Du pirštus iškėlę pacifistai ir išdaužytos parduotuvių vitrinos, raudonos vėliavos su Che Guevaros atvaizdu, reikalavimai padėti skurstančioms Afrikos šalims ir akmenų svaidymas į policiją. Kas tai? Riaušės? Nevisai… Jau ne vieną dešimtmetį galingiausių pasaulio valstybių vadovai slepiasi nuo jų už stiklinių tvorų ir ašarinių dujų debesų.
O kiekvienais metais jų vis daugėja.
Visai neseniai, šių metų birželio pradžioje, mažyčiame Vokietijos miestelyje Heiligendame viskas staiga tapo paslaptinga. Didžiųjų industrinių pasaulio valstybių vadovai surengė ten „G8“ susitikimą, aplink miestelį buvo pastatyta 12 kilometrų policijos, šunų ir video kamerų saugoma tvora, vienuolikos jūrmylių pločio jūros ruožas buvo blokuotas kranto apsaugos pajėgų, iš viso apie 16.000 policijos pareigūnų iš visos Vokietijos buvo mobilizuoti tos vietos apsaugai.
Ir to vis tiek buvo negana – maždaug 100.000 antiglobalistų iš viso pasaulio atvyko į Heiligendamo apylinkes išreikšti savo nepasitenkinimą esančia tvarka.
Ir tai toli gražu ne pirmas atvejis, kai viso pasaulio dėmesį pritraukia didžiuliai antiglobalistų surengti protestai. Madridas 1995-aisias, Londonas, Sietlas ir Oregono valstija (JAV) 1999-aisias, Praha 2000-aisias, Genuja 2001-aisias, Barselona 2002-aisias, Kopenhaga šių metų pavasarį ir daug kitų miestų – visi jie ilgam prisimins antiglobalstinio jaunimo apsilankymus.
Tačiau, ką mes apie juos žinome? Tikrai nekartą matėte per televiziją masines riaušes ir policijos smurtą prieš manifestuotojus, nuniokotas gatves ir sudaužytus „McDonaldo‘o“ langus. Bet kas jie iš tikrųjų tokie? Kodėl jie tai daro? Vargu ar yra vienas vienintelis atsakymas.
Iš tikrųjų, patys antiglobalistai net nesutaria tarpusavyje dėl pačios žodžio „antiglobalizmas“ prasmės, nes judėjimas jungia daugybę skirtingų pakraipų ir pažiūrų grupių, pripažįstančių įvairiausias ideologijas ir idėjas.
Daugelis jų nė nemano, kad „antiglobalizmas“ tinkamas žodis apibūdinti jų veiklą. Jie mano, kad jis turėtų būti pakeistas į „alter-globalizaciją“, „anti-kapitalizmą“ ar „anti-korporatyvizmą“.
Antiglobalistai protestuoja prieš nepažabotą tarptautinių korporacijų įtaką pasaulyje, nesąžiningą dominavimą tarptautinėje prekyboje, žmogaus teisių pažeidimus, tautų kultūrinio savitumo praradimą dėl visuotinės amerikonizacijos, gamtos teršimą, abejingumą badui ir dideliam mirtingumui skurdžiausiose šalyse.
Jie kovoja prieš moterų diskriminaciją, žmonių galimybių judėti per sienas apribojimus, karą, diktatūras ir daugybę kitų „pasaulinių blogių“.
Jų manymu visuotinis pasaulio šalių „susijungimas“ ypač dėl pagyvėjusios prekybos, kultūrinių mainų ir tarptautinių organizacijų yra labai žalingas procesas.
Turtingesni išnaudoja skurdesnius, pasiimdami sau jų darbo vaisius už „mizerinį“ atlyginimą, mažieji vietiniai gamintojai neatlaiko konkurencijos su tarptautiniais gigantais ir bankrutuoja.
Mažesnių šalių vyriausybės yra paperkamos tų pačių komercinių ar finansinių gigantų ir visiškai negina savo piliečių teisių. Žmonės yra priversti gyventi blogomis sąlygomis, jie pamiršta savo istoriją ir kultūrą, pramonė teršia gamtą, dėl skurdo kyla badas ir epidemijos, užsiplieskia karai, pasakoja antglobalism.org.
Todėl antiglobalistai stoja į kovą. Rengiamos didžiulės protesto akcijos, dažniausiai šalia reikšmingų tarptautinių forumų ar susitikimų, kuriose pasaulio galingieji aptarinėja prekybą ir tarptautinę politiką. Minios žygiuoja per gatves skanduodamos protesto šūkius.
Dažniausiai protestų dalyviai stengiasi kiek įmanoma priartėti prie valdžios atstovų susitikimo vietų, kad jiems sutrukdytų ar tiesiogiai išreikštų savo nepasitenkinimą. Tada ir kyla konfliktai su policija, muštynės, smurtas ir išpuoliai.
Taip taip… Tai tas vaizdas, kurį mes matome per televiziją. Bet smurtas ir žala nėra vieninteliai ir svarbiausi antoglobalistų siekiai. Tose pačiose žygiuojančiose ir šaukiančiose miniose žmonės protestą išreiškai savo išvaizda, rūbais, dainomis, šokiais, vaidinimais, skanduotėmis, graffiti ar tiesiog saugumo pareigūnų erzinimu.
Ne visi, o tiksliau nedaugelis siekia išprovokuoti susirėmimus. Absoliuti dauguma antiglobalistų likę palaikyti taikią protesto formą. Antiglobalsitų veikla susijusi ir su spauda, mokslu, visuomeninėmis akcijomis, menu…
Judėjimas tikrai nėra vienalytis ar gerai organizuotas. Judėjimo dalyviai gyvena skirtinguose šalyse, net skirtinguose žemynuose, propaguoja įvairius veikimo būdus, jų ideologijos yra skirtingos (tarp jų yra anarchistų, socialdemokratų, „žaliųjų“, socialistų, feministų/-čių, eko-socialistų, kartais net ir ultra dešinųjų, maištaujančio jaunimėlio, pankų bei daug kitų)…
Juos vienija antiglobalizmo idėja, tačiau atskirų judėjimo krypčių tikslas skirtingas. Jų yra daugybė: „ People‘s Global Action“, „Independent Media Center (Indymedia)“, „Corporate Watch“, „Friends of the Earth“, „Public Citizen“ ir kiti.
Vieni iš pagrindinių riaušių ir vandalizmo sukėlėjų demonstracijų metu – „Black Block“. Viešųjų protestų planavimas ir koordinavimas dažnai vyksta paslapčia, siekiant išvengti teisėsaugos įsikišimo.
Savaime suprantama, antiglobalistai susilaukia daug kritikos. Judėjimo priešininkai kaltina maištautojus neorganizuotumu, rimtų pasiūlymų spręsti problemas stygiumi, polinkiu į komunizmą, antisemitizmą, revoliucijos propaganda.
