Šį šeštadienį laidoje „Nuogas pokalbis su Danieliumi Bunkumi“ – atvira ir nuoširdi Faustos Marijos Leščiauskaitės istorija. Ji pasidalys nelengvais vaikystės išgyvenimais, pasakojimu apie pabėgimą iš namų, anksti užgriuvusį savarankiškumą ir šviesius prisiminimus, kurie iki šiol išliko ryškūs.
Atviravo
Laidos metu F. M. Leščiauskaitė paatviraus apie savo vaikystę. Ji nėslėps, kad kartą buvo pusdieniui pabėgusi iš namų.
„Buvo vėsus pavasaris, susikroviau marškinėlius trumpomis rankovėmis, degtukų dėžutę, du sausainius ir dar kažką. Parašiau tėvams raštelį: „Aš negrįšiu, neieškokite manęs“, bet suvalgiau tuos sausainius atsisėdusi karių kapinėse ir galvojau, ką man veikti. Tuomet vaikščiojau po Kelmę ir pamačiau einančius už nugaros tėvus. Buvo labai keistas momentas. Sustoti ir jų laukti keista, bėgti keista. Apsimečiau, kad jų nematau, ėjau toliau.
Turėjau konfliktą su mama. Pamečiau tokį daiktą, o mama galvojo, kad aš jį išmečiau ir liepė surasti, kol grįš. Žinojau, kai ji grįš, aš jo neturėsiu ir ji mane muš. Tai tiesiog pabėgau“, – pasakos F. M. Leščiauskaitė.
Vienišumo jausmas
Kai kas nors jos paklausia apie vaikystę, pašnekovė teigs, kad ši jai yra kiek susijusi su vienišumo jausmu.
„Augau su abiem tėvais, su mylinčiu broliu, turėjau draugų, močiutę, mėgstamus mokytojus, pas kuriuos galėjau nueiti, bet jaučiau didelį vienišumo jausmą. Man atrodo, kad didelė dalis to meto vaikų augo patys. Įsivaizduoju, kad namai turėtų suteikti saugumo jausmą, o aš jaučiau, jog turiu pati visą laiką susitvarkyti. Tai buvo mane labai dažnai lydintis jausmas, ar tai buvo apie tėvus, draugus, ar apie bet ką. Žinojau, kad manimi tėvai labai didžiuodavosi, jog esu savarankiška. O to dabar be galo spjaudausi, man tai neatrodo labai geras dalykas. Nenorėčiau, kad mano vaikas būtų per anksti savarankiškas, vaikas dar turi pasitikėti tėvais, o savarankiškumas ateiti savo laiku. Aš 7 metų eidavau pati į polikliniką. Klaikiai bijodavau tų administratorių, seselių, bet eidavau pati. Tai buvo įprasta. Man neatrodo, kad tie laikai buvo šviesūs vaikams, žinoma, ne visiems“, – sakys F. M. Leščiauskaitė.
Pasakodama apie savo vaikystę ji teigs prisimenanti ne tik tamsumą, bet ir šviesių bei gražių šeimos tradicijų.
„Pamenu, kaip man mama skaitydavo knygas. Man tai labai įsiminė ir, tikriausiai, tai yra vienas šviesiausių mano atsiminimų. Kitas vienas šviesesnių atsiminimų yra tai, kaip mes su tėvais keliaudavome po Lietuvą ir dainuodavome įvairias dainas – sutartines. Man iki šiol skaudu, kad mano vyras truputį nusidainuoja, nes aš augau šeimoje, kur visi dainuoja gerai ir jaučia ritmą“, – juoksis pašnekovė.
Psichologinės augimo sąlygos
Ji teigs, kad nesijautė fiziškai nuskriausta, tačiau psichologinės augimo sąlygos buvo kur kas sudėtingesnės nei dabartinių vaikų.
„Reikėjo pačiam ir pasiguosti save, ir sugalvoti, kaip tu ką darysi, kaip išsisukinėsi iš situacijų. Nebuvau tas vaikas, kuris bėga skųstis mamai. Vieną vienintelį kartą buvau pasiskundus ir ji tikrai mane apgynė, tai buvo visai vaikystėje, kai viena mergaitė skriaudė.
Beje, buvo, kas bandė nuskriausti. Kelmė priminė tokius laukinius Vakarus. Pavyzdžiui, mane buvo apsupę ratu ir grasinę primušti. Gal kažką ir pasakiau tokio, bet man nepatiko ir aš nepatikau tokiai kompanijai, kuri buvo gana agresyvi. Tai mane apsupo ratu“, – prisimins F. M. Leščiauskaitė.
Atviras pokalbis su Fausta Marija Leščiauskaite – jau šį šeštadienį, 23 val., laidoje „Nuogas pokalbis su Danieliumi Bunkumi“ per „Delfi TV“.
