Kai pamatai jos nuotraukas ar paveikslus, užplūsta dvilypis jausmas. Baimės ir grožio pajautimas vienu metu. Gotiška estetika priverčia su siaubu įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Ir net sunku patikėti, jos tas groteskiškas stebuklas, stojęs prieš tavo akis, buvo sukurtas nuobodžioje katalikiškoje Lietuvoje. Susipažinkite – Natalie Shau. Vaiduokliškas grožis su spygliais.
Sakysite, kad dauguma menininkų yra kažkuo „kitokie“. Galbūt. Tačiau 22-ejų metų Natalie Shau, neabejotinai, išsiskiria savo darbais, pažiūromis.
Kol kas rimtesne kūryba skaitmeninio meno savamokslė užsiima vos porą metų, bet jos darbai jau spėjo papuošti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muzikinių albumų viršelius, knygas, žurnalus. Deja, kol kas menininkė labiau žinoma svetur, o jos kūryba dažniau pristatoma įvairiuose leidiniuose Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Vokietijoje nei gimtojoje Lietuvoje.
Taisydami nedovanotiną padėtį, Natalie Shau kalbiname mes.
U: Vilnius yra Tavo gimtasis miestas, tačiau jau kurį laiką mokaisi ir gyveni Londone. Ką Tau reiškia kiekvienas iš šių miestų? Kokias galimybes jiedu atveria, o gal užveria?
N: Pirma pasitaikiusia proga pasiguosiu, kad beprotiškai pasiilgau Vilniaus. Londonas yra klaikus ir visiškai nežmoniškas miestas. Knibždantis skruzdėlynas, kuriame nėra jokios ramybės. Gyvenu mintimi, kad studijos – dalykas laikinas, ir kad galėsiu grįžti gyventi į Lietuvą.
Be abejo, Londonas turi ir savų privalumų. Na, vien tik tas faktas, kad čia yra pramogų visiems, kad ir kokie bebūtų tavo poreikiai. Štai kartą per mėnesį vyksta labai „mano“ vakarėlis. Laikas nuo laiko koncertą surengia kokia grupė, apie kurios atvykimą į Lietuvą tik pasvajoti galima. Čia yra muziejai ir galerijos, kuriuose galima kone apsigyventi… Bet visada yra koks nors „bet“. Šiuo atveju pats didžiausias „bet“ yra tiesiog netinkama atmosfera. Mano ir Londono dažniai nesuderinami
Ką Tau kaip asmenybei ir kaip kūrėjai davė nauja patirtis kitoje aplinkoje – kultūrinėje, geografinėje, socialinėje?
Kol kas nieko. Kokioje aplinkoje dirbau, tokioje ir tebedirbu. Kaip bendravau su žmonėmis internetu, taip ir toliau bendrauju. Atstumo nesijaučia. Pasaulis mažas. Skiriasi tik vaizdas už lango ir veidai gatvėje. O ir pati aplinka ne per seniausiai pasikeitė, tad į pagrindinius kūrybinės sąmonės srautus šie pokyčiai dar neįsibrovė. Gal po metų bus kitaip.
Minia. Išsiskirti iš plačiosios masės. Ar žmogaus išvaizda, apranga yra jo vizitinė kortelė, reprezentuojanti požiūrį į pasaulį, momentines nuotaikas. Kiek Tau pačiai tai svarbu?
Šia tema galima tiek prisapalioti, kad pamirši nuo ko pradėjai, ką norėjai pasakyt ir galop išvis paskęsi „filosofiniuose marazmuose“. Štai minia yra blogis. Tas tyras, šėtoniškas blogis. Šėtonas nėra asmuo. Šėtonas yra banda. Blogį reikia pažinti, kad išmoktum jo išvengti. Aleliuja!
Kalbant apskritai apie išvaizdą, reikėtų turėti aiškų diskursą, apie ką kalbam. Apie stiliaus išmanymą ir estetinę pajautą? Išorinio ir vidinio grožio santykį? Ar iš esmės keliam klausimą, kodėl kažkas ima ir atrodo „kitaip“?
Mano manymu, svarbu ne išsiskirti. Svarbu būti savimi ir surasti savo bendraminčių ratą (jei tam yra poreikis). O išskirtinumas – tik antrinis efektas. Vienaip ar kitaip, esi tu„išsiskiriantis“, ar ne, priklauso ne tik nuo tavęs, bet ir nuo aplinkos. Viskas reliatyvu. Būdamas išskirtinis vienoje aplinkoje, toks nebūsi kitoje. Tad jei išskirtinumas yra tikslas savaime – tai veda prie absurdiškos veidmainystės ir savęs prievartavimo nuolat stengiantis išsiskirti. Taip nebelieka vietos „savai“ aplinkai.
Apskritai, kalbėdama apie kai kuriuos dalykus, mieliau naudočiau sąvoką „savitumas“, o ne „išskirtinumas“. Savitumo reikia siekti lavinant asmenybę, bet neverta bijoti išsiskirti ir išoriškai. Vidinis ir išorinis grožis nėra antipodai. Jie vienas kitą papildo. Tai žaidimas. Tai kūrybinė erdvė. Ir, be abejo, išorinis grožis padeda atskleisti vidinį (ir atvirkščiai).
Bet dar svarbiau yra nustoti tą suknistą išvaizdą taip sureikšminti, kad dėl jos nuolat reiktų teisintis. Yra savaime suprantama, kad kiekvienas laisvas žmogus turi teisę rengtis kaip jam patogu. Patogu ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Lietuvių mentalitetas atspindi akivaizdžiai pragmatišką požiūrį į aprangą – diktatūrą. Ir tai yra didžiulė problema. Berods, prof. Šliogeris yra sakęs, kad „Žmogus yra vertas tiek, kiek jis išsiskiria iš minios. Kitaip jis – tik silkė silkių statinėje.“
Pagal zodiaką esi Avinas. Šio ženklo žmonės yra aktyvūs, veiklūs ir pilni energijos. Tai nepaprastai valingos asmenybės, turinčios daug idėjų ir kartais linkusios į beatodairiškumą. Jeigu Tau šautų beprotiškai rizikinga mintis, ar dėl jos eitum iki pasaulio krašto?
Net nežinau. Turbūt aš kažkoks nesveikas avinas. Avelė gal tiksliau. Jei šautų beprotiškai rizikinga mintis eiti iki pasaulio krašto, atsisėsčiau prie kokio lango ir vartydama akis ilgai dūmočiau, nežinodama, ko imtis ir nuo ko pradėti. Ir į pasaulio kraštą turbūt eičiau tik tuo atveju, jei atsirastų, kas ten nuveda.
Esi spontaniškas žmogus, ar planuoji ateitį?
Planuoju spontaniškai.
Šiuo metu studijuoji “Central Saint Martins” meno ir dizaino universitete Londone, o iki tol vaizduojamojo meno srityje buvai savamokslė. Kaip atradai skaitmeninį meną?
Visada mėgau piešti ir teplioti. Kompiuteris – tai tik labai sudėtingas pieštukas. Tik dar vienas įrankis. Tad skaitmeninių menų „knibinėjimas“ tapo neišvengiamas, vos tik įsigijau kompiuterį.
„Menų“ pagrindus pramokau mokykloje – turėjau gerą dailės mokytoją ir kiek stipresnę programą. Tačiau su mokykla viskas ir pasibaigė. Visa tolimesnė patirtis – be jokių mokytojų ir kursų. Krapščiausi pati. Su skaitmeniniais menais viskas prasidėjo nuo atsainių, su „muiline“ padarytų nuotraukų koregavimų. To ir menu nepavadinsi… Ilgainiui įgūdžiai tobulėjo. Įvaldžius technikas, pavyko įgyvendint visokiausius sumanymus. Taip ir „užsikabliavau“.
Kūryba per kančią? Anot Oskaro Wildo, kad žmogus galėtų kurti, jis turi būti nelaimingas, mat laimės apsvaigintas žmogus nustoja ieškoti. O kaip Tau atrodo – kas yra kūrybos prigimtis?
Kūrybos prigimtis yra Dievas, kurio dalelė yra kiekviename. Ir to Dievo vardas – Įkvėpimas. Skausmingiausioje kančioje ar palaimingiausioje laimėje – visur galima rasti įkvėpimą. Gal tik pačių kūrinių pobūdis ir „užtaisas“ skirsis.
Kas yra Tavo įkvėpimo šaltinis?
Muzika. Meilė. Grožis.
Skaitmeninio meno kūrimo procesas skiriasi nuo tradicinio meno (tapybos, piešimo, grafikos ir t.t.). Tavo manymu, kuri technologija labiau išlaisvina, o kuri varžo menininką?
Nemanau, kad galima įvardinti kažkurią techniką, kaip varžančią, o kitą – kaip išlaisvinančią. Viskas priklauso nuo kūrėjo. Genijus vien su kreidele sukurs šedevrą. Nevykėlis gi nieko įdomaus nesukurs turėdamas kad ir visas pasaulio spalvas.
Koks Tavo kaip autorės santykis su savo darbais. Ar kiekvienas paveikslas yra vienodai brangus? Gal yra vienas, kuris ypatingiausias tarp ypatingų?
Sunku atsakyti. Požiūris į savo pačios darbus ganėtinai keičiasi su laiku. Štai anksčiau labiau mėgau savo visaip kaip apdorotas fotografijas. Dabar, įvaldžiusi naujas darbo technikas, labiau linkstu prie piešinių ir „fototapybos“. Ir jei reikėtų išrinkti vieną kurį patį pačiausią – greičiausiai tai kaskart būtų tas, kurį esamu momentu esu padariusi paskutinį.
Kaip evoliucionuoja Tavo darbai? Ar jie labiau keičiasi idėjiškai, o gal technikos atžvilgiu?
Peržvelgiant visus mano darbus, nuo pat pirmųjų, publikuotų interneto galerijose, pokyčiai akivaizdūs. Anksčiau daugiau dirbau su nuotraukų koregavimais, manipuliavimais. Kartais padarydavau kokį piešinį. Ilgainiui daugėjo montažų ir koliažų. Dabar gi esu išrutuliojusi savo darbo techniką, kurią aiškiausiai apibrėžtų pavadinimas „fototapyba“. Tai skaitmeninio piešimo, foto koliažų, manipuliacijų mikstūra.
Dėl „idėjinių“ pokyčių net nežinau. Man apskritai sudėtinga įvardyti tą „idėją“, kuri tariamai slypi po mano darbais. Vis tik tai yra tiesiog mano vidinio pasaulio iliustracijos, retai teturinčios tiesioginių sąsajų su „visiems priimtina“ realybe ir jos prasmėmis.
Nemaža dalis darbų turi vaikystės, žaislų motyvų. Neretame autoportrete Tu pati atrodai kaip lėlė. Tik tie žaislai, lėlės sukelia ne jaukumo ir šilumos jausmą, o panašėja į atvykėlius iš siaubo filmų. Kiek tam įtakos turi Tavo pačios vaikystės patyrimai?
Vaikystėje labai draugavau su knygomis. Pasaulio pasakos, E.A.Poe vaiduokliškos istorijos. Paskui pamačiau Timo Burtono filmus, išgirdau „Cinema Strange“ ir „Sopor Aeternus“ muziką. Kita vertus, mano vaikystė tęsiasi iki šiol. Nes kai nustoji būti vaikas, tampi seniu. Artimiausiu metu suaugti nesiruošiu. „Rimtasis“ suaugusiųjų pasaulis yra piktas, pagiežingas, veidmainiškas ir dažniausiai nuobodus.
Iš Tavo darbų sprendžiant atrodo, kad esi intravertė. Ar tai tiesa?
Tikrai taip.
Kuo Tau patinka siaubo filmai?
Siaubo filmas siaubo filmui nelygu. Yra maloniai šiurpinantys, yra groteskiškai juokingi ir absurdiškai juokingi, ir yra Gražūs. Nei į vieną iš išvardytų „kategorijų“ nepatenka naujieji „Hollywood‘o paaugliniai siaubiakai“.
Kokia Tavo gyvenimo filosofija? Tik nesakyk, kad tokios neturi, nes visi pasaulį patiriame skirtingai.
Mano gyvenimo filosofija yra apvali. Ji apmušta juodu aksomu ir kvepia cinamonu. Iš jos kyšo sidabriniai dygliukai. Aš ją laikau vienoje lentynų, šalia knygų ir dėžučių su bižuteriniais niekučiais.
Mano gyvenimo filosofija yra graži. Tačiau imti ją reikia atsargiai, nes galima įsidurt.
Kas yra tamsiojoje gyvenimo pusė? Kuo ji geresnė už šviesiąją?
Kai prasideda spektaklis, salėje užgęsta šviesa. Žiūrovai – tamsoje, aktoriai – šviesoje. Aš esu šio pasaulio spektaklio stebėtoja. Todėl renkuosi tamsą. Nenoriu lipt į scenos šviesas, nes žmonijos gyvenimo spektaklis pernelyg absurdiškas ir gan kvailas, tad vietos sau ten nelabai rasčiau.
Kuri stichija galėtų būti tavo namais: Vanduo, Ugnis, Žemė, Oras? Kodėl?
Vanduo. Siejasi man su ramybe, kurios man kartais taip trūksta.
Sakai, kad darbai atspindi Tavo pačios nuotaikas ar būsenas tuo momentu, kai paveikslai buvo kuriami. Tačiau, kai žiūriu į Tavo paveikslus, man jie neatrodo sustabdytos akimirkos. Matau, kaip juose vyksta gyvenimas. Ar ten groja muzika? Jei groja, tai kokia?
Akimirka neatsiranda iš niekur ir niekur nedingsta. Tai sustabdyto veiksmo dalis. Tad ir akimirksnio paveikslas turi praeities gijas ir ateities miražus.
Dviem žodžiais: ką labiausiai mėgsti ir ko labiausiai nemėgsti?
Mėgstu: mielus gyvūnėlius ir capuccino kavą.
Nemėgstu: kategoriško kvailumo.
