Daugelis sako, kad pastebėję smurtą artimoje aplinkoje reaguotų, tačiau susidūrus su tokia situacija realybėje dažnai pirmiausia aplanko abejonės – ar tai tikrai smurtas, ar verta kištis ir kaip tai padaryti saugiai. Tokiais atvejais žmonės vis dažniau kreipiasi patarimo į specialistus. Pasak Pagalbos moterims linijos vadovės Vilniuje Virginijos Ratiukienės, vis dažniau skambina ne tik smurtą patiriantys, bet ir jų draugai, kaimynai ar kolegos – žmonės, kurie pastebi nerimą keliančius ženklus ir ieško atsakymo, kaip padėti.
Pagalbos moterims linija emocinę ir anoniminę pagalbą teikia trimis būdais: telefonu, laiškais ir internetiniu pokalbiu. Praėjusiais metais Pagalbos moterims linijos savanorės budėjo daugiau nei 25 tūkst. valandų, o per metus sulaukta apie 27,5 tūkst. skambučių. Taip pat atsakyta į daugiau kaip 450 laiškų, o internetiniuose pokalbiuose budėta daugiau nei 3 tūkstančiusvalandų.
„Analizuodami statistiką matome, kad smurtas artimoje aplinkoje nuolat patenka tarp dažniausiai aptariamų temų. Telefoniniuose pokalbiuose ši tema dažniausiai būna antroje ar trečioje vietoje, tačiau laiškuose ji dažnai atsiduria net pirmoje vietoje. Tai rodo, kad kai kuriems žmonėms apie tokius dalykus lengviau parašyti nei pasakyti telefonu“, – pasakoja V.Ratiukienė.
Ko dažniausiai klausia smurtą pastebintys žmonės
Naujausias IKEA tyrimas, atliktas vykdant socialinę iniciatyvą „Pastebėk smurtą“, rodo, kad beveik pusė žmonių, pastebėjusių galimus smurto požymius, pirmiausia pajuto nerimą dėl nukentėjusio žmogaus saugumo (43 proc.), daugiau nei trečdalis (34 proc.) jautėsi sutrikę, nežinodami, ar ir kaip turėtų įsikišti.
Anot V. Ratiukienės, būtent dėl šių priežasčių žmonės dažniausiai ir kreipiasi į liniją, norėdami įsitikinti, ar tai, ką jie mato, iš tiesų yra smurtas. Taip pat klausia, kaip saugiai reaguoti ir kokių veiksmų imtis.
„Žmogui iš šalies kartais būna sunku suprasti, ar tai santykių konfliktas, ar jau smurtas. Juk smurtas gali būti ne tik fizinis – jis gali būti psichologinis, ekonominis ar seksualinis. Pavyzdžiui, psichologinį smurtą atpažinti ypač sudėtinga. Todėl žmones dažnai stabdo įvairios abejonės. Jie bijo suklysti, bijo pažeisti kito žmogaus privatumą, kartais nerimauja ir dėl savo saugumo“, – sako ji.
V. Ratiukienė pabrėžia, kad bet kokios formos smurtas yra nusikaltimas. Todėl vien kilę įtarimai yra signalas neignoruoti situacijos ir ieškoti būdų padėti. „Jeigu jaučiate, kad kažkas nėra gerai, verta pasitikėti savo intuicija. Galima daugiau stebėti situaciją, pasikalbėti su patikimu žmogumi ar specialistu, paskambinti į pagalbos moterims liniją ir pasitarti“.
Ne visada aišku, kur kreiptis
Dar viena abejonė, su kuo susiduria smurtą įtariantys žmonės – kur kreiptis pagalbos. Pasak V. Ratiukienės, nežinantys sudvejoja, kada derėtų skambinti pagalbos moterims linija, o kada – specialiosioms tarnyboms.
Vis dėlto tyrimai rodo, kad žmonės dažniau linkę kreiptis į policiją nei į specializuotas pagalbos organizacijas. Naujausias IKEA tyrimas parodė, kad 70 proc. žmonių teigia, jog pastebėję smurtą artimoje aplinkoje pirmiausia kreiptųsi į policiją, tuo tarpu 16 proc. sakė kreiptųsi į specializuotą pagalbos liniją, o 13 proc. – į krizių centrą.
„Kai pagalbos reikia čia ir dabar – reikia kreiptis į policiją numeriu 112. Smurtas artimoje aplinkoje yra žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas, jis priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, todėl pačiai aukai nereikia rašyti pareiškimo. Įvertinus situaciją šeimoje, smurtautojas gali būti atskiriamas nuo nukentėjusiojo asmens“, – akcentuoja V. Ratiukienė.
Užregistravus įvykį policijoje, pareigūnai smurtą artimoje aplinkoje patyrusio žmogaus kontaktus perduoda Specializuotos pagalbos centrui, kuris pagalbą teikia visoje šalyje. Centro specialistai ne vėliau kaip kitą darbo dieną po informacijos gavimo susisiekia su smurtą artimoje aplinkoje patyrusiu asmeniu ir pasiūlo jam specializuotą kompleksinę pagalbą, sako V. Ratiukienė.
„Bet kuriuo atveju, svarbiausia – reaguoti. Kai aplinkiniai reaguoja, jie aiškiai parodo, kad situacija nėra priimtina. Tai gali sumažinti smurto pasikartojimą ir tuo pačiu sustiprinti nukentėjusio žmogaus pasitikėjimą, parodant, kad jis nėra vienas. Nukentėjusieji dažnai jaučia gėdą, bijo kalbėti apie tai, kas vyksta, ir galvoja, kad yra vieni. Paprastas palaikymo žodis ar klausimas gali suteikti žmogui drąsos. Skambinkite į Pagalbos moterims liniją ir nebijokite kalbėti“, – sako Pagalbos moterims linijos vadovė V. Ratiukienė.
Svarbiausia aiškiai įvardinti, kas vyksta
Pagalbos moterims linijos savanorė Justina sako, kad smurtą įtariantiems aplinkiniams pirmiausia svarbu aiškiai įvardinti tai, ką mato tiek sau, tiek smurtą patiriančiam žmogumi. „Žmogui, patiriančiam bet kokio pobūdžio smurtą, labai svarbu girdėti, kaip aiškiai įvardijama tai, kas vyksta. Tai svarbu, kad būtų kaupiama patirtis, o laikui atėjus – daromi sprendimai“.
Kažkada moteris pati buvo kitame laido gale – į linijos specialistus kreipėsi pagalbos dėl baimės ir nesaugumo jausmo skyrybų metu. Tąkart, pasakoja Justina, labiausiai reikėjo palaikymo iš išorės – pritarimo, kad tai, kaip ji jaučiasi, yra realu.
„Tai buvo pirmas kartas, kai nepatogia tema su manimi bendraujantis žmogus nebandė vengti temos, nesiekė švelninti situacijos, ar kažkaip jos iškraipyti. Tai, kad su manimi bendraujanti moteris neturėjo kitų motyvų, o tik siekė mane palaikyti, man buvo nauja. Nors radikalaus pokyčio pokalbis nepadarė, po jo sunkumai nedingo, tačiau dingo noras teisintis ir įrodinėti, o tai padėjo taupyti emocines jėgas, kurių tuomet man itin trūko“, – pirmąjį pokalbį su pagalbos linijos savanore prisimena Justina.
Padėti kitiems moteris apsisprendė dar pati būdama emocinėje žemumoje. „Buvau davusi sau pažadą, jog radusi būdą išlipti iš duobės padėsiu tai padaryti ir kitiems. Prisijungusi prie Pagalbos moterims linijos supratau, jog intuicija manęs neapgavo. Stipriai užaugino vien savanorių mokymai. Svajoju, kad vieną dieną žinios, kurias gauna savanoriai, būtų taip pat prieinamos kaip pirmosios medicininės pagalbos mokymai“.
