KLAUSIMAS noriu jums pasipasakoti nors gal tai ir atrodys kvaila…Taigi, mano didžiausia svajonė yra turėti šunį, bet tėvai neleidžia. Jie tikri tvarkos maniakai, atsisako visų malonumų, jei tik aplink nešvaru ar skraido plaukai…
Man tiesiog sunku gyventi: kiekvieną dieną atsikelti ir vėl iš naujo norėti šuniuko, nors negalima. Net negaliu susikaupti, mintyse šuo. Naktimis verkiu ir nesakau tėvams kodėl.
Baigiu išsikraustyti iš proto įsivaizduodama, kad šalia manęs bėga mano išsvajotasis šuo… Be to skaudu, nes visi draugai ir giminės turi augintinį. Močiutė dažnai juokauja, kad važiuosim į Gariūnus ir man jį nupirks, nors ir sako gan rimtai, bet vis tiek ja netikiu, nes kartą mane jau įskaudino, pasakiusi, kad padovanos šunį ir tada aš ja visa širdimi tikėjau, bet aišku jos pažadai buvo trumpalaikiai.
Kadaise šeimoje turėjau vieną žmogų, leidžiantį turėti šuniuką – tai mama, bet dabar ir ji prieš. Iš pradžių tėvai dar atidėliojo pirkimą, o galų gale mane apgavo. Nežinau, ką daryti, labai skaudu… Šuns laukiu jau penkerius metus.
Aš turiu tiek daug priežasčių pasakyti tėvams, kad pirktume šunį, bet nedrįstu jiems to pasakyti, nes bijau neigiamo atsakymo. Vienu žodžiu, kiekvieną dieną gyvenu su jauduliu ir liūdnumu, net atsibundu liūdna, vis rečiau kuom nors džiaugiuosi, dažniau su visais pykstuosi ir nė iš šio nei iš to apsiverkiu vos išgirdusi šuns lojimą…
ATSAKYMAS: joks didelis noras nėra kvailas. Jeigu tu svajoji turėti šuniuką, reiškia tu tikrai labai labai jo nori. Juk tiek svajoji, todėl stengsiuosi tave padrąsinti.
Kadangi tu nujauti, kad vėl gali gauti neigiamą atsakymą, tai net nebeklausi savo tėvų. Jautiesi apgauta, nebetiki ir nebesitiki. Ir kitas žmogus tavo vietoje taip jaustųsi.
Gali būti, kad tėvai stengiasi palaikyti švarą ir tvarką namuose, nes vertina tvarkingumą. Todėl jiems gali atrodyti, kad šuo – didžiausias teršėjas. Ir iš tikrųjų, mažas šuniukas gali pridaryti didelių rūpesčiu, jeigu jo neauklėsite ir nemokysite teisingai elgtis. Jis gali sugraužti baldų kojeles, sudraskyti batus, gali pridaryti „kietų krūvelių ir minkštų balučių”, jis gali staiga susirgti, gali turėti kirmėlių.
Todėl šuniuko auginimas yra didelė atsakomybė ir šiek tiek pinigų tam taip pat reikia. Kitas dalykas, dėl kurio paprastai tėvai neperka šuniuko – jie įsitikinę, kad paskui patiems reikės jį vedžioti rytais ir vakarais, rinkti šuns plaukus nuo grindų, drabužių, baldų ir kilimų, valyti balutes ar krūveles. Plaukų gali atskristi net ir į sriubos lėkštę.
Gal šeimoje kas nors yra alergiškas gyvūnams? Nenustebčiau, jeigu jūs turite kaimynus, kurie nusistatę prieš šunis. O dar tėvai gali galvoti, kad tu nustosi mokytis, „užmesi“ muziką ar visai nebepadėsi tėvams sode.
Bet nereikėtų nuleisti rankų. Atėjo laikas labai rimtai jų paprašyti ir paklausti, kokios yra sąlygos, kurias turėtum įvykdyti, kad gautum dovanų išsvajotąjį šuniuką.
Reikia apskaičiuoti, kiek kainuos šuniuką išlaikyti, ko reikės atsisakyti, kad kas savaitę nupirktum jam maišelį maisto ir butelį pieno. Reikia įsipareigoti ir, svarbiausia, paskui laikytis duoto žodžio, kad vedžiosi šuniuką pasivaikščioti net ir tada kai lis, spaus šaltis, norėsi negrįžti namo iš draugės ar tau bus bloga nuotaika tą dieną.
Reikia prisiimti atsakomybę už namų tvarkymą ar šuns šukavimą, kojyčių, parėjus iš lauko, nuvalymą. Ir žinoma, reikia mokytis ne blogiau, negu iki šiol.
Nebūk vien nusiminusi ir nuliūdusi, reikia planuoti ir tartis, kaip galima įgyvendinti savo svajonę. Jeigu tau nepavyktų susitarti su tėvais, tai gali savo meilę šuniukams parodyti ir kitaip. Šunų prieglaudos, veterinarijos klinikos arba šunų mylėtojų klubai laukia savanorių, galinčių padėti gyvūnams. Gal ir ten gali sutikti savo šuniuką.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
