Depresija, kuri nepaiso stereotipų

Pasak BENU vaistininkės Deimantės Zalagaitytės, priešingai nei didžioji depresija, funkcionuojanti depresija dažnai lieka nepastebėta arba nesuprasta, nes visuomenėje vis dar populiarus stereotipinis sergančiojo depresija vaizdinys.

„Depresija sergantį žmogų įsivaizduojame liūdną, negalintį pakilti iš lovos, nesugebantį pasirūpinti savimi ir šeima. Lėtinė, funkcionuojanti depresija gali tęsti mėnesius ir metus – nepaisant vidinių kančių ir didelių investicijų į išorinį įvaizdį, žmogus yra darbingas, motyvuotas, socialiai aktyvus”, – sako D. Zalagaitytė.

Psichologė Guostė Neverauskaitė priduria, jog žmogus gali būti itin atsakingas, perfekcionistiškas, net perdėtai susitelkęs į tikslo siekimą: „Paradoksalu, tačiau būtent gebėjimas funkcionuoti pakankamai pilnavertiškai dažnai tampa kliūtimi laiku gauti reikiamą pagalbą – tiek iš aplinkos, tiek iš savęs paties.”

Tylūs depresijos signalai

Pirmasis požymis, padedantis atpažinti funkcionuojančią depresiją, yra atsparumas poilsiui, kai niekaip nepavyksta pailsėti, išsimiegoti, kai nuolat jaučiamas nuovargis, energijos stoka.

„Jeigu šią būseną lydi sumažėjęs gebėjimas jausti džiaugsmą, emocijų praradimas, koncentracijos trūkumas, trukdantis sprendimų priėmimui, savivertės klausimai, kaltės jausmas, apetito pokyčiai, o darbingumas, noras veikti paradoksaliai išlaikomas aukštame lygyje, tai gali būti siejama su tyliąja arba funkcionuojančia depresija”, – sako D. Zalagaitytė.

Anot G. Neverauskaitės, labai dažnai klinikinėje praktikoje žmonės įvardija savo būseną kaip „nuovargį”, „perdegimą” ar „sunkų etapą”. Ypač dažnai tai pasitaiko tarp asmenų, kurie nuo mažens buvo mokomi išlikti stiprūs, neperdėti situacijos sunkumo ir jų išgyvenimai nebuvo validuojami, priimti.

„Funkcionuojančios depresijos atveju emocinis skausmas dažnai tampa lėtinis ir normalizuojamas, – teigia psichologė. – Žmogus pripranta gyventi su vidiniu sunkumu ir psichologine kančia net nepastebėdamas, kad gyvenimas jau seniai primena išgyvenimą.”

Laukti, kol praeis, ar kreiptis į specialistus?

Pasak G. Neverauskaitės, nuovargis yra natūrali organizmo reakcija į žmogaus kūnui ir psichikai per didelį krūvį ir paprastai praeina gavus pakankamai kokybiško poilsio. „Depresijos atveju poilsis nebepadeda – net po atostogų ar laisvadienio žmogus jaučiasi taip pat išsekęs”, – sako psichologė.

Jeigu nemiga, energijos stoka ir nuovargis tęsiasi ilgiau nei 2 savaites, vertėtų pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ar vaistininku. Pasak D. Zalagaitytės, šių simptomų ignoravimas sutrikdo dopamino ir noradrenalino apykaitą smegenyse ir gali transformuotis į gilesnę depresiją ar kitas psichosomatines ligas.

„Jei atpažįstate save – svarbu nesumenkinti savo būsenos. Ilgalaikis emocinis nuovargis nėra silpnumas, tai – požymis, kad per ilgai gyvenote perdėtai išnaudodami savo kūno ir psichikos resursus. Psichologinė pagalba nereiškia, kad nebesusitvarkote. Dažnai tai – ženklas, kad pagaliau renkatės pasirūpinti savimi”, – teigia G. Neverauskaitė.

Pagalba, galinti grąžinti vidinį kvėpavimą

D. Zalagaitytė pabrėžia, jog pirminiai veiksmai, kuriuos reikėtų peržiūrėti savo rutinoje, yra miego kontrolė ir ritmas, kai miegoti nueinama tuo pačiu metu kiekvieną dieną, o prieš miegą bent valandą vengiama ekranų.

„Ne mažiau svarbus yra fizinis aktyvumas, tačiau reikėtų atrasti sau tinkamą veiklą, kuri keltų malonumą, o ne papildomą stresą, – teigia vaistininkė. – Lėtinio streso būsenoje galėtų padėti adaptogenai – ašvaganda ar rausvioji rodiolė, taip pat – B grupės vitaminai, magnio papildai bei Omega-3 riebalų rūgštys.”

Anot G. Neverauskaitės, vienas efektyviausių funkcionuojančios depresijos gydymo metodų yra kognityvinė elgesio terapija: „Jos metu dirbama su mintimis, giliai įsišaknijusiais įsitikinimais apie save ir turimas pareigas, taip pat – su emocijomis, jų atpažinimu ir leidimu jas patirti, o ne „išjungti”. Svarbus akcentas terapijos metu skiriamas ir elgesiui – mažinamas perfekcionizmas ir jo sąsajos su savęs nuvertinimu. Kai kuriais atvejais, ypač kai simptomai užsitęsę ar stiprėjantys, gali būti taikoma psichoterapinio ir medikamentinio gydymo kombinacija.”

Pirmieji nusiskundimai nuskamba vaistinėje

Funkcionuojančią depresiją atpažinti sunku, todėl vaistininkas gali tapti pirmuoju asmeniu, galinčiu padėti pacientui suprasti problemą. Pasak D. Zalagaitytės, svarbu atkreipti dėmesį į žmogaus nusiskundimus ir jų trukmę.

„Jeigu žmogus sako, kad „kankina nemiga, nors vartoju melatoniną”, „jaučiuosi lyg rūke”, „nėra jėgų susikaupti”, „trūksta energijos atlikti kasdieninius darbus”, jei tai tęsiasi ne pirmą mėnesį, jeigu vis dažniau perkami vaistai nuo galvos skausmo, virškinimo problemų, ieškoma priemonių energijai stimuliuoti arba miegui gerinti, jeigu poilsis negelbsti, o įvairūs tyrimai nerodo jokių patologijų, patariama kreiptis į šeimos gydytoją ar kitą specialistą, galintį įvardyti nusiskundimų priežastis ir padėti suvaldyti problemą”, – pataria vaistininkė.

The post Už šypsenos besislepianti tuštuma: atskleidė, kaip atpažinti funkcionuojančią depresiją  appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Patirtys – dovanos, kurios kuria prisiminimus

1. Romantiška vakarienė tamsoje – pojūčiai be regėjimo.
2. SPA diena dviem su masažais ir pirtimi.
3. Skrydis oro balionu – nepamirštama patirtis.
4. Degustacinė vakarienė restorane su someljė.
5. Keramikos ar tapybos pamoka porai.
6. Šokių pamoka (salsa, tango, bachata).
7. Savaitgalio išvyka į jaukų viešbutį ar sodybą.
8. Pabėgimo kambarys dviem – smagu ir netikėta.
9. Vyno ar viskio degustacija.
10. Bilietai į koncertą ar teatrą.

Personalizuotos dovanos – kai svarbios detalės

11. Papuošalas su inicialais ar data.
12. Asmeninė žvaigždės registracija.
13. Fotoalbumas su jūsų istorija.
14. Iliustruotas poros portretas.
15. Personalizuota knyga apie jūsų meilę.
16. Graviruota apyrankė ar laikrodis.
17. Žemėlapis su vieta, kur susipažinote.
18. Rankų liejimo rinkinys.
19. Pagalvė su jūsų fraze ar juokeliu.
20. Asmeninis meilės laiškas – ranka rašytas.

Jaukumo ir namų atmosferos dovanos

21. Kvapni žvakė su medžio dagtimi.
22. Aromaterapinis difuzorius.
23. Šilti pledai dviem.
24. Stilingas kavos ar arbatos rinkinys.
25. Kokybiški chalatai.
26. Vonios ritualų rinkinys.
27. Vinilinė plokštelė su jūsų daina.
28. Rankų darbo keramikiniai puodeliai.
29. Mini židinys ar biožidinys.
30. Stalo žaidimas poroms.

Dovanos su prasme ir ilgaamžiškumu

31. Augalas vietoje gėlių (monstera, fikusas).
32. Medis, pasodintas jūsų vardu.
33. Prenumerata (knygų, kavos, arbatos).
34. Ekologiška kosmetika.
35. Rankų darbo odinis aksesuaras.
36. Minimalistinis interjero akcentas.
37. Kvapų rinkinys namams.
38. Stilinga gertuvė ar termosas.
39. Kokybiška miego kaukė.
40. Kasdienio ritualo dovana (pvz., rytinė kava kartu).

Originalios ir netikėtos idėjos

41. Meilės kuponų knygelė.
42. „52 pasimatymai per metus“ idėjų rinkinys.
43. Asmeninis grojaraštis su istorija.
44. Laiko kapsulė ateičiai.
45. Mini fotosesija porai.
46. Humoro dovana su prasme.
47. Rankų darbo saldumynai.
48. Bendra veikla namuose (pvz., suši gamyba).
49. Mėgstamo hobio dovana.
50. Dovana be progos – tiesiog meilės gestas.

Valentino dienos dovanos jam

Renkant Valentino dienos dovanas jam, verta pamiršti banalius sprendimus ir pagalvoti apie tai, kas iš tiesų atspindi jo asmenybę. Daugeliui vyrų svarbios ne blizgios pakuotės, o dovanos, kurios turi prasmę, funkciją ar sukuria bendrą patirtį. Tai gali būti įsimintina patirtis dviese, kokybiškas ir ilgai tarnaujantis aksesuaras, su jo hobiais susijusi dovana ar net paprastas, bet nuoširdus gestas – pavyzdžiui, asmeniškas laiškas ar kartu suplanuotas laikas. Svarbiausia, kad dovana parodytų dėmesį ir tikrą norą nustebinti, o ne tik „atlikti pareigą“ Valentino dieną.

Valentino dienos dovanos jai

Renkantis Valentino dienos dovanas jai, svarbiausia – emocija ir jausmas, kurį dovana sukuria. Daugeliui moterų itin reikšmingos asmeniškos, apgalvotos detalės, rodančios dėmesį ir pastangas. Tai gali būti romantiška patirtis, jauki namų atmosfera kurianti dovana, subtilus papuošalas ar net nuoširdūs žodžiai, išsakyti laiške. Ne mažiau vertinamos ir dovanos, kurios leidžia pasirūpinti savimi, atsipalaiduoti ar įgyvendinti seniai puoselėtą norą. Geriausia Valentino dienos dovana jai – ta, kuri leidžia pasijusti mylima, pastebėta ir ypatinga.

Sveikinimai Valentino dienos proga: gražūs žodžiai, kurie kalba už širdį

Valentino diena – tai ne tik gėlės ar dovanos, bet pirmiausia žodžiai, kurie geba paliesti širdį. Kartais vienas nuoširdus sakinys reiškia daugiau nei brangiausia dovana. Jei ieškote įkvėpimo, kaip pasveikinti mylimą žmogų, šiame straipsnyje rasite įvairių sveikinimų Valentino dienos proga – nuo romantiškų iki šiltų ir universalių.

Kodėl svarbūs sveikinimai Valentino dieną?

Gražūs žodžiai leidžia:

• išreikšti jausmus, kurių kasdien galbūt neišsakome;
• sustiprinti ryšį ir artumą;
• sukurti emociją, kuri išlieka ilgiau nei pati šventė.

Valentino dienos sveikinimas gali būti trumpas, bet tikras – ir būtent tai daro jį ypatingą.

Romantiški sveikinimai mylimajam ar mylimajai

• „Su tavimi kiekviena diena tampa Valentino diena. Ačiū, kad esi mano gyvenime.“
• „Mano širdis pasirinko tave – šiandien, rytoj ir visada.“
• „Meilė – tai tu. Su Valentino diena, mano brangiausias žmogau.“
• „Tavo buvimas šalia yra didžiausia mano dovana.“
• „Aš myliu tave ne už tai, kas esi, o už tai, kuo tampu būdama(-as) šalia tavęs.“

Trumpi sveikinimai Valentino dienos proga

Puikiai tinka atvirukams, žinutėms ar socialiniams tinklams:

• „Su meile ir šypsena – su Valentino diena!“
• „Meilė gyva tol, kol ją puoselėjame.“
• „Šiandien – dar viena proga pasakyti: myliu.“
• „Tegul meilė visada randa kelią į tavo širdį.“
• „Maži žodžiai, dideli jausmai.“

Šilti ir jaukūs sveikinimai poroms

• „Linkiu, kad meilė būtų jūsų kasdienybė, o ne tik šventė.“
• „Tegul jūsų ryšys kasmet tampa tik stipresnis.“
• „Meilė – tai ne tobulybė, o gebėjimas būti kartu.“
• „Tegul šiluma ir pagarba lydi jus kiekvieną dieną.“
• „Gražiausia meilė – ta, kuri auga su laiku.“

Originalūs sveikinimai Valentino dienai

• „Jei meilė būtų vieta – tai būtų ten, kur esame kartu.“
• „Tu – mano saugi vieta šiame pasaulyje.“
• „Meilė – tai mūsų istorija, kurią rašome kasdien.“
• „Šiandien švenčiame ne dieną, o jausmą.“
• „Kartu net tylos skamba gražiai.“

Kaip sukurti asmeninį Valentino dienos sveikinimą?

Jei norite, kad sveikinimas būtų dar ypatingesnis:

• prisiminkite bendrą akimirką ar vidinį juokelį;
• parašykite, už ką labiausiai vertinate tą žmogų;
• būkite savimi – nuoširdumas svarbiau už gražius žodžius.

Net paprastas sakinys, parašytas iš širdies, tampa nepamirštamas.

Meilė prasideda nuo žodžių

Valentino dienos sveikinimai – tai daugiau nei formalumas. Tai galimybė sustoti, pažvelgti į mylimą žmogų ir pasakyti tai, kas svarbiausia. Nes kartais meilę reikia ne parodyti, o tiesiog… ištarti.

The post 50 Valentino dienos dovanų idėjų: kaip išvengti meškiukų ir šokoladų? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Šis tikėjimas verčia tave jaustis aklai galingu. Dažnai atrodo, kad čia pat išsvajotasis progresas. Tačiau atsimerkus pamatytumei, kad tai tėra pinigų darymo mašina, sukurta laikyti tave nuolat nepatenkintu savimi, tą nepasitenkinimą vadinant „augimu ir klestėjimu“. Dažnai dar ir “dvasiniu”.

Žmonėms nebegalima tiesiog gyventi. Jie privalo nuolat dirbti su savimi. Kiekviena nuotaika turi būti „pagerinta “. Kiekviena silpnybė – „sustiprinta“. Paprastas žmogiškas liūdesys yra tapęs problema, kurią reikia panaikinti, o ne emocija, kurią reikia išjausti. Poilsis nustoja būti poilsiu ir tampa “laiku atsigauti”, „atsistatymo laikotarpiu“, kad vėliau galėtum “funkcionuoti dar geriau”.

Siunčiama subtili ir negailestinga žinutė: tu, toks koks esi dabar, esi neužsibaigiantis projektas. O neužbaigti projektai neturi teisės ir laiko ilsėtis.

Kai žmogiškumas tampa trūkumu, o saviugda – prievarta

Žmogus sukūrė visą industriją, kuri įtikina, kad jo pagrindinė žmogiškumo dalis yra jo trūkumas. Tu per jautrus, per dažnai pavargęs, per daug emocingas, nedisciplinuotas, nepakankamai pasitikintis savimi, nepakankamai produktyvus, nepasiekęs reikalingo „išsveikimo lygmens“. Niekas net nekelia klausimo “nuo ko?”. Visada atsiras dar ir dar: kita knyga, geresnis seminaras, nauja terapijos metodikų mada ar “pagaliau atrastas tas vienintelis” dvasinis augimo būdas, žadantis, kad šį kartą pagaliau tapsi TUO žmogumi, tuo mitu, kuris nepatiria nepatogumo ir veikia idealiai pagal komandų sąrašą.

Štai toji bjauri tiesa po motyvuojančiais šūkiais: daug kas, kas parduodama kaip „saviugda“, iš tikrųjų yra tikrojo savęs trynimas, tik su geresniu marketingu.

Gijimas po skausmingų patirčių tapo konkurencija. Augimas tapo statuso simboliu. Net trauma tapo prekės ženklu. Žmonės atsiprašinėja už jaučiamą skausmą, nes jis trukdo produktyvumui. Jie atgailauja turintys savų poreikių, nes yra tikinami, kad „aukštos moralinės vertės žmonės“ jų neturi turėti ir laiko veltui negaišina. Jie atsiprašinėja už tai, kad yra žmonės kultūroje, kuri apdovanoja tik robotišką produktyvumą ir emocinį bejausmiškumą, šiais laikais dar vadinamą gyvenimu balanse.

Ir jei žmogus sugriūva nuo šitokio spaudimo, sistema turi tobulą atsakymą: pats kaltas, nes „nepakankamai su savimi dirbai“.

Taip savipagalba tampa savęs žalojimu: kai smalsumą pakeičia nuolatinis savęs stebėjimas, o atjautą — nuolatinė savikritika.

Vidinis pasaulis kaip darbovietė: kodėl labiausiai išsekę nėra tinginiai

Labiausiai išsekę žmonės ant pasaulio šiai dienai nėra tinginiai. Jie nevaldomai persidirbę savo viduje nuo darbo su savimi!“. Jų vidinis pasaulis tapo darboviete. Kiekviena mintis turi būti produktyvi. Kiekviena minutė — įdarbinta. Kiekvienas jausmas — pagrįstas bei įvardintas.

Tačiau žmonės nebuvo sukurti būti projektais. Jie buvo sukurti dalyvauti ir žaisti.

Nėra blogai norėti augti. Nėra nieko blogo terapijoje, savirefleksijoje ar įgūdžių lavinime. Žmones griauna ultimatumas: įsitikinimas, kad kol nepasieks kažkokios įsivaizduojamos galutinės savo versijos, jie nėra verti poilsio, meilės, pagarbos ar ramybės.

Tau nereikia tapti tobulu, kad būtum tikru žmogumi.

Saviugda tampa būdu nuolat vytis „geresnę savęs versiją“, niekada neleisdama tau apsigyventi toje, kuri jau egzistuoja. Finišo linija vis traukiasi. Kartelė vis kyla. Nebus jokio finišo pasiekimo. Jokio „o dabar gana, dabar mėgaukimės“. Tęsis begalinė savikorekcija.

Kai „asmeninis augimas“ pradeda trinti tavo asmenybę

Ir skaudžiausia, kad tai veikia. Bet tik kurį laiką. Kol tampa savidistrukcija.

Tu tampi žvitresnis, greitesnis, efektyvesnis ir vis mažiau gyvas. Atrodai lyg klestėtumei, nors tavo viduje tuščia. Dalini įkvepiančius patarimus, kuriais pats netiki. Skelbiesi varomas gerovės, pats būdamas adrenalinu gyvas. Ar dar nesupratai? tu netobulini savęs — tu save trini lauk. Po mažą gabalėlį, vadindamas tai asmeniniu augimu.

Taip kultūra, žadėjusi išgijimą, virto kultu, kuris apdovanoja pervargimo pasėkmes, baudžia jautrumą ir mūsų akivaizdoje sukeičia sėkme su savidestrukciją. Ir daugelis tai supranta tik tada, kai būna jau per vėlu, kai „asmeninis tobulėjimas“ jau atėmė iš žmogaus tą asmenybę, kurią reikėjo nuo pat pradžių gelbėti.

Štai teisybė, kurios industrijos niekada neištars garsiai, nes ji sustabdo pinigų srautus: tavo išsekimo jausmas kyla ne iš to, kad su tavimi kažkas negerai, o iš bandymo prisitaikyti prie aplinkos, kuri iš esmės priešiška žmogaus nervų sistemai.

Tau nereikia dar vienos rutinos ar ryto/vakaro ritualų. Tau nereikia gyvenimo, kuriame nuolat išduodi pats save, kad galėtum funkcionuoti.

Todėl radikaliausias „saviugdos“ veiksmas šiais laikais yra tas, kuris socialiniuose tinkluose yra mažiausiai populiarus: liaukis bandęs tapti vis geresne savo versija dar ir dar, tik tam, kad galiausiai sutiktum tą, kuris visad ir egzistavo tavyje, nuo pat pradžių. Nes taip ir bus!

Pažvelk į save be užduočių sąrašo. Be tikslų. Be terminų. Ne kaip į projektą. Kaip į žmogų.

Ir tada užduok sau tikrąjį klausimą! Tą, kurio viską “gerinanti” kultūra vengia bet kokia kaina: o kas jeigu nieko esminio tavyje nereikia keisti, nes tikroji problema yra pasaulis, reikalaujantis, kad nuolat įrodinėtum turintis teisę egzistuoti?

Kai sistema galiausiai mus palaužia

Ateina momentas, kai stūmimas savęs per jėgą nustoja atrodyti žavingai ir tampa grynu savęs naikinimu. Tu nebe prisitaikai, tu lūžti. Iš išorės nieko katastrofiško nesimato. Tu vis dar atsakinėji į laiškus. Vis dar šypsaisi nuotraukose. Vis dar „funkcionuoji“. Vis dar atrodai kaip žmogus, kuris viską kontroliuoja. Bet viduje esanti sistema, kuri iki šiol tave laikė, jau seniai sudegusi iki pamatų.

Būtent tada atsiranda nauja savęs žalojimo forma — tylioji, besislepianti po žodžiais „tvarkausi“, „kuriu“, „lankau terapiją“ ar „ ieškau dar geresnio savęs“…  Žmonės nepradeda svaigintis dėl to, kad gyvenime būtų daugiau linksmybių. Jie pradeda vartoti todėl, kad bando užčiaupti save iš vidaus. Apakinti paniką. Nutildyti nežinios baimę. Bent trumpam pabėgti nuo savo minčių. Atsiknisti nuo savęs, nes natūraliai neišeina, nebe…

Todėl jie griebiasi to, kas madinga, pakankamai lengvai prieinama ir socialiai priimtina. Šiandien tai daugiausia raminamieji ir disociaciniai preparatai, kurių priešakyje žygiuoja ketaminas. Jį lengva gauti, jis sąlyginiai pigus, jo pilna verslo pasaulyje, meno scenose, naktiniame gyvenime, gerovės (wellness) erdvėse ir startuolių kultūroje. Jis parduodamas kaip nepavojingas, raminantis, praskaidrinantis nuotaiką, net kartais dvasingu vadinamas, jeigu “mokėti vartoti ir iš jo mokytis”…Žinau, visiška utopija. Pirmas pabandymas atrodo esąs nekaltas palengvėjimas. Ko niekas garsiai nesako? O gi, kad daugeliui tai yra bedugnė, į kurią gyvenimas ima riedėti kosminiu greičiu. Be dramos, bet išėdant viską. Po gabalėlį, po dalelę, lėtai nyksti iš savo paties gyvenimo nė nepastebėdamas.

Tylioji savęs žalojimo forma: funkcionavimas bet kokia kaina

Į palaužtus gyvenimus įslenka ir kitos medžiagos: bet kas, kas rodos padeda tau veikti, kai baigi subyrėti, ir miegoti, kai esi it styga įsitempęs. Kažkas, kas greitina. Kažkas, kas lėtina. Kažkas, kas “padeda” pamiršti. Tu pastatai cheminius pastolius vien tam, kad pats išsilaikytum nenugriuvęs.

O už kampo depresija, kuri pro duris nesiveržia. Ji it dūmai skverbiasi pro mažiausius plyšius. Pirmiausia atšauki planus. Vėliau nustoji atsakinėti į žinutes, skambučius. Galiausiai išnyksti, vis dar fiziškai būdamas čia. Tavo jėgos senka, tavo pasaulis mažėja, kartu su juo ir tavo savęs pajautimas.

Tada ateina praradimų eilė: draugystės, darbai, galimybės, kitų pasitikėjimas tavimi, tavo tapatybė, kurią taip kankinaisi kurdamas. Ir vis tiek, nesvarbu kiek šansų turėdamas, užuot rinkęsis sveikatą, renkiesi reputaciją. Tau labiau rūpi, kaip atrodai kitų akyse, nei ar tu išgyvensi šiandien dieną. Ar girdi skirtumą? Tampi bejėgiu, slysti pats sau iš rankų, todėl vartoji dar, kad dirbi dar sunkiau, šypsotis dar plačiau. Kai akys tuščios, nes viduje jau seniai viskas baigta.

Taip atrodo “pagalbinių” medžiagų sukeltas ir ignoruojamas savęs iššvaistymas. Ne šiaip nuovargis — degradacija. Ne šiaip stresas, o lėtas savęs trynimas lauk. Ir žiauriausia tai, kad ta pati sistema, kuri tave palaužė, plos tau iki paskutinės akimirkos, iki kol galutinai sugriūsi.

Manifestas gyventi, o ne taisyti

Stop! Nustok bandęs tapti tokiu, kokį priimtų išvirkščias pasaulis. Nustok vertinęs save pagal efektyvumą, rezultatus, surinktus laikus ar idealus, kurių neva dar nepasiekei. Nustok atsiprašinėjęs už buvimą žmogumi.

Tu nesi projektas. Tu nesi produktas. Tu nesi problema, kurią reikia išspręsti.

Tu esi gyvas. Štai tau sprendimas. Ir to yra gana.

Tau nereikia dar vienos iškaltos rutinos, dar vieno kurso, dar vieno triuko, dar vienos taktikos. Tau reikia susigrąžinti savo gyvenimą, kurį taip sunkiai trynei lauk. Savo dėmesį, kurį skyrei visai ne tam, kam siela skirti norėjo. Savo kūną, protą, širdį — visą save!

Tai yra lyg šių laikų maištas:

Jausti(s) be kaltės. Verkti. Pykti. Juoktis. Tiesiog būti. Nuobodžiauti. Bijoti. Džiaugtis. Būti būtent tokiu, kokiu ir kaip jautiesi šią akimirką.

Ilsėtis neatsiprašinėjant. Miegoti, svajoti, kartais nieko nedaryti. Saugoti savo energiją taip, kaip saugotum mylimiausią žmogų.

Sakyti „ne“. Sakyk „ne“ spaudimui. Sakyk „ne“ pervargimui. Sakyk „ne“ tobulumui. Sakyk „ne“ bet kam, kas skatina tave ištrinti save.

Mylėti be konkurencijos. Kurk santykius, kuriuose mato tave, o ne tavo pasiekimus. Kurk tokius ryšius, kur nereikės įrodinėti savo vertės.

Augti be savęs naikinimo. Mokykis, praktikuok, tyrinėk, bet ne už savo sielos kainą. Tegul smalsumas tave veda, o ne prievolė daryti, kaip daro akla dauguma.

Tau nereikia „taisytis“, kad gyventum. Tau reikia stovėti savo gyvenime, būnant savimi, tvirtai, neatsiprašinėjant: būti žmogumi, turinčiu aiškiai nubrėžtas ribas, savus poreikius, lydimus troškimų ir grožio.

Gyvenk gyvenimą, kuriame nuovargis nėra garbės medalis, kur pasiekimai nėra tavo vertės matas, kur tavo vertė nuo tavęs neatsiejama, nes taip ir yra. Gyvenk gyveimą, kuriame pasaulis nereikalauja nuolatinio tavo nervų sistemos perkaitimo, ir kur nereikia leidimo egzistuoti, kvėpuoti ir tiesiog būti.

Tai nėra lengva. Tai gąsdina. Tu klysi. Pasaulis priešinsis. Bet kiekvienas žingsnis link tavo tikros žmogiškosios formos yra pergalė prieš automatinę sistemą, kuri nori ištrinti tavo Aš.

Visada rinkis save. Rinkis tikrąjį buvimą. Rinkis gyvenimą.

Nes didžiausias drąsos ženklas šioje kultūroje, šiuo savęs naikinimo laikotarpiu, yra pasakyti: Man savęs pakanka. Aš esu aš, čia ir dabar. Laimingai gyvenu ir myliu save, savo absoliučiai bei negailėstingai tikrą gyvenimą.

Leisk sau būti žmogumi — netobulu, gyvu, tikru.
Blaiviai pažvelk, kuo iš tikrųjų nori būti, neleidžiant tendencijoms ar toksiškai kultūrai to nuspręsti už tave.
Jeigu dar yra kur tobulėti, o taip visada bus, nes tu žmogus – pasikliauk savo intuicija, o ne balsais, kurie užsidirba iš tavo abejonių savimi.
Progresą matuok savo vidinio kompaso pagalba, o ne „laikų“ paspaudimais, planuokliais, sąrašais, žvakėmis bei smilkalais ir nuolatiniu savo versijos “gerinimu”. Taip tu susigrąžini savo gyvenimą, savo laisvę ir tylų, bet galingiausią džiaugsmą, kurį suteikia tiesiog buvimas savimi.

The post Nuolatinio tobulėjimo kultas: kaip saviugda tapo savęs žalojimu appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Svarbi pastaba: tai, kad nebėra „iki ausų“ įsimylėjimo jausmo, dar nereiškia, jog santykiai pasmerkti. Išlikti medaus mėnesio fazėje (t. y. pirmaisiais santykių mėnesiais ar net metais, kai viskas atrodo nauja ir įdomu) visą laiką nėra realu, aiškina sekso ir santykių terapeutė Kaylee Rose Friedman. Šiuo laikotarpiu „esame linkę nepastebėti savybių, kurios mums nepatinka, o geriau pažinus žmogų, mūsų projekcijas pakeičia realybė – tai, koks jis iš tiesų yra“, – sako ji.

Kai medaus mėnesio etapas baigiasi ir prasideda tikras gyvenimas, abu partneriai laikui bėgant keičiasi – tai visiškai normalu ir žmogiška. Tačiau jei vietoje artėjimo vienas prie kito vis labiau tolstate ir tampate nesuderinami, verta į tai atkreipti dėmesį.

„Jei jūsų esminės vertybės nesutampa, tai gali pakeisti požiūrį į žmogų, su kuriuo esate santykiuose“, – aiškina sekso ir santykių terapeutė Karen Washington. Deja, toks naujas požiūris gali „sumažinti teigiamus jausmus“, – priduria ji. Dėl to galite pastebėti, kad pamažu nustojate mylėti.

Nors tik jūs patys iš tiesų galite žinoti, ką jaučiate savo antrajai pusei, štai keletas ženklų, į kuriuos, pasak ekspertų, verta atkreipti dėmesį.

1. Apie partnerį beveik nebegalvojate

„Vienas ryškiausių ženklų, kad meilė blėsta, yra visiškas emocinis atsitraukimas nuo santykių“, – sako Washington. Partneris nebeatrodo svarbus nei jūsų kasdienybėje, nei ateities planuose, o mintys vis dažniau krypsta į gyvenimą su kitu žmogumi.

Nors fantazijos ir sumažėjęs susidomėjimas partnerio kasdieniais reikalais gali būti normalūs, visiškas abejingumas partneriui ar pačiai santykių idėjai yra gana aiškus ženklas, kad meilė silpsta.

2. Blogėja jūsų seksualinis gyvenimas

Pirmiausia – seksualinį gyvenimą santykiuose gali paveikti daugybė veiksnių. Galbūt abu esate labai užsiėmę, pervargę dėl darbo ar mokslų, arba išgyvenate pereinamąjį laikotarpį, kai seksas tiesiog nėra prioritetas – ir tai normalu. Prastas seksualinis gyvenimas nebūtinai reiškia, kad nustojote mylėti, sako Washington.

Tačiau „santykiuose, kurie artėja prie pabaigos, dažnai pastebimas seksualinio artumo trūkumas“, – aiškina ji. Jei blogai jaučiatės dėl partnerio, greičiausiai nenorėsite būti su juo artimi. Vis dėlto kiekviena situacija skirtinga.

Paklauskite savęs: ar yra aplinkybių, kurios galėtų paaiškinti sekso trūkumą? Ar tai susiję su partneriu, ar su tuo, kas vyksta jūsų gyvenime? Ar vis dar jaučiate jam/jai geismą? Ar tai problema, kurią norite spręsti? Atsakymai gali padėti rasti kryptį. Nebijokite kreiptis ir į sertifikuotą sekso ar santykių terapeutą.

3. Nenorite leisti laiko kartu

Jei buvimas kartu atrodo labiau varginantis nei malonus, arba jei nuoširdžiai bijote susitikti su partneriu, tai ženklas, kad investicija į santykius mažėja, sako Washington. Laikas su mylimu žmogumi turėtų džiuginti arba bent jau suteikti ramybės, o ne kelti liūdesį ar susierzinimą.

„Tai geras metas sustoti ir pagalvoti, ar galima ką nors padaryti, kad būtų sumažintas vengimo jausmas“, – sako Washington, pavyzdžiui, apsilankyti terapijoje ar atvirai pasikalbėti dviese. Ar tai problema, kurią galite spręsti kartu? Ar ji laikina, ar gilesnė ir ilgalaikė?

4. Jaučiate panieką partneriui

Nuolatinis santykių problemų sprendimas gali išsekinti ir neleisti jaustis ramiai, o tai ilgainiui gali virsti panieka, sako Friedman. Galbūt pastebite, kad vis dažniau vartote akis ar jaučiate, jog partneris nieko nepadaro teisingai.

Jei į partnerį nuolat žvelgiate per neigiamų emocijų ar nuoskaudų prizmę, tai gali būti ženklas, kad meilė blėsta, aiškina Washington.

„Kai vyrauja nuolatinis susierzinimas arba tai, ką terapijoje vadiname neigiamu emociniu filtru (kai matote tik blogus dalykus), iš to grįžti labai sunku“, – sako ji. Nors kartais padeda atviras bendravimas ar porų terapija, kai kuriems santykiams tai jau nepadeda – ir tai gali reikšti, kad atėjo laikas eiti skirtingais keliais.

5. Nebeatsižvelgiate į partnerio jausmus

„Kai mylime, atsižvelgiame į kitą žmogų ir sąmoningai nesiekiame jam pakenkti“, – sako Washington. Net ir laimingi įsimylėję žmonės kartais įskaudina vienas kitą, tačiau skirtumas tas, kad jaučia gailestį ir nori išspręsti problemą.

Kai mylite, nenorite skaudinti partnerio jausmų, sakyti piktų komentarų ar išduoti jo pasitikėjimo. Jei jaučiate tokį stiprų atitolimą, kad jums nebėra svarbu apgaudinėti, meluoti ar tyčia daryti tai, kas jį skaudintų, tai rimtas ženklas, jog meilė blėsta.

6. Praradote pagarbą partneriui

Laikui bėgant galite sužinoti apie partnerio vertybes ar sprendimus tai, kas priverčia prarasti pagarbą, sako Friedman. Galbūt jis išdavė jūsų pasitikėjimą taip, kad nebegalite to atleisti, arba sužinojote kažką apie jo praeitį ar dabartinį gyvenimo būdą, su kuo negalite susitaikyti.

Tai gali sukelti rimtą santykių lūžį, kuris „labai giliai pažeidžia ryšį“, – teigia Friedman. Ypač jei partneris ne kartą peržengė jūsų ribas, ilgainiui tai gali virsti nuoskaudomis ir prarasta meile.

7. Praradote pasitikėjimą partneriu

Ne mažiau svarbu nei pagarba – pasitikėjimas. Tikriausiai jau žinote, kad pasitikėjimas yra kiekvienų sveikų santykių pagrindas. Jei nepasitikite, kad partneris bus šalia, palaikys jus ar atlieps jūsų poreikius taip, kaip reikia santykiams funkcionuoti, gali būti labai sunku išlikti įsimylėjus, sako Washington.

Nuolatinis susidūrimas su žmogumi, kuris nepaiso jūsų ribų ar ignoruoja jūsų norus, gali kelti didelį nusivylimą ir net pyktį.

The post 7 požymiai, kad pamažu nustojate mylėti savo partnerį, pasak santykių ekspertų appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

1. Jūs dažniau jaučiatės vieniša(-as) būdama kartu nei atskirai

Jei partneris šalia, bet emocinio ryšio nėra, vienatvės jausmas tik stiprėja. Santykiai turėtų būti saugi vieta, o ne erdvė, kurioje nuolat trūksta artumo.

Jei jaučiatės labiau suprasta(-as) būdama viena(-as), tai rimtas signalas.

2. Jūsų poreikiai nuolat ignoruojami

Sveiki santykiai – tai abipusis dėmesys ir pagarba. Jei jūsų jausmai, ribos ar norai nuolat nuvertinami, ilgainiui pradedate abejoti savimi.

Meilė neturėtų reikšti savęs išsižadėjimo.

3. Daugiau energijos skiriate gelbėjimui nei buvimui kartu

Jei santykiai primena nuolatinį taisymą, aiškinimąsi ar pastangas „išlaikyti viską gyvą“, tai ženklas, kad ryšys jau išsekęs.

Santykiai turėtų maitinti, o ne alinti.

4. Nebematote bendros ateities

Jei vengiate galvoti apie ateitį kartu arba matote ją be partnerio – tai labai aiškus ženklas. Net jei praeityje buvo gražių akimirkų, jos nebūtinai garantuoja bendrą rytojų.

5. Viduje jau žinote atsakymą

Giliai širdyje dažnai jau žinome tiesą, tik bijome ją pripažinti. Jei klausimas „ar man čia gera?“ vis dažniau kyla – tai ne šiaip abejonė.

Intuicija neklysta, kai ją leidžiame išgirsti.

The post 5 ženklai, kad metas paleisti santykius, net jei dar skauda appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Štai 5 dalykai, kuriuos 2026-aisiais verta padaryti ne dėl pareigos, o dėl savęs.

1. Išmokti pasakyti „ne“ be kaltės jausmo

Daugelis moterų vis dar jaučia pareigą būti patogiomis – darbe, šeimoje, santykiuose. Tačiau 2026-ieji kviečia išsaugoti energiją sau.

Kodėl tai svarbu?
Kiekvienas „ne“ kitiems dažnai reiškia „taip“ savo poilsiui, sveikatai ir emocinei pusiausvyrai.

2. Investuoti į savo kūną, o ne kovoti su juo

Dieta, kuri baudžia. Sportas, kuris sekina. 2026 m. moterys renkasi rūpestį, o ne kovą.

Ką tai reiškia?

• judėti dėl savijautos, o ne skaičių;
• maitintis dėl energijos, o ne draudimų;
• klausytis kūno signalų.

3. Atsisakyti to, kas seniai nebetarnauja

Tai gali būti:

• santykiai,
• darbai,
• įpročiai,
• net mintys apie save.

2026 m. drąsa slypi ne naujų dalykų paieškoje, o gebėjime paleisti senus.

4. Skirti laiko tylai ir buvimui su savimi

Nuolatinis triukšmas, informacija ir lyginimasis išsekina. Kiekviena moteris 2026-aisiais turėtų rasti savo tylos erdvę.

Tai gali būti:

• pasivaikščiojimai be telefono;
• rytinė kava be skubėjimo;
• keli sąmoningi kvėpavimo momentai per dieną.

5. Kurti gyvenimą, kuris tinka jums, o ne „reikia“

Sėkmė nebėra vienodas šablonas. 2026-ieji skatina individualumą.

Svarbiausias klausimas:
„Ar taip gyvendama jaučiuosi gerai?“

Jei atsakymas „taip“ – jūs einate teisingu keliu.

The post 5 dalykai, kuriuos 2026-aisiais kiekviena moteris turi padaryti dėl savęs appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Tūkstantmečio karta

Tūkstantmečio karta (Millennial; gimimo metai 1981–1996 m.) Lietuvoje buvo pirmoji, kuri pradėjo garsiai kalbėti apie patirtis, kurios dešimtmečius buvo vadinamos teisingu, sveiku auklėjimu. Emocinis apleidimas, nuolatinė kritika, meilė su sąlyga, gėda – ugdymo priemonė, vaiko pavertimas tėvų emociniu ramsčiu, kontrol – sveika rūpesčio forma, ir nuolatinis jausmas bei nerimas, kad niekada nebūsi pakankamai gera(s), vis kažko iš tavęs negana. Gen Z (gimimo metai 1997-2012m.) karta šią kalbą perėmė jau kaip faktą, bet kartu perėmė ir klausimą, kurio niekas anksčiu nedrįso užduoti atvirai: kodėl aš turiu palaikyti santykį, kuris mane žaloja, vien todėl, kad mus sieja kraujo ryšys? Būtent čia prasidėjo panika, nes kai suaugę vaikai nustoja toleruoti šitokią disfunkciją, griūva visa sistema, kuri buvo pastatyta ant jų tylėjimo pagrind.

Lietuvoje šis procesas ypač aštriai juntamas ne todėl, kad jauni žmonės visi akimirksniu tapo „itin jautrūs“, o todėl, kad mes gyvename su neišspręsta sovietine trauma. Didelė dalis dabartinių tėvų augo aplinkoje, kur emocijos buvo lygu silpnumas, jausmų rodymas – gėda, klausimai, domėjimasis – nepaklusnumu, prastu auklėjimu, o tylėjimas – išgyvenimo strategija, arba puiku bausmė. Sovietinė sistema nemokė atsakingos ir sveikos tėvystės, ji mokė paklusti, ištverti, prisitaikyti ir neišsišokti. Smurtas buvo normalizuojamas kaip auklėjimo įrankis, šaltumas, emocijų vengimas – kaip charakterio formavimas, baimė – kaip motyvacija gerai daryti, kas liepta (namai, mokykla, darbas) arba pagarba (bijo – vadinasi gerbia). Politinė sistema sugriuvo, bet psichologinė sistema liko gyva ir persikėlė iš kartų į kartas, įprogramuota į vaikų kūnus ir nervų sistemas.

Realūs skaičiai didesni

Oficiali statistika Lietuvoje rodo, kad vaikų ir paauglių psichikos sutrikimai sudaro tik kelis procentus, tačiau patys specialistai atvirai pripažįsta, kad realūs skaičiai yra gerokai didesni. Tai nėra todėl, kad vaikai buvo laimingi ar sveikai auklėjami. Taip yra todėl, kad jie buvo nematomi: be žodžio, be žalio supratimo, kad į jį turi teisę. Lietuva dešimtmečius buvo tarp pirmaujančių Europos šalių pagal savižudybių skaičių, alkoholio vartojimą ir smurtą artimoje aplinkoje. Tai nėra atsitiktinių individualių pasekmių rinkinys. Tai ilgalaikės emocinės represijos pasekmė. Maistas ant stalo nekompensuoja meilės! Stogas virš galvos nepanaikina nuolatinės baimės, apmokėtas. išsilavinimas negydo vaikystės žaizdų, kurioje dėmesio trupinukai buvo atlygis už paklusnumą. (jau matau ir girdžiu tą arogantišką “oh Dieve, vargšai, baimėj jie gyveno, visko jiems trūko, nieko neturėjo, daužomi, skaldomi buvo; – negaliu klausyt šitų vėjų” – galvoja Tūkstantmečio (Millenial) kartos tėvai, skaitydami šį straipsni, springdami tiesa iš pykčio, kurio neturėtų būti. Jie negeba net įsileisti tos minties, kad jų auklėjimas ir nemokėjimas mylėti griovė mūsų gyvenimus dekadomis).

Tiki, kad buvo puikūs tėvai

Daugelis nuoširdžiai tiki, kad buvo puikūs tėvai, juk jie daug dirbo, aukojosi, kentėjo, tvėrė, vargo – lyg tai būtų problema, vaikas tampa problema. Oi, dar “Jie darė viską, ką galėjo ir mokėjo”. Būtent tai ir yra skaudžiausias momentas, kurio dauguma net neįgali pripažinti: pastangos ar geri norai, net aukojimasis nėra tas pats, kas faktiniai, funkciniai veiksniai vaikystėje suteikti žmogučiui, kuriuos paskui galima traktuoti kaip gerą tėvystę.

“Dedi pastangas, o rezultato nulis”, “Tavo norai geri ir gražūs, bet tai tėra kalbos, tu daug kalbi, o niekad nieko nedarai: – Tėvai mus daužydavo taip komentarais metų metus, o patys tik šnekėjo ir žadėjo, todėl mes taipogi sunkiai ėmėmės veiksmų, užaugę proktrastinuojame. Bet tai jiems nesuvokiama. Gera intencija nekompensuoja padarytos žalos. Meilė, kuri buvo vienareikšmiškai TIK sąlyginė, nesveikai veika, skaudina ir iškraipo supratimą, kas ta meilė kitam, sau, kas tai iš viso yra? Kontrolė, išvartoma, neva, esanti rūpesčio forma, naudojama kasdien lieka kontrole, nesvarbu, kaip pavadinsi… Laikymas vaiko ant pavadžio. O kur dar maskavimas visko materialiais dalykais: pati tik neseniai suprantu, kodėl taip sunku ir skaudu išvien, juk “viską turėjau, mane labai mylėjo”:  materialiais dalykais maskuojant nemokėjimą rodyti jausmų, sakyti “myliu, atsiprašau – (fiziškai neįmanoma jiems buvo tai ištarti), kontrolės būdu taip apakinę ir užvaldę, jog negalėjau niekaip pati tadaise suprasti, kad tai “kur eini?, Ką darai? Kodėl ten? Kodėl jie? Ar padarei? Kodėl nepadarei?, Kaip čia atrodai?, Vėl guli? Tu neturi nei vienos normalios draugės! IR SVARBIAUSIA: Ar valgei? Apsirenk šilčiau! Lauke gi karšta, kam tiek prisirengt?”…

Net krato, kai prisimenu ir jokia tai ne meilė, o savinimasis. Ir tas klausimynas nesibaigia! Vargu, ar įmanoma išvardyti visus absurdiškus jų komentarus, kurie šitaip paveikia nuo mažų dienų. Kalbant apie klausimyną, vienoje kompanijoje juokaudavome, kad visi tuometiniai tėvai turėjo vieną vadovėlį “auklėjimas a.k.a. kaip suknist vaikui gyvenimą” (tuo tarpu jausdamiesi neapsakomai kalti, kad ilsimės penktadienio vakarą, o ne darom kažką, kas mums išvis duotų teisę egzistuoti – pradėkime nuo to…).

Jaučiasi apgauti

Kai vaikai išeina, tėvai dažnai jaučiasi apgauti, rodo nepasitenkinimą, jungia aukos vaidmenį, nes jų vidinis naratyvas jiems sako: “aš atidaviau viską tam vaikui, o jis nori išeiti? Kiek man čia beliko gyventi, o ji mane palieka?” tada prasideda manipuliacijos: “Tu pati nesusitvarkysi, pažiūrėk į save: metais suaugus, o mastymas ir veiksmai – tu prapulsi!”, “Ar nematai, kokios kainos, kam tau nuomotis? veltui pinigus mest… taip ir neišmokai nei pinigų vertinti, nei gyvenimo suprasti” – Tokiu būdu bet kokia klaida tampa ne jų kaltė, juk esi didelis nebe-vaikas, o nieko nesugebi. Čia jau kaltas pats, aplinka, močiutės, seneliai laikai, pinigai, santykiai tarpusavyje, įpročiai, sveikata, sugalvotos ligos, blogos draugų kompanijos ir tt., – pasiteisinimų žurnalas. Tačiau realybė yra paprastesnė ir ,deja, daug žiauresnė: vaikai išeina ir kuo greičiu, nes būvimas šalia kainuoja per daug jėgų, nervų ir visų tų išteklių, kuriuos ir taip kasdien siurbė gimdytojai, nekalbant apie tuos išteklius, kurių nei patys neturi, nei vaiką neišmokė turėti, nepaaiškino svarbos.

„Jokio kontakto“

„Jokio kontakto“ nėra impulsyvus sprendimas ir beveik niekada nėra pirmas pasirinkimas. Tyrimai rodo, kad suaugę vaikai, prieš nutraukdami visus ryšius, dažniausiai išbando viską: kalbėtis, aiškintis, eiti į terapiją, prisitaikyti, nutylėti ir save tildyti, “kad tik būtų ramu” ir daug kitų.

 „No contact“ dažniausiai tampa paskutiniu bandymu išlikti psichologiškai sveiku. Išeiti į pasauli dvasiškai plikiems, nuogiems, be įrankių, bet į šviesą; o šviesa tėra vienas žodis –

EMOCIJOS – mistika, kuri buvo draudžiama (gal diržu, gal stovėjimu ar net klūpėjimu kampe, gal nekalbadienių terapija, kartais pasisekdavo ir tiesiog neleisdavo į lauką, liepdavo sėdėti savo kambarį, jeigu tokį turėjom, skirdavo bausmę susitvarkyti visus namus, išplauti krištolą, iš kurio jie geria, surūšiuoti užuolaidas, patalynę, rankšluosčius, nors neturėjom supratimo kaip ar kodėl ir viskas už tai, kad „rodėm ožius“- frazė, arčiausia galima anuomet kas liečia vaiko emocijas). Tėvus ar kitus gimines šis pasirinkimas “jokio ryšio” neapsakomai gąsdina arba siutina, nes staiga nustoja veikti brukama kaltė, gėdos jausmas, pareigų sąrašai už tai kad gimėm ir jų autoritetas. Nebelieka teisimo, mums niekad nesuvoktų tradicijų ar argumento „taip priimta“, kuris priverstų mus grįžti. Tyla nustoja būti bausme ir tampa kaip minimumu riba, o dažniausiai ultimatumu.

Kodėl vaikai nieko nesakė anksčiau

Tėvai dažnai klausia, kodėl vaikai nieko nesakė anksčiau. Jie sakė. Tik jų niekas neklausė. Jie buvo nurašomi kaip per jautrūs, per dramatiški, per silpni. Ir kai žmogus dešimtmečiais bando būti išgirstas, jo patirtys nuolat sumenkinamos, o pastangos nuvertinamos, vieną dieną lieka tik viena išeitis – pasitraukti.

Šis procesas yra be atgalinio bilieto. Tūkstantmečio ir Gen Z kartos nebenori mokėti savo psichine sveikata už priklausymą šeimai. Jie nebepainioja tvėrimo su dorybe. Jie nebešlovina šeimos kaip abstraktaus idealo, jei realybėje joje net nėra saugu. Jie renkasi ramybę vietoj kaukėtų vaidinimų, net jei to kaina – nutraukti visus giminystės ryšius, pamiršti paveldėtojų kėdę testamentuose ar būti aplinkinių bei visuomenės nepritarimo šešėliuose. „No contact“ judėjimas nėra ir nebus laisvės šventė. Tai gedulas gyvų tėvų, brolių, seserų, giminių ir artimųjų, nuolatinis teisinimasis prieš visą pasaulį ir NEDĖKINGOJO etiketė vardan galimybės kvėpuoti.

Negali būti nuosavybė

Suaugę vaikai negali būti nuosavybė. Tėvystė nėra viso gyvenimo sutartis su garantuota prieiga iki paskutinio atokvėpio. Meilė nėra iki tokio lygio besąlygiška, kad vyrautų neribota tolerancija žalai ir smurtui. Jums, kurie skaitote šį tekstą su kylančiu pykčiu ir ieškote, laukiate, kur rasite spragą, kad galėtumėte pagaliau paprieštarauti: teks nusivilti. Skaičiai ir statistikos nėra jų naudai. Žala akivaizdi, kas antras iš mūsų liudininkas. Jūsų vaikų tyla ir nusisukimas nėra fazė. Tai informacinis pranešimas. Dėl mados tendencijomis galima ginčytis. Dėl giluminių pasekmių – ne. „No contact“ nėra šeimos vertybių griūtis. Tai atskleidimas, kad vertybės supuvusios ir vaikai to tyla nebedangstys.

Tačiau, prieš renkantis tylą, atsitraukimą, prieš galutinį sprendimą, verta aiškiai pasakyti vieną dalyką…

Ne visi tėvai norėjo tyčia skaudinti

Dauguma jų darė taip, kaip patys buvo mokomi suvokti meilę. Dauguma jų gyveno gyvenimus, kuriuose jausmai buvo net ne prabanga, o grėsmė. Jie augo su frazėmis „neverksi! verkti tik nevykėliai“, „taip taip, mokykis, kad gyvenimas neglostys!“, „aš tau tik gero noriu…“, „bus blogai, pamatysi“. Nugyvenę gyvenimą tik taip, jie nemokėjo kitaip, tiesa. Bet yra ir kita tiesa, kurios jie vengia:

Mes irgi nenorėjome tokio gyvenimo.

Nenorėjome augti pasaulyje, kuriame vaikai ne žmonės. Kuriame vaiko nuomonės turėjimas buvo laikomas įžūlumu. Kuriame ribos traktuojamos kaip nepagarba. Kuriame „tu per jautrus“ reiškia „tu man nepatogus“. Kuriame „aš tave užauginau“ naudojama kaip argumentas nutildyti bet kokią nuomonę. Kuriame „ką žmonės pasakys“ svarbiau už tai, kaip jaučiasi vaikas. Kuriame nesuvokiate, kad “aš tau daviau stogą virš galvos, maitinau, rengiau” yra plikas minimumas, kurį privalote duoti.

Mes ilgai bandėme

Bandėme kalbėtis ramiai, atsargiai, švelniai. Bandėme rinkti žodžius, kad neįžeistume. Bandėme aiškinti, kad mums nepakeliama girdėti „ vėl tu viską išsigalvoji“, „tau visad kažkas blogai“, „žiūrėk, kaip kiti gyvena! Nieko neturi! O mes tau davėm viską“. Bandėme pasakyti, kad jūsų „viskas“ mums nesuteikė saugumo, šilumos ir teisės būti savimi. Bandėme suaugti greičiau, kad pagaliau būtume išgirsti. Bandėme būti patogūs, supratingi, kantrūs. Bandėme ignoruoti frazes „aš tavo motina/tėvas, aš geriau žinau“, „mano namai – mano taisyklės ir tu paklusi!“, „tu man visą gyvenimą skolinga(s) būsi“, „Nes aš taip pasakiau!“. Bandėme apsimesti, kad toks mėšlas mūsų nepaveikia.

Bet tai nebuvo žirniai į sieną.

Tai buvo galvos į sieną

Nes kiekvienas bandymas kalbėti buvo priimtas kaip puolimas. Kiekviena riba – įžeidimas. Kiekvienas „man skauda“ – problema. Kiekvienas „prašau nustok“ – nedėkingumas. Kiekvienas bandymas atvirumu pagerinti santykius buvo pasitiktas apsišarvojus gynyba, neigimu arba tyla. „Aš taip nesakiau“, „Tu viską išsigalvoji“, „Tu visą gyvenimą fantazuotoja(s) buvai“, „Kaimyno vaikai taip niekada nekalbėtų“. „Mums buvo dar blogiau ir nieko,  kažkaip užaugom“. Lyg skausmas būtų konkurencija. Lyg kančia būtų pareiga.

Kantriausias žmogus galiausiai pavargsta aiškinti savo teisę egzistuoti!

Ir tada įvyksta tai, ko labiausiai bijojote, bet niekada nesiteikėte paieškoti priežasčių šioms pasekmėms. Nerėkiant. Netrankant durimis. Ramiai. Be scenų. Be ultimatumų. Su gedulo jausmu viduje. Su ilgesiu, kuris niekur nedings. Su sprendimu “ tai ne kerštas, tai šuolis iš skęstančio laivo”.

„Jokio kontakto“ nėra bausmė tėvams. Tai vienintelė pagalba sau.

Visa tai ypač sunku Lietuvoje, kur vis dar gyvas įsitikinimas, kad tik tėvai visada bus teisūs, o vaikai amžiams skolingi. Kur sovietinė logika vis dar gyva sakiniuose „niekas tavęs neklausia“, „tu jaunas, durnas suprasti“, „gyvenimas tave pamokys“. Kur kasdienis traumavimas dažnai naudojamas charakterio ugdymo įrankiu, o emocinis neprieinamumas reiškia stiprybę. Kur daug tėvų niekada nematė pagrindo reflektuoti savo elgesio, bet tai nereiškia, kad vaikai neturi teisės pasirinkti nustoti kentėti.

Šis tekstas nėra kaltinimų sąrašas. Tai veidrodis jums. Ir jei jis pykdo, žeidžia ar verčia gintis, verta perskaityti dar kartą ir dar dešimt kartų pasverti, kad “tai kas mus nervina, dažniausiai yra tai, ką patys darome, kas esame!”.

Tiesa tokia: vaikai nenusisuka dėl menkniekio. Jie pasitraukia dėl tūkstančio žodžių, pasakytų per metus, dešimtmečius, per visą vaikystę. Dėl nuolatinio jausmo, kad esą tėvų nusivylimas. Dėl meilės, kurią reikėjo kasdien užsidirbti. Dėl santykio, kuriame nebuvo leidimo asmeniškai augti, o liepta prisitaikyti.

Ir kai mes galiausiai pasirenkame tylą, tai nėra “šiuolaikinis jaunimas”. Mes nesame karta, kuri „per daug nori“. Esame žmonės, kurie per ilgai gyveno taip, lyg būtų purvini iš vidus ir išorės.

Tai pasekmė. Baisi pasekmė. Ne mados tendencija.  Akivaizdu.

Sandra Merula

The post „Jokio kontakto“ judėjimas tai ne mados tendencija. Tai pasekmė. appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

1. Jis ieško progų bendrauti

Jei jis pats inicijuoja pokalbius, rašo pirmas ar randa pretekstų susitikti – tai vienas stipriausių ženklų, kad tu jam rūpi.

2. Jis atidžiai tavęs klausosi

Jis prisimena smulkmenas: tavo pomėgius, planus, net tai, ką minėjai prieš kelias savaites. Tai rodo nuoširdų dėmesį.

3. Jis randa laiko, net kai užimtas

Jei vyras tavimi domisi, jis sukuria laiką, o ne ieško pasiteisinimų.

4. Kūno kalba išduoda daugiau nei žodžiai

Atviras kūno pasisukimas, akių kontaktas, šypsena, lengvas pasilenkimas į tavo pusę – visi tai nesąmoningi traukos signalai.

5. Jis domisi tavo gyvenimu

Jis klausia apie tavo dieną, darbą, jausmus, šeimą – ne paviršutiniškai, o iš tikro smalsumo.

6. Jis stengiasi tave pralinksminti

Humoras – vienas būdų sukurti ryšį. Jei jis nori, kad juoktumeisi, jam svarbu tavo emocijos.

7. Jis pastebi tavo išvaizdą

Ne tik komplimentuoja, bet pastebi detales: šukuoseną, naują drabužį, nuotaiką tavo veide.

8. Jis palaiko ir padrąsina

Jis domisi tavo tikslais, palaiko sprendimus, ramina, kai abejoji savimi.

9. Jis tampa šiek tiek pavydus

Nedidelis pavydas – natūralus susidomėjimo ženklas, jei jis neperžengia ribų.

10. Jis stengiasi būti šalia

Jis renkasi sėdėti ar stovėti arčiau tavęs, ieško fizinio artumo (neįkyriai).

11. Jis dalijasi asmeniniais dalykais

Vyrai dažniausiai atsiveria tik tiems, kuriais pasitiki. Jei jis dalijasi savo mintimis ar išgyvenimais – tai svarbus signalas.

12. Jis reaguoja greitai

Jis neignoruoja žinučių ir nepalieka tavęs spėlioti – jam svarbu palaikyti ryšį.

13. Jis supažindina su savo aplinka

Jei jis nori, kad pažintum jo draugus ar kolegas – tai rimto susidomėjimo ženklas.

14. Jis planuoja ateitį (net mažais dalykais)

Frazių tipo „kitą kartą“, „kitą savaitę“, „reikės kartu nuvykti“ reikšmė didesnė nei atrodo.

15. Jis parodo rūpestį veiksmais

Rūpestis ne tik žodžiais – jis padeda, pasiūlo sprendimus, domisi tavo savijauta.

The post 15 ženklų, pasak pasimatymų ekspertų, kad jis tavimi domisi appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kada santykiuose verta kovoti?

Yra meilė ir pagarba

Jei net konfliktų metu jaučiate pagarbą vienas kitam, o meilė neišnyksta – tai ženklas, kad santykiai turi pagrindą. Meilė be pagarbos neegzistuoja, bet jei abi jos dar gyvos – verta stengtis.

Abu nori spręsti problemas

Santykiai verti pastangų tada, kai abu žmonės nori juos taisyti, kalbėtis, ieškoti kompromisų, net jei tai sunku ar skaudu.

Problemos yra laikinos

Stresas darbe, nuovargis, gyvenimo pokyčiai ar išorinės aplinkybės gali sukelti laikiną atšalimą. Tokiais atvejais santykiai dažnai sustiprėja po krizės.

Yra augimas

Jei per santykius augate kaip asmenybė, mokotės, tampate sąmoningesni – tai ženklas, kad ryšys jums naudingas.

Kada santykius verta paleisti?

Trūksta pagarbos

Nuolatinis menkinimas, įžeidinėjimai, manipuliacijos ar emocinis smurtas – aiškus ženklas, kad santykiai kenkia jūsų savivertei.

Jaučiatės vieni, nors esate kartu

Jei nuolat jaučiatės neišgirsti, neįvertinti ar emociškai apleisti, verta paklausti savęs – ar tai tikrai partnerystė?

Problemos kartojasi metų metus

Jei tie patys konfliktai kartojasi be jokių realių pokyčių, o pažadai lieka tušti – tai signalas, kad pastangos veltui.

Vienas stengiasi už du

Santykiai negali išgyventi, jei juos „neša“ tik vienas žmogus. Meilė – tai abipusė atsakomybė.

The post Kada santykiuose verta kovoti, o kada paleisti? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kas yra meilės kalbos?

Meilės kalbų teorija teigia, kad kiekvienas žmogus turi vieną ar dvi pagrindines meilės „kalbas“, per kurias jis geriausiai jaučia meilę. Jei kalbate skirtingomis kalbomis, meilė gali likti „neišgirsta“, net jei jos daug.

5 pagrindinės meilės kalbos

1. Žodžiai (patvirtinimai)

Žmonėms, kurių meilės kalba – žodžiai, labai svarbu:

• komplimentai
• padrąsinimai
• nuoširdūs „ačiū“, „didžiuojuosi tavimi“

Kaip parodyti meilę?
Dažniau sakykite, ką jaučiate – net ir paprastais žodžiais.

2. Kokybiškas laikas

Čia svarbiausia – dėmesys be blaškymosi:

• pokalbiai be telefono
• bendros veiklos
• buvimas kartu „čia ir dabar“

Svarbu: ne laiko kiekis, o jo kokybė.

3. Dovanos

Tai nebūtinai brangūs daiktai. Svarbiausia – gestas ir mintis:

• netikėta smulkmena
• atvirukas
• mėgstamas saldumynas

Dovana – tai žinutė: „aš apie tave galvojau“.

4. Pagalba ir veiksmai

Jei tai pagrindinė meilės kalba, meilė jaučiama per:

• pagalbą buityje
• rūpestį kasdieniuose dalykuose
• iniciatyvą

Žodžiai čia mažiau svarbūs nei veiksmai.

5. Fizinis prisilietimas

Tai:

• apkabinimai
• prisilietimai
• bučiniai
• rankos laikymas

Prisiliesti – reiškia būti artimam.

Kaip suprasti partnerio meilės kalbą?

Atkreipkite dėmesį:

• kaip jis/ji dažniausiai rodo meilę
• kuo dažniausiai skundžiasi („tu niekada…“)
• ko labiausiai pasiilgsta

Dažnai tai ir yra jo pagrindinė meilės kalba.

Kaip būti suprastai?

• Pasakykite aiškiai, kas jums svarbu
• Nesitikėkite, kad partneris „atspės“
• Mokykite vienas kitą savo meilės kalbos

Meilė – ne testas, o bendras mokymasis.

Svarbiausia klaida

Manyti, kad:

„Jei myli, turi suprasti pats.“

Iš tiesų net mylintys žmonės gali kalbėti skirtingomis meilės kalbomis.

Svarbiausia žinutė

Meilė stiprėja tada, kai:

• mokomės mylėti taip, kaip reikia kitam
• leidžiame save mylėti taip, kaip reikia mums

Tai kelias į gilesnį ryšį, mažiau nuoskaudų ir daugiau artumo.

The post Meilės kalbos: kaip suprasti partnerį ir būti suprastai appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.