KLAUSIMAS: mane jau ketverius metus kankina slegianti nuotaika: niekas nedomina, jaučiuosi nelaimingas, o blogiausia, jog nemanau, kad kažkas galėtų pasikeisti.
Neturiu draugų, su kuriais galėčiau pasikalbėti, niekada neturėjau merginos… Tai dar labiau slegia, kai matau laimingas poras mieste.
Šiais metais viskas dar pablogėjo, pradėjau studijuoti, mokausi man visai neįdomų dalyką. Stojau tik todėl, jog to norėjo tėvai.
Svetimame mieste jaučiuosi vienas. Pradėjau blogai miegoti. Vis dažniau aplanko mintys apie savižudybę, tačiau suprantu, jog tai būtų savanaudiškas dalykas – užbaigdamas savo kančias, priversčiau kentėti kitus (artimuosius).
Pirma, padėdavo alkoholis, tačiau dabar prisigėrus būna tik blogiau. Nežinau, ką daryti. Į mokamus psichologus nesikreipiu, nes neturiu pinigų, o ir nemanau, jog jie stengiasi žmogui padėti.
Rašau tikėdamasis gauti, kokį nors patarimą, nes daugiau taip gyventi nebegaliu. Neįmanoma būti ten, kur jautiesi nereikalingas ir nemylimas.
ATSAKYMAS: kai ištinka dvasinė krizė, natūralu, normalu ir teisinga siekti pagalbos sau.
Aprašei savijautą taip vaizdingai ir įtaigiai, kad tiesiog prieš akis iškyla iškankintas slogių nuotaikų žmogus, kuris ketverius metus yra atsidūręs neviltyje.
Tu jautiesi prislėgtas ir iškankintas niūrių nuotaikų, ėmei blogiau miegoti, nuo alkoholio tavo nuotaika dar labiau genda. Greičiausiai, numetei svorio ir jautiesi nuolat pavargęs, išsekęs ir niūrus.
Kadangi savo nuotaikoms davei ne vieną paaiškinimą, tai pabandykime įsigilinti į tavo mintis.
Susiklosčius tokiai situacijai, vyrauja taip vadinamos neigiamos mintys apie save ir apie pasaulį.
Sakai, kad neturi draugų, jautiesi vienišas, nelaimingas, naujų pažinčių neužmezgei, pasijunti dar labiau prislėgtas, besišypsančių porelių akivaizdoje, turėjai prisitaikyti naujame mieste prie naujų mokymosi ir gyvenimo sąlygų, išsiaiškinai, kad studijuoji ne tai, kas tau įdomu.
Šios mintys dar labiau pagilina blogą nuotaiką ir skatina nevilties kupinas, savigriova paremtas mintis.
Žmogus, besijausdamas taip, kaip tu, atsiduria užburtame rate: negali nieko daryti, pakeisti savo nusistatymo, jo nuotaika vis prastėja.
Suprantu, kad taip blogai jaučiantis atėjo į galvą tokios nelogiškos išeitys kaip savižudybės galimybė, alkoholio taurė.
Tu jauti poreikį atsikratyti labai sunkiai pakeliamos būsenos, trokšti išbristi iš nevilties, pajausti palengvėjimą ir linksmumą. Tik verta ieškoti kitokių kelių.
Nereikėtų bijoti ir pripažinti, kad tavo savijauta panaši į depresiją. Teisingai pavadinus būseną, lengviau ieškoti išeičių.
Vilties teikia tavo pikti pasisakymai, kad kiti tau negali ar nenori padėti. Pyktis, nukreiptas į kitus, yra energijos, kurios taip reikia depresijos metu, šaltinis.
Tu pyksti ant tėvų, kurių įtakai pasidavei, renkantis profesiją, tu neigiamai atsiliepi apie psichologus, kurie kaip ir kitų profesijų žmonės dirba ir turi uždirbti, kad galėtų pragyventi.
Taip pat kaip vairuotojai, programuotojai, slaugės, aktorės, žurnalistai ar statybininkai turi dirbti ir uždirbti. Dauguma iš jų yra geri, mėgstantys savo darbą ir profesionaliai dirbantys specialistai.
Kadangi tu turi būti apdraustas, kad gautum medicininę pagalbą, tai tau priklauso nemokama pagalba. Tu turi surasti psichiatrą arba psichoterapeutą greičiausiai savo poliklinikoje, kuris/-i tiksliau nustatys tavo būklę.
Su specialistu tu suderinsi gydymo žingsnius. Gali būti, kad tau prireiks vaistų, arba psichologo konsultacijų, kurios poliklinikoje yra nemokamos, arba ir vieno, ir kito derinio.
Galima galvoti ir apie grupių, kuriose žmonės, turėdami panašios ir drauge skirtingos patirties, padeda venas kitam, terapiją. Tokiose grupėse atsiranda galimybės labiau suprasti save ir keistis.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
