Gatvės menas ar vandalizmas? Miesto menininkai ar nusikaltėliai? Grožėtis ar bausti? Vis iš naujo keliami šie klausimai, kai kalbame apie pastatų sienas, tvoras ar kitas viešąsias vietas išmarginusius graffiti piešinius ir jų atlikėjus.
Netrukus bus suskaičiuotos penkios dešimtys metų nuo to laiko, kai pasaulyje pradėti piešti pirmieji šiuolaikiniai graffiti, tačiau šis gyvybingas jaunimo kultūros reiškinys nuolat keičiasi, įgyja įvairias raiškos formas, sparčiai plinta ir vis dar kelia nesibaigiančias diskusijas. Šiandien graffiti tapo neatsiejama miesto gyvenimo dalimi, turinčia savo istoriją…
Graffiti – protestas prieš valdžią ir visuomenę
graffiti – ne trumpalaikė jaunimo mada. Tai – rimtas priežastis ir prasmę turintis reiškinys. Vienas pirmųjų mokslininkų, analizavęs graffiti reiškinį Lietuvoje – Šiaulių universiteto Kultūrinės antropologijos centro direktorius ir Filosofijos katedros vedėjas profesorius Gintautas Mažeikis.
Paklaustas apie tai, su kuo siejamos graffiti ištakos, profesorius atsako, kad opozicinių užrašų ant sienų (ne meno kūrinių) yra aptikta jau Pompėjoje. Tačiau graffiti kaip tam tikras propagandinis ar kontrpropagandinis veiksmas atsirado po Pirmojo pasaulinio karo.
G. Mažeikio teigimu, tokie užrašai turi nedaug sąsajų su šiuolaikiniu graffiti.
Modernaus graffiti tikslas – nebūtinai išreikšti opoziciją tam tikrais gyvenimo klausimais, dažnai tai tiesiog simbolinio pasaulio išraiška, žyminti įvairių jaunimo subkultūrų aplinką. Filosofas mano, kad šiuolaikinio graffiti atsiradimas siejamas su situacionistų judėjimu, gyvavusiu Prancūzijoje 1957-1972 metais, taip pat su 1968-ųjų įvykiais, po kurių subrendo gatvių subkultūros.
Šiuolaikinio graffiti meno banga susiformuoja ir paplinta, atsiradus tinkamom technologijom: purškiamiems dažams ir įvairių rūšių lauko dažams.
Šiuolaikinio graffiti kaip jaunimo saviraiškos ar meninio judėjimo gimtinė – Amerika. Niekas tiksliai nežino, kas buvo pirmasis gatvės pionierius, apsiginklavęs aerozoliniais dažais ir palikęs pirmąją žymę mieste, tačiau teigiama, kad graffiti ėmė sparčiai populiarėti kartu su hiphopo kultūra, susiformavusia Niujorko gatvėse aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Vieni pirmųjų graffiti atsirado hiphopo menininkų pamėgtose susirinkimų vietose. Ten nuolat skambėdavo repas ir buvo šokamas breikas. Susibūrę į komandas ar piešdami individualiai, pirmieji graferiai (dar vadinami „writeriais“) mieste “žymėjo” savo teritoriją, margino tiltus, pastatų ir požeminių metro sienas, net traukinių vagonus. Jų parašai vadinami „tagais“.
„Tagai“ – bene populiariausias graffiti meno stilius nuo 1970-ųjų. Tai skirtingų spalvų, dydžių ir formų, įvairiausiomis piešimo technikomis atliekami, graffiti meistrų parašai, savotiški „autografai“.
Šiandien graffiti – įvairių stilių ir piešimo formų kratinys. Gatvės meno esmė – kūrybinė laisvė ir siekis atskleisti graffiti kūrėjo individualybę, novatoriškumą, originalų piešimo stilių.
Pirmieji graffiti užrašai Lietuvoje atsirado maždaug 1993-1994 metais. Nors graffiti judėjimui mūsų šalyje vos dešimt metų, tačiau jis jau turi savas tradicijas ir sparčiai populiarėja tarp Lietuvos jaunimo: graferiai buriasi į komandas, organizuoja graffiti varžybas, net kuria interneto svetaines ir rašo virtualius dienoraščius (blogus).
„Taip“ menui, „ne“ vandalizmui?
Be abejo, nė vienas graffiti atstovas nesutiks, kad piešimas ar rašymas ant sienų – vandalizmas. Pasak jų, graffiti – tai saviraiškos būdas, menas, laužantis nusistovėjusias normas ir žmonių supratimą. Jiems tai yra grožis.
Tai būdas papuošti savo miestą, suteikti niūriom vietom spalvų. Mūsų kalbintas kaunietis Lip, atstovaujantis graffiti komandą “041”, pasakojo: „Piešdamas nesijaučiu vandalu, man patinka einant gatve matyti savo darbus, stebėti, ką nuveikė kiti“.
„Aš piešiu graffiti dėl to, kad man tai patinka, man tai yra gražu. Be to, daug įdomiau ant senos sienos matyti graffiti, nei senus, nusilupinėjusius dažus ar vaikų rašaliones. Žinoma, manau, kad graffiti yra menas, ir kas to nepripažįsta, yra „atsilikęs“ nuo šiuolaikinio pasaulio“, – teigė alytiškis, pasirašantis “DNS” slapyvardžiu.
Profesoriaus G. Mažeikio pasiteiravome, kaip įvertinti graffiti moksliniu požiūriu – kaip meną ar vandalizmą? Profesorius teigia, kad tai – viskas vienu metu.
Kai kurie graffiti neturi jokių meniškumo apraiškų. Vieni graffiti meistrai kopijuoja kitus, dažai yra gana pigūs, tad kiekvienas gali jų įsigyti, bet kas gali purkšti ant sienų… Dažnai tokie užrašai ar piešiniai būna nekokybiški, nevaizdingi, menkos meninės vertės. Kai kurie tik darko aplinką.
Kita vertus kai kurie graferiai, norėdami piešiniu išreikšti savo laisvę, sugeba tai padaryti meniškai. Pasak filosofo, akivaizdu, kad graffiti pretenduoja būti meno rūšimi, tačiau ne visada tai pavyksta – ne bet koks piešinys yra vertas meno vardo.
Kaip ne bet kokią akvarelę galima demonstruoti galerijoje, taip ir ne bet kuris graffiti yra vertas išlikti, nagrinėti, fotografuoti, kataloguoti. Profesorius G. Mažeikis svarsto: „Jei jums graffiti nepatinka, o ant jūsų namo sienos tokie piešiniai nuolat tapomi, vadinasi, reikia apmąstyti, į kokią aplinką pakliuvote jūs ir jūsų namas. Kartais su graffiti labai sunku kovoti, todėl, kad jūsų namo aplinka yra tam tikros subkultūros gyvenimo dalis, epicentras, susitikimų vieta, kuri nuolat pažymima. Reikia galvoti, kaip sutarti su šia subkultūra arba kaip apsaugoti savo teritoriją.
Graffiti – stichinis reiškinys. Skambinimas į policiją ir prašymas nubausti vieną ar kitą savavališką menininką už viešosios tvarkos pažeidimą gali neduoti jokių rezultatų. Žinoma, kartais tai įmanoma, tačiau šio socialinio konflikto dažnai neįmanoma išspręsti, padedant teisėsaugai.
Jūs turite reikalą ne su chuliganais (kartais gali pasitaikyti ir tokių atvejų), o su kitokiu simboliniu pasauliu, kita pasaulėjauta, kita gyvenimo ritmika…“
Vienos seniausių, deja, jau nebeegzistuojančios Klaipėdos graffiti komandos „Fatcru“ atstovas Denisas negaili kritikos neprofesionalių paišytojų keverzonėms. Jei pastarieji savo užrašais ar piešiniais išpiešia naujų ar ką tik nudažytų namų sienas, jie neverti menininkų vardo. Pasak Deniso, tokie nevykėliai paprasčiausiai gadina sienas ir graffiti užsiimančių žmonių reputaciją.
Pasak Alytaus graffiti paišytojo “DNS”, jis niekada nepiešia ant naujų pastatų. Jau beveik penkerius metus propaguojantis šią meno rūšį, “DNS” savo darbams renkasi nuošalias vietas, apleistus pastatus. Jis teigia, kad „tuomet žinai – niekas netrukdys dirbti, ir tavo piešinys ilgiau išliks nenuvalytas“.
Anot profesoriaus G. Mažeikio, nelegalus graffiti – socialinė problema, tad būtina ieškoti būdų, kaip šį reiškinį kontroliuoti, mažinant konfliktą tarp graffiti menininkų ir jų darbais nepatenkintų žmonių.
Atsakymas, profesoriaus nuomone, būtų paprastas: „Jei graffiti subkultūros rastų sau tinkamas vietas mieste, kur jų atstovai galėtų legaliai piešti, išreikšti save, tada sumažėtų ir nelegalių graffiti“.
Tuo tarpu graffiti meistrai teigia, kad jiems priimtinas tiek legalus, tiek nelegalus graffiti kūrimas: „Piešiant legaliai, nėra baimės, kad gali įkliūti į policijos rankas, be to, tokiu būdu save ir savo kūrybą gali pristatyti platesnei auditorijai. Vis tik tokių progų, kai gali piešti legaliai, pasitaiko nedažnai, o nelegalius graffiti gali piešti bet kada, gaudamas gerą adrenalino dozę“, – sakė alytiškis “DNS”.
Pasaulio patirtis byloja, kad kova su graffiti, uždažant gatvės kūrinius ar baudžiant graffiti kūrėjus piniginėmis baudomis, neduoda rezultatų – šis reiškinys nesustabdomai plinta. Gerai tai ar blogai, spręsti jums, bet graffiti jau tapo neatsiejama miesto dalimi.
