Yra galybė pogrindinių muzikantų, kurių vardus jau keleri metai linksniuojame mokyklos suoluose, mintinai žinome dainų tekstus ir net iš toliausiai atpažįstame iki skausmo mylimas melodijas…
Bet būna ir taip, kad nepaisant klausomos muzikos, apie pačius muzikantus iš tikro nežinome nieko. Geras pavyzdys Domas iš MOG, kurio ne vienas darbas jau spėjo atsidurti alternatyvią muziką dievinančių paauglių ausinukuose.
Vaikinukas jau kurį laiką gyvena legendiniame Mogiliove (neoficialus Klaipėdos mikrorajonas) ir iš raudonomis plytomis šviečiančio rajono žeria rečitatyvu sudėliotus išgyvenimus.
Taigi, jūsų teismui atviras Domo pasakojimas apie savo rajoną, atlikėjus, darančius jam įtaką, keiksmažodžių naudą, apie tai, ką veiktų tapęs politiku, ir kodėl jo muzikos neklausytų solidų automobilį vairuojantis firmos bosas.
– Kas tau yra Mogiliovas?
– Kaip dauguma sako „hip-hop is the way we live“, lygiai taip pat galiu pasakyti ir apie mūsų rajoną „Mogiliovas is the way I live“. Į šį žodį telpa viskas, jau senai toks jausmas viduje, kad tą vardą reikia skleisti visais keliais ir visur kur tik įmanoma.
Rajonas kaip rajonas, nėra jis toks piktas, kokia nuomonė vyrauja visuomenėje, juk ne paslaptis, kad čia užaugo daug kūrybiškų sielų, kalbant ne tik apie repo muziką.
– Tavo debiutas visada siejamas su Karoonos vardu. Dauguma tik po pasirodymo su šiuo atlikėju pastebėjo, kad yra naujas ir įdomiai skambantis veidas. Ar tai ir yra tas žmogus, į kurį lygiuojiesi, tavo vedlys, mokytojas? Ar visa tai, ką darote kartu, yra tik atsitiktiniai projektai?
– Geriau papasakosiu viską nuo pradžių. Pirmą namūdinį įrašą padarėme pas anglų kalba repuojantį Hazy Whisperį, jis taip pat iš Klaipėdos.
Tas įrašas toli gražu nebuvo panašus į dabartinius, bet visgi jis buvo pirmas. Vėliau įrašinėjome pas vietinį rokerį rūsy, bet blogiausia buvo tai, kad tas rock muzikos mėgėjas atvirai nemėgo hiphopo.
Na, ir pats supranti, buvome labai susikaustę. Dar vėliau Karoona pasiūlė apsilankyti naujai įkurtoje „Km_ studijoje“, tada prasidėjo kitas etapas.
Su atlikėju Ironu įrašėme kūrinį „Pakaba“ ir nuo pat pirmos dienos susižavėjome ten tvyrojusia atmosfera. Vėliau buvo ir projektai su Karoona.
Asmeniškai man pačiam „Cukrus Citrinoje“ buvo pirmas labai pavykęs gabalas, net dabar, klausydamas jo, pagalvoju, kaip gerai mes ten suvarėme.
Bet matai, negaliu sakyti, kad šis atlikėjas ir yra mano mokytojas ar tuo labiau vedlys, nes nenorėčiau, o ir nelabai mokėčiau perimti kažko svetimo, juk daug maloniau yra atrasti savyje kažką naujo.
– Savo kūriniuose kalbate apie realų gyvenimą, nesistengdami jo įsukti į super gilius tekstus. Ar ir gyvenime esate nepataisomi realistai? Ar tuose gabaluose vaizduojami tikri, asmeniniai išgyvenimai?
– Būtent dėl to mūsų tekstuose nėra sunkiai suvokiamų sąvokų, nes mes iš Mogiliovo ir mes paprasti kaip dvi kapeikos. Kam dainos tekstu šnekėti taip, kaip niekada nešneki realiame gyvenime?
Ir šiaip yra menas gebėti viską pateikti paprastai, kad tai skambėtų šimtąkart geriau už visokias „aukštas metaforas“. Paprastumas žavi.
O dėl asmeniškumo? Taip, aplink daug „brudo“, nors, aišku, neturėjome, kaip dauguma mėgsta sakyti, sunkios vaikystės, visada turėjome ką valgyti, tėvai iš namų nevarydavo.
Taip, to nebuvo, bet visada buvo ir bus mėšlo, kuris pastoviai suka galvą. Ir nereikia bijoti apie tai kalbėti. Nesvarbu, kad aš liūdnas, svarbu – gyvas.
– Tekstuose yra ir užuominų apie politiką. Ar tikrai ja domitės? Gal tai tiesiog paviršutiniški pykčio proveržiai?
– Aš nežinau jokių ten frakcijų, mintinai nemoku Seimo narių pavardžių ar pareigų, bet tam yra televizija. Ir kai ją įsijungęs matau, kokias nesąmones jie daro, apie tai negaliu nekalbėti.
Bet visada į tai turėjau ir kitą požiūrį. Esu įsitikinęs, kad jei kada pats pakliūčiau į Seimą, daryčiau lygiai tą patį ir sukčiau pinigus.
Sakyk, ką nori – pinigai valdo pasaulį. Duoda imk, neduoda – atimk.
– Iš kur atsirado mada prieš kiekvieną gabalą pasakyti trumpą prakalbą/intro? Manau, tai jau tapo tarsi firmine jūsų etikete.
– Tarkime, įrašėme „Cukrus Citrinoj“ ir nevalingai kilo noras: „einame, pašūkausime ką nors“. Taip vieną, kitą kartą… Bet asmeniškai neįprasminu šito.
Jeigu daina paprasta, tekstas negilus, tai kodėl klausytoją turėtų erzinti, kad kažkas blevyzgoja kūrinio pradžioje? Manau, tai netgi suteikia savotiškų spalvų ir nuteikia klausytoją. Savaime aišku, tai visiems niekada nepatiks.
– Amžinai gyvas klausimas apie cenzūrą. Savo muzikoje dažnai vartojate keiksmažodžius. Manai, tai sustiprina kūrinio atlikimą, suteikia spalvų, ar tai tiesiog negebėjimas kitaip išreikšti savo minčių – kaip piktos moteriškės pasakytų – dėl intelekto trūkumo?
– Kaip jau minėjau – kam kalbėti taip, kaip nekalbi gyvenime? Kodėl aš turiu ieškoti kito žodžio, jei žinau, kad realioje situacijoje ten būtų riebus keiksmažodis?
Visi girdėjo, girdi ir dar daug metų girdės tokius žodžius aplink, tad neturėtų stebėtis juos išgirdę ir muzikoje. Aš tikrai suprantu, kad yra nemažai žmonių, kuriems tai nepriimtina, tokiems paprasčiausiai siūlau mūsų neklausyti – savęs nepakeisime.
– Kaip manai, kas tavo klausytojai? Ar galvoji, kad jūsų muzikos galėtų klausyti solidų automobilį vairuojantis, prestižinės firmos šefas?
– Bėgant laikui daug kartų nustebau supratęs, jog klausytojų ratas pakankamai platus. Neskaičiuojant tų, repui simpatijas jaučiančių žmonių, savo kūrybai ne kartą girdėjau komplimentų ir iš tų, kurie hiphopo neklauso visai.
Malonu, kai tau sako, „repo nemėgstu, bet jūsų dainos priverčia įsiklausyti“. Ir aš tikrai manau, kad čia didžiausią darbą atlieka atvirumas ir nuoširdus paprastumas. Tikriausiai žmonėms malonu klausyti širdžiai artimų minčių.
Bet tikrai nemanau, kad firmų šefai klausytų tokių dainų. Jie per rimti žmonės, kad tai suprastų. Nors vėlgi pavyzdys – frype.lt mus pagyrė 40 su trupučiu metų moteris, prisiekusi, jog dainos „Už Liūdesį“ klausanti kone kiekvieną dieną. Malonu.
– Jūs dažnai repuojate ant internetinių instrumental’ų, manai, geriau savo kūrybą atlikti „ant geros melodijos“, kad ir vogtos, nei ant legalios, bet nekokybiškos? O gal jums nelabai įtinka lietuvių beatmaker’iai, tad ieškote muzikos kitur? Paaiškink situaciją.
– Pradžioje buvo gan skeptiškas požiūris: negi mokėsi pinigus, jei dar nesi tvirtai apsisprendęs, ar tau tikrai to reikia, ar tikrai tai patinka. Todėl ir landžiodavau po internetinius instrumental’ų portalus.
Dabar viskas paprasčiau, galiu bet kada paklausti beatmaker’io, ar turi ką nors naujo, taip pat galiu nusiųsti sempl’ą ir paprašyti pagaminti kažką panašaus.
– Neplanuoji artimiausiu metu kokio EP, albumo, arba „įšokti“ į kokį bendrą rinkinį?
– Visi tik ir zyzia – kada albumas, juk tiek dainų turi, iškepk kokį CD. Asmeniškai man jo nereikia. Ateity tikrai bus, bet dabar neplanuoju, nes nematau tam poreikio. Tiesa, į rinkinį „įšokti“ tikrai norėčiau, bet niekas nesiūlo, o ir pačiam siūlytis nepatogu.
Šiaip ir be minčių apie albumą yra ką veikti. Tarkime tas pats „Online Mc Battle“.
– Manai battle duosi visiems į kaulus ir būsi pirmas? Na, bent į geriausių trejetuką papulti žadi?
– Žinai, priklauso, su kuo papulsi į vieną porą, bet tikiuosi, kad turėtų sektis neblogai. Nemoku greitai kepti tokio stiliaus kūrinių, bet, kad turiu ką pasakyti, tai faktas.
Norisi tikėti, jog į trejetuką papulsiu, bet spėlioti sunku, nes esu užkietėjęs pesimistas.
– Paskutinis, firminis klausimas. Kokį vieną šiltą kūrinį galėtumei parekomenduoti mūsų skaitytojams? Nesvarbu, ar paskutinių dienų hitą, ar dainą, kuri lydi visą gyvenimą.
– Hm. Leisk pagalvoti. Tikriausiai rekomenduočiau „Ассай – Неосторожно“. Nežinau kodėl, bet kiekvieną dieną jį paklausau tikrai ne po vieną kartą. Ir išvis esu „Krec“, „Ассай“ „Кажэ Обойма“ vergas.
Nemėgstu pozityvaus repo ir išvis retai klausau linksmos muzikos. Liūdnos natos lenda giliau į širdį.
– Norėtum paskutinio žodžio?
– Taip. Linkėjimai visiems, spėjusiems susidaryti nuomonę apie mano muziką, nesvarbu, neigiamą ar teigiamą. Šypsokit. Pejs.
