Šis mėnuo paskelbtas mėnesiu be smurto prieš vaikus. Jaučiu pareigą parašyti apie smurtą šeimoje ir jo padarinius. Dažniausiai smurtas šeimoje kyla dėl įtemptų santykių šeimoje. Psichologai ir psichiatrai ypač pabrėžia šeimos narių santykių svarbą. Smurtą šeimoje vaikams suaugus gali išprovokuoti ir gana įprastas tėvų baudimas už atliktas eibes.
Tėvų pykčio priepuolio padariniai gali sužaloti asmenybę visam gyvenimui.
Smurtas – tai žmogaus prievartos veiksmas prieš kitą žmogų, tuo pasitenkinant sr gaunant kokios nors naudos ar pasitenkinimo.
Smurtaujama siekiant priversti savo auką kentėti ir taip įgyti ypatingos galios – sukelti nuolankumą, paklusnumą, atsidavimą, parsidavimą, suteikti nemalonius išgyvenimus, sužalojimus, nesveikatą ar net atimti gyvybę. Smurto tikslas – išgauti kitų pagarbą.
Smurtą vaikystėje patyrę vaikinai yra dažniau linkę agresyviai elgtis su kitais. Tyrimai nurodė, kad šie vyrai dažniau yra grasinę kitam pakenkti, kam nors sudavę, susimušę ar užsiėmę kita neteisėta veikla. Moterys, patyrusios smurtą vaikystėje, dažniau tampa aukomis arba būna linkusios žaloti save.
Šiame straipsnyje noriu pakalbėti apie vaikus. Smurtas yra įvairus – psichologinis, fizinis, seksualinis, ekonominis ir kt. Remsiuosi J.L.Herman – viena žymiausių pasaulyje traumų tyrėja.
Smurtaujant aplinkiniams vaikui iškyla vienintelis noras – prisitaikyti. Jis ieško būdų, kaip išsaugoti pasitikėjimą žmonėmis, kurie neverti pasitikėjimo, kaip rasti saugumą situacijoje, kuri nesaugi, kaip kontroliuoti situaciją, kuri gąsdinanti ir neprognozuojama, kaip įgyti jėgų bejėgiškumo situacijoje.
Jaunuolis apsisaugo nebrandžia psichologine gynyba. Aplinka priverčia išsiugdyti ypatingus sugebėjimus: kūrybinius (dažnai gyvenama iliuzijose, kad ne taip skaudintų situacija, susikuriamas „melagingas aš“, nesąmoningai meluoja tiek sau, tiek kitiems), destruktyvius (ateityje agresija ir smurtas tampa priemone spręsti problemas).
Vaikas smurto priežastį dažnai suvokia kaip savo paties kaltę. Jis tampa “auka”. Atsiranda susitaikymas su situacija. Šis elgesys nėra savęs įtvirtinimas, todėl prisitaikymas prie smurto žaloja bręstančią asmenybę. Prisitaikymas prie smurto silpnina tave, tavo pasitikėjimą savimi.
Normalios reakcijos į smurtą yra pyktis ir keršto fantazijos.
Smurtą patiriantys vaikai dažnai kupini pykčio, yra agresyvūs. Vaikams, kurie šeimoje patiria smurtą, nepakanka žodinių ir socialinių įgūdžių tam, kad išspręstų kylančius konfliktus. Jiems net menka problema sukelia priešiškumą. Smurto aukoms nelengva tramdyti savo pyktį. Dažnai smurto auka nesąmoningai pradeda smurtauti prieš silpnesnius, taip stengdamasi apsiginti nuo smurtautojo.
Pyktis, smurtas, kerštas nukreipiami ne į smurtautoją, o į kitus žmones, kartais net draugus. Keršyti imama asmenims, kurie negali apsiginti.
Žinojimas, kad Tau gali padėti ir kad esi ne vienas, svarbiau net už realią pagalbą, nes tiek tėvai, tiek draugai ne visada bus su tavimi. Saugumo jausmas palaiko emociškai, neleidžia pasijusti bejėgiais, nesaugiais, sužlugdytais.
Dvylikametis pasakojo, kad, kai jį mušė vyresnieji, jis nejautė didelio skausmo, nes jautėsi saugus. Jis žinojo, kad du jo draugai, pamatę smurtą, nubėgo pakviesti pagalbos. Jis žinojo, kad tai laikina ir viskas greit liausis. Jo draugai pakvietė mokytoją. Smurtas liovėsi. Smurtas sukėlė fizinį skausmą, tačiau bejėgiškumo jausmo paauglys nepajuto. Man patiko jo sąmoningi žodžiai: „Aš juk žinojau, kad jie elgėsi blogai ir mano draugai man padės. Ir jie man padėjo.“ Linkiu visiems turėti tokius draugus, kurie nepalieka nelaimės akimirką.
Vaikas, kuris šeimoje patyrė smurtą, nepajėgia susikurti vidinio saugumo jausmo. Jis beviltiškai, be atrankos, ieško ko nors, nuo ko galėtų priklausyti. Daugelis šių vaikų pasiduoda kitų įtakai, nesąmoningai įsitraukia į nusikalstamas veiklas.
Buvusios aukos siekia, kad kiti suteiktų saugumo ir rūpintųsi jais. Tačiau tuo pačiu auką persekioja baimė, kad vėl apleis, vėl išnaudos, pažemins, niekins. Trokšdama išsigelbėjimo, tokia asmenybė ieško galingų autoritetų. Tas asmuo idealizuojamas, prie jo prisirišama.
Nuolatiniai virškinimo sutrikimai, skrandžio skausmai, miego sutrikimai ir kiti organizmo negalavimai, impulsyvus seksualinis elgesys, intensyvus rizikavimas ar pavojų ieškojimas, intensyvūs žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas) tampa priemonėmis, kuriomis bandoma sureguliuoti savo vidines emocijas. Taip bandoma susikurti, tegul trumpam, gerovės bei nusiraminimo būseną.
Vaikystėje traumuoti asmenys stengiasi susikurti normalų suaugusiojo gyvenimą. Tačiau jie psichologinė gynyba subyra, tuomet ištinka psichologinė krizė. Aukos su siaubu vėl pažvelgia į vaikystėje patirtą smurtą. Turi įveikti traumą. Traumos įveikimui būtina atkurti saugumą, prisiminti ir gedėti bei susitaikyti, grįžti į dabartinį gyvenimą
Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė – Kazielienė.
