KLAUSIMAS: nebeturiu dėl ko gyventi. Man tik 14 metų, bet jaučiuosi kaip 70-metė senutė. Visi man krauna savo problemas, o manosios, deja, niekam nerūpi. Niekam neįdomu, kaip aš jaučiuosi, kas vyksta mano viduje.
Kai susitinku su draugėmis, jos visada kalba tik apie savo gyvenimą. Apie save bijau prasitarti, nes jos nesiklauso.
Įsimylėjau ketveriais metais vyresnį vaikiną. Bet meilė, deja, be atsako… Šiais metais jis bus dvyliktokas, ir mokslo metų pabaiga bus tikrai liūdna, nes jis išeis…
Susirašinėju su juo internetu, tik ne savo vardu. Apsimetinėju, nes noriu kuo daugiau apie jį sužinoti. Žinojau, kad jis neturi merginos, bet visai neseniai susirado… Kai sužinojau, man plyšo širdis. Daug verkiau, gėriau. Braunuosi į jo širdį pusantrų metų, o ta … suvystė jį per savaitę.
Jau nematau prasmės gyventi. Kažkada apimta depresijos bandžiau nusižudyti, bet kažkas mane sulaikė. Dar vis turiu randus ant riešo, kurie man primena tą laikotarpį.
Ateitis dabar atrodo tuščia, juoda dėmė. Be jo nenoriu nieko. Nei draugų, nei pramogų, nei dar ko nors. Netgi valgyti nustojau. Jaučiu, kad stoviu ties bedugne.
ATSAKYMAS: pirmiausia, tau reikia pasitraukti nuo bedugnės krašto bent per žingsnį, nes noriu su tavimi pasikalbėti. Todėl skaitydama atsakymą, duok sau žodį, kad saugosi save ir nedarysi kvailysčių. Turiu omenyje, nesipjaustysi, negersi ir nešokinėsi nuo stogo.
Aš norėčiau kalbėtis su gyvu žmogumi, kuris sugeba nekenkti sau tada, kai širdyje labai sunku. Kitaip nematau prasmės kalbėtis.
Taip, suprantu tave, kad esi beviltiškai įsimylėjusi. Žinau, kad norėtum bendrauti tik su juo, nes jis tau atrodo nuostabus, puikus ir šaunus. Nutuokiu, kaip svajoji ir sapnuoji apie tą dvyliktoką, kartais verki, o gal net svaidai daiktus iš nevilties ar rūkai kaip dūmtraukis.
Nėra viskas beviltiška, mano akimis, nes jūs palaikote ryšį. Bet kaip čia padarius, kad nereikėtų savęs ir jo apgaudinėti… Turiu galvoje, tavo amžių. Tu juo nepasitiki, kadangi neparašai, kad tau keturiolika. Jis turi teisę žinoti tiesą. Tau gi nelabai patiktų, jeigu koks dešimtmetis tau rašytų, apsimesdamas, kad jam šešiolika.
Tu turbūt esi stipri asmenybė, kadangi išgyvenai nelaimingą meilę. Mergina, ant kurios tu dabar labai pyksti, tikrai nenorėjo tau kenkti arba nukonkuruoti vaikino.
Ji net nežinojo apie tavo jausmus. Tiesiog taip jau liūdnai atsitiko, kad jam patinka kita. Niekas čia nėra kaltas arba blogas. Galima sakyti, kad šį kartą tiesiog nepasisekė.
Taip pat suprantu, kad savo draugėms esi labai gera. Leidi joms išsipasakoti, užkrauti tau savo gyvenimo įvykius ir istorijas, kantriai jų klausaisi, paguodi ir morališkai palaikai. Tavo draugėms labai pasisekė. Jos priprato, kad turi tave ir gali išlieti tau savo širdies skaudulius.
Bet tau pačiai – blogai. Todėl padėtį reikia keisti. Pagalvokime, kaip pradėti pasakoti, kad draugės imtų tavęs klausytis. Tai pavyks padaryti ne iš karto. Pradėk nuo to: „Aš dažniausiai jūsų išklausau, dabar man reikia, kad jūs manęs išklausytumėte ir duotumėte man patarimų“.
Jeigu tave pertrauks, pasakyk, kad „atsiprašau, aš dar nebaigiau“, arba „norėčiau pabaigti pasakoti“. Gali pasakyti ir taip: „Man pasidarė nesmagu, kai mane pertraukei. Norėčiau pasakyti dar …“.
Atkreipk dėmesį, kad kiekvienam žmogui kartais norisi išpasakoti savo paslaptis arba išgyvenimus. Kita vertus, nenuleisk rankų, nes taip elgtis reikės nemažai kartų. Be to, būdama šauni ir draugiška, susirasi ir daugiau naujų draugių, kurios bus geros klausytojos.
Niekur neverta brautis, užtenka pasibelsti.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
