Sklendimas padangėmis, slidinėjimo varžybos, motokrosas, nardymas – Piotras Bukinas neįsivaizduoja savo gyvenimo be adrenalino. Vienas jauniausių Vilniaus parašiutininkų klubo narių gali didžiuotis per 22 savo gyvenimo metus iššokęs su parašiutu daugiau nei 500 kartų. Ateityje jis planuoja pelnyti pasaulinį pripažinimą.
Esu atsakingas tik už save
,,Bandžiau ir skraidykles, ir lėktuvus, tačiau šuoliai parašiutu „užkabino“ labiausiai. Iš pradžių maniau, kad pakaks ir 20 šuolių per metus, tačiau jau po penkto bandymo supratau, kad šio sporto imsiuos rimtai“, – pasakoja nuo 16 metų su parašiutu šokinėjantis P. Bukinas.
DELFI gatvė: kas parašiutizme sužavėjo labiausiai?
P. Bukinas: kritimas, laisvė, galimybė pažvelgti į retai matomas erdves, atsiribojimas nuo žmonijos…
DELFI gatvė: ar baisu šokti su parašiutu?
P. Bukinas: šokdamas pirmą kartą dar nesuvoki, kas vyksta. Antras šuolis gąsdina kur kas labiau. Prieš šokdamas susimąstai, kodėl čia grįžai. Nežinau, kodėl, bet man baisiausias buvo 16 šuolis: maniau niekada nebesėsiu į lėktuvą.
Baimė išlieka ir dabar, tačiau kitokia. Pavyzdžiui, nepadaryti tam tikros užduoties: nesusikabinti, nesudaryti figūros… Taip pat priklauso ir nuo šuolio pobūdžio – vienas būna labai baisus, kitas ne.
DELFI gatvė: kaip tėvai, draugai, mergina reaguoja į pavojingą tavo užsiėmimą?
P. Bukinas: dalis draugų manė, kad tik veltui švaistau pinigus. Tačiau dabar jau priprato. Tėvai taip pat buvo nusiteikę prieš mano ekstremalius užsiėmimus, tačiau ir jie susitaikė… Dėl parašiutų dabar nerimaujama mažiau, jie patikimi.
Mergina mano šuolius supranta. Pati nebando, bet aš to ir nenorėčiau. Kai pats atsakau tik už save, jaučiuosi ramus, o jei reiktų galvoti ir apie kitą, būtų sudėtingiau.
Vien šuoliai – per mažai adrenalino
P. Bukinas nesijaučia ypatingu dėl gausybės savo ekstremalių pomėgių: ,,Parašiutininkai dažnai imasi ir kitų ekstremalių sportų. Jiems patinka greitis. Pusė parašiutininkų slidinėja, pusė – nardo, tad visur mane supa tie patys žmonės.“
Žiemą parašiutininkai ne tokie aktyvus, šuolių gerokai mažiau. Taigi, Piotras traukia slides. Lietuvoje jis dalyvauja slidinėjimo varžybose ir, kaip pats sakosi, „šalies masteliu“ žygiuoja neblogai.
Kita parašiutininko aistra – motokrosas. Šiuo sportu jis užsiima mėgėjiškai. Tačiau prasitaria, kad motociklus jis keičia dažnai. Neseniai, pardavęs vieną motociklą, nusipirko parašiutą. Naują parašiutą galima įsigyti už maždaug 20 000 lt, o padėvėtą – pigiau.
P. Bukinas paneigė, kad parašiutizmas pavajonigiausia ar ekstremaliausia jo veikla: ,,Tiek motokrose, tiek slidinėdamas susiduriu su kur kas pavojingesnėmis situacijomis nei šokinėdamas parašiutu“.
,,Dieną skraidau, naktį nardau,“ – dar vieną ekstremalų pomėgį pristato P. Bukinas. Parašiutininkas mėgsta nardyti Lietuvos ežeruose, turi savo įrangą, puikiai išmano nardymo taisykles. Tik dar neturi naro sertifikato. Didžiausią įspūdį jam paliko užtvindytas VIII Kauno fortas, nardymas painiais jo koridoriais, galeromis.
Parašiutininkas stengiasi nardyti tik naktimis – naktį ežeras daug paslaptingesnis, gražesnis.
„Pasibučiuokim kol krentam?“
,,Pradžioje šokinėdavau bet kaip: tiesiog iššoki ir pasivartai ore“, – pasakoja parašiutininkas. Tačiau artėjant šimtajam šuoliui, Piotrui pradėjo patikti free fly.
Free fly – šuolis atliekamas iš maždaug 4 km aukščio. Krentama ne ant pilvo, o vertikaliai – stovint, sėdint, žemyn galva. Tuomet išsivysto didesnis kritimo greitis. Dažniausiai šokama keliese. Krisdami parašiutininkai daro, kas tik šauna į galvą. Pavyzdžiui, pasisveikinama, paimama už kojos, rankos ar net pasibučiuojama. Tai – laisvas šuolis, svarbu improvizacija…
Piotras pasakoja gan greitai išmokęs kristi žemyn galva. Vos pamatęs, kad pradeda sektis, parašiutininkas sudalyvavo pirmosiose free fly varžybose Lietuvoje ir… jas laimėjo.
Tačiau P. Bukinas skuba paminėti, kad varžybos nebuvo pasaulinio lygio, dalyvių taip pat buvo nedaug. Dabar Piotras dažniausiai užsiima free fly, tik siekdamas atsipalaiduoti, pasimėgauti kritimu.
Šiuo metu Piotras užsiima grupiniais šuoliais: ,,Pajutau varžybų azartą, norą pralenkti kitus, pasirodyti kuo geriau“.
Grupinis šuolis – vienas iš populiariausių šuolių būdų. Šoka daugiau nei 2 žmonės, dažniausiai – keturi. Krisdami laisvu kritimu, kol parašiutai dar neišsiskleidęs, jie sudaro įvairiausias figūras. Kuo daugiau ir sudėtingesnių – tuo geriau.
P. Bukinas yra išbandęs ir itin pavojingą, patirties reikalaujančią parašiutizmo rūšį – swoop‘ą. Swoop‘e svarbiausia parašiuto pilotavimas, o ne triukai laisvojo kritimo metu. Pakanka menkiausio netikslumo – ir šuolis baigsis nesėkme. Pats Piotras rimtų traumų sakėsi išvengęs: ,,Lengvas esu, tai ir atšoku nuo žemės kaip kamuolys”.
Sieks pasaulinio pripažinimo
Kaip ir daugelyje sporto šakų, parašiutizme daug ką lemia finansai.
DELFI gatvė: iš kur studentas gauna lėšų dažniems šuoliams?
P. Bukinas: žinoma, šokinėjimas gerokai patuština kišenes, tačiau pinigų galima prasimanyti ir pačiame aeroklube. Čia dirbu instruktoriumi. Taip pat užsidirbti galima, lankstant parašiutus kitiems. Kai sportas užkabina, pinigų jam negaili, prasimanai įvairių būdų jiems uždirbti.
Tokių jaunų ir perspektyvių parašiutininkų kaip P.Bukinas Lietuvoje mažai. Vaikinas prasitaria, kad parašiutizmas jam tampa ne tik laisvalaikio pramoga: ,,Kai pradeda sektis, matai, jog lenki kitus, atsiranda kur kas didesnis azartas dalyvauti varžybose, siekti aukštumų.“
Tačiau studentui sudėtinga gauti pinigų profesionaliam šokinėjimui. ,,Jei tik rasčiau rėmėjų, pradėčiau treniruotis pasaulinio lygio varžyboms. Šis sportas tuomet taptų pagrindine mano gyvenimo veikla. Aukočiau darbą, atsiduočiau tik parašiutizmui. O šokinėdamas tik savaitgaliais, didelių rezultatų nepasieksi. Per metus reiktų iššokti apie 400 kartų“, – svarsto Piotras.
