”Magai – tai žmonės, scenoje esantys tarsi aktoriai, vaidinantys monospektaklyje. Būdami dviese vienoje scenoje iliuzionistai tik trukdytų vienas kitam,” – teigia Mantas Wizard – jaunasis magas, pelnęs ne vieną apdovanojimą už savo sugebėjimus.
DELFI Gatvė: Kuo skiriasi burtai nuo magijos? Žmonės dažnai painioja šiuos dalykus.
Mantas: Taip, tikrai teko tai pastebėti: ne kartą būdavo, jog po pasirodymo prie manęs prieina žiūrovai ir prašo išgydyti nuo įvairiausių ligų.
Tačiau tai, ką aš darau savo pasirodymų metu, tėra iliuzija, fokusai. Aš nenaudoju jokių mistinių galių ir neturiu jokių paranormalių gebėjimų. Ir, nepaisant to, jog visa gali atrodyti kaip stebuklai, tai tiesiog yra daugybės valandų praktikos rezultatas, kuomet sukuriama iliuzija. Jai reikia visko: ir rankų miklumo, ir dėmesio nukreipimo, technikos, ir t.t.
Vis tik tai yra paprasčiausi fokusai – aš ir esu fokusininkas, o ne burtininkas ir, juolab, ne šamanas.
DELFI Gatvė: Ar yra specialios magų mokyklos, ar žinių reikia semtis pačiam iš įvairios literatūros?
Mantas: Iliuzijos menas yra išlaikęs tradiciją perduoti patirtį ir žinias iš kartos į kartą.
Visų pirma, aš buvau labai laimingas, jog turėjau savo mokytoją (pas kurį mokausi jau septynerius metus), garsų iliuzionistą Arvydą Stonį, kuris man perdavė dvidešimties metų patirtį scenoje.
Antras dalykas – jis man neatskleidžia paslapčių, o liepia susigalvoti ir susirasti atsakymą pačiam.
Mano didžiausi įkvėpimo šaltiniai yra senos knygos (kai kurias iš jų turiu vienintelis Lietuvoje, tad labai jas branginu). Mano mokytojas, kuris, kai sumąstau kokį naują triuką ir jam parodau, pažvelgęs profesionalo akimis, man pataria, kaip būtų galima tai padaryti dar geriau.
DELFI Gatvė: Ar magai konkuruoja tarpusavyje, ar kaip tik mokosi vieni iš kitų?
Mantas: Tiesą sakant, gan sudėtingas klausimas, kadangi iš dalies yra ir taip, ir taip.
Man neretai tenka važinėti į kitas šalis – į pasaulinius magų kongresus, kur turiu galimybę susipažinti bei pabendrauti su įžymiausiais iliuzionistais: su jais pakalbėti, pasidalinti idėjomis, paklausti patarimo ir pan. Ir šie tarptautiniai suvažiavimai tikrai suteikė man nemažai patirties bei idėjų.
Iš kitos pusės, magai, kaip ir visi kiti žmonės šou versle, konkuruoja tarpusavy. Ir, kaip mano mokytojas sako, du iliuzionistai scenoje sunkiai telpa.
Tarkim, dainininkai, jei programoje numatyta, gali be problemų dainuoti kartu. Taip pat ir šokėjai, ar dar kas nors, kad ir būtų iš skirtingų grupių – taip pat gali kartu atlikti savo pasirodymus.
Tuo tarpu du iliuzionistai yra beveik nesuderinami, kadangi kiekvieno programa yra tarsi mažas spektaklis. Aš ir pats stengiuosi siekti originalumo, būti unikaliu ir atlikti tai, ko niekas kitas nedaro: kad žmonės, pamatę pasirodymą, sakytų ne: “Ai, mačiau kažkokį fokusininką”, o “Va, vakar mačiau Mantą.”
DELFI Gatvė: Ar dalyvaujate festivaliuose? Ką esate laimėjęs?
Mantas: Taip, dalyvauju įvairiausiuose festivaliuose ir konkursuose. Tarkim, dalyvaudamas konkurse Lenkijoje užėmiau trečiąją vietą. O Nimburge – labai gražiam Čekijos miestely – antrąją.
Na, o Prahoj – tarptautiniam iliuzionistų konkurse – laimėjau Grand Prix – pirmąją vietą, ir dar pelniau žiūrovų simpatijų prizą.
Bet pastarajame konkurse buvo labai sudėtinga, nes mano numeris absoliučiai
„išėjo“ iš konteksto: programa buvo sukurta pagal Marilyno Mansono muziką, ir atliekami triukai buvo be jokių balandėlių, šypsenų ar dar kažko…
Matėsi tik rimtas, baltai išpieštas mano veidas juodame fone, o visi daiktai, su kuriais atlikinėjau triukus: nagai, kamuoliukai, skaros, galiausiai, netgi, kaukė – absoliučiai viskas – buvo raudona!
Kai baigiau savo pasirodymą, salė skendėjo mirtinoje tyloje, kol galiausiai, kažkur iš paskutinių eilių, pasigirdo nedrąsūs plojimai. Šakės, aš sulaužiau visus iliuzionisto stereotipus: buvau šaltas, dirbau pagal Mansono muziką (o ne pagal Bramsą)… Žodžiu, tai buvo visiškai kitoks numeris, ir šitai visiem labai patiko.
DELFI Gatvė: Ar turi autoritetą – magą, kurio pavyzdžiu norėtumei sekti?
Mantas: Autoritetų turiu, ir net ne vieną, o kelis. Bet aš nepasakysiu, jog tai Davidas Copperfieldas, Davidas Blaineas ar dar kažkuris iš pačių žymiausiųjų – ne.
Pirmasis autoritetas yra Arvydas Stonys, kadangi jis yra puikus, kūrybingas, atsakingas ir labai darbštus žmogus.
Kitas autoritetas – Marko Karvo – žymus suomių iliuzionistas, dabar dirbantis Paryžiuje.
Na, ir dar vienas iš autoritetų būtų magas, gyvenantis Čikagoje, ir rodantis triukus tik su mažais daiktais. Jis yra tiesiog neįtikėtinai talentingas ir genialus.
Tai – Judžinas Burgeris (ang. Eugene Burger) – turiu visas jo knygas ir netgi susirašinėju su juo.
Taigi šie trys žmonės: Arvydas Stonys, Marko Karvo bei Judžinas Burgeris šiuo metu man yra patys didžiausi autoritetai.
DELFI Gatvė: Kas ir kada paskatino susidomėti magija?
Mantas: Atsakyti į šį klausimą yra iš tikrųjų sudėtinga, kadangi iliuzionistai turi tokį posakį, jog ne tu pasirinkai iliuzijos meną, o jis pasirinko tave.
Ir aš kartais juokauju, kad tikriausiai taip pat buvau pasirinktas, nes, kiek tik pamenu, viskuo domėjausi nuo pat mažens: įvairiausiom knygom, technika, filosofija, religijomis – išties daugybe dalykų, tačiau didžiausią susidomėjimą kėlė mistika ir paslaptys.
Ir, kai buvau trylikos metų, pamačiau Monte Carlo iliuzionistų konkursą: man taip beprotiškai patiko tai, ką tie žmonės darė scenoje, jog apėmė nenumaldomas noras kadanors būti tokiam, kaip ir jie. Taigi, nuo tada ši mintis tiesiog apsėdo: pradėjau žiauriai domėtis iliuzijos menu, ir tai darau iki šiol. Dabar tai yra ir mano hobis, ir darbas, ir, netgi, gyvenimo būdas.
