Vaikystė ir paauglystė, anot Sandros Merulos, turėtų būti atradimų, smalsumo ir pasitikėjimo laikotarpiai. Tačiau daugeliui šie metai užtemdomi sumišimo, išdavystės ir tylos. Altarijos gyvenimo istorija yra viena iš tokių kelionių – kančių, tylos, išgyvenimo, ištvermės, pasimetimo, nesupratimo ir lėto, ramiai atkuriamo gyvenimo pasakojimas.
Altarijos istorija
Altarijos vaikystė buvo sudėtingas vienišumo, sumišimo ir subtilios išdavystės mišinys. Jos tėvo žodžiai „nesugalvok būti nekaltute kai užaugsi, kuo daugiau duosi, tuo daugiau gausi“ dažnai privertė ją abejoti, kaip suprasti santykius ir savo kūno vertę. Net būdama maža ji vis gaudavo suprasti, kad jos kūnas ir sprendimai priklauso kitiems, artimiems šeimos nariams. Tikrai nebuvo saugomi ar puoselėjami. Ji išmoko viduje laikyti gėdą, kaltę abejoti savo instinktais ir slėpti jausmus, kurių net nepažinojo, nesuvokė iki galo, juolab nežinojo, kaip juos išreikšti. Šios ankstyvos patirtys tyliai formavo jos pasitikėjimo ir saugumo supratimą.
Augant, šeimos susibūrimai atskleidė netikėtą siaubo akimirką. Trylikos metų ji pastebėjo plyšius santykiuose, kuriais visada tikėjo galinti pasikliauti. Ji patyrė seksualinį artumą iš to, iš kurio tikėjosi apsaugos, tačiau tai paliko ją visiškai pasimetusią, be lašelio saugumo ar pasitikėjimo jausmo. Bet ji taip nenorėjo tikėti, kad tai įvyko, jog pradėjo normalizuoti tokį vyriškos lyties atstovų elgesį. Ji negalėjo savo galvoje iki galo suformuluoti, kas negerai, bet žinojo, kad meilės, išdavystės, priekabiavimo ir ribų peržengimo kokteilis buvo suplaktas. Šis subtilus, bet pastovus baimės kupinas diskomfortas tapo lęšiu, per kurį ji žvelgė į paauglystės metus.
Sulaukus šešiolikos, Altarija patyrė traumą dėl žmogaus, kuriuo akimirką pasitikėjo. Kuris tiesiog pasiūlė išeiti iš vakarėlio į ramesnę vietą pasikalbėti. Jos gyvenimas tąnakt apsivertė aukštyn kojomis. Šeimos reakcija buvo tyla ir ignoravimas, nors visi viską matė ir suprato iš to, kokia ji parėjo namo; parama, kurios ji desperatiškai reikėjo, nebuvo suteikta. Ji jautėsi nematoma, tarsi jos kančia būtų pramanas. Muzika tapo jos prieglobsčiu; ant kojų pastatė draugystė ir palaikymas vieno vienintelio žmogaus mažais inkarais sudužusiame pasaulyje, kuris buvo iki pasišlykštėjimo abejingas. Vėliau ji eksperimentavo su vaikinais tokiais būdais, kurie kartais net kėlė pavojų, bet suteikė jai kontrolės jausmą gyvenime, kuris Altarijai atrodė lyg košmariškas žaidimas. Taip ji įsivaizdavo savo kerštą.
Altarijos istorija: tęsinys
Vėlyvoje dvidešimties metų stadijoje, po skaudžių skyrybų, Altarija laikinai liko draugės bute, nes namuose situacija buvo siaubinga ir smurtaujanti. Tos dienos buvo ilgos ir vienišos. Ji užpildė jas vynu, tvarkymusi, organizavimu ir mažais ritualais, dažnai klausydamasi muzikos ir keldama taurę po taurės, bandydama rasti ramybę chaotiškame pasaulyje. Net pačiais pažeidžiamiausiais momentais ji rado būdą išgyventi – tyliais, atsargiais savęs išsaugojimo veiksmais, kurie priminė, kad ji gali atlaikyti visus sunkumus. Deja, tai tik dar kartą jai įrodė, kad jos naivumas ir nesusivokimas pakiša jai koją. Einant dar vyno į artimiausią parduotuvę vėlai vakare jai buvo ir vėl priminta, kad jos kūnas gali priklausyti tiems, kurie yra fiziškai stipresni, didesni ir be jokio stop ženklo. Taip, daugiskaita…. Kai stipresni nusprendė, kad jau gana, ji buvo palikta tylioje, ramioje vietoje netoliese, kur nebuvo žmonių, nebuvo liudininkų, nebuvo gatvėje šviesos. Ar ji liko gulėti ir verkti? Ne, deja, jos paskutiniai vilties lašai, kad pasaulis gali būti teisingas, nuriedėjo ašaromis jos veidu ir ji grįžo į butą. Svarbu, kad buvo vyno: ji išsimaudė, pasileido muziką, gėrė, šoko ir prieš save pačią apsimetinėjo, kad nieko neįvyko. “Ji nuėjo į parduotuvę ir atgal”.
Tačiau prie visa ko, Altarija negalėjo ilgai nei vaidinti, nei vakaroti: motinystė buvo didele jos gyvenimo dalimi, kuri atnešė didžiulę meilę, bet ir iššūkių. Jos sūnus, gimęs su specialiaisiais poreikiais, tapo jos tvirtove. Tikėjimas po žingsnelį pradėjo formuotis nuo nulio. Beje, sužinojusi, kad laukiasi berniuko, ji verkė – džiaugsmo, baimės ir nežinomybės mišiniu. Šios ašaros atskleidė jos praeities naštą ir gilumą jos vilties kupinai ateičiai. Sūnus kasdien priminė, kad gyvenime vis dar gali būti grožio, net po metų kovos ir siaubo kupinų išgyvenimų.
Mėtėsi tarp vyrų
Per savo gyvenimą Altarija mėtėsi tarp vyrų elgesio modelių, toksiškų, narcisistiškų santykių, kurių iki galo taip ir nesuprato.Bet galop, įdėjus labai daug darbo su savimi, ji suvokė, kaip ji normalizavo ištvirkusį vyrų elgesį, kaip šeimos dinamika ją paveikė.O kokių pastangų reikėjo, kad susigrąžintų savo balsą nupasakoti neužtektų knygų sagos. Dabar ji laiminga atradusi pasirinktąją vienatvę (būti vienai, be santykių, bet nesijausti vienišai), susikūrusi gydančią erdvę savęs atkūrimui savo sąlygomis. Per terapiją, refleksiją ir mylimą darbą, kuriuo dabar padeda kitiems, ji transformavo savo patirtį į įrankius, suteikiančius realią pagalbą bendražygiams.
Tai drąsos ir atkūrimo manifestas
Altarijos istorija – tai ištvermės, drąsos ir lėto, kantraus savęs atkūrimo manifestas. Jis parodo, kaip išdavystė ir trauma palieka nematomus randus, kaip išgyvenimas gali įgauti netikėtas formas ir kaip vidinė stiprybė gali tyliai augti laikui bėgant, po truputį… Jos kelionė nebuvo ir nėra lengva ar įprasta, bet yra nesuvokiamai gili – istorija apie gebėjimą atstatyti gyvenimą savo sąlygomis, savo rankomis, savo įrankiais, savo laiku ir tempu.
Marijos istorija: viešas pavyzdys
Marija, sveikatos priežiūros darbuotoja Jungtinėje Karalystėje, buvo išnaudota žmogaus, kuriuo pasitikėjo. Ši baisi patirtis paliko ją saviizoliacijoje, nerimą keliančioje, baimės kupinoje spiralėje, kur ji neturėjo žalio supratimo, kuo ji galėtų pasitikėti. Pirmos dienos po įvykio buvo pilnos sumišimo, pastovių flashback’ų ir nuolatinio nesaugumo jausmo net savo namuose užsirakinus penkiais užraktais. O kur dar gėda ir kaltė šnabždančios, kad ji pati kalta arba kad ja niekas netikės. Iš pradžių šeima ir draugai tylėjo, priversdami ją vienai susidoroti su emocijų amerikietiškais kalneliais.
Marijos atsigavimas buvo lėtas ir duobėtas. Kai kuriomis dienomis ji sugebėdavo funkcionuoti darbe, šypsotis ir laikytis rutinos, kitomis dienomis ji sustingdavo panikos ir gedulo gniaužtuose. Muzika, tapyba ir dienoraščiai tapo gelbėjimosi įrankiais, padedančiomis apdoroti jausmus, kurių negalėjo išreikšti žodžiais. Laikui bėgant ji prisijungė prie palaikymo grupės ir internetinės bendruomenės, atrado, kad nėra viena ir kad kitos moterys išgyveno panašias patirtis. O tai palengvino jos kasdienį vaikščiojimą ant aštrių šukių.
Jos istorija iliustruoja tylią išgyvenusiųjų stiprybę. Ji galiausiai atrado drąsos viešai pasakoti savo patirtį interviu ir straipsniuose, padėdama kitiems atpažinti fizinę ir dvasinę išdavystę ir susigrąžinti save. Marijos kelionė primena, kad šitaip išgyventi tai ne tik stiprybė, o drąsos ir galios šaltinis.
Danieliaus istorija: vyriškoji smurto patirtis
Danielius paauglystėje patyrė artimo žmogaus fizinį išnaudojimą. Daugelį metų jis tyliai nešiojo šią traumą savyje, nes visuomenė mokė jį būti “vyru, neverkti, neverkšlenti ir tvirtai laikytis. Jis labai intensyviai jautė gėdą, sumišimą ir baimę priimti kasdienius sprendimus, manydamas, kad turėtų „tiesiog judėti toliau“ ir slėpti savo jausmus, nes taip moko aplinka.
Tik dvidešimties penkerių jis rado palaikančias bendruomenes ir terapeutus, kurie suteikė aplinką saugiai pasidalinti savo istorija. Kalbėti apie patirtį buvo ir gėda, ir baisu, bet taipogi taip išlaisvinančiai, kad Danielius pirmą kartą pajuto, kad jis ne vienas, kad jis rūpi, jo istorija rūpi. Jis suprato, kad trauma nesirenka pagal lytį, o pažeidžiamumas nėra silpnybė. Laikui bėgant vaikinas naudojo savo balsą advokataudamas vyrus, išgyvenusius seksualinį smurtą, pabrėždamas klausymo, tikėjimo ir saugios erdvės svarbą. Jo istorija meta iššūkį stereotipams ir demonstruoja drąsą susigrąžinti save ir kontrolę gyvenime.
Šiuolaikinė realybė
Socialiniai tinklai, žinutės ir platformos, tokios kaip TikTok, sukūrė naują realybę, kur smalsumas, savęs pažinimas ir saviraiška susiduria su tiesioginiais pavojais. Paaugliai eksperimentuoja, tyrinėja ir dalijasi savimi būdais, kurių ankstesnės kartos neturėjo. Net atsargus tėvų budrumas negali užkirsti kelio visiems pavojams, o skaitmeninė erdvė gali sukurti negrįžtamą žalą.
Altarijos, Marijos ir Danieliaus istorijos pabrėžia stiprybės, palaikymo ir atviros komunikacijos svarbą. Jos primena, kad trauma dažnai įvyksta tyliai, jos padariniai yra nematomi, bet išgyvenusieji gali atrasti atsparumą, galią ir išgijimą, kai visuomenė juos girdi ir jais tiki, palaiko.
Nutraukiant tylą
Šias istorijas jungia viena bendra gija: seksualinis ir psichologinis smurtas, tyla ir pastangos susigrąžinti identitetą. Tačiau jos taip pat yra pasakojimai apie jėgą, augimą ir transformaciją. Skelbiant šias istorijas norima, kad visuomenė pradėtų griauti gėdos, kaltės ir stigmos barjerus, siūlydama išgyvenusiems kelią į gijimą.
Pamokos skaitytojams
Pastebėkite, tikėkite ir palaikykite – tiesiog buvimas šalia gali išgelbėti gyvybes.
Pasitikėkite intuicija ir brėžkite neperžiangiamas ribas – tai jūsų galingiausi įrankiai apsisaugoti nuo išorinio pasaulio grėsmių.
Skatinkite nukentėjusįjį kalbėti – net maži bandymai pradėti pokalbį gali nutraukti tylą ir saviizoliaciją bei pradėti įsileisti gijimo mintį.
Gijimas yra asmeninis ir visiems skirtingas – stiprybė pasireiškia skirtingai kiekvienam išgyvenusiam, gerbkime tai!
Nepamirškime – čia aptarėme sėkmės istorijas (ironiška). Mes privalome apie tai kalbėti kuo daugiau, ypač dėl tų, kieno istorijos tikrai nepavadinsi sėkme.
Teisėsaugos abejingumas – čia trumpai ir aiškiai: tai turi liautis!!!
„Pačios prisiprašo“ – būkime atviri, mes gyvename ne akmens amžiuje, tad nustokim maskuoti sušiktą siaubą kvailomis frazėmis, kurios ir yra tikroji šios temos gėda!
Altarijos kelionė, kartu su Marijos ir Danieliaus istorijomis, primena, kad galima susigrąžinti savo istoriją, balsą ir savivertę. Išgyvenusiems priklauso saugumas, pripažinimas ir galimybė kurti gyvenimą, pilną orumo ir vilties. Pagerbdami šias istorijas, nutraukiame tylą – ir tuo pačiu pradedame gerinti pasaulį kitoms kartoms!
