Praėjusią vasarą viename Vilniaus klube vakarą praskaidrino humoro renginys „Tribūna“. Žiūrovai taip pamėgo vakarus, jog po Naujųjų metų televizijos ekranuose pasirodė nauja humoro laida „Humoro klubas“.
Turbūt nėra nei vieno lietuvio, kuris būtų negirdėjęs apie šią laidą ir jų dalyvius: Modestą Vaišnorą, Justiną Jankevičių. Ši laida sudrebino pramogų pasaulį: politikas Rokas Žilinskas įgijo prototipą – Justiną Jankevičių, grupės „69 danguje“ narė Nijolė Pareigytė žada paduoti į teismą laidos dalyvį Modestą.
DELFI gatvė pakalbino laidos prodiuserį Martyną Snieganą, kuris papasakojo, kaip jam gimė laidos idėja, jis drąsiai kritikuoja senuosius humoristus, kurie bijo jaunosios kartos.
DELFI gatvė: kaip sumanei Lietuvoje rengti humoro vakarą?
Martynas: nuo seno domėjausi „stand-up comedy“ žanru, norėjau jį „pridaiginti“, jei ne Lietuvoje, tai bent Vilniuje. Siutino savigrauža – „sugalvoju – nepadarau”.
Taip praėjusią vasarą gimė „Tribūna”, „open-mike“ vakarai. Pradėjome „Havana Social Club“ salėje ir po keleto renginių, nebesutalpinę publikos, persikėlėme į „Tamstą”.
Slavams aiškindamas, kas tas „stand-up“, sakau: „ateik, pamatysi“.
DELFI gatvė: kas dalyvavo pirmajame vakare?
Martynas: pirmosios „Tribūnos” buvo televizinio „Humoro klubo“ prototipas. Tuomet tai kvepėjo „undergroundu“, išskirtinumas ir staigus susidomėjimas glostė širdį, renginį vedė senas draugas Modestas Vaišnoras, dalyvavo kolegos Justinas Jankevičius, Aidas Puklevičius, Giedrius Drukteinis, keletas drąsių nepažįstamų.
Dabar jie – gerai žinomi žmonės. Persikėlus į „teliką“, mažiau dėmesio sulaukia „open-mike“ vakarai, kur save išbandyti gali kiekvienas. Dabar, pasibaigus „Humoro klubo“ filmavimams, tokie vakarai atgimsta, į juos registruojasi vis daugiau norinčių pasirodyti ant scenos. Lietuvoje daug gerai juokauti mokančių žmonių, jiems tereikia ateiti pas mane.
DELFI gatvė: kaip publika priėmė nematytus humoristus?
Martynas: salė buvo sausakimša, atėję žinojo, kur pataikė. Naujai pakrikštytus komikus publika sutiko kaip Somalio vaikai sutinka humanitarinę pagalbą.
Su vėlesniais renginiais atsirado ir vienas neatsiejamas „laisvo mikrofono vakarų“ atributas, kurio ypač laukiau. Tai atvirai kritiškas požiūris į silpniau pasirodžiusį žmogų. Jis turi susiformuoti natūraliai. Salė liaupsina ją nustebinusį ir nušvilpia nepasiruošusį, jos negerbiantį komiką. Pirmą naujoką publika nušvilpė, praėjus beveik metams nuo pirmo renginio (šypsosi).
DELFI gatvė: kaip kilo mintis humoro vakarą perkelti į televiziją?
Martynas: sąlyginai sutinku su dažnai mano atžvilgiu išsakoma kritika, kad į „teliką“ atėjome per greitai. Kita vertus, laidos populiarumas tik parodė, kad lietuviška televizija yra sklidina š*do ir tokia tuščia, kad bet kokį naują požiūrį gali lydėti ne tik pasisekimas, bet ir pasipiktinimas iš senų televizijos humoro konjunktūrininkų, kurie, beje, žanrą ir pasmaugė.
DELFI gatvė: kaip manai, kokie žiūrovai susirenka į laidos filmavimus?
Martynas: eilinį sykį komentuodamas Nijolės Pareigytės ar tai Eugenijaus Ivanenko „čiulpimo“ skandalą, vienas garsus žmogus mūsų publiką pavadino „pusantro šimto girtų studentų“.
Tiesa ta, kad į „Humoro klubo“ filmavimus publika renkasi kur kas įvairesnė. Vyresni solidūs asmenys prašo juos nugrūsti į „blind spotus“ – vietas, kurių „neužkabina“ kamerų objektyvai. Antri – ateina specialiai „telikui“ pasipuošę, tretiems nusispjaut, jie nori tik gero vakaro.
DELFI gatvė: televizijos laida „Humoro klubas“ iškart tapo žiūrovų mylima. Kaip manai, kodėl žmonės pamėgo šią laidą?
Martynas: nes laida tapo pakaitalu krizės iškamuotiems žmonių smegenims. Geresnio laiko pramogai nesugalvosi.
DELFI gatvė: „Humoro klube“ dalyvauja nežinomi humoristai. Gal po šios laidos Lietuvoje atsiras naujų humoristų?
Martynas: Jau atsirado. Justinas, Modestas, Mantas.
DELFI gatvė: ar seni humoristai mielai sutinka dalyvauti laidoje?
Martynas: iš jau žinomų „Humoro klube“ dalyvavo Juozas Erlickas ir Raimundas Bingelis. Buvo ir tokių, kurie iš pradžių sutinka, sutariame laiką, programą. Tada, likus dviem valandoms, jie suserga „paskutinės minutės sindromu“ ir neateina į renginį. Tokius norisi spardyti (juokiasi).
DELFI gatvė: „Humoro klubo“ dalyvis Modestas Vaišnoras įžeidė garsią dainininkę Nijolę Pareigytę, kuri žada Modestą paduoti į teismą. Ar manai, jog jis peržengė visas ribas?
Martynas: esu Modesto pusėje ne tik dėl šališkumo. Šią temą dėl naudos sau jau eskalavo vienas internetinis paskalų portalas, vėliau pasigavo paskalų laidos „telike“, o pačiam Modestui juokai niekada nebuvo savireklamos reikalas.
Skirtingai nei Pareigytės prodiuseriui ir pačiai Pareigytei, kuri jau kibirą ieškinių būtų prirašiusi, jei kada būtų apskritai pradėjusi rašyti. Ribas peržengė srutų taškymo ištroškę skaitytojai ir žiūrovai, apetitas jiems kyla bevalgant.
DELFI gatvė: o gal Nijolė nesupranta humoro?
Martynas: nepažįstu Nijolės. Gal prie laužo ir šašlykų ji būna pati juokingiausia merga į Vakarus nuo Uralo, bet gerai suprasdamas, kad viešas asmuo savu laiku visad bus pasmerktas idioto kepurei, neapsiimsiu spręsti.
DELFI gatvė: ar pats galėtum įžeisti savo humoru kitą žmogų?
Martynas: nesąmoningai – taip. Protingesnis pasvers kontekstą, o „debilai“ visada įsižeis pirmieji ir suks galvas, kaip atkeršyti.
DELFI gatvė: laidoje pasakojate anekdotus apie žinomus žmones. Pasakojat apie juos, nes norite didesnių reitingų?
Martynas: reitingai yra sausi skaičiai, reikalingi televizijai, jie lemia pajamas iš reklamos pardavimų ir mums yra neaktualūs. Visada stengiausi, kad „Humoro klubas“ išliktų renginiu, kurio metu dalyviai pasirodo pirmiausia salėje esančiai publikai, ir renginio reitingai būna plojimai. Svarbiausi – žiūrovai, sėdintys salėje.
DELFI gatvė: kaip vertini kitas humoro laidas?
Martynas: laida „Nekenčiu reklamos“ buvo laida, kurią žiūrėdavau ir žvengdavau (juokiasi).
DELFI gatvė: kuriais Lietuvos humoristais žaviesi ir kurių nemėgsti?
Martynas: gerbiu Rolando Kazlo talentą taip pat kaip ir jo apsisprendimą nebelįsti į juokdario kostiumą ir į „teliką“ apskritai. Negerbiu tokių veidmainių kaip Algis Greitai, kurie prieš penkiolika metų „Radioshow kronikose“ viešus žmones vadino š*dais, eteryje svarstė, tiesūs ar garbanoti Prunskienės plaukai, dabar sėdasi ant sofos televizijos studijoje ir sako, kad „bajeris“ apie Pareigytę buvo „neskanus“.
Jis deklaruoja esantis subtilaus britų humoro gerbėjas, bet jo kuriami „litofcų“ personažai vis dar raugėja, spjaudosi, vis dar dedasi tuos pačius Broniaus akinius ir tuo pačiu balsu taip pat kaimietiškai keikiasi.
Emocingai „Humoro klubo“ nesubtilumą viešoje erdvėje liudija ir gero „bajerio“ gyvenime neišspaudęs ir uoliu kataliku save laikantis Rimas Šapauskas, kurio balsas 1994 metais skelbė, kad vienas iš neva Dievo įsakymų buvo „čiulpk …“ ir „eik …“.
Senieji Lietuvos humoro ninzės tokie kaip Ramanauskas ir Zakarauskas nesugeba susitaikyti su tolstančiu traukiniu ir geriau pasprings vienas kito hemorojumi, negu paskatins naujokus imtis to, ką patys kažkada taip gerai darė.
DELFI gatvė: ar lietuviai turi humoro jausmą?
Martynas: lyginant su kuo? Tai sausai geografiškai apibrėžtas ir todėl iš esmės klaidingas klausimas. Bandydami į jį atsakinėti žmonės pradeda painiotis ir patys sau prieštarauti.
Mes turime tradicijas ir galime juokauti, o mušti reikia tuos, kurie nenusikratę mažos rusų prievartautos tautos komplekso žlugdo lietuviško humoro identiteto atgimimą.
Žinau viena – jaunosios kartos humoras akivaizdžiai skiriasi nuo Zakarausko, Vižo, Ramanausko ir kitų „fosilijų“ tolstančių aidų.
DELFI gatvė: ar tau humoras padeda gyvenime?
Martynas: tokia jo esmė, paskirtis ir kryžius.
P.s. jei nori save išbandyti ant „Humoro klubo“ scenos, tai kreipkis į Martyną Snieganą: snieganas@gmail.com ir tu galbūt tapsi žvaigžde.
