„Esu laimingas. Ko norėjau, tą dabar turiu. Jau einu savo pasirinktu keliu ir žinau, jog aukštąjį mokslą renkuosi ne dėl to, kad turėčiau diplomą. Žinau, ko siekiu: nenoriu būti vidutinybė.
Noriu būti geras aktorius. Pradžia gera. Iš tų žmonių, kurie buvo ir yra šalia manęs – režisieriaus Rimo Morkūno, tikrų aktorių Elonos Karoblytės bei Vidmanto Fijalkausko – išmokau tiek, kad dabar jaučiuosi lyg pirmąjį kursą baigęs.
Bent jau aš taip įsivaizduoju“, – atvirai kalba neseniai teatre „Menas“ premjeroje „Ekvus“ sužibėjęs jaunasis teatro „Menas“ aktorius ir J.Balčikonio gimnazijos abiturientas Paulius Pinigis, puoselėjantis viltis šią vasarą įstoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją studijuoti aktorystę.
Visus abitūros – privalomąjį valstybinį lietuvių kalbos, matematikos ir anglų kalbos – egzaminus jau išlaikęs Paulius sako, kad po psichologiškai sunkaus darbo teatro scenoje jis po truputį jau „nusileidžia ant žemės“.
„Buvo labai sunku, – prisipažįsta Paulius. – Kai maždaug prieš dešimt mėnesių pirmą kartą paėmiau į rankas pjesės scenarijų, maniau, jog suvaidinti vieną iš pagrindinių personažų – Aleną – bus lengva. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis mane „išsunkė“. Jis mane pakeitė. Tapau kitoks. Nors, tiesą sakant, net nežinau, koks buvau iki tol. Repeticijų metas, premjeros laukimas nebuvo lengvas ir mano tėvams.“
Turėjo slaptų svajonių
– Kaip sureagavai, kai tau pasiūlė suvaidinti Aleną Strengą?
– Šis siūlymas buvo kiek netikėtas. Tačiau iki pat repeticijų pradžios nebuvo aišku, ar šis vaidmuo atiteks būtent man. Gavau scenarijų, jį ramiai skaičiau. Mąsčiau, jog galbūt būsiu dubleris.
Dabar galiu sakyti, kad beveik dešimt mėnesių jaučiausi tarsi prieš gimdymą. Net negaliu pasakyti, kada geriau jaučiausi – ar tuomet, kai pirmą kartą gavau pjesės scenarijų, ar po premjeros…
Beje, prisipažinsiu – slapta puoselėjau viltį suvaidinti ką nors išskirtinio… Tačiau mane užvaldė du jausmai: pasitenkinimo ir baimės. O gal nepavyks?
Kad vaidinsiu, paaiškėjo tik kovo mėnesį. Nemanau, jog mane pasirinko dėl mano aktorinių sugebėjimų. Gal daugiau dėl to, kad esu panašaus amžiaus, kaip ir mano vaidinamas personažas. Manau, vaizdas turėjo lemiamos įtakos.
Dar viena sena mano svajonė buvo vaidinti kartu su Vidmantu. Jis – tikras scenos profesionalas. Pamenu, porą metų, nuo penktos iki septintos klasės, jau lankydamas pas Vidmantą dramos studiją, visus savaitgalius kartu su savo broliu Mariumi praleisdavau J.Miltinio dramos teatre. Tuomet slapčia ir pyniau mintis suvaidinti ką nors rimto.
Su režisieriumi tapo draugais
– Ar tavo personažas tavęs netrikdė?
– Maniau, kad bus labai paprasta. Tik psichiatrą vaidinęs mano mokytojas Vidmantas Fijalkauskas mane perspėjo – paprasta nebus, vaidmuo itin rimtas. O Elona tikino, kad šis vaidmuo man artimas.
– Spektaklio siužetas, bent jau žiūrovui, buvo itin sunkus. Kaip jautėsi Alenas, o gal Paulius?
– Buvo nežmoniškai sunku. Manau, kad dar per anksti save „minkyti“. Baimės buvo – nesu profesionalas. Jis sugebėtų pridengti trūkumus. Kai paėmiau pjesę į rankas, ėmiau savyje ieškoti Aleno.
Per tris mėnesius iš mano gyvenimo dingo viskas – mokykla, draugai, šeima, laisvalaikis… Vaidmuo mane pakeitė.
Nemeluosiu – sunku buvo atsiriboti nuo personažo. Net namuose, bendraudamas su tėvais, tapau ne Pauliumi, o Alenu. Scenoje esu ir Alenas, ir Paulius. Šis vaidmuo buvo pirmas rimtas išbandymas ir, manau, suvaidinau taip, kaip norėjau.
Pamenu Juozo Miltinio žodžius, kuriuos kartą perskaičiau, – „vaidindamas aktorius savo personažą turi stebėti iš šalies“. Jaučiau, kad taip elgiausi.
– Režisierius Rimas Morkūnas, Jaunimo dramos studijos vadovė Elona Karoblytė tave gyrė – esi talentingas. Ar šie žodžiai glosto tavo savimeilę?
– Labai malonu iš tokių žmonių išgirsti gražių žodžių. Tai man pasisekė, kad juos sutikau – jie mane atrado, jie mano gyvenimui suteikė antrąjį kvėpavimą.
Rimas – labai taktiškas žmogus. Jis ne tik geras režisierius, tačiau ir puikus pedagogas. Jis su aktoriais, kitais scenos darbuotojais sukūrė labai šiltus ir draugiškus santykius – paliko daug erdvės, mūsų nevaržė.
Nebuvo jokios įtampos. Jei kas nepavykdavo, mokėjo taktiškai nepasitenkinimą savimi nuslopinti. Daug bendravome ir po repeticijų. Gaila, kad jis išvažiavo.
Nenori būti vidutinybė
– Gal tavo šeimoje taip pat vyrauja meninė dvasia?
– Mano tėvai neturi nieko bendro su menu. Nežinau, iš kur aš toks. Tik va brolis Marius, – Vytauto Didžiojo universiteto politologijos mokslų 3-io kurso studentas – taip pat buvo įsimylėjęs J.Miltinio teatrą. Su juo viename katile virėme. Tačiau jo aistra – šokis. Marius buvo pakviestas į šokio teatro „Aura“ spektaklį.
– Aktoriaus profesija – sunki ir daug jėgų reikalaujanti specialybė…
– Pasirinkimas yra – stoti į Teatro ir muzikos akademiją. Šis sprendimas ne dėl to, kad bet kur baigčiau aukštąjį. Nebijau išbandymų. Manau, jei darbas tau patinka, galima visko pasiekti. Pavyzdys man yra Elona. Su kokia aistra ji imasi kiekvieno vaidmens! Manau, esu laimės kūdikis.
– Kokį vaidmenį norėtum sukurti ateityje?
– Žinoma, rimtą. Turiu dar vieną slaptą svajonę, tačiau apie tai šiandien tikrai anksti kalbėti.
Talismanas – J. Miltinis
– Sakai, esi laimės kūdikis. O gal turi kokį talismaną?
– Kai neseniai perskaičiau Tomo Sakalausko knygą „Monologai: Miltinio gyvenimas“, J.Miltinis man tapo įkvėpimo šaltiniu. Gal pasirodysiu kiek pakvaišęs, bet kartais atrodo, kad su juo kalbuosi.
– O jausmams, be meilės teatrui, vietos yra?
– Šiuo metu jausmams vietos nėra. Kol kas visko per daug. Elona dažnai kartoja: „Teatras – vyriškos giminės. Aš su juo susituokusi.“ Po spektaklio supratau, ką ji norėjo pasakyti. Tačiau nemanau, kad ateityje bus tik scena.
Egzaminai, sportas ir žvejyba
– Esi abiturientas ir neseniai laikei brandos egzaminus. Taip jau sutapo, kad ir premjera vyko prieš pat egzaminus. Kaip visur suspėji?
– Dėl egzaminų per daug nesijaudinau – iki premjeros mokslams daug laiko skyriau. Matematika man visada gerai sekėsi. Anglų kalba – taip pat. Gal lietuvių kalbą kiek per pusmetį apleidau.
– Ar turi laisvalaikio?
– Mėgstu žaisti krepšinį. Nuo 8-erių iki 15-os metų pas trenerį Albiną Batūrą lankiau laisvųjų imtynių treniruotes, tapau Lietuvos čempionu, prizininku.
Varžiausi svorio kategorijoje iki 26 kilogramų. Kartą prieš varžybas pasisvėriau – vienu kilogramu per daug. Per dvi dienas antsvoris buvo panaikintas. Beje, mano tėvas Rimgaudas vaikystėje taip pat lankė treniruotes pas tą patį trenerį.
Labai mėgstu žvejoti. Dažnai nuvykstu pas senelius į sodą Piniavoje, prie Lėvens upės. Papasakosiu istoriją, kaip išmokau šapalus žvejoti.
Buvau gal trylikos metų. Kartą kitame upės krante pamačiau vyriškį. Nuėjau pas jį. O jis ir sako, kad gaudo „ant karkvabalio“. Nusprendžiau išbandyti laimę. Pavyko – užkibo pusantro kilogramo žuvis. Tuomet pajutau tokį pasididžiavimą – nešiausi ją ir rodžiau visiems sutiktiems kaimynams…
