Viename internautų bloge radau štai tokią mintį: „Kaime miestiečiams trūksta aukščio, kaimiečiams mieste – erdvės. Miestiečiai mieste svajoja apie gamtą, į kurią nuvykę jaučiasi nepatogiai; kaimiečiai kaime svajoja apie miesto gyvenimą, kuriame atsidūrę pasimeta. Miestiečiai nemėgsta kaimiečių dėl manierų. Kaimiečiai miestiečių – irgi“.
Gyvename 21-jame amžiuje. Mieste arba kaime. Turime daug draugų. Taip pat iš miesto arba iš kaimo. Tačiau būti „kaimiečiu“ tai beveik tas pats, kad būti pravardžiuojamam „ateiviu“. Kodėl kaimo vaikai užsitraukė miestelėnų nemalonę? Kuo jie kitokie? Turi mažiau pranašumų? O gal galimybių?
Aistė ir Linas – abu jaunuoliai iš kaimo. Aistė, 18-metė iš Lukšių, Linas, 17-metis – Užbalių kaimelio jaunuolis. Jų misija – pakeisti seną stereotipą, kad gyvenimas kaime – košmaras!
„Gyvenimas kaime nėra jau toks blogas, kaip daugelis mano. Čia taip pat yra nuoširdžių žmonių, su kurias tiesiog gera bendrauti. Didžiausias „pliusas“ – jaunimas nėra toks „pasikėlęs“ kaip mieste. Visi kaime – šeima,“- kaimą trumpai apibūdina Aistė.
Linas priduria, kad didžiausias trūkumas gyvenant kaime yra tas, kad sunku sudominti mokinius renginiais – jų iniciatyva ir motyvacija čia žymiai mažesnė nei sostinėje.
DELFI gatvė: ar keistumėt kaimą į miestą?
Aistė: labai sunkus klausimas. Manau, kad ne. Kai noriu – bet kada galiu nuvykti į miestą, o į kaimą grįžti visada gera. Kalbant apie renginius, laisvalaikį, tai renginiai čia daug paprastesni nei mieste – kaimo vaikų poreikiai mažesni.
DELFI gatvė: ko kaimeliuose labiausiai trūksta? Miesto šurmulio?
Linas: ko jau ko bet renginių, užklasinės veiklos – tikrai netrūksta! Tik spėk visur! Čia trūksta būtent to šurmulio, naujovių… Retas kuris į kaimelį įnešą kažko naujo. Asmeniškai aš pats stengiuosi skleisti kuo daugiau informacijos aktualiais klausimais apie mokyklos savivaldas, mokinių institucijas, LMS (Lietuvos Moksleivių Sąjungą).
DELFI gatvė: koks yra laisvalaikis kaime? Čia nevyksta grandiozinių koncertų, nėra kino teatrų. Ką jūs veikiate?
Aistė: aš nenoriu, kad mano kaimelio jaunimas „užmigtų“ – noriu padėti jam atgimti kultūriškai. Noriu juos skatinti veikti, kurti, dirbti, ne tik užkampiuose rūkyti.
Jaunimas negali pasiduoti visuomenės abejingumui. Kalbant apie laisvalaikį, tai mano laisvalaikis ir yra visuomeninės akcijos, visuomeniškumas.
DELFI gatvė: pakalbėkime apie mokslą. Kokios mokymosi sąlygos jus supa?
Aistė: hmm… Žinoma, sąlygos mieste ir kaime – labai skiriasi! Yra daug mokytojų, kurie egzaminams gali arba neparuošti visiškai, arba paruošti tik labai silpniems rezultatams.
Taip, tai yra didelis trūkumas, tačiau, negaliu ir nenoriu teigti, kad visi specialistai yra tokie – žinoma, atsiranda ir tokių, kurie mums padeda „pakilti“. Kalbant apie mokyklos aplinką, tai ji yra tikrai gera – palūžus visad gali rasti tą, kas tau padės.
Linas: o mano sąlygos mokykloje – nuostabios! Mokytojai yra puikūs, žinoma, yra ir tokių, kurie nežino, ką veikia gimnazijoje. Viskas priklauso nuo vaiko – jei jis trokšta žinių, jų ir gaus.
DELFI gatvė: apie kaimą kuriama daug stereotipų. Vienas jų, kad čia nėra „gerų“ vaikų, pavyzdžių, į ką gali lygiuotis. Aplink – vien bloga įtaka.
Linas: mane supa tikrai įvairūs žmonės – dalis jų stengiasi man pakenkti, matydami, kad man sekasi. Tada būna labai skaudu… Tačiau, maloniausia yra tai, kad atsiranda tų, kurie nori į mane lygiuotis!
Jei pasitaiko konfliktų – kaip ir miesto vaikai, stengiamės juos išspręsti taikiai ir vėl tampame viena didele šeima.
Aistė: man skaudu tik dėl vieno – kai kalbama apie kaimo vaikus ar suaugusius, valstybė pastebi tik tuos „blogiukus“, o tuos, kurie stengiasi iš paskutiniųjų – pamiršta…
DELFI gatvė: kokia yra jūsų diena?
Aistė: atsikeliame, nusiprausiame, pavalgome, mokykloje klausomės dėstomo dalyko, o tuomet… Po pamokų – begalė veiklos: kasdien turime bent po kelis susirinkimus, daug visuomeninės veiklos.
Gauname daug el. laiškų, internete privalome perskaityti naujienas tam, kad nuolat kiltų naujų idėjų. O vakare – pamokos, pamokos pamokos…
DELFI gatvė: o kas būna po „pamokos, pamokos, pamokos“ ?
Aistė: pas mus jaunimas taip pat myli! (Juokiasi. Gražu, kai žmonės atranda sau tinkamą porą ir jaučiasi laimingi bei mylimi. Atrodo, kad tuomet jie pakyla iki pat dangaus, atrodo, kad jiems nebėra jokių kliūčių…
Jei nerandi poros – čia nuolat vyksta kaimo šokiai, kuriuose gali susipažinti ir rasti sau tinkamą! (Juokiasi).
Linas: o aš savame kaimelyje nerandu sau tinkamos…
(Aistė pertraukia): Linai, juk mes esame pora, taip? LMS (Lietuvos Moksleivių Sąjunga) renginiuose žmonės dažnai paklausia, ar mes esame pora. (Abu juokiasi).
Linas: kaip ir minėjau, Kazlų Rūdoje nėra man tinkamų panelių – nenoriu aš su jomis draugauti – man jos yra artimos kaip draugės ir tiek. Bet aš vis dar tikiuosi!
DELFI gatvė: ar tai, kad gyvenate kaime, jums netrukdo tobulėti?
Linas: kartais trukdo. Tačiau yra ir vienas „pliusas“ – kaime, konkurencija yra žymiai mažesnė nei didmiestyje. Blogiausia dėl susisiekimo.
Aistė: o man – tikrai netrukdo! Jei nori tobulėti ir dėl to stengiesi – tikrai pavyks. Kaip ir visur kitur – reikia būti aktyviam mokykloje, tuomet rajone, o tada, kaip padariau aš, įstoti į kokią nors didelę organizaciją kaip LMS.
DELFI gatvė: veiklos jūs turite apsčiai, bet turi būti žmogus, į ką lygiuojatės. Koks jis?
Linas: galiu pasakyti drąsiai – lygiuojuosi į Malviną Majauskaitę bei Grėtę Švėgždaitę ( LMS viceprezidentę bei prezidentę). Kalbant apie ateitį, mano idealas yra Valdas Adamkus – kada nors tikiuosi pakeisti jo vietą. (Šypsosi).
Aistė: na, aš sutinku žmonių, kurie tiki mano ateitimi, bet nenorėčiau atskleisti kas jie – po to, gali taip nebebūti… Paprasčiausiai – reikia tikėti savimi ir tuo, ką darai. Taip pat norėčiau pridurti, kad nesvarbu, kur gyveni, svarbu, kas tu esi!
