Iš pirmo žvilgsnio ši frazė gali pasirodyti nekalta, ypač jei pasakoma iš nuovargio ar nusivylimo. Tačiau santykiuose ji dažnai skamba daug skaudžiau, nei atrodo. Kai vienas žmogus sako „man nesvarbu“, kitas gali tai išgirsti kaip: „man nesvarbu nei ši situacija, nei tu, nei mūsų santykiai“.

Ši frazė ypač pavojinga tada, kai ji tampa būdu atsiriboti nuo problemų. Užuot kalbėjus apie pyktį, liūdesį ar nusivylimą, pasirenkamas šaltas atsitraukimas. Toks bendravimas labai greitai kuria atstumą. Partneris gali pasijusti vienas, nereikalingas arba nevertas pastangos kalbėtis.

Dažnai už frazės „man nesvarbu“ iš tiesų slepiasi visai kas kita: nuoskauda, nuovargis, nusivylimas ar baimė būti nesuprastam. Todėl kur kas sąžiningiau būtų pasakyti: „Dabar esu labai pavargęs apie tai kalbėti“ arba „Man skaudu, todėl sunku ramiai reaguoti.“

3. „Tu per jautriai reaguoji“

Ši frazė ypač žeidžia todėl, kad sumenkina kito žmogaus jausmus. Ji tarsi pasako: tavo reakcija neteisinga, tavo jausmai per dideli, tavo išgyvenimas nevertas rimto dėmesio. Ilgainiui tai gali labai susilpninti pasitikėjimą santykiuose, nes žmogus pradeda jausti, kad jo vidinis pasaulis nėra priimamas.

Kai partneris dalijasi tuo, kas jį skaudina, jam dažniausiai reikia ne įvertinimo, ar jis reaguoja „teisingai“, o supratimo. Net jei jums atrodo, kad situacija nėra tokia didelė, kitam žmogui ji gali būti tikrai skaudi. Ir būtent šio skirtumo priėmimas yra labai svarbi artumo dalis.

Vietoje šios frazės daug naudingiau būtų sakyti: „Matau, kad tau tai labai svarbu“ arba „Noriu suprasti, kodėl tai tave taip palietė.“ Tokie žodžiai nekaltina, o kviečia į ryšį.

4. „Gal tada išvis skiriamės“

Tai viena pavojingiausių frazių konfliktų metu. Net jei ji pasakoma „tik iš pykčio“, ji sukuria labai nesaugų pagrindą santykiams. Kai išsiskyrimas nuolat minimas kaip ginklas ginčo metu, ryšyje ima nykti stabilumo jausmas. Partneris pradeda nebejausti, kad santykiai yra saugi vieta, kurioje galima spręsti problemas.

Tokie žodžiai labai stipriai žeidžia pasitikėjimą. Net jei po konflikto susitaikoma, lieka vidinė baimė, kad kiekvienas rimtesnis nesutarimas gali baigtis grėsme išeiti. Ilgainiui tai augina įtampą, nes žmonės nebe ginčijasi dėl problemos – jie pradeda bijoti pačių konfliktų.

Jei santykiuose tikrai sunku, apie išsiskyrimą reikia kalbėti labai atsakingai, o ne naudoti jį kaip emocinį ginklą. Konflikto metu kur kas brandžiau būtų pasakyti: „Man dabar labai sunku, man reikia pertraukos“ arba „Aš labai pykstu, bet nenoriu kalbėti taip, kad dar labiau įskaudinčiau.“

Kodėl būtent šios frazės tokios pavojingos?

Šios frazės pavojingos ne vien todėl, kad skamba grubiai ar skaudžiai. Didžiausia jų problema slypi daug giliau – jos paliečia ne tik konkretų ginčą, bet ir patį santykių pagrindą. Vienas neatsargus sakinys gali būti pamirštas, tačiau jei tokios frazės santykiuose kartojasi, jos pradeda formuoti atmosferą, kurioje vis mažiau saugumo, vis mažiau švelnumo ir vis daugiau įtampos.

Pavojingos jos todėl, kad veikia ne tik ausis, bet ir vidinį žmogaus pasaulį. Kai partneris nuolat girdi kaltinimus, nuvertinimą, grasinimus ar emocinį atsiribojimą, jis pradeda jaustis nebesaugiai. O kai santykiuose dingsta saugumo jausmas, dingsta ir tikras atvirumas. Žmogus nebežino, ar gali pasakyti, ką jaučia, nes bijo būti išjuoktas, atstumtas, apkaltintas arba nesuprastas.

Jos pažadina gėdą

Daugelis žeidžiančių frazių ne tik nurodo į problemą, bet ir paliečia žmogaus savivertę. Pavyzdžiui, kai sakoma „tu visada viską sugadini“ arba „tu per jautriai reaguoji“, žmogus gali išgirsti ne tik kritiką dėl konkretaus veiksmo, bet ir daug skaudesnę žinutę: su tavimi kažkas ne taip. Tokia patirtis dažnai sukelia gėdą.

Gėda santykiuose yra labai pavojingas jausmas, nes ji ne skatina artumą, o verčia trauktis. Kai žmogus jaučiasi sugėdintas, jis dažniausiai nebeatsiveria. Jis arba pradeda gintis, arba tylėti. O kai santykiuose vis dažniau atsiranda gėdos, juose vis mažiau lieka nuoširdaus ryšio.

Jos sukelia gynybiškumą

Kai žmogus jaučiasi puolamas, jis natūraliai ima gintis. Tai žmogiška reakcija. Jei vietoje pokalbio apie problemą jis išgirsta kaltinimą, bendrinimą ar nuvertinimą, jo dėmesys nukrypsta ne į tai, ką partneris jaučia, o į tai, kaip apsisaugoti.

Būtent todėl tokios frazės labai greitai uždaro kelią tikram dialogui. Vietoje to, kad vienas žmogus pasakytų, kas jam skaudu, o kitas išgirstų, abu pradeda kovoti dėl savo teisumo. Vienas puola, kitas ginasi, tada puola atgal, ir konfliktas ima suktis ratu. Problema lieka neišspręsta, o po ginčo abu jaučiasi dar labiau nutolę.

Jos augina vienišumo jausmą

Santykiuose labai svarbu jausti, kad tavo vidinis pasaulis rūpi kitam žmogui. Kad kai tau skauda, tu nebūsi paliktas vienas su savo jausmais. Tačiau tokios frazės kaip „man nesvarbu“ arba „tu per jautriai reaguoji“ dažnai padaro visai priešingą poveikį. Jos sukuria jausmą, kad šalia esantis žmogus ne tik tavęs nesupranta, bet net nenori suprasti.

Ir būtent čia atsiranda vienišumas. Ne tas vienišumas, kai fiziškai esi vienas, o tas daug skaudesnis – kai esi santykiuose, bet vis tiek jautiesi emociškai paliktas. Toks jausmas ilgainiui labai ardo artumą. Žmogus pradeda vis mažiau dalintis, nes nebetiki, kad bus išgirstas. O kai santykiuose nyksta dalijimasis, nyksta ir artumas.

Jos sukelia baimę

Ypač stipriai santykius žeidžia frazės, kurios kelia nestabilumo jausmą, pavyzdžiui, grasinimai skirtis ar pasitraukti konflikto metu. Net jei tokie žodžiai pasakomi impulsyviai, jie palieka pėdsaką. Partneris gali pradėti gyventi nuolatiniame vidiniame nerime: ar mūsų ryšys tikrai saugus? Ar kiekvienas rimtesnis ginčas gali baigtis tuo, kad būsiu paliktas?

Kai santykiuose atsiranda tokia baimė, keičiasi visas bendravimo tonas. Žmonės pradeda atsargiau kalbėti, slėpti savo tikruosius jausmus, vengti nepatogių temų, kad tik nekiltų konfliktas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad santykiai tampa ramesni, bet iš tiesų jie tampa trapesni, nes ramybė laikosi ne ant pasitikėjimo, o ant baimės.

Jos po truputį naikina pasitikėjimą

Pasitikėjimas santykiuose nyksta ne tik dėl didelių išdavysčių ar labai skaudžių įvykių. Jis nyksta ir tada, kai žmogus vėl ir vėl patiria, kad jo jausmai nėra saugūs kito akivaizdoje. Kai partneris ne kartą girdi frazes, kurios žeidžia, menkina ar atstumia, jis po truputį nustoja tikėti, kad santykiuose gali būti savimi.

Pasitikėjimas yra labai trapus tuo, kad jis kuriamas mažais dalykais ir taip pat mažais dalykais griaunamas. Viena žiauresnė frazė gali būti atleista, bet jei tokia kalba tampa įprasta, santykiuose pradeda nykti emocinis pagrindas. Žmogus gali likti šalia fiziškai, bet vidumi jis jau tampa daug atsargesnis, labiau užsidaręs ir mažiau tikintis artumu.

Jos ilgainiui tampa bendravimo modeliu

Dar viena priežastis, kodėl šios frazės pavojingos, yra ta, kad jos linkusios kartotis. Jei pora neišmoksta ginčuose kalbėti kitaip, žeidžiantys žodžiai pamažu tampa įprastu būdu reikšti pyktį, nusivylimą ar bejėgiškumą. Iš pradžių jie gali pasirodyti tik pavieniai, pasakyti „ant emocijos“, bet ilgainiui virsta bendravimo modeliu.

Ir štai čia slypi didžiausia grėsmė. Nes santykius dažniausiai žaloja ne vienkartinis netikęs sakinys, o nuolat pasikartojanti atmosfera, kurioje vienas kitą žeisti tampa norma. Kai tai nutinka, abu partneriai pradeda vis labiau gyventi ne ryšyje, o gynyboje.

Jos keičia ne tik pokalbį, bet ir santykių jausmą

Svarbu suprasti, kad santykiai yra ne vien apie tai, kas įvyko, bet ir apie tai, kaip šalia kito žmogaus jautiesi. Ar jautiesi priimtas? Ar gali atsiverti? Ar saugu būti netobulam, pavargusiam, jautriam, piktam? Tokios frazės kaip tik ir sugriauna šį saugumo jausmą.

Po truputį partneris gali pradėti jausti, kad šalia kito turi būti atsargesnis, tylesnis, mažiau emocionalus, labiau save kontroliuojantis. O ten, kur reikia nuolat save slopinti, artumas ilgainiui ima nykti. Ryšys tampa nebe vieta, kur galima atsiremti, o vieta, kur reikia saugotis.

Santykius stiprina ne konfliktų nebuvimas, o saugus konfliktas

Labai svarbu prisiminti, kad stiprūs santykiai nėra tie, kuriuose niekada nekyla pykčių. Konfliktai yra natūrali artimo ryšio dalis. Du žmonės negali visada viską matyti vienodai, norėti to paties ar jausti tą patį. Tačiau santykių kokybę lemia ne pats konflikto faktas, o tai, kaip jame elgiamasi vienas su kitu.

Santykius stiprina gebėjimas pyktis taip, kad negriautumėte vienas kito orumo. Kad net būdami įskaudinti ar supykę nepaverstumėte kito savo emocijų taikiniu. Kad problema būtų sprendžiama, o ne naudojama kaip proga sužeisti.

Būtent todėl taip svarbu stebėti ne tik ką jaučiame, bet ir kaip tai išsakome. Pyktis savaime nėra pavojingas. Pavojingas tampa būdas, kuriuo pyktis išliejamas. Nes žodžiai gali ne tik išreikšti jausmą, bet ir palikti žaizdą, kuri liks ilgiau nei pats ginčas.

Kodėl verta tai pastebėti kuo anksčiau?

Todėl, kad bendravimo įpročiai formuojasi pamažu. Kuo anksčiau pora pastebi, kad tam tikri žodžiai griauna ryšį, tuo lengviau juos pakeisti. Kuo ilgiau tokios frazės kartojasi, tuo stipriau jos įauga į santykių kasdienybę ir tuo sunkiau vėliau atkurti saugumą.

Tačiau gera žinia ta, kad kalbėjimo būdą galima keisti. Net jei santykiuose jau buvo daug žeidžiančių frazių, pradėjus kalbėti sąmoningiau, švelniau ir atviriau, ryšys gali po truputį atsigauti. Dažnai dideli pokyčiai prasideda nuo labai paprasto sprendimo: nebežaisti žodžiais, kurie skaudina, ir mokytis kalbėti taip, kad kitas girdėtų ne puolimą, o jūsų tikrą jausmą.

Ką sakyti vietoje to?

Sveikesnis bendravimas santykiuose dažniausiai prasideda ne nuo to, kad žmonės staiga nustoja pykti, nusivilti ar skaudintis. Jis prasideda nuo paprastesnio, bet labai svarbaus pokyčio – nuo būdo, kuriuo tie jausmai išsakomi. Kitaip tariant, ne pats jausmas dažniausiai griauna ryšį, o forma, kuria jis perduodamas.

Kai kalbame puolimo kalba, partneris dažniausiai girdi ne mūsų skausmą, o kaltinimą. Ne mūsų poreikį, o priekaištą. Ne mūsų pažeidžiamumą, o spaudimą. Dėl to jis ima gintis, užsidaro arba puola atgal. O kai kalbame iš savo jausmo, o ne iš puolimo, atsiranda daug daugiau šansų, kad būsime išgirsti.

Būtent todėl vietoje kaltinančių frazių verta rinktis sakinį, kuris prasideda nuo „aš“, o ne nuo „tu“. Toks kalbėjimo būdas nepanaikina problemos svarbos. Jis tiesiog leidžia apie ją kalbėti taip, kad liktų daugiau vietos supratimui, o ne vien kovai.

Kodėl „aš“ frazės veikia geriau?

Kai žmogus sako: „Tu manęs niekada negirdi“, partneris dažniausiai iš karto ima gintis ir mintyse vardyti situacijas, kada girdėjo. Tačiau jei sakoma: „Aš pasijutau neišgirsta“, atsiranda visai kitas tonas. Toks sakinys nekaltina kito žmogaus esmės, o parodo jūsų vidinę patirtį. Jis kviečia ne gintis, o suprasti.

„Aš“ frazės padeda išlikti pokalbyje apie problemą, o ne apie vienas kito puolimą. Jos neatrodo kaip nuosprendis, etiketė ar smūgis. Jos leidžia pasakyti: štai kaip aš jaučiuosi, štai kas man skauda, štai ko man šiuo metu reikia.

Tai labai svarbu, nes santykiuose artumą dažniausiai kuria ne tobulumas, o gebėjimas kalbėti pažeidžiamai. Kai kalbame apie savo tikrą jausmą, mes atsiveriame. O tikras ryšys ir gimsta tada, kai abu žmonės ne tik ginasi, bet ir leidžia save pamatyti.

Ką galite sakyti vietoje žeidžiančių frazių?

Vietoje kaltinimų verta rinktis tokius sakinius kaip:

„Man skaudu, kai taip nutinka.“
Ši frazė padeda iš karto parodyti, kad už jūsų reakcijos slypi ne noras pulti, o skausmas. Ji sušvelnina toną ir leidžia partneriui pamatyti ne tik konfliktą, bet ir jūsų vidinę būseną.

„Aš pasijutau neišgirsta.“
Tai labai stipri, bet švelni frazė. Ji nekaltina, kad kitas žmogus yra blogas ar abejingas. Ji tiesiog aiškiai įvardija jūsų patirtį. Tokiu būdu jūs kalbate apie konkretų jausmą, o ne apie visą partnerio charakterį.

„Man reikia, kad šitoje vietoje būtume švelnesni vienas kitam.“
Šis sakinys ypač naudingas tada, kai pokalbis ima darytis per aštrus. Jis ne tik įvardija problemą, bet ir parodo kryptį – ko norite vietoje to. Tai labai svarbu, nes vien kritikuoti neužtenka. Santykiuose naudinga ne tik pasakyti, kas skauda, bet ir įvardyti, ko jums reikia.

„Noriu išspręsti problemą, o ne susipykti dar labiau.“
Tai frazė, kuri padeda grįžti prie bendro tikslo. Kartais konfliktų metu abu žmonės taip įsitraukia į kovą, kad pamiršta, jog iš tikrųjų turėtų būti vienoje pusėje. Toks sakinys primena: mes nekariaujame vienas prieš kitą, mes bandome susitvarkyti su tuo, kas tarp mūsų vyksta.

Vietoje „tu visada“ ir „tu niekada“

Tokios frazės labai dažnai sukelia gynybą, nes jos apibendrina visą žmogų. Vietoje jų daug naudingiau kalbėti apie konkretų momentą.

Pavyzdžiui, vietoje:
„Tu manęs niekada neklausai“
galima sakyti:
„Man buvo sunku, kai pajutau, kad šį kartą manęs neišklausai.“

Vietoje:
„Tu visada viską sugadini“
galima sakyti:
„Ši situacija mane labai nuvylė ir norėčiau ramiai apie tai pasikalbėti.“

Tokie sakiniai nekeičia fakto, kad jums skaudu. Jie tiesiog nepadaro kito žmogaus „problema“. O tai labai svarbus skirtumas.

Vietoje „man nesvarbu“

Dažnai ši frazė pasakoma tada, kai iš tiesų skauda, bet žmogus nebenori to parodyti. Tačiau partneriui ji skamba kaip atsiribojimas ir abejingumas. Kur kas sąžiningiau būtų įvardyti, kas slypi po tuo užsidarymu.

Pavyzdžiui, vietoje:
„Man nesvarbu“
galima sakyti:
„Dabar jaučiuosi pavargusi ir man reikia šiek tiek laiko nusiraminti.“
arba
„Man iš tikrųjų svarbu, bet šiuo metu man per sunku apie tai kalbėti.“

Tokie sakiniai išlaiko ryšį. Jie neatskiria jūsų nuo partnerio, o tik parodo, kokios būsenos šiuo metu esate.

Vietoje „tu per jautriai reaguoji“

Ši frazė labai žeidžia, nes nuvertina kito žmogaus jausmus. Net jei nesuprantate partnerio reakcijos, jam svarbu jausti, kad jo išgyvenimas nėra išjuokiamas ar menkinamas.

Vietoje:
„Tu per jautriai reaguoji“
galima sakyti:
„Matau, kad tau tai labai skaudu.“
arba
„Noriu geriau suprasti, kodėl tai tave taip palietė.“

Tokie žodžiai iš karto keičia atmosferą. Jie ne smerkia, o kviečia artėti. Net jei jūsų požiūris skiriasi, jūs parodote, kad partnerio jausmas jums rūpi.

Vietoje grasinimo išsiskirti

Kai emocijos labai stiprios, kyla pagunda pasakyti ką nors drastiško. Tačiau grasinimas išsiskirti dažniausiai ne sprendžia problemą, o palieka gilią žaizdą. Vietoje to svarbu įvardyti savo ribą ar būseną, bet negriauti pačio saugumo santykiuose.

Pavyzdžiui, vietoje:
„Gal tada išvis skiriamės“
galima sakyti:
„Man dabar labai sunku ir man reikia pertraukos.“
arba
„Aš labai supykusi, todėl noriu trumpam atsitraukti, kad nepasakyčiau to, ko gailėsiuosi.“

Tai daug brandesnis būdas parodyti, kad situacija rimta, bet kartu neišmušti pagrindo iš po santykių.

The post 4 frazės, kurios gali sugadinti santykius appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Jei kartais susimąstote, ar jūsų ryšys tikrai tvirtėja, verta atkreipti dėmesį į tam tikrus ženklus. Jie padeda pamatyti, kad meilė ne tik egzistuoja, bet ir auga. Štai 5 ženklai, rodantys, kad santykiai juda teisinga kryptimi.

1. Jūs galite kalbėtis atvirai, net ir nepatogiomis temomis

Vienas svarbiausių sveikų santykių rodiklių yra gebėjimas bendrauti nuoširdžiai. Tai nereiškia, kad visada sutariate ar kad pokalbiai būna lengvi. Priešingai – stiprūs santykiai dažniausiai pasižymi tuo, kad abu partneriai gali kalbėti ne tik apie malonius, bet ir apie sudėtingus dalykus.

Kai santykiai juda teisinga kryptimi, nereikia nuolat slėpti savo jausmų, vaikščioti „ant pirštų galų“ ar bijoti pasakyti, kas iš tiesų skaudina. Abu partneriai jaučiasi pakankamai saugūs išsakyti savo mintis, poreikius ir nuogąstavimus. Net jei nuomonės išsiskiria, pokalbis nevirsta nuolatiniu puolimu ar žeminimu.

Atviras bendravimas reiškia ir tai, kad jūsų ryšyje yra vietos nuoširdumui. Galite kalbėti apie finansus, ateities planus, artumą, nusivylimus ar ribas. Kuo daugiau tikro, pagarbos kupino dialogo, tuo didesnė tikimybė, kad santykiai turi tvirtą pagrindą.

2. Nesutarimai jūsų negriauna, o padeda geriau suprasti vienam kitą

Daugelis mano, kad geri santykiai yra tie, kuriuose nebūna konfliktų. Tačiau realybėje konfliktai yra natūrali artimo ryšio dalis. Svarbiausia ne tai, ar pykstatės, o kaip tai darote.

Jei santykiai vystosi brandžiai, nesutarimai netampa grėsme visam ryšiui. Jie nėra pretekstas manipuliuoti, tylėti kelias dienas ar skaudinti vienas kitą. Vietoje to abu partneriai stengiasi suprasti problemos esmę ir rasti sprendimą, kuris būtų priimtinas abiem.

Tai labai svarbus ženklas. Kai pora geba ginčytis pagarbiai, neprarasdama ryšio, santykiai tampa vis stipresni. Po konflikto neatsiranda šaltis ar atstumas, o priešingai – daugiau aiškumo ir artumo. Jūs pamažu išmokstate vienas kito jautrias vietas, ribas ir tai, ko reikia, kad kitą kartą būtų lengviau.

Brandūs santykiai nėra be konfliktų. Jie yra tokie, kuriuose konfliktai negriauna pasitikėjimo.

3. Jaučiatės priimti tokie, kokie esate

Vienas gražiausių ženklų, kad santykiai juda tinkama kryptimi, yra emocinis saugumas. Tai jausmas, kad šalia žmogaus galite būti savimi ir jums nereikia nuolat vaidinti geresnės, stipresnės ar patogesnės savo versijos.

Kai esate sveikuose santykiuose, nejaučiate nuolatinės įtampos dėl to, ką pasakysite, kaip atrodysite ar ar nebūsite pasmerkti už savo silpnumą. Partneris ne tik mato jūsų stiprybes, bet ir priima jūsų netobulumus. O jūs galite parodyti ne tik gerą nuotaiką, bet ir nuovargį, pažeidžiamumą, baimes.

Priėmimas nereiškia, kad partneriai nustoja augti ar niekada nepasako vienas kitam pastabų. Tačiau esminis skirtumas tas, kad pastabos nėra nukreiptos į žmogaus menkinimą. Jūs nesijaučiate nuolat taisomi, kritikuojami ar verčiami tapti kažkuo kitu.

Jei šalia savo žmogaus jaučiatės ramiau, laisviau ir tikriau nei su daugeliu kitų, tai labai stiprus ženklas, kad ryšys auga sveikai.

4. Ateitis nebėra bauginanti tema

Kai santykiai nėra tvirti, pokalbiai apie ateitį dažnai kelia įtampą. Vienas vengia konkrečių atsakymų, kitas nežino, ko tikėtis, ir santykiuose atsiranda neaiškumas. Tuo tarpu teisinga kryptimi judantys santykiai pasižymi vis didesniu aiškumu.

Tai nebūtinai reiškia, kad jau planuojate vestuves, vaikus ar bendrą būstą. Svarbiausia – kad abu matote vienas kitą savo ateityje ir apie tai galite kalbėtis. Net jei dar neturite visų atsakymų, egzistuoja bendras noras kurti toliau.

Sveikuose santykiuose ateities klausimai netampa spaudimo įrankiu. Vietoje to jie tampa natūralia santykių raidos dalimi. Jūs kalbatės apie tai, ko tikitės, kaip įsivaizduojate bendrą gyvenimą, kokios vertybės jums svarbios. Tokie pokalbiai kuria saugumo jausmą ir leidžia abiem suprasti, kad judate panašia linkme.

Kai abu partneriai nori ne tik būti kartu dabar, bet ir mato prasmę augti kartu toliau, santykiai turi daug daugiau stabilumo.

5. Šalia meilės atsiranda ir tikra partnerystė

Pradžioje santykius dažnai palaiko stiprios emocijos, trauka ir romantika. Tačiau laikui bėgant vien jausmų nepakanka. Ilgalaikiuose, brandžiuose santykiuose meilė pamažu virsta ir partneryste.

Tai reiškia, kad esate ne tik įsimylėjėliai, bet ir komanda. Jūs palaikote vienas kitą ne tik gerais momentais, bet ir sunkumų metu. Mokate dalintis atsakomybėmis, išgirsti kitą, būti šalia, kai to labiausiai reikia. Partnerystė pasireiškia kasdienybėje: rūpesčiu, pagarba, dėmesiu, gebėjimu pastebėti, kada kitam sunku.

Labai svarbu tai, kad santykiuose nebelieka nuolatinio „aš prieš tave“. Vietoje to atsiranda „mes prieš problemą“. Toks požiūris keičia viską. Jis leidžia nesijausti vienišiems net ir sunkesniais etapais.

Kai santykiuose yra ne tik jausmai, bet ir draugystė, pagarba, bendrystė bei noras veikti kartu, tai rodo, kad jūsų ryšys tampa vis brandesnis.

Kodėl svarbu atpažinti šiuos ženklus?

Daugelis žmonių santykiuose ieško garantijų, kad viskas bus gerai. Tačiau joks ryšys nėra apsaugotas nuo sunkumų. Net ir stipriausios poros susiduria su išbandymais, nuovargiu, skirtingais etapais ar abejonėmis. Todėl svarbiausia ne idealumas, o kryptis.

Jei santykiuose daugėja pasitikėjimo, atvirumo, pagarbos ir bendro noro kurti, tai rodo, kad einate teisingu keliu. Tokie ženklai svarbūs todėl, kad jie primena: meilė nėra vien jausmas. Tai ir kasdieniai pasirinkimai, elgesys, gebėjimas girdėti, priimti ir augti kartu.

Kartais poros neįvertina to, kas iš tiesų reikšminga, nes laukia didelių įrodymų. Tačiau dažnai būtent maži ženklai ir parodo didžiausią santykių stiprybę.

The post 5 ženklai, kad santykiai juda teisinga kryptimi appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Svarbu suprasti, kad sėkminga rytinė rutina nebūtinai reiškia keltis penktą ryto, bėgti maratoną ar valandą medituoti. Kur kas svarbiau turėti kelis įpročius, kurie padeda jaustis stabilesnei, labiau susikaupusiai ir pasiruošusiai dienos iššūkiams.

Štai 5 rytinės rutinos, kurios dažnai padeda sėkmingoms moterims.

1. Dieną pradėti be skubaus telefono tikrinimo

Viena dažniausių rytinių klaidų – vos prabudus griebti telefoną ir iš karto pasinerti į žinutes, naujienas, el. laiškus ar socialinius tinklus. Toks rytas labai greitai perkelia dėmesį nuo savęs į išorinį triukšmą. Vietoje ramios pradžios atsiranda įtampa, skubėjimas ir jausmas, kad diena jau valdo jus.

Sėkmingos moterys dažnai stengiasi bent pirmąsias minutes po pabudimo skirti sau. Tai gali būti keli gilūs įkvėpimai, vandens stiklinė, trumpas pasitempimas ar tiesiog rami pradžia be informacinio triukšmo. Toks įprotis padeda išlaikyti aiškesnę mintį ir mažina rytinį stresą.

2. Skirti laiko trumpam planui

Kai rytas prasideda be aiškumo, labai lengva paskęsti smulkmenose ir vakare jaustis pavargusiai, nors svarbiausi darbai taip ir liko nepadaryti. Todėl viena naudingiausių rytinių rutinų – trumpai peržvelgti dieną ir nuspręsti, kas joje svarbiausia.

Tam nereikia ilgo planavimo. Dažnai pakanka kelių minučių atsakyti sau į klausimus: ką šiandien būtinai turiu padaryti, kas svarbiausia mano darbui ar gerai savijautai, o ką galiu atidėti? Toks rytinis susidėliojimas padeda veikti kryptingiau ir nešvaistyti energijos nereikalingam blaškymuisi.

3. Pasirūpinti kūnu vos atsikėlus

Daugelis sėkmingų moterų supranta, kad gera savijauta neprasideda nuo darbų sąrašo. Ji prasideda nuo kūno. Net ir trumpas judesys ryte gali padėti greičiau pabusti, pagerinti nuotaiką ir suteikti daugiau energijos visai dienai.

Tai nebūtinai turi būti intensyvi treniruotė. Puikiai tinka:

• lengvas tempimas,
• trumpas pasivaikščiojimas,
• keli jogos pratimai,
• keliolika minučių mankštos,
• stiklinė vandens prieš kavą.

Kai rytas prasideda rūpesčiu savimi, diena tampa ne tik produktyvesnė, bet ir malonesnė. Kūnas labai greitai parodo, ar juo rūpinamasi, ar jis tik verčiamas „atlaikyti“ dienos tempą.

4. Rinktis ramią, o ne chaotišką pradžią

Sėkmė dažnai siejama su nuolatiniu skubėjimu, tačiau iš tiesų daug stipresnį įspūdį palieka žmonės, kurie dieną pradeda ramiai ir užtikrintai. Kai rytas kupinas streso, vėlavimo ir paskutinės minutės sprendimų, labai sunku išlaikyti gerą emocinį foną visai dienai.

Todėl naudinga iš vakaro pasiruošti bent kelias smulkmenas: drabužius, rankinę, pusryčių idėją ar svarbiausius darbo daiktus. Ryte tai leidžia nepanikuoti ir neišbarstyti jėgų dar neprasidėjus dienai. Ramus rytas dažnai tampa stipriu pagrindu produktyviai dienai.

5. Turėti bent vieną įprotį, kuris stiprina pasitikėjimą savimi

Sėkmingos moterys ne tik planuoja ir dirba – jos dažnai sąmoningai kuria savo vidinę būseną. Rytas yra puikus metas tam, kas leidžia pasijusti tvirčiau, labiau pasitikėti savimi ir aiškiau nusiteikti dienai.

Tai gali būti:

• kelios minutės dienoraščiui,
• padėkos praktika,
• trumpa meditacija,
• pozityvi mintis dienai,
• sąmoningas pasiruošimas su tvarkinga išvaizda.

Atrodo smulkmena, tačiau būtent tokie ritualai dažnai padeda moteriai jaustis ne paskubomis „išmestai“ į dieną, o pasiruošusiai ją pasitikti. O pasitikėjimas savimi labai dažnai prasideda nuo to, kaip jaučiamės pirmosiomis ryto valandomis.

Kodėl rytinė rutina tokia svarbi?

Rytinė rutina yra svarbi todėl, kad būtent pirmosios dienos valandos dažnai nulemia mūsų emocinę būseną, energijos lygį ir požiūrį į visą likusią dieną. Kai rytas prasideda skubėjimu, chaotišku ruošimusi, telefono tikrinimu ar nuolatiniu vėlavimo jausmu, organizmas greitai patiria įtampą. Tuomet net ir nedidelės dienos problemos ima atrodyti didesnės, sunkiau susikaupti, greičiau prarandama kantrybė, o vakare atsiranda jausmas, kad visa diena praėjo tarsi bėgant paskui laiką.

Visai kitaip jaučiamės tada, kai rytas turi bent šiokią tokią struktūrą. Net keli pasikartojantys veiksmai – atsikelti šiek tiek anksčiau, ramiai išgerti vandens, trumpai pajudėti, susidėlioti svarbiausius dienos darbus – leidžia dieną pradėti stabilesne būsena. Tokia pradžia suteikia daugiau vidinės tvarkos, o ji labai dažnai persikelia ir į darbą, sprendimus bei bendravimą su kitais žmonėmis. Rytinė rutina padeda ne tik „spėti daugiau“, bet ir jaustis labiau valdant savo dieną.

Dar viena svarbi priežastis – rytas dažnai yra vienintelis dienos metas, kurį galime skirti sau, kol dar neprasidėjo kitų žmonių poreikiai, žinutės, darbai ir įsipareigojimai. Dienai įsibėgėjus dėmesys natūraliai išsisklaido, todėl rytinis laikas tampa savotiška erdve pasirūpinti savo kūnu, mintimis ir emocine būsena. Net trumpa, bet sąmoninga pradžia leidžia pasijusti ne tiesiog įmestai į pareigas, o pasiruošusiai jas pasitikti.

Rytinė rutina taip pat padeda sumažinti sprendimų nuovargį. Kai tam tikri dalykai ryte tampa įpročiu, nebereikia kiekvieną kartą svarstyti, nuo ko pradėti dieną, ką daryti pirmiausia ar kaip susidėlioti laiką. Kuo mažiau chaoso ryte, tuo daugiau energijos lieka svarbiems sprendimams vėliau. Tai ypač svarbu moterims, kurios derina darbą, šeimą, namų rūpesčius ir asmeninius tikslus. Paprasta rutina leidžia sutaupyti ne tik laiko, bet ir emocinių jėgų.

Svarbu ir tai, kad rytiniai įpročiai ilgainiui formuoja savijautą bei pasitikėjimą savimi. Kai dieną pradedame nuo veiksmų, kurie mums naudingi, atsiranda didesnis kontrolės jausmas. Net ir labai maži dalykai – pasiklotas lovos kraštas, keli tempimo pratimai, pusryčiai be skubėjimo ar kelios minutės planavimui – siunčia vidinę žinutę, kad rūpinamės savimi ir savo gyvenimu. Toks jausmas stiprina vidinį stabilumą ir leidžia dieną pradėti ne nuo chaoso, o nuo sąmoningo pasirinkimo.

The post 5 rytinės rutinos, kurios padeda sėkmingoms moterims appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Būtent kasdienybėje atsiskleidžia, kiek partneriai vienas kitam skiria dėmesio, kiek moka kalbėtis ir kaip sprendžia neišvengiamus nesutarimus. Kai santykiuose atsiranda geri įpročiai, ryšys tampa tvirtesnis, saugesnis ir artimesnis.

1. Kasdien skirti vienas kitam tikro dėmesio

Net ir gyvenant kartu labai lengva įsisukti į rutiną, kurioje pokalbiai apsiriboja buitimi, darbais ir pareigomis. Tačiau santykiams labai svarbu, kad partneriai kasdien bent trumpam sustotų ir iš tiesų pabūtų vienas su kitu.

Tai gali būti paprastas klausimas, kaip praėjo diena, keliolika minučių pokalbio be telefono rankoje ar vakarinė arbata dviese. Svarbiausia ne trukmė, o kokybė. Kai žmogus jaučia, kad į jį žiūrima su dėmesiu, jis jaučiasi svarbus ir matomas.

2. Kalbėti apie jausmus ramiai, o ne tik per konfliktus

Viena dažniausių klaidų santykiuose – pradėti atvirai kalbėtis tik tada, kai jau susikaupė nuoskaudų. Tokiu atveju pokalbis dažniau virsta priekaištais, o ne bandymu suprasti vienas kitą.

Daug naudingiau reguliariai kalbėti apie savo savijautą, poreikius ir lūkesčius dar tada, kai situacija nėra įtempta. Paprasti sakiniai, tokie kaip „man buvo svarbu, kad mane palaikytum“ ar „pastaruoju metu jaučiuosi pavargęs“, padeda išvengti didesnių nesusikalbėjimų. Atvirumas be puolimo kuria pasitikėjimą.

3. Dažniau dėkoti už mažus dalykus

Ilgainiui žmonės pripranta vienas prie kito pastangų ir ima jas laikyti savaime suprantamomis. Tačiau būtent paprastas dėkingumas dažnai sustiprina artumą labiau nei dideli pažadai.

Padėka už vakarienę, pagalbą, kantrybę ar net šiltą žodį leidžia kitam žmogui jaustis įvertintam. Kai santykiuose yra daugiau pastebėjimo ir mažiau kritikos, ryšys tampa šiltesnis. Žmonės natūraliai labiau atsiveria ten, kur jaučiasi vertinami.

4. Mokėti ginčytis pagarbiai

Nėra santykių be nesutarimų. Tačiau stipri pora iš kitų išsiskiria ne tuo, kad nesipyksta, o tuo, kad moka spręsti konfliktus neskaudindama vienas kito. Labai svarbu kritikuoti ne žmogų, o situaciją, nežeisti, nežeminti ir neprisiminti senų klaidų kiekvieno ginčo metu.

Pagarbus konfliktas reiškia, kad abu partneriai stengiasi išgirsti, o ne tik laimėti. Kartais padeda net paprasta pauzė, kai emocijos per stiprios. Gebėjimas grįžti prie pokalbio ramiau yra vienas brandžiausių santykių įpročių.

5. Puoselėti artumą ne tik ypatingomis progomis

Artumas santykiuose nyksta ne staiga, o po truputį, kai partneriai nustoja rodyti švelnumą kasdienybėje. Apkabinimas ryte, prisilietimas praeinant, bučinys prieš išeinant ar šiltas žvilgsnis turi daugiau reikšmės, nei gali atrodyti.

Svarbu nelaukti ypatingos progos, kad parodytumėte meilę. Maži švelnumo gestai padeda išlaikyti emocinį ryšį ir primena, kad santykiai nėra tik pareigos ar bendras gyvenimo planavimas. Jie yra ir artumas, kuris turi būti nuolat puoselėjamas.

6. Veikti kaip komanda, o ne kaip priešininkai

Santykiai stiprėja tada, kai abu žmonės jaučia, jog yra vienoje pusėje. Net jei kyla problemų, labai svarbu ne ieškoti kaltų, o kartu galvoti, kaip situaciją išspręsti. Toks požiūris mažina įtampą ir stiprina saugumo jausmą.

Kai pora mąsto kaip komanda, lengviau išgyventi stresą, finansinius rūpesčius, nuovargį ar kitus sunkumus. Vietoje „tu prieš mane“ atsiranda „mes prieš problemą“. Ir būtent tai dažnai tampa vienu svarbiausių ilgalaikių santykių pagrindų.

Kodėl būtent įpročiai lemia santykių stiprumą?

Dideli žodžiai ir gražūs pažadai gali sužavėti, tačiau santykių kokybę dažniausiai parodo kasdienybė. Būtent įpročiai atskleidžia, kaip partneriai bendrauja, kiek jie gerbia vienas kito ribas ir ar sugeba nuosekliai kurti ryšį.

Kai geri veiksmai kartojasi nuolat, santykiai tampa stabilesni. Juose atsiranda daugiau pasitikėjimo, švelnumo ir aiškumo. O tai ypač svarbu tada, kai gyvenimas atneša įtampų, nuovargio ar iššūkių.

The post 6 įpročiai, kurie stiprina santykius appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Daugiau nei dešimtmetį vedanti mokymus, organizuojanti stovyklas psichoterapeutė, terapijos su žirgais specialistė I. Motuzaitė pabrėžia: buvimas savimi santykyje nėra nekintantis, tai – nuolat besikeičiantis procesas.

Kas yra kaukė: saugumo garantas ar kalėjimas?

Psichoterapeutė atskleidžia, kad, geštalto terapijos požiūriu, kaukė  – tai nesąmoningi prisitaikymo būdai, susiformavę ankstyvose santykių situacijose, kai ryšio išsaugojimas buvo būtinas saugumui ir išgyvenimui: buvo svarbu išlaikyti ryšį su svarbiais asmenimis, kilo baimė būti nemylimam, atstumtam, nepriimtam toks, koks esu, kaip jaučiuosi, kaip elgiuosi ir pan.

„Pavyzdžiui, kai kurie vaikai išmoksta būti „patogiais“: nerodyti liūdesio, pykčio ar kitų „nepatogių“ jausmų. Taip jie elgiasi ir suaugę, tačiau jaučiasi nelaimingi – į jų poreikius nekreipiamas dėmesys, jie ir toliau prisitaiko prie kitų. Nors toks elgesys kažkada buvo reikalingas, vėliau jis tampa kliūtimi mezgant brandžius santykius, kur svarbus emocinis prieinamumas“, – aiškina I. Motuzaitė.

Pasak jos, autentiškumas dažnai klaidingai tapatinamas su impulsyvumu – „darau, ką noriu“. Iš tiesų, būti autentišku reiškia būti sąmoningam ir atsakingam už savo pasirinkimus bei jų pasekmes. Tai gebėjimas būti kontakte su kitu, išlaikant ryšį su savo jausmais, pojūčiais ir vertybėmis. I. Motuzaitė perspėja, kad santykis, kuriame negalime būti savimi, anksčiau ar vėliau kainuos daugiau nei vienatvė.

„Kaip atpažinti, kad aukoju save santykyje su kitu? Atsiranda nuojauta (angl. gut feeling), nepasitenkinimas, pyktis, nuovargis, nusivylimas, nerimas. Įvairūs kūno simptomai – ženklai – gali būti labai skirtingi. Kai nusiimame kaukę, energija, kurią naudojome jai „prilaikyti“, išsilaisvina kūrybai, džiaugsmui ir tikram, giliam ryšiui“, – priduria psichoterapeutė.

Neretai santykiuose atsiduriama tarp dviejų kraštutinumų – arba visiškai prisitaikoma prie kito, arba bet kokia kaina ginami tik savo interesai. Pasak I. Motuzaitės, taip nutinka atsiradus vidinei įtampai tarp dviejų pamatinių poreikių – būti ryšyje su kitu, priklausyti ir būti savimi. Ar įmanoma dviejų žmonių partnerystė, kurioje niekas nesijaučia nuskriaustas? Specialistė teigia, kad taip, tačiau tam reikalingas atvirumas, smalsumas, sąmoningumas ir atsakomybė.

„Užuot galvoję: „Aš žinau, ką jis pasakys“, mes turime mokytis klausti. Smalsumas yra priešnuodis projekcijoms. Aš esu atsakingas už tai, kaip aš pranešu apie savo ribas ir poreikius, bet aš nesu atsakingas už kito reakciją. Tai viena sunkiausių pamokų – leisti kitam jaustis taip, kaip jis jaučiasi, bet dėl to neišduoti savęs“, – sako ji.

Kaukės, kurias dėvime dažniausiai

I. Motuzaitė išskiria pagrindinius elgesio modelius, kurie dažniausiai trukdo autentiškam ryšiui su savimi ir kitais. Vienas jų – vengimas, kai vengiama kalbėti apie esmę, pavyzdžiui, juokiamasi, nors jaučiama įtampa, naršoma telefone, kad nejausti nuobodulio ar nerimo, kalbama apie orą (angl. small talks), kuriami meilės eilėraščiai vietoje tiesioginio prisipažinimo.

„Kartais realybė tokia sudėtinga, kad vengimą netgi rekomenduočiau – konferencijose su ukrainiečiais terapeutais kalbame ir apie tokius terapijos būdus kaip pasipuošimas nauja suknele ir taurė šampano, nors šalia vyksta karas“, – sako psichoterapeutė.

Projektavimo modelis, pasak I. Motuzaitės, pasižymi savo minčių, jausmų, savybių priskyrimu kitam: „Tokiu atveju mes nustojame matyti žmogų – matome tik savo pačių minčių atspindžius jame. Tai draugystė su fantazija, kuri atima galimybę patirti tikrą artumą, nes gyvą ryšį pakeičia įsivaizdavimas.“

Psichoterapeutė atskleidžia, kad taisyklių laikymosi modelis, kaip sufleruoja pavadinimas, išsiskiria taisyklių laikymusi, neatsižvelgiant į pasikeitusią situaciją: „Pavyzdžiui, „susitarimų reikia laikytis“ – puiki taisyklė, bet kai jos laikomasi automatiškai, neatsižvelgiant į situaciją, tai gali trukdyti santykiui, pavyzdžiui, neatleidžiama kartą pavėlavus ir pan.“

Kitas  modelis – susiliejimas, kai nebelieka ribų tarp „aš“ ir „tu“, o vietoj to atsiranda „mes“, pavyzdžiui, „mes mėgstame“, „mums skauda“: „Koks pavojus ryšiui? Pradedama nebejausti, ko noriu aš, tikiuosi, kad kitas toks pat, kaip aš.“

Tuo tarpu minčių ir jausmų neišsakymą galima atpažinti iš nerodomo pykčio, nesakymo, kas mums netinka. „Kokia tikimybė išspręsti nesutarimą, jei kitas apie tai net neįtaria?“ – klausia psichoterapeutė.

Kontrolės modelis, pažymi ji, išsiskiria situacijos matymu tik iš savo perspektyvos, negirdint kitų, o nuvertinimo – savęs, kitų žmonių, situacijų sumenkinimu: „Pavyzdžiui, galima išgirsti tokį žmogų sakant: „Tai net nebuvo man svarbu.“

„Paskutinis dažniausiai pasitaikantis modelispasižymielgesiu, kai žmogus kitam daro tai, ko pats tikisi iš kitų. Pavyzdžiui, dovanoja dovanas, nors pats nori jas gauti, rūpinasi kitais, nors pačiam norisi rūpesčio iš kitų. Toks žmogus kurį laiką visai patogus santykyje, bet jis turi paslėptą lūkestį“, – teigia specialistė.

Atpažinti savo kaukę

I. Motuzaitė pažymi, kad atpažinti savo kaukę – automatinį elgesio modelį – tai pirmas žingsnis, kuris suteikia galimybę rinktis: ar žmogus apskritai nori ką nors su tuo daryti ir jei nori, tuomet – ką.  Anot jos, nereikėtų skubėti „griauti“ šių elgesio modelių – terapija yra apie sąmoningumą ir integraciją, o tapimas autentišku – tai tapimas vientisu.

„Kaukės nėra nei gerai, nei blogai – visi jas „dėvime“ ir netgi turime savo mėgstamiausias. Problema iškyla tada, kai kaukė tampa vieninteliu būdu būti santykyje, kai prarandamas pasirinkimas. Būti savimi – tai turėti pasirinkimą: dėvėti kaukę ar ją nusiimti“, – teigia psichoterapeutė.

Vis dėlto, atpažinus vengimo ar neišsakymo modelius, specialistė pataria pirmiausia sustoti ir atvirai paklausti savęs: „Ko vengiu? Ko nenoriu jausti, išsakyti?“, stebėti save ir įvertinti aplinkybes – gal jos jau pasikeitė ir galiu pabandyti elgtis kitaip. Susidūrus su projektavimo elgesio modeliu, svarbu būti smalsiems – pasitikslinti kito žmogaus apie save įsivaizdavimus: „aš žinau“ ar „aš įvaizduoju“, kad taip yra.

„Pastebėjus aklą taisyklių laikymąsi vertėtų stebėti ir kritiškai vertinti visas taisykles, kurių laikotės. Atlikite savotišką jų peržiūrą: nebetinkančias taisykles keiskite naujomis, o tas, kurios vis dar tinkamos – palikite. Esant susiliejimui būtina ugdyti gebėjimą stebėti kas yra būdinga man, o kas – kitam. Svarbu mokytis pasakyti „ne“, „taip“ ir brėžti aiškias ribas“, – akcentuoja I. Motuzaitė.

Norint atlaisvinti kontrolės gniaužtus, psichoterapeutė pataria ugdyti spontaniškumą ir kūrybiškumą – tai reiškia mokymąsi būti neapibrėžtume, priimti kitų požiūrį bei gebėjimą pabūti kito žmogaus vietoje.

„Atpažinus, kad sumenkinate save, kitus ar situaciją, verta savęs paklausti: „Ar tikrai esu sąžiningas ir atviras sau, kitam? Kaip priimti nepatogius jausmus, būti pažeidžiam, bet tikram?“ Siūlyčiau mokytis duoti ir gauti komplimentus, surizikuoti tuo patikėti bent kartais“, – akcentuoja psichoterapeutė.

Galiausiai, jei žmogus kitam daro tai, ko pats tikisi, I. Motuzaitė pataria nuoširdžiai paklausti savęs apie tikrąjį lūkestį ir ar tikrai aiškiai jį iškomunikuojame kitiems.

Būti savimi santykyje: ne galutinis taškas, o kasdienė praktika

I. Motuzaitė pabrėžia, kad kaukė santykiuose turi aukštą kainą: „Ryšys tampa paviršinis, nes jame dalyvauja ne du žmonės, o dvi iliuzijos. Todėl net ir būdami dviese galime jaustis beviltiškai vieniši – juk kitas mato ir priima tik mūsų kaukę, o ne mus pačius.“

Norintiems sukurti tvirtą ryšį, kuriame jaustumės galintys nusiimti kaukes, atrasti balansą tarp „aš“ ir „mes“, psichoterapeutė pataria pradėti nuo savęs – būti savimi bei suprasti kitą – bei empatiškai kurti ryšį, stebėti, ko nori kitas neprarandant savęs.

„Pradėkite nuo savęs pajautimo, savo kūno signalų, jausmų ir poreikių atpažinimo. Tik žinodami, kur yra mūsų ribos, galime jas aiškiai ir su pagarba iškomunikuoti kitam. Tuo tarpu kuriant empatišką ryšį mokykimės ne „žinoti“ už kitą, o smalsiai klaustis, priimant kitą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį norėtume matyti“, – aiškina I. Motuzaitė.

Specialistė taip pat pabrėžia, kad kai kuriuos mechanizmus savarankiškai atpažinti ne visada paprasta – tokiu atveju specialisto pagalba juos identifikuojant ir parenkant tinkamiausius metodus jiems integruoti gali tapti itin vertinga.

„Paaukodami save negalime tikrai, sąmoningai būti santykyje. Tik būdamas autentišku galiu kurti tokį santykį su kitu, todėl noriu palinkėti gyventi savo autentišką gyvenimą ir kurti autentiškus ryšius. Tai nėra problema, kurią galima galutinai išspręsti – tai nuolatinė praktika. Kiekviena akimirka suteikia galimybę stabtelėti, įsiklausyti ir būti šiek tiek arčiau savęs. Būtent šiame sąmoningame buvime čia ir dabar vyksta tikrasis augimas ir integracija“, – linki I. Motuzaitė.

The post Psichoterapeutė I. Motuzaitė: santykis, kuriame negalite būti savimi, kainuos daugiau nei vienatvė appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Pirmasis etapas – baimė ir nepasitikėjimas

Po ilgesnių santykių ar santuokos žmogus dažnai nesąmoningai susieja savo tapatybę su partneriu. Įpročiai, bendri ritualai, net seksualinis gyvenimas tampa bendros istorijos dalimi. Kai ši istorija nutrūksta, atsiranda ne tik emocinė tuštuma, bet ir savęs suvokimo krizė.

Skyrybos gali sukelti:

• abejonę savo patrauklumu,
• baimę būti atstumtam ar nepakankamam,
• kaltės ar gėdos jausmą,
• nerimą dėl kūno pokyčių ar amžiaus.

Žmogus gali pradėti klausti savęs: „Ar dar esu geidžiamas?“, „Ar kas nors mane priims tokį, koks esu dabar?“ Šios mintys ypač sustiprėja, jei santykių pabaiga buvo lydima kritikos, neištikimybės ar emocinio atstūmimo.

Patrauklumo klausimas

Ilgą laiką būnant su tuo pačiu partneriu, seksualinis patvirtinimas tampa įprastas ir saugus. Po skyrybų šis saugumo jausmas dingsta. Žmogus gali pradėti abejoti savo išvaizda, kūnu ar net seksualiniais gebėjimais.

Ypač dažnai kyla nerimas dėl:

• pasikeitusio kūno po gimdymų ar su amžiumi,
• lyginimosi su jaunesniais ar „tobulesniais“ žmonėmis,
• baimės neatitikti naujų pažinčių lūkesčių.

Tai natūralu – seksualumas glaudžiai susijęs su saviverte. Kai savivertė sužeista, seksualinis pasitikėjimas taip pat susvyruoja.

Baimė būti atstumtam

Po skaudaus išsiskyrimo atsiranda instinktyvus noras apsisaugoti. Naujas artumas gali reikšti naują galimą skausmą. Todėl net jei žmogus jaučia trauką ar smalsumą, jis gali vengti situacijų, kuriose reikėtų atsiverti.

Mintis apie pirmą pasimatymą ar fizinį artumą gali sukelti:

• nerimą,
• įtampą,
• stiprų savikritiškumą,
• net panikos jausmą.

Ypač sudėtinga gali būti tiems, kurie ilgą laiką buvo su vienu partneriu. Intymumas buvo pažįstamas, saugus, nuspėjamas. Nauja situacija reikalauja iš naujo mokytis pasitikėti ir atsiverti.

Kaltė ir gėda

Kai kurie žmonės po skyrybų jaučia kaltę – net jei sprendimas skirtis buvo abipusis ar būtinas. Jie gali manyti, kad „nepakankamai stengėsi“ ar „kažko nepadarė“. Šis vidinis kaltinimas gali slopinti seksualinį atsivėrimą.

Gėdos jausmas taip pat gali kilti dėl:

• išsiskyrimo aplinkybių,
• aplinkinių nuomonės,
• vidinių įsitikinimų apie santykius ir ištikimybę.

Šios emocijos dažnai persikelia ir į seksualinę sritį, sukeldamos uždarumą ar savęs ribojimą.

Kodėl tai normalu?

Svarbu suprasti – tokios reakcijos yra visiškai normalios. Skyrybos yra netektis, o kiekviena netektis sukrečia vidinį saugumo jausmą. Seksualumas glaudžiai susijęs su pasitikėjimu savimi, emociniu saugumu ir saviverte. Kai šie pamatai susvyruoja, natūralu, kad atsiranda baimė.

Šis etapas nereiškia, kad žmogus prarado savo patrauklumą ar gebėjimą kurti artumą. Tai laikinas laikotarpis, kuriame vyksta gijimas.

Laikui bėgant, stiprėjant savivertei ir atsirandant emociniam stabilumui, baimė mažėja. Ir tik tada atsiranda erdvė naujam, brandesniam ir autentiškesniam seksualumui.

Tapatybės atgavimas

Skyrybos, nors ir skausmingos, gali tapti stipriu asmeninio augimo etapu. Ilgalaikiuose santykiuose žmonės dažnai natūraliai prisitaiko prie partnerio ritmo, poreikių ir lūkesčių. Kartais tai vyksta nepastebimai – mažais kompromisais, tyliais nutylėjimais ar prioritetų pasikeitimais. Ilgainiui gali nutikti taip, kad žmogus pradeda gyventi labiau „mes“, o ne „aš“ principu.

Kai santykiai baigiasi, atsiranda tuštuma. Tačiau kartu su ja atsiranda ir erdvė – iš naujo pažinti save be kito žmogaus projekcijų.

Suprasti, kas jums iš tikrųjų patinka

Ilgą laiką buvę santykiuose žmonės dažnai ima klausti savęs: ar tai, ką mėgau, buvo iš tikrųjų mano pasirinkimas? Galbūt kai kurie pomėgiai, net seksualiniai įpročiai ar gyvenimo tempas buvo labiau partnerio nei asmeniniai.

Šis laikotarpis suteikia galimybę:

• permąstyti savo norus ir ribas,
• įsiklausyti į tikruosius poreikius,
• atsisakyti to, kas buvo daroma „iš pareigos“,
• drąsiau išreikšti savo nuomonę ir troškimus.

Tai savotiškas sugrįžimas prie savo autentiškumo.

Ryšio su kūnu atkūrimas

Po skyrybų daugelis žmonių jaučia atitolimą nuo savo kūno. Jis gali priminti apie išgyventą artumą, atstūmimą ar net išdavystę. Tačiau būtent šiame etape svarbu iš naujo užmegzti švelnų ir pagarbią santykį su savimi.

Tai gali reikšti:

• daugiau dėmesio fizinei savijautai,
• judėjimą ar sportą ne dėl išvaizdos, o dėl geros savijautos,
• sąmoningą poilsį,
• rūpinimąsi savo kūnu kaip vertybe, o ne kritikos objektu.

Seksualumas prasideda nuo jausmo, kad kūnas yra saugus ir vertingas.

Moteriškumo ar vyriškumo atradimas iš naujo

Ilgalaikiai santykiai dažnai sukuria tam tikrus vaidmenis: rūpintojo, atsakingojo, kompromisų ieškotojo ar net emocinio „gelbėtojo“. Po skyrybų šie vaidmenys subyra, o žmogus gali pradėti ieškoti, kas jis yra be jų.

Šis laikotarpis leidžia:

• iš naujo atrasti savo seksualinę energiją,
• išlaisvinti spontaniškumą,
• atsisakyti senų etikečių,
• priimti savo kūną ir jausmus be vertinimo.

Tai brandesnis požiūris į moteriškumą ar vyriškumą – ne per santykio prizmę, o per vidinį savęs suvokimą.

Savivertės stiprinimas

Skyrybos gali stipriai sužeisti savivertę. Tačiau gijimo procese atsiranda galimybė ją atkurti iš naujo – ne remiantis tuo, kaip jus vertino partneris, o tuo, kaip vertinate save patys.

Savivertės stiprinimas gali prasidėti nuo:

• mažų asmeninių pergalių,
• aiškių ribų nustatymo,
• gebėjimo pasakyti „ne“,
• sąmoningo sprendimo rinktis tai, kas jums naudinga.

Kai savivertė auga, seksualumas tampa natūralesnis ir laisvesnis.

Seksualumas prasideda nuo santykio su savimi

Svarbiausia suprasti, kad seksualumas nebūtinai prasideda nuo naujo partnerio. Jis prasideda nuo santykio su savimi – nuo gebėjimo jaustis vertingam, geidžiamam ir pakankamam be išorinio patvirtinimo.

Kai žmogus atkuria ryšį su savimi, intymumas su kitu tampa ne baimės ar tuštumos užpildymas, o sąmoningas pasirinkimas. Ir būtent tada seksualumas tampa ne tik fiziniu aktu, bet brandžios asmenybės išraiška.

Nauji atradimai

Kai emocinės žaizdos pradeda gyti, seksualumas po skyrybų gali įgauti visai kitą kokybę. Iš pradžių vyravęs nerimas ar abejonės pamažu užleidžia vietą smalsumui ir vidinei laisvei. Žmogus nebėra susaistytas ankstesnių santykių dinamikos, įpročių ar neišsakytų lūkesčių.

Ilgalaikiuose santykiuose dažnai susiformuoja tam tikra rutina – tiek emocinė, tiek fizinė. Net jei ji saugi, ji gali būti ribojanti. Skyrybos, nors ir skausmingos, kartais išlaisvina iš įtampos, neišspręstų konfliktų ar tyliai slopinamų poreikių.

Aiškesnis ribų suvokimas

Patirtis leidžia geriau suprasti, kas jums priimtina, o kas – ne. Po išsiskyrimo žmogus dažnai tampa jautresnis savo riboms.

Tai gali reikšti:

• aiškesnį supratimą, kokio elgesio nebetoleruosite,
• gebėjimą atpažinti emocinius „raudonus signalus“,
• stipresnį savisaugos instinktą,
• sąmoningą sprendimą neaukoti savęs dėl santykių.

Ribų suvokimas suteikia saugumo jausmą. O saugumas yra viena svarbiausių sąlygų sveikam seksualumui.

Drąsesnis kalbėjimas apie poreikius

Ilgalaikiuose santykiuose kai kurie žmonės nutyli savo troškimus, bijodami konflikto ar atstūmimo. Po skyrybų atsiranda galimybė mokytis atviresnio bendravimo.

Žmogus gali pradėti:

• aiškiau įvardyti, kas jam patinka,
• drąsiau kalbėti apie savo fantazijas ar lūkesčius,
• nebijoti pasakyti, jei kažkas netinka,
• ieškoti abipusio komforto, o ne vien tik prisitaikyti.

Brandesnis bendravimas kuria kokybiškesnį intymumą.

Naujos patirtys ir drąsa eksperimentuoti

Skyrybos gali paskatinti išbandyti tai, ko anksčiau nedrįsote. Tai nebūtinai reiškia radikalius pokyčius – kartais tai tiesiog naujas požiūris į artumą ar santykių dinamiką.

Žmogus gali:

• rinktis kitokio tipo partnerį nei anksčiau,
• eksperimentuoti su naujais bendravimo būdais,
• leisti sau būti spontaniškesniam,
• atsisakyti įsitikinimų, kurie ribojo seksualinę saviraišką.

Svarbiausia – kad šie sprendimai būtų paremti sąmoningumu, o ne bandymu pabėgti nuo skausmo.

Sąmoningesni santykiai

Skaudi patirtis dažnai suteikia brandos. Žmogus pradeda geriau suprasti, kokių santykių iš tikrųjų nori ir kokie modeliai jam netinka.

Tai leidžia:

• kurti lėtesnį, apgalvotą ryšį,
• vertinti emocinį saugumą,
• rinktis partnerį ne iš baimės būti vienam, o iš tikro noro dalintis gyvenimu.

Toks požiūris į intymumą tampa atsakingesnis, tačiau kartu ir atviresnis. Seksualumas nebe pagrįstas įtampa ar pareiga – jis tampa savanoriška, brandžia saviraiškos forma.

Laisvės jausmas

Daugeliui žmonių po skyrybų atsiranda netikėtas laisvės pojūtis. Nebelieka pareigos atitikti kažkieno lūkesčius ar palaikyti santykius, kurie nebeteikia džiaugsmo.

Laisvė gali reikšti:

• teisę neskubėti,
• galimybę rinktis,
• drąsą būti savimi,
• atsisakymą kaltės dėl savo norų.

Svarbiausia – nepasiduoti spaudimui. Nei iš aplinkos, nei iš savęs. Kiekvienas turi savo tempą, kada ir kaip grįžti į artumo pasaulį.

Kada metas naujam santykiui?

Nėra universalaus termino. Vieniems reikia kelių mėnesių, kitiems – metų ar daugiau. Pagrindinis ženklas, kad esate pasiruošę, yra ne vienišumo baimė, o vidinis stabilumas.

Paklauskite savęs:

• Ar jaučiuosi pakankamai gerai būdamas vienas?
• Ar noriu santykių, ar tik vengiu vienatvės?
• Ar galiu pasitikėti kitu žmogumi iš naujo?

Jei atsakymai ramūs ir aiškūs – tikėtina, kad esate pasirengę.

The post Seksualumas po skyrybų: baimės, atradimai ir laisvė appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.