„Suicide Dj‘s“ – tai grupė, koncertuose kurianti kelių meno krypčių sintezę. Šie nesenai susibūrę atlikėjai scenoje drąsiai maišo vaizdų ir garsų kokteilį, savo energija užkrėsdami žiūrovus. Nors jie ir labai išsiskiria iš Lietuvos grupių konteksto, „Suicide Dj‘s“ muzika nėra įdomi tik jiems patiems.
„Pravdos“ žurnalo skaitytojų įvertinti kaip metų naujokai, A-LT muzikos apdovanojimuose jie tapo „Metų proveržiu“.
Nepabijoję originalumo, „Suicide Dj‘s“ prisideda prie Lietuvos publikos lavinimo – atlikėjai griauna mitą, kad alternatyvi muzika pasmerkta skambėti rūsiuose, krykštaujant saujelei gerbėjų.
Gal iš tiesų laikas sunaikinti fonogramas ir uždrausti žmonėms, turintiems klausos sutrikimų, ropštis į sceną?
Apie viską iš eilės pasakoja Ainis Storpirštis, vienas iš „ Suicide DJ‘s“ vokalistų, pasižymintis aukštu balsu ir polinkiu koncertuose dainuoti žiūrovams atsukus nugarą.
„Suicide Dj‘s“ pradžia
Pasak Ainio, jų grupės susikūrimo istorija labai paprasta ir trumpa: „Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, viskas prasidėjo nuo idėjos, o idėja atsiranda žaidžiant.
Vieną dieną Vidas (vienas iš dviejų „Suicide Dj‘s“ vokalistų – aut. past.) paskambino man telefonu ir liepęs klausyti pagrojo sintezatoriumi trumpą melodiją. Kadangi man patiko, tą dieną atvažiavau į LMTA auditoriją, kurioje užsirakinę dviese tris valandas grojome tuo pačiu sintezatoriumi ir dainavome.
Hmm, na, tu neįsivaizduoji, kaip skambėjo pirmieji tekstai (šypsosi). Tas sintezatorius turėjo keturis mygtukus, kurių funkcija buvo skirtingi garsai, pavyzdžiui, šuniuko lojimas. Prie tų „knopkių“ patogiai prieiti galėjai tik iš kitos instrumento pusės, todėl paskui nusprendėme, kad tai gali būti originalus „back vokalas“, stovint nugara į žiūrovus.
Pirmus kartus grojome draugams, po to supratome, kad norime rimtai tuo užsiimti. Negali eiti į priekį su žmonėmis, kurie tavimi netiki, kurių tikslai nesutampa. Tie, kas atėjo į grupę, neperėjo jokios atrankos ar kažko panašaus – mus suvienijo bendras noras kurti.
O pavadinimas – tai išvis unikalus (juokiasi). Na, jis atsirado paprasčiausiai – „Suicide Dj‘s“ mums skambėjo visai „kietai“, to ir užteko. Neturėjome omeny jokio tiesioginio ryšio su savižudybe. Po to, paklausę savęs, kodėl taip pasivadinome, nes juk niekas neatsitinka be reikalo, pradėjome galvoti: hmm, gal tokią muziką groti Lietuvoje – savižudybė?“
„Suicide Dj‘s“ išsiskiria pasirinkta išraiškos forma: muzika teatre, teatru muzikoje. Paklaustas, ar juos paveikė šio įvaizdžio legenda „The Tiger Lilies“, Ainis neslepia, kad apie tai, jog egzistuoja ši grupė, nežinojo tol, kol jie neatvažiavo į Lietuvą: „Kai nuėjau ir juos pamačiau, pagalvojau: velnias, kai tik ką nors sugalvoji, būtinai pasirodys, kad kažkas panašaus jau yra sukurta.
Be to, ta grupė atvažiuos į Lietuvą, tu tai sužinosi ir dar nuėjęs į jų koncertą pats pamatysi tuos panašumus. Iš tiesų, tiek jų muzikos forma, tiek sceniniai reikalavimai yra visai kitokie nei mūsų.
„Tiger Lilies“ – subtilūs, jie atlieka savo dainas ramiai, papildydami jas „triukais“, o mūsų pasirodymuose daugiau ekspresijos. Muzikos ir teatro sintezė mūsų kūryboje atsirado dėl to, kad aš su Vidu esame atėję iš teatro, abu studijuojame Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Dar nesutikau žmogaus, kuris man paneigtų tai, jog jei turi savo mėgstamą specialybę ir nori ją išsaugoti, negali būti pasinėręs į šią veiklą visa galva. Darbas tau seksis tol, kol jį mylėsi ir gerbsi. Kuo labiau gyveni tik darbu, tuo labiau jis tau atsibosta. Kad jaustum malonumą, turi turėti, kur pabėgti, kur atsitraukti.
Aš labai norėjau dainuoti, Vidas groti – tai dabar ir darome. Scena tiek muzikoje, tiek teatre turi savo taisykles, ir turi jų laikytis. Žinodami kai kuriuos teatro scenos dėsnius, juos pritaikome muzikoje tam, kad sukeltume didesnį efektą. Jei muzika nuo to, ką sugebame daryti kitose sferose, tampa paveikesnė, mes tai sujungiame. Juk norisi, kad tai, ką darai, būtų išgirsta“, – priduria vokalistas.
Kalbant apie tai, ar pasirinktas įvaizdis jiems ir padėjo išpopuliarėti, Ainis atsako, kad pirmiausia toks sprendimas patiko jiems patiems: „Nors nemėgstu lyginti Lietuvos su užsieniu, tačiau ten žmonės laisviau elgiasi per koncertus – jie kartu dainuoja, rėkia, šoka. To man trūksta Lietuvoje, o tai, ką daro didžioji dalis Lietuvos muzikos estrados, man nepatinka.
Aš arba nematau idėjų, arba jos man neatitinka paprasčiausių scenos taisyklių. Atlikėjas turi atiduoti save žiūrovui. Jeigu šneki nuo scenos žmonėms, būk atsakingas už tai, ką darai. Tai, ką darome mes, – gyvas santykis tarp atlikėjo ir žiūrovo. Muzikoje dažnai nėra tiesioginio bendravimo su publika, o mūsų pasirinkta forma padeda tai įgyvendinti.“
„Seni, tu gali viską“
Ainis pasakoja, jog „ Suicide Dj‘s“ nuo pat pradžių tikėjo, kad jų muzika neliks grojimu tik sau: „Tarp tikėjimosi ir tikėjimo yra mažas skirtumas, apie kurį būtų galima daug diskutuoti. Aš maniau, kad bus lengva, tačiau atsiranda įvairių klausimų. Scenoje tu parodai tai, kas yra gražiausia, – rezultatą. O užkulisiuose būna visko, ir daugelis žmonių to neatlaiko, juos „suvalgo“.
Tarkime, administracija ir panašiai. Žodžiu, įstaigos „suvalgo“ menininką. O kol kas mums einasi visai neblogai.
Aktorė Nelė Savičenko yra labai gražiai pasakiusi: jeigu gauni įvertinimą (šiuo atveju elementarus pavyzdys yra „Pravdos“ naujokų apdovanojimai), tai reiškia, tu eini savo kryptimi, teisingu keliu. Jeigu nesiseka, pagalvok, ar išvis esi savo vietoje, ar tikrai nori tai daryti, ir jeigu nori – galvok, ką darai blogai.
Neklausiant, „kodėl“, niekas nevyksta. Tai pritaikoma viskam – tiek darbui, tiek asmeniniam gyvenimui, savęs ir kitų pažinimui.“
Nors Lietuva – pažįstamų kaštas Ainis nesutrinka paklaustas, ar sunku išgarsėti neturint pažinčių: „Žinai, kodėl mums pasisekė? Nes ta muzika, kurią mes grojame, patiko mūsų artimiems žmonėms. Be jų palaikymo nebūtų dabartinės situacijos. Jeigu pažįsti žmogų, bet tau nepatinka tai, ką jis daro, tuo tiesiog nesidomėsi. Arba išsišiepsi, po vieno koncerto paplosi jam per petį, sakysi „jo, faina, sėkmės tau“, bet daugiau į tuos koncertus nebeisi.
Metas surimtėti – negi nėra poreikio įtraukti į kūrybą sudėtingesnių vokalinių partijų arba aktorinių niuansų? Ar nesinori daugiau kokybės? Kad „Suicide Dj‘s“ tai sugeba, įrodo ne tik viena iš naujesnių dainu „Time to leave“, skambanti šiek tiek kitaip nei ankstesnė grupės kūryba.
Pasak Ainio, be abejo, norisi: „Yra klausančių ir replikuojančių, kad galėtume stipriau, aukščiau išdainuoti. Taip manantiems aš pasiūlyčiau užlipti į sceną ir daugiau kaip valandą šokinėti, kratytis ir dainuoti. Įdomu, kaip jie išnaudotų savo balso galimybes. Taip, galėtume stipriau dainuoti, bet nesinori „plėšytis“. Mes atiduodame daug fizinių jėgų, veiksmo.
Geri norai
Dabar daug kalbama apie alternatyvios muzikos atgimimą Lietuvoje. Paprašytas pasidalinti savo nuomone šiuo klausimu, Ainis nepamiršta ir teatro: „Man šiek tiek gėda prieš savo kolegas muzikantus, bet neturiu pakankamai laiko domėtis jų kuriama muzika ir spręsti, ar tai, ką jie daro, žymi atgimimą.
Jeigu mes patys save priskiriame šiam muzikos žanrui, mūsų klauso, o tokių – alternatyvių – grupių dabar Lietuvoje yra nemažai, gal tai ir reiškia atgimimą? Spręsti, ar ši muzika atgyja, gali tik tuo atveju, jei pats iš vidaus stebi vykstantį procesą.
Žmonės iš pašalės, nesidomintys alternatyva, negalvoja, kad dabar tai atsigauna, o anksčiau buvo nuomaris. Džiugu, kad kažkas yra daroma – konkursai, apdovanojimai, jie padeda kūrėjams eiti į priekį, nes vienišam eiti sunkiau.
Kadangi pats esu labiau teatro srities atstovas, čia praleidžiu daugiau laiko, tai tikrai matau, kad jis atsigauna, nes žmonės eina, ir džiugu tai, kad eina jaunimas – juk jie mūsų ateitis. Negana to, vis daugiau jaunų žmonių pradėjo eiti į teatrą, kaip dalyviai, kūrėjai, ir taip prisidėti prie Lietuvos teatro atgaivinimo.
Kalbant apie žiniasklaidą, tai ji turėtų labiau šviesti žmones. Tai ypač aktualu jauniems žmonėms, kurie yra imlesni naujai informacijai. Tai, ką dabar daugiausia rodo televizija arba rašo laikraščiai, mane paprasčiausiai liūdina. Yra daug daugiau naudingesnės informacijos, kurią reikėtų žinoti tiek gyvenime, tiek apie šitą šalį ir jos vaikus.
Aišku, yra kryptinga spauda, skirta intelektualiems žmonėms, ir televizijos laidos, tokios, kaip L. Donskio „Be pykčio“. Grįžtant prie pokalbio apie muzikos ir teatro atgijimą, gal Lietuvoje jis kol kas nėra taip ryškiai matomas.
Dažniausiai atgimimu mene įvardijamas toks laikotarpis, kai vyksta kardinalūs ir drastiški pokyčiai. Tačiau aš tikiu, kad Lietuvos kultūros atgimimas prasidėjo ir įvyks. Sutinku daug žmonių, kuriems to reikia, ir aš juos labai palaikau, sakau: „Eikite kuo toliau į priekį, jei tik darote tai dėl gerų norų“ (šypteli).
„Eurovizija“ ir dešimt Dievo įsakymų
„Suicide Dj‘s“, nusprendę dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje, vis dėlto iki jos nenukeliavo. Jie buvo diskvalifikuoti, net nespėję joje sugroti. Pažeista viena pagrindinių dalyvavimo atrankoje taisyklių – pasirinktoji daina „Final shot“ jau buvo viešai atlikta.
Negana to, filmukas, kuriame ši daina atliekama gyvai, buvo įdėtas tinklapyje „Youtube“. Piktas anonimas įskundė „Suicide Dj‘s“ atrankos komisijai, ir todėl jie buvo pašalinti.
Prisiminęs šią keistoką istoriją, Ainis juokiasi, kad tai buvo ankstyvasis jų grupės laikotarpis: „Na, nors dabar yra mūsų muzikinės karjeros pradžia, tas laikotarpis buvo grupės pradžių pradžia. Aišku, elementariausias dalykas, kurį gauni dalyvaudamas „Eurovizijos“ atrankoje – tai reklama. Tave parodo per televiziją, daug žmonių žiūri, esi užtikrintas, kad tam tikrą laiką tave stebės. Jei tvarkingai ir kokybiškai atliksi savo darbą scenoje, tai bus tiesiog gera reklama.
Dalyvavimas pačioje „Eurovizijoje“, man asmeniškai, nežinau kaip kitiems, nekėlė klausimo „būti ar nebūti“, tiesiog norėjau pagroti. Na, tikrai gaila, kad to neleido, geriau būtų išmetę po pasirodymo (šypteli). Aišku, kitoms grupėms tai būtų nepatikę, nes egzistuoja taisyklės, kurių reikia laikytis, ir panašiai.
Kalbant apie tas taisykles ir anonimą, jeigu tai buvo kitos grupės konkurencija – viskas gerai, suprantu, tačiau jei tai padarė principingas teisybės ieškotojas iš pašalės, tai, žmogau, būk malonus ir laikykis visų esamų įstatymų, jau nekalbant apie dešimt Viešpaties įsakymų, kurie yra visa ko pagrindas.
Mane erzina, kai žmogus ieško teisybės visame kame aplinkui, ignoruodamas pats save. Galėjome išmesti iš „Youtube“ tą „klipą“ su daina, kurią norėjom groti atrankoje, ir būtume galėję dalyvauti, nes nebūtų likę jokių įrodymų, kad tas „gabalas“ jau buvo atliktas. Taip, mes sukčiavome, nesiginu, ir tas anonimas irgi teisus, kad mus įskundė, bet ramu yra tai, kad sukčiavome atviromis kortomis (šypsosi).
Ainis lengvai ironizuoja, kad filmuotoje medžiagoje viskas buvo parodyta ypač aiškiai: „Neišmetėme to „klipo“, ir jį visi, kas norėjo, galėjo pasižiūrėti ir paviešinti. Negana to, tame filmuke, prieš grojant dainai, pasirodo atlikimo data, užrašyta per visą ekraną, tolesnis užrašas yra „Sucide Dj‘s“, lygiai tokio pat dydžio, o trečias atplaukia dainos pavadinimas „Final shot“.
Mes dar tikėjomės, kad „praslysim“, bet, deja deja, mus nubaudė pagal nuopelnus, nepavyko.
Įsivaizduojant, kas būtų, jeigu būtų, pašnekovas surimtėja: „Jeigu būtume laimėję atranką, aš kalbėčiau visai kitaip. Tuo atveju, kai išrenka tauta, o vienas žmogus skundžia, tai sužinojęs, tikrai nusiųsčiau jam dešimt Dievo įsakymų. Sakyčiau: „Jeigu taip ieškai tiesos, tai „varyk“ iki galo“.
Paklaustas, ar į „Suicide Dj‘s“ planus įtrauktas naujas albumas, Ainis atsako teigimai: „Daug kas yra įtraukta į ateities planus, nors kartais tai ne planai, o svajonės. Tačiau apie albumą galvojame, ir galbūt jis netrukus pasirodys.
Kažkada sakiau, kad jis turėtų būti DVD formato, nes mūsų muziką yra geriausia matyti, bet tikriausiai tai bus garsinis įrašas. Yra įvairių nuomonių apie tai, kaip jį pateikti. Nesinori, kad žiūrovas, nusipirkęs „kompaktą“, gautų tą patį, ką mato koncertuose, tik be vaizdo. Tai būtų šiek tiek liūdna, todėl dar galvojame, ką ir kaip padaryti.“
Pasidomėjusi, ar galime tikėtis, kad uždainuos grupės trombonistas Pranas, o Ainis atsisuks į žiūrovus, – gaunu dvejopą atsakymą: „Ar galite to tikėtis (šypsosi)? Jūs visada galite tikėtis ir tikėti. Pranas uždainuos, bet, deja, kol kas neplanuojame, kad Ainis atsisuktų.
Tiesiog tai – visai kitoks žiūrovų pojūtis, aš apie juos sprendžiu iš Vido veido išraiškos, nes jis stovi arčiausiai, dar kartais pažiūriu ir į kitus. Bet šiaip – ne, na, man dar negalima atsisukti. Pranui uždainuoti galima, o man atsisukti negalima. Reikia, kad būtų taip, kaip yra, nes tokia buvo pradinė idėja, kiek galime, tiek jos laikomės.“
Baigiamasis Ainio žodis
„Turiu linkėjimą jauniesiems lietuvaičiams, gal tai – „ne į temą“, bet kažkodėl dabar man toks laikas, kai tai rūpi. Žmonės turi dabar dideles galimybes išvažiuoti iš Lietuvos, yra paprasta palikti šitą šalį. Nesvarbu, koks būtų jūsų kelionės tikslas, aš prašau ir linkiu: išvažiuodami nesakykite atsisveikinamojo žodžio, kuris skamba: „Nes čia š..das“. Tiesiog šie žodžiai kažką skaudina, ir, mano nuomone, taip nėra – čia gali rasti viską, ko tau reikia.
Tai tas pats, kaip negražiai atsisveikinti su savo tėvais, nes ši žemė mus augino ir maitino, mes joje esame. Jeigu galvojate, kad kažkur kitur yra geriau, ar tai tiesa – pamatysite išvažiavę. Gal taip ir bus, nors aš drįsčiau tuo abejoti.
Gal būtų nuostabu kada nors išvažiuoti koncertuoti į užsienį, ir, jei tie koncertai kažkam primintų mūsų šalį ar su ja supažindintų, jausčiausi atidavęs mažą mažą maželytę skolos dalelę savo žemei.“
Šiuo patriotiniu linkėjimu ir baigiame nerimtai rimtą pokalbį. Kaip dainuoja „Suicide Dj‘s“ – „It is the time to leave“.
