Greta ilgai nekreipė dėmesio į nuolat patiriamą nuovargį, manydama, kad tai yra darbo krūvio pasekmė. Net ir gimus antrajam vaikui, ji toliau mėgino viską suspėti ir būti atsidavusi darbuotoja: „Man atrodė, kad jei sustosiu, viskas sugrius. Todėl vis tiek spaudžiau save, kol galiausiai visai nebegalėjau susikaupti ir atlikti net menkiausių užduočių. Tada teko atvirai sau pasakyti: sudegiau, nebegaliu, reikia pagalbos“.
Kaip pastebi „Depresijos įveikimo centro“ psichologė psichoterapeutė Aušra Mockuvienė, „depresija ne visada atrodo kaip visiška apatija ar liūdesys – kartais ji slepiasi už per didelio užimtumo, perfekcionizmo, nuolatinio streso, perdegimo. Todėl taip svarbu mokytis išgirsti savo kūną ir gerbti savo ribas. Sunkumai gali paskatinti suprasti, kad tikroji stiprybė nėra viską tempti ant savo pečių, o išdrįsti sau pasakyti: „Aš pavargau. Man reikia pagalbos.“
Viskas tapo per sunku
Prisimindama savo sunkumų pradžią, Greta kalba apie sustiprėjusį ir ilgą laiką kamavusį nuovargį. Moteris sau sakydavo, kad atsistatyti tereikia šiek tiek poilsio, tačiau ir sulaukus atostogų tekdavo galvoti apie darbą, klientus, terminus.
Tuomet apsunko nakties miegas. Nors Greta greitai primigdavo, tačiau dažnai nubusdavo ir ilgai nebegalėdavo užmigti: „Atsibusdavau trečią ar ketvirtą ryto, galvoje sukdavosi įkyrios mintys apie darbą, gyvenimą, viską, kas sunku. Kartais per naktį surinkdavau vos kelias valandas miego, o rytais jausdavausi visiškai išsekusi. Ir nors labai stengdavausi savo sunkumus paslėpti, atlikti visus darbus kaip anksčiau, tačiau pamažu viskas pradėjo slysti iš rankų – ypač darbe tapo vis sunkiau susikaupti, pamiršdavau svarbias detales, jaučiausi lyg atsidūrusi tirštame rūke ir tikrų gyvenimo spalvų beveik nebemačiau“, – pasakoja ji.
Gretą labai išgąsdino suvokimas, kad nebedžiugina tai, kas anksčiau teikė laimę: „Atrodė, kad visas gyvenimas tapo darbų ir užduočių sąrašu. Tapau pastebimai jautresnė, vis dažniau verkdavau, pradėjau jausti, kad nebenoriu matyti net artimiausių bičiulių, nors anksčiau mėgdavau bendrauti. Viskas tapo per sunku – kalbėtis, šypsotis, apsimetinėti, kad viskas gerai“.
Be to, pašnekovė vis dažniau pykdavosi su artimaisiais: „Niekada nemaniau, kad depresija gali taip stipriai paveikti mano santykius su vyru ir vaikais. Aš tiesiog norėdavau būti viena, kuo mažiau kalbėti, nebesugebėjau džiaugtis gražiomis šeimos akimirkomis. Aš labai myliu savo vaikus, bet nebeturėjau jėgų su jais būti. Nuolat galvodavau: „Kaip kitos mamos viską suspėja? Kodėl jos gali būti linksmos, kantrios, žaismingos, o aš vos grįžusi namo tiesiog griūnu į lovą? Tai buvo baisiausia – ne darbas, ne nemiga, o jausmas, kad tolstu nuo pačių artimiausiųjų.“
Lūžio taškas
Vieną dieną, darbe įvykus eilinei įtampą keliančiai situacijai, Greta suprato, kad daugiau taip gyventi nebepajėgs: „Bandžiau susitelkti ir atlikti užduotis, bet atrodė, kad kūnas atsisako vykdyti bet kokius paliepimus ar prašymus. Labai aiškiai suvokiau, kad nebegaliu ilgiau savęs deginti, todėl atsistojau ir išėjau. Tai buvo vienas sunkiausių, bet kartu ir geriausių sprendimų mano gyvenime.“
Išėjus iš darbo, Gretai nuolat kirbėjo mintis – ką pagalvos aplinkiniai? Pašnekovė jautė kaltę, kad nedirba, nesiima naujų projektų, kad yra „silpna“. Tačiau ji apsisprendė neskubėti ieškoti naujo darbo, o pasirūpinti sveikata. Pirmiausia, kreipėsi į gydytoją psichiatrę – ši diagnozavo depresiją ir skyrė medikamentinį gydymą. „Vaistai truputį padėjo, bet supratau, kad vien jų neužteks – turėjau kažką keisti ir pati“, – pasakoja pašnekovė.
„Kai prisijungusi prie programos „Be depresijos“ išgirdau kitų žmonių pasakojimus, supratau, kad mano istorija nėra išskirtinė. Daugelis perdegė, jautėsi išsekę, kovojo su nemiga ar nerimu. Tai man padėjo priimti savo situaciją ir nebegalvoti, kad su manimi kažkas negerai. Tai suteikė neįtikėtiną palengvėjimą – pagaliau pasijutau suprasta. Taip pat man labai patiko, kad programa apima ne tik įrankius emocinei būklei gerinti, bet ir fizinius aspektus – mitybą, judėjimą, miego higieną. Supratau, kad turiu rūpintis savimi visapusiškai, o ne tik gesinti simptomus“, – atradimais dalinasi Greta.
Programos „Be depresijos“ kūrėja Aušra Mockuvienė sako, kad „sveikimas prasideda nuo mažų, kasdieninių pasirinkimų: ar šiandien leidau sau pailsėti? Ar pasakiau „ne“, kai jaučiau, kad nebeturiu jėgų? Ar iš tiesų išgirdau save, o ne tik nesustodama bėgau iš inercijos? Savipagalbos programa „Be depresijos“ padeda suprasti ir priimti savo sunkias būsenas, suteikia teorinių ir praktinių žinių judėti geresnės savijautos link, ir suteikia palaikymą patiriant asmeninius sunkumus.“
Sveikimo kelionė išmokė gerbti save
Dabar Greta jaučiasi visai kitaip. Ji atrado naują darbą, kuriame nebepatiria tokios didelės įtampos, ir išmoko leisti sau pailsėti be kaltės jausmo: „Anksčiau galvojau, kad nuovargis ir stresas yra normalu, kad tiesiog reikia labiau pasistengti. Dabar suprantu, kad turiu teisę jaustis gerai.“
Ji vis dar mokosi klausyti savo kūno ir emocijų, bet dabar jau žino – kelias į sveikimą nėra tiesus, tačiau jis įmanomas: „Svarbiausia, ką išmokau – gerbti savo ribas. Išmokau leisti sau sustoti. Nebemėginu visko atlikti tobulai, nebespaudžiu savęs būti visiems naudinga. Jei jaučiu, kad pavargau, leidžiu sau pailsėti, nes žinau – jei pati savimi nepasirūpinsiu, niekas kitas to už mane nepadarys.“
„Mes negalime būti visiems visada geri ir patogūs, nes tada paprasčiausiai pametame save“, – apibendrina Greta.
