Kartais pati supranti, kad šis žmogus tavęs nevertina. Jis dingsta, kai tau sunku. Atsiranda tik tada, kai jam patogu. Neatsako taip, kaip norėtum. Verčia abejoti savimi, laukti, tikėtis, teisinti jo elgesį. Draugės jau seniai sako: „Tu nusipelnei geriau.“ Ir giliai viduje tu tai žinai.
Bet vis tiek grįžti.
Parašai pirma. Atsakai į žinutę, nors buvai sau pažadėjusi daugiau to nedaryti. Vėl susitinki. Vėl patiki, kad gal šį kartą bus kitaip. Vėl prisimeni gražias akimirkas ir bandai nematyti to, kas skaudina.
Kodėl taip nutinka? Kodėl žmogus, kuris nesuteikia saugumo, pagarbos ar tikro dėmesio, kartais atrodo toks sunkiai paleidžiamas? Psichologai pastebi, kad tokie santykiai retai laikosi vien dėl meilės. Dažniau čia veikia emocinis prisirišimas, įprotis, savivertės žaizdos, baimė likti vienai ir viltis, kad žmogus pasikeis.
Štai 5 priežastys, kodėl vis grįžti prie žmogaus, kuris tavęs nevertina.
1. Tu prisirišai ne prie realybės, o prie jo potencialo
Viena dažniausių priežasčių – prisirišimas prie to, koks žmogus galėtų būti, o ne prie to, koks jis yra dabar. Galbūt jis kartais būna švelnus, dėmesingas, juokingas, artimas. Galbūt yra akimirkų, kai jis pasako tai, ko taip ilgai norėjai išgirsti. Galbūt jis moka sukurti jausmą, kad tarp jūsų „kažkas ypatingo“.
Ir tada pradedi laikytis ne jo elgesio, o vilties.
Galvoji: „Jeigu jis tik labiau pasistengtų…“, „Jeigu jam praeitų tas sunkus etapas…“, „Jeigu jis suprastų, kaip man skauda…“, „Jeigu aš būčiau kantresnė, gal viskas pasikeistų.“
Tačiau santykiuose svarbu ne tai, koks žmogus galėtų būti teoriškai, o tai, kaip jis elgiasi realiai. Jei jis nuolat nepaiso tavo jausmų, dingsta, manipuliuoja, negerbia ribų ar duoda tik trupinius dėmesio, jo potencialas tavęs nepaguos.
Kartais labai sunku paleisti ne žmogų, o svajonę apie jį. Svajonę, kad vieną dieną jis pabus, supras tavo vertę ir taps toks, kokio tu laukei. Bet laukimas gali tapti spąstais.
Ką verta sau pasakyti:
„Aš turiu žiūrėti ne į tai, ką jis žada ar koks galėtų būti, o į tai, kaip jis elgiasi su manimi dabar.“
2. Nepastovus dėmesys sukuria priklausomybę
Žmogus, kuris tavęs nevertina, dažnai nėra blogas kiekvieną dieną. Būtent tai ir painioja. Jei jis visą laiką būtų šaltas, abejingas ar nemalonus, paleisti būtų lengviau. Tačiau dažnai tokie santykiai veikia bangomis: vieną dieną jis labai artimas, kitą – tolimas. Kartais rašo gražias žinutes, kartais ignoruoja. Kartais leidžia jaustis ypatingai, o kartais – nereikalingai.
Toks nepastovumas labai stipriai veikia emocijas. Tu pradedi laukti gero momento. Lauki žinutės. Lauki atsiprašymo. Lauki to švelnaus jo varianto, kurį jau matei ir kurio labai pasiilgai.
Kai jis vėl parodo dėmesį, palengvėja. Atrodo, kad viskas grįžta į vietas. Tu vėl pajunti ryšį, viltį, džiaugsmą. Tačiau netrukus jis vėl gali atsitraukti, ir tu vėl lieki nerime.
Psichologiškai toks ciklas gali veikti panašiai kaip emocinis atlygis: kuo rečiau gauni šilumos, tuo labiau jos lauki. Ir kai pagaliau gauni, ji atrodo dar vertingesnė. Taip susiformuoja stiprus prisirišimas ne prie sveiko ryšio, o prie emocinių pakilimų ir kritimų.
Kaip tai atpažinti?
Jei dažniau jautiesi nerami nei rami, jei nuolat tikrini telefoną, jei tavo nuotaika priklauso nuo jo žinučių, jei mažas dėmesio ženklas iš jo atrodo kaip didelis įvykis – gali būti, kad prisirišai prie ciklo, o ne prie tikro saugumo.
3. Tu bandai įrodyti savo vertę
Kartais grįžtame prie žmogaus, kuris mūsų nevertina, nes slapta norime pagaliau būti pasirinktos. Norime, kad jis suprastų. Kad pamatytų, kokios esame geros, mylinčios, kantrios, gražios, įdomios. Norime laimėti jo meilę, nes jo abejingumas palietė labai jautrią vietą – savivertę.
Tada santykiai tampa nebe apie klausimą „ar man su juo gera?“, o apie klausimą „kodėl aš jam nepakankama?“
Ir tai labai skaudus spąstas.
Pradedi galvoti, kad jei būtum ramesnė, linksmesnė, gražesnė, įdomesnė, lieknesnė, mažiau reikli, mažiau jautri – jis pagaliau tave vertintų. Bet sveikuose santykiuose nereikia savęs mažinti, kad gautum meilės.
Žmogaus negebėjimas tavęs vertinti nėra tavo vertės matas. Tai jo gebėjimo mylėti, gerbti ir būti santykyje klausimas.
Jei nuolat bandai užsitarnauti jo dėmesį, gali būti, kad iš tiesų bandai išsigydyti seną vidinį jausmą: „Aš turiu pasistengti, kad būčiau mylima.“ Bet meilė neturėtų būti egzaminas, kurį vis laikai ir niekada nesužinai rezultato.
Ką verta prisiminti:
Tu netampi vertingesnė tada, kai kažkas pagaliau tave pasirenka. Tu jau esi vertinga. Klausimas tik tas, ar šis žmogus geba tai matyti.
4. Baisu likti vienai, todėl pažįstamas skausmas atrodo saugesnis
Kartais žmogus grįžta ne todėl, kad santykiai geri, o todėl, kad vienatvė atrodo dar baisesnė. Net jei ryšys skaudina, jis vis tiek yra pažįstamas. Žinai, ko tikėtis. Žinai jo elgesį. Žinai, kaip laukti, kaip teisinti, kaip susitaikyti, kaip vėl pradėti nuo pradžių.
O paleisti reiškia nežinomybę.
Kas bus, jei daugiau nieko nesutiksiu? Kas bus, jei pasiilgsiu? Kas bus, jei jis susiras kitą? Kas bus, jei aš suklydau? Tokios mintys gali priversti grįžti net tada, kai protas aiškiai sako, kad santykiai neteikia laimės.
Vienatvės baimė labai stipri, ypač jei esi pripratusi savo vertę jausti per santykius. Tačiau svarbu atskirti vienatvę nuo ramybės. Iš pradžių paleidus žmogų gali būti tuščia, liūdna, keista. Bet po kurio laiko ta tuštuma gali virsti erdve – sau, draugystėms, naujiems planams, poilsiui, savivertei.
Kartais mes bijome ne vienatvės, o tylos, kurioje pagaliau teks išgirsti save.
Klausimas sau:
„Ar aš grįžtu, nes tikrai noriu šio žmogaus, ar todėl, kad bijau būti viena?“
5. Tu painioji stiprias emocijas su meile
Santykiai, kuriuose daug neaiškumo, dažnai atrodo labai intensyvūs. Ten daug ilgesio, laukimo, pavydo, susitaikymų, nusivylimų, gražių akimirkų ir staigių atšalimų. Toks emocinis intensyvumas gali atrodyti kaip meilė.
Bet meilė nebūtinai turi būti audra.
Sveikas ryšys dažnai yra ramesnis. Jame mažiau dramos, mažiau spėliojimo, mažiau nerimo. Jis gali atrodyti ne toks „uždegantis“, jei esi pripratusi prie emocinių kalnelių. Tačiau ramybė nėra nuobodulys. Ramybė gali būti saugumas.
Jei santykiuose nuolat skauda, jei vis bandai suprasti, kur stovite, jei tavo kūnas įsitempia pamačius jo vardą telefone, jei esi laiminga tik tada, kai jis pagaliau parodo dėmesį – tai gali būti ne meilės stiprumas, o nerimo stiprumas.
Meilė turėtų auginti, o ne nuolat versti abejoti savimi.
Verta atskirti:
Stipri trauka nėra tas pats, kas pagarba. Ilgesys nėra tas pats, kas meilė. Chemija nėra tas pats, kas saugumas.
Kaip pradėti iš šio rato išeiti?
Pirmas žingsnis – nustoti save kaltinti. Tai, kad grįžti, nereiškia, jog esi silpna ar „kvaila“. Tai reiškia, kad kažkas šiame ryšyje palietė tavo emocijas, viltis, baimes ar senas žaizdas. Tačiau supratimas gali tapti pradžia.
Pabandyk sąžiningai atsakyti į kelis klausimus:
- Kaip aš jaučiuosi šalia šio žmogaus didžiąją laiko dalį?
- Ar šis ryšys suteikia man ramybės, ar daugiau nerimo?
- Ar aš galiu būti savimi, ar nuolat bandau prisitaikyti?
- Ar mano poreikiai čia svarbūs?
- Ar šis žmogus savo veiksmais rodo, kad mane vertina?
- Ką patarčiau draugei, jei ji būtų mano situacijoje?
Labai padeda ir realybės sąrašas. Užrašyk ne tik gražias akimirkas, bet ir tai, kas kartojosi: kada jis nuvylė, kaip jauteisi, ką žadėjo, ko nepadarė. Kai ilgesys užplūsta, smegenys dažnai prisimena tik gerus momentus. Užrašai padeda grįžti prie viso vaizdo, o ne prie idealizuotos versijos.
Kodėl svarbu susigrąžinti ribas?
Žmogus, kuris tavęs nevertina, dažnai gauna daug prieigos prie tavo gyvenimo: gali grįžti kada nori, rašyti kada nori, dingti kada nori, o tu vis tiek lauki. Ribos padeda pakeisti šį modelį.
Riba gali būti labai paprasta: nebeatsakinėti į žinutes naktį, nebesutikti susitikti paskutinę minutę, nebetęsti pokalbio, kuriame esi žeminama, nebeaiškinti savo jausmų žmogui, kuris jų nuolat nepaiso.
Ribos nėra bausmė kitam. Tai apsauga sau.
Iš pradžių gali būti sunku. Gali kilti kaltė, nerimas, noras viską sušvelninti. Bet kiekvieną kartą, kai pasirenki save, stiprini vidinį jausmą: „Mano jausmai svarbūs.“
Kada verta kreiptis pagalbos?
Jei jaučiate, kad šis ryšys tapo tarsi priklausomybė, jei sunku nutraukti kontaktą, jei santykiuose buvo emocinio smurto, manipuliacijų, žeminimo, kontrolės ar grasinimų, labai verta pasikalbėti su psichologu. Kartais vien draugių palaikymo neužtenka, nes prisirišimo mechanizmai būna labai gilūs.
Pagalba ypač svarbi, jei santykiai stipriai paveikė savivertę, miegą, darbą, mokslus, sveikatą ar socialinį gyvenimą. Nereikia laukti, kol bus „pakankamai blogai“. Jei skauda – tai jau pakankama priežastis ieškoti palaikymo.
