Vokietaitė Sophie Schulz sako padariusi nepopuliarų sprendimą – iškeitusi mokslo metus Vokietijoje į lietuviškos mokyklos vienuoliktokės dalią. Ir nors atvykus merginą pasitiko, anot jos, pilki ir niūrūs mūrai, Sophie džiaugiasi, kad gyvens čia visus metus.
Svajojo apie JAV, teko Lietuva
Septyniolikmetė Sophie atvyko į Lietuvą pagal moksleivių mainų programą. Iš nedidelio Vokietijos miestelio ji atsikraustė į Vilniaus priemiestį.
Tačiau ne apie Lietuvą mergina svajojo. Ji pripažįsta, kad jos kaip ir daugelio jos bendraamžių svajonių šalis – JAV. Traukia dideli miestai, tolesnės mokslo ir darbo perspektyvos. Visgi Sophie nepavyko gauti stipendijos mokslams už Atlanto.
Bet ji nenusiminė ir sako padariusi tarp savo bendraamžių nepopuliarų sprendimą – pasirinko Lietuvą. Nors apie šalį žinojo tik iš pažįstamo pasakojimo, esą ten žmonės labai draugiški, ryžosi išvykti. Ir tik sužinojusi, kad laimėjo stipendiją, puolė skaityti apie jai veik nežinomą šalį internete.
„Pasirodė įdomi Lietuvos istorija, sąsajos su Sovietų Sąjunga“, – sako Sophie.
Ir nors atvykus į Lietuvą, kontrastas tarp šalių pasirodė milžiniškas – Vokietijoje nauji ir modernūs, dideli miestai, o Lietuvoje vien pilkas peizažas – mergina džiaugiasi apsigyvenusi čia.
Vykdama į Lietuvą ji jautėsi drąsi, mat kartu su ja į nežinomybę važiavo ir dar dvi vokietaitės. Viena jų įsikūrė Kaune, kita – Klaipėdoje.
Balta varna mokykloje
„Aš nesuprantu, kas vyksta pamokose,“ – sako Sophie. Ji atvyko į Lietuvą, nemokėdama nė žodžio lietuviškai.
Lietuvių kalba merginai pasirodė itin sunki, todėl du kartus per savaitę ji lanko kalbos kursus. Vienintelės pamokos, kuriose Sophie nėra balta varna – matematika ir anglų kalba. Pasirodo, kad šie metai, praleisti Lietuvoje, nebus įskaityti Vokietijoje, todėl grįžus merginai teks dar kartą sėsti į vienuoliktos klasės suolą.
O pagrindinis merginos tikslas atvykus čia – kitos kultūros, žmonių, šalies pažinimas. Kasdien Sophie sakosi atrandanti vis kitus tokios mažos tautos ypatumus. (Štai mūsų pokalbio metu nustemba sužinojusi, kad Lietuvoje daug dainuojamosios poezijos atlikėjų – sako, kad Vokietijoje apie tai jai net girdėti netekę).
Sophie labiausiai gailisi, kad jai neteks baigti mokyklos kartu su savo klasiokais Vokietijoje, mat vienuoliktos klasės žinios merginai labai svarbios, besiruošiant brandos egzaminams.
Bendrauti nėra lengva
Nepaisant to, kad lietuviai Sophie atrodo labai draugiški žmonės, bendrauti merginai čia nėra lengva. Užkalbinti net klasioką visada turi pati. Jai regis, kad jos bendraklasiai drovisi kalbėti angliškai, todėl pirmi niekada neprieina.
Visgi Sophie prisipažįsta, kad su ja visi elgiasi maloniai. Ypač mergina džiaugiasi lietuvių šeima, pas kurią apsistojo. Be suaugusių kaimelyje prie Vilniaus gyvena dar ir dvi mažos mergaitės, kurias mergina vadina sesutėmis. Viena – septynerių, kita – vos vienerių metukų. Susikalbėti su jomis sunku (mat viena išvis nekalba, o kita nemoka angliškai), todėl Sophie prireikia jų mamos pagalbos.
„Kambarį dalijuosi kartu su septynmete, todėl kartais sunku, nes norisi pabūti vienai“, – sako Sophie. Ji labiau norėtų gyventi su bendraamže sesute, tačiau visgi džiaugiasi radusi prieglobstį šioje šeimoje.
Ir laisvalaikį sako praleidžianti gana turiningai. Kartą per savaitę važiuoja į Riešę jodinėti, daug laiko skiria lietuvių kalbos pamokoms, jau susidraugavo su savo klasiokais, todėl truputį pakeliauja ir po apylinkes. Sophie džiaugiasi, kad jau pabuvojo Trakuose, Kaune, Jonavoje, ruošiasi aplankyti Kauną ir Klaipėdą
Nors Vokietijoje merginos laisvalaikis buvo aktyvesnis. Ji lankė tenisą, tačiau Lietuvoje sporto įkainiai jai pasirodė per dideli. Be to didžiąją dalį laisvalaikio mergina sukdavosi šokio žingsneliu, o atvykusi čia taip ir nesugebėjo rasti šokio partnerio – mat visi klasiokai apie šokius nė girdėti nenori.
Kaip išvykti mokytis į užsienį
Kasmet pagal moksleivių mainų programą į užsienį mokytis išvyksta apie trisdešimt mokinių. Išvykti galima semestrui, visiems mokslo metams ar tik vasaros programai. O šalių geografija plati – moksleiviai siunčiami tiek į Europos, tiek į Amerikos ar Azijos šalis.
Anot asociacijos „Tarptautiniai moksleivių mainai“ direktorės Gintarės Vaiskūnaitės, svarbiausia sąlyga jaunuoliui, norinčiam išvykti mokytis į užsienį – didelis noras ir stipri motyvacija. Paprastai mokiniai, besikreipiantys į moksleivių mainų organizaciją, pildo registracijos anketą, pateikia mokytojų rekomendacijas ir savo motyvaciją raštu. Visi, pareiškę norą tapti mainų programos dalyviais, yra kviečiami į pokalbį.
Užsienyje mokiniai gyvena šeimose, kurios jais rūpinasi be jokio atlygio. Na, o kišenpinigiais, žinoma, pasirūpina tėvai.
