Rugsėjo pabaigoje prasidėjo naujas televizijos projektas „Lietuvos talentai“. Jame savo gebėjimus pristato įvairių meno ir sporto šakų profesionalai ir mėgėjai. Visų tikslas – laimėti „Lietuvos talentų“ banką – 10 000 eurų.
Prieš pat prasidedant projektui, dauguma skeptikų abejojo, ar Lietuvoje atsiras tikrai talentingų žmonių, juk esame pripratę scenoje išvysti tik blizgučius ir pagal fonogramas dainuojančius atlikėjus…
Nuo pat pradžių projekto sėkme tikėjo tik „Lietuvos talentų“ dalyvis Martynas Levickis. Jis buvo tikras, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose knibždėte knibžda talentų. Martynas save laiko vienu jų. Jis ant scenos užlipo su akordeonu.
Komisijos nariai jam neabejodami ištarė „tris taip“…
DELFI gatvė pasikvietė jaunąjį talentą į pokalbį, juk rūpėjo sužinoti daugiau apie devyniolikmetį vaikiną iš Šiaulių nustebinusį patį Marijoną Mikutavičių.
DELFI gatvė: Martynai, kaip pradėjai groti?
Martynas: man buvo dar visai nedaug metų, todėl pamenu tik pasakojimus, kai aš, būdamas 2 metų, žiūrėjau, kaip televizijoje kažkas grojo fortepijonu ir bandžiau tai imituoti, pirštais barbendamas į stalą. Toks buvo vienas pirmųjų „susitikimų“ su muzika…
DELFI gatvė: kodėl pasirinkai groti akordeonu?
Martynas: kadangi pirmoji svajonė buvo fortepijonas, aš, žinoma, ir norėjau tokio instrumento. Jo nebuvo ir vis dar nėra. Nesigailiu, o džiaugiuosi, kad kažkokiu būdu atsirado šalia akordeonas, ir netgi ne vienas. Pradėjau groti pats, niekieno nemokomas. Iki 7-8 metų grojau visiškai savo malonumui (šypsosi).
DELFI gatvė: ar vaikystėje daug laiko praleisdavai su šiuo instrumentu?
Martynas: kol nesimokiau, grodavau, kiek norėdavau. Būdamas aštuonerių metų, įstojau į Šiaulių konservatorijos muzikos mokyklą, kur akordeono mane mokė Marytė Markevičienė.
Iš pradžių buvo sunku, nes baigėsi „katino dienos“.
Teko susiimti, pažįstant natas, teoriją… Būdamas jau dvylikos, pradėjau dalyvauti konkursuose. Nuo to amžiaus labiausiai ir pajutau, kiek reikia darbo, norint kažką pasiekti. Vasarą, kai bendraamžiai poilsiaudavo ir maloniai leisdavo laisvalaikį, aš keliaudavau pas savo mokytoją į namus, kur grodavome nuo ryto iki vakaro. Dabar tuo tik džiaugiuosi, nes tai lėmė progresą.
DELFI gatvė: ar prisimeni savo pirmąjį pasirodymą?
Martynas: iki pradedant mokytis, labai dažnai pasirodydavau ir grodamas, ir dainuodamas. Tiesiog namiškiams ir svečiams sodyboje, kaime ar namie. Man tai buvo didžiulis malonumas. Atrodo, toks jau mano prigimtinis noras – būti scenoje.
Pradėjus mokytis, pirmasis pasirodymas buvo akordeono festivalyje Šiauliuose, kur man vos antrokui teko garbė pasirodyti su Konservatorijos vyriausiais akordeonistais. Tuomet, tai neatrodė iššūkis, buvo labai įdomu.
DELFI gatvė: esi daugelio konkursų ir festivalių laureatas. Ar daug laiko jiems ruošiesi?
Martynas: kaip minėjau, daug vasarų paaukota, besiruošiant konkursams. Tokia mano kasdienybė, nors dabar konkursuose dalyvauju mažiau, daugiau koncertuoju.
Bet skirtumo didelio nejaučiu, nes tai vienas ir tas pats – vienišas darbas, užsidarius klasėje, ruošiant kūrinius. Tai kas galų gale atsiduria ant scenos būna visa ko viršūnė, „žiedeliai“, o šaknys – daug kartesnės.
DELFI gatvė: kuris konkursas tau buvo pats sėkmingiausias?
Martynas: sėkmingų konkursų būta daug, todėl atminty išlieka tie, kurie palieka maloniausią įspūdį. Keli iš jų: Italijoje vykstantis Steffano Bizzarri akordeono konkursas, JAV vykstantis Amerikos akordeonistų asociacijos tarptautinis konkursas, Lenkijoje ir Baltarusijoje vykę konkursai paliko įspūdį žmonių gausa. Ten didžiulės filharmonijos salės būna sausakimšos akordeono muzikos koncertuose. Dažnai pagalvoju, ar Lietuvoje tai bus kada nors įmanoma…
DELFI gatvė: ar gautus apdovanojimus labai vertini? Kuris tau apdovanojimas yra brangiausias?
Martynas: visi jie svarbūs kaip visuma. Kažko itin išskirti negalėčiau. Galų gale apdovanojimas – tai popieriukas (diplomas) ir statulėlė. Tai tik materialusis viso to įvaizdis. Man svarbiau patirtis ir istorija, kuri vis pildosi po kiekvieno sudalyvavimo, nesvarbu, ar jis – sėkmingas ar nelabai.
Visgi vienas garbingiausių apdovanojimų yra Lietuvos karalienės Mortos premija, kurią man įteikė 2004 m. Svarbiausia tai, kad aš – pirmasis akordeonistas Lietuvoje, gavęs tokią premiją.
DELFI gatvė: kodėl tau taip svarbu dalyvauti konkursuose?
Martynas: dalyvavimas konkursuose – tai savęs treniravimas ir išbandymas. Konkursas– konkurencija, kurioje kiekvienas turi teisę ir troškimą laimėti. Žinoma, laimint auga pasitikėjimas savimi, laisvėja savita ir individuali nuomonė, drąsiau įgyvendinamos idėjos.
Kitaip tariant, formuojasi muzikanto asmenybė. Dar konkursai svarbūs ir tam, kad galima užmegzti ryšių su kitais muzikantais, pasiklausyti jų atlikimo, tai duoda labai daug naudos, apsikeisti natomis. Žodžiu, akiračio plėtimas. Visa tai aš ir patiriu, dalyvaudamas juose.
DELFI gatvė: ar visuose konkursuose komisija sąžininga?
Martynas: ne.
DELFI gatvė: šiais metais tu paruošei ir pristatei „London City University“ kompozitorės Samantha Jellett sukurtą pjesę „After the fire“. Ar gali daugiau papasakoti apie šią pjesę?
Martynas: tai buvo viena iš keleto pjesių, kurias mes, akademijos studentai, atlikome to koncerto metu. „After the fire“ yra šiuolaikinė pjesė paremta teologiniais motyvais. Ją sudaro penkias nedidelės dalys, kiekvieną iš jų apibūdina tam tikra religinės tematikos ištrauka. Kompozitorė Samantha, naudodama šiuolaikinius akordeono efektus, sukuria reikiamą muzikinę nuotaiką kiekvienai ištraukai.
DELFI gatvė: ar patiko dirbti su garsia kompozitore?
Martynas: man buvo įdomu dirbti kartu su kompozitore, išklausyti jos nuomonę ir prašymus. Tai tarsi prisilietimas prie muzikinės kompozicijos. Juk atlikėjas nėra tik žmogus išpildantis tai, kas atspausdinta natose. Jis ir pats privalo įsijausti į kūrybos procesą, tokiu būdu jis bus įdomus, kitoks. Todėl „After the fire“ buvo įdomi patirtis „gyvoje“ kūryboje, ne tik atlikime.
DELFI gatvė: taip pat dalyvavai projekte, kurį filmavo „BBC“ televizija. Kaip jauteisi, kai tave matė visas pasaulis?
Martynas: per pastaruosius metus su BBC teko susidurti ne kartą. Pirmiausia, buvo šis projektas, kur „Sinffonieta“ orkestro sudėtyje grojau ir aš. Tai buvo eksperimentinis kūrinys, kupinas improvizacijos ir netikėtumų.
Šią vasarą teko pagroti su BBC Concert Orchestra, kas buvo visiškai neįtikėtina sėkmė. Galų gale sudalyvavau BBC televizijos laidoje „The One Show“.
Po viso to jaučiuosi normaliai. Gyvenimas tęsiasi, jis nesustoja euforijos akimirkoje. Nors, žinoma, malonu, kai žmonės jau atpažįsta ir užkalbina.
DELFI gatvė: kodėl dalyvavai televizijos projekte „Lietuvos talentai“?
Martynas: dalyvauti projekte nusprendžiau pamatęs reklamą. Nusiunčiau anketą, gavau pakvietimą į atranką. Sudalyvauti tokiame šou – vėlgi nauja patirtis ir išbandymas, o aš tai labai mėgstu.
DELFI gatvė: ar nenusivylei šiuo projektu?
Martynas: ne, manau, tai – puiki galimybė „išeiti į platesnius vandenis“.
DELFI gatvė: kaip manai, šiame projekte galima išgarsėti?
Martynas: išgarsėti galima ne tik tokiuose projektuose. Kartais pakanka žudyti ar vogti. Juk tai mus visus labai domina, ne veltui žinių programose prioritetas teikiamas kriminalams, o tik pabaigoje kelios akimirkos skiriamos kultūrai.
O būdų, kaip išgarsėti, yra ne vienas. Problema ta, kad jei esi menininkas ir nori, kad tavo veikla būtu matoma, reikia didesnių pastangų. Didžioji dalis meno žmonių yra užsidarę savame rate ir ne dėl to, kad jie to norėtų, dėl to, kad visuomenė nenori atidaryti to „rato durų“.
Nejaugi mes esame tokie neįdomūs? Nejaugi Lietuvoje nėra gero meno? Ar gal tik šiuolaikinė publika linkusi į paviršiaus blizgesį, gilias iškirptes ir trumpus sijonus bei beprasmes „dainūškes“?
Mano idėja, dalyvaujant šiame projekte, yra sudominti publiką kitokiais, dar jiems nematytais dalykais. Nesakau, kad esu vienintelis, muzikantų Lietuvoje daug. Aš noriu, kad mes taptume plačiai matomi. O užvis labiausiai noriu, kad akordeonas pelnytų pagarbą.
DELFI gatvė: o kaip vertini projekto komisijos narius? Ar jie tikrai kompetentingi?
Martynas: komisija yra tam, kad vertintų, o ne mes, kad vertintumėm komisiją. Man nepatinka skaityti komentarus, juodinančius tos komisijos narius. Juk kiekvienas iš jų padarė kažką gyvenime svarbaus, kad pelnytų autoritetą.
Man patinka, kad komisija ne „vienaplaniška“. Joje scenos meną puikiai išmanantis ir didžiulę aktoriaus patirtų turintis A.Večerskis, puiki profesionali dainininkė R.Ščiogolevaitė ir žurnalistas Marijonas, kurio ne vienos dainos žodžius moka visa Lietuva. Tai žmonės, turintys vardą.
DELFI gatvė: papasakok apie projekto užkulisius.
Martynas: žinot, su užkulisiais – tai kaip su magija. Negali žinoti, kas lieka už šydo. O taip ir gimsta intriga… Vienintelis dalykas, kuris man nepatiko, tai, kad užkulisiuose mano instrumentą sumaišė su armonika! To negaliu pakęsti!
DELFI gatvė: kaip ir kuo žadi nustebinti Lietuvos žmonės per projekto finalą?
Martynas: tegul tai lieka intriga. Bet visgi dar palaukime projekto pusfinalio, ką gali žinoti. Viena galiu pažadėti – neplanuoju groti, atsistojęs ant galvos arba skraidydamas ore. Viskas bus žmogiškųjų galimybių ribose (šypsosi).
DELFI gatvė: ar tikrai lietuviai talentingi?
Martynas: kokio atsakymo tikitės? Aš gi pats lietuvis (šypsosi).
Lietuva turtinga šalis savo talentais, bet drįstu teigti, kad abejoju, ar valstybė rūpinasi jais. Pavyzdžiui, aš šiuo metu negaunu nei cento paramos iš savo valstybės, kai mano kolegos Londone giriasi stipendijomis iš savo šalių vyriausybių, kitų institucijų. Aš galiu būti dėkingas savo miestui Šiauliams, kur visada jaučiu visokeriopą palaikymą ir sulaukiu pagalbos. Bet visgi liūdna ir pagalvoju, ar ilgai dar Lietuva turės kuo pasididžiuoti…
Dar galima ir pasvarstyti, kas yra talentas. Ar tai yra tik įgimta? Mane piktina žmonių mąstymas, kad talentas yra „grynuolis be įdirbio“. Tame šou mačiau ne vieną talentą, kuris niekada nebandė nieko daryti su savo gabumais. Talentą reikia puoselėti ir daug dirbti, tobulėti. Talentas, tėra paskata investuoti į save, iš anksto žinant, kad tai atsipirks.
DELFI gatvė: mokaisi Londono Karališkos muzikos akademijoje. Kodėl pasirinkai studijas šioje akademijoje?
Martynas: tai viena prestižiškiausių muzikos mokymo institucijų pasaulyje. Studijos joje suteikia galimybes plačiau išreikšti save kaip jauną muzikantą klasikinėje erdvėje, praplėsti akiratį, susipažinti su kitomis kultūromis, įvaldyti kalbą.
DELFI gatvė: Londone taip pat koncertuoji. Kuo ypatinga britų publika, kuri susirenka į tavo koncertą?
Martynas: neketinu įžeidinėti lietuvių, tačiau sąžiningai sakau, kad Anglijoje publika – labiau išprususi. Jei Lietuvoje tenka pataikauti publikos skoniui, tai Anglijoje žmonės daug labiau suinteresuoti klausyti ir girdėti, o ne tik klausyti.
Čia man patinka ir koncertų organizavimo sistema. Kiekvienas kūrinys turi aprašymą, kuriame pateikiami kompozitoriaus istoriniai faktai ir aplinkybės, aprašoma kūrinio koncepcija, filosofija, techninės detalės.
Tokiu būdu publika yra šviečiama ir didžioji dalis žmonių, besilankančių klasikinės muzikos koncertuose yra pakankamai geri ekspertai.
DELFI gatvė: baigęs studijas, pasiliksi ten?
Martynas: nemanau, nors kas žino likimo vingius…
DELFI gatvė: o meilei atrandi laiko?
Martynas: sunkiai. Kai ateis laikas ir bus meilė, atsiras.
DELFI gatvė: kokių turi pomėgių be muzikos?
Martynas: sunkus klausimas (juokiasi). Be muzikos turiu pomėgį keliauti, bet tai tiesiog neišvengiamai susiję su muzika. Patinka vairuoti automobilį, bet dar savo neturiu. Patinka šokti, bet gan improvizuotai, niekada rimtai to nesimokiau, visi pomėgiai turi „bet“. Gaila.
DELFI gatvė: kaip leidi laisvalaikį?
Martynas: laisvalaikį leidžiu įvairiai, priklausomai nuo nuotaikos ir kompanijos.
Kartais užplūsta meninis potraukis vaikščioti po parką, susitikti su draugais ir diskutuoti apie įvairias pasaulinio lygio problemas, politikuoti ir ginčytis, kurti eiles, užrašinėti mintis.
Kartais „varom į klubą „išsitaškyti“ iki paryčių, grįžtam naktiniu autobusu bešvintant…
DELFI gatvė: koks esi žmogus?
Martynas: esu nekantrus ir spontaniškas, tačiau tuo pačiu gan pragmatikas ir mąstantis. Daug svajojantis. Bet svarbiausia, tikintis savo idėjomis ir trokštantis jas realizuoti.
Nemoku meluoti ir labai garsiai girdžiu sąžinės balsą, norėtųsi jį pritildyti truputį. Dažnai esu nenuspėjamas ir nepriklausomas, nors esu patikimas ir žodžio laikausi. Mėgstu bendrauti, tačiau esu gan drovus nepažįstamų žmonių apsuptyje.
