Tikrai viename provincijos miestelyje Švėkšnoje gyvena dvi talentingos panelės, tai Alina Rauktytė ir Karolina Jučiūtė. Merginos dainuoja kartu – duetu ir dar žemaitiškai.
DELFI gatvei merginos papasakojo apie savo muziką, karjerą, pomėgius. Ką Alina mano apie kitą Aliną – aukštaitę Orlovą. Ar nebijo, kad lygins su ja? Taip pat papasakojo, ką mano apie „žvaigždžių kalves“, karjerą per prodiuserio lovą ir asmeninį gyvenimą.
DELFI gatvė: kodėl susidomėjai muzika?
Alina: dainuoti mėgau jau vaikystėje. Kaip ir daugelis vaikų lankiau chorą, dainavau mokyklos ansamblyje, bet visada troškau pabandyti padainuoti viena.
Paprašiau muzikos mokytojos, kad man padėtų lavinti balsą. Kai pirmą kartą teko padainuoti solo (kai šalia nestovi ir nepritaria dar dvidešimt žmonių) prieš publiką, supratau, kad aš tai darysiu ir ateityje.
DELFI gatvė: kaip nusprendei su Karolina tapti duetu?
Alina: nebuvo taip, kad vieną dieną susitarėme ir tapome duetu. Tai išėjo natūraliai. Buvome ir esame geriausios draugės, abi lankėme muzikos mokyklą.
DELFI gatvė: kokiuose festivaliuose dalyvavote?
Alina: dalyvavome festivaliuose „Kaunas talent“, „Baby sing“, kuris vyko Panevėžyje, iš kurio parsivežėme pirmąją vietą, taip pat dalyvavome „Banga 2006“, „Sielos 2006“. O didžiausias festivalis buvo žemaičių dainų festivalis „Dainioukem žemaitiška“.
Ten atlikome savo kūrybos dainą „Krašts lyg paukšti nešts“ ir tapome laureatėmis. Patekome į kitą turą. Dalyvavome „Dainų dainelėje“, vietiniuose koncertuose, beveik visada atliekame savo kūrybos dainas.
DELFI gatvė: kodėl taip veržėtės dalyvauti festivaliuose?
Alina: žinojome, kad dainuoti duetu – tai ne tas pats, kas dainuoti su ansambliu. Čia svarbus itin didelis susiklausymas, intonavimas, dainavimo nuojauta ir panašiai.
Tokius dalykus galima išmokti, tačiau didžiausia pamoka yra patirtis. Todėl ir ieškojome progų, kad galėtume kuo daugiau dainuoti ant scenos.
Festivaliai tam tinka labiausiai – mus vertina profesionalai, gauname konkrečių pastabų, patarimų, tai labai padeda. Sceninė patirtis, įgauta dalyvaujant festivaliuose, tikrai labai naudinga.
DELFI gatvė: kaip sutari su Karolina?
Alina: mes – geriausios draugės. Visur kartu: kartu einame į mokyklą, kartu sėdime suole, kartu dainuojame, kartu linksminamės. Kartais nepažįstami mus pavadina sesėmis, nors esame visai nepanašios. Bet sielomis tikrai esame dvynės ( juokiasi).
DELFI gatvė: ar niekados nebuvote susipykusios?
Alina: niekada. Net keista. Juk mes jau gana ilgą laiką kartu. Žinoma, išsiskiria nuomonės dėl įvairių dalykų, ypač dėl muzikos. Bet tai yra normalu, nes dviejų žmonių nuomonės dažnai skiriasi. Tačiau mes visada randame kompromisą. Dar niekada nebuvome susikivirčiję.
DELFI gatvė: kur ir kaip kuri dainas?
Alina: atsisėdu prie pianino ir ką nors sugroju iš galvos. Jei ta melodija įstringa ilgam – žinau, kad ji turi virsti daina.
Kartais pirmiau sukuriu dainos žodžius, o paskui muziką. Mano kūryba yra daugiau ekspromtinė.
Jei dainą kurdama užtrunku ilgiau, pavyzdžiui keletą dienų, tuomet pradedu abejoti, ar tą dainą verta pabaigti, ar ji bus gera.
DELFI gatvė: apie ką yra tavo dainų tekstai?
Alina: nežinau, kodėl, bet nemėgstu kurti dainų tekstų apie meilę. Gal todėl, kad tokių dainų jau ir taip daug mūsų muzikinėje padangėje.
Mano dainos dažniausiai netiesiogiai, perkeltinėmis reikšmėmis atspindi žmogaus dvasios būsenas, išgyvenimus. Dainuojamosios poezijos forma tai išreikšti yra lengviau. Nors iš tiesų, mano dainų temos labai apie daug ką.
DELFI gatvė: Lietuvos pramogų pasaulyje neseniai sužibo naujas talentas Alina Orlova, jei tu norėtum dainuoti scenoje turėtum turėti pseudonimą. Koks jis būtų?
Alina: o kam man tas pseudonimas? Kiek žinau, Alinos vardas visuomet ir tariamas, ir rašomas kartu su pavarde Orlova. O aš būčiau tik kaip Alina (juokiasi). Jei pradėtų kilti kokių nesusipratimų, tuomet ką nors ir sugalvočiau…
DELFI gatvė: ar norėtum būti panaši į Alina Orlovą?
Alina: viena Alina Orlova yra, antros nebereikia. Savo dainoms netaikau jokių standartų, nesistengiu, kad mano kūryba būtų panaši į kažkieno kito. Tiesiog esu savimi ir tiek.
Manau, kiekvienas kūrėjas savo kūrybai nori rasti tuščią erdvę, kurią galėtų užpildyti.
DELFI gatvė: kuo tavo muzika skiriasi nuo jos?
Alina: iš tikrųjų nelabai analizavau Alinos Orlovos kūrybą, juo labiau nenagrinėjau jos kūrybos ir savo kūrybos panašumų ir skirtumų.
Alina Orlova turi išskirtinį balso tembrą, jos dainos taip pat labai skiriasi nuo įprastos Lietuvos muzikinės rinkos. Mano dainos šiek tiek artimesnės tai rinkai.
DELFI gatvė: ko tikiesi iš savo muzikinės karjeros?
Alina: man patinka dainuoti. Dievinu tas akimirkas, kai galiu stovėti ant scenos ir dainuoti miniai žmonių.
Muzikinės karjeros kol kas nedarau. Tai, kuo dabar užsiimu yra tik veikla, teikianti man didžiulį malonumą. Galbūt ateityje šiuo atžvilgiu tikslai bus kitokie.
DELFI gatvė: ką manai apie realybės šou? Ar pati dalyvautum tokio pobūdžio šou?
Alina: realybės šou yra puikus būdas tapti populiariu. Tiems, kam svarbus populiarumas, trumpalaikis šmėžavimas televizijos ekranuose, autografų dalijimas klykiantiems vaikams ir paaugliams – puikus šansas.
Pati tokiame šou nedalyvaučiau. Tos muzikinės naudos, kurios tikėčiausi iš realybės šou, kaina būtų per didelė. Mėgstu laisvę, ir mintis, kad būčiau uždaryta tarp keturių sienų galbūt netrumpą laiko tarpą, manęs nežavi.
DELFI gatvė: kaip vertini merginas, kurios dainininkės karjerą „padaro per lovą“? Ar tu sutiktum su prodiuseriu permiegoti, kad jis iš tavęs padarytų žvaigždę?
Alina: tapti žvaigžde per prodiuserio lovą… Labai girdėta, bet man nepriimtina.
Kiekvienas žmogus turi savo asmenines nuostatas, tam tikras subrandintas gyvenimo vertybes.
Tokios „žvaigždės“, manau, gyvuoja trumpai. O gal tokioms atlikėjoms to pakanka – bent trumpam pabūti žvaigžde?
Jos suspindi kaip meteoritai ir greitai užgęsta. Tikra žvaigždė šviečia visą savo gyvenimą. Tai, kas pasiekta savo sugebėjimais, talentu, darbu, manau, yra ilgaamžiška ir tikra.
DELFI gatvė: gyveni mažame miestelyje Švėkšnoje. Ar nenuobodu yra gyventi provincijoje?
Alina: mano miestelis gražus. Bet labai ankštas, mažai veiklos. Savaitgalių ten neleidžiu, susitinku su draugais iš kitų miestelių ir miestų. Viso gyvenimo tokiame mažame miestelyje pragyventi tikrai nenorėčiau.
DELFI gatvė: o kur dažniausiai važiuoji savaitgaliais? Kaip leidi savaitgalius su draugais?
Alina: kaip jau ir minėjau, savaitgalių Švėkšnoje dažniausiai neleidžiu. Turiu nemažai draugų, bendraminčių kituose miesteliuose ir miestuose.
Renkamės į vakarėlius, susitinkame pabendrauti, smagiai praleisti laiką. Mūsų savaitgaliai dažniausiai itin aktyvūs.
Dažną savaitgalį tenka koncertuoti, vykti į festivalius, įvairius renginius.
DELFI gatvė: ar nevilioja didmiesčiai, kuriuose yra daug pramogų, atsiveria naujos galimybės?
Alina: žinoma, kad vilioja. Artimoje ateityje, noriu apsigyventi mieste. Jau minėjau, kad mėgstu laisvę, tad mieste jos jaučiu kur kas daugiau. Nesu naivi, ir nemanau, kad vos atvykus į didmiestį, iškart atsivers platūs galimybių horizontai. Bet jei yra tikslas, noras kažką daryti, veikti, manau, kad mieste tam yra palankesnės sąlygos ir daugiau galimybių.
DELFI gatvė: kaip mokykloje sekasi mokslai?
Alina: mokslai sekasi labai neblogai. Žinoma, kartais per įvairias repeticijas, koncertus, tenka praleisti nemažai pamokų, tačiau dėl to problemų nekyla.
DELFI gatvė: ar mokytojai nepriekaištauja, kad praleidi pamokas dėl koncertų?
Alina: visko būna. Tačiau mokytojai žino, kad problemų dėl pamokų praleidimo mums nekils.
DELFI gatvė: kokius dalykus mėgsti mokytis?
Alina: labiausiai patinka fizika, matematika. Mėgstu tikslumą ir konkretumą, todėl šios pamokos mano mėgstamos, taip pat dievinu literatūrą, nes mėgstu skaityti eilės.
DELFI gatvė: kaip susidomėjai skaityti eilės?
Alina: eiles pradėjau skaityti dar būdama visai mažutė (pirmasis padeklamuotas eilėraštis buvo „Mano batai buvo du…). Eiles skaičiau labai išraiškingai, tad nelikau nepastebėta jau darželyje, o ir mokytojai skatino nesustoti.
Mama buvo mano eilių skaitymo mokytoja. Literatūros mokytoja pamatė, kaip skaitau eilės, todėl pradėjau dalyvauti konkursuose, festivaliuose.
DELFI gatvė: Kokiuose eilių skaitymo konkursuose dalyvavai?
Alina: Mano vaikystė ir paauglystė prabėgo scenoje, keliaujant po Lietuvos miestus ir miestelius, po įvairius renginius ir koncertus.
Teko deklamuoti eilėraščius ir Švedijoje. Nekartą buvau kviečiama į Lietuvos televiziją. Iš viso mano kaip skaitovės kraitis – 140 įvairiausių renginių, koncertų, poezijos pavasarių ir t.t.
Turiu nemažą patirtį ir kaip renginių vedėja, be abejo niekada neatsisakydavau ir padainuoti.
Lietuvos kultūros fondas 2004 m. man už skaitovės sugebėjimus ir už visą kultūrinę veiklą suteikė „Karalienės Mortos premijos“ laureatės vardą.
Taigi, galima sakyti aš užaugau scenoje su eilėmis ir dainomis. Niekada neatsisakau ir dabar, kai esu kviečiama, skaityti eilių, bet vis tik šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu dainavimui, kūrybai.
DELFI gatvė: ką tau reiškia „Karalienės Mortos “ apdovanojimas?
Alina: „Karalienės Mortos“ premija yra įvertinimas už visą mano kultūrinę veiklą, eilių skaitymą.
Man tai labai brangus apdovanojimas, reiškiantis, kad žmonės mane, mano sugebėjimus, veiklą įvertino. Tai lyg didžiulis postūmis pirmyn.
DELFI gatvė: ką žadi studijuoti?
Alina: neturiu aiškių planų dėl studijų. Tik žinau, kad į jokias muzikos akademijas ar konservatorijas nestosiu.
Muzika galės būti tik šalia kažko tvirtesnio, rimtesnio ir konkretesnio. Galbūt norėčiau studijuoti verslą arba architektūrą.
DELFI gatvė: kodėl nestosi į muzikos akademiją? Dėl to, kad atlikėjai negali pragyventi iš dainavimo?
Alina: taip, tai viena iš priežasčių. Bet ji nepagrindinė. Jei žmogus kažko labai nori, tai tokios priežastys jam nekliudys. Tačiau visas jėgų atidavimas, ilgas mokymasis muzikos manęs netraukia.
Aš tenoriu dainuoti savo malonumui, o įstojimas į muzikos akademiją reikštų didžiulį darbą, kuris galbūt atimtų tą malonumą.
Mane labiau žavi malonūs, trumpi atsitraukimai nuo rimto, žemiško darbo į dangišką muzikos pasaulį (juokiasi).
DELFI gatvė: o kaip širdies reikalai?
Alina: esu laisva kaip paukštis…
DELFI gatvė: ar tiki meilė iš pirmo žvilgsnio?
Alina: tai, ką kiti vadina meile iš pirmo žvilgsnio, mano nuomone tegali būti tik susižavėjimas. Manau, kad meilė turi būti pagrįsta dviejų žmonių asmenybių vertybių vertinimu. O iš kur gali žinoti žmogaus vertybes, kai jį matai pirmą kartą?
Jei tas pirminis susižavėjimas su laiku išauga į tikrą meilę, tai turbūt jau nebegalėtume sakyti, kad ta meilė buvo iš pirmo žvilgsnio. Turi pažinti žmogų, kad žinotum, dėl ko ir ką iš tiesų myli.
