„Būti ar nebūti”, klausė Šekspyras. Dabar retas savęs to klausia. Daug dažniau žmonės pasvarsto – gyventi, ar tik apsimesti, kad gyveni.
Žmonės meluoja, simuliuoja daug… Simuliuoja, kad dirba, kad mokosi, simuliuoja laimingus romantiškus santykius, simuliuoja, kad serga, merginos simuliuoja orgazmą… Ar tai blogai? Gal visai nieko tokio, juk kartais mes taip pavargstame veikti ir jausti… Bet šiais laikais mes pavargę nuolat…
Kova su savimi
„Ne, šiandien dar nesportuosiu, koją skaudą ir lietus, rodos, kaupiasi. Gal kitą dieną…“ – vaiposi prieš veidrodį Justė ir bando save pateisinti. Nors nuolatos urzgia, kad per žiemą priaugo kelis kilogramus, tačiau, kai atsiranda laisvo laiko sportuoti, šiai suskausta ranką, koją, ar kaip tik tądien jai prireikia iškrapštyti dulkes iš telefono dangtelio.
Melas sau yra be galo mielas ir malonus, tačiau tai – pirmas tinginystės požymis. Su juo reikia ne tik kovoti, bet visapusiškai vengti noro ir galimybės pasakyti sau: „ai, gal vėliau.“
Visų pirma nuoširdus/-i turi būti pats/-i sau. Nepulk teisintis, o pripažink esamą faktą, spręsk iškilusią problemą, o ne venk jos.
Melas kitiems
Ar nebuvo taip, kad sėdi prie stalo su knyga ar kokiu dokumentu ir visaip bandai įrodyti tėvams, draugams, kolegoms, kad tu labai atsakingai dirbi/mokaisi?
Aišku, ir tu, ir tas, prieš ką simuliuoji, supranta, kad vaidini, tačiau situacija nepasikeičia.
Atrodo, būtų galima skanduoti „būk nuoširdus sau“ ar „būk nuoširdus kitiems“, tačiau gyvenime dažniausiai pasirenkame lengvesnį kelią – išsisukinėjame, apsimetinėjame ir neriame į krūmus.
Net nesusimąstome, kiek daug laiko gyvenime mes praleidžiame simuliuodami. Gal mes simuliuojame net ir meilę? Bandome taikstytis su partnerių ydomis, klaidomis, kurios tiesiog veda mus iš proto.
Turiu omenyje tą kvailą jausmą, kai nepasakai ar nepadarai kažko ne todėl, kad gerbi savo partnerį, o todėl, kad tau atrodo, jog apsimetant, kad viskas gerai, bus taip, kaip tu nori arba bent jau ne blogiau.
Kada išnyksta ta riba tarp simuliavimo ir realybės?
Sonata mėgo vyrišką kompaniją, turėjo būrius gerbėjų. Prieš porą dienų susitikome išgerti kavos. Ji pasakojo apie naująją pažintį, pasakišką vaikiną, kurį ji be galo įsimylėjusi. Šiek tiek vėliau ji papasakojo ir apie kitus savo pasimatymus… Stop! O įsimylėjimas?
Dar po poros dienų ji jau aiškino, kad nieko ypatingo jam nejautė. Jausmai buvo simuliavimas, nes tada jai taip jaustis buvo malonu.
Stovi kirpykloje prieš veidrodį, kirpėja klausia, kaip tau nauja šukuosena, susirauki ir sakai, kad viskas ok, o giliai širdyje nori prasmegti skradžiai į žemę. Tavo išsirinka ruda plaukų spalva gavosi baklažaninė!
Tačiau kirpėjos įžeisti labai nesinori, be to viliesi, kad po poros dienų nauja šukuosena pradės patikti… Išliekame mandagūs, primeluojame sau ir gyvename toliau, stengdamiesi pamiršti, kaip savęs nekenčiame.
Simuliavimas lovoje
Vaikinas veža tave namo, šypsosi, klausia ar patiko, o tu negali net pasižiūrėti jam į akis. Spoksai pro langą, pakeli balsą keletu tonų, padarydama jį kuo mergaitiškesnį ir koketiškesnį ir „išpili“: „o taip, buvo fantastiška“.
Ką reiškia keletas „oi, ai…“ sekso metu? Atrodytų viskas suprantama… Kam skaudinti kitam širdį, jei gali šiek tiek pagražinti tiesą? Tačiau kas vėliau? O jei vieną kartą užmigsi ir pamirši „paaimanuoti“? Arba nepataikysi nei į taktą, nei laiku?
Nors dauguma vaikinų aiškina, kad jie žino, kada merginos orgazmas būna tikras, o kada suvaidintas, tačiau nė velnio…
Gali ginti šventąjį santykių idilės miražą ir aiškinti, jog seksas su mylimu žmogumi visada malonus arba orgazmas – nėra tikslas, mūsų neapgausi. Taip – orgazmas nėra tikslas, taip – esant „jausmų baterijai“ efektas malonesnis, bet noras sumeluoti, kad tavo vaikinas tikras gigantas ir didvyris, verčia vaidinti. Tiesa?
Atrodytų „būūūūū… Nesąmonė, nevykę santykiai, paremti tokiu melu“, tačiau ar simuliavimo neigimas taip pat nėra simuliavimas? Būkime atviri!
