Savaitgalis prieš lenktynes. Viduje tylu, bet jaučiu, kaip kūnas ruošiasi. Šiurpuliukai tik primena, kad man tai rūpi.
Kad viskas eitųsi ramiai ir sklandžiai, turiu savotišką rutiną – paprastą, bet patikrintą šimtus kartų.
Simuliatorius
Prieš kiekvieną etapą važiuoju trasą simuliatoriuje – maždaug 1–2 valandas per savaitę. Dėl pojūčio. Prisiminimai grįžta – posūkiai, trajektorijos, greičio taškai. Tikslas – jaustis vienai su asfaltu, kai iš tiesų atsidursiu už vairo.
Judėjimas
Sportuoju beveik kasdien – namuose, kartais salėje, kartais lauke. Bėgimas, dviratis, jėgos pratimai. Viskas dėl tvirtumo. Ypač rankų – jos turi atsilaikyti, kai prie sėdynės prispaudžia nesuvokiamos fizikinės jėgos. Ir taip pat – ilsėtis. Poilsis ne ką mažiau svarbus už patį darbą.
Daiktai
Ruoštis lenktynėms – kaip ruoštis trumpai kelionei. Jei vykstu į užsienį (Latviją, Estiją ar Lenkiją) – imu tai, ko reikia: rūbus, dant šepetuką, ir, be abejo, knygą. Jei lenktynės Lietuvoje – tik trasai skirti daiktai: šalmas, kaklo apsauga, batai, kombinezonas, apatinė apranga.
Laikas vienai.
Į varžybas išvažiuoju dieną anksčiau. Tam, kad turėčiau laiko su savimi. Savo mintimis, kartais ir savo abejonėmis.
Rytas prieš važiavimą
Keliuosi anksčiau. Be skubėjimo. Mankšta – nes kūnas turi žinoti, kad jo klausausi. Pusryčiai. Ir į trasą. Be didelių fanfarų – tiesiai prie reikalo.
Varžybų dienų eiga:
- Pirma diena – laisvosios treniruotės. Ieškau balanso tarp manęs ir automobilio.
- Antra diena – kvalifikacija. Vienas greitas ratas. Vienas šansas pasiekti lyderės poziciją.
- Trečia diena – dvi lenktynės. Du kartai parodyti, ką galiu. Be dramos. Tiesiog aš, mašina ir atviras kelias.
Didelių ritualų neturiu
Bet tai, ką darau, visada kartojasi. Ir būtent tai – grąžina savotišką ramybę. Kai kūnas juda, o galva tyli – žinau, kad esu pasiruošusi viskam.
