KLAUSIMAS: man labai reikalingas patarimas. Nežinau, kaip pasielgti, o ir pasikalbėti nelabai turiu su kuo. Šiuo metu man 18 metų, kai prasidėjo visa ši istorija, buvau trylikos.
Vasarodama kaime pas močiutę, kritau vienam vaikinui į akį. Tėvai iškart nepritarė mūsų draugystei, motyvuodami tuo, kad jis vyresnis už mane 5 metais ir gali manimi pasinaudoti, gyvena kaime, yra nepakankamai išprusęs ir kultūringas, kilęs iš neturtingos ūkininkų šeimos, turi „prasigėrusį“ brolį.
Taigi, pradėjome draugauti be mano tėvų sutikimo. Jie visais įmanomais būdais bandė mus išskirti. Kiekvieną kartą pasitaikius progai, išsmukdavau iš namų ir su juo susitikdavau, tada grįžusi namo, išklausydavau, kokia aš pasileidusi, kaip trankausi su bernais ir kad mama nenustebtų, jei po 9 mėnesių atneščiau jai dovanėlę.
Mane tai labai skaudino, mes iki šiol su tuo vaikinu nesimylėjome, jis gerbia mane ir mano norus. Galbūt pačioje pradžioje tai buvo tik susižavėjimas, bet dabar tikrai galiu pasakyti, kad tai – meilė.
Visus 5 metus mes vienaip ar kitaip su juo bendravome, draugaudavome, riejomės kaip šuo su kate.
Daug kartų skyrėmės, tikėdamiesi, kad pavyks pamiršti vienam kitą, bet tai buvo beprasmiška. Kai jis tarnavo kariuomenėje, maniau, kad bus puiki proga jį pamiršti, tačiau jis pradėjo rašyti laiškus ir mes toliau bendravome.
Tiek metų abu kankinamės. Aš taip ir nesusiradau kito vaikino, jis neturi panelės ir atkakliai siekia manęs. Dar būdama 13 metų, bandžiau nusižudyti, nes maniau, kad gyvenimas be jo man bus nemielas.
Parą gulėjau komos būsenos. Mamos net nebuvo prie manęs, kai atsibudau, ir vėliau tik kartą buvo atvažiavusi į ligoninę.
Manęs laukia brandos egzaminai, tačiau negaliu susikoncentruoti, visos mintys lekia pas jį. Ši meilė man suteikė daugiau skausmo nei džiaugsmo, bet būdama šalia jo, jausdama tą didžiulę meilę, jaučiuosi laimingiausia pasauly ir, atrodo, esu pasiruošusi dar tiek pat iškęsti, kad būčiau laiminga.
Taigi, turiu rinktis: ar idealūs santykiai su šeima ir baisi kančia dėl mylimojo, ar laimės akimirkos su mylimuoju ir ginčai šeimoje. Man sunku. Neturiu kam išlieti savo skausmo, esu uždara ir neturiu draugų…
ATSAKYMAS: tikiuosi, kad nesupyksi ant manęs, nes pradėsiu nuo pačios ūmiausios problemos. Kadangi tau brandos egzaminai, kaip bebūtų sunku ant širdies, reikia susikaupti egzaminams ir mokslams. Pasakysiu kodėl.
Tavo ir vaikino meilė yra patikrinta laiko, tu gali būti tikra dėl savo jausmų ir žinai, kokius sunkumus tau reikia pakelti ir tu juos pakelsi. Šiuo metu neturi daryti jokių skubotų sprendimų dėl meilės.
Pirmiausia, raginčiau tave pabaigti mokyklą kuo sėkmingiau, nes brandos egzaminai laikomi tik vieną kartą. Tada vėl galėsi svarstyti klausimą, kaip tau pasielgti su šeima ir su vaikinu.
Čia leisiu sau lyrinį nukrypimą apie paauglystę. Yra suaugusiųjų logika ir yra paauglių logika, kurios kai kuriais klausimais gali labai skirtis.
Kai žmogui trylika metų, jis ypač greitai paveikiamas aplinkinių nuomonės, gražių žodžių, dovanų, priesaikų ir meilės pažadų. Su viena sąlyga – kad besąlygiškai suprastų ir jam neprieštarautų. Paauglys ieško. Ieško, kad būtų kuo labiau suprastas, kuo labiau palaikomas, kuo stipriau užstojamas prieš suaugusius.
Tai jam gali suteikti bendraamžiai arba šiek tiek vyresni už jį žmonės. Suaugę stengiasi tą jauną žmogų apsaugoti, „atvesti į protą“, sustabdyti ar įspėti dėl tykančių pavojų. Ir teisingai daro suaugę.
Bet suaugę, dėdami pastangas padėti jaunam žmogui, nebeprisimena vieno dalyko – noras būti tarp saviškių ir poreikis, kad tave pastebėtų, pritartų ir mylėtų yra toks stiprus, jog „sveikas protas“ nebeegzistuoja.
Tada suaugę ima taikyti griežtesnius apribojimus ir nuobaudas, kartais ima žeminti ir grasinti jaunam žmogui, tuo priversdami jį dar labiau jaustis nesuprastu, negerbiamu.
Paaugliai labai vertina tarpusavio palaikymą ir pritarimą, ir atmeta griežtą arba moralizuojantį suaugusiųjų požiūrį. Kyla didžiulis konfliktas tarp suaugusiųjų ir jų vaikų, nes susikerta dvi logikos, du pasaulio supratimai.
Taigi, tavo istorija, kuriai jau penkeri metai, labai sudėtinga ir skaudi tam tikra prasme. Tai ne tik meilės istorija. Vaikinas pamilsta merginą ir galų gale mergina įsimyli vaikiną.
Yra suaugę, kurie nelabai gilindamiesi į jų jausmus, draudžia vaikinui ir merginai bendrauti. Suaugę, pagal savo logiką, stengiasi jūsų santykius nutraukti, remdamiesi jūsų amžiaus, išsilavinimo, socialinio statuso ir kitais kriterijais. Tai suteikia tau labai daug skausmo ir drauge suteikia labai daug jėgų.
Tai reiškia, kad jūs ne tik įsimylėję vienas kitą, bet ir ginate savo jausmus. Bent jau tu taip elgiesi. Aš tave suprantu. Būdama mieste, esi vieniša ir nesuprasta tėvų, todėl visomis jėgomis sieki susitikti su savo vaikinu, išsaugoti meilę.
Man truputėlį neaišku, kaip dažnai jūs susitinkate ir ką jūs dar veikiate be to, kad drauge ginatės nuo suaugusių puolimo. Aš įsivaizduoju, kad tavo vaikinas yra geras klausytojas, kai tu jam pasakoji, kaip tave įskaudino ar pažemino kuris nors iš tėvų. Bet aš nesu tikra dėl to, ką tavo vaikinas galvoja apie ateitį. Bet gal pradėkim nuo tavęs pačios.
Įsivaizduok, tėvai staiga pasikeičia ir leidžia tau pačiai apsispręsti. Tu gali pati tvarkyti savo gyvenimą, nes tau jau aštuoniolika. Kaip tu save įsivaizduoji po penkerių metų? Ar tu norėtum iš karto po vidurinės vykti gyventi į kaimą, kad būtum arčiau mylimo žmogaus? Ar tu išmanai žemės ūkio ir gyvulininkystės darbus, kad imtum užsidirbti pinigų?
Kaip gerai tu pažįsti savo draugo tėvus, kiek kartų tu buvai pas jį namuose? Ką jie mano apie jūsų ateitį? Ar esi pasiryžusi per penkerius metus turėti ir auginti vaikelį ar net kelis vaikelius?
Kaip matai, ką tavo draugas pats nori pasiekti gyvenime? Iš ko jis dabar gyvena? Ką veikia laisvalaikiu? Kur ir kaip tu planuoji gyventi, persikėlusi į kaimą?
Aš žinau, kad klausiu tavęs labai sunkių klausimų. Taip pat žinau, kad ne į visus klausimus lengva atsakyti. Bet turiu tau garantuoti, kad atsakiusi sau į šiuos klausimus, žinosi, kaip pasielgti.
Tau dabar atrodo, kad palikusi vaikiną, nusileistum tėvams ir išduotum savo meilę. O pasirinkusi meilę, atsisakysi tėvų nuomonės. Gal tu neturi daryti vieno arba kito. Tiesiog duok sau laiko susigaudyti.
Vieniems iš mūsų mažiau, kitiems labiau pasiseka su tėvais, tėvų nepasirinksi. Bet tai tikrai nereiškia, kad tu turi elgtis „arba – arba“.
Apsisprendusi, ką tau svarbu gyvenime pasiekti, ką išmokti, kaip susiplanuoti ne tik meilės, bet ir kitus reikalus, padarysi teisingą sprendimą.
Skausmas neturi tęstis visą gyvenimą – ar tai būtų tėvai ar draugas. Turi pagalvoti ir apie save.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
