„Reikėtų nerimauti ne dėl dirbtinio intelekto, o dėl žmonių, kurie mokės juo naudotis“, – sako videomenininkas Rimas Sakalauskas, šią technologiją pasitelkęs kuriant pirmąjį Baltijos šalyse miuziklą „Mažasis Princas“. Atvirame interviu kūrėjas pasidalino naujo projekto užkulisiais, papasakojo apie dukros meilę scenai bei atskleidė, kaip sekasi dirbti su broliu Jonu.
Lietuvos teatro ir muzikos pasaulyje puikiai pažįstami Jonas ir Rimas Sakalauskai jau šią savaitę, balandžio 27 dieną, Vilniuje pristatys žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėptą miuziklą „Mažasis Princas“.
Ši idėja broliams Sakalauskams gimė dar praėjusiais metais, kai kartu dirbo prie kito projekto, tačiau lemiamą postūmį įkvėpė į pagrindinį pasakos veikėją panašus Jono devynmetis sūnus Dobilas. Rimui, gimus jo dukrai, „Mažojo Princo“ istorija tapo ypatingai aktuali, nors ankščiau kurtam menui, miuziklas yra kiek neiprastas formatas.
Spektaklyje operos solistas, dirigentas bei kompozitorius J. Sakalauskas kuria scenarijų ir originalias dainas, o vizualiųjų menų kūrėjas R. Sakalauskas rūpinasi šviesų instaliacijomis ir projekcijomis, kurioms pasitelkė dirbtinį intelektą ir atvirame interviu pasidalino savo asmenine patirtimi.
Dirbtinio intelekto pliusus ir minusus įvardinęs kūrėjas teigia, kad labai džiaugiasi po daugybės metų galintis dirbti išvien su broliu Jonu ir jo atžalomis Dobilu ir Vakare bei atskleidžia ar scenoje išvysime Rimo dukrą Smiltę.
– Pastaruoju metu frazę „dirbtinis intelektas“ (DI) girdime ko ne kiekviename žingsnyje, tačiau vienus ši technologija džiugina, o kitiems netgi kelia nerimą. Kaip pats vertinate DI?
– Sutinku, dabar dirbtinis intelektas gali būti suprantamas tiek kaip pliusas, tiek kaip minusas, nes dažnai tvyro nuomonė, kad DI reiškia, jog nebuvo prisiliesta žmogaus. Manau, kad, šiuo atžvilgiu, viskas priklauso nuo paties žmogaus ir kiek jis pats sugebės tuo pasinaudoti. Galbūt daliai žmonių, tai bus blogas dalykas, o kitiems jis leis tapti kuo jie nori. Šią technologiją palyginčiau su fotografija. Daryti puikias nuotraukas mobiliuoju telefonu mes galime jau 20 metų, bet fotografo profesija neišnyko. Tas pats ir su mano sritimi. Jei anksčiau mano srityje galėjo dirbti tik yra labai techniški ir daug visokių programų išmanantys žmonės, tai dabar visa tai tampa įmanoma bet kuriam žmogui. Aišku, visose srityse viską galiausiai nulems patirtis, nes vien tai, kad kažką gali sukurti nereiškia, jog gali sukurti kokybišką dalyką.
Naudojantis DI tu turi išmokti mąstyti naujai ir kaip suformuluoti užduotį žodžiais. Dažnai meno žmonės savo idėjas komunikuoja net ne žodžiais, o veiksmais ar objektais, tad čia šioks toks pokytis. Manau, kad reikėtų nerimauti ne dėl paties dirbtinio intelekto, o dėl žmonių, kurie mokės juo naudotis. Mokantiems naudotis DI, tai taps pranašumu. Dėl to šiek tiek keisis reikalingų įgūdžių poreikis. Jei anksčiau reikėjo techninių žinių, tai dabar žmonės, turintys geresnius socialinius įgūdžius ar daugiau idėjų galės daugiau pasireikšti, o techniniai žmonės galbūt eis į kitą sritį.
– O kaip dirbtinį intelektą vertina patys menininkai ir kūrėjai?
– Naujos technologijos, bent jau Lietuvos rinkoje, tikrai pradedamos naudoti labai greitai. Ypač komercinėje srityje labai daug kas naudoja ir dirbtinį intelektą. Sakyčiau, yra toks savotiškas susiskaldymas. Pastebėjau, kad tarp meno žmonių vis dar išlieka toks tabu, kas liečia dirbtinį intelektą, o tarp tiesiog renginius kuriančių – jie tiesiog panaudoja be jokių skrupulų. Jie nelabai jaudinasi dėl autorinės kūrybos, jie nori panaudoti tas technologijas, kad sukurtų kažką greičiau, efektyviau. O iš meninės pusės, tai yra labiau tabu ir žmonės daugiau galvoja apie autorystę, tai yra jautresnė tema. Dėl to jie nepuola taip greitai naudoti to paties DI.
– Dirbtinį intelektą savo darbe naudojate vis dažniau. Kaip sekasi?
– Anksčiau esu kūręs animacijų su DI pagalba savo filmui, bet dabar statome miuziklą „Mažasis Princas“, tai tokio dydžio renginiui pirmą kartą panaudojau. Ypač gerai pavyko sukurti gyvūnus, tokius kaip avytės, gyvatės, lapė. Taip pat kūriau reklamas su DI pagalba, pavyzdžiui, lakūno scenai, kad Sakalas Uždavinys (aut. past. – miuzikle atlieka Piloto vaidmenį) skraidytų padangėse. Tradicinė animacija yra labai brangi ir ilgai trunka, todėl DI labai viską pagreitina. Bet tikrai ne viskas gaunasi taip gerai, kaip norėčiau. Pavyzdžiui, dirbtiniam intelektui buvo labai sunku kurti baobabo medį (juokiasi). Jis sukuria pagal tuos vaizdus, kaip „Madagaskare“, o jie nėra tokie animaciškai vizualūs ir išraiškingi. Tai gaunasi toks medis, kuris neatrodo miuzikliškai ir neįsipaišo į kontekstą. Dėl to abstraktesnius ar retesnius dalykus geriau kurti įprastine technologija, o visokius personažus, ypač geriau pažįstamus, gaunasi labai kokybiškai, nes yra daug tos medžiagos, kuria DI remiasi.
– O kokius minusus įžvelgiate dirbant su DI?
– DI tikrai gali pagreitinti kūrybą, bet ne visada. Vis tiek užtrunka daug laiko, kol gauni būtent tai, ko tu nori. Kitaip tariant, ne tai, ką programa tau duoda, o tai, ko reikia. Nes DI daro tai, ką išmokęs daryti, kas nebūtinai atitinka mano lūkesčių. Kartais taip atrodo: „ai, čia parašysiu vieną-kitą žodį ir kažką sukurs“. Bet kai tau reikia kelias valandas rašyti dirbtiniam intelektui užduotis, jas taisyti, perrašyti, fantazuoti naujus dalykus, tai jauti, kad net ir užduotį formuojant n-tąjį kartą jau pačiam net sunku sugalvoti. Galiausiai, viskas vis tiek remiasi į tavo idėją, pavyzdžiui, ar avelė bus kosmose, ar ne. Todėl kiekvieną kartą turi naujai sugalvoti. Bet net ir tada rezultatas nebūtinai tau tiks į konkretų pastatymą. Pirminei idėjai DI tikrai gali padėti, bet vėliau, kai eini į detales, gali netgi trukdyti. Dirbant supratau, kad tada, kai reikia kažko labai specifiško, to laiko nelabai ir susitaupo, nes technologija yra ribota.
– Ar gali DI pakeisti žmogų?
– Mūsų atveju, DI yra tik papildomas įrankis skirtas papildomiems dalykams ir elementams, kad sukurtume dar geresnę patirtį žiūrovui. Miuzikle visgi svarbiausia muzika, kurią parašė mano brolis Jonas. Ji nėra dirbtiniu būdu sugeneruota ir išlieka miuziklo esme. Kurdamas vizualiką būtent iš jos ir semiuosi įkvėpimo. Graži, ne per sudėtinga, bet ir ne banali. Gali namie pridaryti visokių vaizdelių, bet jie neturės prasmės, jei neveiks scenoje. Nesvarbu, kaip sukurta, svarbu, kad jie ne tik tiktų, bet ir papildytų aktorių darbą, veiksmą, muziką. Todėl iš vizualinės pusės labai svarbu taikliai įsipiešti į visą bendro įspūdžio kūrimą, o emociją sukurti yra labai sudėtinga.
– Kaip gimė idėja kurti tokį projektą su broliu?
– Kartu su Jonu dirbome prie „Mažojo Princo“ spektaklio kitame teatre, Kaune. Jis kūrė muziką, bet dramos spektaklyje nereikia tiek daug muzikos, ji kartais turi būti minimali. Nuo to karto Jonas labai užsidegė mintimi, kad norėtų padaryti kažką daugiau iš muzikinės pusės, iš tos medžiagos. Ir pati „Mažojo Princo“ istorija jį labai užkabino. Šiaip labai smagu, kad galime dirbti kartu. Nors jis buvo Operos teatro vadovas, o aš dirbau ant savęs, bet kažkaip mūsų keliai nepersikirto. Todėl apie 10 metų mes nieko bendro nedarėm, tai dabar yra labai įdomi patirtis. Vis tiek tas pats genas, tie patys pomėgiai. Ir Jono vaikai Dobilas su Vakare atliks vaidmenis, tad labai smagu, kad gavosi toks šeimyninis pastatymas.
– Ar galime tikėtis scenoje išvysti ir jūsų dukrą Smiltę?
– Smiltei 4,5 metų, todėl gal dar truputį per anksti. Iš esmės ji galėtų dainuoti, atlikti mažas partijas, bet turbūt miuziklas jai gal dar per didelis formatas. Šiaip ji mėgsta dainuoti, būna su manimi ir repeticijose, ta scena ją tikrai traukia. Na, bet niekada negali žinoti. Vienų vaikai labai nori sekti tėvų pėdomis, o kitų kaip tik priešingai. Tai čia niekada negali žinoti. Bet kol kas jai tikrai patinka, žiūrėsim, gal kada ir padainuos.
