Iš prisiminimų liko žiema,
Baltos snaigės, vėl bučiuoji mane.
Šokame abu mes snaigių lietuje,
O žiema kartoja: tu man skirta.
Ledo rūmai kviečia mus pas save,
O balti nykštukai kvatoja slapčia.
Burtų fėja buria laimę abiem,
Na, o mes dainuojam vėl.
Dar pabūkim šviesią naktį,
Gal ir mums žiema padės apsispręsti,
Kaip gyventi, kaip mylėti,
Viens kitam į ausį „myliu“ kuždėti.
Snaigės šoka smagu šokį,
Ledo rūmų juos princesė išmokė.
Mes laimingi šviesią naktį,
Pasiruošę aistroje mes sudegti.
Gal sapnuosi šiąnakt tu vėl mane,
Bet geriau pašokim snaigių rate.
Bet juk ši naktis, tik mums ji skirta,
Tad pabūkim dviese žiemos glėbyje.
Ledo rūmai kviečia mus pas save,
O balti nykštukai kvatoja slapčia.
Burtų fėja buria laimę abiem,
Na, o mes dainuojam vėl.
Dar pabūkim šviesią naktį,
Gal ir mums žiema padės apsispręsti,
Kaip gyventi, kaip mylėti,
Viens kitam į ausį „myliu“ kuždėti.
Snaigės šoka smagu šokį,
Ledo rūmų juos princesė išmokė.
Mes laimingi šviesią naktį,
Pasiruošę aistroje mes sudegti.
