Esu labai nedrąsi ir nekalbi. Dėl to man labai baisu ir nepatinka gyventi. Neturiu artimų draugų, turiu tik „šiaip tokius“, su kuriais kartas nuo karto susitinku. Noriu turėti draugių, su kuriomis susitikčiau, apsipirkinėčiau, pasikalbėčiau, išsiverkčiau… Bet jų nenusipirksi.
Visada bendraudama susigėstu, tyliu ir nekalbu, vieną kitą žodelį ištariu, nors ir kaip stengčiausi, neišeina, širdis be galo greitai daužosi, imu visa prakaituoti, ima baltas pavydas, matant kaip kitos panelės laisvai juokaudamos, atsipalaidavusios bendrauja su vaikinais ir panelėmis.
Jeigu iš pradžių ateisiu nedrąsi, nepasitikinti savimi, tai ir likusį gyvenimą visi galvos, kad aš neįdomi, nelinksma ir nebendraujanti, o aš taip noriu bendrauti! Internetu aš labai drąsiai bendrauju, tačiau realybėje baisiai bijau, už tai nekenčiu savęs ir viso pasaulio, jis man nespalvotas.
Delfi tinklalapyje radau viena straipsnį, kuriame rašė, kad visus kviečia dalyvauti projekte „Šok su manimi“. Be galo, noriu ten dalyvauti. Tačiau viena nė už ką gyvenime neišdrįsčiau važiuoti, juolab ten prieš visą komisiją šokti… O tas noras toks didelis… Bet baimė tą norą nugali.
Iš draugių neturiu ką pasikviesti, o jei pakviesčiau, pagalvotų, kad aš kvaila… Žinau, kad sakysite, nugalėkite baime, drąsiai eikite… Bet to neužtenka.
Kartais esu sau graži, faina, bet užeina ir tokių dienų, kad imu rėkti ant sesers dėl menkniekio, rėkiu iki ašarų, pradedu trankytis, tada pasijuntu kvaila ir noriu mirti, nes niekas man nepadeda, su tėvais nenoriu kalbėti, nes paprasčiausiai gėda.
Rudenį einu į kitą mokykla, su keliomis klasiokėmis. Neįsivaizduoju, kaip reikės bendrauti su naujomis klasiokėmis. Žinau, kad per vasarą neįmanoma savęs išdrąsinti, bei pasitikėti savimi…
Taip pat žinau, kad man dabar paauglystė, nes man 14 metų, greitai bus 15. Reikia nueiti pas psichologę, o viena ir vėl nedrįstu. Visas vasaros dienas prabuvau namuose, niekas nekviečia suvalgyti ledų ar pasideginti.
Ar gali būti blogesnis gyvenimas? Kai niekas tavimi nesidomi, nors taip to trokšti… Kai nori bendrauti ir būti padrąsinama, bet niekas to nedaro… Nori būti suprasta, išklausyta, bet tokių draugų nėra… Dabar ir pati didžiausia svajonė dalyvauti tame projekte, bet ir vėl neįmanoma…
ATSAKYMAS: pirmiausia, aš manau, kad esi pakankamai drąsi. Kai nereikia viešai pasirodyti prieš kitus žmones. Parašei išsamų ir išraiškingą laišką, iš kurio galima daug suprasti apie tave. Be to, gerai jautiesi ir laisvai bendrauji, naudodamasi internetu. O dar supratau, kad turi draugų, su kuriais irgi nesijauti labai suvaržyta, tik kodėl juos vadini „šiaip draugais“ ?
„Šiaip draugai“ atsiranda tada, kai būni virtualiame pasaulyje ir kai būni su žmonėmis, kurių nuomonė tau nėra svarbi, kai nejauti didelės atsakomybės už savo žodžius ar veiksmus, tada jautiesi laisva ir spontaniška.
Kadangi jautiesi neturinti su kuo pasikalbėti, nerandanti, kad kas nors tavimi domėtųsi, tai gal verta pagalvoti, kodėl. Kiekvienas žmogus prisideda prie savo gyvenimo kūrimo ir prie savo padėties.
Visų pirma, esi labai reikli. Tai geras bruožas, bet kartais gali trukdyti, jeigu pasidarai per daug reikli kitiems. Aš manau, kad keli didelius reikalavimus žmonėms. Nes parašei: „tokių ir tokių patarimų man neduokite“. Gerai, aš ir neketinau to daryti. Tik sužinojau, kad labai dažnai tu atsiduri tokioje padėtyje, kai tau labai sunkiai gali įtikti kiti žmonės. Tu žinai, kaip bus. Tu sprendi, kas yra gerai ir kas blogai. Tavo žodis turi būti paskutinis.
Visų antra, iš anksto žinai, kad atsitiks taip ir taip. Todėl tu netenki galimybės išbandyti ką nors naujo. Nes „žinai“, kad nesugebėsi šokti, kad niekas tavo idėjos nepalaikys ir nevyks su tavimi į konkursą, kad tau nepavyks savęs išdrąsinti ir taip toliau. Žinai, kad naujoje mokykloje taip pat nejaukiai jausiesi. Tai vadinama „išankstiniu įsikalbėjimu“. Taip pati atsisakai šanso ką nors pakeisti savo gyvenime.
Trečia, labai didelius reikalavimus keli sau pačiai. Kad nebūtum juokinga. Įdomūs žmonės visada būna šiek tiek juokingi, kai jie ką nors pasakoja arba daro. Kad būtum visada graži ir protinga. Taip būna tik nuotraukose, gyvenime mes atrodome visaip, susivėlę, surūgę, apsižioplinę.
Nebijok būti juokinga. Kai pati žiūrėsi į save su jumoru, kiti tikrai iš tavęs nesišaipys.
Ketvirta, tu dedi dideles pastangas, kad sektųsi geriau. Bet, atrodo, kad tos pastangos lieka tavo mintyse. Juk nueiti kur nors ir pasitarti – reikia tikrų veiksmų imtis. Arba nuvykti į konkursą, bent jau pabūti tarp žiūrovų – irgi darbas. Minčių reikia, kad suplanuotum veiksmus, bet to dar nepakanka. Būtina imtis veiksmų.
Penkta, tu žinai, ko nori – kalbėtis, apsipirkinėti, šokti, bendrauti. Jeigu turi norų, teks užsiimti jų įgyvendinimu.
Tau jau beveik penkiolika, tau būna baisu, tave apleidžia viltis, apima siutas ir nesinori gyventi kartais. Tikrai sunkus laikas. Nesistenk būti „auksinis“ vaikas. Žinok, visai nebūtina visada planuoti, kad tau pasiseks arba nepasiseks. Būk tokios nuotaikos, kokios esi.
Tiesiog kalbėkis užsikirsdama, šok drebėdama, jaudinkis laukdama, klausykis kitų įsitraukusi. Nes tu tikrai negali žinoti, kaip bus.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
