Ką reiškia augti turint „Dauno“ sindromą? Kaip tada atrodo pasaulis? Ką jie mato, kas jiems svarbu, kaip jie žiūri į mus? Nicholas iš Belfasto sutiko pasidalinti savo mintimis su portalu thesite.org. Jis serga „Dauno“ sindromu. „Augti, su „Dauno“ sindromu – nieko ypatingo. Tai dalis manęs. Nesvarbu, turiu „Dauno“ sindromą ar ne, noriu, kad žmonės žinotų, jog nesu kitoks.
Aš lankiau bendrojo lavinimo mokyklą Belfaste. Man patiko bendrauti su žmonėmis, turėjau krūvą draugų. Man patiko mokytis įvairių dalykų, įgyti savarankiškumo, džiaugdavausi pasiekęs savo tikslų.
Blogai buvo tik tai, kad mane užgauliojo. Bendraklasiai neturėjo teisės juoktis iš mano ligos. Man buvo skaudu, labai. Bet jie nepalaužė mano dvasios. Jie – tiesiog žmonės, aš turėjau suprasti, kad gyvenimas ne visada būna lengvas.„
Nepriklausomas
“Pabaigęs mokyklą aš pradėjau savarankišką gyvenimą Belfaste. Man patinka rajonas, kuriame gyvenu, be to esu nepriklausomas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Mes patys tvarkomės, gaminame valgyti ir atliekame kitus darbus. Tiems jauniems žmonėms, kurie svajoja gyventi savarankiškai, galiu pasakyti – tai puiku. Iš pradžių būna sunku, bet paskui pripranti ir nė už ką nebesutiktum gyventi kitaip.
Aš dirbu teisme tris dienas per savaitę, kur klijuoju adresų lipdukus ant vokų ir atlieku kitus pagalbinius darbus. Turiu ir kitą darbą, esu „Heat“ firmos administratorius.
Aš taip pat lankau koledžą vieną kartą per savaitę, kur mokausi informatikos ir administravimo. Stengiuos atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo ir visada išlaikyti teigiamą požiūrį į gyvenimą.
Kartais būna išties sunku, žmonės neteisingai įsivaizduoja „Dauno“ sindromą. Žmonėms įprasta manyti, kad mes visada esame laimingi ir meilūs, tačiau mano jausmai ir nuotaikos būna įvairios, kaip ir jūsų. Mūsų nereikia bijoti, nereikia ir gailėtis.
Dažnai manoma, kad žmonės su „Dauno“ sindromu nemoka bendrauti, gyvena trumpai ir negali gyvenime nieko pasiekti. Tai netiesa.
Mano santykiai su žmonėmis yra labai įvairūs – nuo draugystės ir meilės iki neapykantos! Žmonės, turintys „Dauno“ sindromą, gali išgyventi iki 60 metų, daugelis lanko bendrojo lavinimo mokyklas, išlaiko brandos egzaminus ir gyvena savarankiškai.
Raginčiau jaunus žmones pasikalbėt su „Dauno“ sindromu sergančiais žmonėmis, kad geriau pažintų ir suprastų juos.“
Troškimai
„Aš nemanau, kad „Dauno“ sindromas man trukdo gyventi. Mokykloje, koledže ir darbe aš nemažai pasiekiau. Be to, aš aktyviai sportuoju: užsiimu gimnastika, žaidžiu golfą ir futbolą, lankau dramos būrelį.
Norėčiau būti įžymiu visuomenės veikėju, kovojančiu už žmogaus teises, bet šiaip man svarbiausia ateityje turėti gerą darbą, nuosavą būstą ir susituokti.“
