Kai pirmą kartą išgirsti Emilijos Ulvydaitės vardą, greičiausiai ją įsivaizduoji apsirengusią lenktynių kombinezonu, susikaupusią prie starto linijos ir pasiruošusią spausti iki maksimumo. Tačiau šiandien kviečiame pažvelgti giliau – į momentą, kai mergina atrado greičio pasaulį, į pirmuosius žingsnius autosporte ir į viską, kas slypi už vairo bei šalmą dengiančios vizijos.
Tai istorija apie baimes, ryžtą, palaikymą, prarastus metus ir nesustabdomą troškimą būti greitesnei – trasoje ir gyvenime.
Viskas prasidėjo… nuo seno „Golfuko“
Meilė automobiliams ir greičiui Emilijai gimė ne iš karto. „Turbūt viskas prasidėjo, kai pirmą kartą mokinausi vairuoti mechaninį automobilį – ne tam, kad laikyčiau teises, o lenktynėms,“ – prisimena ji.
Nors jau buvo kartingo būrelio narė, tai buvo visai kitas lygis, mat kartinguose viskas gana paprasta – akseleratorius, stabdis, vairas.
„Važiavome į apleistą aerodromą, o mokytojas buvo ne bet kas, o tėčio draugas, kartingų instruktorius Auris. Prieš treniruotę net spyriojausi – bijojau, kad nesiseks. Bet kai pajutau, kaip perjungiu pavaras greitai, be žiūrėjimo, ir vis greičiau važiuoju – viskas pasikeitė. Buvo gražus vasaros vakaras, o man galvoje sukosi tik viena mintis – noriu dar!“
Pirmoji svajonė – ne žodžiais, o dienoraštyje
„Aš niekada garsiai nesakiau, kad noriu būti lenktynininke. Tai buvo užrašyta dienoraštyje“, – šypteli Emilija. Tuomet tai atrodė kaip tolima svajonė, tačiau žingsnis po žingsnio, posūkis po posūkio ji ėmė virsti realybe.
Tėčio ranka trasoje, mamos – už jos ribų
Kalbant apie palaikymą, Emilijos balsas sušyla. „Tėtis – mano nuolatinis palydovas. Jis yra praleidęs tik vienas mano varžybas! Visada šalia – treniruotėse, renginiuose, trasoje.“
Tuo tarpu mama pasirinko būti šiek tiek toliau – ne dėl abejingumo, o iš meilės. „Ji buvo tik vienose varžybose, ir daugiau nebevažiavo. Ji jaučia mano įtampą, ir nenori jos didinti. Tačiau visada palaiko – žinutėmis, žodžiais, šiluma. Ir, beje, būtent mama mane paskatino ieškoti veiklos, kuri man patiktų.“
Kuo žavi lenktynės?
Kai paklausėme, kas Emiliją labiausiai traukia lenktynių pasaulyje – greitis, technika ar emocijos – ji atsako paprastai: „Viskas. Bet labiausiai – pasiruošimas, įdėtas darbas ir progresas. Stebėti, kaip augu, tobulėju, kaip man sekasi vis geriau valdyti automobilį – tai neapsakomas jausmas. O dar tas bendrystės jausmas su kitais vairuotojais – neįkainojama.“
Kelias ne visada buvo tiesus
2019 m. Emilija iškovojo 3 vietą Lietuvos kartingo čempionate, tačiau po to viskas sustojo. „Metus neturėjau galimybės sportuoti – važiuoti sportiniais kartingais buvo per brangu. Buvo skaudu, sunku, išlieta daug ašarų. Net buvau kitokia – liūdna, be veiklos, kuri mane žavėjo. Metai be autosporto buvo tikras išbandymas… Psichologinis išbandymas! Bet išmokau susitaikyti, vertinti mažus dalykus ir rasti jėgų vėl grįžti.“
Moteris trasoje – ne išimtis, o taisyklė?
Paklausta apie tai, ar moterims šioje srityje tenka įdėti daugiau pastangų, Emilija neslepia: „Pati asmeniškai spaudimo nejaučiu, bet žinau – moterims reikia būti stipresnėms. Jos turi įrodyti, kad gali, kad yra vertos vietos tarp vyrų. Reikia daugiau drąsos, ryžto, nuoseklaus darbo.“
Ir vis dėlto – pavyzdžių yra. Emiliją įkvepia tokios moterys kaip Deimantė Radzevičiūtė, Emilija Gelažninkienė, Adrija Skudutytė. „Jų pasiekimai – įrodymas, kad mes galim“, – sako ji.
Kai sėdi už vairo
Merginai automobilis – tai ne tik greičio priemonė. „Už vairo išsilieju, ten telpa visos emocijos, mintys, įtampa. Trasos laikas – mano meditacija.“
Nors varžybų metu būna įtampos, ypač starto momentu ar lenktyniaujant su kitu sportininku, ji išmoko susikaupti: „Trenerio Karolio žodžiai man visada padeda: įsivaizduok, kad tai tik treniruotė. Važiuok greičiau už tą priekyje, kad nesimaišytų.“
Ir visgi – niekada nemesti
Ar buvo akimirka, kai norėjosi viską mesti? Emilija atsako tvirtai: „Niekada.“
Nors buvo sunkumų, metų pertrauka, ašarų – meilė greičiui stipresnė. Ji visada grįžta, stipresnė nei buvo anksčiau, pasirengusi spausti toliau – į priekį.
