KLAUSIMAS: sveiki, esu 21 metų amžiaus jaunuolis. Turiu tokią bėdą – man trūksta pasitikėjimo savimi daugelyje gyvenimo sričių… Labai jaudinuosi, bendraudamas su nepažįstamais žmonėmis, ką jau bekalbėti apie rimtus, oficialius pokalbius.
Aš neturiu daug artimų draugų, nes man gana sunku dėl nepasitikėjimo savo jėgomis įsijungti į aktyvią, jaunatvišką veiklą, taigi, didelei daliai žmonių atrodau tiesiog nuobodus.
Bet giliai širdyje esu pilnas jaunatviško maksimalizmo ir noro daug nuveikti… Su priešingos lyties atstovėmis man bendrauti dar labiau nesiseka. Man 21-eri, o aš dar nesu artimai draugavęs su mergina ir nesu ragavęs sekso…
Bendraudamas su man simpatiška mergina jaučiuosi, kaip koks menkas vabalėlis, kurį ji tuoj pat sutraiškys, jei iš jaudulio leptelėsiu kokią nors nesąmonę. Visa tai varo mane iš proto… Ką nors gerai atlikti sugebu, tik būdamas vienas su savimi, nemoku dirbti ir bendrauti komandoje.
Nuo pat gimimo gyvenimas manęs nelepino… Vaikystėje dažnai tekdavo matyti aršius tėvų barnius, vėliau teko išgyventi ir vieno iš tėvų mirtį.
Mano šeima buvo labai konservatyvių pažiūrų. Temos apie bendravimą su priešingos lyties atstovėmis ir seksą buvo tabu vaikystėje ir paauglystėje. Taip pat ir finansiniai sunkumai su savo „rykštėmis“ mūsų šeimos neaplenkė…
Gyvenimas mokykloje irgi rožėmis klotas nebuvo – teko patirti gana daug bendraamžių patyčių.
Mano sveikata irgi stipri nebuvo – tekdavo vartoti daug įvairių vaistų, patirti nemažai nemalonių procedūrų ir dažnai gulėti ligoninėse. Laikui bėgant, beveik visų mano bėdų neliko, tačiau jos paliko randą mano viduje.
Dabar aš esu iš pažiūros normalus, simpatiškas jaunuolis, studijuoju universitete. Tik likau su savo kompleksais… Jaučiuosi sukaustytas. Kaip man visa tai įveikti?
ATSAKYMAS: tavo aprašytas atvejis ir tavo patyrimas yra pažįstamas ne vienam jaunam žmogui, todėl tu sulauksi palaikančių ir suprantančių tave komentarų.
Kita vertus, tu, man regis, per mažai vertini tai, ką jau pasiekei ir įveikei, todėl kiti skaitytojai turėtų sureaguoti pikčiau ir pašaipiau, nes tu ignoruoji savo stipriąsias puses ir pasiekimus, pabrėži savo sunkią vaikystę.
Ne kiekvienas sugeba apie save parašyti, kad yra simpatiškas, patrauklus, atkaklus ir protingas jaunuolis. Tau užteko valios ir atkaklumo įveikti ligas. Tu nepalūžai, kai išgyvenai artimo žmogaus netektį, patyrei patyčias mokykloje.
Ne kiekvienas įveikia sunkumus ir siekia tikslo, iš mūsų tik kai kas studijuoja universitete. Tu žinai, ko nori – bendrauti, turėti merginą, geriau jaustis, dirbant komandoje, ko gero, turi ir kitų siekių.
Aš tiesiog išryškinu tai, ką tu tarp eilučių pamini savo laiške, kad akivaizdžiau pamatytumei savo privalumus ir stipriąsias puses. Remdamasis jomis, tu gali „statyti“ savo ateitį ir įveikti savo taip vadinamus kompleksus.
Būčiau labai atsargi, nes stengimasis pasidaryti kitokio charakterio, negu esi, yra savęs „laužymas“. Jeigu tu esi santūrus, uždaras, gerai dirbantis individualiai intravertas, tai būtų žiauru daryti iš savęs
linksmą, plepų, visur lipantį ant stalo, kad pasirodytų, ekstravertą.
Taip elgdamasis jausi, kad kovoji prieš savo įgimtas temperamento ir charakterio savybes. Ir uždari žmonės turi draugų, o jų santykiai nėra prastesni. Tiesiog jie bendrauja mažiau, bet žymiai giliau ir subtiliau.
Ir uždari žmonės turi savo svarią vietą kolektyve arba komandoje. Tau svarbu būtų sustiprinti savo savivertę ir patikėti, kad esi geras toks, koks esi. Jau dabar esi įdomus, mąstantis, pastabus žmogus.
Tavo šeimoje intymumo, švelnumo ir sekso temos buvo tabu. Bet turiu pasakyti, kad didžioji dauguma šeimų labai atsargiai elgiasi šioje situacijoje ir tikrai neaptarinėja atvirai temų apie seksą ir meilę.
Tėvai gali būti tiesiog santūrūs ir kartais griežti. Problema yra tada, kai tėvai savo elgesiu, tarpusavio bendravimu ir vienas kitam pasakytais žodžiais perteikia paslėptą mintį, kad meilė ir draugystė tarp vyro ir moters neįmanoma.
Jeigu jie pykstasi, jeigu kalbėdamiesi stengiasi vienas kitą pažeminti arba įskaudinti, tada vaikai išmoksta, kad artimi ir intymūs psichologine prasme santykiai kelia pavojų. Kartais taip elgiasi tik vienas iš tėvų.
Tu rašai, kad bijai merginų. Gal tavo mama, pati to nenorėdama, perdavė savo įsitikinimą, kad moterys – pavojingos, galingos, trokštančios „sutraiškyti“. Kaip tos voro patelės, kurios praryja patinėlį, jiems pratęsus vorų giminę.
O vyrai – silpni, priklausomi, bejėgiai ir akli, mąstantys tik apie seksą, neturintys valios ir savigarbos. Turint tokius nesąmoningus įsitikinimus, prieš merginas belieka tik drebėti.
Tu turi net tris kelius pasirinkti, norėdamas geriau jaustis ir padėti sau. Pirmas kelias – natūralus kelias. Tiesiog gyvenk. Lankyk šokių studiją, eik į bendruomenes ar kitus sambūrius, kuriose jaunimas vykdo prasmingą darbą.
Koncentruokis į tai, ką darai, o ne tai, kaip atrodai. Antras kelias – meilės kelias. Lauk, kol atsiras žmogus, kuris tave pamils, padės tau geriau pasijusti ir daugiau pasitikėti savimi.
Trečias kelias – surask ir lankyk psichoterapiją, kuri padės tau daugiau suprasti ir priimti save, įveikti baimes ir išlaisvinti bendravimą.
Tavo padėties privalumas yra toks, kad gali nueiti visais trimis keliais iš karto.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
