KLAUSIMAS: mano šeimynykščiai mano, kad aš turiu problemų, nes visuomet žaidžiu kompiuteriu ir „X-box“, tačiau tai juk mano hobis. Man 15 metų ir aš pripažįstu, kad esu kažkiek priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų. Apskritai labai mėgstu žaisti.
Iš mokyklos iš karto einu namo, geriu arbatą ir likusią dienos dalį žaidžiu žaidimus – kartais iki 24 val.
Man tai labai patinka ir nematau jokios problemos. Mano jaunesnysis brolis žiūri televizorių, tai koks skirtumas?
Tėvai sako, kad man reikėtų dažniau išeiti iš namų, bet man nepatinka eiti iš namų. Ypač kai prisiklausau kalbų apie baisius dalykus, kurie vyksta mieste.
Auginu ilgus plaukus ir klausau atitinkamos muzikos, todėl greičiausiai būčiau užpultas kitų paauglių, kurie ieško nemalonumų.
Mano tėvai negirdi mano paaiškinimų, kad viskas pasikeitė nuo jų jaunystės laikų. Dauguma mano draugų taip pat žaidžia kompiuterinius žaidimus, tik keli iš jų domisi kitais dalykais, pavyzdžiui, sportu.
Man nesiseka žaisti futbolo ir pan., tad sportas nėra alternatyva.
Kaip man įrodyti savo tėvams, kad nieko blogo nedarau, kai žaidžiu, kiek man norisi? Kaip padaryti, kad jie manęs nekontroliuotų?
ATSAKYMAS: iš tavo laiško supratome, kad tau labai patinka žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau tavo šeima nerimauja, nes tu vien tik žaidi, ir neužsiimi jokia kita veikla.
Tiesą sakant, gyvenime labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Nors tau atrodo, kad kompiuteriniai žaidimai – labai įdomi laisvalaikio praleidimo forma, tačiau ką galėtum papasakoti žmonėms apie save, jei neminėtum kompiuterinių žaidimų? Koks esi žmogus, kuo domiesi, išskyrus kompiuterinius žaidimus, kokiuose renginiuose lankeisi, kada gyvai bendravai su draugais?
Ar gali lengvai atsakyti į šiuos klausimus? Ne? Tuomet nenuostabu, kad tėvai rūpinasi. Jų laikais susitikimai su draugais ir kelionės į renginius buvo labai svarbus laisvalaikio praleidimas. Jiems sunku suprasti, kad tu nebendrauji su kitais žmonėmis, o tik sėdi prie kompiuterio.
Žinoma, šis laiko praleidimo būdas kur kas geresnis nei alaus gėrimas už namo kampo, tačiau turi suprasti, kad vienpusiškas susižavėjimas kompiuteriniais žaidimais, skatina įsitraukti į nerealų gyvenimą – virtualų. Tai pavojinga, ypač turint omenyje tai, kad realus gyvenimas tave baugina.
Kompiuteris tau – tarsi saugumo garantas? Ar už jo nesislepi?
Tau 15 metų, ir tu galėtum veikti daugybę įvairiausių dalykų, ne vien tik žaisti. Labai svarbu ruošti pamokas ir galvoti apie ateities planus, ką norėtum veikti, baigęs mokyklą. Bendravimas su kitais taip pat yra svarbus.
Neapsiribok tik šiuo vienu laisvalaikio leidimo būdu, nes egzistuoja daugybė kitų. Ką po pamokų veikia tavo klasės draugai? Kodėl tau nepasikvietus jų pas save arba nenuėjus pas juos į svečius? Jei baiminiesi dėl savo saugumo gatvėje, gal tau vertėtų pradėti lankyti karatė ar kitus kovos menus.
Įmanomas ir kitas kelias. Galbūt laikui bėgant kompiuteriniai žaidimai tau atsibos. Tu būsi išbandęs jų daugybę, jų kūrimo principas bus aiškus, jau pats žinosi, kaip „pagaminti“ sėkmingą žaidimą…
Tačiau nors ir metus praleidus prie kompiuterio, tavo socialiniai įgūdžiai sumenks. Nors tau taip ir neatrodo, kuo daugiau laiko praleisi vienas, tuo labiau varžysiesi vėl pradėdamas bendrauti su bendraklasiais ar kitais žmonėmis.
O socialiniai įgūdžiai labai svarbūs. Juk reikės ne tik atsakinėti prieš klasę, tačiau ir laikyti egzaminus, stoti į aukštąją, ieškoti darbo.
Jei kompiuteriniai žaidimai išties svarbus tavo gyvenimo užsiėmimas, negalima tau drausti jais užsiimti, tačiau privalai saugoti akis ir riboti laiką, kurį skiri žaidimui.
Nusistatyk, kad prie kompiuterio praleisi valandą, tik paruošęs pamokas. Likusį laiką imk skaityti knygas, domėkis muzika, gal imk muzikuoti. Išbandyk daugiau veiklų ir būk atkaklus.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
